Part

 1    2|          reikalavimą, bet kas jam? Tie keli naujai prisidėję litai
 2    2|       kalbėti ir susitarti? Išbalo tie, kurie būtų kirtę už senąją
 3    2|          kirtę už senąją kainą. Ir tie nusigando, kuriems pasiūlyti
 4    3|     žodelio:~    - Nė penkių dabar tie suopiai neišmanytų. Mačiau,
 5    5|         vyrai. O kur jaunimas, kur tie, su kuriais siekėsi išlipti
 6    6|            tu paistai, mergyt? Kas tie, kurie taip tave kvailino?~    -
 7    6|            priejuostėle!~    Taip, tie rūbeliai gražūs, jai patiko
 8    8|      visokiais žmonėmis. Tai susės tie už stalo, o ta kaip driežas,
 9    8|            į nuošalų eigulio kiemą tie jaunuoliai. Jis pats, vaikai
10    9|          daug, bala juos žino. Bet tie vargiai svečiais laikytini.
11   10|            pirštinėm ir stuomenim. Tie neužsileisdami - saldainiais
12   11|          ir traškus, kaip rytas ir tie žiedai, ir svaigus, kaip
13   11|           mojuoja jam nuo vandens. Tie vyrai lyg giminės jam buvo
14   11|            debesiu, įgulusiu jame. Tie vyrukai turėjo kažką bendra
15   12|          naktį jos turėtų matytis. Tie žodžiai įsirėžė kaip įpjauti
16   12|         Taip daryti ją vertė kiti. Tie kiti buvo už ją galingesni.
17   13|           tau tokių pat.~    - Kas tie saldainiai prieš tai, ką
18   14|        širdį ir traukė per gerklę. Tie nagai buvo džiūgaują motinos
19   14|          rubliais. Jeigu būtų buvę tie Sanla Fe kompanijos mokamieji
20   14|         pasikaria ir tegul liekasi tie, kuriems neatšipo dantys
21   15|      niekas nepasakė, kad negerai. Tie vyrukai apsižiūrėjo ir iš
22   16|    prisikloję eglišakių - štai kam tie brezentų ryšuliai ir virvės.
23   16|           atsikratyti minties, kad tie vaikėzai gali ne vienam
24   16|        kratė rankas. Visi tebebuvo tie patys, seni, geri pažįstami.
25   17|       pilsto, Monika tik ragina, o tie atsisakinėja, purtosi, bet
26   17|          puikus. Ir dar nevedęs. O tie kiti - jau su pačiom ir
27   17|           ir leisti pastebėti, jog tie pastatai iki lubų prikrauti
28   18|           čia, kaip visur, galiojo tie patys įstatymai, ir tąja
29   18|          kelius staiga nutirpo, ir tie žodžiai išsprūdo savaime.~    -
30   19|           jau mažai bebuvo likę ir tie patys saulės ir vėjų nušiurinti.~   
31   21| neklausdamas. Taip jau jie įpratę, tie griovkasiai.~    Tilius
32   22|         svečių. Jis atsiprašinėjo. Tie nesidavė perkalbami ir lingavo
33   25|      nustoti krautuvininkės orumo. Tie keli pravažiuojantieji mažai
34   26|        Visą kambario erdvę užpildė tie žodžiai. Pati mintis jau
35   27|     šoviniai vietoje. Jie tebebuvo tie patys - stambieji šratai
36   27|            ranka?~    Tegul atsako tie, kurie žino geriau.~