Part

  1    1|      Smulkutė lijundra buvo jaučiama ant veido.~    Išmaltu žiemkeliu,
  2    1|              cypė pavažos, užėjusios ant plikos šaknies, ir pliauškėjo
  3    1|              vasarą, žiemą paguldyti ant šono iš visų urkštynių surankioti
  4    1|  Pasipustykit delnus, šįvakar bus ką ant danties užmesti! - tuščiomis
  5    1|             tuščiomis rogėmis, gulom ant maišo pasidrėbęs, smarkia
  6    1|       persukti autus, pasidėjęs koją ant kelmo. Padaužė rankomis
  7    1|        jaunasis vaipėsi rangydamasis ant sniego šlapiais keliais.
  8    1|         užgautos. Jas vilko glėbiais ant priblėsusio laužo, ir dūmų
  9    1|            aukšto, pjuvenos barstėsi ant rankų. Toliau poškėjo kirviai,
 10    1|         šiandien aš toks, kaip batus ant kojų sumainęs. Kruta kažin
 11    1|         nepaprasta?~    - Pareinu, o ant stalo laiškas. Nepaprastas
 12    1|            girtuoklis, nors šleikštu ant širdies, bet nori. Tik ar
 13    1|      erzindamas.~    Petras atsmaukė ant pakaušio kepurę. Skaisčiai
 14    1|             sulipę pluoštai draikėsi ant praplikusio viršugalvio.
 15    1|         auksiniais šniūrais vožiamos ant tuščių puodynių. Gerai galvai
 16    1|        sulūžęs, Dieve sergėk. Dviese ant turniko neužversdavom per
 17    1|            pasilengvinti, išbarstyti ant suminto sniego, ko buvo
 18    1|            medžius ir jų šakas vertė ant ugnies.~    O Tilius klimpo
 19    2|          Užkliudys netyčia ir parmuš ant žemės. Atsirems į pirties
 20    2|            kirvio pentimi, pasidėjęs ant kelmo. Tiliui teliko rūpintis
 21    2|       samprotavo žmogutis, užsimetęs ant pečių nušutusius kailiniukus.~    -
 22    2|              prie ugnies, vartydamas ant šakos pamautų lašinių bryzelį,
 23    2|           Kirvius už juostos, tarbas ant pečių, ir namo.~    - Kas
 24    2|             prilaikytų.~    - Dignis ant mėnesio buvo tris naktis
 25    2|           batų. Jie klūpčiojo tartum ant kūjokų ir nuolat daužė kojas
 26    2|            bėgtų kaip šuva apsitūpti ant spalių krūvos. Taigi. Jo
 27    2|         žinojo. Utėlę išmokytų šokti ant stiklo, jei kas pasiūlytų
 28    2|            taip nemandagiai, jog tas ant pelenų atsisėdo, išmesdamas
 29    2|       miestietis.~    Petras perkėlė ant kilo danties skiedrelę:~    -
 30    2|              ir tuojau abu nuskubėjo ant kelio, kur stovėjo važys.
 31    2|               Jei ne namie, tai ten, ant kalniuko, Gužienės troboj.
 32    2|             mostas, jų prisilietimas ant kaktos ar kaklo. Tai galėjo
 33    3|            maudavo miškan išsikeikti ant uogaujančių moterų.~   
 34    3|        sustojo eiguvoje. Pasiskleidė ant stalo popierius, pabraižė
 35    3|          toliau, gražesnėse vietose, ant kalnelių. Paskui, kaip statė
 36    3|            ruošėsi eiti ir pasibarti ant basiuliškiečių, bet toliau
 37    3|              galando nagus, pasišokę ant vartų. O žąsys pritūpdamos
 38    3|         KRAUTUVĖ. V.GUŽIENĖS. Šalia, ant kitos lentelės, galu pridurtos
 39    3|          marškinius atsiplėšęs, koją ant kojos sukėlęs, tvarkėsi
 40    3|       įsakmiai trinksėjo skaitytuvai ant stalelio. Driežas jis gi,
 41    3|       prakaito latakai, palikę žymes ant veido ir sprando ir tikras
 42    3|       raštinės durų. Vienas prisėdęs ant silkių, kitas ant žibalo
 43    3|           prisėdęs ant silkių, kitas ant žibalo statinės, knapsėjo
 44    3|             palikdami purvinas dėmes ant jų. Priešais tarškėjo skaitytuvai,
 45    3|           aukštyn, maigėsi sulipinti ant sienų. Vienas iš nuobodumo
 46    3|        pažastų, lipdami vienas kitam ant apivarų, grūdosi Gužo priemenėje,
 47    3|              tarp visokių taturuočių ant krūtinės ir rankų. Kaimiečius
 48    3|       nederla.~    Každaila užsigulo ant prekystalio, per savo ilgumą
 49    3|           galva? - svyravo ir laistė ant aslos degtienę broliai Jurėnai,
 50    3|           suglamžytą pinigą ir tėškė ant stalo. Jis turėjo iš ko
 51    3|            išplėštu kelnių klynu lyg ant keršto kaukte kaukė dzinguliukus,
 52    3|        gražiai išsilenkdamas išmestų ant tako snaudžiančio kirtėjo
 53    3|      panarino galvą. Plaukai užkrito ant akių.~    - Tau bloga darosi,
 54    3|             plonyčių adatėlių dūrius ant veido.~    - Išgerk. Atsigaus
 55    3|             ir traškindamas pirštus. Ant jų, po sakų ir purvo sluoksniu,
 56    3|              lyg laikinai pritaisyta ant pečių.~    - Spirito yra, -
 57    4|              virš kailinių, pasirodė ant slenksčio.~    - Ponas viršaitis -
 58    4|         lašus. Po kelis lašus kabėjo ant juodų ir stangių antakių.
