Part

501   16|            Sėsk ant dviračio ir nulėk į krautuvę. Acto neturim nė
502   16|         padėjėju, jaunu, smagiu vyru. Į jį visi kreipėsi ir vadino
503   16|              kiti jau ruošėsi leistis į balas.~    - Nebūk pasiutęs.
504   16|              neatims, kad uždarė mane į kalėjimą, ir varžytynes
505   16|          tilto grindiniu, plumptelėjo į vandenį.~
506   17|           nedrįso. O kaip jie žiūrėjo į Moniką, tai net šiurpu daręsi.
507   17|             ilgai ir bučiuodami žiūri į akis iš pažemių. Visai ne
508   17|            pirštus čiupinėja ir vis - į akis. Doveikai, tai ji maniusi,
509   17|               tavęs neteksiu. Išsiveš į miestą, ir ką tada?~    -
510   17|               sako šoferis, ir dumiam į miestą. Nueisim į kiną,
511   17|              dumiam į miestą. Nueisim į kiną, paskui... Paskui,
512   17|           suglaudė lapus, susimesdami į juodus, neperžvelgiamus
513   17|              reikia, su šautuvu išeis į kiemą saugoti savo mantos.~   
514   17|           nesutiko priimti griovkasių į savo ūkį. Svetimi juk nieko
515   17|          vakarienės, su nerimu žvelgė į mišką. Gero jau nebebus,
516   17|         Vilkija. Vanduo ją nešė žemyn į žmonių apgyventas aikštes.
517   17|        spindulių žėrėjimą, ir sliuogė į šiaurę miškų dantytomis
518   17|           lengva atsakyti kodėl? Eime į lovą, eime, mano mažule.~    -
519   17|           niekad nelauk, kai įsileidi į savo namus miesto dykūnus.
520   17|      patikrintų? Nors... Taigi seniau į tokias ligas būtų pasižiūrėję
521   17|         sugižusiu veidu krapeno atgal į savo kambarį ir gulo į lovą.
522   17|          atgal į savo kambarį ir gulo į lovą. Vienas.~    Monika
523   17|               čia tik pakalnėn ir vėl į kalneli. Pėsčias nueitum
524   17|               be galo smagu įvažiuoti i savo kiemą ir sutempti vadžias
525   17|            vandeniu, pačiu atbėgančiu į lovius, su langais tokio
526   17|           ledainė. Jei būtų įdomu, ir į laukus vasarojaus ir kilo
527   17|              drugiai, kaip peteliškės į geles, į žiedus. Sklaidė
528   17|              kaip peteliškės į geles, į žiedus. Sklaidė savo poetišką
529   17|               dieną Doveika puolė jai į kojas ir pasisakė taip ją
530   17|              ji labai rimtai žiūrinti į tą reikalą. Doveika džiūgavo
531   17|        reikalas.~    Ji parašė laišką į namus. Išdėstė padėtį ir
532   17|               skaudžiai buvo įspirtas į blauzdą. Jis ėjo vis tiek
533   17|      papročiais ir dėlioti kiaušinius į svetimas gūžtas. Labai jau
534   17|             jog niekad nebekels kojos į tėviškę, kur tėvas senatvėj
535   18|            supo, mėtė, nešė. Ją daužė į uolotus krantus, į aštrius
536   18|              daužė į uolotus krantus, į aštrius akmenų luitus toji
537   18|             sutikimu. Kili jų daužėsi į stiklus, vėlėsi į užuolaidų
538   18|             daužėsi į stiklus, vėlėsi į užuolaidų nėrinius lyg paspęstus
539   18|              tinklus ir krito čia pat į žolę. Ant žalitvorių, ant
540   18|             paukščio balsu, nepanašiu į lakštingalos, sotaus gyvulio
541   18|  teliūškavimas ir duslus kanopų dūžis į dugno akmenis, gal patenkintas
542   18|          nuošaly. Ji pamatė grįžtanti į ta patį tašką, nuo kurio
543   18|               kelio ir pakėlė debesiu į viršų. Jis buvo paskutinis
