Part

  1    1|             savo krovinius prie upės. Jos pakraščiu, šiek tiek pakilesniu
  2    1|        įrodymą savo šuniškos buities. Jos buvo taip išmirkusios, bjauriai
  3    1|               Ar pasaka apie mešką ir jos taukus?~    Petras sukukeno
  4    1|              putnios, lyg patinusios. Jos blizgėjo nuo sakų, kietai
  5    1|         akimis eglės viršūnę, ieškojo jos pasvirimo. Ir šakų išsidėstymas,
  6    1|  nekliudydamas savo minčių tekėjimui. Jos sruvo, kunkuliavo, jį panerdamos,
  7    2|             mažesnės akys, juo giliau jos smeigiasi. Kad jam kur kelmas
  8    3|            liepa. Ji žymėjo kryžkelę. Jos šakų žalioje pastogėje kabėjo
  9    3|            eiguvos palangėse. Tada ir jos trobesius perkrovė, iš didžiausių
 10    3|             prie vieno namo gonkų. Po jos įkandin kalvė ir grietinės
 11    3|            baltas ropeles kasininkas. Jos lakstė vielomis, sausai
 12    3|           pavardę, tad ir priedo prie jos ne vienam reikėjo, išskyrimui.~   
 13    3|         turėjo savo liniją ir narsiai jos laikėsi, liudijo įlaužta
 14    3|               sau lygia, įvertindamas jos sugebėjimus prekyboje. Ir
 15    3|           akimis šeimininkę ir nutarė jos nematęs nė piktos, nė susiraukusios.
 16    3|             piktos, nė susiraukusios. Jos šypsena virsdavo kažkuo
 17    3|             lieknų, savininkė. Jei ne jos dukterys, ją palaikytumei
 18    3|     neturinčia jokių senmergės žymių. Jos pilna krūtinė siūbavo ir
 19    3|              posūkiu. Sveikatą žymėjo jos traškūs judesiai, ir plaukai
 20    3|          jaunystėje. Pasiutimo kipšai jos akyse, ir kaklo iškirpimas -
 21    3|            vyro reikia jai.~    O ten jos dukterys staiposi. Taigi
 22    3|         dukterys staiposi. Taigi trys jos, ir kuri iš jų kuom nors
 23    3|               veik nepraverdama lūpų. Jos plaukai išsikedeno migla,
 24    3|             trimis žingsniais toliau. Jos rankų sukeliamus garsus,
 25    3|          tartum tik švelnus kutenimas jos standžių krūtų prisilietimo.
 26    3|            burną, mėgindamas nutrinti jos minkštų lūpų pabučiavimą.
 27    3|              akim. Ir šešėliu pritemo jos poakiai, ir niūria gaida
 28    3|             ir niūria gaida praskambo jos žodžiai, kai tarė: - Vasarą
 29    3|        atsitrenkė į duris. Jo laimei, jos pačios atsidarė ir, nebetekęs
 30    4|            ateina į tą nuošalų kampą. Jos krautuvė klestės ir vasarą.
 31    4|              mylimosios. Žiūrėk, koks jos kaklas, kaip ji, viliokė,
 32    4|          Paglosto pagalvį, kur likusi jos galvos įspausta duobutė.
 33    4|            išsipešę.~    Jis sugriebė jos ranką, ir, staigiai truktelėta,
 34    4|             kaklą. Jis pasilenkė prie jos ir beveik siekė lūpomis.~    -
 35    4|              Kas tas - šiaip jau? Bet jos nepamokysi. Jos rankose
 36    4|              jau? Bet jos nepamokysi. Jos rankose valdžia neribota,
 37    4|           galvos, ilsisi Agnės ranka. Jos plaukai pasilieję auksiniu
 38    4|               Va ten, už tų durų. Kur jos atsidaro, aštrus šviesos
 39    5|           aikštę lygiai perpus dalijo jos vidury išstatytos dvi eilės
 40    5|             žuvies nugarą, įrodydamas jos riebumą. Rasalas taškėsi
 41    5|           dėžėmis ir paketais. Galėjo jos neišleisti iš akių ir tokiu
 42    5|           daboklėje. Ech, nelengva be jos išsiversti, - jis turbūt
 43    5|               aną šeštadienio vakarą. Jos pavidalas tai traukėsi,
 44    5|            tam pačiam mokyklos kieme. Jos šiandien jau su motinišku
 45    6|               skarelės, prilaikančios jos plaukus, tempė, iki ji atsirišo
 46    6|             kaip didelis paukštis. Ir jos plaukai taip pat.~    -
 47    6|          rankų Agnės skarelę ir vertė jos sijonėlį aukštyn. Pavasaris
 48    6|             ji nesimokiusi toliau? Ar jos nebeleidę, ar ji pati nenorėjusi?
