Part

  1    1|                labai nenoriai traukėsi nuo laužo. Dieną prieš tai jau
  2    1|        pakraščiu, šiek tiek pakilesniu nuo ledo, rikiavosi neapžvelgiamos
  3    1|         sėkline pušim. Miškas traukėsi nuo upės tokiais plotais, kokius
  4    1|               patinusios. Jos blizgėjo nuo sakų, kietai sudirbtos,
  5    1|      atkandamos lyg plėšriais dantimis nuo kelmo. Jis tvojo be sustojimo,
  6    1| nesumirkčiodamas. Ta mintis vaikščiojo nuo vieno prie kito. Jie galvojo
  7    1|            užkliudydama kitus medžius. Nuo jų pakilo sniego pūga, nutvilkdama
  8    1|           drūtgalys, porą pėdų pakilęs nuo kelmo, dar siūbavo tartum
  9    1|                     Šakos trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi
 10    1|                tokia ten ta giminystė. Nuo pančio radimo, kaip sako
 11    1|                metų tarpas mane skirtų nuo tų, su kuriais pradėjau.
 12    1|                Kodėl ne? Prašau...~    Nuo eglių gabalais krito sniegas.
 13    2|           laukti labai anksti. Gal net nuo pirmadienio ryto. Suvis
 14    2|              be šakų ir vienodo storio nuo kelmo iki viršūnės. Tik
 15    2|        patogiau prisikimšti ir nustums nuo pamatų. Nenorėdamas. Nieko
 16    2|            ištepti lašiniais ir parudę nuo tabokos dūmų, vėlėsi po
 17    2|        maskatavo, lyg vižlo. Jis šaukė nuo tolo:~    - Ar girdėjot,
 18    2|              pirštine nubraukęs sniegą nuo pagalio, atsisėdo, tuo kaip
 19    2|              turinčius mėlyną atspalvį nuo juodos barzdos tankių šaknų.
 20    2|          atsisėdęs ir nusitraukęs batą nuo kojos, ramiausiai pervyniojo
 21    2|                pasiutimo. Burna džiūvo nuo didelių pastangų. - Palaukit!
 22    2|          greičiausiai persidavė aidu - nuo vieno medžio prie kito.~    -
 23    2|                miesčionis, - pasišaipė nuo vežimo kažkuris vežėjų.~    -
 24    2|      priepirtyje. Lašų karoliai nukaro nuo šakelių, kurias taip neseniai
 25    2|                Už tą, kas bus padaryta nuo šio vakaro.~    - Neee,
 26    3|              pastogėje kabėjo aptrešęs nuo laiko inkilas su medinių
 27    3|          šventas giesmes ir litanijas, nuo ko jam pasidarydavo tvanku
 28    3|           išvarė juos ir paleido šunis nuo grandinių. Vyrukai gėrė
 29    3|                 taip pat netvarka. Jau nuo senių Striūnų mirties ten
 30    3|           vytys. Ūždamas sniegas smuko nuo slogų, užversdamas tarpdurius
 31    3|              senobinių mylių nutoldami nuo namų. Palangės darželio
 32    3|           dabar tą šikšninę tarbą kapt nuo stalo ir pro duris. Bene
 33    3|               ir tris šimtus kilometrų nuo jų kaimų. Su barzdylom burliokais
 34    3|             grindėjais ir griovkasiais nuo Zarasų. Su čigonais iš Šeduvos,
 35    3|           apikakles. Prakaitas žliaukė nuo plačios Petro kaktos ir
 36    3|           šeimynos kambary suolai lūžo nuo talpniai susidribusių miško
 37    3|                tvaiko kamuoliai mušėsi nuo lubų žemyn ir, duris pravėrus,
 38    3|               iš pietų. Srūva srovėmis nuo medžių, barbena šaltu lietumi
 39    3|              su pavasariu. Pirmą kartą nuo rudens pagalvojo, kad čia
 40    3|                    Gužo troba kilojosi nuo triukšmo, dūmų ir tvankos.