544   18|              galėjo moterį parsivesti į namus ir manyti ją jau padaręs
545   18|             vaisius, kritęs nuo šakos į žolę ir laukias, kol kas
546   18|              stiklinėmis akimis žiūri į lubas ir, žadą užgniaužęs,
547   18|              skambėjimu susigeriančiu į žolę. Ji svaigo, save iškėlusi
548   18|          tilto ir žiūri, persisvėrusi į vandenį. Ta balta kaip palazdė,
549   18|             jį, persikreipusi žiūrėti į jo akis ir kedenti jo stangią
550   18|             nuteškėjo vandens srovelė į akmeninį lovį. Jis gėrė,
551   18|           lapų suskaldyta ir sukapota į šimtus taškų, lašų ir lopinėlių,
552   18|            tarnybos metų, nežiūrėdama į laikrodį ir neplėšdama kalendoriaus
553   18|               ir nemačiau nuo atėjimo į Basiuliškes. O ir man jau
554   18|          pačią, ir jis negali leistis į tokius svarstymus. Laurynas
555   18|              už klojimo. Ji išvažiavo į platų dvižolių dobilų lauką
556   18|       suleisti išpustytų plieno dantų į žalią ir kvapniai sodrų
557   18|               vešlioj žolėj, vedantis į pačią vasaros tvankumą ir
558   18|             su pinigu rankoje skubėjo į Laumakius apgarsinti tos
559   18|         pakrypusioje, atsišliejusioje į storą vinkšną šventoriaus
560   18|           varpinės sienos ir įsikibęs į virvę. Ir varpininkas šventai
561   18|            kad vienam vyrui teks eiti į kapus duobės iškasti. Kas
562   18|          kraupios baimės. Kaip einama į naują savo neturtingo gyvenimo
563   18|                  Ji žiūrėjo pro langą į kelią, matoma pro medžių
564   18|              matoma pro medžių šakas, į du vyru su kastuvais ant
565   18|             vienu iškvėpimu išsilieję į nenutrūkstamą šviesos pynę,
566   18|           apsilenkdami, nepataikydami į žingsnius, neapkęsdami ir
567   18|          turėjo platų ir pilną reginį į savo ūkį, į savo judančius
568   18|              pilną reginį į savo ūkį, į savo judančius žmones. Sukaitęs,
569   18|              pelkių dumble, skirstėsi į savo daržines, į laikinas
570   18|            skirstėsi į savo daržines, į laikinas vasaros buveines,
571   18|            sekė jai įkandin, kaip tik į eigulio kiemą.~    Ilgai
572   18|        girdami pavykusį alų. Ji išėjo į kiemą ir čia šnekėjosi su
573   18|       karšinčius pailso? Nėra žiūrėti į tai. Kada jie dainuos, ar
574   18|             Ji tarėsi atradusi atsaką į daugelį kankinusių klausimų.
575   18|          išpūstomis akimis, ieškančią į ką įsikibti, ko nors tvirčiau
576   18|        jautėsi viena ir galėjo matyti į visas puses. Visa kita buvo
577   18|                    Ji žiūrėjo stačiai į jo akis, įsitempusi ir pakėlusi
578   18|     atsidarysiu. Paimsiu ir perkelsiu į kitą vietą. Šitaip...~   
579   18|       norėdamas iš arčiau žvilgtelėti į tamsias akis, į tamsumą,
580   18|           žvilgtelėti į tamsias akis, į tamsumą, juodais plaukais
581   19|         pakilo ir skirstėsi kas sau - į savo kaimus, į miestelio
582   19|              kas sau - į savo kaimus, į miestelio karčemas ir aludes
583   19|                gyvatėms spraudžiantis į kelmų plyšius ir keriaužiams
584   19|       Likusieji šviesiom akim žiūrėjo į ateitį. O ji turėjo prasidėti
585   19|       švytravo, narstydamos pro duris į savo lizdus pašelmenėse.
586   19|             važiavęs pas tėvą, puolęs į kojas ir prašęsis priimti.
