Part

  1  Inc|                          Man negaila savo vyro laidoko,~Tik man gaila,
  2    1|            atgal į kirtimus, išvertę savo krovinius prie upės. Jos
  3    1|           per daug nešiaušk šerio su savo batais. Dar ožkų viršininku
  4    1|         kokios rankos! - kišo Tilius savo letenas lyg neklaidingą
  5    1|              lyg neklaidingą įrodymą savo šuniškos buities. Jos buvo
  6    1|           marškinių derinti ne pagal savo kelnes. Tai tik pradžiai.
  7    1|             atsilošdami. Tilius tęsė savo nuotartis, įprastais judesiais
  8    1|              be vargo, nekliudydamas savo minčių tekėjimui. Jos sruvo,
  9    2|            jau dabar, Laurynai, nešk savo kavalšes lauk. Bo kai atsiras
 10    2|              siūbavo. Tilius neslėpė savo džiaugsmo. Su tąja diena
 11    2|               Su tąja diena jis rišo savo ateitį. Ir jam nusidavė
 12    2|              Tilius, pasilenkęs prie savo niekais baigiančio išeiti
 13    2|          erkės.~    Petras susirinko savo daiktus ir nuėjo.~    -
 14    2|      gudresni. Nėra čia ko džiaugtis savo kvailumu, - suniekino jį
 15    2|             Šeštadienio vakaras turi savo tvarką. Jei ne namie, tai
 16    2|             niekingi ir šleikštūs su savo menkais rūpesčiais ir kasdieniniu
 17    2|    suteikianti velniškos galios.~    Savo nuotartis jis grąžino į
 18    2|             galim, įkinkyti ir darbą savo naudai. Ne darbo valandų
 19    2|              karto! - Skubėjo talkon savo ponui Špicas, nors tas nerodė
 20    2|           Jis atrodė rimtai užsiėmęs savo darbu ir lyg nematąs, koks
 21    2|            negalios ir aš nevykdysiu savo pažado, jei ryt vakare liks
 22    2|             apsisuko, eidamas arčiau savo važio.~
 23    3|             patys ūkininkai. Nors ir savo gerovei suvaryti seniūnų,
 24    3|           eigulys, dabartinio tėvas. Savo bičių kelmų skaičiaus jis
 25    3|            iš vidaus taipogi skyrėsi savo paskirtimi ir išdėstymu.
 26    3|              stalu, o patį kambarį - savo darbo kabinetu, beveik tikra
 27    3|      tvarkėsi kaip jam patiko, pagal savo įpročius ir pomėgius. Ir
 28    3|           sugrubusiais nagais žmogus savo uždarbį.~    - Persiskaičiuok.~    -
 29    3|       užkalbino Každaila, nešdamasis savo grobį.~    - O kuom tau
 30    3|              papasakoti iš turtingos savo praeities. Teko jam būti
 31    3|           mušeikomis. Kad jis turėjo savo liniją ir narsiai jos laikėsi,
 32    3|        užsigulo ant prekystalio, per savo ilgumą susilenkdamas, lyg
 33    3|           Laurynas, mažai teuždirbęs savo kišenei, nes vedžiojo šeimininko
 34    3|            Ir tau va špyga. Aš geriu savo, - atkišo juodą kumštį šlubasis.~   
 35    3|           toli. Į miškus ir pelkynus savo noru policija nelenda. O
 36    3|    pasidarytų. Ar draudžiama svečius savo troboj pavaišinti? Nuo kada
 37    3|            meili, reikia pripažinti. Savo vyrui dantų nevarsto. Sėdi
 38    3|         pavargęs.~    - Dabar aš jau savo kojose, - drąsinosi vaikinas,
 39    3|         svyruonėlis.~    Agnė turėjo savo rūpesčių.~    - Juk galėtume
 40    4|           šmirinėdama kaip lapė apie savo urvą.~    - Tai ponia Doveikienė -
 41    4|          girdėjosi. Jis užsidūrė ant savo piemens.~    - Ir tu čia
 42    4|         Doveikos, laikydamas jį visų savo nelaimių kaltininku. Tik,
 43    4|              įtraukęs pusę trobos ir savo išgirstą pavardę. Pravėrė
 44    4|  atsiprašinėjamas, smuko pro duris į savo važį. Užmiršo ir degtukus.~   
 45    4|          Veronika ištraukė nuo savęs savo pačios reikalams užkeiktą
 46    4|              pažadėta. Taigi atsiimu savo dalį, nieko nenuskausdamas.
 47    4|            Maišai, statinės virto iš savo vietų.~    - Jėzau! Gelbėkit!
 48    5|         miestietėmis.~    - Kur kiši savo pirštus? Pirma nusiplauk,
 49    5|    gelžininkas Akermanis čia garsino savo spynas, ir klumpininkas
 50    5|             amžinasis sąnarys, siūlė savo rankom išdrožtus dievaičius,
 51    5|              stiklu ir turėsi abrozą savo patrono švenčiausį. Po Rymo
 52    5|              Antanėlis piktai čyravo savo smuikeliu, o Ušvila, tvirtas
 53    5|              įvairiaspalvių lopų ant savo sermėgos.~    Paėjus kiek
 54    5|           silkių statines, kurias iš savo sandėlių duodavo urmininkas
 55    5|             palaikydamas nuskurusius savo tautiečius. Norėdamas išvengti
 56    5|      graibstė už skvernų ir rankovių savo silkinais nagais, nors būtum
 57    5|    vaikščiojo pasileidęs apivarus ir savo postą ir teises į jį gynė
 58    5|          kaimynais šnekučiavosi prie savo vežimo, kramsnodami sūrį
 59    5|             gurkšniais siurbė alų iš savo stiklinės Tilius. Eigulys
 60    5|             per ilgus valdžios metus savo valsčiuje, kasdien susidurdamas
 61    5|        išsiblaškymui. Doveika turėjo savo papročius ir jų kietai laikėsi.