 41    3|                savo troboj pavaišinti? Nuo kada tokie įstatymai, mes
 42    3|              Ir tą kartumėlį, nusunktą nuo epušių žievės. Bet tu netikėk
 43    3|               staiga išvagojo jo žandą nuo kaktos iki pagerklio.~    -
 44    3|             Tiliaus šypseną, apkvaitęs nuo skausmo ir netikėtumo, kruvinas
 45    4|             prikelti, kad tave saugotų nuo kavalierių. Kitas dar išneš
 46    4|                atlapą, o antrąja siekė nuo stalo butelį. Butelio nesugraibė,
 47    4|                trynė kaktą, gindamasis nuo miglos. Kas dar nukando
 48    4|            Tikras dalykas. Doveiką tik nuo valdžios numetė, ir matot
 49    4|           Gerai, kad Veronika ištraukė nuo savęs savo pačios reikalams
 50    4|             žolienės taurelę iškaitusi nuo rūpesčių, lakstymo ir didelių
 51    4|          liaunu liemenėliu, gniūžtanti nuo menkiausio apkabinimo. Ji
 52    4|                   Kas čia?~    - Gausi nuo mamos. Uždaryk!~    - Ne,
 53    4|                  Sakai, aš pasigersiu. Nuo ko aš pasigersiu? Tik ne
 54    4|               ko aš pasigersiu? Tik ne nuo šito vandenėlio. Dabar aš
 55    4|               nespėjo atitraukti rankų nuo mergaitės ir prisidengti.
 56    5|      iškaulydavo. Javus, linus stačiai nuo kelio grobė, ir ūkininkas
 57    5|               prie gatvės, ateinančios nuo tilto, vyko pats gyviausias
 58    5|               aplipę žvynais ir blizgą nuo rasalo, stengėsi privilioti
 59    5|                žmogui nešantis atkišus nuo savęs.~    Du kartu per
 60    5|    užvažiuojamais kiemais, buvo vieta, nuo seno vadinama Varline. Kam
 61    5|         iškrėsti pypkę. Ir alus lašėjo nuo stalo ir gėrėsi, nepalikdamas
 62    5|         užsirūstinusi Veronika? Mačiau nuo tolo, bet nedrįsau užkalbinti.~    -
 63    5|        norinčių tave pavaišinti. Dabar nuo manęs. Į sveikatą!~    -
 64    5|                Ką gi čia alus - vanduo nuo epušių žievės. Ar jau nebėra
 65    5|          aplaistymui, ir sutvirtinimui nuo savęs paprašė kai ko atnešti.~   
 66    5|          vietoje ir tuo pačiu pasiliko nuo visų. Net nuo tų žavių mergaičių,
 67    5|           pačiu pasiliko nuo visų. Net nuo tų žavių mergaičių, ne taip
 68    5|           paliko. Pietų vėjas padvelkė nuo dirvų, nuo miškų, mėlynuojančių
 69    5|              vėjas padvelkė nuo dirvų, nuo miškų, mėlynuojančių toli,
 70    6|            pavasario pirmąjį rytą. Kai nuo aušros varnėnai švilpavo,
 71    6|                vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės
 72    6|               galingu genio snapu.~    Nuo smėlio kalnelių kelias kniubo
 73    6|               pamanė, braukdamas purvą nuo batų į tyčia tam reikalui
 74    6|            mano Agnė? Ji greitai dingo nuo stalo. Pasilikti ir mikčioti
 75    6|            buvo, dainuojant paukščiams nuo tvorų ir stogų ir vėjui
 76    6|               tu, - pagrasė pirštu, ir nuo to jam pasidarė nuostabiai
 77    6|              Vėlė plaukus, rovė kepurę nuo galvos, traukė iš rankų
 78    6|              aukštyn. Pavasaris tartum nuo sieto nusidaužęs dveigys
 79    6|             man? Juk aš būsiu čia pat. Nuo kalniuko pora gerų pasispyrimų,
 80    7|            Siūbavo karklai, palinkdami nuo svorio, panirdami į dugną,
 81    7|      begraibstantį. Šlapia tarba dryko nuo peties kone iki žemės. Visas
 82    7|           šonas buvo kiaurai permirkęs nuo jos. Nuvarius ledus, kol
 83    7|               Ir tik vamplelėjus, tuoj nuo sienos muškietą, užtaisytą
 84    7|                geriau pro virtuvę.~    Nuo vartų į dešinę atsišakojo
 85    7|              su dideliu puodu, keliamu nuo priežados, pasisuko į duris
 86    7|           Saulė dar per tris sieksnius nuo žemės. Dar visa liuoba prieš
 87    7|               Rykavo pempės pakalnėje. Nuo upės sklido ūžesys, tilto
 88    7|            praėjusio smarkaus lietaus. Nuo stogų reti lašai dar tiško
 89    7|       perlaužta lyg vežlankis, atšokęs nuo ienos. Jo pypkė sučirškė.~    -
 90    7|        šmaikštėsi botagu, nenusėsdamas nuo arklio, ir vis dairėsi į
 91    7|             sijonėli.~    Antys skrido nuo ežero, gagėjo laukinės žąsys,
 92    7|                Tą klausimą jis sprendė nuo pat ryto, šerdamas arklius,
 93    7|                 ir jis pakeldavo galvą nuo malkų krūvos. Ji turbūt
 94    7|              minties apsėstas kamavosi nuo pat aušros, kai Jonas paklausė,
 95    8|          plunksnos žėrėjo raudoniu, ir nuo jų biro gaili rasa, atnešta
 96    8|           atkakliai ir tikino, kad jau nuo senovės žilos jų kieme toks
 97    8|            alkį. Ji buvo pienės pūkas, nuo kvėptelėjimo pakylanti ir
 98    8|         žiovulio ninkami, kėlėsi vyrai nuo gausybės stalo ir vilkosi
 99    8|           tvirtos degtienės, nusunktos nuo vyšnių, kurios butelį Julė,
100    8|                  Šeimyninėje vyrai jau nuo savęs po kelias išvertė
101    8|              kiaušiniai. Ausys spengia nuo tylos ir sočios ramybės.
