| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library | ||
| Alphabetical [« »] jiem 1 jiems 34 jis 1361 jo 567 jodavo 1 jodinejo 1 jodineti 1 | Frequency [« »] 640 tik 599 taip 594 kas 567 jo 550 buvo 543 bet 527 ar | Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances jo |
Part
1 1| šlubasis Doveikos piemuo. Jo kaulus sukino sausgėla, 2 1| Tilius jautė, kad yra sekamas jo nevykęs darbas, ir tai jam 3 1| Petras sukukeno tartum ežys. Jo rankos kėlė pagarbą ir pasigėrėjimą. 4 1| priduodančiu dar daugiau jėgos jo rankoms.~ - Kam tokį 5 1| įpročio, bet skaitmuo augo jo mintyse, kartu su rankos 6 1| grebėstas išmano. Neklausyk tu jo.~ - Aš klausau tavęs. 7 1| pečiais, turėjo įvertinti jo statų ir išnašų stovą, keldamas 8 1| regimai veikė Petro žodžiai, jo tvirta ir pašaipi nuomonė 9 1| Tvirto nusistatymo arklys. Jo pati išvaizda nenoromis 10 1| lyg visai nebūtų klausęsis jo pasakojimo.~ Girininkas 11 1| miško papuošalas ir didelė jo dalis. Rodos, dar didžiau 12 1| šiandien kaip tik baigiasi jo laukimo laikas. Iš eilės 13 1| Kuopos vadas pasirašė, o jo vardas ir padėtis šį tą 14 1| padėtis šį tą reiškia... Va, jo paties skatinamas, stojo 15 2| vyrų jėgą. Lankas eina per jo pilvą, kas buvo su juom 16 2| ugnies skubinosi miškakirtys. Jo žieminės kepurės ausys maskatavo, 17 2| nešėsi kleimos kirvuką, ir jo penčiai, patepti zuikio 18 2| jog mielai būtų rėžęs į jo rūpestingai nuskustus žandus, 19 2| ant spalių krūvos. Taigi. Jo kaklaraištis šilkinis, marškiniai 20 2| į girininką, ieškodamas jo paspirties. Šis, nuošaliau 21 2| Nu, nu, - pasigavo jo žodžius Špicas. - Mes galim 22 2| lyg vėl būtų suirusios jo naginės. Kad vyks tokios 23 2| prasčiau negu čigonas kuiną, jo uždarbį sau susiglemždamas. 24 2| jis nepavojingas. ~ Jo nieks ir nepaisė. Jis mirkčiojo 25 2| nosį patenkintas, kad ir jo žodį išgirdo.~ - O kiek 26 2| tyrelio velnias neprieis prie jo medžių be kitos žiemos. 27 2| medžiagos nueis niekais. Jo girnos turės sustoti, neturėdamos 28 2| visai nenumatytai ir grėsė jo planams ir užmačioms. Pagaliau 29 2| miške. Negausus įvykiais jo gyvenimas susiklostė tam 30 2| tai, kas nejučiomis buvo jo aplinkoje susidarę.~ 31 2| kad galima apsieiti ir be jo, nepražudžius šventiškos 32 2| nepavyks? Ašaka įsirėmė jo gerklėje ir niūriu, juodu, 33 2| jei Petras laimės derybas. Jo vieno nepaliksi, tuo labiau 34 2| kailiniai klastingai maskavo jo tikrąją vertę.~ - Sakom 35 2| portfelio iš įgaliotinio ir, jo padedamas, pervertė popierius, 36 3| nevaliojo padaryti. Nebeveikė jo kerai, nebegąsdino jo namie 37 3| Nebeveikė jo kerai, nebegąsdino jo namie kalta, senobinė muškieta. 38 3| Gužas tverdavo naują, o jo dukterys pritūpusios stebėdavo, 39 3| tokius kaip Doveika. Du jo vyrai ir piemuo vilko trejomis 40 3| vis tiek neįveiksi. Prie jo grūdosi kirtėjai lyg velykinės 41 3| daryti, ką nori. Niekas jo galvos nelaužė - nė pati, 42 3| plačiaburnis bernas. Iš jo megztuko vieni skutai likę, 43 3| neįsivaizduoja. Mes ir be jo galėjom paimti gerą kainą.~ - 44 3| nurausvintu voratinkliu apraizgė jo akis, ir jis vapėjo žodžius 45 3| Tai tik spirito. Bet jo neįkąsit.~ - O, kad tik 46 3| kelmas, snaudžia ana kur, kai jo mergą driskis gvoltavoja, - 47 3| brūkšniai staiga išvagojo jo žandą nuo kaktos iki pagerklio.~ - 48 3| pastūmėtas, atsitrenkė į duris. Jo laimei, jos pačios atsidarė 49 4| Platus sklastymas skyrė jo sniego baltumo plaukus, 50 4| Vargdienis taisėsi prie jo žarnų.~ - Eik, eik? Jau 51 4| striūbaudamas ilga nosimi. Jo rankų plaštakos patogiai 52 4| Atsibusk, raganiau, - daužė jo pakaušį.- Ar negirdi, kad 53 4| Gelsva lempos šviesa blizgėjo jo praretėjusiam pakaušy.~ 54 4| nepėsčias. Išeina jis, o jo kvapas vis tiek pasilieka. 55 4| mergiotės, bet kaip išvėdins jo akis? Sėdi jis ir spokso 56 4| staigiai truktelėta, atsimušė į jo krūtinę. Jis sušnabždėjo 57 4| motina.~ - Aš neleisčiau jo čia pasilikti...- Tiliaus 58 4| guldomas mergų kamaron. Jo dantys kaleno kaip prie. 59 4| Ten va, už tų durų.~ Jo keliai palinko. Krūtinė 60 4| Tilius prispaudė keliais jo krūtinę ir iš viršaus atsivėdėdamas 61 4| jis pažino Petro balsą ir jo ranką ant pečių. Publika 62 4| dar pasigausiu, - metėsi jo gaudyti Každaila.