Part

 1    3|       grūdosi Gužo priemenėje, iš visur suplūdę.~    - Kam tą botagą,
 2    4|      tokio lakstymo ji dar galėjo visur spėti ir viską matyti.~    -
 3    7|       senė gyva, tai, sako, landė visur kaip žiurkė po pašalius.
 4    8|      norėjo kartu aplėkti ir būti visur. O jei kalvis sutiks patampyti
 5   10|          nesumetė, kai gėrybių tų visur perpilniui.~    Bet prieš
 6   13|        rodė savo pirštą. - Kliūva visur, nepatogu. Ataugo, bet matai,
 7   14|      akimis, bet tokio, kurs gali visur eiti ir viską matyti. Ir
 8   16|       žiūrėjo. Prieiti prie jo ne visur buvo galima. Vietomis kilo
 9   16|    kiauliškais skundais. Išėdė iš visur, sudirbo, ir dabar kažkoks
10   17|      eigulį susimetė koks dešimt. Visur aplink, kur tik kokia daržinėlė,
11   17|         be žodžio sutiko. Doveika visur su ja sutiko. Prieš užgavėnes
12   18|           netrukus buvo pastebima visur. Buvo ir iš ko pritaikyti
13   18|           pamiškėje. Ir čia, kaip visur, galiojo tie patys įstatymai,
14   20|           eigulys Baikštys aplink visur drumsčia. Maišo ir verčia,
15   21|        krautuvė. Iš kur eitum, iš visur ji matyti, ir taip sunku
16   21|       atsigręždamas. - O aš tavęs visur ieškau.~    - Kur tu manęs
17   23|           duryse. Jie susitikdavo visur ir visada. Ir neįmanomiausiu
18   23|           ji pati, viską žinanti, visur mokanti prieiti.~    - Argi
19   23|            matai, žaltys Doveika, visur išsigudravojęs. Ir čia,
20   24|         oi, jau matyt, kad lindai visur, kur tik daugiau suodžių.
21   25|         ji žiūrėjo, kur žvalgėsi, visur tuo pačiu tamsiu ir drumzlinu
22   25| išlikusias, išsidėsčiusias aplink visur, nuo durų slenksčio iki
23   27|     sukosi. Jis buvo įpratęs imti visur ir visada, pats nieko neduodamas,