102    8|        pašėlote? Tiliau! - tramdė juos nuo žemės.~    - Dar, dar, mes
103    8|               užuolankoje, apsaugotoje nuo vėjų ir atviroje saulei,
104    8|             kilojosi ir lūpos pleišėjo nuo išvidinio karščio ir įtampos.
105    8|                Tiliui pasidarė linksma nuo to. Ne vien žinia, jog ateis
106    8|             sudarytų didesnę priedangą nuo svetimų akių, nuo saulės
107    8|            priedangą nuo svetimų akių, nuo saulės ir vėjo dūstelėjimų.
108    8|                sunkiomis kasomis krito nuo alksnių žemyn. Jie sustojo.~    -
109    9|                 net degtienė, sunkiama nuo šaknų ir pakišama į tarpą
110    9|        svaigino. Taip apsvaigsta gėlės nuo per didelės saulės. O čia
111    9|        peržirgdžiusi slenkstį. Žiūrint nuo lovos, jos galva atrodė
112    9|            lovos. Ji smego kaip iešmas nuo dailios, šilkine kojine
113    9|              visiškai patikėjo ir dėjo nuo savęs.~    - Matyt, kad
114    9|              iš tolo skiriu valstybinę nuo šniūrinės. Jau kažin ar
115   10|          Vaikis buvo kiaurai permirkęs nuo atlydžio sniego. Pūtė sugrubusius
116   10|                įsitaisyti?~    - Moku. Nuo tokių metų pradėjau, - parodė
117   10|            rugių ir du kviečių gatavai nuo klojimo. Dar penkis rublius
118   10|               tvirta, kaip ir negraži. Nuo jos žingsnių dundėjo žemė.
119   10|            lėtai, beveik nepastebimai, nuo amžių išgraužta vaga, kaip
120   10|              Vedėsi Striūnai ūkis. Ėjo nuo rankos gyvuliai. Jis ir
121   10|            Visą padarynę, visą apyvoką nuo siūlo iki kailinių, Striūnos
122   10|            raganysčių žinojo senė.~    Nuo polaidžio iki plikšalų nieks
123   10|          neskundė. Išvėčius ir susėmus nuo klojimo ir supylus į maišus,
124   10|          nusižeminęs paklausė:~    - O nuo manęs, tėveli dvasiškas,
125   10|                   Ir saulę, rodos, kas nuo dangaus nubraukė. Nejauku,
126   10|        susimylėti ir atitolinti koronę nuo namų.~    - Tai kas toks
127   10|               motina, puldinėdama akim nuo vieno prie kito.~    Senis
128   10|        pasidarė, kad nuslinko sunkumai nuo širdies. Vestuvėse gėrė
129   10|                     Darbai sekėsi, ėjo nuo rankos. Pavasaris išaušo
130   10|                mažiuku. Grobstė vienas nuo kito. Išsiėmė didelę išimtinę,
131   10|                tvertis savai valdžiai, nuo pat pirmų dienų jodinėjo
132   11|           sėdyba atrodė kažkaip kitaip nuo žalumos, lyg pažemėjusi,
133   11|                šalydrangio ir, nušokęs nuo vežimo, keliais šuoliais
134   11|        Negalima. Tetulė ruošia metines nuo dėdės mirties. O tokią dieną
135   11|                jame tada, kai jis bėgo nuo jos lango ir šoko vežiman.
