Part

  1    1|        žalumu, tartum dobilų laukas po lietaus. Eglės sujudo iš
  2    1|             kelmų ir atvašų, vienas po kito šliaužė popiermalkių
  3    1|               O tau, rodos, jaunoji po širdžia?~    - Per jauna.
  4    1|            baigiasi... Taip savaitė po savaitės laukimo, lūkuriavimo,
  5    1|            Ką reiškia pasimarkstyti po sniegą, esant tokių metų,
  6    1|         Pasipraktikuoju ir vaikštau po peroną raudona kepure kaip
  7    1|         nėra.~    Argi tikrai taip, po šimts velnių? - pagautas
  8    1|           Ar geriau tau bus, jei aš po senovei mėšlą mėšiu, eidamas
  9    1|             kiek jau to darbo liko. Po pietų keletą medžių nuleisti
 10    2|            nuo tabokos dūmų, vėlėsi po ilga ir užknebusia kaip
 11    2|    maskatavo prie diržo. Girininkas po pažasčia turėjo portfelį,
 12    2|    išsiblaškiusiu žvilgsniu klajojo po medžius, po kelmus ir, neužkliūdamas
 13    2|       žvilgsniu klajojo po medžius, po kelmus ir, neužkliūdamas
 14    2|           taip kasdien vilkėti, net po mišką valkiodamasis!~    -
 15    2|           nukirsti daugiau...~    - Po dvi rankas teturime, pons
 16    2|          įspėjo Každaila.~    - Nu, po dvi. Ale jūs padarykit kaip
 17    2|             nevalia miške pasilikti po saulės laidos. Kad ir šviesiausia
 18    2|         skiedrelę paklausė:~    - O po kiek mums mokėsit?~    -
 19    2|            kiek mums mokėsit?~    - Po kiek? Ar tu, Petrai, nežinai,
 20    2|            kaip sušneko įgaliotinis po Petro žodžių. Vadinas -
 21    2|        glostantis, taip reikalingas po žiaurių ir alinančių dienų
 22    2|         pilnaties, patekės netrukus po sutemų. Kad ir stipriai
 23    2|                  Žiu, ponas nežino, po kiek mums moka!~    - Nugi
 24    2|          kiek mums moka!~    - Nugi po litą ir dvidešimt penkis.~    -
 25    2|      dvidešimt penkis.~    - Gausit po litą ir penkiasdešimt. Už
 26    2|      didikas stovi.~    - Na?~    - Po du ir pusę.~    Šiurpi tyla
 27    2|            jam kur kelmas pasipintų po kojom. Paskui pasiprašė
 28    2|             atsisuko.~    - Aš moku po du ir pusę lito už sukirstą
 29    3|            per kelio plotį, bet dar po šešis sieksnius iš abiejų
 30    3|           visus sumurdė į grindinį. Po to vežė molį, stambų žvyrą,
 31    3|      artimiausiuose kalneliuose. Ir po to dar vieškelis ilgą laiką
 32    3|             Ją perstatė neilgtrukus po vieškelio ir tilto taip,
 33    3|       pradėjus dalinti dvarų žemes, po metų kitų duobėtu miško
 34    3|             įpratimu ir dar gerokai po išmatavimo. Jauni žmonės,
 35    3|       iškaba prie vieno namo gonkų. Po jos įkandin kalvė ir grietinės
 36    3|             trupėjo, leidosi, ir iš po sunkios jų priespaudos nėrėsi
 37    3|         prie namo, kurio pastogėje, po krintančiais lašais, virš
 38    3|            Gužo dukterys ir dūsauja po sunkių darbų ir gausių įspūdžių.
