Part

501   16|              anksčiau kaip septintą, o šįryt viršaitis išvertė
502   16|                Aš tai neimu į galvą. O kas, kad plikas? Su drabužiais
503   16|        Padarysi vienaip, gal išloši, o kitaip, gal prakiši. Bet
504   16|           kartų čia gėręs ir valgęs. O gal ir viršaitis naujasis?
505   16|          kaip neužims tokios vietos. O tačiau nejauku kažin kaip,
506   16|              ūkiškai. Alaus dar yra. O be alaus, aš žinau, kas
507   16|          pakloti. Lengviau pasakyti. O turi būti viskas pirmaeiliai
508   16|           šaltienos. Reikia būtinai. O kur actas? Ji išbėgo į kiemą
509   16|            Viršaitis su sekretorium, o jiems įkandin ir eigulys
510   16|            beveik šeimininkas.~    - O kaip ten nubristi?~    -
511   16|             kultūrtechnikų reikalas, o ne mano, popieriaus graužėjo, -
512   16|       pašonėn ir pusbalsiu barėsi. - O kas ten toks? Ko tas žmogus
513   16|              paupiu, vedami eigulio, o Doveika stovėjo, atsirėmęs
514   16|        Duokite teismui, ar ką.~    - O kad ir teisine tokie pat
515   17|           sausas dešras ir skilandį. O inžinierius toks, tai actą
516   17|               ko namiškiams nedrįso. O kaip jie žiūrėjo į Moniką,
517   17|          klebono ranka pasigavusios. O rankos, ir pabučiavę, dar
518   17|              girdami jo žmoną.~    - O ką jis?~    - Jis tai jau
519   17|      braukomas. Apsimeta, jog nieko. O vis tiek matosi, kad labai
520   17|       viežlyba? Bjauri kaip velnias, o pikta jau - kaip raganų
521   17|           pilsto, Monika tik ragina, o tie atsisakinėja, purtosi,
522   17|              sako, tai turbūt.~    - O tau?~    - Kas man?~    -
523   17|                      Taip yra.~    - O manai, kad jie man tai nesakė. ~   
524   17|           kitaip jų greitai neteksi. O ką manai? Užpulsim kuria
525   17|              čia, miškuose, gyventi. O kur man gyventi, paklausiau
526   17|              puikus. Ir dar nevedęs. O tie kiti - jau su pačiom
527   17|         nežinia, kur būtų nuvežęs... O ir tu būtum pamatęs ir taip
528   17|   dūluojančiai vidurvasario nakčiai. O kmynų ir barkūnų žydėjimas
529   17|           trumpa vasaros naktis.~    O štai dar žiburėlis tebespingsi
530   17|               ji gerbė ir jo bijojo. O rūpesčiai likdavo namie.
531   17|         juokiasi, jo nieks nebebijo, o rūpesčiams nebeužtenka dienos.
