Part

501   24|          praleisi tokį kirtį.~    - Kas gesino, kas tik darbavosi
502   24|            kirtį.~    - Kas gesino, kas tik darbavosi miške dorai
503   24|   apgarsinti didelės naujienos.~    Kas buvo išsivaikščioję, tų
504   24|           iš viralinės ir virtuvės. Kas kaušą, kas puodelį ar samtį
505   24|             ir virtuvės. Kas kaušą, kas puodelį ar samtį kokį pasigavęs,
506   24|           klėties kaip eglynas.~    Kas nesnaudė ir negaišo, o sėmė
507   24|           jau į senatvę visiškai. O kas kaltas, jei ne ta miesto
508   24|           garsiai, Laurynai. Išgirs kas nors.~    - Neišgirs. Aš
509   24|            keturiasdešimt metų, tai kas man dar vieni kiti. Išnyks
510   24|     išlaukus tiek melų? Hu hu hu... Kas man?~    - Nieko panašaus
511   25|       ketino, tai kada? Va tai tau, kas gi čia dabar? Kada reikėjo,
512   25|            paaugo ir sustembo. Maža kas bebuvo likę iš anos traškios
513   25|     darganoms. Ir apylinkės žmonės, kas rytas suvežą pieną pieninėn,
514   25|             vargą, į vėjus, į visa, kas pasitinka, nutolstant nuo
515   25|         Paskui sutems galutinai. Ir kas bus tada? Praleisti tą laiką
516   25|           nors čia negera ir sunku. Kas rytas lydėjo vieškeliu atidundantį
517   25|     atsisveikino su namais ir visu, kas buvo aplink. Pagaliau juk
518   25|             galinti imti ir toliau, kas patinka ir ką tik pamato.
519   25|     šiukšles. Nieko neturėjo likti, kas liudytų tą bjauriąją, tą
520   25|            jokios bėdos su bernais. Kas dėjosi vasarą, kai apie
521   25|     Rūpesčių uždavė. Jis žinąs net, kas mišką padegęs. Jis viską
522   25|     Doveikos trobesiai apdrausti. O kas draudžia mišką? Ir jei ugnelė
523   25|            Bet kažin? Kažin, ar jau kas beišeis...~    Ji buvo kaip
524   25|             metų nieks nebepažintų, kas skurdo senoje vietoje.~   
525   25|                   Ant visados... Ir kas man?~    - Ir nepasiilgsi?
526   25|       priedangoje. Lauko gale kažin kas darbavosi su arkliais. Panamės
527   25|             dabar dirbančių. O gal? Kas žino?~    Jeigu eiti, tai
528   25|          kam stovi ir žiūri. Jei ją kas aptiktų palaukėje, tai dar
529   25|         menu, tenai nerasi.~    - O kas man jis? - ji atsiminė,
530   25|            Nesidarys, nebijokit. Ir kas jam aš, jei jis turi geresnę?
531   26|          tylu ir ramu Basiuliškėse. Kas liko, tai be skubėjimo ir
532   26|            iki ateis jų laikas.~    Kas buvo lengviau ir paprasčiau,
533   26|             audringas pavasaris. Ir kas po to? Keista, neišreiškiama
534   26|             tai nieko nepadėjo.~    Kas nors turėjo tą dieną atsitikti.
535   26|        keisti, nerimą kelią garsai. Kas nors turėjo atsitikti, ir
536   26|       atokiai.~    - Iš namų.~    - Kas atsiliko?~    - Nieko neatsiliko, -
537   26|           krūtinės. - O maniau, kad kas nors. Kad susirgo ar šiaip
538   26|           Aš taip sau. Įdomu.~    - Kas čia įdomaus? Daugiau prišneka
539   26|      popierėlį ir numetė.~    - Gal kas įdomesnio? Ar nesakei, kad
540   26|       pirštai taip dreba? E, e, čia kas nors ne taip. Tiek daug
541   26|           vyresniu eiguliu.~    - O kas tas vyresnis? Nesu tokio
542   26|          svečias.~    - Tepasiunta. Kas gali šaukti ant manęs? -
543   26|     šeimininkė. Ji gal daugiau negu kas kitas. Jis jau buvo tokių
544   26|          liko šeimininkė. Ne. Kažin kas daugiau. Jokios šeimininkės,
545   26| nebesiklausai, ką aš sakau? Tiliau, kas atsitiko? - ar ji taip pasakė,
546   26|            Vienu melu suabejojo, ar kas jo nesiklauso ir ar ne per
547   26|       jausis ir vėliau, kai jau bus kas nors atsitikę. Bet čia nieko
548   26|         tuščia. Nes negali būti to, kas nepakartojama, kas tik kartą
549   26|         būti to, kas nepakartojama, kas tik kartą gyvenime. Ir tik
550   26|           visa širdimi linkime.~    Kas tokie jūs? Tugaudis, Každaila?
