Part

  1    1|            jam kėlė apmaudą.~    - O tu, Petriuk, per daug nešiaušk
  2    1|            šalčio, nė šilumos. Nieko tu nebijai.~    - Teisybė.~    -
  3    1|     šeštadienis?~    - Žmoguti, kaip tu taip? Ar nežinai, kad Veronika
  4    1|           nepareina Petras.~    - Ką tu niekus...~    - Priemenėj
  5    1|         Pasakos.~    - Nu ne. Juk ir tu nesisakytum, jeigu kokios.~    -
  6    1|          grebėstas išmano. Neklausyk tu jo.~    - Aš klausau tavęs.
  7    1|                  Geras vaikas.~    - Tu, Petrai, vyras rimtas, pagyvenęs
  8    1|            mierą.~    - Aš rimtai, o tu niekus paistai. Jei neišmanai,
  9    1|            visiems ištekti?~    - Ką tu, - susiraukė Tilius, bet,
 10    1|       sukluso Petras.~    - Taip. Ar tu mane laikai netinkamu miškų
 11    1|            Paklausk Tugaudžio.~    - Tu apie pliciją? Tai jis turėtų
 12    1|         prirakintas. O kai palaidas, tu paimk jį. Dulka laukai,
 13    1|        uniformos siekiu, Petrai? Juk tu žinai, kaip yra iš tikrųjų...-
 14    1|                      Ar jaunas? Kaip tu pasakei? - pilvu sududeno
 15    1|          metų tarpas mane skirtų nuo tų, su kuriais pradėjau. Aš
 16    1|          tušti lopai, kai sudygo. Ak tu, sakau, nors eik keliais
 17    1|           reikia. Reikia, Petrai. Ar tu gąsdinsi, ar niekinsi, ar
 18    2|           tąja netikra lygybe.~    - Tu jau dabar, Laurynai, nešk
 19    2|         sužibo vyrų akys.~    - O ką tu ėsi, kai nebus darbo? -
 20    2|           mokėsit?~    - Po kiek? Ar tu, Petrai, nežinai, kiek gauni
 21    2|       šnypštė anasai kaimietis. - Ką tu padarysi tokiam ponui? Supyks
 22    2|             to, ką gavom.~    - O ką tu žinai, ko jis nori? A? -
 23    2|         kažin ar besugrįš?~    - Eik tu, durniau!~    Smulkutė lijundra,
 24    2|             Nosis dar ryškiau žydėjo tų pačių spalvų deriniu ir,
 25    3|              skersbalkių. Vienoje iš tų kamaraičių sėdėjo Melamedo
 26    3|           paimtų dėl drąsos.~    - O tu, Čepuli, imk ir surizikuok.
 27    3|              krautuvė.~    - Petrai, tu mūsų brolis ir tėvas. Išgerk
 28    3|              gavo...~    - Už tą tai tu gausi per šnerves, - pasikėlė
 29    3|               Daili mergelė... Kodėl tu negeri? Gerkim, Tiliau.
 30    3|      nusunktą nuo epušių žievės. Bet tu netikėk nė vienu žodžiu,
 31    3|         nuosėdas gerklės gale.~    - Tu labai pavargęs.~    - Dabar
 32    3|         pasigyrė Tilius.~    - Gerai tu sakai, - tvirtino Tugaudis
 33    3|            Spjauti.~    - Oi!.. O ką tu ten veiksi?~    - Tarnausiu.
 34    3|         autobusas... Nu matai, kokia tu, - smaginosi vyras. - Teisybė,
 35    3|            Nepaleisiu. Su žyduku tai tu moki, o man negali.~    -
 36    4|           ant savo piemens.~    - Ir tu čia dar?~    - Ir aš. O
 37    4|              Krivickas Vargdienis po tų žodžių suknarkė taip garsiai
 38    4|       belaisvio kailinius.~    - Jau tu per daug, Krivickai. Stačiai
 39    4|         nekantravo Žabelis.~    - Ką tu niekus. Reikalas didžiai
 40    4|              Duonos pauostyk. E, kad tu ir nemoki. ~    Baikštys
 41    4|          kelio galas. Kur kitur? Kur tu rasi kitur geriau? Nerasi...-
 42    4|    sulipusius pinigėlius. Ir nebijok tu man vienai maišytis tarp
 43    4|       pasižiūrėkite.~    - Tą akmenį tu pasilik atminčiai, - vogravo
 44    4|           Miške jis labai gudrus, ką tu jam. Bet ir čia jis nepėsčias.