 59    4|            vis ankščiau veržė trobas ant kalnelio. Vilko akim rausvai
 60    4|              girdėjosi. Jis užsidūrė ant savo piemens.~    - Ir tu
 61    4|              jau seniai galando iltį ant Doveikos, laikydamas jį
 62    4|            lyg veršis permuštas kūle ant žemės ir išvydęs prie kaklo
 63    4|     Krivickai. Stačiai be gėdos taip ant žmogaus pulti. Kas taip
 64    4|             kietai įmigo. Jis sėdėjo ant suolelio taip tiesiai, lyg
 65    4|      langinės plyšį skurdžiai suposi ant vėjo lankstomos krūmo šakos
 66    4|         virtuvėje, apkabinęs Milę. - Ant stalo prieš veidrodį, tarp
 67    4|            Ir parodyk, jei kam užeis ant seilės negražiai kabinėtis.~   
 68    4|       Bjaurūs bernai čia tarp miškų. Ant mergų kaip užkurti.~    -
 69    4|          pakrūmėm.~    Pasiimi tokią ant rankų ir nešiesi. Kažin
 70    4|         kambarys, ir padriki plaukai ant pagalvio. Gužo vietoje jokiu
 71    4|             Duok susimildama ką nors ant danties užlieti, - pasigavęs
 72    4|              sudžiūčiau kaip rugelis ant kalno.~    - Acto gali gauti, -
 73    4|              galiu dieną naktį, nors ant pilvo atsigulęs iš lovio.
 74    4|              Teks mergas iškraustyti ant aukšto.~    - Atsirado ponaitis.
 75    4|        trindami taboką. Žarijos biro ant žemės. Gulės jis lovoje
 76    4|          sapne, glėbesčiuos pagalvį, ant kurio, išmesta virš galvos,
 77    4|      atsidaro, aštrus šviesos pjūvis ant tamsių priemenės grindų.
 78    4|             duok! Ir davė. Jie krito ant lovos, kurios maigūnas susispaudęs
 79    4|              pėdų aukštyn ir pastatė ant kojų. Špicas taikė iš apačios,
 80    4|              Petro balsą ir jo ranką ant pečių. Publika grūdosi,
 81    5|        patogiai įsitaisęs bobturgis. Ant kėdelių, ant rankinių vežimėlių
 82    5|              bobturgis. Ant kėdelių, ant rankinių vežimėlių ir rogučių,
 83    5|        vežimėlių ir rogučių, stačiai ant žemės išdėstytos sėklos,
 84    5|            ratu, ir šalia jo dėliojo ant dėžutės dangčio krakmolinius
 85    5|      močiutės kanapėlės, susimylėkit ant vargšo neregio, saulės šviesybės
 86    5|         pridėjęs ranką prie kepurės. Ant tilto Antanėlis piktai čyravo
 87    5|     siuvinėjimas įvairiaspalvių lopų ant savo sermėgos.~    Paėjus
 88    5|          mėšlo gatvių šlavėjams.~    Ant plataus šaligatvio, einančio
 89    5|               Būreliai vyrų sėdinėjo ant laiptelių į smukles, nenoriai
 90    5|          Lukošius sėdėdavo Varlinėje ant šaligatvio prieš saulę,
 91    5|              saulę, kepurę užsmaukęs ant akių, nugarą atrėmęs į sieną,
 92    5|     pažiūrėti į jo kojų apačias, kur ant naginių buvo kreida užrašytas
 93    5|            vieno saugodamasis, užėjo ant kitų. Petras ir Baikštys
 94    5|      Atsisagstęs ir kepurę pakreipęs ant šono. Turgus buvo jo šventė.
 95    5|            Tilius papūtė dūmų debesį ant skaudančios rankos. - Negi
 96    5|            dūmų prietemoje ir ūžesy. Ant pjuvenomis pabarstytų grindų
 97    5|        retuomiais iš viso pusbonkio. Ant ratų pasilipęs, senis mojavo
 98    5|       patarnautojų su rankšluosčiais ant pečių šmirinėjo su pilnais
 99    5|               Šonai atbuko, begulint ant narų.~    - Darbo bus. Pradės
100    5|             Metai vis po vieną svarą ant pečių, ir žemyn, žemyn.
101    5|        patarnautojas su rankšluosčiu ant peties. Juos pasamdydavo
102    5|              dienoms. Nieko stipraus ant stalo. Jie tik pavalgyti
103    6|          lazdą ir pasiejus užsikelti ant peties. Motina nustebo,
104    6|              Kaip krimtosi, pavirtęs ant lovos tuščiame kazemate,
105    6|         bjaurus voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis džiaugėsi
106    6|            pietų vėjuje. Slydo kojos ant sausų blizgančių spyglių,
107    6|           sumušti tvirtą grindinį ir ant jo supilti kelią.~    Jis
108    6|             rankoves, švarką užmetęs ant ryšulio, pamauto lazda.
109    6|              o jaunas vežėjas gulėjo ant maišų ir svajojo.~    Ilgai
110    6|            iškeldama keletą trobesių ant kalnelio.~    Virsnės. Vietovę
111    6|         augančio turbūt tik tam, kad ant jo kabinėtų skelbimus ir
112    6|             reikalui įtaisytą geležį ant laiptelių.~    Šeimyna valgė.~    -
113    6|                 Saulė kybojo aukštai ant miškų ir blizgėjo vandeny.
