Part

 1    7|           siūbtelėjo palubin.~    - Jule, pasičiutnyk. Kavalierių
 2    7|       Sunkiau įsimušti. Bet ko ten? Julė tai karvutė, ar tau, tokiam
 3    7|      klumpės. Tvirta ir raudonveidė Julė, pasidavusi pirmyn ir taip
 4    7|            tą lovą, nesidžiauk.~    Julė patraukė rankšluosčiu jam
 5    7|      iššaukiamai įsisprendė į šonus Julė. - Eik karvių liuobti nezaunijęs.~    -
 6    7|       riesta pypkele dantyse.~    - Julė mat rodosi svečiui, - aiškino
 7    7|         mūsų gaspadorius, - skubėjo Julė. Niekaip gyvai ji nenorėjo
 8    7|          daug ir išeina dūmais.~    Julė daužė akėtvirbaliu į seną
 9    7|         dubenis, srėbė papusdami, o Julė sekė, kad ko netrūktų. Kalbėjosi
10    7|            paskui laiko nebebus. Va Julė jau nė pati nebesuskaito,
11    8|           nuo vyšnių, kurios butelį Julė, kaip apdairi ir visą namų
12    8|             nieks neatvažiuoja.~    Julė juos kvietė valgyti.~    -
13    9|          Tačiau nė Laurynas, net nė Julė, visažinė, nežinojo.~    -
14   13|              Laukiau, kol sutems. O Julė, ragana ta, barškinosi puodais
15   13| priklaupdama žeria po vieną, po du. Julė, jaunoji gi, žerglioja,
16   13|             sekiodamas žmoną.~    O Julė, narsioji darbininkė, atsitiesė
17   14|          viralinės ir aunasi kojas. Julė šaukia vakarienės. O gal
18   15|             jam neuždrausi. Išsives Julę ir knis savo žemę. Tokie
19   15|    padraskyti nagais pakaušį. Išeis Julė, lervakojė, ir ką pastatysi
20   17|             rankų kibirus, klausėsi Julė.~    - Taip dainuojant dar
21   17|           nesu, - atlaidžiai dūsavo Julė.~    O padienes moterys,
22   18|          reikia mirti? - įsikišo ir Julė.~    - Žino. Jis jau nujautė.
23   21|                Nežinau kur. Gal pas Julę įjunkai? Ir man vis tiek.
24   21|           vis tiek. Gali sau.~    - Julė vestuvėms ruošiasi. Pati
25   22|         giminė iš Sindriūnų šnekino Julę, pasivėdėjęs nuošaliau į
26   22|             Jonas su savo draugu ir Jule, savo būsimąja, buvo nudreižę
27   22|           sienos krizeno patenkinta Julė. Draugas ją lamdė nebe juokais,
28   23|          užsimanė pasižiūrėti, kaip Julė atrodo.~    - Jam Julė.
29   23|         kaip Julė atrodo.~    - Jam Julė. Ir neišmanymas tavo, Petrai, -
30   23|       Geresnių dalykų ten buvo kaip Julė. Jis norėjo pačią Doveikienę
31   24|     nukilnojusi puodynes nuo tvorų. Julė plavinėjo ir keikdamasi
32   24|           jau aišku kaip ant delno. Julė tą numatė pačioje pradžioje.
33   24|             švanki pasidarė. Ir čia Julė pokštelėjo sau per kaktą,
34   24|            pas svetimas bobas. Nors Julė negalėjo tvirtinti mačiusi,
35   24|           moka apsisukti, jei nori. Julė kaito ir virė viduje kaip
36   24|              Baisiai išmoninga toji Julė.~    Taip ta dienelė ir