 39    3|          traukė iš karmono pinigus. Po penkis ir po dešimt, apystoriais
 40    3|       karmono pinigus. Po penkis ir po dešimt, apystoriais pakeliais,
 41    3|        ūkininkai, mažažemiai, laiką po arklį ar du, ir iš to sudarą
 42    3|             gali užvaryti, iš karto po pusašį. Tai ne mūsų ožkos -
 43    3|           ir tėvas. Išgerk su mumis po lašelį. Ką mes būtume uždirbę,
 44    3|        garsiau ir į tarpus kaišiojo po žodelį, kad girdėtųsi kamaroj:~    -
 45    3|            lyg nusivalydamas rankas po nešvaraus darbo.~    - Praversi
 46    3|            Ir stebėjosi, kad Petras po kiekvieno stiklo darosi
 47    3|       traškindamas pirštus. Ant jų, po sakų ir purvo sluoksniu,
 48    3|         spintelę sienoje, pariedėjo po kėde.~
 49    4|         nukrėsdamas stambius lašus. Po kelis lašus kabėjo ant juodų
 50    4|                  Jau gal ir laikas. Po pusiaugavėnio, - pritarė
 51    4|       širšyną. Krivickas Vargdienis po tų žodžių suknarkė taip
 52    4|        levas. Peilio tik nesugraibė po ranka,~    - Kad ne gaspadinė,
 53    4|           gaspadinė, tai jau amen - po viršaičio mūsų.~    - Nepagalvotum
 54    4|                 Tave gerai pakočios po liekną, ir bus sausa. Durnumėlis
 55    4|      dukteris. Saugok, - strapinėjo po aslą Tilius.~    - Aštrūs
 56    4|         strėnas, o krūtys nebetelpa po marškiniais. Dievuli brangus,
 57    4|          tave kaip nežinau ką... O, po šimts...- jis atmetė plaukus
 58    4|             giliai įtraukdamas oro. Po to nusijuokė garsiai, nenatūraliu
 59    4|            Ji turėjo kitų rūpesčių. Po tokios dienos, po tokio
 60    4|         rūpesčių. Po tokios dienos, po tokio lakstymo ji dar galėjo
 61    5|          prie kelinto vežimo.~    - Po kam kiaušelės?~    - Dvylika
 62    5|           bus.~    - Niu, aš gausiu po penkiolika. Čia, matyt,
 63    5|           Kas duos? Zuikiai didesni po krūmus laksto. ~    Kitoje
 64    5|          pašventintos. Dėsi į romus po stiklu ir turėsi abrozą
 65    5|            savo patrono švenčiausį. Po Rymo popiežiaus pavelijimu
 66    5|        Tilius slankiojo tarp vežimų po bobturgį. Stoviniavo pažydžiais.
 67    5|             bet jie traukė žingsnis po žingsnio, žinodami kelio
 68    5|           man iš to? Dvi savaitės - po penkiolika parai. Iš kur
 69    5|           išgerti su visais nors ir po vieną? Su tiek žmonių jam
 70    5|            būti didesnis. Metai vis po vieną svarą ant pečių, ir
 71    5|          tamsių plaukų pluoštelį iš po skarelės aną šeštadienio
 72    6|            drabužių ryšulėlį nešėsi po pažastim, ketindamas, pasiekęs
 73    6|          nuklojusių žemę ir šaknis, po kuriomis savo urvuose lindėjo
 74    6|         barsukai.~    Jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs,
 75    6|         vidurnaktį. Vakar dairiausi po turgų. Tik Petras paskui
 76    6|    atsiminti, ką darė ir ką šnekėjo po to. Kad langą išmušė, taip.
 77    6|         Kalneliai jau baltuoti ima. Po švenčių jau ir į vagą kibsim, -
 78    6|           netikėjo, kad viskas likę po senovei. Jis rinko žodžius,
 79    6|    sprogdindama ąžuolo gilės kevalą po pernykščių lapų klodu. Ramiausiai
 80    6|            viena tiršta srove smuko po tiltu. Vanduo buvo sukilęs
 81    6|         Vilkija, per žiemą snaudusi po ledu, siaura ir vingiuota.
 82    6|    neprasimanytumei. Čia taip visko po maža, po truputį - vietoje,
 83    6|             Čia taip visko po maža, po truputį - vietoje, kuri
 84    7|             garsiai išreikšti. Pylė po antrą, o pati vos nusiurbusi
 85    7|              Jis tik pabruko rankas po stalu - kaip skaldė malkas,
 86    7|    skalbinius.~    - Nieks negulėjo po to. Švarūs,- užtikrino merga. ~   
 87    7|   mažiausiai devynių kibirų talpos. Po dešinei visą galą užėmė
 88    7|    grindimis ir dažytomis sienomis. Po dvi lovas ir stalą talpino
 89    7|        talpino kiekvienas kambarys. Po spintą drabužiams ir suolus
 90    7|             atlikta kas reikia.~    Po vakarienės, po ruošos užslinko
 91    7|          reikia.~    Po vakarienės, po ruošos užslinko tylus vakaras.