532   17|               Ir nieko jam nebegali. O seniau būtų galėjęs. Kai
533   17|         žmogaus, gyvenančio ant jos. O jis buvo nutolęs per daug
534   17|              akėtvirbalį arba kirvį, o sriuba išeidavo vis vien
535   17|            Vaikinai nepaikino savęs. O dainuoti netingėjo. Bet
536   17|       padainuoti, kad būtų ko.~    - O Jėzau, kaip gražiai dainuoja! -
537   17|          atlaidžiai dūsavo Julė.~    O padienes moterys, parėjusios
538   17|               gyrė Petras dainorius. O Každailai tai kaip su mazgote
539   17|              žmonele?~    - Nemiegu. O jūs kodėl?~    - Visokios
540   17|             žmona.~    - Aha, rytoj. O kai atsikeli, vėl iš naujo. ~   
541   17|             turi knarkti išsižiojęs. O pati, pagal Dievo prisakymą,
542   17|             blogo, ir tiek čia gero. O gero tai niekad nelauk,
543   17|          pagatavas kojas nubučiuoti. O ji tai pavargusi, lai blogai
544   17|        Doveika, aš nesijaučiu gerai. O norėtum paklausti, kada
545   17|        Išeina, kad kas nors negerai. O kas, tai nepasako. Gal pas
546   17|             mylių dešimtį važiuotum. O čia tik pakalnėn ir vėl
547   17|             atvažiavusiu pasipirkti. O Doveikai be galo smagu įvažiuoti
548   17|        amžiaus darbą ir rūpestį.~    O gyvenamas namas - čia kas
549   17|            žmogui atneštų. Gal kada, o gal jau ir nebeteks čia
550   17|           savo žvaliose akyse.~    - O, daug dar reikia. Kai pagalvoji,
551   17|           tegul eina visas pasaulis, o jis ne piršto nepajudins,
552   17|              ji pareiškė sutinkanti. O vestuvės kada? Juo greičiau,
553   17|              turim.~    - Apsieisim. O susipažinti bus kada ir
554   17|         Jokių giminių nenoriu.~    - O sūnų su marčia tai norėčiau
555   17|         nieko prieš jūsų sūnų.~    - O užsakai?~    - Jokių užsakų.
556   17|              susilaukti vaikų.~    - O jei jų kartais nebūtų? Ką
557   17|         nenusineš. Ji teks kam nors. O kam - koks skirtumas?~   
558   17|         savęs ir iš savo sūnaus.~    O tegul nekelia kojos, jei
559   18|          toji žiauriai įšėlusi jūra. O ji buvo viena ir nematė
560   18|            jos vasarą? Gal buvo kas, o gal ir ne. Buvo tai visgi
561   18|              net dulkių nenupūsdama, o kiti pasiėmė savo dalį.
562   18|         ežero ledo sproginėjimą.~    O po to jau ji nebepajėgė
563   18|            tasai nukluikęs žmogutis. O to jis negalėjo, ko jai
564   18|         dantis sukandusi ištverdavo. O jis kalbėjo apie savo laimę
565   18|      uždaromos šeimyninės durys.~    O ji liko viena kaip buvusi
566   18|           Nekokia ta strazdo giesmė, o tačiau žmogui ji kėlė jausmus,
567   18|       girdėjai šiandien?~    - Gero? O kodėl negaliu blogo išgirsti?~    -
568   18|      pasakyti, kad jaunas atsikelia, o senas miršta. Va...~    -
569   18|           pakrapytų švęstu vandeniu. O šįryt Gužas jau išvažiavo
570   18|           nuo atėjimo į Basiuliškes. O ir man jau artėja prie kapos.~    -
571   18|         miškus ginti nuo niekadarių. O piemenio - jo neklausyti
572   18|            To jiems nieks nepasakęs, o patys nesusipratę pasiimti.~   
573   18|           laikė savo skurdžią mantą, o virtuvėn. Ir grįžo netrukus
574   18|       Vargiai tą pastebėtų praeivis, o ir kili netrukus priprastų
575   18|      smilkalų tvaiko apglušęs.~    - O kas čia tokio? - atsistojo
576   18|        mergaitė.~    - Pasimeldžiau. O tu pasilieki?~    Agnė neketino
577   18|            aš jau apsisukčiau.~    - O man visai neįdomu.~    Agne
578   18|        vartus...~    - Tiliau!~    - O, tai jūs?~    - Aš. O tu
579   18|                O, tai jūs?~    - Aš. O tu kur?~    Plačia, pailga
580   18|             ir pakėlusi galvą.~    - O dabar?~    Jis šyptelėjo,
581   18|              ir mėginant uždainuoti. O tuo tarpu kita duobe kasėsi
582   19|        Amerike nieks tiek neuždirba, o dabar kur - balose. Rado
583   19|        svarinant kaitroje lapus.~    O sekmadienį viskas nurimo,
584   19|              išsinarino kojos riešą, o antrąjį namiškiai parsiviliojo
585   19|      šviesiom akim žiūrėjo į ateitį. O ji turėjo prasidėti rudenį,
586   19|          išlošti mažai kam pavyksta, o pagundom jis gana nesunkiai
587   19|                     Nepatogu, sakai. O paskui jau bus patogu. Ne
588   19|               Tada ir vesčiau.~    - O dabar negali?~    - Galėčiau.