 62    5|     marškinių krūtinė. Jis stebėjosi savo ūgiu ir statumu mažam restorano
 63    5|              šeimininkė nuvažiavo su savo senu vyru.~
 64    6|            sukėlusiose nykų graudulį savo neatšaukiamu tuštėjimu,
 65    6|              ir pusgirčius piliečius savo tarpduriuose ir tarpvartėse.~   
 66    6|                Ir sapnas tebepleveno savo šešėliais ir atšvaitomis
 67    6|         vandens stiklinėn, jį nudažė savo spalva ir žėrėjo.~    Kam
 68    6|          žemę ir šaknis, po kuriomis savo urvuose lindėjo lapės ir
 69    6|             musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę pušies kamienu aukštyn.
 70    6|          žangųjį ritmą. Jis artinosi savo nusikaitimo vieton. Ji gąsdino
 71    6|              rūšiuotojas prekių, per savo pirštus perleisdamas ir
 72    6|             bereikia. Tilius pasiėmė savo ryšulį, užsimetė švarką.~    -
 73    6|                 Ir lenda artyn. Kiša savo snukį...~    - O aš tada
 74    6|           viskas nurims. Ir sugrįš į savo vagą upė, žmonės, naršus
 75    6|              Aš tą pats patyriau ant savo kailio. Blogai nemokytam.~    -
 76    7|     priešingai. Kad ir kaip brangino savo turtą Melamedas, negalėjo
 77    7|              senoji Doveikienė, nors savo miško nespėjo praretinti
 78    7|             kaip vyriausias artojas, savo lenktinį peilį pasigalandęs
 79    7|           vištos plyšo, besigirdamos savo dėslumu. O už tvartų, užuodęs
 80    7|              jis to nežinojo. Turėjo savo svajones, ir jos lėkė, žemės
 81    7|         realus ir per aiškiai bylojo savo neprieinamumą - o knygos
 82    7|               nes jos jau atvažinėjo savo kelius. Ir platų, juodu
 83    8|              kalvis sutiks patampyti savo dėžutę! Kur jis nesutiks?
 84    8|          gausybės stalo ir vilkosi į savo kamaras. Tik moterys paliko
 85    8|             O daugiau jau vaduokitės savo galva. Kas kur eis, kas
 86    8|            gražios...- žiovavo Jonas savo kambary.~    - Kol jauni,
 87    8|              Laurynas, girgždindamas savo lovelę.~    - Ne visi, ne
 88    8|             Myli Basiuliškių moterys savo vyrus. Šeimyninės grindys
 89    8|  susivėlusiais plaukais, išlindęs iš savo migio, jį draugiškai barė,
 90    8|        mergaitės plaukų švelnumą ant savo skruosto ir jos mažą, smulkią
 91    9|      išnaudojąs tarnybą ir uniformą, savo vietą tarp menkų, prastų
 92    9|           nemano važiuoti toliau pas savo ūkininkaites. Kad ir vietoje
 93    9|      samdinys ir niekas kitas. Kartą savo kailį pardavęs, turi išmanyti,
 94    9|              prisėdęs ant slenksčio, savo kojas išmetęs kaip netikusius
 95    9|          apglušinti paukščiai uždaro savo birbynes ir vėjas prisiploja
 96    9|            Jei kas ir ėjo, tai nuėjo savo keliu, ir jis tęsė toliau
 97    9|            keliu, ir jis tęsė toliau savo nuovargiu ir abejingumu
 98    9|            nesakykim? Paleiskim juos savo jėgom kapstytis.~    - Teeina
 99    9|           atsivežęs. Veterinorius iš savo pusės iškilmingai prižadėjo,
100    9|       Atsiminkit, jog ir ponių turim savo tarpe, - draudė susirūpinęs
101    9|          išjudins. Laurynas išėjo iš savo kampo ir užkalbino patamsėje
102    9|      dainuodavom, veždami raganas iš savo sodžiaus. Būdavo raganų
103    9|            Tu, tėvai, taip nekraipyk savo žiaunų. ~    Petras nekraipė
104    9|              nebūtų valdininkas, jei savo energiją eikvotų nepareigingai.~    -
105    9|             tik gyvą, susimildamas,- savo ruožtu įspėjo Laurynas.~    -
106   10|            Vaikis nesiderėjo. Pasakė savo, ir tiek. Bandą sudarė po
107   10|            nesutiko. Daužyti gyvulį, savo namuose augintą, jau būtų
108   10|               ir negražu. Jie turėjo savo papročius ir būdą. Piemuo
109   10|             kur jie galėjo susivokti savo žemės platybėse? O dirbamą
110   10|           kad visad sunku skirtis su savo žemės vaisiais. Kol jie
111   10|       įkandin - padėti. Senis turėjo savo nusistatymą ir, kas priklausė
112   10|              sėmė po pilną sėtuvę iš savo bandos aruodėlio ir vertė
113   10|                 Jei nepasakysi mums, savo gimdytojams tikriesiems,
114   10|          vaiko žingsnius ir nejučiom savo jauną vyrą. Parėjęs iš lauko,
115   10|            kad ir dvidešimčiai metų. Savo gyvenimo būdo ji nepakeitė.
116   10|            klėtis, viralinė, rūsiai. Savo miško turėjo per akis, tad
117   10|               Jis jau galėjo vykdyti savo senus planus ir užmačias.