 92    7|           nelyginant veršį pasikišę po pasoste. Taip ir nebuvai
 93    7|             landė visur kaip žiurkė po pašalius. Ir tai nebuvusi
 94    7|             ir Jonui krinta kišenėn po keletą litų kasdien. Reikia
 95    7|        šeimininkė patogiai jaustųsi po kailiniu apklotu.~    Moterys
 96    8|         atsakančiai, galvodami, kad po jų čia ateis pasimelsti
 97    8|         kaminai. Tik Vilkija plaukė po senovei, kimiai šnarėdama
 98    8|            stovėjo vidury, ir iš jo po stiklinę tokia pat eile
 99    8|     Šeimyninėje vyrai jau nuo savęs po kelias išvertė ir aukštinelki
100    8|         sudėtos. Stalai apdengti ir po aukštą puodynėlę su blindžių
101    8|               Šaukštai bus jau tada po pietų, - grasino merga,
102    8|       mažinant skriejimo lanką.~    Po jų suposi Milė su vyriausiu
103    8|           trupinius ir nusiurbdamas po gurkšnelį iš stiklinės.~   
104    8|            tik galima, nes vienatvė po to gąsdina dar didžiau.
105    8|           Pačią paskutinę akimirką, po kurios jau pati tėkmė būtų
106    8|       Geriau mėšlą mėšiu kaip mėžęs po senovei. Visą amžių. Trys
107    8|             Petro veidas.~    - Gal po lempelę, Tiliau? Pažiūrėsim,
108    9|                 Galėtų driektis sau po velnių.~    - O ko? Ar šeimininkė
109    9|          pamažėle, tartum pasinėręs po vandeniu.~    Šalia, pasienyje,
110    9|           Atkabink pavadį ir pabruk po uodega. Tik apgręžk pirma
111    9|          prie arklio.~    Ir niekas po to nepasikeitė. Išbildėjo
112    9|         sustatyti svečių arkliai. O po minutės kokios lengvai krabžtelėjo
113    9|          Kurių velnių jai landžioti po bernų kamaras?~    - Vaje,
114    9|      Melamedo įgaliotinį?~    - Eik po velnių!~    Ji ir nuėjo.~   
115    9|        tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Pala tik. Bus ištirta,
116    9|         Kariškai. Kaip tavo pavardė po tėvais, jei žinai, kad tas
117    9|            Gužienės sąžinė, nors ir po velykinės, matyt, nebuvo
118    9|        kibiras ant galvos ir pantis po kaklu vietoj kaklaraiščio.
119   10|            Ko taip vėlai valkiojies po mišką?~    - Paklydau, -
120   10|           netrūksta apvalius metus. Po pamatais pasikasa į kūtes.
121   10|            rūpėjo, kas čia bus.~    Po to jau greitai ėjosi. Vaikis
122   10|         savo, ir tiek. Bandą sudarė po pūrą avižų ir miežių, sėjamų
123   10|             avižų ir miežių, sėjamų po pūdymu. Tris pūrus rugių
124   10|        akėčiomis, nepajuto, kad jau po saulės grąžos. Ir vasarą,
125   10|          davė. Davė gerai. Klebonui po puspūrį rugių ir kviečių
126   10|    Vargonininkui ir zakristijonui - po sieką duoninių, o varpininkui -
127   10|           vaikis nebegaišdamas sėmė po pilną sėtuvę iš savo bandos
128   10|         pražiodintus maišus. Visiem po pūrą miežių suvožė, o klebonui
129   10|             kertės prašlapinti?~    Po tokių žodžių seniui kilo
130   10|      nepergriausi. Ir įniko volioti po žolę ir kutenti kaip pašėlęs.