136   11|       nupustyti miškakirčių laužų dūmų nuo savęs, ir smego kažin kokiose
137   11|       virpančiais ant jų voratinkliais nuo mašinų gaudimo viduj, pažaliavusiais
138   11|          antrąja mirkčiojo, gindamasis nuo dūmų.~    - O per nagus,
139   11|            gaila? Nenupliš.~    Špicas nuo tartokų pašiūrės nebeiškentęs
140   11|            Tiliui už skverno.~    - Ir nuo manęs... Milei. Pasakyk...~    -
141   11|                Ten jis dar mojuoja jam nuo vandens. Tie vyrai lyg giminės
142   11|             svaigime. Ir iš tolo, kaip nuo kalno žvelgiant, jos mielos
143   11|           meškeriotojai. Purslai tiško nuo akmenų, pasauliui sužysdami
144   11|                spinduliais iš lauko ir nuo spalvingųjų stiklų.~    -
145   11|               drąsiam sumanymui.~    - Nuo daktaro, tamstele, arba
146   11|                daktaro, tamstele, arba nuo gydytojo, kaip dabar sakome.~    -
147   11|         baltutis, lyg saulės neregėjęs nuo pat užgimimo dienos.~    -
148   11|           gniūžtę kas būtų užgrūdęs, o nuo kaktos lyte lijo prakaitas,
149   12|             išteriojo, ir už upės, kur nuo amžių ramiai snaudė apsamanoję
150   12|               dažais, aukšti pastatai. Nuo skliautų kilo kartys ir
151   12|           nebebuvo gero. Nebebuvo gero nuo tos dienos, kai pirmas svetimasis
152   12|               žolei, ausys ima spengti nuo tylos. Kas buvo išganymas
153   12|              jis tingiai nuleido kojas nuo šalydrangio ir išlipęs pasakė:~    -
154   12|             nes panelė nesiryžo žengti nuo aukštai pakeltos sėdynės.
155   12|              atvykimą. O žinojo visi - nuo pieną priimančio darbininko,
156   12|               iššluotas, net aidėdamas nuo tuštumo. Gužo moterys svarstė,
157   12|              bent laikinai. Ir Doveika nuo savęs pasiūlė kaip nors
158   12|                tik per pėdą tepakilusi nuo grindų. Su ja kartu atkeliavo
159   12|          žmogus įsismagino. Gindamasis nuo karščio ir troškulio šalto
160   12|          vedėsi ją, nustvėrę už rankų, nuo pat lopšio, paplakdami,
161   12|                gerai, buvo atleidžiama nuo mokesčio, buvo jau dailiai
162   12|             taip puikiai paruoštą, kad nuo jo esantiems pavėjui svaigdavo
163   12|                pavėjui svaigdavo galva nuo kvapų dvelksmo ir akys perštėdavo
164   12|            dvelksmo ir akys perštėdavo nuo pudros dulkių. Ir vasarą
165   12|            Kaip jis atrodytų, nuplėšus nuo jo marškinius? Kaip sliekas,
166   13|        akimirkai nutrindamas žvaigždes nuo pasmėlusių skliautų. Slopi
167   13|            išniro balkšvas šešėlis lyg nuo debesio vėjo atplėšta miglos
168   13|                sunerimo:~    - Pasukim nuo kelio. Kažkas važiuoja tiltu.~    -
169   13|             jau debesį matau atkylantį nuo Laumakių.~    Pamažu, pamažėle
170   13|                    Vėjo gūsis, griebęs nuo kelio dulkių saujas, bloškė
171   13|         geliančiai tyrą. Paukštės kilo nuo gūžtų, išlaikiusios šiltai
172   13|                 kurį dirbo pusininkas. Nuo švento Jurgio jis ketino
173   13|           slogią naktį. Tiltas dundėjo nuo pieną vežančių ratų. Ir
174   13|                puslankiu, pasišokėdama nuo vienos viršūnės ant kitos,
175   13|           Vieną kartą jis buvo atbėgęs nuo kelio ir pabelsdamas ją
176   13|              samprotavo vyrai.~    Jei nuo pusryčių būtume galėję pradėti,
177   13|        arkliams tenka numauti pavalkus nuo sumuštų pečių bent naktį,
178   13|             esančios atgynusios žmones nuo bado. Geras daiktas toji
179   13|               antrąja nubraukė plaukus nuo akių. Ji jautėsi ne mažiau
180   13|                buvo tempiamas pastogėn nuo lietaus. Ir nebebuvo kaip
181   13|            didžiulis veidrodis, beveik nuo grindų, atmušė keletą daiktų,
182   13|         Stangūs plaukai, prasiskirdami nuo sprando, dengė jos kaktą
183   13|                šūsnyje, nuvingiuojantį nuo viršugalvio ir pranykstantį
184   14|             nesą kaip. Trenkė į liepą. Nuo viršūnės iki šaknų išvarytas
185   14|       pasišokusi ir atsiplėšusi staiga nuo visa, kas dar vakar buvo,
186   14|              sėdėjo jis, nenuleisdamas nuo jos akių, suspaudęs ranką
187   14|                   Kaip mane matai.~    Nuo pradžios iki galo papasakojo,
188   14|                vienos dienos tarpsnio. Nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo.