118   10|            ką tu, jei senė susimanys savo motiną pralenkti? Ir viena,
119   11|             paklibykšt-paklebokšt, o savo padaro, ir niekam nė rūpesčio,
120   11|          sesuo, jei ji viena miegotų savo kambarėlyje, tai pro tą
121   11|           sakyti?~    Jis grįžo prie savo kumelės. Lyg geležis iš
122   11|              pusbalsiu, negirdėdamas savo žodžių, nesu vokdamas jų
123   11|         Liesąjį leidosi kiekvienas į savo ištuštintus indus taipgi
124   11|        nebuvo švilpio!~    - Uždaryk savo švilpynę geriau.~    - Ateik
125   11|               Ir, griebęs už peties, savo ruožtu papurtė vaikiną. -
126   11|            jau pragarą užkūrė. Lopys savo kiužą dviratėlį, arba pasiskolins.
127   11|      nesimatė, patogiai besiilsinčio savo įprastinėje vietoje, ant
128   11|    parduotuves. Ant kampo, įsukant į savo gatvę, su šilto oro srove
129   11|             karto pajusdamas kliūtis savo drąsiam sumanymui.~    -
130   12|             veltui beieškojo atramos savo gyvenimo ir jo didelės veiklos
131   12|         užkalti, Gužienė - praplėsti savo krautuvę. Pieninė gal dėlto
132   12|           rinkti. Kai pradės lankyti savo vyrus, savo numylėtus, ištrūkusius
133   12|           pradės lankyti savo vyrus, savo numylėtus, ištrūkusius visai
134   12|              koją, liko stovėti prie savo mantos - poros lagaminų
135   12|          savarankų gyvenimą, pelnomą savo rankomis ir mokykloje įgytu
136   12|         virsdamas galėtų pasiekti ją savo viršūne. Pro vieną ir pro
137   12|          įsibrovę dešimtys gandrų ir savo snapais įnikę šienauti.
138   12|          palaukdami ir įsiklausydami savo aido iš pamiškės. Ir iš
139   12|       išėjusiu karininku, gyvenančiu savo gerame ūkyje, tolimiausiame
140   12|          Taip maždaug yra išmiklinti savo kepures laikyti mūsų kariūnai,
141   12|            patikrinimui ir giedodami savo vakarinę maldą "Marija,
142   12|      nupuolimas buvo lygus iškilimui savo staigumu, bet jį didvyriškai
143   12|              sakydamas, jis sukinėjo savo plunksnakočio galvutę, įspraustą
144   12|              valdininkai tesistatė į savo kambarius. Viršaitis, grįždamas
145   12|              Viršaitis, grįždamas iš savo raštinės, apžiūrėjo lovą,
146   12|       Bendrovė nutarusi kai kuriuose savo skyriuose, kur tai būtinai
147   12|              ir be paliovos sukinėjo savo plunksnakotį.~    - Jau
148   12|            gražu nebuvo išsimušęs iš savo geros nuotaikos. Jis gąsdino
149   12|      bendrovė, o jis sumanė parodyti savo mielaširdystę ir pasišvaistyti
150   12|      pienininkystės mokyklą. Centras savo rašte paaiškino, kad tai
151   12|          dešimt tokių pat vežimų. Iš savo aukšto kambarėlio ji galėjo
152   12|             ir taip atrodė per gerai savo baltu palaidiniu, medinėmis
153   12|         madinga. Kirpėjas Šolumas iš savo įstaigos jį išleisdavo taip
154   13|         pavakary susigrąžino Doveika savo maištingąjį piemenį. Parsivežė
155   13|            jis šnypštė ir rausėsi po savo daiktus, lyg tikrindamas,
156   13|             lempelę ir turbūt skaitė savo kambary. Ji nesikėlė su
157   13|         pasiekė ir kur pakliuvo.~    Savo ruožtu ir jis neliko skolingas,
158   13|           per pusiaują ir abi rankas savo didžiuliame delne. Už jų,
159   13|              uodo zyzimo, juos įsuko savo pragaištingan sūkurin, ir
160   13|        išsigelbėjimo ir paguodos tik savo tarpe ir iš savęs. Pro ploną
161   13|              baigė praeiti paskutinę savo vaikystės valandą. Ji drebėjo
162   13|     užliejusioje jūroje. Grėsmingoje savo pragaištim ir neišmatuojama
163   13|         dabar jau vis tiek nustojusį savo reikšmės. Ir tada vėl juos
164   13|               išskidę, atidavę žemei savo duoklę. Aušra mušosi pro
165   13|       išlaikiusios šiltai ir jaukiai savo jauniklius visą audringą
166   13|              tai miegojau. Kaip ežys savo kinyje. Negirdėjau nė griaustinio.
167   13|            rėžyje jis buvo vienas su savo darbo įrankiais ir savim.
168   13|   nesitverdamas pykčiu pamanė vyras. Savo liežuviu ir pliauškimu kaip
169   13|             nuvėrė, - ištiesusi rodė savo pirštą. - Kliūva visur,
170   14|            pasilikti čia, kur sutiko savo didžiosios laimės rytą.
171   14|              laimę jau ji pati laikė savo rankose, ir laimės rankos
172   14|            jos akių, suspaudęs ranką savo delne ir antrąja mėgindamas
173   14|             nekliudydama, ji dainavo savo ilgesį ir meilę. Ir krovė
174   14|           rankomis ji bėgo pasitikti savo mylimojo.~    Žvaigždės
175   14|         nebijau, - tartum gėrėdamasi savo drąsa ir savo pasirinkimo
176   14|             gėrėdamasi savo drąsa ir savo pasirinkimo puikumu, ji
177   14|          Nors jie jau ir buvo netekę savo aštrumo ir ji pati prisisėmusi
178   14|            girgždėdami ir dūsaudami. savo smarkumu patraukdami iš
179   14|            ir turtinga. nes mokėjusi savo darbininkams grynu auksu.