114    6|                     Tai tu nepyksti? Ant manęs? - pasižiūrėjo Agnė
115    6|         alksnynėlyje, kaip svyrančio ant vandens gluosnio šakelė,
116    6|                 Drybsojau, varčiausi ant suolo - maniau, kad šonai
117    6|              vienu apmetimu, stovint ant tilto. Kol dunda jo apačia
118    6|       žinotumei. Aš tą pats patyriau ant savo kailio. Blogai nemokytam.~    -
119    6|              supamos vėjo, nusileido ant vandens.~    - Vaje. Dabar
120    7|        taisyklių - kas buvo suversta ant kranto, tą turėjo suversti
121    7|              vėl atsities ir žaliuos ant vandens.~    Daug metų plaukė
122    7|          kojas į plaušinį ir nuleido ant žemės ryšulį. Katinas nėrė
123    7|       Gaspadinė žino, ką daro. Dabar ant antros kojos. Jei pila,
124    7|          vertė. Bus pataikęs Doveika ant vyro.~    - Negirkit, Laurynai,
125    7|            šventininkus. O kitus tai ant sienos pas duris.~    Tilių
126    7|          Taigi, klišas. Lašą užliejo ant danties ir jau blūdija apie
127    7|        aušros sparnai. Šlubis sėdėjo ant lovos, nagais pagremždamas
128    7|             daiktas, sumaitoja žmogų ant visados. Aš tai kaip šiandien
129    7|              į seną žagrę, pakabintą ant vyšnios šakos klėties gale.
130    7|       pasislinkti, bet kai pasimaišo ant tako - nepraleidžia pro
131    7|            išmanė. Visą vargą išnešė ant jaunos galvos. Buvo linksma,
132    7|          vėdino patalynes ir duknas. Ant ištiestų virvių plakėsi
133    7|          ranka prilaikydama verčiamą ant galvos sijonėli.~    Antys
134    7|      raudonojo vyno, kurį jis regėjo ant jos lūpų, buvo tikrovėje
135    8|                            AŠTUNTAS ~Ant pakilesnio Vilkijos kranto
136    8|               tekėjo saulė ir pakibo ant eglių smailumų, skaisčiai
137    8|            laukė tarpvartėje, ir čia ant jos užkrapeno klebonas,
138    8|     vakarėlis. Virsnių kaimelis, lyg ant delno išsidėstęs ir suimamas
139    8|              pasidrėbė, kojas užkėlę ant galų su visais batais, kad
140    8|           riesta pypkelė barkštelėjo ant grindų, ir Jonas užknarkė.~   
141    8|             pro langus. Jis užsirėmė ant užtvaros, paveiktas savotiškos
142    8|       švelniai, tykiai, lyg supantis ant vandens. Geriau paliktų
143    8|        dėmesį.~    - Aš jį pasidėsiu ant stalelio prie lovos. Jis
144    8|            grabinėjo kaklą, sukinėjo ant piršto karolius, - trošku
145    8|            mergaitės plaukų švelnumą ant savo skruosto ir jos mažą,
146    8|              jos mažą, smulkią ranką ant savosios.~    Takelis vingiavo
147    8|              žodžius.~    Jie susėdo ant kelmo. Ji sėdėjo ant jo
148    8|          susėdo ant kelmo. Ji sėdėjo ant jo kelių ir, kaklą apsikabinusi,
149    8|            pinigu rankoje ir atlošta ant pakaušio skrybėle.~    -
150    8|              būtų jis taip pat šokęs ant to su odinėmis pirštinėmis,
151    8|      Eikšekit į vidų! Gana staipytis ant kelio! ~    Juos šaukė iš
152    9|          šmėkla atsistojo tas žmogus ant kelio. Jo nedalingos laimės
153    9|          Tilius. Dar druska pabarstė ant nutrintos vietos. Dar geležim
154    9|       pažadėta. Tą jau nusinešė šuva ant uodegos. Bet jis pasirodė
155    9|     vaišinasi viskuom, kas geriausio ant gausaus vaišių stalo. Ir
156    9|          planavo keršto žygį ir pyko ant savęs, kad toks neišradingas.~    -
157    9|           Šlubasis krizeno, prisėdęs ant slenksčio, savo kojas išmetęs
158    9|         prieš save. Apyrankė švitėjo ant riešo ir auskarai suposi,
159    9|      nepamokysi, kai pats temoki tik ant karvių jodinėti.~    - Na
160    9|                    Turiu dokumentus. Ant lango palikau grytelėj.
161    9|         kojos pakišti, pačios virsta ant žemės.~    - Jeigu gražios,
162    9|            iš visų pusių. Ir ten tas ant kanapos, mergą apsikabinęs.
163    9|              bestija.~    - Arklelis ant butelio padėtas. Ve, pons.
164    9|              visad. Ji rimtai papyko ant Doveikos piemens, kad pasielgė
165    9|              Prie senobinio klojimo, ant spalių krūvos, atradęs gulintį
166    9|         Vietoj kepurės senas kibiras ant galvos ir pantis po kaklu
167   10|              Dieve susimylėk. Rugiai ant lauko išbiro, pūdymo negalėjom
168   10|       žmogystos, susirietusios kampe ant pakulų krūvos ir, dantyse
169   10|            jau gulėjo aukštinelka, o ant jos, pilvą apžergusi, sėdėjo
170   10|     skiedryne su malkomis ir žabais, ant senų, baigiančių susmegti,
171   10|             ranką, stovinčio čia pat ant prieklėčio, pabučiavo ir
172   10|              ir valandžiukę drybsojo ant žolės, žiūrėdamas į dangaus
173   10|                    Seniams akys lipo ant kaktų. Motina dar prie to
174   10|            subudavota ir nunokus jau ant to paskutiniojo. O jūs,
175   10|               kartais pasigaudavo jį ant rankų.~    - Eikš, panešiosiu
176   11|      pasivaikščioti. Spjauti jam esą ant to. Doveika toks jam tesąs
177   11|            barėsi Tilius, atsistojęs ant takelio, rankas susikišęs
178   11|          ranka suglemžusi marškinius ant krūtinės.~    - Važiuoju
179   11|        pieninės link. - Užsisodinsiu ant grietinės bidonų ir nubugdysiu.
