Part

  1    1|                   Neberandu.~    - Kai nuleis sniegą, tik nepatingėk
  2    1|      apšauks.~    - Naginės gerai, kai šąla - kojai sveikiau. Bet
  3    1|       Dienos jau itin pratįsusios. Kai saulė įspindi pro šakas,
  4    1|         pasiusk.~    - Nebekrutės, kai užpilsi gerą mierą.~    -
  5    1|                   Jis atleistas. O kai jau kartą pavarytas, tai
  6    1|         visai kas kita. Šiuo metu, kai į tavo pragertą galvelę
  7    1|           sakai. Bet šuniui nekas, kai jis prie klėties prirakintas.
  8    1|        prie klėties prirakintas. O kai palaidas, tu paimk jį. Dulka
  9    1|          pigu spręsti ir niekinti, kai viskas aišku ir norai tokie
 10    1|            vietomis - tušti lopai, kai sudygo. Ak tu, sakau, nors
 11    1|          tada pagalvoti apie save. Kai užaugino brolius ir seseris,
 12    1|          kareivinėse. Su juom gali kai kur pamėginti. Jis siūlė
 13    2|            ryto. Suvis jau niekai, kai reikia versti kišenes, norint
 14    2|          ir itin gražiai užvaryti. Kai buvo priėję gero miško -
 15    2|                Tai bus linksmybių, kai atsivers kiauroji! - gižiai
 16    2|        nešk savo kavalšes lauk. Bo kai atsiras vandens iki kelių,
 17    2|            namo.~    - Kas ubagui, kai sodžius dega? - jam pritarė. ~   
 18    2|           akys.~    - O ką tu ėsi, kai nebus darbo? - prašiepė
 19    2|     užverstas. Nė šunys neėda. Bet kai iš bado, bus ne pro šalį, -
 20    2|               Nė šio, nė to.~    - Kai pastumi, dar vis eina.~    -
 21    2|      Kokios čia gali būti derybos, kai viskas ir taip aišku? Yra
 22    2|      laikytis taip, kad bent tada, kai galim, įkinkyti ir darbą
 23    2|             Bet ką aš bepadarysiu, kai taip viskas dailiai klostosi? -
 24    2|         suplieks arklį botagu. Bet kai tas nieko, tai dar nejaukiau
 25    2|       tartum siekdamasis įsidėmėti kai kuriuos veidus ir atpažinti
 26    2|     padedamas, pervertė popierius, kai kuriuos atidėdamas, kai
 27    2|            kai kuriuos atidėdamas, kai kuriuos pabraukdamas pieštuku.
 28    3|          skirtas bičių viliojimui, kai medunešio metu jų spiečiai
 29    3|     nesukraudavo į porines šlajas, kai prieškalėdy išsiruošdavo
 30    3|          vasarą, o krautuvė žiemą, kai prasidėdavo miško darbai.~   
 31    3|           dalis, statyta dar tada, kai nesivaideno tokie auksiniai
 32    3|     nesivaržant gerti jų degtienę, kai turgų dienomis jie statiniu
 33    3|          kaip susiraukė Melamedas, kai Petras sušuko: pustrečio!
 34    3|            ir džiaugsmą keliančiu, kai šeštadienio vakarais glostydavo
 35    3|    atgaivai. Bet ji visai kitokia, kai kalbasi su Petru.~    Gužo
 36    3|      degtienė... Bet reikia gerti, kai nieko geresnio. Ir žibalą
 37    3|            netikiu. Ką bepadarysi, kai šitaip žmogui išeina. O
 38    3|           skusis... O žinai, Agne? Kai pradžius keliai, aš pirksiu
 39    3|       gaida praskambo jos žodžiai, kai tarė: - Vasarą čia nuobodu
 40    3|          kelmas, snaudžia ana kur, kai jo mergą driskis gvoltavoja, -
 41    4|          važys. Žvangučiai aidėjo, kai didelis sartas arklys purtė
 42    4|          dar negėręs - dar, dar. O kai tik kokią raselę paimu,
 43    4|  blaivutėlis lyg prieš komuniją. - Kai išgirsit, beregint išsipagiriosit.~    -
 44    4|            gal nebūtų įveikęs. Bet kai jakna užkaista, tai nėra
 45    4|          ten besiterlens rankomis, kai mašinų geriausių pridaryta.
 46    4|         juk čia žmonės tarp miškų, kai nusisprogsta. Kurią dieną
 47    4|          pilvo atsigulęs iš lovio. Kai įpranti... Va, Gužien, aš
 48    4|          barškėjo į butelio kaklą. Kai atitraukė, per du piršlu
 49    5|  sutalpinti kelių sprindžių plote. Kai statė juos, buvo geri laikai,
 50    5|            buvo prieš keletą metų, kai keliaujančius į turgų pasitikdavo
 51    5|         turu dėl tau vena dalikus, kai tu eisi pas panų. Tik viena
 52    5|            nenoriai pasitraukdami, kai iš vidaus, pasiramstydamas
 53    5|          Anais klestėjimo laikais, kai kaimietis ėmė už rugių centnerį
 54    5|      nebežinojo nė kiek beprašyti, kai mirkytų linų birkava siekė
 55    5|            susirinkit.~    Eigulys kai ką atsiminė.~    - O tvirtas
 56    5|    Parsiradau jau gerai įdienojus. Kai dribau, išgulėjau iki pavakario.
 57    5|            ir apskritai valdiškon, kai esi baustas karo komendanto.