131   10|            pašėlęs. Pasivoliojo net po juodalksniais. Ši tik kikeno,
132   10|           klausykit, ausis patempę. Po Kalėdų užsakus pirmuosius
133   10|      pirmuosius duodu iš ambonijos. Po Trijų karalių atsibus tretieji
134   10|             ir stiebėsi pasižiūrėti po balkiu, kur buvo įkirpti
135   10|              nusižiūrėjus į dvarus. Po to daržinės, klėtis, viralinė,
136   10|            gauja juos siaubė, ir ją po balkiu buvo pakabinę, kojų
137   11|           kvapą, pakirtusi kojas ir po to likusi juoduoti tamsia,
138   11|        sprausdavosi tankynais ir iš po senų pernykščių lapų išsipylusius
139   11|             argi čia bloga?~    Ne. Po to jis niekam nebesiskundė,
140   11|         Melamedai, kelintais metais po karo grįžę iš Rusijos. Jie
141   11|       mėtoma ant grindų, valkiojama po purvynus vargingoje grįžimo
142   11|              Na, - Tugaudis rausėsi po kišenes, lyg ieškotų kokios
143   11|      skelbdama vidudienį. Apačioje, po šliuzų putomis ir sūkuriais,
144   11|             auksiniais dantimis, iš po stangių ir vešlių kaip dvi
145   11|             visada laikyti įtemptą. Po šitąja plaukų našta jos
146   11|                 Grindų lentos linko po jo žingsniais, koja kabarkštelėjo
147   12|          kas valandą ir kas rytą iš po gaivios nakties tirštesniu
148   12|        perdalintų šiuomi vieškeliu. Po to jau nebebuvo gero. Nebebuvo
149   12|             jos rinkosi tabūnais ir po kelias, virvėmis susivijusios,
150   12|     įsikūrusiai tarpmiškėje, peilis po kaklu. Agnė skundėsi Tiliui,
151   12|           jų motina. Seserys griebė po lagaminą ir įsitempė vidun,
152   12|        rasotu vasarojumi atbrisdama po pat langais ir iš čia, suplojusi
153   12|        jerubių pulkelį. Ir čia pat, po pamatais, griežė svirplys,
154   12|             juodą miško tankmę, kur po eglių šakom žybčiojo švento
155   12|        paaukštinimu, dundėjo tiltas po vežimų ratais. Ir prunkštė
156   12|     Vieškelį jis vedė sau. Nes, jei po teisybe, tai jis turėjo
157   12|      ratuose, už kelių varsnų smego po eglėmis, ir juomi per dieną
158   12|          sudžius, suvys ir taip bus po viskam. Ir tegul žinosi.
159   12|           išsikariančią iš kabančio po medžiais tinklo. Ilgiau
160   12|             sulaukusios mėnesienos. Po kelių apsilankymų ir dantį
161   13|              jis šnypštė ir rausėsi po savo daiktus, lyg tikrindamas,
162   13|              įsivėlęs kieme žolėje, po klėtimi kniaukė kačiukai.
163   13|           senis nesėdi ant suolelio po tuo langu su šautuvu tarp
164   13|          gėlių barstyti jauniesiems po kojų, einant iš bažnyčios,
165   13|          Ima Agnė dviem pirščiukais po gėlytę, po žiedelį ir pritūpdama,
166   13|        dviem pirščiukais po gėlytę, po žiedelį ir pritūpdama, priklaupdama
167   13|      pritūpdama, priklaupdama žeria po vieną, po du. Julė, jaunoji
168   13|        priklaupdama žeria po vieną, po du. Julė, jaunoji gi, žerglioja,
169   13|           iš rūsio. Jis sakėsi esąs po vakarienės, bet kai įsismagino
170   13|      įsismagino šveisti blynus, tai po visą iš karto, lyg būtų
171   13|            užguldami ir paglemždami po savim blyškias vasarvidžio
172   13|           vieną kartą gyvenime. Kad po to jau viskas eina savaime
173   13|       Ištrinks mums nugaras. Lendam po tuo medžiu.~    - Ne, ne
174   13|            tuo medžiu.~    - Ne, ne po liepa.~    - O kas? Ar tu
175   13|      siurblio rankeną, pakišo galvą po srove. Gaivus šaltis persmelkė
176   13|              kaip darbas ir poilsis po jo. Ten, už tilto, anapus
177   13|        įsistoti į tas pačias vėžes. Po daugelio melų ir didelės
178   13|            šį ir tą, jis klaidžiojo po laukus ir pamiškes. Jis
179   13|         Taigi kita. O kad rankų tik po porą kiekvienam. Ir arkliams
180   13|      nurinktos. Bet žinoma, kad jau po visko, kai atrodo, jog žemėje
181   13|          įspaudžia į purią dirvą. O po to buvę blogi metai. Ūkininkai
182   13|           darbo.~    Bulvių maišus, po centnerį ar kiek daugiau,
183   13|           be reikalo. Tik palaikytų po šalto vandens srove ir praeitų.~    -
184   13|             prakaitu. Ir plaukai iš po kepurės buvo sulipę, ir
185   14|            tyliai pasviro jo pusėn. Po valandėlės ji sušnabždėjo:~    -
186   14|               Namiškiai.~    Žemai, po juodalksniais ir ievų krūmais,
187   14|           pameni, kaip mes ketinome po jos šakom pasislėpti nuo
188   14|          kada pasakyti. Mane traukė po liepa. Aš norėjau ir bijojau.