587   19|               priimsit sūnų palaidūną į savo pastogę, ar pavalgydinsit
588   19|    perskaičiau dar kartą, dar didžiau į ašaras įsiliedamas, ir jau
589   19|             pagirios išgaravo. Tvojau į ugnį kuo greičiausiai. Vajėzau,
590   19|              Jis draskėsi ir dalijosi į visas puses, ir pačiam nebebuvo
591   19|            iškeltas butelis nuriedėjo į žolę. Kur ugnis, ten ir
592   19|             Petras. Každaila atsisuko į jį.~    - Nesidaužyk.~    -
593   19|              nevaldo?~    - Eik dabar į krautuvę ir atnešk pilną
594   19|     tankiausią mišką.~    - Ei, neimk į galva. Ką tu ten su niekais,-
595   19|           Nugirdo kreivą žodį ir tuoj į dūdas.~    Tilius klaidžiojo
596   19|               ką?~    - Nebesileidžia į jokias kalbas. O būdavo
597   19|             sulups, kad skiedros lėks į šalis, - ramiausiai pasakė
598   19|           paleidęs stiklinę Každailai į jau ir taip randuotą snukį.~    -
599   19|          Mergų. Je. Jei kas sustatytų į vieną eilę ir lieptų skaityti,
600   19|            nebeišeis. Kartą pakliuvęs į tuos miškus, kur laumės
601   20|               šepetyje, kūkaliai kilo į aukštį, nenorėdami užsileisti
602   20|                O direktoriai smelkėsi į nualintus buvusių dvarų
603   20|         dvarininkai kartais užsukdavo į Basiuliškes. Gerą alų darė
604   20|               verčia, jog net dumblai į viršų kyla. Jis mat tikisi
605   20|                    Jis traukė ežiomis į savo laukų gilumas, ir tarpais
606   20|              statybinio miško. Vienas į viena, nepaliesto, tik išretinto
607   20|               žmonėm, teks parsivežti į namus ir pasivaišinti, gražiai
608   20|       užaugintam, geriausiais keliais į pasaulį išleistam. Be reikalo
609   20|             Dangaus lopas, lyg langas į tolimą ir Dievo laiminamų
610   20|    žėrinčiomis skaidulomis. Jos grįžo į praeitį ir glostė tuos vaizdus,
611   20|               vesti, tai atsižvelk ir į metus. Taip jis tada sakė.
612   20|            kad jam ji geriau tinkanti į žmonas, ne į pamotes. O
613   20|          geriau tinkanti į žmonas, ne į pamotes. O apie žemę nieko.
614   20|            neišėjo kartu su savo vyru į laukus pasidžiaugti derliumi?
615   20|             šis klausimas. Jis rėmėsi į kažin ką neaiškaus, į kažką
616   20|          rėmėsi į kažin ką neaiškaus, į kažką tokio, ką galima būtų
617   20|               jis nebuvo tasai medis, į kurio apdiržusį kamieną
618   20|           kraują jis siekėsi perlieti į stangrias, aistra tvinkčiojančias
619   20|            žmona? Kaip ją išsivadinti į lauką, kad bristų šalia
620   20|             kvėpsmas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą
621   20|              stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia
622   20|              žolės. Niekad ji neišėjo į lauką kaip ūkininko žmona
623   20|     pasvirusių ant ežios, susipynusių į žalią dangtį, ir, norint
624   20|              ošė, besitrindami vienas į kitą, žalvariniais spinduliais
625   20|           tartum ką ypatinga atradęs, į keletą palaužtų rugių stiebų,
626   20|          brydę, atsargiai skleisdamas į šalis rugius, ir sustojo
627   20|           kaštano spalvos, smeigiamos į plaukus ir blizgančios jaunos
628   20|             kai atkeliavo miškų keliu į šį vienkiemį. Visada ir
629   20|         sukausčiusi žemę. Ji panėšėjo į žiemos speigą, į naktį,
630   20|             panėšėjo į žiemos speigą, į naktį, kada žvaigždės begarsiu
631   20|         žinojo kas. Ji lipo atremtoms į prėslą kopėčiomis. Sustojo
632   20|         netrukdys.~    - Ne. Jiems nė į galvą neateis mintis čia
633   20|           apglėbęs pečius. Ir žiūrėjo į ją iš taip arti, kad viskas
634   20|            rankas iki alkūnių panėręs į atrištus aukso maišus. Tai
635   20|      pasigriebė ir apsižvalgiusi nėrė į šalį. Daržas tuojau pat,
636   20|     laikrodžio. Jeigu tai sutalpinama į valandų rėmus, tai nežinia,
637   20|                 Jo žvilgsnis atsimušė į veidrodėlį poros delnų dydžio
638   21|                kad nuo jos pasispirtų į saulę, į debesis, į mėlyną
639   21|               jos pasispirtų į saulę, į debesis, į mėlyną ir ištirpusį
640   21|        pasispirtų į saulę, į debesis, į mėlyną ir ištirpusį kaip
641   21|          tikšdama gintariniais lašais į žemę, ant senų spyglių sauso
642   21|                Jų kastuvai smego nebe i minkštą durpę, o į molį,
643   21|               nebe i minkštą durpę, o į molį, į smėlio sąnašas.