~ 63 5| pavalkų kamanto. Centai biro į jo šikšninę terbą. Traukė iš 64 5| medinius padus, įrodydamas jo naudojamo medžio stiprybę, 65 5| su laimės ratu, ir šalia jo dėliojo ant dėžutės dangčio 66 5| blizgančios skardos gabalai puošė jo seno žipono krūtinę. Per 67 5| malkų pjovėją, bet tikroji jo specialybė buvo siuvinėjimas 68 5| Ūkininkui pasirodžius, prie jo ėjo Lukošius, liesas apysenis 69 5| sąžiningai. Bet nemėgo norinčių jo tarpininkavimo išvengti. 70 5| turėjo pasilenkęs pažiūrėti į jo kojų apačias, kur ant naginių 71 5| pakreipęs ant šono. Turgus buvo jo šventė. Daug metų jam teko 72 5| reikėjo, - šaipėsi Tilius iš jo jautrumo.~ Erdvi patalpa, 73 5| bandydamas, kiek ilgai jo išteks. - Ta istorija pabaigta. 74 5| ir vėl nėrėsi kažkur už jo atminties ribų. Apie peštynes 75 5| tokia moteris galėtų būti jo šeimininkė, jam pasirodė 76 5| atsimušusiame šešėlyje. Gal matė jo numuštą ranką, tai ir viskas. 77 5| atsisveikinus su draugais. Jo draugai buvo senyvi, pagyvenę 78 5| kartu su plėnimis.~ Ir jo krūtinę apnešė plėnimis. 79 5| pasmėlusių miškų.~ Ten pat ir jo naujoji šeimininkė nuvažiavo 80 6| atsigauti ir apsitvarkyti. Jo mintys buvo keistai susipynusios 81 6| šešėliais ir atšvaitomis jo pasąmonėje. Daug ko jis 82 6| Kas buvo sudavęs smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam 83 6| besmilko siaura dūmų juostele. Jo vaikystės pasaulį talpniai, 84 6| priešingas reginys užvaldė jo širdį ir akis. Šmėklos ir 85 6| Šmėklos ir raganos bėgo iš jo - juo jis artėjo. Miškas 86 6| sumušti tvirtą grindinį ir ant jo supilti kelią.~ Jis šilo. 87 6| Jaunas vaikinas, galbūt ir jo metų, gulėjo kniūpsčias, 88 6| turbūt tik tam, kad ant jo kabinėtų skelbimus ir kelio 89 6| kirvį žemyn, jis jautė, kad jo judesiai yra sekami pro 90 6| pirmosios bitės. Ji glostė jo ranką.~ - Skauda labai?~ - 91 6| stovint ant tilto. Kol dunda jo apačia medžiai ir šniokščia 92 6| Popieriaus skiautės skrido iš jo rankų ir, supamos vėjo, 93 6| Ji įsikirto abiem rankom jo alkūnėn ir, galvą pakreipusi, 94 6| pakreipusi, žiūrėjo aukštyn į jo veidą. Ir pasišokėdama taškė 95 7| miškas Vilkija žemyn. Kiek jo nuplaukė, tik eigulys galėjo 96 7| ir pokalbį su Doveika ir jo žmona.~ - Nežinau, nė 97 7| įvarytas - kalte įkaltas, ir jo pirštai sudrėko, kol išsuko.~ - 98 7| vežlankis, atšokęs nuo ienos. Jo pypkė sučirškė.~ - Gyvas 99 7| kuris kurį garbstysim. O tu jo neklausyk. Jis lik dedasi 100 7| Jis mažai kišasi, ir dėl jo gali vargti. Šeimyna čia 101 7| tai jis bus ne Doveikos, o jo. Nu, kur tu matęs? Mušeika 102 7| Tilius. - Nemaniau, kad jo vietą teks užimti.~ Vyriokas 103 7| Tarnystę pradėjo piemeniu ir iš jo neišėjo, nors karvių dabar 104 7| mergų kategorijos skirti. Jo rankos ilgos ir liežuvis 105 7| ir tvirta. Nieko panašaus jo krašte nebuvo, kur daugelis 106 7| jaunystė. Skurdo jis. Iš jo nepajėgė išlipti, nors ką 107 7| stogų, virš visko, kas buvo jo jauna buitis. To jis nesiejo 108 8| pasiruošęs. Jaunoji žmona jo laukė tarpvartėje, ir čia 109 8| prašom. Vėliau - kodėl ne? Jo žmona tik klausėsi ir šypsojosi. 110 8| ąsotis stovėjo vidury, ir iš jo po stiklinę tokia pat eile 111 8| tvokstelėjo visu pločiu į jo veidą ir pasiliko, tartum 112 8| jog pali turėjo atkreipti jo dėmesį.~ - Aš jį pasidėsiu 113 8| alaus gėrusi?~ - Tu visai jo negėrei. Aš išgėriau už 114 8| kaip Agnė dabar remiasi į jo petį, koja už kojos žengdama 115 8| ant kelmo. Ji sėdėjo ant jo kelių ir, kaklą apsikabinusi, 116 8| nuolatinėje pavojaus grėsmėje. Be jo juk nieko daugiau ji neturėjo. 117 8| kutenančius padrika šilkine sruoga jo akis. Aną vakarą, taip tolimą, 118 8| nugrimzdusį į širdį, į visą jo buitį.~ Aną vakarą... 119 8| Agnė tvirčiau įsikabino jo rankos, ir jie pasitraukė 120 8| pasakė?~ Degtukų dėžulė jo pirštuose tratėjo, biro 121 8| geltonkase?~ - Nevertas jo snukis trijų mėnesių, - 122 9| DEVINTAS ~Šiuokart jo neveikė alus, net degtienė, 123 9| atsistojo tas žmogus ant kelio. Jo nedalingos laimės pasiųstas 124 9| įvairumo nuobodokoje tarnyboje. Jo manymu, esą visai ne pro 125 9| valdininką tik pasirodęs jo viršininkas teatvėsino.