589   19|          patogiau.~    - Nugi, nugi. O ji, sakai, eitų? - Petras
590   19|             taip ir praeina karštis. O tavęs aš nesuprantu, ir
591   19|              samdyti svetimus tėvas, o tu sau draikiojies po svietą
592   19|               Ar neužkalbins kurios. O užkalbinęs drąsiai ženk
593   19|           pasigyrė kiek, bet nedaug. O su draugais jau pagerta
594   19|      pasišvaistyta, kur tu nelabojo! O taip gal ir būtų buvę, gal
595   19|          dešimtukų mėnesiui viršaus. O parvažiuoti vis nesą kaip.
596   19|       apsižiūrėjau, jog ženklo nėra. O kur gausi naktį? Na, nieko,
597   19|           ryto. Spės nueiti ir taip. O kai rytą paėmęs pažiūrėjau,
598   19|      pasidrėbęs ant žolės paupy.~    O gal kada nors ir sugrįš?
599   19|             uždirbti ir pasipelnyti, o iš baimės ir šiurpo, slankiojančio
600   19|      nesubrendęs dideliems įvykiams. O jie atėjo ir nusivedė. Viena
601   19|         šviesa būtų pakeitusi tamsą, o tai, kad jau ji praeityje
602   19|             graibstymasis patamsyje. O vyrai, kurie linksminosi
603   19|        Tugaudis.~    - Visi tą sako. O nepagalvoja...~    - Ir
604   19|            sakau.~    - Kodėl?~    - O todėl, kad mes kaip šunes,
605   19|             jį graužiame, tol gerai. O ką paskui? Ir nebežinome.~    -
606   19|          kartkartėmis jam trūko oro. O Každaila dar jį vis pagalando.~    -
607   19|              pasiilgo. Nugara įnižo, o nėra kas pakasytų. Ne taip
608   19|              Tai tegul vedasi.~    - O kur padės parvedęs?~    -
609   19|                    Nesidaužyk.~    - O tu savo grėblius pritrauk.~    -
610   19|            Manęs dar jis klauso.~    O kad ir neatneštų? Baisus
611   19|         Priešpiet viskas buvo gerai. O dabar matai kas. Tugaudis
612   19|       Nebesileidžia į jokias kalbas. O būdavo kaip šilkinė.~   
613   19|             atsikrenkštęs, ir uždėk. O tam patykojęs strėnas nuleisk
614   19|                Tilius jį sutvarkytų. O aš negaliu. Koks iš manęs
615   19|            Jie išgers ir pasikalbės. O paskui ir uždainuos. Kas
616   19|          kada nors Veroniką trumpai. O jau kai griebsiu, tai bus
617   19|          raganystėmis apsėstų miškų. O sulaikė ta šviesioji, skaisčiom
618   19|        Petrai, pasakyk, kas bus?~    O ką gi jis, jei nieko nežino?
619   20|          giliai įkišusio vargdienio. O direktoriai smelkėsi į nualintus
620   20|            Valdžia jau kito rankose, o dėl to ir daugelis reikalų
621   20|             jį buvo didžiai užgavęs. O dabar visa tai liko tolima
622   20|              į žmonas, ne į pamotes. O apie žemę nieko. Apie tėviškę
623   20|            mergina bus pasitaikiusi. O sako, kad šią gadynę jau
624   20|            Mat ten valdiška įstaiga, o jokia valdžia nenori savo
625   20|       jaunystes, praėjusios... Taip. O kas eina įkandin jo? Ne,
626   20|           buvo ir nuėjo ir nebegrįš. O tačiau jis nukaito ir, keistu
627   20|           neliečiamybe pažymėto.~    O viena smulkmena lik neišsprūdo
628   20|              kad neįrėžė savo vardo, o būtų juoko ir nesmagumo.