189   14|                po jos šakom pasislėpti nuo lietaus?~    Taip, jis ir
190   14|     prisiliesti, kad neužgautų, ir tik nuo tolo, švelniai paglostydama,
191   14|           savarankus ir nepriklausomas nuo nieko. Tėvo jis anksti neteko,
192   14|        rūpesčius ir bėdas! Tik žingsnį nuo slenksčio tespėjo pažengti,
193   14|          juodas kaip negras su peiliu, nuo kurio smūgio tėvas atsigynė,
194   14|               dantyse ir išpūstu žandu nuo kramtomo taboko, šiustelėjęs
195   14|                   Užaugęs ant žemės ir nuo mažens savarankiškai dirbęs,
196   14|                kuriems neatšipo dantys nuo bendro katilo sriubos ir
197   15|            musė lindo į tarpą, siūdama nuo vienos ant kitos kaktos,
198   15|               jo nuplikusį pakaušį ir, nuo jo pasispyrusi, skrido kiton
199   15|         reiškia drausmę ir pareigą. Ir nuo savęs neketino likti skolingas.
200   15|              Jis ir dabar dar toks. Aš nuo karvės tešmens neatsitraukiau.
201   15|          sukdamas ratus. Ir vis toliau nuo namų. Namie gi pati kaip
202   16|         atremtų nugarų. Dilės kilojosi nuo susėdusių ant grindinio,
203   16|        kasinėti susimanėt? - teiravosi nuo tilto atramos.~    - Susimanėm,
204   16|               Ar tai jau sveiką pavarė nuo kiaulių, kad čia atėjai
205   16|                Grįžk atgal! -šaukė jam nuo tilto.~    - Aš jiems parodysiu,
206   16|          būrelis. Visas tiltas drebėjo nuo juoko. Pakelės ir pievutė
207   16|                ir iškilusius statmenai nuo kelmo, teikusio sultį ir
208   16|               pušų skujos, nukritusios nuo medžių ir išnokusios kaitroje.
209   16|               daužomos vėjų, atskirtos nuo miško ir paliktos tartum
210   16|               Kas iš to? Čia ir gervių nuo seno perisi, - aiškino žmogus
211   16|             patsai pasibaudimas versti nuo amžių nejudintą velėną.
212   16|              ir juoda velėna atsiskyrė nuo kastuvo plokštės ir, švystelėjusi
213   16|       skilandžio.~    - Šunis paleistų nuo grandinių.~    - Kosėk,
214   16|                   Sekretorius atsikėlė nuo olos. Ir tai reiškė, jog
215   16|               kaip jis turi pasielgti. Nuo to daug kas gali pareiti.