644   21|              minkštą durpę, o į molį, į smėlio sąnašas. Jie aptikdavo
645   21|            palįs po tiltu ir persimes į Doveikos. Ir jau tada tiesiai
646   21|         Doveikos. Ir jau tada tiesiai į Laumakius. Juo toliau, juo
647   21|            neveikė. Bet ant kalnelio, į Veronikos jaukią krautuvėlę,
648   21|               per savaitę jis leidosi į miestą ir girgždėjo atgal
649   21|            ežiomis traukdami nakvynės į daržines, į pašiūres, į
650   21|        traukdami nakvynės į daržines, į pašiūres, į klėtis. Ant
651   21|               į daržines, į pašiūres, į klėtis. Ant tilto sustoja
652   21|             rankoves ir pieną sukošia į kiaulviedrius besiklausydamos.
653   21|         būdelės ir rudenį išbėgsianti į miestą. Buvęs policininkas
654   21|       nedovanos. Tegul žinos. Neįleis į klėtelę, ir tiek. Ak, jei
655   21|              kamštis su trenksmu šovė į lubas. Tai jeigu toks įsirauna
656   21|            sandėlio. Atrėmė sienon ir į krautuvę. Agnė puolė, apvertė
657   21|             alaus kokį lašelį, baigiu į kempinę sudžiūti.~    -
658   21|               taip maloniai žiūrėdavo į mane.~    - O dabar nebenori,
659   21|               avelė, kad vežtųsi kaip į turgų.~    - Ne, tu labai
660   21|            akis ir įsispyrusi žiūrėjo į jo veidą, lyg siekdama pati
661   21|          tiesą ir pasisavinti ją sau. Į didelį, stambų, vėjo sutaršytais
662   21|               niekus. Ir dalinti save į kelias dalis. Jis viską
663   21|      kalnelyje po pušim. Jis ėjo kaip į šventę ir šventišką pakilimą
664   21|            kol sudegama, kol virstama į pelenus... Kas dar nutinka
665   21|            Rodos, vėjas buvo įsisukęs į kiemą ir nušlavęs viską
666   21|               kiemą ir nušlavęs viską į pašalius. Šeimyna miegojo,
667   22|      įsivaizduota padėtis, jog nebėra į ką atsiremti. Tai buvo graibstymasis
668   22|         sulėtino spartą, dairydamasis į šalis, kur parankiau būtų
669   22|           pirkęs, - įsikišo ir brolis į piniginę bylą. - Tai negali
670   22|              kokiais tik vyresnė, bet į brolį tebežiūrėjo kaip į
671   22|              į brolį tebežiūrėjo kaip į vaiką. Jei Tilius kalbėtų,
672   22|         suprantama. Bet šis nesileido į kalbas.~    Jaunasis, lyg
673   22|          tebegrimzdo lyg sunkus akmuo į skystą liūną.~    Jis susidūrė
674   22|           pastogių, mesdamos prietemą į seklyčią, kur buvo taip
675   22|          išsiskiriančią ir krintančią į akį. Ji buvo viename lape
676   22|              tik meilės vedama sudėjo į vieną lapą Tiliaus ir ano
677   22|            Tiliaus ir ano nuotraukas. Į patį geriausią lapą, kur
678   22|          sesers jis gailėjosi. O buvo į ką pasižiūrėti, į mergaitę,
679   22|              O buvo į ką pasižiūrėti, į mergaitę, išaugusią ir brandžią,
680   22|               neturėjo laiko gilintis į smulkmenas. Agnė nuleido
681   22|     krustelėjimu. Jis bailiai dairėsi į šalis, bijodamas sutikti
682   22|           pavasario dvelksmas miškais į upės slėnį, anuomet lyžtelėjęs
683   22|             ir žiūrėjo kaip ūkininkas į savo brangią savastį, užstatytą
684   22|               šūksniai. Jis brido lyg į rūką. Jis skendo naktin,
685   22|           Julę, pasivėdėjęs nuošaliau į patamsį ir pasisodinęs ant
686   22|          burbė mėsos dubenyje, klimpo į patežusį sviestą ir tomis
687   22|          nusiskuta, susišukuoja - yra į ką pasižiūrėti. Toks jau
688   22|             Šviesa plūdo iš svetainės į kiemą. Dalijosi ilgais smūgiais
689   22|         nukritusią pypkelę ir padaužė į paminos akmenį.~    - Taip
690   22|          turguje, susikibus čigonams. Į tarpą maišėsi ir moteriškas
691   22|       glamžosi. Kas ją apsikabinęs ir į ausį čiulba. Ir palaukčiau
692   22|               akim vis pašnairuodamas į miegantį Joną. Jo sukumpusios
693   22|         apniko žagulys. Tilius įbruko į dantis cigaretę ir uždegė.