 45    4|           įkelti. Nėra tvarkos, kaip tu besakysi. Jei jau dėl pelno
 46    4|         gauti, - pasiūlė Milė.~    - Tu, gegute, liaukis.~    -
 47    4|            Bet su tavim nesusitarsi. Tu nagas - ne merga. Tuščiai
 48    4|              O aš žinau.~    - Nieko tu nežinai, - atsisuko apypikčiai
 49    4|          Agne, miela mergyt... Jeigu tu būtumei viena... Išbučiuočiau
 50    4|         auksiniu sriautu. Va ten, už tų durų. Kur jos atsidaro,
 51    4|            paguldo šalia. Ten va, už tų durų.~    Jo keliai palinko.
 52    4|            žandu kiauraklynis.~    - Tu tik prasižiok! Aš tave dar
 53    5|            dėl tau vena dalikus, kai tu eisi pas panų. Tik viena
 54    5|              Jakutien, Jakutien, kur tu eini? Eikš pas man! Eikš
 55    5|              Eikš pas man! Eikš čie! Tu nekur negausi toka silke.
 56    5|        panašus į miestietį, vieną iš tų, besitrinančių apie krautuves
 57    5|        eigulys kažką prisiminė. - Ar tu negalėjai vietoj daboklės
 58    5|              tiek baustas. Nepaknisi tu jų.~    Jis pasisuko į langą.
 59    5|          didžiąsias duris. Paklausiu tų berniukų.~    Eigulys nulingavo
 60    5|           pasiliko nuo visų. Net nuo tų žavių mergaičių, ne taip
 61    5|           šilkiniai plaukai. Ten, už tų saulėje pasmėlusių miškų.~   
 62    6|            Ir pats laukė kareivinėse tų dienų ir labai nusiminė
 63    6|        talkininko?~    - Ne kiek ten tų malkų, - kukliai pasiteisino
 64    6|          parūpink, tėtukai.~    - Ar tu neprikąsi liežuvio! Kaip
 65    6|          priemenės langelį.~    - Ak tu, - pagrasė pirštu, ir nuo
 66    6|           skardžiu juoku.~    - Nugi tu, rimtuole? Ar į davatkų
 67    6|         darosi aplink.~    - Tiliau, tu nepyk. Aš visai nenorėjau...-
 68    6|           plaukai taip pat.~    - Ko tu nenorėjai?~    - Aš nenorėjau, -
 69    6|               kas nesmagu.~    - Tai tu nepyksti? Ant manęs? - pasižiūrėjo
 70    6|           akimis.~    - Už ką? Varge tu mano... Aš galvojau priešingai,
 71    6|         priešingai, kad jūs visi, ir tu, ir tavo motina, mane baisiausiai
 72    6|             mama - jau rytą užmiršo. Tu išlėkei kaip perkūnija.
 73    6|         Meluoja jie, Agne, neklausyk tu, - Tilius purtė abiem rankom
 74    6|            jie man pripasakojo. O ką tu veikei ten?~    - Drybsojau,
 75    6|          bibliotekos.~    - Tai kada tu semdavai vandenį iš vieno
 76    6|              tai vėl atgal?~    - Ką tu paistai, mergyt? Kas tie,
 77    6|              Blogai nemokytam.~    - Tu tai mokytas, - pasakė ji
 78    6|           žino - tai ne pasakos. Kad tu už žvalgą ir už viršaitį
 79    6|              Tas tai tiesa.~    - Ir tu gali būti geležinkelių stoties
 80    6|   neskaitysiu. Aš ir taip žinau, kad tu nemeluoji.~    - Galėčiau
 81    7|            palikdavo nemažus kiekius tų patogių medelių. O vyrai,
 82    7|            blūdija apie lovas. Ką gi tu išmanai apie lovą? Nabagėli
 83    7|          išmanai apie lovą? Nabagėli tu?~    - Jau ir sakysiu aš
 84    7|        Dantim gerais apdovanoti, kur tu, žmogeliau.~    - Jau vėl
 85    7|              pažintį Tilius.~    - O tu žiūrėk, kad man katilą švariai
 86    7|         Jonas nukirto rūsčiai:~    - Tu taip nekriuksėk. Nesgi pats
 87    7|          nebuvai kojūkų iškėlęs. Kur tu beiškelsi? Tik su dainelėm
 88    7|             kuris kurį garbstysim. O tu jo neklausyk. Jis lik dedasi
 89    7|              Doveikos, o jo. Nu, kur tu matęs? Mušeika toks ir ambininkas.