180   14|      peršokta vienu pasispyrimu.~    Savo mokytojų ir patarėjų neteko
181   14|          išlipęs iš jų, galės daryti savo. Jis nepabūgo ir toliau
182   14|              jauna motina, laukianti savo pirmagimio. Jeigu tas jam
183   14|             išskaitytas pasaulis ėjo savo ruožu šalia jo, tik papildydamas
184   14|              Jis negalėjo vienas ant savo galvos užsikrauti brolių
185   14|               Tėvo paliktai žemei ir savo artimiesiems jis jautėsi
186   14|          pakankamą duoklę - šešerius savo jaunystės metus. Jis turėjo
187   15|            pirkęs, tai kur dėsi, kai savo trobų tiek ir tiek? O man
188   15|           Tik reikia tvirtai laikyti savo, ir gana. Jis atsikėlė ir
189   15|        nutarė, kad neverta palaidoti savo jaunystės kažkokiose velnynėse.
190   15|              ūkininku, bet, kai prie savo turėtų dviejų hektarų iš
191   15|     neuždrausi. Išsives Julę ir knis savo žemę. Tokie knisliai duonos
192   15|             kartą uždėjusi ant žemės savo dailią koją. Neįgudusi,
193   15|        daržuose. Jis parsivedė žmoną savo džiaugsmui, savo akių šviesai,
194   15|     parsivedė žmoną savo džiaugsmui, savo akių šviesai, o ne rūpesčiams
195   15|              kaip jis mylėjo Moniką, savo brangiausią, mieliausią
196   15|  nepaslankumus jis tikėjosi atsverti savo gabumais, tuo labiau kad
197   15|               Mat vis jaunystė. Nors savo metais Doveika dar nesiskundė.
198   15|                  To gero netrūkstam. Savo pačių gamybos. Valdžia nedraudžia,
199   15|           baimindamasis jų keršto, o savo paties netinkamų pasielgimų,
200   15|            keldamasis. Jis prisiminė savo bandą.~    - Žaliukė jaučių
201   15|            didelės drėgnos akys sekė savo poną.~    Pražulniuose spinduliuose
202   15|              jos standžias krūtis po savo šiurkščia, kietai sudirbta
203   16|             pora paršų ir daržu prie savo menkos trobos. Mažažemiai
204   16|           manė niekur geriau nerasią savo patyrimui pagilinti ir išmonės
205   16|          numesto kaulo ir, sustoję į savo vietas, nepasius mėtyti
206   16|            nurodys kiekvienai grupei savo barą, kol užims kryptį,
207   16|              brangus darbininkui, iš savo rankų gyvenančiam. Kultūrtechnikas
208   16|           dar tebelaukė viršaitis su savo sekretorium, spėję atvėsti
209   16|              į tinginį ir lervą, bet savo darbą atliko puikiai ir
210   16|          pasakė sekretorius, pažinęs savo valsčiaus narį, staiga lyg
211   16|              iki panagiu.~    - Baik savo giesmę, Krivickai. Ir negaišink. ~   
212   16|        akivaizdoje jis visai nepaisė savo valsčiaus vyrų, iš menko,
213   16|        pasidaręs, atkakliai gindamas savo bylą.~    - Taigi kai Doveika
214   16|            drįsęs šokti ir pasmaugti savo priešo.~    Krivickas Vargdienis
215   17|         tokios gražuolės auga. Mesiu savo varną ir pradėsiu iš naujo.
216   17|             girdėjau. Saugok, saugok savo mergužėles, ba kitaip jų
217   17|             snaudė tuo metu, pagulęs savo sparnų ir medžiai suglaudė
218   17|            kol gyveno senoji. Kol ji savo juodą ranką laikė uždėjusi
219   17|        uždėjusi ant Basiuliškių, ant savo senos, žilos tėviškės. Ir
220   17|    nenorėdama mirti. Ji gerai atliko savo užduotį, ir todėl dabar
221   17|       nepasakė, kol ji gyveno ir ėjo savo įprastinį kelia. Bet ji
222   17|        šautuvu išeis į kiemą saugoti savo mantos.~    Jis nesutiko
223   17|        nesutiko priimti griovkasių į savo ūkį. Svetimi juk nieko gero
224   17|                 nekantriai atitraukė savo ranką žmona.~    - Aha,
225   17|              Doveika čiuženo grindis savo šliurėmis. Nuo sienos iki
226   17|         sienos. Jis negalėjo užmigti savo kambaryje, baltoje, minkštoje
227   17|             marškonyje. Ūkininkai su savo pačiomis, jų samdiniai,
228   17|           palaukit, Doveika. Atimkit savo ranką. Ir taip jau šilta, -
229   17|        niekad nelauk, kai įsileidi į savo namus miesto dykūnus. Jie
230   17|           pasitraukti kaip dabar nuo savo tikros, nuosavos žmonos.~   
231   17|      sugižusiu veidu krapeno atgal į savo kambarį ir gulo į lovą.
232   17|            nedarė. Ji svarstė ramiai savo nueitąjį kelią, vienu ryškiu
233   17|            be galo smagu įvažiuoti i savo kiemą ir sutempti vadžias
234   17|             nuo visų kampų. Ir prieš savo šeimyną jis moka laikytis,
235   17|           pareini krimstis ir keikti savo dalią? Jis ir statęs tam,
236   17|        sunkiai nuslėpė pasitenkinimą savo žvaliose akyse.~    - O,
237   17|             geles, į žiedus. Sklaidė savo poetišką sielą Doveika.