 49    6|          Nebegalėsiu. Ir nereikia man jos.~    Iš miško plaukė ir
 50    6|               namie.~    - Gerai.~    Jos skarelė ir sijonėlis plevėsavo,
 51    7|          dailiai metrais supjaustyto, jos ūkiška širdis nepajėgė atsisakyti.
 52    7|           širdis nepajėgė atsisakyti. Jos vyras sėdėjo valsčiuje ir
 53    7|            buvo kiaurai permirkęs nuo jos. Nuvarius ledus, kol vanduo
 54    7|          nesiruošė priimti butelio iš jos rankos. Teko tad jam. O
 55    7|              Turėjo savo svajones, ir jos lėkė, žemės nesiekdamos,
 56    7|          Roges suvilkti vazaunėn, nes jos jau atvažinėjo savo kelius.
 57    7|             vyno, kurį jis regėjo ant jos lūpų, buvo tikrovėje jiems
 58    8|         smuklę ir parsitraukti žydelį jos valdyti ir girdyti ištroškusius.~   
 59    8|               tarpvartėje, ir čia ant jos užkrapeno klebonas, pluošdamas
 60    8|           nors tik už sienos, jaukiam jos kambary, sukinėja aparato
 61    8|           klausytųsi. Neramūs pirštai jos, ir širdis nerimsta, jei
 62    8|             Ji mat namų sargyboje. Be jos mat nueitų ūkis vėjais.
 63    8|          kiaušinio nemokėtų padėti be jos. Ir nežinia, dar kas atsitiktų,
 64    8|              bet ir privengia kartais jos liežuvio. Tai tokios esančios
 65    8|         švelnumą ant savo skruosto ir jos mažą, smulkią ranką ant
 66    8| nebesulaukdama to, kas buvo taip arti jos vieną kartą. Aną audringą
 67    8|               vakarą...- aidu kartojo jos žodžius.~    Jie susėdo
 68    8|        neišskiriamą glėbį. Jis pajuto jos besąlyginį priklausomumą
 69    8|           išlaikyti dar bent valandą. Jos visiškas pasitikėjimas ir
 70    8|            bundančiai žemei? Nutildęs jos paukščius ir vėją sustabdęs
 71    8|                tuomi tarsi griaudamas jos svajones ir žavesį.- Gyvendamas
 72    9|          slenkstį. Žiūrint nuo lovos, jos galva atrodė iškelta ir
 73    9|              pačiam kambary. Durys už jos užsidarė. Nemaloni tyla
 74    9|               lašas raudono vyno prie jos lūpų? Ar jis tik sapnavo?~    -
 75    9|               taip mielai būtų suėmęs jos rankas ir apgręžęs į duris.
 76   10|          tvirta, kaip ir negraži. Nuo jos žingsnių dundėjo žemė. Pėdas
 77   10|             gulėjo aukštinelka, o ant jos, pilvą apžergusi, sėdėjo
 78   10|               ketvirtąją dalį. O kiek jos iš viso valdė, tai kas ten
 79   10|              papynęs, nes geruoju jau jos nepergriausi. Ir įniko volioti
 80   10|            Kad šeimyna pasilaikytų ir jos liūdnumas neužpjautų, kas
 81   11|               laukuose prakaituoja, o jos vartosi iki pusryčių,- barėsi
 82   11|           jame tada, kai jis bėgo nuo jos lango ir šoko vežiman. Jis
 83   11|        žvilgsniais dėbčiojo jo pusėn. Jos ir išsirengusios buvo kaip
 84   11|              žvengdavo, kad atkreiptų jos domę.~    Ir buvo taip gera
 85   11|            pirtyse, karantinuose. Bet jos vidus buvęs išgręžtas. Geresnių
 86   11|             kaip nuo kalno žvelgiant, jos mielos ir žvarbančios linksmomis
 87   11|             laikrodėlių. Kaip tik ant jos riešo toks smagus daiktelis.