694   22|           slenksčio ir galvą įtraukęs į pečius, ir visas pasidavęs
695   23|        lūkesčiu jie virto, nustumdami į šalį visa kita. Visa kita
696   23|     atsikratydama vyro. Jį pasiųsdama į susirinkimus, į posėdžius
697   23|            pasiųsdama į susirinkimus, į posėdžius pieno bendrovėn.
698   23|             krūmais ir upės pakraščiu į lauką, kur jis dirbo. Stangus
699   23|               aštriu giliu pjūviu lyg į jauno, lygaus medžio žievę.
700   23|              Ar vėjo gūsis jos neįpūs į liepsną ir neprivers atgniaužti
701   23|            toji kinivarpa, įsiverpusi į pačią medžio šerdį ir ėdanti,
702   23|         pečius, akis įspyrusi tolybėn į virpantį ir ištirpstantį
703   23|            daug anksčiau, negu atvyko į Basiuliškių šeimyninę. ~   
704   23|        keikėsi, kai atėjo su daigiais į našias pavilkio pievas.
705   23|              nuraus žemių krūvas. Bet į tą nieks nežiūrėjo. Kanalas
706   23|          daržui aptverti. Kėsinosi ir į centrinį dalyką - tikrąją
707   23|             Sėmė iš peties, pasivedęs į šalį, ir paklausė, ar dar
708   23|                    Ar tu suaugsi kada į protą? Tau tik bobelės ir
709   23|         bobelės ir bobelės. Pasižiūri į tavo barkštinę ir žinai,
710   23|               pro durų viršus. Išmetė į kiemą, ir baigta. Prie vėjo
711   23|                   Tilius spaudė veidą į žolę. Cigaretė krutėjo jo
712   23|            uždirbtų. Net ugnis tokiam į naudą išeina. Kad aną kur.
713   24|               belijo. Rugiai suplaukė į daržines sausi kaip parakas,
714   24|         užteko vežant barkštelti pėdą į ožį, ir pusė grūdų šoko
715   24|             virpčius ir nusileisdamos į žemę auksinėmis kaskadomis.
716   24|      girgždėjo ir lingavo ir spaudėsi į neapžvelgiamus prėslus ir
717   24|              sudrėkusio veido, vėlėsi į burną ir lipdė akis. Drumzlinos
718   24|        išsileido iš suspaustų ganyklų į platumas, ir susmilko dūmeliai
719   24|          miškų, kur jis pamažu išeina į plynas lygumas, kemsuotas
720   24|              Vasara dainavo, brisdama į galą su paskutiniais javų
721   24|             pabrukę. atbuli spraudėsi į pašalius ir košė pro dantis
722   24|                Seniūnas lėkė iš kiemo į kiemą ir visus, kas tik
723   24|           jame. Liepsnų blūškiai šoko į viršų, ir žarijų stulpai
724   24|              pradėtas. Ugnis atsirėmė į upę, į naujai iškastą kanalą
725   24|       pradėtas. Ugnis atsirėmė į upę, į naujai iškastą kanalą ir
726   24|           Degė išilgai upės ir artėjo į tyrelį su vis skurdėjančia
727   24|           dalis tuo tarpu jau skubėjo į tyrelį ir ten dideliu atstumu
728   24|              pulkais, tabūnais, puolė į kanalą, į upę ir plaukė
729   24|             tabūnais, puolė į kanalą, į upę ir plaukė kiton pusėn.