~ 126 9| saldžiai nepatirta, glostė jo širdį. Jį svaigino. Taip 127 9| kairės ir dešinės. Kažin kas jo klausė, ar daug svečių Basiuliškėse. 128 9| šuva. Velnią galvojo senis. Jo blakstienos tankiai mirkčiojo. 129 9| blakstienos tankiai mirkčiojo. Jo akių nieks negalėjo įžvelgti.~ - 130 9| nebesigirdėjo. Nieks neišbėgo jo vytis.~ Tik brėško. Medžiai, 131 9| kad užmigtų. O kad laukia jo ten, tai nesvarbu. Dar palauks. 132 9| pojūčio. Slogutis rėmė keliais jo krūtinę ir dusino. Jis pasikėlė 133 9| kad nieko nėra.~ Jei jo neskaito, tai nieko. Beveik 134 9| juodbėrėlis lankoj...- dainavo jo sėbras.~ - Aš rimtai, 135 9| Žeimys nusikeikė atsakančiai. Jo palūpis tirtėjo. Jis tvarkdarys, 136 9| kur turėjo būti ginklas, jo galybės ramstis, paslėptas.~ - 137 10| šviesoj mėgino įžvelgti jo veidą šeimininkas.~ - 138 10| garuojančio kraujo srovė užliejo jo rankas.~ Otri darbininkė 139 10| persiimti, kuom laikosi ūkis ir jo gyventojai.~ Iki pavasario 140 10| ir kviečių ir pūrą avižų jo arkliams. Vargonininkui 141 10| sulydyti šimtui metų. Tai iš jo žvakes lieti pamokė. Kur 142 10| engiama šlapia virve.~ - Ar jo kojos apžėlusios ir su nagom? 143 10| Bet tai nesiklojo pagal jo valią, kaip visa kita. Tačiau 144 10| Vieškelis dulkėjo pro pat jo kiemą. Sūnų atidavė į mokyklas. 145 10| Doveika, tai ne, tai ne jo gyvai prigimčiai. Leido 146 11| sudiev. Tegul, girdi, atveža jo daiktus kažkur į Kruopiškius, 147 11| pas seserį, našlę. Ten jo priebėga.~ Ne naujiena 148 11| smelkiamai purtantis noras kėlė jo ranką prie lango. Pastumti 149 11| kad kiekvienas suprastų iš jo veido, iš eisenos, iš botago 150 11| priėmimui ir išdavimui, jo išskyrimui, o kita mažesne 151 11| baikščiais žvilgsniais dėbčiojo jo pusėn. Jos ir išsirengusios 152 11| apskritai viskas, kas buvo tapę jo gyvenimu ir jo pasauliu. 153 11| buvo tapę jo gyvenimu ir jo pasauliu. Mėginimas prasilaužti 154 11| nepeš.~ - Nelabai, matau, jo paisot.~ - Kas mums? 155 11| žiedelis taip pat nepigus, ir jo nenupirksi taip sau iš akies. 156 11| žvelgiant girtom akim, už jo matėsi bonkučių eilės, perjuostos 157 11| plaukai buvo susitelkę į jo žilstelėjusius ūsus, nepalikdami 158 11| plaukelio niekur kitur. Jo palenkta galva klaikiai 159 11| Kam man receptas?~ - Be jo, tamstele, mes nevaliosime 160 11| dar kažkoks neįsidėmimas jo vardas.~ - Gerai.~ 161 11| Grindų lentos linko po jo žingsniais, koja kabarkštelėjo 162 11| žadėjo gerus metus. Motina jo nevargino. Tik prašė labai 163 11| aplink save nebematant, jo nuotartys atslūgo. Miškas 164 11| guodėsi, kad vaistininkas jo nepažino. O ta pempė, jo 165 11| jo nepažino. O ta pempė, jo padėjėja ar praktikantė, 166 11| Gerai bus ir odekolonas. Jo toks stambus, sunkus buteliukas. 167 11| išvažiavę ir ar negrįš tėvai. Jo širdis dunkčiojo, lipo gerkle 168 11| alsavo. Paskui įrėmė galvą į jo krūtinę.~ 169 12| atramos savo gyvenimo ir jo didelės veiklos akiratyje. 170 12| kai matininkai atėmė iš jo žemes, kai kiti, į tuos 171 12| į tuos panašūs, išbraidė jo vasarojų, kad paskui jo 172 12| jo vasarojų, kad paskui jo žemę perdalintų šiuomi vieškeliu. 173 12| nesipirksi. Ežerą. Ar yra kas jo gelmę išmatavęs? Jo dugne 174 12| kas jo gelmę išmatavęs? Jo dugne tebestovi nugrimzdęs 175 12| pušynas. Tinklo nenuleisi į jo vandenį. Tinklus sudrasko 176 12| sniegas? Jis pasakytų, bet kas jo klausys? Gerai, gerai. Tai 177 12| krautuvėn vežėjas.~ Iš kur jo tas šnekumas staiga atsirado? 178 12| Išsilaužus iš grindinio, jo galva pradėjo knapsėti, 179 12| tirštai gulė į upės klonį. Iš jo pasikėlė rūkas. Grelimame 180 12| užustalės. Ji pastebėjo, kad jo ranka sausa ir kieta ir 181 12| laukėm, - skubino patvirtinti jo žodžius šeimininkė.~ - 182 12| valdybos nario pareigoms jo išvaizda tiko. Storas plunksnakočio 183 12| plunksnakočio galas, kyšąs iš jo drobinio, palaidai sukirpto 184 12| pas senyvo amžiaus žmones, jo veidui teikė gyvumo ir traškumo. 