189   14|             žolės, o sparnai vienas po kito lyg iš debesų leidosi,
190   14|      įsiėdusios į kraują ir matomos po oda. Ir nenutrinamos. Bet
191   14|              apie darbus kasyklose. po kalnais. Ten jį apimdavęs
192   14|             dar daug turėjo slypėti po jo pliktelėjusia kakta,
193   14|           laidodamas save kasyklose po kalnais, žinodamas, jog,
194   14|             jis būtų baigęs, ir kas po jos? Ką jis būtų pasirinkęs?
195   14|           galėjo jį tuojau pasiųsti po velnių. Nes, jam tarnaujant,
196   15|         pasišnekėti vienu du. Nors, po teisybe, to šnekėjimo kaip
197   15|             jis tikėjosi ją atgauti po antro ir trečio stiklelio.~    -
198   15|           sau per kaktą. Musė krito po stalu.~    - Būčiau geriau
199   15|           vis dar kebelių netrūksta po šiai dienai. Tas, matai,
200   15|      nelabai palankiai jam.~    Ech po kelmais! Jei ne tas, tai
201   15|            kalendorių ir nesirausti po metrikų knygas ir tada kaip
202   15|          dienos. O subjurs orai, ir po uždarbio, - samprotavo ūkiškai
203   15|    nepanašus į tokį.~    Paskui jau po sandėrio aplaistymo ir draugiško
204   15|            net vaikas sudoroti?~    Po to jis krimtosi. Jis gėdinosi
205   15|        diktavo kažin kas iš šalies. Po to gailėtis ir jausti neskonį
206   15|       priedais. Ir skurdžios dienos po to - be pinigo, be darbo,
207   15|          jai pasirodžius lyg dienos po darganų ir purvynų.~   
208   15|             perpintus vainikais, ir po jais duonos riekė ir druskos
209   15|       tebejuto jos standžias krūtis po savo šiurkščia, kietai sudirbta
210   15|                O koks jam reikalas, po velnių, manyti, kad ji per
211   16|            apneštos žolės, pievoje, po medžiais susimetę būreliais,
212   16|         marškinius, bet ir nugaras. Po dienos nebeliks nė vieno.
213   16|           juoko. Pakelės ir pievutė po medžiais suklego ir suūžė,
214   16|           sukritusios šakos tratėjo po einančiųjų naginėmis. Aižydamosi
215   16|          kaip penki šimtai hektarų. Po velnių, tai toks gražus
216   16|       punktą, grietienės ištrauksim po porą litrų.~    - Hm...~    -
217   16|              Spėjo atsigerti ir dar po dūmą sutraukti, grįžę prie
218   16|           tu, žmogus. Ilgai jie ten po balas nesivels. Priešpiečiam
219   16|  Priešpiečiam kaip lik laikas būtų. Po lempelę, po žodelį. Vargiai
220   16|            laikas būtų. Po lempelę, po žodelį. Vargiai jau kada
221   16|    tvarkytojas. Jam teko pabraidyti po balas, beruošiant planus
222   16|       valsčiaus narį, staiga lyg iš po žemių išdygusį su kepure
223   16|         žinau. - Jis buvo ištūnojęs po krūmu ir nusiklausęs, kas
224   16|           ir tyčiojasi. Pirmą kartą po atleidimo Doveika pasijuto
225   17|             gerokai, bebraidžiodami po tyrelį, ir, ką radę, tas
226   17|           ponai vaišinsis. Čia pat, po mišką.~    - Tai kodėl tu
227   17|         rugius nuo tako. Jie sėdėjo po medžiais upes vingyje, kur
228   17|             dūmeliai, ruseno anglys po katiliukais.~    Miške,
229   17|           prunkštė, rankas pabrukęs po galva.~    Pamažu geso saulėleidžių
230   17|          žuvys neršto metu jaukiasi po galvą. Va su tąja daržine,
231   17|            tik nedaugeliui, gimusių po gera žvaigžde. Jai tokią
232   17|            dvasios. Kas tada namai, po perkūnais? Ar ne daržine,
233   18|      nesukliudytų jai baigti darbo. Po kieta, sudirbta oda ji pajuto