629   20|         nesmagumo. Žinoma, kad būtų. O zimagorai, velniai, tai
630   20|            ar mes ne laimingi?..~    O vasara pleškėjo kaip laužas,
631   20|            tylėjo. Gal iš nuostabos, o gal iš to baisaus staigumo.
632   20|           kaip esu tavęs pasiilgusi. O tu? Sakyk. Kodėl tu nieko
633   20|          tave.~    - Monika...~    - O tu?~    - Kam tu klausi?~    -
634   20|        valandą laiko mes teturime... O taip tavęs pasiilgau!..~   
635   20|              nežymiai virpėjo.~    - O kol tave suradau! Užbėgau
636   20|                 svajingai tarė ji. - O jie tikrai neis čia. Ir
637   20|              Velnias tavęs negriebs, o Dievui tu nereikalingas.~    -
638   20|             pūkuoto vieversėlio.~    O jeigu ir taip būtų, tai
639   20|          kitais nebebuvo kada.~    - O kur Doveika?~    - Palikau
640   20|       išsklaidyti šėmai prieblandai. O gal jau buvo valanda praėjusi?~    -
641   20|            ne. Jis gyveno kitu kuom. O kad niaukstosi, kas čia
642   20|        atsilikti per kitas valandas. O kur dar vakaras ir naktis
643   20|       liesesnį ir daugiau pakritusį. O antakiai, saulės nublukyti,
644   20|           jei nebūtum padėjęs.~    - O pasitaiko kartais.~    -
645   21|            ant einančiojo veido.~    O Vilkija plaukė iš miško,
646   21|          smego nebe i minkštą durpę, o į molį, į smėlio sąnašas.
647   21|          džiaugėsi ir laimino lietų, o griovkasiai keikėsi, jog
648   21|            keturis vėjus sau talkon. O buvo ir tokių atkaklių ir
649   21|       savaime griovį gali kasti.~    O ten, po medžiais, rūksta
650   21|     juodalksniai ir krūmai skiriasi. O mergos prisimelžia rankoves
651   21|             trimis mazgais ant galo. O prie Veronikos, gyvatsnapis,
652   21|            savo krautuvės labui.~    O kad Tilius nebesilanko,
653   21|             dar toli, dar vieškeliu, o gal net tiltu einant, bet
654   21|              visai lengvai teužgavo, o kamštis su trenksmu šovė
655   21|       armoniką, užsikoręs ant viškų, o ką daugiau? Bet duoną, sako,
656   21|            rinklų. Rinkit, rinkitės, o kas jai?~    Agnė nubėgo
657   21|             atėjo ir parsivarė namo. O Tilius nesirodė. Ji taip
658   21|              didžiai laiminga.~    - O tu tai jau nepasakysiu,
659   21|          Dviratį mat papirkau.~    - O ko nėjai kanalo kasti? Dviratį
660   21|             pragerti.~    - Pasakos. O jūs tikėkit, kuo kas giriasi.~    -
661   21|            butelį ant prekystalio. - O kur Agnė?~    - Buvo ką
662   21|            staigiai atsigręždamas. - O aš tavęs visur ieškau.~    -
663   21|  užsirūstinusi?~    - Žinoma, labai. O ką tu manai, kad ne? Tu
664   21|              palaidoti.~    - Gerai. O kitą dieną? Kas vakaras
665   21|              jau dabar svarbu kodėl. O jei ir žinojo, tai šiuo
666   21|             nirtulingas vėjas.~    - O taip maloniai žiūrėdavo
667   21|              žiūrėdavo į mane.~    - O dabar nebenori, kad su tavim
668   21|              dėl tavęs kazoką šokti. O kaip jis atrodo?~    - Kaip
669   21|          vartysies pūkinėse duknose. O ponas vargamistra tik glostys
670   21|             dalis. Jis viską žinojo, o mergaitė nieko. Ir ji tikėjo
671   21|             Jis plaukė ant skiedros, o visi kiti buvo vėjas, srovė
672   21|           Jaunystę leido nežinojime. O net rankai pakelti ir jai
673   21|             taip neišpasakytai tylu. O vieną dieną viskas susijauks,
674   21|          kiemą atšlepsi naginės.~    O kur dar vakaras!~
675   22|               greitį, jėgą. Kur?~    O nuolydis gal baigiasi stačiu
676   22|        įkaitusiame žalumos dvelkime. O jeigu taip, tai geriau negyventi.