 88   11|           plaukai buvo prasiskyrę ant jos balto kaklo. Ir du auskarai
 89   11|            sudėti į milžinišką kuodą, jos galvytę svėrė atgal, priversdami
 90   11|                Po šitąja plaukų našta jos veidukas atrodė dar smulkesnis
 91   12|            kasti... Ar upes kas kasa? Jos pačios išsikasa sau vagas,
 92   12|           nepaimsi, tik su meškere. O jos tokios rajos ir alkanos,
 93   12|                vadinamas Velnio akim, jos rinkosi tabūnais ir po kelias,
 94   12|               kad ir tamsiausią naktį jos turėtų matytis. Tie žodžiai
 95   12|           siekė piniginės, ir vežėjas jos ranką sulaikė, patraukdamas
 96   12|             tu nežinojai. Neklausykit jos, ką ji plepa. Tuoj ateis
 97   12|              kitą stengėsi įsiteikti. Jos džiaugėsi, sulaukusios tokios
 98   12|         Mandagus tamsiaplaukis kilojo jos daiktus ir pasilenkdamas
 99   12|       pasilenkdamas stengėsi įžvelgti jos akis. Šimtą kartų stabdė
100   12|              langines gėles - pirmąjį jos savarankaus gyvenimo rytą.~   
101   12|          šeimynos, niekas nežino apie jos atvykimą. O žinojo visi -
102   12|              ir pasišvaistyti turtais jos, vargšės svetimos, akyse.
103   12|      pirštinių nebepaimama. Juk visos jos laidos merginos nuėjo į
104   12|         laikoma gražiausia mokykloje, jos tamsius plaukus lygino su
105   12|           pasitaikius laisvai vietai. Jos paguodai sekęs prierašas
106   12|            kaimas, nė kokia ekonomija jos netraukė, visa tai buvo
107   12|             jau jie nebegalėję laukti jos pasirodant miestelyje, ir
108   12|             su pirmu valso taktu.~    Jos vienatvė, turėjusi aiškias
109   13|              labai paleisti žvirblį į jos kudlas.~    - O būtų jai
110   13|          tarpe ir iš savęs. Pro ploną jos bliuzelės audinį tvinkčiojo
111   13|           šalia didelis, pasviręs ant jos. Toks milžinas ir stiprus,
112   13|               rankom tegalįs apglėbti jos liemenį ir sugniaužęs laikyti
113   13|         liemenį ir sugniaužęs laikyti jos rankas.~    Ji alsavo, lyg
114   13|         tartum iš nebuities išnirdavo jos veidas nubrėžtomis blakstienomis,
115   13|            žydrynės dugnan, ir iš ten jos paleisti spinduliai smigo
116   13|              merkdamos marškinius, ir jos sprindžiavo milžiniško saulės
117   13|              prie atviro lango ilsisi jos šviesiaplaukė galva.~   
118   13|            įspaudei koja į žemelę, ir jos ten supuvo verkdamos, rūgodamos.~   
119   13|           šaudykles. Ir šnekumėlis gi jos - jūs tik pamanykite. Tik
120   13|             kiek siauresnis. Bet visi jos nagai buvo siauri ir ilgi,
121   13|          nieko nematyti. Žiūrėjo virš jos galvos pro praviras duris,
122   13|              ant kojos, laukdama, kol jos vyras pabaigs sandėrį su
123   13|      prasiskirdami nuo sprando, dengė jos kaktą ir ausis, kai ji darbavosi
124   13|            sučiauptose lupose. Pamažu jos prasivėrė, ir ji juokėsi
125   13|           klojo minkštus šešėlius ant jos viršutinės lūpos. Lyg būtų
126   14|                Jeigu nieks neateis ir jos neišgelbės, ji šoks į patiltės
127   14|              garbstyti... Nebeprikels jos niekas. Tada bus jai geriau.
128   14|               greičiausiai į bažnyčią jos karsto neleis nešti ir laidos
129   14|              guli. Tas truputį vėsino jos iškilnios pomirtinės eisenos
130   14|               panagių išsišnekėjau su jos krikštomočia. Mergaitės
131   14|            taip klaikiai žaibavę, jog jos maniusios abi su Agne, kad
132   14|          nuplėšta, šakos apsvilintos. Jos abi su Agne - ji vėl pasižiūrėjo
133   14|                išgirdusi tą naujieną. Jos krikštomočia ją tučtuojau
134   14|               ir žemę. Ją nukaršintų, jos gražiai nugyventų sau, viena
135   14|       smarkumu ir svoriu trenkėsi ant jos ir paliko ją be žado. Nesibaigiantis,
136   14|              Juodi grubūs nagai plėšė jos širdį ir traukė per gerklę.