185 12| teikė gyvumo ir traškumo. Jo nemažino ir gerokai žili 186 12| išvalyti, kad blizgėtų. Jo nupuolimas buvo lygus iškilimui 187 12| supažindintų su darbu. Nes, jo nuomone, kad ir patyręs 188 12| turiniu, kaip būtų pasakęs jo įstaigos tarnautojas. Ir 189 12| Gužienė paaiškino, kad tik jo dėka jie galėję čionai atsikelti 190 12| pro Laumakius, o ne pro jo klėtį, kad paskui vėl darytų 191 12| virėsiais. Ji pažvelgė į jo mažas ir darbo nesuvargintas 192 12| taip purtančiai, jog niekad jo vėliau nebeatsikratė. Moteriukė 193 12| puikiai paruoštą, kad nuo jo esantiems pavėjui svaigdavo 194 12| jis atrodytų, nuplėšus nuo jo marškinius? Kaip sliekas, 195 13| Parsivežė kariukuose iš jo sesers anapus miško kaip 196 13| Doveika jau nebemelšiąs jo, kaip jis melžiąs jo karves. 197 13| nebemelšiąs jo, kaip jis melžiąs jo karves. Pilnas grasinimų 198 13| su šautuvu tarp kojų, kai jo jauna žmona skaito gražias 199 13| ir laukusi. Ji girdėjusi jo žingsnius. Ji mačiusi jo 200 13| jo žingsnius. Ji mačiusi jo cigaretės ugnelę, jam tik 201 13| pabarstysiu, - ji bandė pasiekti jo plaukus ir papešti.~ - 202 13| Susikabino rankomis į jo alkūnę, parietė kojas ir 203 13| dėlto sulaukė.~ - Žinoma. Jo ir laukti nereikėjo. Dar 204 13| orą saujomis ir atsirėmė į jo nugara pailsėti.~ - O 205 13| ar tokio lietaus gavo ir jo sklypas Vaidžiūnuose, kurį 206 13| patikės, jei pasakys. Kiti iš jo juokiasi, neįsivaizduodami 207 13| juokiasi, neįsivaizduodami jo jauno ir manydami, kad jo 208 13| jo jauno ir manydami, kad jo širdis ne krūtinėje, o suluošintoje 209 13| kaip darbas ir poilsis po jo. Ten, už tilto, anapus upės, 210 13| gali rastis kitų minčių jo galvoje tokiu metu, kai 211 13| kai dar nebuvo atvėsęs jo kraujas, kai prakaito sūrumas 212 13| lygiai kaip ir žmonės, jo tvarką ir kaip skirstomas 213 13| tuo pačiu akimoju. Ir iš jo pakilo tik tampomas už kojos, 214 13| stengdamasis pataikyti ten, kur jo reikia. Pati šeimininkė, 215 13| atkeršyti už paniekinimą. Jo žmonai, amžiną atilsį, tebešeimininkaujant, 216 13| kirčiuodama, mėgindama pamėgdžioti jo balsą. - O aš ją tik jūsų 217 13| patrauklumą. Tokia buvo jo šeimininkė.~ O jis turėjo 218 13| visu svoriu atlaužė lentą. Jo pirštai pakliuvo tarp tos 219 13| ir suploti, ypač didysis. Jo nagas - kaip anglis pajuodęs, 220 13| nes bent trejos durys iš jo šakojosi, ji stovėjo prie 221 13| paėmė su antrąja ir atrėmė jo skaudamą ranką sau į krūtinę.~ - 222 13| kaip šiltnamio kampelį. Jo gale didžiulis veidrodis, 223 13| pluoštais, lietė ir kuteno jo ranką. Kažkada, ankstyvojo 224 14| Ji turėjo būti taip arti jo, kad galėtų per dieną sekti 225 14| kad galėtų per dieną sekti jo žingsnius ir, vakare sulaukusi, 226 14| vakare sulaukusi, kristi jo glėbin. Ji turėjo būti ten, 227 14| joje žmonės. Ten jis, ten jo žingsniai ir ten jo didelių 228 14| ten jo žingsniai ir ten jo didelių tvirtų rankų mostai. 229 14| garsus ir juose atskirti jo balsą. Jo balsą ji būtų 230 14| juose atskirti jo balsą. Jo balsą ji būtų atskyrusi 231 14| pasaulio. Ir ji žinojo, kad jo žvilgsniai ir mintys taip 232 14| Ir kad taip begaliniai jo pasiilgusi. Tik jis nežino, 233 14| nerimo ir tyliai pasviro jo pusėn. Po valandėlės ji 234 14| prisiglaudė ir užmetė ranką ant jo tamsiai įdegusio sprando.~ - 235 14| džiūgaujančio gyvenimo.~ Jo buvo per daug vienu metu, 236 14| nebegeidžiant?~ Kokie gi jo planai yra buvę anksčiau?~ 237 14| greičiau, negu pradėjo tikti jo palikti batai. Parvežė jį 238 14| drabužį. Per arti buvo suėmęs jo pečius, keldamas į vežimą, 239 14| retais šviesiais antakiais, jo žvilgsniui teikusiais gerumo 240 14| ir liepsnos atašvaistose jo veidas darydavosi tai raudonas, 241 14| gyvas leidžiasi į kapą ir iš jo nebeiškils. Tačiau vietoje 242 14| nenusakomą žodį, kai ir be jo, tik pauosčius, puikiausiai 243 14| prikrėtimą. O jis buvo iš jo paties piniginės. Ten mat 244 14| dar nebuvo išklausęs visų jo pasakojimų. Jų dar daug 245 14| dar daug turėjo slypėti po jo pliktelėjusia kakta, blizgančia 246 14| perėjimo patsai turėjo užimti jo vietą. Visi už jį jaunesni, 247 14| kaip šitoks netvarkingas jo jaunų jėgų pustymas neatsiliepė. 248 14| prireikdavo keleto metų. Jo vaikystė buvo numesta užpakalin. 