677   22|             ir erdvių Doveikos namų. O namiškių nušvitę veidai
678   22|      pasiteisinti, kaip atsiprašyti. O pinigas drėko jo pirštuose.
679   22|        dviratis.~    - Nu, vis tiek. O sakai, apsistojai vietoje
680   22|       uždarbių.~    - Tas tiesa.~    O ar taip viskas pas Doveiką
681   22|           sakė - nemelavo. Kam, kam, o moterims tai jau tikrai
682   22|           turėjo reikalų su Doveika, o Tiliaus sesuo svajingai
683   22|    tikėdamasis brolio paramos:~    - O kas jai tas senis? Ar jaunų
684   22|          Žeimys, - pridėjo Tilius. - O ar jis nieko tau nesakė,
685   22|           sekėsi Virsnėse?~    - Ne. O kada jis ten buvo? - sukluso
686   22|        žiaurūs ir pikti jos broliai! O ji tik meilės vedama sudėjo
687   22|            Bet sesers jis gailėjosi. O buvo į ką pasižiūrėti, į
688   22|          sename panamės danguje.~    O ten, ant kalnelio, kur žiemą
689   22|          langą akmeniu išmušė.~    - O, tai stiklioriaus besama.~    -
690   22|          skaudžiai berneliui kliuvo? O kas tas Tilius, gerbiamieji,
691   22|             kurio nebūtų gegužinėje. O kur Tilius? Ji geidė jį
692   22|              prisiminti. Ne pavydas, o greičiau graudumas lipo
693   22|          vardą, stipriau riktelėjus, o tačiau pro vartelius jis
694   22|            Ir tai taip paprasta.~    O tačiau kaip tą padaryti?~   
695   22|            kas norėjo, ir vergė sau. O kad savo ką nors išlaikytų -
696   22|               Už stalo snaudė Jonas, o jo draugas ir giminė iš
697   22|           rėpliojo sūrio riekutėmis. O kitos smaguriavo nusivadėjusiu
698   22|          savo sėbrija savo kamarose, o šeimyna - savose. Ir jie
699   22|         galvą, jei ji ne tam skirta? O štai dar ji nugirdo ir nenurimo,
700   22|           tiek. Sako, jog mergišius, o neatrodo. Niūra, nekalbus
701   22|            dėl ko.~    - Neičiau aš. O ko ten?.. - pakėlė žmogus
702   22|         atsibosta.~    - Ir tau jau? O kodėl ne ten?~    - Buvau.~   
703   22|                pridėjo palaukęs.~    O ten gyvena. Ten šviesu,
704   22|            kartu taip tiesiai:~    - O tau dar teks pagyventi.
705   22|         negalėjau - mane kiti vertė. O tu gali. Ir jei tu nemuši,
706   22|                    Va, ten ji dabar. O tu nieko. Tu stovi ir klausais,
707   23|              jį nešėsi su savim.~    O Monika žinojo, ką daro ir
708   23|              nuojauta tarė Tilius. - O kai praeis ji? Ir įsigalės
709   23|           Taip, ji šitą žinanti.~    O gal ji žinanti ir daugiau?~   
710   23|             kaseles nutampys... ~    O jeigu ir taip atsitiktų.