137   14|             tėvas.~    - Nevaro nieks jos iš namų. Tik ko čia trintis
138   14|              mergiščia nesirūpino, ar jos per daug čia namuose, ar
139   14|              per daug čia namuose, ar jos labai trūksta ten, pas krikštomočią.
140   14|             viena: turi būti ten, kur jos mylimasis. Ji turi pasilikti
141   14|            laimės rytą. Kur prasidėjo jos gyvenimas kaip ugninės saulės
142   14|         turėjo pasilikti čia, nes čia jos numylėtas. Ji turėjo būti
143   14|                 O motina kalbėjo, kad jos laukianti laimė. Nieko ji
144   14|               gera, kad nieks nevaržė jos išsisakymo krūmams, laukams,
145   14|         sėdėjo jis, nenuleisdamas nuo jos akių, suspaudęs ranką savo
146   14|         antrąja mėgindamas paglostyti jos plaukus. Nedrąsus, geraširdis
147   14|             mintys taip pat nukreipti jos pusėn, ir jie pusiaukely
148   14|               Ir jam baisiai patikusi jos fotografija. Ją pagavo nuožmus
149   14|             įžeista tų piršlybų. Kaip jos drįsta, tos senos moterėlės,
150   14|             senos moterėlės, kištis į jos švenčiausią. jos vienos,
151   14|             kištis į jos švenčiausią. jos vienos, kaip širdis ir siela
152   14|              pakalnėn. Ji žinojo, kad jos pasiges ir ieškos. Bet Milė
153   14|             ir prisėsdama. Rasa plovė jos kojas, šakos prisiliesdamos
154   14|             ir laukė.~    - Agne!~    Jos keliai suvirpo. Ji buvo
155   14|          tebebuvo dar tokia jauna, ir jos gyvenimo patirtis neviršijo
156   14|               šiurpo tebebuvo pervirš jos sąnariuose ir širdyje. Išskėstomis
157   14|             vešlią žolę, kur ilsėjosi jos šviesiaplaukė galva.~    -
158   14|          pameni, kaip mes ketinome po jos šakom pasislėpti nuo lietaus?~   
159   14|            nes ji prisiminė motiną ir jos siaubingus planus. Nors
160   14|             nenorėjo. Tikriausiai jau jos ieškojo. Atsisveikino karštai
161   14|           pašnekėdavo apie Škotiją ir jos miestus - Glazgovą ir Edinburgą,
162   14|          Tėvas tikėjo ateitimi ir dėl jos nieko nesigailėjo. Jis giedojo
163   14|            duodamos ne tikrovę, o tik jos atšvaitus, krintančius į
164   14|            jis būtų baigęs, ir kas po jos? Ką jis būtų pasirinkęs?
165   14|       pasilikdamas žemės paveldėtoju. Jos per mažai tokiam būriui
166   14|             tai šunininkei paleisti į jos susivėlusį kuodą.~    Su
167   15|          pusėn. Doveika, nepakęsdamas jos kutenimo, susikeikė ir plojo
168   15|            lervakojė, ir ką pastatysi jos vietoj? Šeimininkė jaunoji -
169   15|             praskaidrinti. Jis tikėjo jos meile ir šventa ištikimybės
170   15|        siekėsi ją užvaldyti, įsigauti jos vidun, pasiglemžti sau visiškai.
171   15|         pasiglemžti sau visiškai. Tad jos troškimai turėjo būti ir
172   15|             nepatogu, tai girdint. Ir jos toks keistas šypsnys, lyg
173   15|            žemyn su Vilkija, su nauja jos vaga.~    Ką jis pasakys
174   15|                jo šauniai pusseserei? Jos troboj jie tarėsi ir spaudė
175   15|               jį patį. Ir šeimininkę. Jos tikriausiai nieks neatvarė.