249 14| palyginimui. Kaip būtų daręs tėvas jo vietoje? Gal taip, o gal 250 14| didžiai knietėjo. Ir nors jo nelaikė nė labai išmintingu, 251 14| mišką ir vienišai rymąs ant jo. Matomas iš visų pusių, 252 14| daugelyje vietų rasdamas jo pranašumą. Tėvas tikėjo 253 14| nepavyko, tai niekas dėl to jo ir nekaltino.~ Tiliui 254 14| trūko. Jis pavydėjo tėvui jo kelionių, jo pasaulio pažinimo, 255 14| pavydėjo tėvui jo kelionių, jo pasaulio pažinimo, bet ne 256 14| daugiau žinojo už tėvą, ir jo akiratis buvo išplėstas 257 14| to nežinojo. Kur slėpėsi jo negalia? Ar negalėjime žengti 258 14| jaunuoliais. Šaunesniais, tik jo manymu. Jis traukėsi savin, 259 14| jis niekino visa, kas ne jo, ir kaip tik dėl to, kad 260 14| tik dėl to, kad negalėjo jo būti.~ Knyginis, išskaitytas 261 14| pasaulis ėjo savo ruožu šalia jo, tik papildydamas trūkumus, 262 14| pradėjęs jausti ir matydamas jo pragaištingus padarinius, 263 14| atsitiesti. Tam reikėjo pastangų. Jo pastangoms niekas neskatino. 264 14| jis būtų pasirinkęs? Ar jo jaunystės aistros būtų buvusios 265 14| paniekinimu. Kam, jei ir be jo tūkstančiai gyveno ne blogiau 266 14| tik ji puikiausiai tarpo jo užbrėžtame rate, neįsileidžiant 267 14| etapas, naujas skyrelis jo kely.~ Nieko gudraus 268 14| pagarbą atiduoda, - gėrėdamosi jo pablizgintais antpečiais, 269 14| žvelgė lūkestingos akys. Jo ilgėjosi ir tiesė rankas 270 14| miškų, iš tyrelio, iš ežero jo vidury. Su rūkais, su varlių 271 15| atsisėsti už stalo sujaukė jo užmačias, atėmė drąsą. Bet 272 15| degtienės. Ir vėl padėjo. Jo akys mirkčiojo, žandai knitėjo. 273 15| grasinimo gaidelė atsiliepė jo žodžiuose.~ Ir Doveika 274 15| pati nenuorama musė akėjo jo nuplikusį pakaušį ir, nuo 275 15| nuplikusį pakaušį ir, nuo jo pasispyrusi, skrido kiton 276 15| tyrelį. Tilių jis vertino. Jo kietą ranką, jo išmonę. 277 15| vertino. Jo kietą ranką, jo išmonę. Užaugęs ir išvargęs 278 15| pastumti toliau, pavarinėti. Jo akys krypo į Tilių. Iš pat 279 15| pasiuntęs jam, bent jau antrajai jo gyvenimo daliai papuošti 280 15| pripirkti sklypai, padidinę jo bendrą plotą visu trečdaliu, 281 15| kitą vaizdą būtų gavęs. Ne jo nusikaltimai, kitų pramanyti, 282 15| ko ji neprašė, bet kas, jo nuomone, jai galėjo patikti. 283 15| troškimai turėjo būti ir jo taipogi.~ O paskui jis 284 15| Raudonajam Petrui ir Veronikai - jo šauniai pusseserei? Jos 285 15| jau atliktas ir atitaisyti jo nebėra kaip. Šiuokart niekam 286 15| rasti eibes pavyzdžių, kai jo žodžius ir mintį diktavo 287 15| pasiliko Basiuliškėse?~ Jo širdis nė kiek nebuvo atsileidusi 288 15| nieko kito galvoj neturėtum. Jo gi burna pati juokiasi, 289 15| šešėlis dryko per žolę šalia jo. Karvės baubė. Jautis šnypštė 290 15| kurmrausį. Žemės skrido per jo galvą. Apšviestas saulės, 291 15| kiekvienu trąšiu šiųmečiu ūgliu. Jo tirštai tamsiu pasieniu 292 15| druskos žiupsnelis.~ Jo mintys krypo į ją - ir taip, 293 16| ir žiūrėjo. Prieiti prie jo ne visur buvo galima. Vietomis 294 16| ir besisupančioje. Vasarą jo nieks ir nemėgino pasiekti. 295 16| nepaisančios gyvačių ir uodų, jo vengė, nors neišsemiami 296 16| Dėl to, kad nėra su kuom jo palyginti. Jei tai būtų 297 16| Jei tai būtų laukas ir ant jo pastatytum trobas, tai matytumei, 298 16| Vargdienis, palaukęs, kol jo grupei nurodys vietą, apsisuko 299 16| įmanydamas garsiau atsiliepė, bet jo balsas susivėlė ir sausai 300 17| mėgęs sūrį su kmynais ir jo riekes šveitęs be duonos 301 17| stebėdamies, ir vis girdami jo žmoną.~ - O ką jis?~ - 302 17| Doveika jam atrėžė, kad šunes jo esą budrūs, taip pigiai 303 17| man gyventi, paklausiau jo. Mieste, mieste, mano miela.~ - 304 17| kietai ir lenkė galvą ant jo krūtinės taip švelniai, 305 17| švelniai, kaip niekas prie jo nebuvo glaudęsis ir tokia 306 17| ne tik neprašė nieko iš jo, bet ir nekliudė jam laisvai 307 17| valdininkas, ji gerbė ir jo bijojo. O rūpesčiai likdavo 308 17| likdavo namie. Dabar iš jo juokiasi, jo nieks nebebijo, 309 17| namie. Dabar iš jo juokiasi, jo nieks nebebijo, o rūpesčiams 310 17| nieko gero. Vaišinosi ponai jo geru, gėrė ir gyrė jo žmoną. 311 17| ponai jo geru, gėrė ir gyrė jo žmoną. Ir jei jie susimanytų 312 17| išsisukdama vyro apkabinimo. Ar jo ranka šilta? Jeigu ji taip 313 17| žemės plotelį. Pati stovėjo jo vidury. Išeiti ji negalėjo. 