Part

 1    1|         trenksmas ir jų sukelto vėjo ūžesys pjovėsi biržėmis
 2    2| atmainos, jis geidė pavasaringo vėjo. Tegul nors kraujais pagauna
 3    3|     akys ašarojo, išėstos dūmų, vėjo ir bemiegės nakties. Pasilenkdamas,
 4    4|      plyšį skurdžiai suposi ant vėjo lankstomos krūmo šakos ir
 5    5|   nedirbo. Bet mat be saulės ir vėjo. Įdiržusi ir nugairyta oda
 6    6|        ji atsirišo ir pagriebta vėjo suplazdėjo kaip didelis
 7    6|         iš jo rankų ir, supamos vėjo, nusileido ant vandens.~    -
 8    8|       ir keliais jį suspaudusi, vėjo draskomais plaukais, pravira
 9    8|     svetimų akių, nuo saulės ir vėjo dūstelėjimų. Bet takelis
10   13|         šešėlis lyg nuo debesio vėjo atplėšta miglos skiautė.
11   13|     sąnariais. Agnė mylėjo.~    Vėjo gūsis, griebęs nuo kelio
12   14|       kaip įpūsta liepsna, kaip vėjo pagairėje pakabintas varpelis.
13   14|  įtempusi klausą, bandė sugauti vėjo atnešamus garsus ir juose
14   14|      atidaryti malūno dureles į vėjo pusę? Kokia baisi jėga slypi
15   14|       audringo ir nusiaubiančio vėjo jis laukė.~    O matė taip
16   16|         atlapomis krūtinėmis ir vėjo suveltais ir saulės nublukintais
17   17|       išnešti. Šviesos pagamina vėjo generatorius. Kartais jos
18   18|      lyg išpūstos sauso smėlynų vėjo, lyg išėstos sūraus prakaito.
19   18|      Šienpjūvė tarškė tolybėse, vėjo prislopinta ir vėlei jo
20   19|   sukurtas laužas iš viršaus be vėjo ir paunksmės skurdžios augmenijos
21   20|  stačiai aukštyn, nedrumsčiamas vėjo, netrikdomas jokio pašalinio
22   20|     atėjo pas jį. Įsiveržė kaip vėjo blūškis, ir padvelkė baisia
23   21|       ją sau. Į didelį, stambų, vėjo sutaršytais ir saulės nublukintais
24   23|       sugniaužęs gyvą anglį. Ar vėjo gūsis jos neįpūs į liepsną
25   23|        į kiemą, ir baigta. Prie vėjo žmogus.~    Tada tik Petras
26   26| voratinklio nėrinys, suplėšytas vėjo, pamažu leidosi ant šviežios
27   26|   virpėtumei visas kaip lapelis vėjo pagairėje? Štai toji dainelė: ~   
28   27|      lyg audroje prieš sutelktą vėjo šuorą. Dieve geras, ar tiko
29   27|   išsimušė aukščiau stogo. Ūmus vėjo blūškis susuko ir išnešė