216   16|              išlipti pirmam, sėdinčiam nuo krašto. Viršaitis su sekretorium,
217   16|               nesivaržė.~    - Ar toli nuo čia?~    - Rodos, bus apie
218   16|              tarė padėjėjas, atsisukęs nuo griovio, per kurį taikėsi
219   17|           versdami užgriuvusius rugius nuo tako. Jie sėdėjo po medžiais
220   17|                 Žiogai dainavo ištisai nuo vakaro iki ryto, be paliovos,
221   17|               kad vilna smuks gabalais nuo šonų.~    - Pagyrų puodas -
222   17|                grindis savo šliurėmis. Nuo sienos iki sienos. Jis negalėjo
223   17|         išsižioję, išmetę tirpstančias nuo darbo rankas, atleidę kelnių
224   17|             jūs nemiegate? - atsiliepė nuo lango žmona.~    - Manai,
225   17|              nepagalvojusi. Ji įšilusi nuo oro ir tvankos, bet ne iš
226   17|          sausai pasitraukti kaip dabar nuo savo tikros, nuosavos žmonos.~   
227   17|              neleidęs laiko ir braukęs nuo visų kampų. Ir prieš savo
228   17|              pritrūkdavo oro krūtinėje nuo tos minties, jau taip greitai
229   18|          prakaito. Ir blakstienos lūžo nuo įtempimo, mėginant palšoje
230   18|             viską pakeliui, apėmusį ją nuo kojų nagų iki galvos plauko,
231   18|             grįžtanti į ta patį tašką, nuo kurio pradėjo. Ir tuštuma
232   18|            paskutinis suopis, apžlibęs nuo gyvenimo sėkmės, ir naivus
233   18|            nepajėgdamas nubraukti rūko nuo akių, atkištomis rankomis
234   18|                nunokęs vaisius, kritęs nuo šakos į žolę ir laukias,
235   18|                čia pat, po langais. Ji nuo pat ankstyvo pavasario,
236   18|            nesiliaudamas iš džiaugsmo. Nuo ryto iki vakaro. Va taip
237   18|             galvą, pati purtė pavalkus nuo sprando. Pati ėjo apluokan
238   18|               paunksmė ir prieglobstis nuo vabalų. Ir kada bus kinkoma
239   18|              Kitokio aš jo ir nemačiau nuo atėjimo į Basiuliškes. O
240   18|               darbas buvo miškus ginti nuo niekadarių. O piemenio -
241   18|             akių, šunes tingiai gynėsi nuo musių, išvertę liežuvius
242   18|     pašarvotąjį, nutraukdami valandėlę nuo pokaičio ar nubėgdami vakare.
243   18|         augančio nuošaliai ir atskirai nuo kilų. Lyg medis jis buvo
244   18|              Šešėliai bėgo per lauką - nuo medžių, krūmų, nuo einančio
245   18|             lauką - nuo medžių, krūmų, nuo einančio ir niūniuojančio
246   18|     mirkčiojimas žalioje, krintančioje nuo medžių pro langus prietemoje,
247   18|           nušutintas vidaus tvankos ir nuo visokių smilkalų tvaiko
248   18|            medžių ir pasijusti saugiai nuo bet kurios akies. Širdis
249   19|            kotus kaip tik savo rankai. Nuo saulės tekėjimo iki laidos.
250   19|                laidos. Nuvogta valanda nuo poilsio krito kišenėn keliais
251   19|             pjovėsi vis tolyn ir tolyn nuo ištakų.~    Vyrai dirbo
252   19|           gomurių ir nuplauti prakaito nuo kaktų. Prie bažnyčios, turgaus
253   19|              jau taip apkartusi širdis nuo tokio gyvenimo. Darbo nėra.
254   19|           įsukę sūkurin, užpildę erdvę nuo virpančių miškų viršūnių
255   19|        senosios varpines, ar taip sau, nuo žemės pakilęs ir jo ausin
256   19| nepasitikėjimas savimi, neatsikratomas nuo mažens ir persekiojantis
257   19|               kitos įžengs ir apžvarbs nuo šviesos ir netikėtumo. Jis
258   19|              ir mokytis iš jų, pradėti nuo pačių paprasčiausių dalykų,
259   19|             lazdynų krūmais, nuošaliai nuo kelių ir akių. Ten maudėsi
260   19|           dūdas.~    Tilius klaidžiojo nuo vieno prie kito.~    - Priešpiet
261   20|               būdas, ir tokie įpročiai nuo mažens. ~    Atsisėdo Doveika
262   20|              liepto, akims aptavaravus nuo per gausios šviesos. Ar
263   20|               žvilgsnyje, nuvargusiame nuo žemės gausos ir jos palaiminto
264   20|          keletą palaužtų rugių stiebų, nuo ežios einančių gilumon.
265   20|               atsidurti čia, atitrūkęs nuo bandos. Jis pasekė brydę,
266   20|             vis negalėdamas atsiplėšti nuo nespėjusio atvėsti guolio
267   20|               smulkmena lik neišsprūdo nuo jo rūpestingo žvilgsnio.