238   17|             kas būtų pasikeitęs, jei savo teisių siektų tik laukimu.
239   17|        skoniu ir pasirinkimu. Ar jie savo vaikui pavydėtų laimės?
240   17|           marčia tai norėčiau matyti savo vestuvėse, - svajojo laimingas
241   17|              užrašyti jis jau turėtų savo žmonai. Ir dar prieš vestuves.
242   17|         padedami, susilauksim, gautų savo dalį.~    Jai pasirodė itin
243   17|          išsukti, kad išeitų naudos, savo pridedant kuo mažiausiai.
244   17|             rinkosi visokia reikmenę savo jaukaus lizdo puošimui kaip
245   17|       blauzdą. Jis ėjo vis tiek prie savo. Visą amžių ilgėjosi didelės
246   17|           panūdo savos.~    Jis rodė savo dvasios didybę, ramindamas
247   17|           pasijuokti. Iš savęs ir iš savo sūnaus.~    O tegul nekelia
248   17|           jis mano esąs gudresnis už savo tėvą, tai ir gerai. Tėvo
249   17|              Tai buvo jos kerštas už savo nesėkmes, už savo bjaurią,
250   17|         kerštas už savo nesėkmes, už savo bjaurią, šykščią dalį. Ji
251   17|             šykščią dalį. Ji keršijo savo jaunystės skurdui ir niekad
252   18|          pradėję ir tuo pačiu baigią savo jaunas dienas su džiugiu
253   18|          nenupūsdama, o kiti pasiėmė savo dalį. Kai kas net jai patiko
254   18|             paleidusi eiti kiekvieną savo keliu, staiga pasijuto nuošaly.
255   18|             ir manyti ją jau padaręs savo visam laikui. Doveika ir
256   18|              negu ji manė. Jis atėjo savo laiku - tada, kada jis turi
257   18|       ištverdavo. O jis kalbėjo apie savo laimę ir apie vaikus, kurių
258   18|              pamato ją ir susiriečia savo senatvėje ir bejėgiškume,
259   18|      nesivaržydama. Ji turėjo siekti savo.~    Monika mylėjo.~   
260   18|             pulkas, rinkdamas derlių savo dvarui, šmirinėjo saulė
261   18|          malonės lyg bajoras tėvūnas savo kiemo tarpvarty.~    - Tai
262   18|        apimtas:~    - Jis jau aplopė savo lizdelį ir patupdė patelę.
263   18|       palyginimo grožiu žavėjosi, ne savo pačios derlinga laime. Ji
264   18|               ir tiek. Taip ji pildė savo klėčių aruodus. Ūkininko
265   18|           Laurynas ir, strapinėdamas savo vargana koja, nukinkė kumelę.
266   18|         svarstymus. Laurynas kuisėsi savo kamaroje - šukavosi, karpė
267   18|            pusbačių auliukais.~    - Savo pono nugarbstyti. Lygino
268   18|          šeimininką, abu pradėjusius savo kelionę iš to paties kiemo
269   18|            ratais, žvalgydamas žemę, savo maitintoją, ir klegėdamas
270   18|              didele viltimi tikėjosi savo darbams palaimos.~    Senasis
271   18|            balsą. Kur jis begulėtų - savo gimtojo kiemo pašaly ar
272   18|     pasižadėjusio taip pat pagelbėti savo senam kaimynui atsigulti
273   18|             ne šeimyninėn, kur laikė savo skurdžią mantą, o virtuvėn.
274   18|            geroji moteriškė galavosi savo rūpesčiais ir nematė iš
275   18|          baimės. Kaip einama į naują savo neturtingo gyvenimo tarpsnį,
276   18|           truputį kantrybės. Ji matė savo vyrą, einantį per dobilieną,
277   18|              platų ir pilną reginį į savo ūkį, į savo judančius žmones.
278   18|           pilną reginį į savo ūkį, į savo judančius žmones. Sukaitęs,
279   18|           pelkių dumble, skirstėsi į savo daržines, į laikinas vasaros
280   18|    Moteriukės jau buvo sustygavusios savo įgižusius balsus ir pradėjo
281   18|           jau laikas bėgti ir užimti savo vietą. Ji ėjo irgi ton pusėn,
282   18|      bijodama prarasti bent dalelytę savo laimės. Ir gailėjosi, prasidėjusi
283   18|          pieninėje. Kartą išėjusi iš savo kiemo, ji galėjo ir ilgiau
284   19|              pakabius kotus kaip tik savo rankai. Nuo saulės tekėjimo
285   19|             ir skirstėsi kas sau - į savo kaimus, į miestelio karčemas
286   19|   Kultūrtechnikas su dešimtininkais, savo padėjėjais, tik matavo,
287   19|              narstydamos pro duris į savo lizdus pašelmenėse. Taip
288   19|        vaikai. Ir nė ūkis, nė namai, savo rankomis suremti, savo prakaitu
289   19|               savo rankomis suremti, savo prakaitu sulieti. Ir be
290   19|           būt laikytis ir neparodyti savo smukimo. Jis parašąs retkarčiais.