 90    8|           varsnų kabinosi į kitą. Ar tų kelių menkumas, ar pačios
 91    8|                  Bet ko skubėti? Kur tu čia labai nubėgsi?~    -
 92    8|            jog neišsirinksiu. Geriau tu pati. ~    Ji išrinko. Ji
 93    8|             daug alaus gėrusi?~    - Tu visai jo negėrei. Aš išgėriau
 94    8|            Kokia aš niekam netikusi. Tu gal nežinai, kad ateis Petras
 95    8|            žemyn. Jie sustojo.~    - Tu norėjai mane pabučiuoti.
 96    9|             jeigu kas. Spės. Juk kur tu čia labai nupulsi. Pamažiukais,
 97    9|         negalėjo įžvelgti.~    - Kad tu jaunas ir tvirtas, o galva
 98    9|            Ne išlaužė, o paleido. Ir tu būsi tas kenkėjas.~    -
 99    9|             tik tada važiuoti.~    - Tu manęs nepamokysi, kai pats
100    9|             apyjuokai pastato.~    - Tu gerai šneki, - susidomėjo
101    9|       degloji išknistų.~    - Gudrus tu, matau, jei taip sakai.
102    9|        Mergos kaip lydekos, dobilėli tu mano. Nereik nė kojos pakišti,
103    9|      atiduotų. O jei ne, kad drebėtų tų nelabųjų širdys, - tikino
104    9|          daina?~    - Nieko sau. Kur tu tokią išmokai?~    - Kur
105    9| sustiprinimui durdamas pirštu:~    - Tu, tėvai, taip nekraipyk savo
106    9|             kaip pupos.~    - Tai ko tu bliauni, ko nepatenkintas? -
107    9|             tvarką ir įstatymus. Būk tu nors ir švenčiausias, o
108   10|              Ar Baltramiejaus? Sakyk tu man! - nudžiugo Striūna.~    -
109   10|             to nesumetė, kai gėrybių tų visur perpilniui.~    Bet
110   10|         įbruko į roges.~    - Iš kur tu toks medinčius? - stebėjosi
111   10|             žvakes lieti pamokė. Kur tu nelabojo, koks išmislinčius,
112   10|              buvo tas, pasakyk mums, tu, sterva?~    - Jei nepasakysi
113   10|         atėjo? Ar ne iš miško? Sakyk tu, nederla.~    - Rodos, kad
114   10|              Atsiliepk gi, nevaleika tu!~    - Nemačiau kojų...~    -
115   10|           siera iš nasrų ėjo? Lerva, tu lerva.~    - Ėjo dūmai...~   
116   10|            Sieros, sieros.~    - Jau tu, mamun. Geriau aš pats paklausiu.
117   10|        pasišnekėsim. Nu, nebijok. Ar tu pažįsti tą? Ar pažintum
118   10|       komandavo:~    - Eikit šen! Ir tu, ir tu, Petrai. Klaupkitės,
119   10|                 Eikit šen! Ir tu, ir tu, Petrai. Klaupkitės, o aš
120   10|        Seniai šnypštė, ir tiek. Nors tu ką. Tai klebonas paklaus,
121   10|                    Kiek čia būtų? Ar tu neatsimeni, tėvai? ~   
122   10|            tokiame pertekliuje. O ką tu, jei senė susimanys savo
123   10|              šimto trauks senoji, ir tu dėl to jai nieko neprikiši.
124   10|           Doveikos gyvenimą, nors ką tu...~    Tuo metu jau buvo
125   11|          padūsaudama.~    - Ir kurgi tu eisi dabar, Lauriuk? Kurgi?