314 17| kalbant iš tiesų, žinant jo amžių ir padėtį. Bent jau 315 17| iš pagrindų, nes toks jau jo esąs būdas. Vandens nereikia 316 17| galėjo visiškai pasikliauti. Jo ištikimybei negrėsė joks 317 17| pratinama prie to ūkio, prie jo žmonių, ir nieko nebuvo 318 17| piršto nepajudins, jei ji jo meilę atstums. Ji buvo jau 319 17| Basiuliškės priklauso sūnui. Tai jo tikroji tėviškė. Bet jis 320 17| nemažai prie to, ką jis turi. Jo žmona - ūkio paveldėtoja, 321 17| didelis, vos nesugriovė jo. Kitam gal ir būtų, bet 322 18| stambesniais lašais išsipylė jo kakta, ir tik per plauką 323 18| sudirbta oda ji pajuto jo kraują, lyg jis būtų aptaškęs 324 18| ne vien derliaus, bet ir jo sudorojimo būdų ir priemonių. 325 18| jai užteko, kad pajustų jo vienodumą, nuobodulį ir 326 18| buvo aišku jam pradžioje. Jo karštį ir aistrą ji priėmė 327 18| gali suvėluoti, bet tuomet jo apsireiškimai dar smarkesni 328 18| toliau, kaip ji išsisuks iš jo glėbio ir nuolatinio maldavimo. 329 18| to gašlaus senio namai, jo šliurių šlepsėjimas, tykojimas 330 18| prisilietimas. Užteko pajusti jo tankų alsavimą, jo pirštų 331 18| pajusti jo tankų alsavimą, jo pirštų spūsnį, kad galėtų 332 18| turėtų padovanoti jauna ir jo taip mylima žmona. Dieve 333 18| jaunystę ir kraują. Ir už tą jo begėdiška drąsą, ji manė, 334 18| ateiti? Juk tada reikėjo jo ranką prispausti taip, kad 335 18| turi kur eiti ir turi kas jo laukia. Išbėga Agnė ant 336 18| persikreipusi žiūrėti į jo akis ir kedenti jo stangią 337 18| žiūrėti į jo akis ir kedenti jo stangią kudlą. Ne, ne, galės 338 18| Monika mylėjo.~ Ar ne jo ten žingsniai kelio žvyre? 339 18| mažai betrūksta. Kitokio aš jo ir nemačiau nuo atėjimo 340 18| Patys nepasiimsim.~ Po jo mirties nieko neliks iš 341 18| niekadarių. O piemenio - jo neklausyti ir per akis brautis 342 18| Trumpam žodelyty slėpėsi jo visa gyvenimo samprata. 343 18| aiškus ir ryškiai apibrėžtas jo kelias. Ar jis bandė kada 344 18| kelias. Ar jis bandė kada iš jo išsukti? Gal ir bandė, bet 345 18| ir vėjui. Ūkininkas sekė jo skrydį galva užvertęs ir 346 18| žingsniu. Ji pagalvojo, kad jo eisena būtų atskyrusi ir 347 18| atskyrusi ir tamsoje vien iš jo šešėlio, iš aukšto ir sunkaus 348 18| ji ieškojo paunksmės po jo šakom.~ Tai buvo itin 349 18| vėjo prislopinta ir vėlei jo iškeliama ir nešama išilgai 350 18| užsiimti vietos gyvenimu ir jo apsireiškimais.~ - Ir 351 18| šnekėjosi su eiguliu, su jo žmona, besirūpinančia galybe 352 18| Ji žiūrėjo stačiai į jo akis, įsitempusi ir pakėlusi 353 18| staiga sutirštintai aptraukė jo taką, sustiprindamos jo 354 18| jo taką, sustiprindamos jo narsą, įgytą kasant duobę, 355 18| tarpu kita duobe kasėsi po jo kojomis. Ir palaidas smėlis 356 18| traukė jį.~ Ji apsikabino jo kaklą ir prisispaudė, karštai 357 19| sau, nuo žemės pakilęs ir jo ausin įsimetęs tilingavimas.~ 358 19| degutorius skynėsi kelią per jo plaukus lyg per tankiausią 359 19| Buvusio pykčio nė žymės. Jo ilgam kūne viskas gražiai 360 19| linksmai žvengė Petras. Jo veidas liepsnote liepsnojo, 361 19| Liks pelenai ir plėnys iš jo, iš Tiliaus. Iš čia jau 362 19| gi jis, jei nieko nežino? Jo gudrybė tokia, kad pavyko 363 20| nešė skersai ir išilgai jo laukų pakraščiais. Po tiek 364 20| nebedrįs sakyti, kad ji ne jo. Gera daržinė, statyta ne 365 20| šiandien jau per vėlu. Jau jo nebeatleisi nė pamokysi. 366 20| popieriaus. Jis organizavo jo nuvertimą. Ir nieko jam. 367 20| laukų gilumas, ir tarpais jo galva dingdavo užstota rugių, 368 20| Daug dar medžių tebeaugo jo lauke. Daug miško tebežaliavo 369 20| nepriklausomumą. Toks jau jo būdas, ir tokie įpročiai 370 20| ir žiedais. Ir dūmelis iš jo pypkutės švilavo, kopdamas 371 20| laiminamų pasaulį, kybojo virš jo. Ir nieko daugiau. Jo minčių 372 20| virš jo. Ir nieko daugiau. Jo minčių tėkmė kažin kaip 373 20| jaunystės sparno sumosavimas, jo sukelto vėjelio dvelktelėjimas? 374 20| Taip. O kas eina įkandin jo? Ne, ne, dar ne senatvė. 