180   11|           nakčiai užskleidus sparnus ant miško ir užsnūdus tėvams
181   11|              vežimų stovėjo patvory. Ant betoninio paaukštinimo rikiavosi
182   11|            kąsnius. Garų, sušutusio, ant grindų nusilaisčiusio pieno
183   11|           ilsėtis, pasidrėbus vežime ant maišo, pagulus vadžias,
184   11|   virpančiame ore, kilsuodami tartum ant aštrios, neramios bangos.
185   11|  nudulkėjusiais langais, virpančiais ant jų voratinkliais nuo mašinų
186   11|               Ta lazda buvusi mėtoma ant grindų, valkiojama po purvynus
187   11|          Gužienė dar verta pasimesti ant šono. Jau aš pasakysiu,
188   11|           prižiūrėtoją.~    - Niršta ant manęs.~    - Gavo į skudurus
189   11|            savo įprastinėje vietoje, ant cementinio laiptelio.~   
190   11|    apyrankėmis laikrodėlių. Kaip tik ant jos riešo toks smagus daiktelis.
191   11|              bet kokias parduotuves. Ant kampo, įsukant į savo gatvę,
192   11|              plaukai buvo prasiskyrę ant jos balto kaklo. Ir du auskarai
193   11|             o antrąja pakėlė akinius ant kaktos. Ir žiūrėjo iš pažemių,
194   11|        nukrito. Piniginė barkštelėjo ant grindų. Joje tebuvo aštuoni
195   12|          kaip žalias pelėsių valktis ant vandenyje mirkstančio stuobrio.
196   12|            Vieną jis matė suvažinėtą ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs
197   12|              nubrinkus arklių mėšlui ant žiemkelių ir ant jų prasikalus
198   12|              mėšlui ant žiemkelių ir ant jų prasikalus pavasarinei
199   12|          žmogus, kad imčiau. Va, jei ant popierosų pakelio, tai jau
200   12|            ką? Išeis arklinės ir dar ant popierosų, kai tuščią buteliuką
201   12|         išžarstyto laužo nuodėguliai ant sniego juodavo raidės mūriniame
202   12|         tikrai atvažiavo? Aš dar vis ant abejo. Maža ką Laurynas
203   12|         atsikelti ir pradėti gyventi ant žemės, kurią vyras, kaip
204   12|            nė galvon neatėjo, matant ant miltų maišų užkrautus ir
205   12|         debesys, nusileidęs sparnais ant žemės, tolydžio vis smilkdamas
206   12|              čėsi. Jeigu kuočes, tik ant kramės užkrapentum.~   
207   13|          užgultą obelės šakos.~    - Ant slankų ištrauki?~    Tiliui
208   13|         patiko tok.s pasakymas: eiti ant slankų. Vadinasi, išsirinkti
209   13|          nors pamiškėje, pabalyje ar ant linijos ir laukti, kol virš
210   13|           žalitvorės. O senis nesėdi ant suolelio po tuo langu su
211   13|         palaidinį, paleidusi plaukus ant pečių.~    Patiltėje pliauškėjo
212   13|              barškinosi puodais kaip ant patyčių. Knietė labai paleisti
213   13|          turi žemės pirkęs ir pradės ant savęs. Vestuvės bus, Tiliau!
214   13|           parišti ružavu kaspinu, ir ant tokio pat pasietas šilkinis
215   13|        skolingas, ir, kai pastatė ją ant žemės, vargšė gaudė orą
216   13|              šalia didelis, pasviręs ant jos. Toks milžinas ir stiprus,
217   13|       akmenys. Stambūs lašai užtiško ant jų kaktų.~    - Bėgam! Ištrinks
218   13|           visu plačiu sriautu griuvo ant jų.~    - Aš galėčiau žiūrėti
219   13|              pakeleiviui ar svečiui. Ant tos lovos jie susėdo.~   
220   13|           pravėręs duris ir sustojęs ant laiptelio, trynė juodu rankos
221   13|     pasišokėdama nuo vienos viršūnės ant kitos, siekdamosi nusigauti
222   13|         mirštame. Motina antri metai ant patalo. Laurynas galėtų
223   13|            ir kiūktelėjo į ratų galą ant dugno lentos, kojas nukorusi
224   13|         žemyn. Tilius sėdėjo skersom ant šalydrangio. Jų veidai buvo
225   13|              o antrasis, kurs gulėjo ant žemės, nesidavė vienu ypu
226   13|         Tilius pamatė vandens kibirą ant suolelio ir paprašė atsigerti.~    -
227   13|          vežimu tartum gandralizdžiu ant plono kaklelio. Šioji tačiau
228   13|              kepurės buvo sulipę, ir ant kaktos susimetę stambūs
229   13|              stalelio, užmetusi koją ant kojos, laukdama, kol jos
230   13|              klojo minkštus šešėlius ant jos viršutinės lūpos. Lyg
231   14|                   KETURIOLIKTAS ~    Ant tilto, turėklų įsikibusi
232   14|               kai ištrauks ją negyvą ant kranto ir paguldys ant žolės.
