Part

 1    1|   delčią, kaip ir buvo nusakęs šlubasis Doveikos piemuo. Jo kaulus
 2    3|    savo, - atkišo juodą kumštį šlubasis.~    Lovos ir kanapėlė braškėjo.
 3    3|     triukšmo, dūmų ir tvankos. Šlubasis šlitinėjo, nosimi braukdamas
 4    4|     kojas, tutinėjo artyn. Tik šlubasis Laurynas kaip tyčia kietai
 5    7|    gaspadinę.~    - Prisėsk, - šlubasis parodė kėdę prie stalo,
 6    7|    peilio ašmenis sau į šlaunį šlubasis.~    Ji prašapo minutę ir
 7    7|      vaikis džiaugdamasis, kad šlubasis kalbą veda. Iš kur jis galėjo
 8    8|    tokios klaikios mintys... O šlubasis pasakojo vis be paliovos.~   
 9    9|      ne jauna ir ne graži?~    Šlubasis krizeno, prisėdęs ant slenksčio,
10    9|     sau, - ramiausiai pypkiavo šlubasis virtuvėje, ausis palikęs
11   13| nereikia, - skatino vyras.~    Šlubasis dėl to pasijuto užguitas
12   14|  Padėjęs, tiesa, piemuo, tasai šlubasis. Esanti Doveikos šeimyninėje
13   15|       kaip peilio ašmenys.~    Šlubasis pakėlė ranką, sugniaužė.~    -
14   15|      ateina ir pasilieka. Kaip šlubasis žiauriai suniokotas žmogelis.
15   22|        Kartais teisybę nušneka šlubasis, kad reikia vikriai pasimuistyti.
16   27|        papsėjo užgesusią pypkę šlubasis, nesikeldamas nuo suolelio.~    -
17   27|     savo ruožtu suriko mergoms šlubasis. Ir taip, kad šioms nė mintis