730   24|       Eiguliai tik pasižiūrėjo vienas į kitą.~    - Ačiū, ačiū.
731   24|         Vyručiai, kaimynai, sukit šen į kiemelį! Alaus bačkelės
732   24|            Duos, duos. Tik susirinkit į kiemą. Nebus tiek stiklinių,
733   24|              Kas atkišit kepurę - tam į kepurę įpils.~    - Eik
734   24|       nejudins - vis jam turės išeiti į gera. Susipjovė su visais,
735   24|             Gerą užtaiso Jonas.~    - Į sveikatą jam!~    - Ir susigalvok
736   24|              kilo drąsa ir narsybė, o į kojas leidosi sunkumas ir
737   24|               primerktom akim žiūrėti į dangų.~    Su ąsočiu rankoje
738   24|              stovėjo Agnė. Ji žiūrėjo į plačiai atdarą rūsio angą.
739   24|               už medžių. Jis pylė alų į Monikos ąsotį. Puikiai ji
740   24|             traukė antron upės pusėn, į Veronikos krautuvę. Ji davė
741   24|              šeimininkui. Sumaišė jau į senatvę visiškai. O kas
742   24|               Doveika pasikeitęs. Lyg į kuprą pasimetęs, lyg ir
743   24|        pastojo. Basiuliškes jis paėmė į savo rankas, kaip aš va
744   24|       patraukė per gyslas. Ir surietė į šunį. Širdis mano didelė,
745   24|            štai vaikinas, kurs suries į ožragį Doveiką. Aš palauksiu.
746   25|      nunešdavo kiton valsčiaus pusėn, į aukštus ir našius laukus,
747   25|        užšauti ir išeiti visai dienai į daržą. Jei to nedarė, tai
748   25|            Gužienė turėjo patyrimo ir į viską žiūrėjo tokiom akim.
749   25|           išretėjusias rudenio šakas. Į jos akių mėlynumą įsisuko
750   25|           langą, nugultą alyvų krūmo, į kurį kažkada subarbeno jo
751   25|         kažkada subarbeno jo pirštai. Į ką ji žiūrėjo, kur žvalgėsi,
752   25|            lauk, kad koja nepataikytų į tas pačias vasaros pėdas -
753   25|      draugėmis. Ji žengė per slenkstį į vargą, į vėjus, į visa,
754   25|           žengė per slenkstį į vargą, į vėjus, į visa, kas pasitinka,
755   25|            slenkstį į vargą, į vėjus, į visa, kas pasitinka, nutolstant
756   25|            sėjikų būrius, krintančius į suakėtas dirvas, ir stebėjosi,
757   25|                sutikus Moniką, tėkšti į veidą, spjauti į akis ir
758   25|               tėkšti į veidą, spjauti į akis ir išeiti, palikus
759   25|             tą nedorą galvą ir numetė į šiukšles. Nieko neturėjo
760   25|              per šventa vieta tokiai. Į tyrelį nuvežti, į liūnų
761   25|             tokiai. Į tyrelį nuvežti, į liūnų akis ją įmurdyti,
762   25|           laiptais. Pakopa po pakopos į gilumą, į tamsą. Kai koją
763   25|           Pakopa po pakopos į gilumą, į tamsą. Kai koją nukels nuo
764   25|           viena galės ponauti. Skirti į dvi dalis jau nelabai būtų
765   25|            nemoka kojų statyti. Pėdos į vidų knerptos, ir užtai
766   25|              Turbūt nieko. Ji žiūrėjo į Basiuliškes kaip į užburtą
767   25|            žiūrėjo į Basiuliškes kaip į užburtą dvarą. į visų prakeiktą,
768   25|     Basiuliškes kaip į užburtą dvarą. į visų prakeiktą, į kurį įkėlęs
769   25|              dvarą. į visų prakeiktą, į kurį įkėlęs kartą koją,
770   25|         Laurynas pripūtė Gužui miglos į akis. Rūpesčių uždavė. Jis
771   25|            ūgliai rungčiomis veržiasi į saulę. Daug našiau, daug
772   25|          paskutines dienas. Nebėjo nė į lauką padėti susiruošti
773   25|            savo kaimynei, iškylančiai į pasaulį, į miestą, kurs
774   25|                iškylančiai į pasaulį, į miestą, kurs baugino ir
775   25|        šilkiniais kaklaraiščiais. Ten į dviratį nieks nė pažiūrėti
776   25|     sudžiūvusios uogos biro kaip rasa į žolę. Bruknių ji aptiko
777   25|         palaukėje. Sustojo ir žiūrėjo į lauką, į sodą, į trobas.