233   14|        negyvą ant kranto ir paguldys ant žolės. Galės lakstyti ir
234   14|        pasakė:~    - Neužsipulk taip ant vaiko. Nesvilina nieks pauodegio.
235   14|          smarkumu ir svoriu trenkėsi ant jos ir paliko ją be žado.
236   14|              pro duris ir, sukritusi ant suolelio pasienyje, prapliupo
237   14|        atremtas į sieną dviratis. Ir ant tos kėdės sėdėjo jis, nenuleisdamas
238   14|              žvelgė anapus upės, kur ant kalno, tarp aukštų senų
239   14|          turi jis ateiti. Ji stovėjo ant tilto ir laukė.~    - Agne!~   
240   14|          prisiglaudė ir užmetė ranką ant jo tamsiai įdegusio sprando.~    -
241   14|             būtų pavykę užkelti koją ant tokios žemės pėdos, iš kur
242   14|              tuose pačiuose ratuose, ant tų pačių šiaudų, kurių buvo
243   14|          dureles atdaras. Jis gulėjo ant žolės, o sparnai vienas
244   14|        Poakiuose apie nosį, taip pat ant rankų buvo pilna mėlynų
245   14|         vartoti vieton stiklinaitės. Ant to įstabaus butelio švietė
246   14|          mėnesiu su viršum išsitrynė ant šiaudų vagone, kelionėje
247   14|        pajėgė išsilaikyti, užsigulęs ant karčių. Paskui pabudo lauko
248   14|              mišką ir vienišai rymąs ant jo. Matomas iš visų pusių,
249   14|       magiškasis raktas.~    Užaugęs ant žemės ir nuo mažens savarankiškai
250   14|      vyriausias. Jis negalėjo vienas ant savo galvos užsikrauti brolių
251   14|          autobusų stotin, prie namo, ant suolelio sėdinti senyva
252   14|           užeina.~    O ten ji stovi ant tilto ir laukia.~
253   15|            tarpą, siūdama nuo vienos ant kitos kaktos, patraukdama
254   15|          kartą.~    - Žinote, žinau. Ant dokumentų nebuvo parašyta,
255   15|        žaliai. Ir tik daržinę surėmė ant sklypo, daugiau nieko.~   
256   15|            eibių, susimušė su vienu, ant paties viršaičio puolė su
257   15|         Užaugęs ir išvargęs jaunystę ant žemės. Visgi prisiprašė
258   15|             kiaulysčių, nori pradėti ant savęs. Ir pradės. To jam
259   15|           lėlė, pirmą kartą uždėjusi ant žemės savo dailią koją.
260   15|       prisiminė. Ir įniko svarstyti, ant kokios pakopos bus atsistojęs.
261   15|             ką kita? Kas jį užsiundė ant prižiūrėtojo, kas vijo laukais
262   15|              į vandens bosą, užkeltą ant ratų, su kuriuom vežė į
263   15|              šnekučiavosi. Ilga eile ant grandinių pasietos karvės
264   15|           nuvežti iždinėn, išmainyti ant tikrųjų, popierinių.~    -
265   16|         Dilės kilojosi nuo susėdusių ant grindinio, kojas nukorusių
266   16|          vandenį. Griovių šlaituose, ant dulkėmis apneštos žolės,
267   16|      medžiais susimetę būreliais, ir ant kelio, pasirėmę į kastuvus.
268   16|         pradėti. Taip skelbė turguje ant vežimo užkeltas šauklys.
269   16|               Trumpomis kelnaitėmis, ant diržų pasietais peiliais
270   16|          Jeigu bus spenelis užmautas ant kaklo, tai gal? - iš paniūrų
271   16|        delnus. Juos trindamas, išėjo ant kelio.~    - Eik šen, gyvatsnapi!
272   16|             ir iššokęs viršaitis ėjo ant tilto.~    - Ho, ho! Tai
273   16|               Jei tai būtų laukas ir ant jo pastatytum trobas, tai
274   16|       pasileido atgal į palaukę.~    Ant tilto dar tebelaukė viršaitis
275   16|       brikelė. Ir dabar turi snausti ant kelio. Jis svėrė šešis pūdus,
276   16|                    Būk gerutis. Sėsk ant dviračio ir nulėk į krautuvę.
277   17|             Kažin ko ypatinga nebuvę ant stalo, nes jie užgriuvę
278   17|           šokinėja ir šakutės laksto ant žemės.~    - Gerai, matyt,
279   17|           taip kietai ir lenkė galvą ant jo krūtinės taip švelniai,
280   17|           juodą ranką laikė uždėjusi ant Basiuliškių, ant savo senos,
281   17|            uždėjusi ant Basiuliškių, ant savo senos, žilos tėviškės.
282   17|          žemė iš žmogaus, gyvenančio ant jos. O jis buvo nutolęs
283   17|        liepsnojo skaistus laužas, ir ant vąškaro pasietame katile
284   17|       marškinių sagas.~    Daržinėse ant šviežaus šėko, klėčių kamarose,
285   17|      kamarose, vėsiose seklyčiose ir ant rasotos žolės, ganyklose.