711   23|            kojomis. Ir neatsigręžti. O kas ją pačią nustums - nebuvo
712   23|  nešluostytos nuo užpernykščių metų. O tas geltonkartis nepėsčias.~   
713   23|           Yra, kas apgina, ir gerai. O tą vyriokšlį tai jau aižo,
714   23|    Vargdienis.~    - Ką toks paršas? O už ką jį ten šukavo? - susidomėjo
715   23|              moterys prausėsi.~    - O! Tai už tą ir trinko kailį.
716   23|           pačią Doveikienę pamatyti. O tą ir aš norėčiau. Ir kiekvienas,
717   23|        delnus lyg imtynėms su meška. O čiagi tik moteriukė, švelnus
718   23|               Gužas daržinėn išėjęs. O Veronika, apkuopusi stalus
719   23|            geruoju, kaip su žmogumi. O tas jau kur tau brolelis!
720   23|             teisybę, jei nori.~    - O sakot, kad tas, kur žiūrėjo
721   23|                     Tai jau nabagas. O ką jis padarė man? Kitas
722   23|             būtų parpinus suskaitęs. O aš tyliu.~    - Kad tu durnių
723   23|             durnius, jei tyli.~    - O gal aš netylėsiu, ką tu
724   23|          daržinę leistų nusigriauti, o jis man...~    - Sakei jau
725   23|         šimtą kartų.~    - Ne šimtą, o tik teisybę. Sakau, ponas,
726   23|              priklauso. Atėmei žemę, o daržinė vis tiek mano. Nusigriaunu
727   23|           sakė.~    - Sakė tai sakė. O aš sakau, kad geriau būčiau
728   23|             pagavo. Dieve, susimilk. O jis, pamislyk, Doveika,
729   23|             Doveikai sugros suktinį. O to Petro tai beturima galvos.
730   23|         motais tokia mįslė neužeitų, o jis tau ima ir pasako. Kad
731   23|       Doveikai. Visi ant jo sprando. O tu ką jam ketini ištaisyti?
732   23|   kamantinėjo Petras.~    - Gal jis, o gal ir ne. Kartais ir patsai
733   23|            Kada nors. Kada nors.~    O vargšas Doveika nė nenujaučia,
734   24|     klampynėse ir liūnų pakraščiais. O pavakary leidosi ant vieškelio
735   24|        lalėdamos grįždavo atgal.~    O tačiau jau kažin kas pakibo
736   24|            pritvinkusia širdimi?~    O buvo toks. Komisija nustatė,
737   24|        šviesos suklaidinti gaidžiai, o katinų akys laidė klaikiai
738   24|                  Kelsis kitur.~    - O kur?~    Eigulys Baikštys
739   24|            ožių - kliuksėjo ir jose. O be to, antrininko. Negi
740   24|           meluoju, tai save vaduoju. O jei tu vagi, tai kur tu
741   24|              palauktų su mokesčiais. O paskui jau kalbės po visą
742   24|           viršaičiu perrinkti.~    - O kas mums darbo? Alaus stiklinė
743   24|         Doveika nesikvietė pas save, o dabar praleisi tokį kirtį.~    -
744   24|              tų nebegaudė po laukus. O ir likusių užteko, kad kiemą
745   24|             Kas nesnaudė ir negaišo, o sėmė vis po pilną kaušelį,
746   24|       Širdyje kilo drąsa ir narsybė, o į kojas leidosi sunkumas
747   24|              jau į senatvę visiškai. O kas kaltas, jei ne ta miesto
748   24|         lakata. Susiuostys su kokiu. O gal jau ir susiuostė? Traški,
749   24|              tuo zakristijonu?~    - O gal ir aš, Joniukai.~    -
750   24|             Kol nuklibuotum, kol ką. O kai reiktų bėgti atgal,
751   24|              tą dieną buvusių paupy. O gal ir turi kokį ryšį ugnis
752   24|            prigavo Zuzaną. Jau tada. O paskui... Jis ir maršalka,
753   24|           svetimą gerą kaip pakulas. O aš jo karves ganau. Pradėjom
754   24|        karves ganau. Pradėjom kartu, o aš tebeganau ir po šiai
755   25|         lietūs užlies ir paskandins. O lietaus šaukte šaukė skaudžiai
756   25|            darė per savo nežinojimą. O turėjo iš karto suprasti,
757   25|          visko, ir suprantama kodėl. O ji, kvailutė, kaip ir seniau,
758   25|             kapuose. Net ne kapuose. O už tvoros, su pakaruokliais.