126   11|     susivėlusiais plaukais.~    - Ak tu čia, baldusninke! O maniau,
127   11|        prisilipdęs palūpy.~    - Kur tu taip anksti išsiruošęs? -
128   11|           pamatę, vyrai.~    - Kurgi tu?~    - Atvežiau grietinę
129   11|        ruožtu papurtė vaikiną. - Ogi tu pats imk ir atvažiuok. Šį
130   11|         Jeigu ne, tai pasakysiu, kad tu toks kalaušas, jog neverta
131   11|             nė kelnių dėvėti. Ir kad tu lakstai paskui žydelkėlas
132   11|             į Šaulių klubą.~    - Ką tu?~    - Tai žinok, ožy, kad
133   11|    Tugaudžiui pritrūko oro.~    - Ir tu būsi?~    - Aš juk kaip
134   11|          namie. Kas man?~    - Jeigu tu... - atsisukdamas plačiai
135   11|             jau pirkti, tai vieną iš tų mažųjų. Kad bent užtektų.~    -
136   11|            Pali atrasi.~    - Geriau tu.~    - Palauk vakaro. Kai
137   12|              iššnekės? Dabar su jais tu nesipirksi. Ežerą. Ar yra
138   12|         gerokai įsmilkęs ir iš tarpo tų, kurie išgėrę aptingsta
139   12|         apystoriu balsu:~    - Nieko tu nežinojai. Neklausykit jos,
140   12|               Tuoj ateis mama.~    - Tu pati plepi. Mama neateis,
141   12|            visi tokie miegaliai kaip tu? ~    Atėjo jų motina. Seserys
142   12|           tokios puikios kaimynės. O tų kaimynų, Dieve mano, taip
143   12|          išgąstingą riksmą, tartum į tų vasaros naktų dainininkių
144   12|     mergaičių vedyboms. Ar vienam iš tų centro referentų ar instruktorių
145   13|         savęs. Vestuvės bus, Tiliau! Tu būsi vyriausiu pabroliu,
146   13|             saldainiai prieš tai, ką tu man dovanojai? Ir aš tau
147   13|            po liepa.~    - O kas? Ar tu bijai?~    - Ne, aš nebijau.
148   13|                     No, kai aš buvau tų metų, tai kartais tris naktis
149   13|            tau buvo žadėtos. Tik kad tu, vaikel, jų nesurinkai.
150   13|      nusiteikęs šeimininkas.~    - O tu, Monikut, per daug nesitąsyk
151   13|    prasisunkęs.~    - Ai ai ai. Kaip tu juos įkliudei?~    - Maišas
152   14|            Visą dieną ji buvo nešama tų karštų vaidinių, nejausdama
153   14|         pasijuto baisiausiai įžeista tų piršlybų. Kaip jos drįsta,
154   14|            rimtai, Tiliau.~    - Juk tu ne daiktas, kad atiduotų
155   14|          davatka padarys.~    - Koks tu bjaurus! - protestuodama
156   14|                Dieve brangiausias. O tu dar norėjai pasijuokti. ~   
157   14|                 Kas čia beliktų. jei tu išvažiuotum?~    - Aš nenoriu.
158   14|         nenoriu. Aš nevažiuosiu. Juk tu mane myli?~    - Agne?~   
159   14|            nebijok.~    - Žinau, jog tu labai smarkus. Ir tavęs
160   14|          ugnies. Neužmiršo dar, kaip tu trankei prižiūrėtoją pavasarį.
161   14|          tuose pačiuose ratuose, ant tų pačių šiaudų, kurių buvo
162   14|            pat atrodė kvaila ir visų tų išvargtų metų ir paties
163   14|           tokia pelėda sako. Na, kad tu graži ir jauna, sakė...~    -
164   14|         jauna, sakė...~    - Bet juk tu ne kareivis? Tu puskarininkis?
165   14|              Bet juk tu ne kareivis? Tu puskarininkis? Ir tau kiti
166   15|           pereisi, o piktumais - kur tu, toli? Užsimosi lazda, tai
167   15|     susimokys, revoliucijas kels. Ką tu jiems?~    Vargas tik. O
168   15|            patvirtino moteris.~    - Tu išgerk, Telesforai, su šeimininke.
169   15|            Atėmė gyvenimą ubagui. Ar tu žinai, kas jam belieka,
170   15|      suabejojo Tilius.~    - Vyreli! Tu nežinai. Tai tokia gera,
171   15|          apsisuko.~    - Tai kas? Ir tu apsisuktum, jei nieko kito
172   15|            iš kito bulelio, iš vieno tų, matytų indaujoje, nejudinamų,
173   16|        neatrodė pasipūtęs, vienas iš tų, neseniai baigusių mokyklas
174   16|             prakiši. Bet kaip? Žinok tu, žmogus. Ilgai jie ten po
175   16|      paruošti vaišes?~    - Žmonele, tu mano brangioji, - susigraudinęs
176   16|           siekė rankos Doveika. - Ar tu sugebėsi? Tau ir nereikia
177   17|                  Sakiau tau, kad ten tų gėrimų tiek, kad ir apsakyti
178   17|        terūpi. Mačiau aš...~    - Ką tu ten galėjai matyti?~   
179   17|              ir nereikia jos vietos. Tu ir taip graži, Agne.~    -
180   17|              taip graži, Agne.~    - Tu taip sakai...~    - Taip
181   17|            ir vaikais apsikrovę. Bet tu vis tiek man puikesnis.