176   15|      vienkiemį tebevaldė Striūnos. Ir jos kaklą regėjo, prasiskleidus
177   15|           kaklą regėjo, prasiskleidus jos plaukams. Ir tebejuto jos
178   15|             jos plaukams. Ir tebejuto jos standžias krūtis po savo
179   16|               voverių uodegas. Toliau jos jau dengė kelmus ir išvartų
180   16|           aukštus ir tiesius medžius. Jos gumbais kerpėjo, jos lipo
181   16|         medžius. Jos gumbais kerpėjo, jos lipo tiesiog iš bruknienojų,
182   16|         briketams ir rudajai angliai. Jos čia sunkiai apskaičiuojami
183   16|           apylinkės liaudis, kiek lik jos buvo, pradedant Gužienės
184   17|          daręsi. Apsilaižydami. Paima jos ranką, pakelia beveik iki
185   17|         Būčiau ir aš nieko, gyvendama jos vietoje.~    - Kad tau ir
186   17|                   Kad tau ir nereikia jos vietos. Tu ir taip graži,
187   17|             dar žiburėlis tebespingsi jos lange. Kada ji beužmigs,
188   17|             kelia. Bet ji žinojo, kad jos pasiges, ir todėl kantriai
189   17|               žmogaus, gyvenančio ant jos. O jis buvo nutolęs per
190   17|                prie upės, sausesniame jos krante, liepsnojo skaistus
191   17|               ir kukliausių užuominų, jos manymu, jai nebuvusių reikalingų.
192   17|            vėjo generatorius. Kartais jos pritrūkstą, bet dažniausiai
193   17|             ir laukė paskyrimo rašto, jos buitį turinčio pakeisti
194   17|              buvo tas, kurs gailėjosi jos vienatvės, kurs darė visa,
195   17|      suaugusia ir visiškai pasikliovė jos skoniu ir pasirinkimu. Ar
196   17|              tikroji tėviškė. Bet jis jos negaus. Užteks poros sklypų,
197   17|            ilgėjosi didelės meilės ir jos teikiamos palaimos. Atsibodo,
198   17|               ir numatyta. Nedalyvavo jos gimines, nedalyvavo ir jaunojo.
199   17|             aišku iš anksto. Tai buvo jos kerštas už savo nesėkmes,
200   17|            grybšniu jai atiteko, buvo jos. Ji nesiruošė niekam už
201   18|      nenusikvatojusi. Jis žiūrėjo per jos galvą kažin kur, išsitempęs,
202   18|         kraują, lyg jis būtų aptaškęs jos veidą ir pasilikęs sūriu
203   18|       užspaustų perštinčias akis.~    Jos akys perštėjo lyg išpūstos
204   18|               ar taip buvo ir pirmąją jos vasarą? Gal buvo kas, o
205   18|             kaip niekindama visa, kas jos tiesiogiai nelietė, tačiau
206   18|       atsivėrė priešais, ir ji pakibo jos pagairėje, ir pasijuto įsukto
207   18|          juomi. Visa, už ką jis pirko jos jaunystę ir kraują. Ir už
208   18|        stengiasi sugauti krabždesį iš jos. Ji priėjo ir uždarė duris.
209   18|              drąsos ir nebijo sudegti jos neapykantoje. Tegul jis
210   18|          vėsos dvelksmo ir suaudrinto jos alsavimo. Kas nors turėjo
211   18|            paliečianti mintis įsipynė jos galvon.~    Ir kuris ten
212   18|             pačią vasaros tvankumą ir jos brandžią motinystę. Miškų
213   18|           apie šienapjūtę ir kitus po jos einančius darbus. Ir vėl
214   18|               jis buvo išaugęs staiga jos skurdaus kelio posūkyje,
215   18|               slydo ir ilgai sukinosi jos vaizduotėje, stebindama
216   18|         žiauriu priešingumu atsiliepė jos nuotaikoms. Lankytojų kaip
217   18|            klausėsi, ir nuostaba kilo jos širdyje. Ji tarėsi atradusi
218   18|            jaunyste. Jaunystė netelpa jos kraujuje, ir jis gaivališkai
219   18|               jai pačiai bus giedamos jos, ir negudru būtų pasilikti
220   18|             Monika, kuri ir nesiruošė jos palikti ir užsiėmė niekais,
221   18|               ši niekadarė užvilkinti jos valandą, kad gali nežinia
222   18|         nusitverti. Kelio dulkes sėme jos kurpelių kraštus. Kelio
223   18|          tuščias ir minkštai sugeriąs jos žingsnius. Ji skubino prabėgti
224   18|     užgaudamas. Tuo pačiu, atlošdamas jos smakrą, tartum norėdamas