759   25|             stovėtų galvą panarinęs. O ji? Ne, jau per vėlu. Ji
760   25|    vakarėliai ten kiekvieną savaitę, o gegužinės - tai ir šeštadieniais
761   25|            autobusu neteko važiuoti, o rodos, galėtų. Pro šalį
762   25|      Neklausiau.~    - Tai paklausk. O gal jis ir nežino, kad tu
763   25|          buvę, jei ne Tiliaus baimė. O Milė tai jau gali nesigirti.
764   25|       nebepakalbės ir nebeprisimins. O norėtų pati nubėgti ir aplakstyti
765   25|             kaip jo. Ji leisis toli. O raišis neblogas dėdžius.
766   25|       saldainių pirkęs ir apdalinęs. O įsigėręs ir itin pasišvaisto.~    -
767   25|            Kaip man - užtenka.~    - O aš išvažiuoju autobusu.~    -
768   25|            ir taip nebegrįšiu.~    - O kur jau taip, putpele kanapėtoji?~    -
769   25|        Doveikos trobesiai apdrausti. O kas draudžia mišką? Ir jei
770   25|              žydai - miško pirkliai. O jei ugnelė - tai tik plėnys
771   25|           plėnys ir nuodėguliai.~    O Doveika, žmogus, jau naktim
772   25|          pertekę visokios žvėrienos. O medžioti jis nebeina. Šautuvą
773   25|             dar visko gali būti.~    O Agnei lygiai vis tiek. Nors
774   25|         žalio augliaus iš pražūties. O žiūrėk! Nužliaukė šilti
775   25|           pati išeisianti pasitikti. O tada jau būsią gerai.~   
776   25|           domėjosi dar ir kuom kitu. O kokių dovanų ji Tiliui atvešianti?
777   25|            sustoję, denatūratą laka. O turgaus dienom arkliams
778   25|              iš tų, dabar dirbančių. O gal? Kas žino?~    Jeigu
779   25|              tai paskutinis kvailys, o Monika - išgama. Daugiau
780   25|       meldžiamoji?~    - Pas tetulę. O jūs kur, ponas Doveika?~    -
781   25|            menu, tenai nerasi.~    - O kas man jis? - ji atsiminė,
782   25|            dienelė. Laisvė neribota. O, kad tas žmogelis žinotų!
783   26|   neįsivaizduojamo ir neapčiuopiamo, o pajuntamo sąnarių gėla,
784   26|            turi išeiti. Viešpatie... O kur?~    Jis kniostelėjo
785   26|       nuovargio ir pastangų pabusti. O Agnė tuo metu pasirodė rūsio
786   26|           lyg aukos tykanti nelaimė. O puikią rudens dieną lėmė
787   26|          lėmė Doveika savo išvykimu. O tačiau padange plaukė ir
788   26|       dusulio smaugiamos krūtinės. - O maniau, kad kas nors. Kad
789   26|             jei kartais toks ateitų? O čia, rodos, toks? - teisinosi
790   26|              šoksi ant vienos kojos. O dabar jis... Nesakai, ne
791   26|              vyresniu eiguliu.~    - O kas tas vyresnis? Nesu tokio
792   26|         domino jį, visko klausinėjo. O Tilius atsakinėjo puse burnos,
793   26|       prieklėčio savo dviratį.~    - O kur tu ruošiesi? - paklausė
794   26|             atšiaurus, lyg pavydėtų. O ko čia? Jis neatsikąs ir
795   26|              tik pakeitė pavadinimą. O pareigos tos pačios. O kam
796   26|               O pareigos tos pačios. O kam tau prisireikė?~    -
797   26|           skysčio. Jis žandų nesuko, o trenkė kaip kūle į pakaušį.~   
798   26|                ne su pirštu dirbtas. O, kaip tau tiks žalia miškininko
799   26|           prispaustum liežuvį.~    - O Doveika, - lyg negirdėjęs,
800   26|            pakviesti.~    - Apsieis. O be to, jis labai skubėjo.