182   17|            po mišką.~    - Tai kodėl tu nevažiavai?~    - Vai ar
183   17|             kur būtų nuvežęs... O ir tu būtum pamatęs ir taip primušęs
184   17|              mušiu?~    - Už ką? Tai tu manęs jau nebemyli?~    -
185   17|              jau nebemyli?~    - Eik tu, patarška. Myliu tave kaip
186   17|               Žinai, ką ji sakė? Kad tu toks vyras, kokio reikia
187   17|           reikia paieškoti.~    - Nė tu manęs ieškojai, nė ką. Patsai
188   17|      Doveikos samdinė.~    - Jau kur tu girdėsi, jei ir aš nesu, -
189   17|         tegul ir girdi, ir mato. Dėl tų pačių priežasčių ji buvo
190   18|             taip mylima žmona. Dieve tu mano! Senis iš proto ėjo
191   18|       šnabždėjo: ateik, ateik. Kodėl tu neateini, kodėl tu neateini
192   18|             Kodėl tu neateini, kodėl tu neateini manęs pasiimti?
193   18|        neateini manęs pasiimti? Argi tu nematai, kaip esi laukiamas
194   18|       pasakyti tada tiesiog: kvaily, tu jaunas, argi tu nematai,
195   18|              kvaily, tu jaunas, argi tu nematai, argi tu nieko dar
196   18|        jaunas, argi tu nematai, argi tu nieko dar nesupranti?~   
197   18|      mergaitė.~    - Pasimeldžiau. O tu pasilieki?~    Agnė neketino
198   18|                Kas?~    - Tas, kurio tu lauki.~    - Jis visada
199   18|           išsprūdo savaime.~    - Ar tu žinai, kas ten taip gražiai
200   18|              ten miške.~    - Iš kur tu žinai, kad jie puikūs?~    -
201   18|            kad jis pasiskubintų, kad tu, vargšelė, nenumirtum iš
202   18|              O, tai jūs?~    - Aš. O tu kur?~    Plačia, pailga
203   19|          anais gerais laikais. Ir ką tu jiems padarysi? Ūkininkai
204   19|              dantim.~    Pirmadienį, tų kalbų suvilioti, traukė
205   19|            samdyti svetimus tėvas, o tu sau draikiojies po svietą
206   19|           nuaugęs jau neprastai. Kur tu rasi kitą tokią uniformą
207   19|           jau kad pasišvaistyta, kur tu nelabojo! O taip gal ir
208   19|              sargyboje.~    - Kietas tu krienas, jau ką ir sakyti, -
209   19|           irgi negalėčiau. Taip kaip tu dabar.~    - Vieną kartą
210   19|            gegute raiboji.~    - Ei, tu ir nusikeikti nemoki kaip
211   19|              Ir nebežinome.~    - Ką tu nori žinoti? - paklausė
212   19|             ir atsakė jam:~    - Kad tu durnas ir nedašutęs ir kad
213   19|             Tik aš nesuprantu, kodėl tu nesigydai? Juk vasara, visokių
214   19|                  Nesidaužyk.~    - O tu savo grėblius pritrauk.~    -
215   19|                 pasakė Petras.~    - Tu išvertei, tai tu ir statyk.~    -
216   19|                     Tu išvertei, tai tu ir statyk.~    - Už pabaudą
217   19|                Ei, neimk į galva. Ką tu ten su niekais,- ramino
218   19|    ramiausiai pasakė Každaila.~    - Tu per daug nenudėk, Tugaudi.
219   19|              jos. Jis juk plėšėsi iš tų raganystėmis apsėstų miškų.
