Part

 1    1|         nesiruošiu mokyklon, ne. Va į mūsų kuopą atsiuntė kariūnų stažui
 2    2|     laikytumės vienybės, tai nesunktų mūsų prakaito erkės.~    Petras
 3    2|             manai prašyti? Taip, tarp mūsų kalbant? - pasivijęs Petrą,
 4    2|              kalbėti. Šiandien kirtis mūsų rankose. Jeigu atlėkė Špicas,
 5    2|                  Kalbėk tamsta ir dėl mūsų. Mes jau magaryčių neskųsim, -
 6    3|          aplinkiniai.~    - Petriuką, mūsų geradarį, reiktų. Verkiant
 7    3|               karto po pusašį. Tai ne mūsų ožkos - apmaudingai bakštėsi
 8    3|            krautuvė.~    - Petrai, tu mūsų brolis ir tėvas. Išgerk
 9    3|       apiekūną turim tokį ir užtarėją mūsų prasčiokų. Aš tuojau bėgu
10    4|              Kuom jau ypatinga?~    - Mūsų pienininkė. Buvusi, tiesa.~    -
11    4|               jau amen - po viršaičio mūsų.~    - Nepagalvotum pasižiūrėjęs.
12    4|               Valdžia nutarė sausinti mūsų tyrelį.~    - Su kuom jį
13    4|      geriančius.~    - Čia jau ir bus mūsų kelio galas. Kur kitur?
14    4|               mušasi ir smaugiasi dėl mūsų - pasižiūrėkite.~    - Tą
15    5|             pas ūkininką, tai galėtum mūsų krašte. Doveika klausinėjo
16    7|           mudu. O anoj kamaroj Jonas, mūsų pirmavedis, toks minkštakiaušis,
17    7|           reikalą Laurynas.~    - Čia mūsų gaspadorius, - skubėjo Julė.
18    8|            Tik nesivėlinkit!~    - Gi mūsų birbilo taip ir nemėginot
19    8|           alasas.~    - Dabar į vidų, mūsų rūgšties paragauti. ~   
20    9|              nu, pamažiukais. Čionai, mūsų tyrely, ne tik raganų, bet
21   10|          gabalais. Tigi, Baltramiejus mūsų Zuzaną prie krikšto nešė.~    -
22   10|         Šitiek mantos! Ale ką darysi. Mūsų duktė, kad ir tvirta kaip
23   10|            klebonas.~    - Piemenėlis mūsų,- jam paaiškino.~    O jau
24   11|              Taigi kas? Kaip Gužienė, mūsų geradėja, laikosi? - klausė
25   12|               Gužas pasakė:~    - Čia mūsų viešnia, pons viršaiti.~    -
26   12|            pasakysiu, kad prie to dar mūsų pieno perdirbimo bendrovės
27   12|       išmiklinti savo kepures laikyti mūsų kariūnai, išrikiuoti prieš
28   12|            Marija, Marija" arba "Tėve mūsų".~    - Už ką dėkoti? Tai
29   12|         pasirankioti? Ut, tinajos, už mūsų laidarių kirtime, kaip nuberta.~    -
30   13|            nuostabus dainininkas, tas mūsų Jonas.~    Tilius nežymiai
31   14|               galva.~    - Žinai, kad mūsų liepą sutrankė perkūnas
32   14|           būtų buvę gražu. Niekas jau mūsų nebebūtų galėjęs išskirti.
33   14|              apgiedami ir apgarbstomi mūsų mirusieji šermenyse. Kas
34   15|               skyrių baigė. Ece, auga mūsų jaunimas. Gi, Tiliau, ar
35   16| prisijaukinsim ir pristatysim skalbti mūsų marškinių.~    - Išskalbs
36   16|           Agnę man trupučiuką padėti. Mūsų mergos daržuose. Svečių
37   20|           tada? Ir kur tada?~    - Be mūsų nieko nėra Basiuliškėse.
38   20|             iš lauko.~    - Taip. Bet mūsų valanda jau bus praėjusi.
39   21|               mokiausi, tai matydavau mūsų muzikos mokytoją, kurs kartu
40   22|          senis? Ar jaunų vyrų trūksta mūsų krašte? Įsitaisys tekį sau
41   22|            Vėl viskas tekės ir klegės mūsų išmintu taku... Takelio
42   25|             nepasiilgsi? Nė mamos, nė mūsų, nė...~    - Ne... Taip,
43   26|           mane ir rasi viską paruošta mūsų meilės nakčiai, - ji stabtelėjo
44   26|              turėsime, tai bus grynai mūsų. Dabar kaip tik gera proga, -