801   26|            Aš pats žemiausias.~    - O Viešpatie! Kokia veislė!~   
802   26|             balandėlę daržely...~    O Raudonasis Petras ką pasakytų?
803   26|            ir mes tau to nepavydime, o visa širdimi linkime.~   
804   26|         Tugaudis, Každaila? Kas dar? O pasakyk, ar tu kada girdėjai
805   26|          tuščias ir visad laimingas. O ar tu negali - kepurėlė
806   26|              vyras. Tik iš pažiūros. O kai ką rimtesnio, ir nebėra
807   26|        netiki jis. Ne įsikalbėjimai, o taip visada man atsitinka.
808   26|             giliai griebi, štai kas, o reikia iš lėto, paviršium,
809   26|         neprisiruošiu. Ir pritingiu. O kuom būti, ir nežinau. Būk
810   26|          Petras jau visai nejaukiai. O Jėzau! Taigi, taigi, įsidėmėk.
811   26|     nublanksta, netenka savo vertės. O sako, jog laimę pasiutusią
812   26|         menkutę vilties kibirkštėlę. O gal dar kas nors ir kaip
813   26|              nustumta viena dienelė. O gal ir kita? Jis nuėjo šeimyninėn
814   26|          labai svarbu, Monika.~    - O ką jis tau žada?~    - Tarnybą.
815   26|             Ir taip turi būti.~    - O aš? Kas man?~    - Tu myli
816   26|     nugrimzdę ir užsiėmę vien savim. O jis lašėjo, tiško apskaičiuotai
817   26|              kad kitaip neatsitiktų. O tu, matai...~    - Ak, ne
818   27|              ranka. Pasiliekantiems. O ji net anksčiau atsikėlė,
819   27|        Kaimynai jį laikė žlungančiu, o jis tą sužinojo tik dabar
820   27|      trupinėlį, po dulkelę, iš lėto. O gal ji taip jau ir daro?
821   27|             jau per vėlu. Jau...~    O gal ta mergiščia ką kita
822   27|             kokios spalvos jos akys. O kokie plaukai? Ar ne jų
823   27|              nė papurkštausi dėl jų. O paskutinę vasarą ji iš tikrųjų
824   27|            per mažai tuomi domėjosi. O reikėjo. Parsivesti moterį
825   27|            sulankstė ir įdėjo vokan. O ant jo užrašė labai rūpestingai
826   27|           vaikinas įteiks jo laišką. O Gužai jau tokie žmonės,
827   27|     palikuonių iš savo numylėtosios. O sūnus ne jo. Jis motinos.
828   27|              verkė ant motinos kapo. O ant jo, ant tėvo, kapo neverks.
829   27|            sakytųsi, kur eina?~    - O kur vyrai?~    - Kokie?~    -
830   27|            tartum užsimodamas.~    - O tu, Petriuk, taip nešokinėk.
831   27|        kalbėjo piemuo.~    - Nutilk! O ko tu nesidrieki gulti?~    -
832   27|             atvažiuos ir jį pasiims. O kur dar rytas! Kišenėje
833   27|        skaityk, atsisėdęs ant žolės. O kam jis tą lemputę nešiojasi,
834   27|          prispaudė Doveikos sprandą, o kita jo ranką, begrabaliojančią
835   27|             jo neskustą veidą.~    - O jūs ko ten snarpsot? Neškit