375 20| imti trūkti. Bet kur ji, jo jaunoji žmona? Kaip ją išsivadinti 376 20| buvo nuėję tąja ežia - ir jo paties, ir jo žmonos, jau 377 20| ežia - ir jo paties, ir jo žmonos, jau mirusios kada, 378 20| protėvių. Tik Monikos, tik jo jaunosios, jo numylėtos 379 20| Monikos, tik jo jaunosios, jo numylėtos žmonos daili koja 380 20| taip pasigirdo. Niekas be jo čia negalėjo užklysti. Niekas - 381 20| negalėjo užklysti. Niekas - be jo ir be tų, čia neseniai buvusių. 382 20| buvusių. Be tų, be tų - jo lūpos sausai vapėjo. Jie 383 20| pateisinimo savo smalsumui. Čia jo žemė, ir jis turėjo žinoti, 384 20| smulkmena lik neišsprūdo nuo jo rūpestingo žvilgsnio. Ji 385 20| lapus ir raminamai ošė virš jo gausių trobesių stogų. Štai 386 20| neišaiškinamai slėgė ir jo samdinį. Tą vyrą, kuriam 387 20| Jau tada krito valktis ant jo veido kaip apinasris jaunam, 388 20| po nakties įspindus. Visa jo patirtis ir susidėjo iš 389 20| baisaus staigumo. Pripratinti jo niekas ir nemėgino, lyg 390 20| nemėgino, lyg gerai pažindami jo būdą ir kraujo spalvą.~ 391 20| keliais šuoliais atsidūrė jo guolyje.~ Jis nespėjo 392 20| bučiavo, spausdama delnais jo galvą ir pirštais kedendama 393 20| kad negalima nė sumoti? Jo akis aptraukė rūkas. Valanda 394 20| susiliejo vienon dėmėn. Jo plaukai lietė jos plaukus, 395 20| plaukus, jos alsavimas šiureno jo antakius ir blakstienas. 396 20| pavargusiais pirštais kedeno jo sužėlusią krūtinę. Kaip 397 20| išsemto išdykumo mišinys. Jo, kaip saulės spindulio, 398 20| klibikščiavo Laurynas. Jo nelaukdamas, ėjo šeimyninėn 399 20| nejučiomis baigė sutirpti.~ Jo žvilgsnis atsimušė į veidrodėlį 400 21| lūpomis ir blūsčiojo nuo jo lyg įpūstas žaizdras sidabriniu 401 21| skaudaus svėrių geltonumo ir jo aitrios kvapties.~ Skruzdėlė 402 21| miško, iš tyrelio, iš ežero jo širdyje kaip ir seniau. 403 21| vežimu. Visi darbai gulė ant jo sprando. Dukteris tvirčiau 404 21| tik tas jau kitoks daigas. Jo liežuvis su trimis mazgais 405 21| čigonas griovkasys. Rankos jo tai nelyginant žagrės verstuvės. 406 21| Panelė ir panelė. Koks jo kvailumėlis! Kodėl Tilius 407 21| jau ji turėtų būti toji jo žmonelė? Lyg jų turtingoje 408 21| Tilius nesirodė. Ji taip jo laukė. Taip, kad sauso medžio 409 21| smulkiu pirščiuku vadžiojo jo delną, jo juodas ir kietas 410 21| pirščiuku vadžiojo jo delną, jo juodas ir kietas nuospaudas, 411 21| ir įsispyrusi žiūrėjo į jo veidą, lyg siekdama pati 412 21| pati tiesiogiai sugauti jo žodžių tiesą ir pasisavinti 413 21| surikiuoti mintis. Įdubę žandai jo tamsų veidą darė pailgą 414 21| nušluostė ir atsitiesė. Ūmai jo širdis apšleikšto, ir pasidarė 415 22| silpniausio atsakymo aidą. Jo nuotaika kito su kiekvienu 416 22| lanksčios šakos. Nejaugi namie jo laukia netikėtumas? Ir brolis 417 22| atsiprašyti. O pinigas drėko jo pirštuose. Bjaurus, riebaluotas, 418 22| svajingai pasakojo apie jo žmoną, kuri esanti tokia 419 22| esanti tokia jauna, kad jo dukterimi beveik kiekvienas 420 22| keršydamas seseriai už nuolatinį jo vyriškumo įžeidinėjimą ir 421 22| Ji buvo viename lape su jo, su Tiliaus, nuotrauka, 422 22| smagiai, jog alus laistėsi iš jo laikomo ąsočio.~ Kokie 423 22| to, kas jos laukia.~ Jo nenorėjo išleisti. Namiškiams 424 22| nuo ko. Bet grįžti reikia. Jo dviratį apkaišė jurginais, 425 22| su rūpesčiu, kad Tilius jo neprikultų? Jis juokėsi 426 22| Gal pavaikyti muses nuo jo nepraustos burnelės? - paslaugiai 427 22| tuštumon. Ten pilna svečių ir jo vieta užimta. Jis turėjo 428 22| Dalybų perviršis sviro jo pusėn su didžiausiu kaupu. 429 22| jį pamatyti atslenkant ir jo akis, kai išvys ją šokančią 430 22| greičiau graudumas lipo jo gomuriu iš gilumos. Kažin 431 22| nieko ateis ir atsirems jo dviračio. Vaikinams nieko 432 22| nežinojimo.~ Toks buvo jo atsisveikinimas su mergaite. 