225   18|               iš čia... - sušnabždėjo jos lūpos per trumpą atodūsio
226   19|               Tik, kai prisimeni, kad jos visos geros tik kol mergos,
227   19|              ženk kamaron pro duris - jos jau praviros gatavai. Uniforma
228   19|               kaip iki saulės grąžos. Jos ir nebuvo, tai tik apgaulė
229   19|            tai nuostabi mergaitė! Dėl jos jis čia pasiliko. Tik dėl
230   19|             jis čia pasiliko. Tik dėl jos. Jis juk plėšėsi iš tų raganystėmis
231   19|               ji apsikabina, jau tada jos nieks nebeatplėš. Ką padarė
232   19|           nieks nebeatplėš. Ką padarė jos dantys! Galite pasižiūrėti,
233   19|        pasižiūrėti, jei netikite. Tai jos dantų žymės dviem puslankiais -
234   20|               tėkmė kažin kaip suiro, jos tirpo lyg sumerktos saldžiame
235   20|              žėrinčiomis skaidulomis. Jos grįžo į praeitį ir glostė
236   20|              sakė. Jis matė Moniką ir jos nė pagyrė, ne išpeikė. Tik
237   20|      nuvargusiame nuo žemės gausos ir jos palaiminto dosnumo. Žmonės
238   20|         žmonos, jau mirusios kada, ir jos tėvų, protėvių. Tik Monikos,
239   20|  išsikerojusių medžių šakas. Vietomis jos siekėsi su varpomis rugių,
240   20|             pasitiesęs nevidonas. Čia jos plaukai buvo išdrikę ant
241   20|              ieškojo visai kitur.~    Jos karšto alsavimo nemokėjo
242   20|            plaukus. Žiedas žibėjo ant jos piršto. Žiedo akis svaidė
243   20|              nuo šakos ant šakos?~    Jos akyse atsimušė tas tamsus
244   20|         mielas berniuk.~    Jis laikė jos mažą ir baltą ranką. Su
245   20|             purtė galvą. Jis vėl matė jos ilgą ir baltą kaklą ir juodą
246   20|           pasidriekusią ant pagalvio. Jos smakras nežymiai virpėjo.~    -
247   20|           bijai Agnės.~    - Aš visai jos nebijau. Kas man Agnė?~    -
248   20|             mergaitė. Ar tu žinai, ką jos daro, jei ko nors mirtinai
249   20|               dėmėn. Jo plaukai lietė jos plaukus, jos alsavimas šiureno
250   20|            plaukai lietė jos plaukus, jos alsavimas šiureno jo antakius
251   20|            blakstienas. Lūpomis jautė jos veido odos sūrumą ir smulkučius
252   20|            nuo tolo, išsipylusius ant jos viršutinės lūpos. Jų suprakaitavę
253   20|     prisivėlusius plaukus. Ir šypsena jos buvo kažkaip panašiai išdrika.
254   20|           kramtė lūpas ir žiūrėjo per jos galvą.~    - Visai be reikalo.~    -
255   20|          vyšnių. Tarp medžių, kur jau jos nieks nebegalėjo matyli,
256   20|             naktis ir kitos dienos po jos. Greitosiomis jis nieko
257   20|             žymėjo pirštų nuospaudos. Jos pirštų. Plonų, ilgų, baltų,
258   20|              kitas kaip svaigulys. Ir jos tęsinį jis laikė sugniaužęs
259   20|            žinojo, kad dar ilgai jaus jos skonį ne tik gomuryje ir
260   20|     sąnariuose, bet ir širdyje, ir už jos. Ir lango iškarpoje su medžių
261   21|        pasiekti pirmąja šaką, kad nuo jos pasispirtų į saulę, į debesis,
262   21|           vyrai pamažu įsismagino, ir jos pavasarį apmesti planai
263   21|                kad ir tokio Doveikos. Jos laukia kitokia dalis. Moteriukė
264   21|       neturėjo kada apsvarstyti. Bet, jos manymu, ne toliau, kaip
265   21|             griovkasių užsėsti. Nieks jos ir neleistų. Motina budresnė
266   21|          juoko. Nors namiškiai už tai jos vos neužengė. Ko ir norėti
267   21|             kvailumėlis! Kodėl Tilius jos nė karto taip nevadino?
268   21|           taip nevadino? Tilius nieko jos nė neklausė. Pasiėmė, kas
269   21|           blizga kaip užkulas, bet už jos tėvą vis tiek dar jaunesnis.
270   21|                   Ji pakėlė galvą, ir jos akys buvo arti ašarų. Ji
271   21|                kad taip būtų negerai. Jos šnervės išsiplėtė, skruostai
272   21|          vasarą.~    Tilius prispaudė jos ranką.~    - Agne, vaikeli.
