Part

501   26|               ar jis ją gano, ar tai jo reikalas žinoti, kur ji,
502   26|             ir padėjo kaip tik prieš jo dubenį.~    Eigulys pavartė,
503   26|        vaikino išgirdo, ir apskritai jo keista laikysena buvo niekas
504   26|             Gilią šaknį kažkas knisa jo užpakaly.~    Gal ir pavydo
505   26|               išklausius tiek pagyrų jo būsimai tarnybai. Eigulys -
506   26|        pavalgiusi ir išsiskirsčiusi. Jo dalis vėso ant stalo. Ir
507   26|         dantų, lyg ji būtų skaičiusi jo kąsnius. Jis atsistojo.~    -
508   26|             godžiais pirštais kedeno jo plaukus. Už sienos, mergų
509   26|            Kai įsiveržė prietemoje į jo kambarį, kai švitėjo auskarai
510   26|         Vienu melu suabejojo, ar kas jo nesiklauso ir ar ne per
511   26|            pašarą. Net nepasisukdami jo pusėn. Lygiai gerai jie
512   26|            daugelį vasarų prieš tai. Jo šešėlis tik kuriam laikui
513   26|              lengva, jei ne tai, jei jo taip nemylėtų. Jei jis nebūtų
514   26|               A? Girdėjai, šelma, ir jo jauną, gražią žmoną paviliojai.
515   26|        pačiais stambiausiais šratais jo muškieta užtaisyta, lyg
516   26|         nemeluota šypsena prasišiepė jo nurūkę ir nuo kandiklio
517   26|        Melsvas dūmelis draikėsi apie jo juoda kepurėlę. Jis mažėjo,
518   26|         Laumakin pašventoriuje, prie jo kasamo griovio. ~    Balandėlės
519   26|            kol neatskleistas kitiems jo turinys, jis tebebuvo savo
520   26|            glausdama savo veidą prie jo neskusto žando, glostydama
521   26|            svetimas ausis.~    - Dėl jo? Gali būti ramiausias. Jis
522   26|               tartum vilkinimas būtų jo išsigelbėjimo takelis.~    -
523   26|             Tilius.      Ji sugraibė jo ranką patamsyje ir prispaudė
524   26|               Kad, na, kad... tai ne jo?~    - Kvailys! - ji atšoko
525   26|              Kas?~    - Vaikas turės jo pavardę. Ar aš galėsiu pasakyti,
526   27|            brasta šalia vieškelio ir jo aukštai iškelto tilto. Ir
527   27|         senas vėjinis malūnas, ir už jo virš medžių išsikišęs bažnyčios
528   27|         netikra šviesa, kad vien tai jo akių dūmimui, jis negalėjo.
529   27|             nebuvo aišku, kas dedasi jo kieme, jo namuose. Kaimynai
530   27|          aišku, kas dedasi jo kieme, jo namuose. Kaimynai jį laikė
531   27|      atsitikti? Kur pradžia ir vieta jo smukimo? Ar netekimas valdžios
532   27|          žmogus, Petras Doveika. Kas jo nepažino? Kas tad turėjo
533   27|             tad turėjo teisę išvysti jo ašaras? Niekas. Jis pats
534   27|            pusėtinai ant stalo. Prie jo šoko išsičiutnijęs karčemos
535   27|          užkalbinęs. Kam to reikėjo? Jo širdis daužėsi smarkiai.
536   27|            taip - dejonė išsprūdo iš jo lūpų klausimas. Kodėl jį
537   27|          aptemdama, jas uždarius. Ar jo gyvenime buvo panašių šviesos
538   27|             namuose. Ir toje vietoje jo galva sukosi. Jis buvo įpratęs
539   27|             Nejau laimė nusisuko nuo jo? Jis nepripažino to nuo
540   27|            ir pasiduoti - ne, tai ne jo būdui. Jis siekėsi aiškumo.
541   27|         pragėręs ir pravalgęs. Geras jo vardas turi pasilikti apskrities
542   27|      sulankstė ir įdėjo vokan. O ant jo užrašė labai rūpestingai
543   27|             žvalusis vaikinas įteiks jo laišką. O Gužai jau tokie
544   27|          Pavėluota su visu gyvenimu. Jo beprasmybė iškilo priešais
545   27|         Tuščiai. Nieko nebepaliks po jo. Net vardo. Jį užmirš greičiau,
546   27|          greičiau, negu smėliu užneš jo įmintas pėdas. Jis nesulaukė
547   27|             numylėtosios. O sūnus ne jo. Jis motinos. Jis graudžiai
548   27|              ant motinos kapo. O ant jo, ant tėvo, kapo neverks.
549   27|            puvėsių stuobriu, kad ant jo trąšiai sulapotų svetimos
550   27|            visomis išgalėmis, nes ir jo norai buvo tokie pat kaip
551   27|            būtų buvusi kambaryje. Ir jo kambarys taip pat. Minutę
552   27|              jis jautė, kad per daug jo jėgoms sėdėti ant kėdės
553   27|          sėdėti ant kėdės ir laukti. Jo ramybė, tik peržengus namų
554   27|             pažinti, kas toks padegė jo daržinę ir ką tokį jis nušovė.
555   27|            laimė dar nenusigręžė nuo jo... Kas greičiau - ar jis
556   27|     Paleistas negyvėlis sudribo prie jo kojų.~    - Ei! Ei!~    -
557   27|       atbėgančių šniokštimas. Gužas, jo kaimynas kalvis. Iš kitos
558   27|               Nejauki šypsena draikė jo suveltus ūsus. Ir pasidairė.~    -
559   27|           Tada numetė. Pasižiūrėkit! Jo rankos kruvinos.~    Liaudis
560   27|         dantis Doveika ir nuėjo.~    Jo niekas nesulaikė. Jis ėjo
561   27|         praėjęs. Bet jie stovėjo ant jo tako.~    - Kur jūs buvot,
562   27|           kojas išskėtė ir atsilošė. Jo nugarą tvilkė gaisro raudonis.
563   27|              tvilkė gaisro raudonis. Jo veido nebuvo galima įžiūrėti,
564   27|            didesnis negu iš tikrųjų. Jo suvelti plaukai liepsnote
565   27|         sugadintos kojos. Bet rankos jo buvo kietos ir vinklios,
566   27|             Doveikos sprandą, o kita jo ranką, begrabaliojančią
567   27|           nuostabiai švelniai glaudė jo neskustą veidą.~    - O