268   20|        pasigedusi, ir nuslūgs sunkumas nuo širdies, kai atras. Tamsiaplaukę
269   20|                matuoja paukščio skrydį nuo šakos ant šakos?~    Jos
270   20|             šešėliu, lyg brūkštelėjimu nuo tolo, išsipylusius ant jos
271   20|               akys, tartum atpratusios nuo šviesos, nejaukiai merkėsi,
272   20|               šlubis. Neatsitraukdamas nuo veidrodžio, Tilius tarė:~    -
273   21|                 mėginančius atsiplėšti nuo gūžtos ir pasiekti pirmąja
274   21|             pasiekti pirmąja šaką, kad nuo jos pasispirtų į saulę,
275   21|        minkštomis lūpomis ir blūsčiojo nuo jo lyg įpūstas žaizdras
276   21|     besisupančiais tiltais, permestais nuo medžio ant medžio, nusvarinti
277   21|              dulksnodavo be pertraukos nuo ryto iki vakaro. Ūkininkai
278   21|              žmogelis, baigė nusimušti nuo kojų. Mažiausiai du kartu
279   21|            šieno pabirų ir sulipusiais nuo prakaito. Aukšta kumptelėjusi
280   21|             pašaly, ranka prisidengusi nuo saulės.~    - Šaukia tave.~    -
281   22|       pasivaišinti, kaip būdavo daroma nuo seno, kaip to laikėsi tėvai
282   22|              kaip liepos pabaiga, kada nuo karščio ne tik rugiai išbąla,
283   22|              rato apsisukimu. Jis tolo nuo kažin ko ir iš kitos pusės
284   22|              mielą ir jaukų sutvėrimą, nuo to, kas jos laukia.~   
285   22|                jis skuba, lyg bėgdamas nuo ko. Bet grįžti reikia. Jo
286   22|             atsikąsti gabalą tėviškės, nuo kurios tolo su kiekvienu
287   22|          raumenų judesiu. Jis tolinosi nuo namų, kur liko artimi ir
288   22|                    Gal pavaikyti muses nuo jo nepraustos burnelės? -
289   22|              nebežinodamas, ką daryti. Nuo ko jis bėgo ir kur taip
290   22|             kol kada sušluos trupinius nuo stalo, ir tada juos surinkti.
291   22|                 Ar tik trupiniai tenka nuo anos puotos stalo? Nuo anos?
292   22|           tenka nuo anos puotos stalo? Nuo anos? Ne. Ir kas turėjo
293   22|               Ir jis nejučiomis dūlino nuo aikštės, kartodamas tuos
294   22|            kampuose ir kampeliuose. Ir nuo seno čia laikėsi paprotys
295   22|          pagyventi. Tad manykis. Versk nuo koto, kas ant tako pasimaišo.
296   23|                Agnė traukėsi, traukėsi nuo jo. Agnė jau priklausė praeičiai,
297   23|                ir tirštą plaukų dangą, nuo kaktos krintančią ant sprando
298   23|             šoko milžiniškais šuoliais nuo vieno kupsto kitan ir nesidairė
299   23|            kąsnį, daugelio neatkandamą nuo užgimimo iki mirties.~   
300   23|           dvišakėje, per porą sieksnių nuo žemės. Suolai pavargusiems
301   23|                Prusnos jo nešluostytos nuo užpernykščių metų. O tas
302   23|        pasijautęs? Bernas nesuspėtų nė nuo žolės atsikelti. Ne. Jį
303   23|               neįsivaizduoja, - pakėlė nuo žemės sušiauštą galvą Krivickas
304   23|             lyg nusidėjėlis bažnyčioje nuo klausyklos, pritrūkus drąsos,
305   24|          salyklą. Apynių spurgos sviro nuo virkščių sunkiomis kekių
306   24|              arkliniai grėbliai tarškė nuo ryto iki vakaro našioje
307   24|             usnių pūkai debesimis kilo nuo kraunamų vežimų, plaukė
308   24|                storas vilnones kojines nuo gyvatės kirčio, apsirūpinusios
309   24|               kuris namų berniokas, ir nuo Veronikos krautuvės lalėdamos
310   24|                 ir gaisras kėlėsi toli nuo palaukės. Kas valkiojosi
311   24|             klojimas, stovįs nuošaliau nuo kitų trobesių? Kiti pagalvojo,
312   24|                 kad perimtų ugnį medis nuo medžio. Tai mažos, kerotos
313   24|                 įsivaizduojant apsaugą nuo įsisiautusios jūros. Priešais
314   24|      nepradėtos. Kitas pabandė atkelti nuo ožių - kliuksėjo ir jose.