286   17|     įrengimais.~    Doveika atsisėdo ant lovos. Kaip jis ta galėtų
287   18|                Radijo priimtuvo dėžė ant stalelio galvugalyje, pasiekiama
288   18|             ir krito čia pat į žolę. Ant žalitvorių, ant plačių lapų
289   18|              į žolę. Ant žalitvorių, ant plačių lapų ir aštriai smigių
290   18|        žvangant žalvario žvangučiams ant išganyto arklio sprando,
291   18|         skaisčiai žėrinčiai šerkšnai ant medžių ir žolių stagarų.
292   18|            sudrumstė, sujaukė dulkes ant kelio ir pakėlė debesiu
293   18|             duris. Tada įžiebė lempą ant tualetinio stalelio, mažą,
294   18|           kas jo laukia. Išbėga Agnė ant tilto ir žiūri, persisvėrusi
295   18|              saugodamas neužsiversti ant kokio daikto ir neprikelti
296   18|           rypuojantį keliu. Matė dar ant tilto ir stebėjosi, kaip
297   18|             užleidusios baltus vokus ant stiklinių akių, šunes tingiai
298   18|         liūdesį. Ir valandėlei guldė ant žemės darbo įrankius ir
299   18|               į du vyru su kastuvais ant pečių, einančiu ir nueinančiu.
300   18|        sekundes ilgiau - jis svyravo ant pakilesnių pečių. Ten ėjo
301   18|            degtienės, gražiai susėdę ant duobes krašto. Ir mažai
302   19|            kaip marškiniai, patiesti ant rasotos žolės.~    Gužo
303   19|           žolės.~    Gužo daržinėje, ant šieno, gulėjo Petras ir
304   19|           vištos, burkavo balandžiai ant čiukuro ir kregždės švytravo,
305   19|                  Tuojau, tuojau. Dar ant antro šono, ir tada tiesiai
306   19|           Veronika prisėdo valandėlę ant suolelio palangėje. Vyrai
307   19|              nusiūta, tartum nulieta ant kūno. Ir vyras nuaugęs jau
308   19|    paaukštinimo. Dar vieno ženkliuko ant antpečių ir poros dešimtukų
309   19|            ašaras kaip pupas barstau ant popieriaus. Tėveliai brangūs,
310   19|              jis svajojo, pasidrėbęs ant žolės paupy.~    O gal kada
311   19|      istorijas ir klausėsi, pasirėmę ant alkūnių.~    - Tavo vietoje
312   19|           pat raudoni gaurai. Plaukų ant galvos jau mažai bebuvo
313   19|           Degtienė plikino gomurį ir ant akių traukė žalią valktį.
314   20|         DVIDEŠIMTAS ~    Rugiai balo ant kalno. Balzgani lašai lipnaus
315   20|              ištryškusios iš akuoto. Ant jų spiečiais krito vabalai
316   20|        mažens. ~    Atsisėdo Doveika ant griovkraščio, visas paskendęs
317   20|              silpnumas, susvyravimas ant liepto, akims aptavaravus
318   20|          koja niekad nebuvo užlipusi ant stangios ežios žolės. Niekad
319   20|           varpomis rugių, pasvirusių ant ežios, susipynusių į žalią
320   20|             jos plaukai buvo išdrikę ant palaužtų rugio stiebelių.
321   20|           našta kaip kalnu užsivertė ant pečių. Jis vaikščiojo ausis
322   20|               Jau tada krito valktis ant jo veido kaip apinasris
323   20|             virpėjimą, kuris, kritęs ant veido, nerimu laužia blakstienas
324   20|        čežėjimas šieno. Jis pasikėlė ant rankų. Bet nieko nematė,
325   20|     kedendama plaukus. Žiedas žibėjo ant jos piršto. Žiedo akis svaidė
326   20|            paukščio skrydį nuo šakos ant šakos?~    Jos akyse atsimušė
327   20|        atvedusiu nuošalion daržinėn. Ant kaktos pasidriekė juodų
328   20|              rasa rytmečio brėkšmoje ant vešlaus pievų atolo.~    -
329   20|          plaukų vilnį, pasidriekusią ant pagalvio. Jos smakras nežymiai
330   20| brūkštelėjimu nuo tolo, išsipylusius ant jos viršutinės lūpos. Jų
331   20|   aplinkybėmis buvau visa tai matęs. Ant tavo lūpų buvo likęs vyno
332   21|          gintariniais lašais į žemę, ant senų spyglių sauso ir blizgančio
333   21|       tiltais, permestais nuo medžio ant medžio, nusvarinti rytmečio
334   21|            vabalų, nemaloniai vėlėsi ant einančiojo veido.~    O
335   21|             pagundos jų neveikė. Bet ant kalnelio, į Veronikos jaukią
336   21|             vežimu. Visi darbai gulė ant jo sprando. Dukteris tvirčiau
337   21|    paunksmėje senos, skarotos eglės. Ant samanų kilimo, tarp gailių,
338   21|      daržines, į pašiūres, į klėtis. Ant tilto sustoja būrys ir ilgai
339   21|           Ata ta ta, tai atsigausim. Ant kalnelio Veronikos krautuvė.
340   21|           liežuvis su trimis mazgais ant galo. O prie Veronikos,
341   21|              atsiliko? Agnė pralaukė ant tilto jau ne vieną vakarą
342   21|      praplepėtų iki vidurnakčio, sau ant lovos susėdę. Och, ant tos
343   21|           sau ant lovos susėdę. Och, ant tos lovos... Ant tos pačios.
344   21|        susėdę. Och, ant tos lovos... Ant tos pačios. Kai daužėsi
345   21|              kad, durims prasivėrus, ant slenksčio stovi koks nepažįstamas.