234   18|        piktai užtrenkiamos durys ir po to seką garsai? Arba atsargus
235   18|            ledo sproginėjimą.~    O po to jau ji nebepajėgė išsilaikyti
236   18|      nebepajėgė išsilaikyti vagoje. Po to atėjo pavasaris. Tartum
237   18|             atmesdama galvą, tartum po šiltu vasaros lietumi, plūstančiu
238   18|            Paukštė giedojo čia pat, po langais. Ji nuo pat ankstyvo
239   18|              Patys nepasiimsim.~    Po jo mirties nieko neliks
240   18|          šilkinę skarelę pasisegusį po kaklu, pablizgintais, pusbačių
241   18|       Vištos tvarstėsi, sulindusios po serbentais, užleidusios
242   18|            apie šienapjūtę ir kitus po jos einančius darbus. Ir
243   18|          laikraštin susuptu nešuliu po pažastim.~    - Iškaskit
244   18|             ir ji ieškojo paunksmės po jo šakom.~    Tai buvo itin
245   18|         duobė, jam giedamos giesmės po aukštais beržais, po žaliu
246   18|        giesmės po aukštais beržais, po žaliu eigulio namo stogu,
247   18|        paupio taku. Vilkija sunkėsi po tankiu susipynusių medžių
248   18|       pradėjo giesmę. Pašaliuose ir po medžiais kuisėsi griovkasiai.
249   18|            taip gražiai dainuoja? - po to vėl klausė Monika.~    -
250   18|             tarpu kita duobe kasėsi po jo kojomis. Ir palaidas
251   18|          trumpą atodūsio tarpą.~    Po kaire, priešais keliuką,
252   18|             kelio juostą ir pražūti po eglėmis.~
253   19|         tėvas, o tu sau draikiojies po svietą kaip šuva perkaręs.
254   19|          gaunąs apyniekiai, na, jog po metų kelių ūkį, kaip tėvo,
255   19|             iki šonams atbunkant ir po to ką nors susirasti. Jis
256   19|                 Daug kas pasikeičia po nakties. Ir ne dėl to, kad
257   19|             Ten, žalioje pievelėje, po ūksmingais lazdynų krūmais,
258   20|       išilgai jo laukų pakraščiais. Po tiek metų jis vėlei pasijuto
259   20|             sėjėjo giedriai žibanti po prakaitu akis. Kad ir talpios
260   20|     nebeatleisi nė pamokysi. Jis ir po skundu pasirašė. Jis kaišiojo
261   20|         negu daužytis su jaunuomene po vakarėlius. Jis patsai skaitė
262   20|             jokios teisės. Senatvė. Po velnių su tokiais nevykusiais
263   20|          stūmėsi pamažėle, žingsnis po žingsnio, rankas suneręs
264   20|      vargšės krūtinę. Ir jam pačiam po to pasidarė kažin kaip gaižiai
265   20|      sudrėkinus lietui ir saulei iš po nakties įspindus. Visa jo
266   20|        niekad nepagirdytų. Ir metai po metų susidėstančių tais
267   20|             Tai tu myli mane?~    - Po velnių! Labai jau. Aš nežinau...
268   20|                  Palikau mišparams. Po pamaldų jis turi užeiti
269   20|           ją glėbyje, ranką pakišęs po galva ir apglėbęs pečius.
270   20|       sapnavai mane?~    - Ir ilgai po to negalėjau atsiminti,
271   20|           taip padarei? - ji nutilo po paskutinio, lėtai ir nutęsiamai
272   20|     šūktelėjo:~    - Vyno rasi ten, po lova!~    Tilius neturėjo
273   20|           ir naktis ir kitos dienos po jos. Greitosiomis jis nieko
274   21|           Dar dienelė, ir jis palįs po tiltu ir persimes į Doveikos.
275   21|           Jam tai būtų buvęs peilis po kaklu.~    Buvo poilsio
276   21|      susimylėtum?~    - Šalto alaus po buteliuką. Ata ta ta, tai
277   21|       griovį gali kasti.~    O ten, po medžiais, rūksta dūmelis,
278   21|                 Ir dar keletą dienų po to.~    Ir dar savaitę.~   
279   21|          Tilius judino savo dviratį po centimetrą, po sprindį.