551   26|            jūs? Tugaudis, Každaila? Kas dar? O pasakyk, ar tu kada
552   26|            tokią dainelę, ar tau ją kas dainavo taip, kad jos jau
553   26|       dainelės nieks jam nedainavo. Kas tiesa, tai tiesa. Bet jos
554   26|             Per giliai griebi, štai kas, o reikia iš lėto, paviršium,
555   26|          naktį, tartum keliais eitų kas per krūtinę. Trūksta oro,
556   26|       Petras. E, prakeikimas! Visad kas nors įvyksta ne laiku, tada,
557   26|      vilties kibirkštėlę. O gal dar kas nors ir kaip nors?.. Gal
558   26|             apsieisim be jos.~    - Kas mes?~    - Tai mudu, jaunuoli
559   26|           tavo. To neužmiršk. Kažin kas grasaus ir nenumaldomai
560   26|         taip turi būti.~    - O aš? Kas man?~    - Tu myli mane?~    -
561   26|       nesidžiaugė. Ir net nežinojo, kas tinkamiausia tokiu metu.~    -
562   26|       negerai. Labai negerai.~    - Kas?~    - Vaikas turės jo pavardę.
563   27|       mokyklų ar pašto agentūrų vis kas nors įlipdavo ir nedrąsiai
564   27|        sėdynėn. Doveika nesidomėjo, kas dėjosi viduje, nusisukęs
565   27|       vienam lig šiol nebuvo aišku, kas dedasi jo kieme, jo namuose.
566   27|          taip ir tegalėjo sužinoti. Kas būtų drįsęs ateiti ir pasakyti,
567   27|          taip klostosi reikalėliai. Kas žinojo, tai trynė rankas
568   27|         Įstaigoje greitai sutvarkė, kas reikėjo. Ir po to nebežinojo,
569   27|         kelią, kuriuom jis ėjo. Tad kas čia galėjo atsitikti? Kur
570   27|             žmogus, Petras Doveika. Kas jo nepažino? Kas tad turėjo
571   27|           Doveika. Kas jo nepažino? Kas tad turėjo teisę išvysti
572   27|          Doveika pabraukė lapelyje. kas pirmiausiai pasitaikė. ir
573   27|          elgtųsi taip neapgalvotai. Kas čia tokio? Tik reikia gabiai
574   27|             lik per plauką tetrūko, kas jis nieko nebūtų išgirdęs
575   27|         pasiruošęs sutikti su tuom, kas jau jį buvo visu delno pločiu
576   27|             reikalu vargiai ar būtų kas galėjęs patarti. Visus paaiškinimus
577   27|            ir patikrino kišenes, ar kas neiškrito. Jis atsikėlė
578   27|        galutinai sutemę, bet galėjo kas nors pasivyti kelyje ir
579   27|          piktų šunų ninkamas. Kažin kas bendra buvo abiejose kelionėse.
580   27|          kad nepajustų. Viduje buvo kas nors, kas vėliau turėjo
581   27|    nepajustų. Viduje buvo kas nors, kas vėliau turėjo išeiti. Todėl
582   27|          lenkė godžiais gurkšniais. Kas ten buvo - buvo nesvarbu.
583   27|         lempa kitoje rankoje.~    - Kas aš jai, kad man sakytųsi,
584   27|         šviesa plūstelėjo, lyg būtų kas ištraukęs žibintą iš po
585   27|         savo darbą. Prie jos nebuvo kas veikti. Jis atsisuko į gulintį.
586   27|           nugaros negalėjo pažinti, kas toks padegė jo daržinę ir
587   27|           dar nenusigręžė nuo jo... Kas greičiau - ar jis pasieks
588   27|         kažin kur į šoną.~    - Tai kas čia buvo?~    Nieks ir į
589   27|              Nebegyvas? Kaip?~    - Kas jį užmušė, Vargdienį?~    -
590   27|                Gal dar gyvas?~    - Kas duos? Jau apstingęs.~    -
591   27|            Jau apstingęs.~    - Tai kas jį galėjo?~    Eigulys atsikėlė.
592   27|       šviesybėje. Jis numetė ją. Ir kas dar kitoje kišenėje? Būtų
593   27|         ieškojau? - paklausė.~    - Kas mes? - atsiliepė klausdama
594   27|             sapne nesapnavot.~    - Kas?~    - Tenai, - mojo atgaliom