346   21|         Nepadėtų nė peilis, pasietas ant diržo odinėse makštyse.~   
347   21|             savo armoniką, užsikoręs ant viškų, o ką daugiau? Bet
348   21|             kas jai?~    Agnė nubėgo ant tilto ir laukė. Motina atėjo
349   21|             ir pastatė tuščią butelį ant prekystalio. - O kur Agnė?~    -
350   21|        Basiuliškėse gyvenu.~    - Tu ant kalnelio, pas savo mamytę.
351   21|         nejučiom buvo ranka uždėjusi ant vairo ir su dviračiu slinko
352   21|         pakalnėn.~    - Tai tu labai ant manęs užsirūstinusi?~    -
353   21|              jau ten. Gužienė širsta ant manęs.~    - Bet žinai kodėl?~   
354   21|             sudžiūvusio purvo dėmelę ant savo dviračio blizgančios
355   21|           savo apgynimui. Jis plaukė ant skiedros, o visi kiti buvo
356   21|           šūkautų, jei duktė stovėtų ant kelio su vargonininku? Ne.
357   21|           Jos kariasi kaip vijokšlis ant pirmo pasitaikiusio stiebo,
358   21|       pasitaikiusio stiebo, virpčio. Ant tvoros statinio.~    - Matau,
359   21|           skalbinių ryšuliu, pamautu ant pagalio ir užkeltu ant peties.
360   21|       pamautu ant pagalio ir užkeltu ant peties. Tada jau jis buvo
361   22|     parduotuvių. Jis tegalėjo niršti ant savęs ir dar didžiau veltis
362   22|        Vyriokas paraudo ir pyktelėjo ant Tiliaus. Jis jau tikrai
363   22|              kur medžių šakos gožėsi ant pastogių, mesdamos prietemą
364   22|      nuovadoje. Ir kaip pasisveikino ant vieškelio aną saulėtą dieną
365   22|          panamės danguje.~    O ten, ant kalnelio, kur žiemą garksojo
366   22|        vyriokai voliojosi, pasidrėbę ant pilvų, smakrus parėmę kumščiais
367   22|           lyg linai iš po plūktuvės, ant akių virstančiais plaukais,
368   22|            stiprių ir stambių dantų. Ant žolės drybsančių tarpe vienas
369   22|        pienės galvutė. Tilius rėmėsi ant savo dviračio.~    - Geras
370   22|          atrado Lauryną, linguojantį ant slenksčio. Neapsisprendžiantį,
371   22|            ar virsti čia pat vietoje ant šono ir užknarkti. Už stalo
372   22|             į patamsį ir pasisodinęs ant sujauktos lovos, Musės burbė
373   22|         pešėsi ore, po dvi krisdamos ant blizgančio Jono pakaušio.
374   22|              laisviau. Nieko netrūko ant jų stalo, nieko. Dievo dovanos
375   22|             Dalijosi ilgais smūgiais ant žalitvorių ir, sutikusi
376   22|      atkraginę, mindami vienas kitam ant kojų? Jis tarė šlubajam,
377   22|              kaštano. Ir viskas kaip ant altoriaus.~    - Geriau
378   22|         manykis. Versk nuo koto, kas ant tako pasimaišo. Aš to negalėjau -
379   22|         kaleno, nepataikydami vienas ant kito. Jis patikėjo, kad
380   22|           pusvelnis? Tas kiurksantis ant slenksčio sulaužytų kaulų
381   22|     išsukinėtas žmogėnas. Kriošintis ant slenksčio ir galvą įtraukęs
382   22|         Monika. Ji metėsi kaip audra ant jo kaklo. Ji drebėjo ne
383   23|              palaikydama pusiausvyrą ant siauro liepto, virš pražūties,
384   23|         dangą, nuo kaktos krintančią ant sprando ir užklojančią pečius,
385   23|          nueiti prie upės, atsisėsti ant žolės ir pasipasakoti Raudonajam
386   23|         Seniai negalėjo užmigti, kai ant jų gero kėsinosi tiek nevalyvų
387   23|         keikūnai nejaukiai pasivartė ant žolės. Nežinia, ką jis būtų
388   23|          neuždedanti švelniai rankos ant peties, kai jis pašaukiąs
389   23|    nusimušusi per dieną, kliūstelėjo ant kanapėlės, pirm užgesinusi
390   23|              Petras nespėjęs pašokti ant kojų, kai jau Gužas virtęs
391   23|         miltų maišą. - Aš dar gaidys ant savo laktų.~    Taip ir
392   23|              kur pamiškėj.~    - Vis ant jo, nabago, - pasikraipė
393   23|              po visam Doveikai. Visi ant jo sprando. O tu ką jam
394   23|              naršūs debesys telkiasi ant jo galvelės. Visi - viena
395   23|           lyg skiedrelė, besisupanti ant bangos, dainelės žodžiai: ~   
396   24|      pakraščiais. O pavakary leidosi ant vieškelio su sunkiais krepšiais
397   24|             marškiniai būtų užsidegę ant kupros. Vaiką užsodino ant
398   24|           ant kupros. Vaiką užsodino ant dviračio ir pasiuntė girininkijon.
