Part

 1    9|        paėjėjo iki vežimų. Bet sarčio nebebuvo. Gyvulių daktaras abejingai
 2   10|               barnių ir rūgojimų.~    Nebebuvo rūgonių. Net gera pasidarė,
 3   12|           šiuomi vieškeliu. Po to jau nebebuvo gero. Nebebuvo gero nuo
 4   12|              Po to jau nebebuvo gero. Nebebuvo gero nuo tos dienos, kai
 5   13|           lovos jie susėdo.~    Nieko nebebuvo likę toje sukilusioje ir
 6   13|               metu pati pasirodė, kai nebebuvo nė kur, nė kaip pasislėpti.
 7   13|              pastogėn nuo lietaus. Ir nebebuvo kaip nė priešintis, nė spirtis.
 8   14|              nuspaudei?~    Išsisukti nebebuvo kaip. O manė nuslėpti, ir
 9   14|           priešingai? Pasiklausti jau nebebuvo kaip, nors ir didžiai knietėjo.
10   19|              į visas puses, ir pačiam nebebuvo likę nė valandos. Ir pereitą
11   20|                bet persivilkti kitais nebebuvo kada.~    - O kur Doveika?~    -
12   21|             bet kažin?.. Ne, tada jau nebebuvo vis tiek kur. Jis gi puikiai
13   22| sutirštėjusios ten, kur jų jau beveik nebebuvo likę. Tik šešėliai perstatyti
14   23|             patį. Ką atsakė Každaila, nebebuvo kada nė susigaudyti. Jei
15   25|               lapų. Iš upės, kuri jau nebebuvo ta pati miela ir vėsiai
16   25|        nebegalėjo tikėtis. Juk ji jau nebebuvo ta pati, lengva ir skaidri,
17   27|          išlėkė į kiemą. Saugotis jau nebebuvo prasmės. Tegul dabar saugosi