Part

 1    3|       į duris. Jo laimei, jos pačios atsidarė ir, nebetekęs atramos,
 2    4|       ištraukė nuo savęs savo pačios reikalams užkeiktą skaidriosios
 3    5|    daiktus ir žmones.~    Tos pačios mintys jį vargino ir atsisveikinus
 4    8|      Ar tų kelių menkumas, ar pačios vietos nuošalumas nepatraukė
 5    9|      Nereik nė kojos pakišti, pačios virsta ant žemės.~    -
 6   10|          Pabuvęs senis klausė pačios:~    - Motin, kaip mislini,
 7   11|     Turįs visko, tik stokojąs pačios. Kuom jis ją suviliojo ir
 8   12|         Ar upes kas kasa? Jos pačios išsikasa sau vagas, ir kokias
 9   12|       negali žinoti. Kiek čia pačios sunkumo, kaip gera ankštis -
10   14|      o laikas, o valandos tos pačios.~    Nejaugi jam būtų pradėję
11   16|     ir nemėgino pasiekti. Net pačios narsiausios uogautojos,
12   18|     jeigu ir žinotų, ir durys pačios prasivertų. Jis turi kur
13   18|      jis kalbėjo karštai, tos pačios kūrybingo pavasario nuotaikos
14   18|      grožiu žavėjosi, ne savo pačios derlinga laime. Ji gyveno,
15   19|        Jis žino, ko nori. Jis pačios pasiilgo. Nugara įnižo,
16   21|      ant tos lovos... Ant tos pačios. Kai daužėsi perkūnai ir
17   23|   nepalyginamai skanesni savo pačios rankomis surinkti.~    Monika
18   24|      išsikvėps ir sukris savo pačios pelenuose. Eiguliai rūpestingai
19   26|    pavadinimą. O pareigos tos pačios. O kam tau prisireikė?~    -
20   26|  daugiau. Jokios šeimininkės, pačios geriausios pasaulyje, niekas
21   27| žinojo apie ją? Jį gąsdino ne pačios minties baisumas, bet tai,