220   19|          Viską...~    - Sakyk dabar. Tu manęs nebijok, - skatino
221   19|                Jam bobos nerūpi. Jau tu nebijok.~    Ne, Petras
222   20|     turtingųjų. Miesto valdininkų ir tų plačios apylinkės prakutėlių,
223   20|              rinktis nėra iš ko. Kur tu nueisi su piktumais? Jis
224   20|              Ji lengvai išsivertė be tų rūpesčių. Saulė čia košėsi
225   20|       užklysti. Niekas - be jo ir be tų, čia neseniai buvusių. Be
226   20|             čia neseniai buvusių. Be tų, be tų - jo lūpos sausai
227   20|          neseniai buvusių. Be tų, be tų - jo lūpos sausai vapėjo.
228   20|             Mielas, mielas mano. Kur tu buvai, kur, pasakyk? Ieškojau
229   20|              esu tavęs pasiilgusi. O tu? Sakyk. Kodėl tu nieko nesakai?
230   20|       pasiilgusi. O tu? Sakyk. Kodėl tu nieko nesakai? Tiliau?~   
231   20|                    Monika...~    - O tu?~    - Kam tu klausi?~    -
232   20|                      O tu?~    - Kam tu klausi?~    - Atsakyk, Tiliau,
233   20|             toli, apačioje.~    - Ar tu nematai?~    - Noriu, kad
234   20|               Ir tada atsiminiau, ką tu kalbėjai su Laurynu.~    -
235   20|          atsikelti.~    - Puiku. Tai tu myli mane?~    - Po velnių!
236   20|                 Ir bijau...~    - Ko tu bijai?~    Jis neatsakė.
237   20|           neramiai pasimuistė.~    - Tu bijai Agnės.~    - Aš visai
238   20|            Agnė?~    - Kvailuti. Jei tu mane myli, tai ko tau bijoti?
239   20|             tavęs negriebs, o Dievui tu nereikalingas.~    - Turbūt...-
240   20|             vienu matu pasakė:~    - Tu neužmiršai Agnės, tos geltonplaukės
241   20|           parbėgau kaip mergaitė. Ar tu žinai, ką jos daro, jei
242   20|            tave pirmąją naktį.~    - Tu sapnavai mane?~    - Ir
243   20|              ir nepasiekiamas.~    - Tu galvojai apie mane jau tada?~    -
244   20|            Paprasčiausiai. Ar vienas tu taip padarei? - ji nutilo
245   20|             Ir apie tave...~    - Ar tu manai, jog ir tu esi tasai,
246   20|                  Ar tu manai, jog ir tu esi tasai, man arčiausias
247   20|                   Bet aš klausiu, ar tu neisi pas ją?~    - Ne.~    -
248   20|          apkartusiu balsu ji tarė. - Tu gali eiti, kur nori, ir
249   20|            nori, ir daryti, ką nori. Tu mat - vyras.~    - Tai kas?~    -
250   20|          šalį. Daržas tuojau pat, už tų slyvų ir vyšnių. Tarp medžių,
251   20|         pasalūnas ir taip užsislėpęs tų namų žmogus? Tų gerų, turtingų
252   20|           užsislėpęs tų namų žmogus? Tų gerų, turtingų namų...~   
253   21|          toks įsirauna kamarėlėn? Ar tu besuspėsi prisišaukti pagalbos.
254   21|            didžiai laiminga.~    - O tu tai jau nepasakysiu, kad
255   21|              visur ieškau.~    - Kur tu manęs ieškai? Aš juk ne
256   21|           Basiuliškėse gyvenu.~    - Tu ant kalnelio, pas savo mamytę.
257   21|           žingsnių keliuku.~    - Ką tu ten pas eigulį? Pokaičio
258   21|     pavežčiau. Bet nėra kaip. Geriau tu mane palydėk.~    - Nenoriu.~    -
259   21|             Nagi luo pačiu noru. Ek, tu kaip erškėtrožė.~    - Kvailys
260   21|         nežymiai pakalnėn.~    - Tai tu labai ant manęs užsirūstinusi?~    -
261   21|                  Žinoma, labai. O ką tu manai, kad ne? Tu tikrai... -
262   21|               O ką tu manai, kad ne? Tu tikrai... - Ji pakėlė galvą,
263   21|                    Velniai žino. Jau tu kaip šarka. Ar kad neatėjau?~    -
264   21|               Ar kad neatėjau?~    - Tu jau visai nebeateini. Tu
265   21|             Tu jau visai nebeateini. Tu jau eini turbūt kitur.~    -
266   21|            darbas, nemanyk.~    - Ne tu vienas. Ir kalvis kasė.~    -
267   21|               Agne, vaikeli...~    - Tu pats vaikelis. Aš ne vaikelis,
268   21|            Agnė.~    - Žiūrėk.~    - Tu ir nežinai, kad mano krikštomočia
269   21|              kaip į turgų.~    - Ne, tu labai šauni. Ir tokia graži,
270   21|                     Lengva duona. Ir tu, Agne, pyragą valgysi ir
271   21|                       Nieko nesakys. Tu tik išsigalvoji. Manai,
272   21|              ore, apžiūrinėjo.~    - Tu ir šonkaulius moki sulaužyti.