291   19|            priimsit sūnų palaidūną į savo pastogę, ar pavalgydinsit
292   19|        išleidęs vyrus, atsisakydamas savo eilės. Jis tikėjosi pailsėti
293   19|               Kiek ilgai jis ištvėrė savo vienatvėje? Ne ilgiau kaip
294   19|              tai tegul ir neserga ne savo liga, - neatlyžo Každaila.~   
295   19|               Nesidaužyk.~    - O tu savo grėblius pritrauk.~    -
296   19|             tai jau jų perleidau per savo rankas be skaičiaus. Kokių
297   19|            Monika. Ji pati pasiliko. Savo noru. Tik ji nenori būti
298   19|             ji susigavo jauną vyrą - savo vyro samdinį. Kas bus, kas
299   19|           prieš akis. Petras dainavo savo mylimą dainą: ~    Tavo
300   20|               tvirtu ir sužiedėjusiu savo raumenimis ir krauju, ne
301   20|   įsismaginusių svečių būrį aprodyti savo gerą. Balti marškiniai ir
302   20|        gausybę upelių. Jie visi nešė savo vandenis, ir ne karščiausia
303   20|            žemės širdis, išvarvinusi savo sultis ir kraują ir atidavusi
304   20|                 Jis traukė ežiomis į savo laukų gilumas, ir tarpais
305   20|              ošia valdiniai miškai - savo negalima. Ten žaliavo turtas,
306   20|              ėjo toliau. Jis leidosi savo laukų platybėmis, kurių
307   20|           nebeatvažiuoja. Ko ko, bet savo gimtinės atsižadėti kaip
308   20|            daręs, tyčia, kad įrodytų savo valią ir nepriklausomumą.
309   20|       apsišovęs, iš anksto nudėdamas savo pamotę. Ir visi, kurie tik
310   20|               o jokia valdžia nenori savo piliečių padaryti paleistuviais
311   20|         Kodėl žmona neišėjo kartu su savo vyru į laukus pasidžiaugti
312   20|              Kad ta šakelė perteikti savo jauną jėgą stuobriui ir
313   20|              aiškiai tvirtų duomenų. Savo kraują jis siekėsi perlieti
314   20|           lyg ieškodamas pateisinimo savo smalsumui. Čia jo žemė,
315   20|              neįsileisdamas nė vieno savo kieman. Gal ir nepadegtų,
316   20|             nori. Gerai, kad neįrėžė savo vardo, o būtų juoko ir nesmagumo.
317   20|            kita kryptimi ir užmiršęs savo ankstyvesnes nuotartis.
318   20|            lūpose ir parengtu žodžiu savo numylėtai:~    - Nagi, žmonele,
319   20|             buvo numatęs žymią vietą savo ūkyje. Ta pati vasara savo
320   20|           savo ūkyje. Ta pati vasara savo neapskaičiuojama galia pančiojo
321   20|             nespėjo nė atsisėsti, nė savo nuostabos išreikšti. Ji
322   20|    Greitosiomis jis nieko neužgriebė savo galvoje. Ji lyg sukosi,
323   20|           šeimyninėn pasiimti vyno - savo uždarbio, dovanos ar velniai
324   20|      paragauti. Jis delsė, prailgino savo laimę - ji buvo niekas kitas
325   20|       pasilenkti, norėdamas pamatyti savo veidą. Vešlios žandenos
326   21|            vienodai linguodama žoles savo juodu vandeniu. Griovkasiai
327   21|        Motera nuleidžia per akis tik savo krautuvės labui.~    O kad
328   21|               Paspaudo sekmadieniais savo armoniką, užsikoręs ant
329   21|        Parapija turtinga, tad nupeni savo paršą. Klebonas irgi esąs
330   21|            tos krikštomočios, lyg ji savo tikram sūnui pačią rinklų.
331   21|                 Tu ant kalnelio, pas savo mamytę. Aš čia, matai, ir
332   21|         vidury kelio. Tilius pasiėmė savo dviratį.~    - Aš tave pavežčiau.
333   21|             tavęs.~    Tilius judino savo dviratį po centimetrą, po
334   21|             gėlytėmis. Aštuoniolikta savo amžiaus vasarą.~    Tilius
335   21|            neišeitų, - Tilius atkišo savo rankas ir, kratydamas ore,
336   21|         berno didelėmis rankomis. Ir savo smulkiu pirščiuku vadžiojo
337   21|            kaip tavo pusdėdis Petras savo amželį, ir po manęs. Kas
338   21|         sudžiūvusio purvo dėmelę ant savo dviračio blizgančios geležies.
339   21|             nemanė ir nieko neturėjo savo apgynimui. Jis plaukė ant
340   21|           Šeimyna miegojo, sukritusi savo guoliuose, išnaudodama trumpą
341   21|             buvo. Ji galėjo sekti iš savo kambario kelią ir aukštumą
342   21|            nė užmigti, nė aptvarkyti savo minčių. Ir grimzdo vis piktesnėn
343   21|              akis. Bet ji išliks. Su savo šypsena, su tąja nepalyginama
344   21|             Kas nors turėjo primesti savo valią ir vestis jį. Jis
345   22|            liaudis ketino parsivežti savo gimines ir geradarius ir
346   22|          savęs ir dar didžiau veltis savo išsiblaškyme ir netvarkoje.
347   22|              Jis troško palengvinimo savo širdžiai.~    Ir tokia maža,
348   22|       nebuvimo metų jis atrado viską savo vietose, tik spalvos jau
349   22|            palikę svetur didelę dalį savo gyvenimo.~    Ir jis paliko.
350   22|             taip troško palengvinimo savo širdžiai. Ją taip traukė
351   22|             čia, kad iškeltų švieson savo keistai susiklosčiusią buitį.~   
352   22|                   Ji tačiau neišdavė savo sąmyšio. Jis dingo jos įdegusiuose
353   22|            tik susitvardymo sulaukti savo eilės. Tik išsilaikyti kaip
354   22|           galvutė. Tilius rėmėsi ant savo dviračio.~    - Geras dviratis, -
355   22|           jog lengvai būtų išgirdusi savo vardą, stipriau riktelėjus,
356   22|             žiūrėjo kaip ūkininkas į savo brangią savastį, užstatytą
357   22|          norėjo, ir vergė sau. O kad savo ką nors išlaikytų - jis
358   22|      pasistriūbaudamas.~    Jonas su savo draugu ir Jule, savo būsimąja,
359   22|              su savo draugu ir Jule, savo būsimąja, buvo nudreižę
360   22|             kaip prigulint. Ponai su savo sėbrija savo kamarose, o
361   22|     prigulint. Ponai su savo sėbrija savo kamarose, o šeimyna - savose.