433 22| Už stalo snaudė Jonas, o jo draugas ir giminė iš Sindriūnų 434 22| ausį čiulba. Ir palaukčiau jo. Ir keliais tada per muziką, 435 22| pašnairuodamas į miegantį Joną. Jo sukumpusios nugaros metamas 436 22| gaižiu gergždesiu, tartum jo gerklėje būtų įstatytos 437 22| Tilių pagavo šiurpas, matant jo išverstas akis ir besimazgantį 438 22| primygtinai, kad niekas jo nemato, ir gerai. Bet jį 439 22| Ji metėsi kaip audra ant jo kaklo. Ji drebėjo ne mažiau 440 23| siaubianti sausra įsiverždavo jo guolin. Ji buvo alkana meilės 441 23| Iš jų juk galėjo pažinti jo vidų, jo baisiai sujauktą 442 23| galėjo pažinti jo vidų, jo baisiai sujauktą ir vietos 443 23| Agnė traukėsi, traukėsi nuo jo. Agnė jau priklausė praeičiai, 444 23| savo širdį statė vėjui ir jo pagairėje žarstė save taip 445 23| išrėkė įtūžusi. Ji naudojo jo paties - tojo vyro laidoko 446 23| Šalti pirštai užgriebdavo jo širdį. Nes kartais jis manydavo, 447 23| mažesnių. Ir blogai augo. Jo nieks neaugino ir neprižiūrėjo. 448 23| atsimetę.~ - Apsiėjo ir be jo. Taip ar taip jau jo mergą 449 23| be jo. Taip ar taip jau jo mergą kiti vedžiojasi. Kiti 450 23| negražiai pasakė turbūt. Prusnos jo nešluostytos nuo užpernykščių 451 23| koja, ir tik tada sudaužytų jo šlykščią kramę, šnypščiančią 452 23| apsivertė šonais ir pasirąžė. Jo žodžius, nukreipiančius 453 23| į žolę. Cigaretė krutėjo jo pirštuose.~ - Jei Krivickas 454 23| pamiškėj.~ - Vis ant jo, nabago, - pasikraipė Petras.~ - 455 23| Doveikai nuostolių padarytumėt? Jo trobesiai gerai apdrausti. 456 23| visam Doveikai. Visi ant jo sprando. O tu ką jam ketini 457 23| kad ir Petras nesusigaudo jo reikaluose. Jis daugiau 458 23| užspringo savo žodžiais, ir iš jo pasiryžimo nieko neišėjo. 459 23| kuri, rodos, ir telaukia jo baisaus nupuolimo.~ Kada 460 23| naršūs debesys telkiasi ant jo galvelės. Visi - viena ruja. 461 23| karčemoje. Ir jis, Tilius, kad jo žmona tokia jauna. Ir Monika - 462 24| nupraustu rugpjūčio dangumi, jo begalybę raižant krintančioms 463 24| susivokė. Jis lakstė, lyg jo paties marškiniai būtų užsidegę 464 24| užsikęsti, bėgo pas Doveiką ir jo telefonu šaukėsi girininko 465 24| jau žymus valdininkas, ir jo galva turėjo suglemžti tokius 466 24| miško rėžiu. Ugnis praūžė jo kampu. Ji plėtėsi upės link, 467 24| jei kiek vėjas pasisuktų, jo ištausotas, išretintas, 468 24| palaukėje. Kastuvas krito iš jo rankų. Ką su juo bepradėsi - 469 24| tik painiojasi po kojų. Jo nieks neklausė. Jo balso 470 24| kojų. Jo nieks neklausė. Jo balso niekas ir negirdėjo. 471 24| naujai iškastą kanalą ir jo pakraščiu traukėsi gilyn. 472 24| juostoje išpylė parako. Kiek jo buvo atvežęs urėdas, niekas 473 24| atsiminė, ką buvo šnekėjęs jo senasis dar ankstyvą pavasarį. 474 24| senio žodžiams dabar, kada jo piktas lėmimas pildėsi.~ 475 24| gaspadorius?~ - Neklausiau jo paties. Nežinau, kodėl jis 476 24| jis tau neis. Šiaip jau jo Doveika nesikvietė pas save, 477 24| išėjus - tik paduok. Kad būtų jo iki atsigeriant.~ - Tai 478 24| ten žiūri ir ką jis mato, jo nesupaisysi. Bet Doveikienę 479 24| gerą kaip pakulas. O aš jo karves ganau. Pradėjom kartu, 480 24| tuojau užmigtų. Butelis jo rankoje kaip žvakė, norinčio 481 25| į kurį kažkada subarbeno jo pirštai. Į ką ji žiūrėjo, 482 25| galima įsivaizduoti rudenį, jo dar nė kartą nemačius?~ 483 25| apmulkinusi senį ir užsisėdusi ant jo gero. Ji turbūt ir tebuvo 484 25| pamatyti ir pasiklausyti jo muzikos. Jos, tiesa, dar 485 25| sveikiau atsitolinti nuo jo. Bet vėl jai staiga pagailo 486 25| jos kelias ne toks kaip jo. Ji leisis toli. O raišis 487 25| Valandų valandas išplepėjo su jo mergaitėmis. Tiesa, dar 488 25| nesuskaitomus kartus braidė po jo pavėsius ir samanykščius. 489 25| portfelis, užsilikęs iš jo valdymo laikų. Jis pamatė 490 25| Žiūrėk, žiūrėk, tai smarkaus jo iš tikrųjų besama. Sakai, 491 25| savo liežuviu. Agnė irgi jo nekalbino. Porą valandų 492 26| pakeitus galingais traktoriais, jo urzgimo prisipildydavo visas 493 26| spragas. Tuštumos nebeliko jo viduje. Jis persiėmė tuomi, 494 26| priegerklyje, gomurio gale, jo neapleido visą rytą ir visą 495 26| vaikinas atsmaukė kepurę, ir jo dantys švietė, paryškinami 496 26| visai suaugęs vyras? Bet kad jo pirštai būtų sugrubę nuo 497 26| voką, ir popierius šokinėjo jo rankose. Ar tik vištos nebūsi 498 26| savarankiškas statėsi Tilius, lyg be jo čia nieko kito nebūtų. - 499 26| Jis neatsikąs ir nepaglemš jo vietos. Gali būti ramus. 500 26| kad kalbos ir užuominos jo vaizduotę kaitino iki raudonumo.