Part

501   26|             nakties, miško ir pamažu, bet užtikrintai sėlinančių vilkų.
502   26|              mįslės imi ir padaugini. Bet kai ateina laikas dirbti -
503   26|      nedainavo. Kas tiesa, tai tiesa. Bet jos ir nepasigedo. Jis turėjo
504   26|            rodo jis. Bandžiau ir tai, bet vis tas pats velnias. Kur
505   26|         drūtai kerta jis. Taigi, būk. Bet tai reiškia, jog turiu prarasti
506   26|               nenorin tavęs gąsdinti, bet pasakysiu atvirai, kad tu
507   26|              noris bėgli, atsikvėpti. Bet ir vėl negali. Galėsi, nėra
508   26|              gilaus pjūvio. Ir drauge bet koks laimėjimas nublanksta,
509   26|        Autobusas jau grįžo iš miesto. Bet ko skubėli? Kol laiškas
510   26|         atvangai, lyg snauduliui.~    Bet Lauryno jis neturėjo išbraukti
511   26|                      Numesti nesunku, bet tai labai svarbu, Monika.~    -
512   26|             nesuprantanti.~    Kodėl? Bet juk tai vartai į gyvenimą.
513   26|            Jis patikimesnis sargas už bet kurį šunį.~    Jie pamiršo
514   26|             atsisėsdama lovoje.~    - Bet palauk... Tu ketinai man
515   26|                   Ak, ne tai. Nurimk. Bet vis tiek negerai. Labai
516   27|               užuominomis, pagyromis, bet užteko ir to. Jis sužinojo
517   27|         šviesą, jis mirkčiojo akimis, bet netikėti, kad tai netikra
518   27|           Nupirkti niekniekius galėjo bet kada ir bet kur. Ir iš viso
519   27|        niekniekius galėjo bet kada ir bet kur. Ir iš viso jie pasirodė
520   27|              supurtė iki pat pašaknų. Bet jis turėjo ko nors griebtis,
521   27|                ir tai visai vis tiek, bet degtienės jis užsisakė atskirai.~   
522   27|              Ką nors kita... Ką nors, bet ką ji galėjo tureli? Nieko
523   27|         švietė vienodai ir pastoviai. Bet stiklo paviršiuje buvo kažkas
524   27|              pačios minties baisumas, bet tai, kad tokia mintis jam
525   27|             pažįstamų. Buvo, kaipgis. Bet jis dėjosi nieko nematąs
526   27|          turėjo išlaikyti pusiausvyrą bet kokia kaina.~    Žvaigždės
527   27|            žaliom ir mėlynom strėlėm. Bet jis neužmigo. Pasikėlė,
528   27|              turėjo leistis į debesį. Bet jis neatsiminė, kad būtų
529   27|            jau buvo galutinai sutemę, bet galėjo kas nors pasivyti
530   27|            sulapotų svetimos atžalos. Bet jis negalėjo su tuom sutikti.
531   27|               kad nesukeltų triukšmo. Bet durys buvo neužšautos į
532   27|              ir gerti iš viso kibiro. Bet jis jautė, kad per daug
533   27|             ne tavo šeimininkę.~    - Bet gal tu žinai, kur išėjo?
534   27|           bejėgiai nukrito prie šonų. Bet greitai atitoko, lyg į ausį
535   27|       žiūrėjimo. Jis galėjo suklysti. Bet kažin? Ten tikrai degėsi
536   27|              rato ir pranykti tamsoj. Bet kur jis galėjo nubėgti?
537   27|            tebuvo išsigelbėjimas.~    Bet jėgos jį apleido lygiai
538   27|              užspaudė jam akis.~    - Bet kodėl jis vilko jį prie
539   27|               išsiveš senąjį Doveiką. Bet iš viso juk niekas ir nebus
540   27|             Jis būtų ėjęs ir praėjęs. Bet jie stovėjo ant jo tako.~    -
541   27|      išgalėdamas. - Mergos, gult!~    Bet jos tam ir buvo mergos,
542   27|                   Nors tai ir netiko, bet parankesnio žodžio jis tuo
543   27|            dėl savo sugadintos kojos. Bet rankos jo buvo kietos ir