362   22|         nušvęsti, leisti susiprašyti savo draugus ir gimines. Julės
363   22|          moka, bet neskaito. Ji žino savo vietą ir supranta, kad knygos
364   22|            kaip raganius miške, prie savo samanų landynės.~    - Kam
365   22|            vidun.~    Per kiemą prie savo vežimėlio skubinosi dvi
366   23|         laukiniai žvėrys ir moteris. Savo meilę ji turėjo išplėšti,
367   23|           susitikimo jį ėmė varginti savo nežinojimo šiurpu. Ar jis
368   23|          mokėjo surikiuoti darbus ir savo moteris taip, kad pasiliktų
369   23| uždangstydavo. Geresnio prieglobsčio savo meilės valandai jie veltui
370   23|           esą nepalyginamai skanesni savo pačios rankomis surinkti.~   
371   23|          tebebuvo toks pat vaikas ir savo širdį statė vėjui ir jo
372   23|          varpučiu. Ji išėjo pasiimti savo dalies. Kodėl tad jis turėtų
373   23|              ji mokėjo kreipti viską savo pusėn. Žingsnis po žingsnio
374   23|      virpantį ir ištirpstantį tašką, savo žodžiams priduodama atšiauraus
375   23|     ramiausiai ir be įtarimo jaustis savo namuose, su saviškiais.
376   23|          laidoką... ~    Man negaila savo vyro laidoko - ~    Tik
377   23|        Plėšriai ir atšiauriai glemžė savo dalį anoji mergiotė, kadaise
378   23|            kadaise atvykusi išvargti savo vargo. Nustebinusi visus.
379   23|              patys griežėjai, pametę savo įnagius, žiūrėjo pakabesnių,
380   23|             suirute, numatęs tinkamą savo daržui aptverti. Kėsinosi
381   23|            nebeaišku. Jis nebepažino savo draugo Tiliaus.~    - Yra,
382   23|             Každaila grasino. Jis ir savo giminei patarė per daug
383   23|           maišą. - Aš dar gaidys ant savo laktų.~    Taip ir išvarė.
384   23|               lyg nenugirdęs šnekėjo savo Vargdienis. - Kad tas tai
385   23|               Tilius siekėsi atverti savo širdį. Kitaip bus blogai,
386   23|             Kodėl bus? Jis užspringo savo žodžiais, ir iš jo pasiryžimo
387   24|        susikrimtęs Doveika slankiojo savo miško rėžiu. Ugnis praūžė
388   24|             Griovkasiai, vadovaujami savo kultūrtechnikų, eigulių
389   24|              Policijos vyresnysis su savo padėjėjais. Bet jų nereikėjo.
390   24|             pereidavo nemažus plotus savo eiguvos? Jis to negalėjo
391   24|            apskaičiuoti, bet Doveika savo mišką vertino beveik kaip
392   24|            Aš jį pažįstu geriau negu savo nuplikusią kaktą. Jis be
393   24|              tu man šitaip. Atlaidus savo kieme suruošti.~    - Tik
394   24|             griovių, apmesta velėnų. Savo užimtame plote ji liko rusenti,
395   24|              kol išsikvėps ir sukris savo pačios pelenuose. Eiguliai
396   24|           ilgai žmogelis, pasiguldęs savo lovon ežį. Karštis netruks
397   24|              to, jei pavyktų sugauti savo šeimininkę su tuo ponaičiu
398   24|           vis tiek bus. Ji neabejojo savo šventu neklaidingumu.~   
399   24|              Basiuliškes jis paėmė į savo rankas, kaip aš va dabar
400   25|            vieną dieną ji susidomėjo savo krikštomočia. Kodėl ji nebeatvažiuojanti?
401   25|          metų jos nepažįstančiam. Ir savo elgesiu primenančios jauną
402   25|             Kiekviena atmaina turėjo savo tiksliai apibrėžtą laiką
403   25|              ir paskirtį jame. Vieną savo tarpsnį ji jau baigė praeiti.
404   25|            žiedus. Taip ji apraudojo savo meilę ir trumpą vienatinį
405   25|          drugys, su saule pakilęs iš savo lopšio, kad už keleto valandų
406   25|          pragaištį ir šaltį ir prieš savo akis turi nenusileidžiančią
407   25|      atleisti, kaip kvailai darė per savo nežinojimą. O turėjo iš
408   25|             gėdos ir sąžinės išskėtė savo aštrius nagus ir juos suleido,
409   25|            koją, jau gali peržegnoti savo jaunas dienas. Iš ten nieko
410   25|             Basiuliškių žmonėms apie savo sumanymus. Ji nežinojo kodėl,
411   25|      negalėjo tokių vilčių įsileisti savo iškankinton krūtinėn. Ji
412   25|            galo skaudžiai ir sunkiai savo nedalią. Ji neieškojo jokio
413   25|              laikydama tai netinkamu savo būklei, beveik įžeidimu.
414   25|           senutė per daug nepasitiki savo nameliais prie bažnyčios
415   25|     papasakoti. Jos aiškiai pavydėjo savo kaimynei, iškylančiai į
416   25|             kažin ką, bet jau lyg ne savo liežuviu. Agnė irgi jo nekalbino.