315   24|                 visi susirinkit deguto nuo gomurio nuplauti! - rėkavo
316   24|              ir skardinės, numaustytos nuo tvoros statinių, surankiotos
317   24|               statinę, užsilikusią dar nuo pavasarinio darymo. Tiek
318   24|                ir nukilnojusi puodynes nuo tvorų. Julė plavinėjo ir
319   24|       prisipusti. Bet tuos rudnugarius nuo kasamo griovio susišaukti
320   24|                galo maloniai nuteikta. Nuo kada taip prašvito jaunoji
321   24|          prašvito jaunoji ponia? Ar ne nuo to laiko, kai prasidėjo
322   24|               ano vyruko, gavusio šukų nuo Doveikos. Negi Laurynas
323   24|               išvaryti. Kuo toliausiai nuo savęs. Kuo toliausiai.~    -
324   25|               pasaulį ir saugojanti jį nuo pašalinių akių.~    Degė
325   25|             Bene bus atvėsusi, nes jau nuo vidurvasario jis nebesirodo.
326   25|               valia siausti ir lelioti nuo ryto iki vakaro visoje plačioje
327   25|           išsidėsčiusias aplink visur, nuo durų slenksčio iki paupio
328   25|              kas pasitinka, nutolstant nuo vaikystės vartų. Kiek ilgai
329   25|               tolyn, tolyn. Tik toliau nuo jos nelaimės vietos.~   
330   25|          patsai išvykimas gal apsaugos nuo netinkamo pasielgimo. Ji
331   25|               tą pasalūnę ir apgavikę. Nuo to jai nepasidarė lengviau,
332   25|               į tamsą. Kai koją nukels nuo paskutinės - laiptus atitrauks,
333   25|             pienu.~    - Tu atsikabink nuo manęs. Ir įsikišk sau tą
334   25|             todėl sveikiau atsitolinti nuo jo. Bet vėl jai staiga pagailo
335   25|                su kuriuomi ji suaugusi nuo mažumės. Juk tiek kartų
336   25|           trumpas ir visada tas pats - nuo karvės uodegos iki pieninės.~    -
337   25|              kartą. Šautuvą nusikabino nuo sienos. Apžiūrinėja, rūdis
338   25|              šiluma su garais pasikėlė nuo permerktos velėnos, ir trąšūs,
339   26|               reikalai yra susiklostę. Nuo tos dienos jie pasidavė
340   26|               žvelgė į vyrą, artėjantį nuo vieškelio. Kurs stūmėsi
341   26|                jo pirštai būtų sugrubę nuo šalčio ar drėgmės, tai kažin
342   26|            nėjo nė vidun ir išsitraukė nuo prieklėčio savo dviratį.~    -
343   26|              Šeimininkė be priekaištų. Nuo jos akių nieks nepasislėps.
344   26|                pakilo storas ir bukas, nuo pypkės parudavęs Petro pirštas.
345   26|                prasišiepė jo nurūkę ir nuo kandiklio nudilę dantys.
346   26|             savo vėžėse, savo kely. Ir nuo to jam linksmiau pasidarė,
347   26|              baimė. Kojų apačios svilo nuo jos.~    - Aš bijau... Geriau
348   27|               Auksinis lapas atsiskyrė nuo savo tėvo medžio ir pamažu,
349   27|               ir palikto vieno atokiai nuo žaislų, nuo draugų, nuo
350   27|              vieno atokiai nuo žaislų, nuo draugų, nuo pramogų?~   
351   27|                nuo žaislų, nuo draugų, nuo pramogų?~    Graudus senatvės
352   27|              taisyklės jis laikėsi jau nuo tų metų, kai pernakvojo
353   27|            naktį. Nejau laimė nusisuko nuo jo? Jis nepripažino to nuo
354   27|             nuo jo? Jis nepripažino to nuo amžių išbandyto, kad laimė -
355   27|         liepsnom. Per šešetą kilometrų nuo namų, vienoje kryžkelėje,
356   27|            čirpimas, tykiai atsiskyręs nuo šakelės sausas alksnio lapas.
357   27|              virtuvę. Viskas priklausė nuo to, kaip jas atidaryti ir
358   27|           pypkę šlubasis, nesikeldamas nuo suolelio.~    - Tai ir šeimininkę
359   27|            žybtelėjimas. Akys perštėjo nuo įtempto žiūrėjimo. Jis galėjo
360   27|                galvą panarinęs. Šviesa nuo daržinės jį vijosi. Jis
361   27|            Jeigu laimė dar nenusigręžė nuo jo... Kas greičiau - ar
362   27|              man tai neaišku. Pamačiau nuo tolo atjodamas ir pradėjau