273   21|              kumptelėjusi nosis, virs jos suaugę antakiai ir statmena
274   21|             kažkokios nebesuvaldomos. Jos kariasi kaip vijokšlis ant
275   21|            prasikeikti. Ūkai aptemdys jos akis. Bet ji išliks. Su
276   22|             motiną reiktų pasveikinti jos vardo dieną. Ar jis taip
277   22|                   Jis norėjo nejučiom jos rankon įsprausti suglamžytą
278   22|               savo sąmyšio. Jis dingo jos įdegusiuose skruostuose,
279   22|               iš policijos. Simpatija jos...~    - Vachmistra Žeimys, -
280   22|                Kokie žiaurūs ir pikti jos broliai! O ji tik meilės
281   22|          jaukų sutvėrimą, nuo to, kas jos laukia.~    Jo nenorėjo
282   22|               traškiai nusijuokdamos. Jos žinojo, kas kurią ves ir
283   22|             kol eis namo. Tada jau ne jos reikalas, tegul aižosi narsuoliai,
284   23|                Nieko kito nebeliko be jos. Jis darėsi niūresnis pastebimai
285   23|               tame laukime. Jis laukė jos žvilgsnio pietų ir pusryčių
286   23|         tyrelio. Ir tas taip džiugino jos vyro širdį. ~    Pasisėjau
287   23|             gyvą anglį. Ar vėjo gūsis jos neįpūs į liepsną ir neprivers
288   23|              akmenaičiais. Tokia buvo jos meilė. Kaip šviesi dėmė
289   23|               ir nesirūpino, kas liko jos įmintose pėdose. Plėšriai
290   23|             kiti vedžiojasi. Kiti dėl jos ir mušasi.~    - Tegul.~    -
291   23|          tokia jauna. Ir Monika - kad jos vyras toks senis. Vai Dieve,
292   24|            marškinius ir sermėgas ant jos sumestum. Nesipriešino seniūno
293   24|             ugnies upes nešė ten, kur jos nieks nelaukė. Ugnis peršoko
294   24|               nudžiūvusiomis šakomis. Jos pleškėjo kaip pakulų kuodeliai,
295   24|               ugnis užtroško, lyg ant jos kas būtų papūtęs troškinantį
296   24|            negalėjo uždaryti gyvačių. Jos šliaužė pulkais, tabūnais,
297   24|            drėgmės lieknuose, tai kur jos pasidės?~    - Kelsis kitur.~    -
298   24|           klusniai palenkdamas galvą. Jos judesius taip gerai pažino.
299   24|        judesius taip gerai pažino. Ir jos lūpose tas patsai neapsimestas
300   24|              alum. Jis spėjo pamatyti jos basas kojas, numirgančias
301   24|         žodžiu. Ir niekad neapsivylė. Jos gera širdis niekad nebuvo
302   24|               miesto bezliepyčia? Kol jos nebuvo, ačiū Dievui, visiems
303   25|               apversta velėnomis, bet jos užimtame plote ji smilko
304   25|              Agnė proto įgavusi, rodė jos išvaizda ir laikymasis.
305   25|              būti ir penkiolikos metų jos nepažįstančiam. Ir savo
306   25|         išretėjusias rudenio šakas. Į jos akių mėlynumą įsisuko tamsūs
307   25|             buvo nebe saulė, švietusi jos vaikystės takus ir šildžiusi
308   25|          vaikystės takus ir šildžiusi jos kambarėlio mielą langą,
309   25|              prasikalusią žolę ir ant jos besitelkiančius žiedus.
310   25|          tolyn, tolyn. Tik toliau nuo jos nelaimės vietos.~    Ir
311   25|            tos dienos, kada atvažiuos jos pasiimti. Ir pamažėle dėliojo
312   25|             Monika, įsispraudusi tarp jos, mamos ir Milės kažkada
313   25|     Įvairiausi keršto planai braižėsi jos galvoje. Ji vaizdavosi Moniką
314   25|             ją įmurdyti, kad nė žymės jos kapo ir atmininio.~    Ir
315   25|              pasiklausyti jo muzikos. Jos, tiesa, dar gieda bažnyčios
316   25|              tučtuojau pasigirti, kad jos kelias ne toks kaip jo.
317   25|                Tegul žino Tilius, kad jos netenka visam laikui. Taip
318   25|        išvažiuos. Dar geriau. Nuplaus jos pėdsakus, nutrins bet kokias
319   25|       vyriausia tekliudė šešioliktus. Jos buvo draugės, nieko nepadarysi.