417   26|              mašinistas ištraukia iš savo įrankių dėžės alyva išteptą
418   26|            pažadą, betgi nenustojusį savo reikšmės ir galios. Gaisras
419   26|              retas tebūtų pasielgęs. Savo vietą ji užleido, bet visa
420   26|           turėjo tą dieną atsitikti. Savo nuotaika ji labai panėšėjo
421   26|         nuostabią dieną lėmė Doveika savo išvykimu. O tačiau padange
422   26|            žvėrys, niekur neišėję iš savo gimtųjų lūžtvių.~    Tilius
423   26|           visi, - negalėjo suvaldyti savo irzlumo Tilius ir pasekė
424   26|           gėrėjosi jais, neslėpdamas savo susižavėjimo:~    - Kad
425   26|            išsitraukė nuo prieklėčio savo dviratį.~    - O kur tu
426   26|                 lyg negirdėjęs, varė savo vyras, - galės pasiieškoti
427   26|             kur vyrai siekia pastogę savo ūgiu, ji vis tiek niekuom
428   26|             Bet tu išgėręs? - lygino savo balsą Monika.~    - Tas
429   26|            taip tave nugirdė eigulys savo žoline, kad tu nebesiklausai,
430   26|              Jis varžėsi ir gėdijosi savo bejėgiškumo. nepasitikėdamas
431   26|            amžiams nebeišmuštumei iš savo galvos? Ir išgirdęs kristumei
432   26|  priglaustumei ausį lyg prie širdies savo mylimosios. Ir virpėtumei
433   26|            ir nepasigedo. Jis turėjo savo ir ją kitiems padainuodavo.
434   26|             užmirščiau. Tai turėčiau savo širdį ištraukti per gerklę
435   26|             jis gerus šautuvus laiko savo troboj. Ir pačiais stambiausiais
436   26|       laimėjimas nublanksta, netenka savo vertės. O sako, jog laimę
437   26|            Raudonasis Petras ištiesė savo leteną, patakšnojo per petį.
438   26|             jo turinys, jis tebebuvo savo vėžėse, savo kely. Ir nuo
439   26|            jis tebebuvo savo vėžėse, savo kely. Ir nuo to jam linksmiau
440   26|         nuėjo šeimyninėn ir atsigulė savo lovon. Garsai nyko iš kiemo
441   26|         skiautę ir kitą panašią juto savo kišenėje.~    - Aš nebegalėjau
442   26|               pasiruošęs ją suaižyti savo dideliais ir kietais kumščiais.
443   26|             tau kada teko taip nešti savo juodą kepurėlę? - Aš noriu
444   26|                kuždėjo ji, glausdama savo veidą prie jo neskusto žando,
445   26|                 Aš užgesinsiu šviesą savo kambaryje. Taip tu žinosi,
446   26|        ištverti, mes turime sulaukti savo laiko. Jis ateis netrukus.
447   27|       pastato tamsiame fone jis matė savo veidą, tamsų ir baltais
448   27|             kurs prieš valandą atėjo savo keliuku, gaubiamu senų vinkšnų,
449   27|        Doveika pajuto metų svorį ant savo nugaros.~    Klausinėti
450   27|              viską. Jis išgirdo apie savo žlugimą. Lyg išėjus iš tamsios
451   27|              pakalnėn su rudeniu, su savo amžiaus pavakare? Užuot
452   27|  nusigyvenusius naujakurius ir kelti savo ūkį visais kampais? Gal
453   27|               Negi tai, ką jis laikė savo laimėjimų viršūne - jaunos
454   27|           skėčiais, su nukaršusiomis savo pačiomis. Auksinis lapas
455   27|         Auksinis lapas atsiskyrė nuo savo tėvo medžio ir pamažu, vinguriuodamas
456   27|             didesnei apyjuokai senis savo veidą skuto, kai senelė
457   27|               Jie buvo kaip kūdikiai savo naivumu ir bejėgiu nesugebėjimu.
458   27|              apmokėdamas išlaidas iš savo kaimietiškos piniginės.
459   27|            akyse. Jos keitėsi ne tik savo švitėjimu. Jos keitėsi ir
460   27|               pats nieko neduodamas, savo neprarasdamas. Savo jis
461   27|      neduodamas, savo neprarasdamas. Savo jis neužleido nė per pėdą.
462   27|           ėjo namo, ėjo atsikariauti savo Basiuliškių.~    Ar besuspės?
463   27|     nesulaukė vaikų ir palikuonių iš savo numylėtosios. O sūnus ne
464   27|          mylėti.~    Jau jis pasiekė savo laukų ribas. Įgudusia akimi
465   27|              išėjusi. Mergos knarkia savo kamaroje. Jos juk nieko
466   27|         vakare nepaguldysi. Žinau aš savo laiką.~    Doveika ūmai
467   27|              po pažastim. Jis pažino savo dvivamzdį, išbandytą daugelyje
468   27|            švariai ir greitai atliks savo darbą. Prie jos nebuvo kas
469   27|            labai gaila? Jis klausėsi savo balso. Palauk. Ko gi jis
470   27|       Laurynas pluošė, pasispirdamas savo suriesta koja, ir jį lenkė.
471   27|              Medžiai, lyg iškelti iš savo vietų ir persodinti naujai,
472   27|             į tai pažiūrės. Jie turi savo akis. Ir jų burnos kalba
473   27|            tako...~    Laurynas rūkė savo pypkutę, atsišliejęs medžio,
474   27|             jei nespėjo, tai tik dėl savo sugadintos kojos. Bet rankos
475   27|        gaisro pašvaistėje jie atgavo savo tikrąją spalvą.~    - Nieko.
476   27|            vadžias ar kokią virvę, - savo ruožtu suriko mergoms šlubasis.