280   21|         savo dviratį po centimetrą, po sprindį. Jis judėjo pamažėle,
281   21|           judėjo pamažėle, žingsnis po žingsnio. Agnė nejučiom
282   21|     pusdėdis Petras savo amželį, ir po manęs. Kas man belieka?~    -
283   21|           auga. Mergaitės staiga iš po nakties pasidaro kažkokios
284   21|            ir išsitiesusį kalnelyje po pušim. Jis ėjo kaip į šventę
285   22|        nusėsti ir pasilikti. Kad ir po tais medžiais, po tomis
286   22|            Kad ir po tais medžiais, po tomis eglėmis alpinamai
287   22|        negalvoti. Jis lėkė netrukus po to kaip pašėlęs, tarsi vienu
288   22|         žema pasirodė gimtoji troba po aukštų ir erdvių Doveikos
289   22|       Neilgam. Vasara pasibaigs, ir po uždarbių.~    - Tas tiesa.~   
290   22|           jis atkakliai tylėjo.~    Po to jie ištraukė bažnyčion.
291   22|         tolimu ir primirštu. Tartum po daugelio nebuvimo metų jis
292   22|             mėšlo krūvos likdavo iš po nakties, vešliai žaliavo
293   22|           nublukusiais lyg linai iš po plūktuvės, ant akių virstančiais
294   22|            limonado atsigabeno, kad po šokio būtų kuom atsigaivinti.
295   22|             jis nusigando, kad štai po šio šokio ji prasistums
296   22|        glūdumoj. Ir kartais pavedąs po žudikiškos rankos kirčiu.
297   22|            pasigėrusios pešėsi ore, po dvi krisdamos ant blizgančio
298   22|                   Eime geriau alaus po kaušą. Man jau gomurys lūžta
299   22|        gardų kąsnį.~    - Tai eikit po šimto velnių! - kažkuris
300   23|              Kad ir kas ir kaip bus po to, be gilaus rando jis
301   23|       praeitų metų. Tai buvo liūtis po sausros.~    Agnė traukėsi,
302   23|           pavasario sapnas ji buvo, po kurio pabudus, žemė atrodo
303   23|           tegul nesipina einantiems po kojų. Jų dar tolimi keliai,
304   23|          viską savo pusėn. Žingsnis po žingsnio brautis vis pirmyn.~    -
305   23|   šeštadienio vakarą. Prapliumpanti po to susitvenkusių debesų
306   23|       vienas šieno vežimas pasiliko po žemėmis, ne vieną nutrempė
307   23|                Apsitrina ausis, tai po to ramiau miega. Be sapno.~    -
308   23|       kelnėm, neužmerktų akies. Jau po velnių, kad daili, tai daili
309   23|                Nujos jam tą bobą iš po akių. Nesidžiaugs ilgai.
310   23|          pasikliauti.~    - Tai jau po visam Doveikai. Visi ant
311   24|        ruošė juos tolimai kelionei. Po kelias dešimtis jų rinkosi
312   24| permainydami kojas, įtraukę kaklus, po kelias valandas. Po to sumosuodavo
313   24|         kaklus, po kelias valandas. Po to sumosuodavo sparnais
314   24|             iki vidurnakčio, ir lik po to naktis įnikdavo skambėti
315   24|            Kas valkiojosi tą vakarą po mišką su degtukų dėžute
316   24|      bepradėsi - jis tik painiojasi po kojų. Jo nieks neklausė.
317   24|     šnypšdamos ir ugnį nuspjaudamos po kelis sieksnius. Toliau
318   24|       nusmilkę, lyg iš jaujos grįžę po linų mynės. Kiek tūkstančių
319   24|         apžiūrėjęs, kiek likę alaus po švenčių. Dvi, po šešis kibirus,
320   24|         likę alaus po švenčių. Dvi, po šešis kibirus, nė nepradėtos.