778   25|           Sustojo ir žiūrėjo į lauką, į sodą, į trobas. Ji matė
779   25|              žiūrėjo į lauką, į sodą, į trobas. Ji matė viską, pati
780   25|             kur, ponas Doveika?~    - Į apskritį. Reikalai visokie.~   
781   25|            riedant vieškeliu, kopiant į kalnelius ir nusileidžiant
782   25|            kalnelius ir nusileidžiant į pakalnes, su upeliais ir
783   26|              ir sutartinė, svyruojant į šalis, susikabinus rankomis
784   26|        susikabinus rankomis ir išėjus į kiemą, tokiu laiku, kai
785   26|           rytą kaip starta geltongūžė į vyšnios šaką apžiūrėti ir
786   26|          vienu sparnu besiremiančiame į šią tarpmiškės gyvenvietę.
787   26|            nuotaika ji labai panėšėjo į aną atodrėkio dieną, kai
788   26|         drumstėsi tumulais, krisdamos į žemę. Miško viršūnės skaisčiai
789   26|              Plačia krūtine atsirėmęs į saulę, į vėtras ir kietomis
790   26|            krūtine atsirėmęs į saulę, į vėtras ir kietomis rankomis
791   26|           kietomis rankomis įsikirtęs į žemės auglių.~    Su nepasitikėjimu
792   26|             nepasitikėjimu jis žvelgė į vyrą, artėjantį nuo vieškelio.
793   26|          Nesakai, ne kur ir ką.~    - Į miškus.~    - Į kokius miškus?~    -
794   26|             ką.~    - Į miškus.~    - Į kokius miškus?~    - Manai,
795   26|                  Manai, kad aš žinau? Į miškus, eiguliu.~    - Eiguliu?
796   26|          atneštas su laišku, įsibrovė į jų tarpą kaip trečias, visai
797   26|            šeimininkai?~    - Doveika į miestą išvažiavo.~    Bet
798   26|        pašnabždom, vis pašnairuodamas į šoną.~    - Rupūžyte! Juk
799   26|              ginti.~    - Duočiau tau į snukį už tokias šnekas,
800   26|                pasakė jis ir kreipėsi į žmoną.- Įleisk birbilo.
801   26|            nesuko, o trenkė kaip kūle į pakaušį.~    Ar verta? Tai
802   26|               praktikos, be nieko. Ir į žvalgus. Gilią šaknį kažkas
803   26|              karves.~    - Ir panašus į tave. Jūs turbūt visi medžio
804   26|               akis, susiaurindama jas į du juodus gilius brūkšnius
805   26|            nuryti. Jis rėmėsi pečiais į durų staktą. Kojas nusmelkė
806   26|               Kai įsiveržė prietemoje į jo kambarį, kai švitėjo
807   26|              stabtelėjo ir įsižiūrėjo į žalėsiais aptrauktas lovių
808   26|      apytuščiame tvarte, galvą įrėmęs į sieną, sugniaužtame delne
809   26|         įmanydamas, suleisdamas nagus į delną, sukąsdamas lūpas
810   26|                kepurėlė ant šalies ir į kitą darželį? Ne, Petrai,
811   26|            Tai susispausk. Suimk save į nagą - moko Petras. Kad
812   26|             Kodėl? Bet juk tai vartai į gyvenimą. Jeigu pro juos
813   26|              pasirengusi tėkšti delnu į veidą. - Ir begėdis.~    -
814   27|       pasisūpuodamas, pasikraipydamas į šonus, varydamas priešais
815   27|      statydamas piestu. Vištos sklido į šalis, kudakuodamos ir trumpais
816   27|       trumpais sparnais pasispirdamos į orą. Šunes nėrė, pabrukę
817   27|              dėjosi viduje, nusisukęs į langą, lyg stengdamasis
818   27|             plaukais, ir žiūrėjo kaip į visai svetimą. Iš ten atsišvietė
819   27|               pavargęs žmogus žiūrėjo į lango stiklą. Ne tas, kurs
820   27|              išėjus iš tamsios jaujos į dienos šviesą, jis mirkčiojo
821   27|           apsuptas nedraugų. Anksčiau į tai jis galėjo ramiausiai
822   27|               jaunos žmonos parvedimą į namus? Toliau jis nebegalėjo
823   27|           vinguriuodamas ore, leidosi į žemę - motiną. Viena tokia
824   27|               sulyginusi ir suliejusi į vieną, jog tik rūbai beleido
825   27|              turėjo ko nors griebtis, į ką nors įsikibti, įsikirsti
826   27|              laukias medinčiaus šūvio į kylančias antis, stovėjo
827   27|                Kodėl ji neįdėjo nuodų į valgį? Juk tai pats lengviausias
828   27|            reikėjo. Parsivesti moterį į namus buvo daug lengviau,
829   27|  iškiliausioje smuklėje.~    Pakeliui į stotį užsuko knygynan ir
830   27|              ugniniais smūgiais smigo į langus, matomus lygumos
831   27|               pakrašty, ir, atsidaužę į stiklus, tiško gyvo žaizdro
832   27|           viską palikę, bėgs su juomi į Basiuliškes. Dar daug laiko.
