Part

 1    4|          savo urvą.~    - Tai ponia Doveikienė - žmona viršaičio.~    -
 2    7|         plukdymu domėjosi ir senoji Doveikienė, nors savo miško nespėjo
 3    7|         audinyje.~    Tada pasirodė Doveikienė ir pasisveikino.~    - O,
 4    7|             pats tikriausiai senąją Doveikienę sapnavai, kai parsivežė,
 5    8|           mokėjo šypsotis - jaunoji Doveikienė, ir tai jai didžiai tiko.
 6   11|       suskirdusios.~    O čia dirbo Doveikienė prieš gerus metus su viršum.
 7   12|                  O ką jautė jaunoji Doveikienė, kai ūkininkas sustojo prie
 8   13|         išėjo ir per kiemą atpluošė Doveikienė. Ir iš tolo jau šaukė:~    -
 9   15|          man? - abejingai pastebėjo Doveikienė, tvarkydama stalą.~    -
10   15|        merginos aplinkui, - pritarė Doveikienė. Ir Doveika tam pritarė,
11   15|         pati.~    Pamiškės taku ėjo Doveikienė.~    Tilius nejučiom sugraibė
12   17|                 Ar tau graži Monika Doveikienė? - neatlyžo Agnė.      Sunkiais
13   18|            visam laikui.~    Monika Doveikienė negalėjo užmigti.~    Ji
14   18|     Laurynai, išsiruošęs? - kalbino Doveikienė, regėdama piemenį šventiškai
15   18|                   Tai įdomu, - tarė Doveikienė, tartum atvykusi iš kito
16   20|        aukso maišus. Tai ji, Monika Doveikienė, Basiuliškių šeimininkė,
17   22| Finkelšteino, tesilanko. Ir jaunoji Doveikienė pas ją siūdinantis. Ir graži,
18   23|         kaip Julė. Jis norėjo pačią Doveikienę pamatyti. O tą ir aš norėčiau.
19   24|           mato, jo nesupaisysi. Bet Doveikienę tai tikrai mato. Ir patsai
20   27|             ūkio šeimininkė, Monika Doveikienė.~    - Jūs, jūs, - durdamas
21   27|    liepsnote liepsnojo.~    - Ponia Doveikiene, kaip jums gerai viskas