273   22|       paaiškino brolis.~    - Ką jau tu išmanai?..- suniekino sesuo.
274   22|     Įsitaisys tekį sau parankiui, ir tu jai galėsi pašvilpauti.~    -
275   22|              priglausta šalia.~    - Tu pažįsti jį? - paklausė mergaitės.~   
276   22|       negalėjau - mane kiti vertė. O tu gali. Ir jei tu nemuši,
277   22|             vertė. O tu gali. Ir jei tu nemuši, tai tave lups, durniau
278   22|               tai tave lups, durniau tu. Aš nusižiūrėčiau, su kuom
279   22|                  Va, ten ji dabar. O tu nieko. Tu stovi ir klausais,
280   22|            ten ji dabar. O tu nieko. Tu stovi ir klausais, ką aš
281   22|              trobas padegti, ką tada tu? A?~    - Ką aš?~    - Ir
282   23|              mes rastume geriau? Jei tu žinai, tai pasakyk.~    -
283   23|          maloni ir palanki. Mums. Ar tu girdi? Kitaip negali būti,
284   23|            muštis nenorėjo.~    - Ar tu suaugsi kada į protą? Tau
285   23|           ežys.~    - Šalin traukis, tu begėdi - suriko jau visai
286   23|       teisybę visada.~    - Teisybės tu ir nesulauksi. Pats padaryk
287   23|     suskaitęs. O aš tyliu.~    - Kad tu durnių durnius, jei tyli.~    -
288   23|               O gal aš netylėsiu, ką tu žinai? Buvau andai prašyti,
289   23|               Visi ant jo sprando. O tu ką jam ketini ištaisyti?
290   24|              tai save vaduoju. O jei tu vagi, tai kur tu dedi?~    -
291   24|               O jei tu vagi, tai kur tu dedi?~    - Ką jis ten suokia?~    -
292   24|             Kas buvo išsivaikščioję, tų nebegaudė po laukus. O ir
293   24|             jam!~    - Ir susigalvok tu man šitaip. Atlaidus savo
294   24|     Užsimanėme. Bet, Viešpatie, kaip tu išsitepęs! Oi oi, jau matyt,
295   24|            Jau ar tik nebus kuris iš tų, varlinėjančių per dienas
296   24|          mišką bus padegęs vienas iš tų nevalyvųjų griovkasių. Ir
297   24|              Tilius kratėsi. Užtenka tų gėrimų. Jis ruošėsi atsigulti
298   24|       bastosi. Tai tada vis tiek. Ar tu nori Basiuliškes valdyti?~    -
299   24|        Išgerk, tai nebijosi. Kai tik tu čia atėjai, aš tuojau sau
300   24|              ir be tavęs kam. Ir jei tu norėsi, aš pasiliksiu. Dirbsiu
301   25|         keliautojai ir žiniuonys. Iš tų aukštumų. gerą grūdą nešančių
302   25|           numatytą dieną išvažiuoti. Tų dienelių jau taip nebedaug
303   25|             O gal jis ir nežino, kad tu išsiruoši?~    - Jis ir
304   25|           kai grįžta su pienu.~    - Tu atsikabink nuo manęs. Ir
305   25|              netenkančios.~    - Tai tu taip mus ir palieki? Ant
306   25|              jau nebebus nė vieno iš tų, dabar dirbančių. O gal?
