Part

 1    2|    Negirdėjom.~    - Kas toks? Ar Špicas?~    - Je...~    - O ką?~    -
 2    2|   prigrūstą Melamedo įgaliotinis, Špicas. Sniegas bjauriai vėlėsi
 3    2|      krypo į pasmėlusias tolumas. Špicas tampė kaklo gyslas, tartum
 4    2|         nu, - pasigavo jo žodžius Špicas. - Mes galim prailginti
 5    2|          yra? - vaikiškai nustebo Špicas, žvelgdamas į girininką.
 6    2|      pabėgs. Mes turim skubėti. - Špicas skausmingai išsiviepė, nuleisdamas
 7    2| nesutinkam! - riktelėjo Každaila. Špicas liūdnai purtė galvą.~    -
 8    2|        mūsų rankose. Jeigu atlėkė Špicas, tai turbūt svyla pauodegys.
 9    2|         Skubėjo talkon savo ponui Špicas, nors tas nerodė jokių erzlumo
10    2|        lyg tikras sąmokslininkas. Špicas sumažėjo, susitraukė ir
11    3|         darbų ir gausių įspūdžių. Špicas gerai jautėsi toje mergiškoje
12    4|           reiks parvažiuoti, sako Špicas, pono Melamedo įgaliotinis.~    -
13    4|          puolė taip staigiai, jog Špicas nespėjo atitraukti rankų
14    4|      aukštyn ir pastatė ant kojų. Špicas taikė iš apačios, į pažandę,
15    5|                 Nesijuokiam. Nors Špicas vėlė kažin ką. Bet kas juom
16    5|     pamurmėjo. Žinai, motera. Bet Špicas buvo geras, kol mokėjo pinigą.
17    5|       netikėčiau. Dirbo prieš tai Špicas malūne svėrėju. To paties
18    6|        vanduo nelauks. Ten lakstė Špicas, pametęs auksinį dantį ir
19   11|         darbams vadovavo tas pats Špicas, ir Tilius, jį pažinęs,
20   11|          tau gaila? Nenupliš.~    Špicas nuo tartokų pašiūrės nebeiškentęs