399   24|     valsčiaus marškinius ir sermėgas ant jos sumestum. Nesipriešino
400   24|               Ir ugnis užtroško, lyg ant jos kas būtų papūtęs troškinantį
401   24|       pildėsi.~    Doveika kalbėjosi ant kelio su girininkais, su
402   24|                   Laurynas krapinėjo ant kelio ir pasišokdamas saukė:~    -
403   24|           turgaus aikštėje, užkeltas ant vežimo apgarsinti didelės
404   24|        kraštų. Tuos ištuštintus, lyg ant karštų krosnies akmenų išpylus,
405   24|             traukė verčiau atsigulti ant žolės ir primerktom akim
406   24|         gyvenimo, tai jau aišku kaip ant delno. Julė tą numatė pačioje
407   24|               Rūpesčių užsikrovė sau ant sprando. Pjauna vidurius
408   24|            ir atkimšo. Ir, atsisėdęs ant pavožtos sėtuvės, purtė
409   24|              Kaip užkeikėjas jaujoje ant pinigų sieko. Kipšas, kokio
410   25|       troškių dūmų debesis nusileido ant Virsnių ir Basiuliškių.
411   25|          vėliau prasikalusią žolę ir ant jos besitelkiančius žiedus.
412   25|       apmulkinusi senį ir užsisėdusi ant jo gero. Ji turbūt ir tebuvo
413   25|              choras, susilipęs būriu ant viškų. Didelė bažnyčia ten,
414   25|            patikrina ir vėl pakabina ant sienos, prie lovos.~   
415   25|              tu taip mus ir palieki? Ant visados?~    - Ant visados...
416   25|          palieki? Ant visados?~    - Ant visados... Ir kas man?~    -
417   25|         dovanų negaus. Tokių vyrelių ant kiekvieno kampo po penkis.
418   25|           dabar. Ir ji pyko ir niršo ant savęs, kad nenueis ir nepasakys,
419   25|             lagaminu ir pora ryšulių ant vieškelio ir laukė autobuso.
420   25|         išvažiuojanti ilgam, gal net ant visados. Ir Doveika gerokai
421   26|      suplėšytas vėjo, pamažu leidosi ant šviežios atverstos velėnos,
422   26|       įstabiais. Tereikėjo prikristi ant sausos žolės ir stebėti
423   26|                    Maniau, jog šoksi ant vienos kojos. O dabar jis...
424   26|          Tepasiunta. Kas gali šaukti ant manęs? - didelis ir savarankiškas
425   26|                varžydamasis muistėsi ant suolo Tilius.~    Baikštys
426   26|        išsiskirsčiusi. Jo dalis vėso ant stalo. Ir šeimininkė stovėjo,
427   26|                   Tas eigulys pamatė ant kelio stovint ir pašaukė.
428   26|             net tada, kai sulaikė jį ant kelio, kai jie puolė po
429   26|              patį kartojo, užsirėmęs ant arklių gardo apytuščiame
430   26|              ar tu negali - kepurėlė ant šalies ir į kitą darželį?
431   26|   atsiskaityti su šeimininku. Padėti ant stalo laišką. Taip. Autobusas
432   26|           Durų klingė krabždėjo, lyg ant jos būtų uždėta nerami ranka.
433   26|       nepargriovė jos, priklaupusios ant grindų.~    - Senis negrįžta.
434   26|               Laumakių pašventoryje, ant kastuvo koto užsirėmęs,
435   26|            prabilo, nuleisdama galvą ant peties. - Myliu lik tave.
436   27|             tikrasis Doveika, ne tas ant minkštos sėdynės, šalia
437   27|            Doveika pajuto metų svorį ant savo nugaros.~    Klausinėti
438   27|    apskrities mieste, vešliame parke ant suolelio. Kur vaikai, prižiūrimi
439   27|   patarnautojams palikdavo pusėtinai ant stalo. Prie jo šoko išsičiutnijęs
440   27|           statinėje. Su rankšluosčiu ant rankos, nuolankus ir įsitempęs
441   27|              skaidraus stiklo ropinė ant blizgančio padėklo metė
442   27|              žemai žemai nusilenkti. Ant stalelio gulėjo dvigubai
443   27|          sulankstė ir įdėjo vokan. O ant jo užrašė labai rūpestingai
444   27|             pasiskubinti. Jis gulėjo ant sausos žolės, rankas pasikišęs
445   27|         motinos. Jis graudžiai verkė ant motinos kapo. O ant jo,
446   27|            verkė ant motinos kapo. O ant jo, ant tėvo, kapo neverks.
447   27|              motinos kapo. O ant jo, ant tėvo, kapo neverks. Taip
448   27|            bus puvėsių stuobriu, kad ant jo trąšiai sulapotų svetimos
449   27|            per daug jo jėgoms sėdėti ant kėdės ir laukti. Jo ramybė,
450   27|             lempute. Laurynas sėdėjo ant suolelio prie durų ir nykščiu
451   27|        Susirado kopėčias ir pasilipo ant šieno. Berno guolis buvo
452   27|          Krivickas Vargdienis gulėjo ant sausos ir sumintos ražienos.
453   27|               Basas ir vienmarškinis ant nebalnoto arklio šuoliais
454   27|                     Ogi ten šautuvas ant dirvono numestas. Atneškit.
455   27|            nunešė atokiau ir paguldė ant ežios. Vienas užspaudė jam
456   27|              Nors skaityk, atsisėdęs ant žolės. O kam jis tą lemputę
457   27|          jose išvysti siaubą. Tik ne ant jų užėjo. Gaila. Labai gaila.
458   27|          Raudonos gaisro dėmės krito ant Basiuliškių stogų. Medžiai,
459   27|            dabar niekas nesipainiotų ant tako...~    Laurynas rūkė
460   27|             praėjęs. Bet jie stovėjo ant jo tako.~    - Kur jūs buvot,
461   27|         kliudydamas ir pargriaudamas ant žemės Moniką. Jis puolė
462   27|              žemės Moniką. Jis puolė ant ištiestos rankos, leidžiančios