320   25|            turėjo apie ką papasakoti. Jos aiškiai pavydėjo savo kaimynei,
321   25|            masino kartu. Ir gailėjosi jos netenkančios.~    - Tai
322   25|              kad tik stebėtis reikėjo jos išmone ir mokėjimu apsisukti.~    -
323   25|            manė, jog amžiams pasiliks jos akyse tas padūmavęs miško
324   25|           Dieve brangiausias - niekas jos nė nebandė sulaikyti.~   
325   25|             pamatė Agnę ir atėjo prie jos.~    - Ir kaimynė! Tai kur,
326   25|          gailus kartulys nušleikštino jos širdį. Senis išvažiuoja,
327   26|        staigiai, kiek nelauktai. Prie jos turima priprasti, kaip ir
328   26|               Niekas kitas nebepereis jos pėdom nužymėtu taku. Jos
329   26|              jos pėdom nužymėtu taku. Jos nieks neatstos čia, toje
330   26|         šeimininkė? Tilius ir broliui jos pavydėjo.~    Jie sustojo
331   26|      miškininkų bendruomenės. Būdamas jos išlikimas narys, kad ir
332   26|         Šeimininkė be priekaištų. Nuo jos akių nieks nepasislėps.
333   26|          kilogramų kiekvienas. Niekad jos nematė gražesnės, net tada,
334   26|               atsisukęs patikrino, ar jos sandariai susivėrė. Už jų
335   26|        tinkamai. Ar jis tik neprivėrė jos rankos, užtrenkdamas duris?
336   26|              ją kas dainavo taip, kad jos jau amžiams nebeišmuštumei
337   26|             Kas tiesa, tai tiesa. Bet jos ir nepasigedo. Jis turėjo
338   26|             klingė krabždėjo, lyg ant jos būtų uždėta nerami ranka.
339   26|         staigiai, jog vos nepargriovė jos, priklaupusios ant grindų.~    -
340   26|                      Mes apsieisim be jos.~    - Kas mes?~    - Tai
341   26|               Pasakyk, - suspausdamas jos pečius, prašė Tilius.     
342   26|                Kojų apačios svilo nuo jos.~    - Aš bijau... Geriau
343   27|            negudrios priemonės, kodėl jos netiktų senam ir daug patyrimo
344   27|              atsiminė, jog portfelyje jos įdėta užkanda - pora riekučių
345   27|               tą jis turėjo pastebėti jos akyse. Monikos akyse. Jos
346   27|             jos akyse. Monikos akyse. Jos keitėsi ne tik savo švitėjimu.
347   27|        keitėsi ne tik savo švitėjimu. Jos keitėsi ir spalva. Jis pagaliau
348   27|            nebežinojo, kokios spalvos jos akys. O kokie plaukai? Ar
349   27|               anksčiau. Ar jis nematė jos gudrių išsisukinėjimų, kai
350   27|               Jis gerai įsidėmėjęs ir jos namus. Jam patys niekai
351   27|           besimerkiančias blakstienas jos spinduliai lūžo ir nutįsdami
352   27|          ganyklas, į miškus. Vietomis jos buvo užartos, kitur užstatytos
353   27|               pažemiu į šalis. Paskui jos saukėsi į krūvą, liūdnai
354   27|          norai buvo tokie pat kaip ir jos - džiaugtis ir mylėti.~   
355   27|           vėliau turėjo išeiti. Todėl jos neužrakintos. Jis atsikvėpė
356   27|               koja pastūmė duris.~    Jos lova tuščia. Ir nė žymės,
357   27|         Mergos knarkia savo kamaroje. Jos juk nieko nežino. Duris
358   27|              nieką pasaulyje negalėjo jos nustoti. Atsidarė spintą
359   27|          guolis buvo tuščias, kaip ir jos lova jos miegamajam kambary.~   
360   27|             tuščias, kaip ir jos lova jos miegamajam kambary.~   
361   27|               atliks savo darbą. Prie jos nebuvo kas veikti. Jis atsisuko
362   27|          šiaudų kupetys. Jokia liūtis jos nebegalėjo užgesinti. Žmonės
363   27|             laikė netvarką. Kaipgi be jos?~    Ir ko jis buvo išėjęs,
364   27|                kur ji gimė ir užaugo, jos skurdžiam miestelyje, nieks
365   27|                 Mergos, gult!~    Bet jos tam ir buvo mergos, kad
366   27|     netikėdamas, kad beveik neskauda. Jos rankos taip nuostabiai švelniai