833   27|               Ir saulė turėjo leistis į debesį. Bet jis neatsiminė,
834   27|               teko kaupti visas jėgas į vieną tašką ir visą dėmesį
835   27|          takus ir keliūtas, vedančias į viensėdijas, į ganyklas,
836   27|              vedančias į viensėdijas, į ganyklas, į miškus. Vietomis
837   27|              viensėdijas, į ganyklas, į miškus. Vietomis jos buvo
838   27|    skambančiais sparnais įsiplėšusios į nykią erčią, sklido pažemiu
839   27|           nykią erčią, sklido pažemiu į šalis. Paskui jos saukėsi
840   27|             šalis. Paskui jos saukėsi į krūvą, liūdnai čivirendamos
841   27|            rugsėjo viduryje. Nepanaši į jokią naktį iš vasaros,
842   27|          gyvenimas griūva ir susiaižo į skeveldras, kad kili turėtų
843   27|             Bet durys buvo neužšautos į priemenę, neužsklęstos ir
844   27|             priemenę, neužsklęstos ir į virtuvę. Viskas priklausė
845   27|              kažkur kampe, jis išlėkė į kiemą. Saugotis jau nebebuvo
846   27|      prigesusią pypkę.~    - Nešviesk į akis, ba kai trauksiu, tai
847   27|             išsivedė Prasčiaus vaikas į pabaigtuves, - papsėjo užgesusią
848   27|               ūmai apsisuko ir metėsi į sodą, apšviesdamas krūmus,
849   27|       žvyruotų takų. Iš ten pasileido į laidarius, į daržines. Susirado
850   27|            ten pasileido į laidarius, į daržines. Susirado kopėčias
851   27|              Bet greitai atitoko, lyg į ausį pakuždėtas. Kažkas
852   27|             pakėlė šautuvą, žengdamas į priekį.~    Staiga šviesa
853   27|              kas veikti. Jis atsisuko į gulintį. Iš nugaros negalėjo
854   27|          atgal prie ugnies. Jis stojo į pasiutusias lenktynes, išmesdamas
855   27|             Doveika žiūrėjo kažin kur į šoną.~    - Tai kas čia
856   27|            kas čia buvo?~    Nieks ir į tai neatsakė. Iš toliau
857   27|            kažin kur. Žmones žvalgėsi į vienas kitą. Ugnies niekas
858   27|    nenumaldomas prokuroras, atsisukęs į liaudį. - Ar sudeginti norėjo?
859   27|              ketino kai kam pašviesti į akis ir jose išvysti siaubą.
860   27|          Doveika nespartino žingsnio. Į ten nebereikėjo skubėti.
861   27|             užtekę ir šito. Pistoletu į bėgantį jau tikrai nepataikysi.
862   27|            šluota palaidą kiemo smėlį į krūveles, į didesnes krūvas.
863   27|               kiemo smėlį į krūveles, į didesnes krūvas. Kad paskui
864   27|             suprasti. Ir ten teisėjai į tai pažiūrės. Jie turi savo
865   27|             krūviu. Tilius krūptelėjo į šoną, jam artinantis.~   
866   27|              Doveika įsirėmė rankomis į šonus, kojas išskėtė ir