307   26|     nesitikėjo.~    - Na, tai iš kur tu? - nebeiškęsdamas sustabdė
308   26|             bene gavęs?~    - Iš kur tu žinai?~    - Tai numanu
309   26|       nepatinka?~    - Keiktumeis ir tu. Dar gražiau. ~    Jaunuolis
310   26|              ir jūsiškiui?~    - Eik tu po velnių su mūsiškiu ir
311   26|          pasitikėti nė minutę.~    - Tu gali apvaryti dar porą vagų,
312   26|            savo dviratį.~    - O kur tu ruošiesi? - paklausė sunerimęs
313   26|           Bet kaip čia tau išėjo? Ar tu dėdę turi, ar ką?..~    -
314   26|                 Aš visad maniau, kad tu iškrėsi mums kokią nors
315   26|                     Gerai.~    - Bet tu išgėręs? - lygino savo balsą
316   26|             eigulys savo žoline, kad tu nebesiklausai, ką aš sakau?
317   26|       tegeistų. Ji ne tokia. Monika, tu gali patarti. Tu šį tą išmanai.
318   26|             Monika, tu gali patarti. Tu šį tą išmanai. Ir daugiau
319   26|              išsiversiu be tavęs? Ką tu padarei su manim? Ką tu
320   26|              tu padarei su manim? Ką tu padarei iš manęs? Nežinau,
321   26|             tau galvelė apsisuko, ar tu dar neišsipagiriojai? Tiesa,
322   26|               Kas dar? O pasakyk, ar tu kada girdėjai tokią dainelę,
323   26|             ir visad laimingas. O ar tu negali - kepurėlė ant šalies
324   26|            negaliu, tai negaliu. Kad tu žinotumei, kaip mane skaudina
325   26|            Žinai ką - tarė jis - kad tu būsi gerokai subobėjęs paskutiniu
326   26|      apsigimęs. Vyras kaip mūras, ką tu niekus - pliekia Petras.
327   26|           bet pasakysiu atvirai, kad tu viską prarasi. Viską, įsidėmėk -
328   26|     neapsimesk suvisai kvailučiu. Ar tu nieko negirdėjai apie tokį
329   26|                     Berniūkšti mano, tu net nenujauti, kokią nuostabia
330   26|          nustygti ir atbėgau, kad ir tu žinotum. Kiek vėliau tu
331   26|              tu žinotum. Kiek vėliau tu ateisi pas mane ir rasi
332   26|            pasakė jis.~    - Ne. Nes tu ne vienas. Aš esu tavo.
333   26|       eiguliu, arba žvalgu.~    - Ir tu mane paliksi dėl to, kad
334   26|               Petrai, Petreli, ką gi tu dabar pasakytumei? Ką gi
335   26|             dabar pasakytumei? Ką gi tu dabar, senas valkata ir
336   26|              dabar tokia velnystė... Tu supranti gerai mano padėtį.~   
337   26|             gyvenimą. Jeigu pro juos tu praeitumei - kažin kur toli,
338   26|           pačiam šį tą turėti?~    - Tu turi mane. Ar tau neužtenka?~    -
339   26|     gležniausio kūdikio.~    - Kodėl tu mane myli? - laimės šiurpo
340   26|            sudejavo vaikinas.- Kodėl tu mane pasirinkai?~    - Tai
341   26|                 O aš? Kas man?~    - Tu myli mane?~    - Tu žinai.~    -
342   26|                  Tu myli mane?~    - Tu žinai.~    - Mes negalime
343   26|          lovoje.~    - Bet palauk... Tu ketinai man ką pasakyti, -
344   26|          šviesą savo kambaryje. Taip tu žinosi, kad viskas gerai,
345   26|            laukiasi sūnaus.~    - Ar tu esi tikra?~    - Dėl ko?~    -
346   26|  tinkamiausia tokiu metu.~    - Kaip tu gali šitaip, Tiliau? - skaudžiu
347   26|            kad kitaip neatsitiktų. O tu, matai...~    - Ak, ne tai.
348   26|           mums visko užteks. Monika, tu pagalvok. Ką mes turėsime,
349   27|             priežasčių ir tokių, kad tu jų nė patikrinsi, nė papurkštausi
350   27|        taisyklės jis laikėsi jau nuo tų metų, kai pernakvojo pas
351   27|            šeimininkę.~    - Bet gal tu žinai, kur išėjo? Ar nesakė, -
352   27|              ir išsivedė.~    - Kaip tu su manim kalbi? Velny tu
353   27|             tu su manim kalbi? Velny tu nudvėsęs! - atsitraukė Doveika,
354   27|          tartum užsimodamas.~    - O tu, Petriuk, taip nešokinėk.
355   27|           piemuo.~    - Nutilk! O ko tu nesidrieki gulti?~    -