321   24|               Užeikit, vyrai! Alaus po kaušelį išgersim. Kiek bus,
322   24|     mokesčiais. O paskui jau kalbės po visą valsčių. Žiūrėkit,
323   24|        išsivaikščioję, tų nebegaudė po laukus. O ir likusių užteko,
324   24|             ir įsispraudę tarp kojų po kibirą. Alus šnypštė pro
325   24|             užsivertęs gardžiavosi. Po kelis apstoję kibirą, puoduku
326   24|     nesnaudė ir negaišo, o sėmė vis po pilną kaušelį, staiga pasijuto
327   24|    Skirstėsi dainuodama liaudis lyg po didžiulės talkos. Kam dar
328   24|            kartu, o aš tebeganau ir po šiai dienai. Man mat mažam
329   25|          gražiai praėjo. Kai kitoms po tokių linksmybių dar ir
330   25|     džiaugsmai ir malonumai.~    Ir po tokių išsipasakojimų ji
331   25|     besileidžianti laiptais. Pakopa po pakopos į gilumą, į tamsą.
332   25|         sesuo knaisėsi tartum višta po sąšlavyną, tvirtais nagais
333   25|            Kažin kaip nejauku Gužui po to. Kai kaimynystėje įsimeta
334   25|         Daug našiau, daug tvirčiau. Po metų nieks nebepažintų,
335   25|         vyrelių ant kiekvieno kampo po penkis. Tokie mieste gatves
336   25|        puldamos žemai ir nuolankiai po kojų.~    Mergaitės, matydamos
337   25|         nesuskaitomus kartus braidė po jo pavėsius ir samanykščius.
338   26|       maurodavo iki vėlumos.~    Ir po to skardus kibinamų mergų
339   26|             nespėjęs prasisunkti iš po marškinių.~    Lyg apyaušrio
340   26|              puolė ir gulė čežėdami po kojų. Ir atgal tokiu pat
341   26|         audringas pavasaris. Ir kas po to? Keista, neišreiškiama
342   26|         Labai lengva ir gera turėjo po to pasilikti. Visus rūpesčius
343   26|     ražienos birbynė laikė iškėlusi po skaidrų lašą. Miškai jau
344   26|             jūsiškiui?~    - Eik tu po velnių su mūsiškiu ir su
345   26|            ir šviesa. Švilpauji sau po mišką. Nes koks gi ten darbas?
346   26|              Jas traukė svarsčiai - po šimtą kilogramų kiekvienas.
347   26|            ant kelio, kai jie puolė po eglėmis, jų juodon besotėn
348   26|         Garsai nyko iš kiemo vienas po kito, ir po valandėlės,
349   26|            kiemo vienas po kito, ir po valandėlės, su įsigalinčia
350   26|         krašto ir sulaukti ryto. Ir po minutės kitos, kaip ir kiekvieną
351   27|           sutvarkė, kas reikėjo. Ir po to nebežinojo, ką veikti.
352   27|            ir nurodė stalelį kampe, po išsikerojusiu karpytais
353   27|         karto, nesukeliant įtarimo. Po trupinėlį, po dulkelę, iš
354   27|  nesukeliant įtarimo. Po trupinėlį, po dulkelę, iš lėto. O gal
355   27|             žolės, rankas pasikišęs po galva, ir jautė įšilusios
356   27|    gyventojų kiemų. Jerubės kilo iš po kojų ir, skambančiais sparnais
357   27|             Dundėjo tilto grindinys po važiuojančio ratais.~   
358   27|            buvo abiejose kelionėse. Po daugelio metų jis ėjo namo,
359   27|           Tuščiai. Nieko nebepaliks po jo. Net vardo. Jį užmirš
360   27|          aplink. Sausi lapai vėlėsi po kojų tuščiame ir tamsiame
361   27|             miegamajam kambary.~    Po to jis nebežinojo, kur pulti.
362   27|             užtaisu, kuriuos sudėjo po gaisro miške.~    Ten, laukų
363   27|             daržinės. Šautuvą laikė po pažastim. Jis pažino savo
364   27|            kas ištraukęs žibintą iš po skverno. Liepsna pašoko
365   27|         pusės dar kažkas.~    - Jau po Krivicko, vyručiai, žiūrėkit! -
366   27|          ryšį su valdžia.~    - Eik po velnių! - prakošė pro sukąstus
367   27|                   Baigia degti. Jau po visam, - užkalbino pro šalį
368   27|          lapais, truktelėjus vėjui. Po medžiais būriavosi iš pakampių
369   27|          rankos, leidžiančios vieną po kito šūvius. Pusės žingsnio