 58    5|    atsilošė Baikštys. - Tą vakarą, kai susimušei, pasakojau. Gėrėm,
 59    5|    sutvirtinimui nuo savęs paprašė kai ko atnešti.~    Išgėrė jis
 60    6|            pavasario pirmąjį rytą. Kai nuo aušros varnėnai švilpavo,
 61    6|          rytais praėjusios žiemos, kai tekdavo grįžti prie darbo
 62    6|          liemenys, eglių dantys ir kai kur tarp jų balta beržo
 63    6|           kliuvinėjo. Anom dienom, kai susirinkdavo atsiimti uždarbio
 64    6|            ketindamas atsiprašyti, kai tik pasiliks viena Gužienė.
 65    6|         tik užbėgau pasiimti šukų, kai mama pasakė, kad jis pasiliks.~    -
 66    6|             Rodos, to nematau. Gal kai manęs nėra? Bet dabar man
 67    6|          viskas vertėsi per galvą, kai du tokie jaučiai susirėmė
 68    6|      šulinio ir pildavai į kitą? O kai tą pripildavai, tai vėl
 69    7|           Tokiam ir miegas budrus, kai turi ką saugoti - atsiminė
 70    7|   rikiavosi dailios spintelės. Pro kai kurių praviras dureles matėsi
 71    7|            nė vienas vyras troboj. Kai pačią parsivedė. Kaip gaidys
 72    7|        senąją Doveikienę sapnavai, kai parsivežė, nelyginant veršį
 73    7|     pirties langelio prisiplakusį, kai moterys vanojosi. Išpėrė
 74    7|            tingus pasislinkti, bet kai pasimaišo ant tako - nepraleidžia
 75    7|          prieš didžiuosius darbus. Kai jie prasidės, visos rankos
 76    7|         melsvą, ūkuojant tolumoje, kai vėjas dūko ir laužė jas,
 77    7|           kamavosi nuo pat aušros, kai Jonas paklausė, ką jis bus
 78    8|        lentomis, statyta dar tada, kai žmonės mokėjo dirbti neskubėdami
 79    8|     sumerkdami brastos vandenin. O kai ėjo siūbuojanti minia tris
 80    8|          saugojo nušveistus batus, kai visa išeiga ir džiaugsmas
 81    8|            skamba Agnės plaukuose, kai ji atmeta galvą grakščiai,
 82    8|           žemę. Kas liks iš beržo, kai išlašės paskutinis drėgmės
 83    8|         beržas pasmerktas mirčiai. Kai kiti tuo tarpu aplink gyvens
 84    8|            muzikos. Nereikėjo.~    Kai Gužienė pasiūlė kuriam nors
 85    8|            polaidžio vakarą.~    - Kai gėrėm ir mušėmės. Aną vakarą...-
 86    8|          gėrėjosi juom, atpažinusi kai kurias žymes, jau anksčiau
 87    8|           jau anksčiau pastebėtas, kai jis baudėsi galvą panarinęs
 88    9|           negeru laiku jį išjuokė. Kai beliko jam tik eiti ir pasiimti,
 89    9|           pasirodė ir antrą kartą, kai jis ėjo su mergaite, ir
 90    9|     trinasi susnos valdininkėliai. Kai alga ir ūkis, tai bent gyvenimas!
 91    9|            tylu kaip vidury miško, kai vidudienio kaitros apglušinti
 92    9|     nerimastis, tartum per miegus, kai mato stovintį šalia savęs,
 93    9|           Jūs turbūt taip atrodėt, kai lupot Melamedo įgaliotinį?~    -
 94    9|               Tu manęs nepamokysi, kai pats temoki tik ant karvių
 95    9|           nebuvo iš pačių grynųjų, kai kalbama apie valdišką tvarką
 96    9|           įversti glėbį šiaudų ir, kai tai jau buvo atlikta, griebę
 97   10|       strėnos dar vis neatsitaiso. Kai anais metais drangas nukėlei,
 98   10|          ateivis ranka, koks buvo, kai išmoko arti.~    - Dalgį
 99   10|          kad moki. Tikras artojas, kai sėt gali. Tik nežinia, kas
100   10|       kalbėti.~    - Gero nebebus, kai turi prasidėt su šeimyna.
101   10|            čiuke, čiuke, šaukdama. Kai tik ši atsikėlė iš šiaudų
102   10|        penimoji nė dorai sužvigti, kai jau gulėjo aukštinelka,
103   10|     nerūgojo Dievui.~    Vakarais, kai moterys sukosi su rateliais
104   10|        kretilais ir su kilpom?~    Kai vieną dieną apšarmojusiais
105   10|         kaip anksčiau to nesumetė, kai gėrybių tų visur perpilniui.~   
106   10|         sieką miežių kruopoms.~    Kai jau bažnytiniai padėkoję
107   10|          mokat? Kur nemokėsit? Jau kai prisipažįstat, tai ir išrišimą
108   10|         Nebenutuokiu.~    - Nugis, kai rauplės visus septynius
109   10|         klebonas greitai atsekė. - Kai rauplės siautė... Tai jau
110   10|       malonia ir nuolankia šviesa, kai sekiojo vaiko žingsnius
111   10|          vaikščioti gūžį išvertus, kai namie tokia šeimininkė.
112   10|             Nemažėjo jie net tada, kai Doveika pradėjo naujas trobas
113   11|            ir poilsis tokiu laiku, kai kojos pamuštos sėjamose
114   11|            senai, rambiai kumelei, kai, kritęs į vežimą, pagriebė
115   11|      matyti, kas dėjosi jame tada, kai jis bėgo nuo jos lango ir
116   11|   mūriniame name prie viešo kelio, kai šeimininkavo tokia skaisti
117   11|          pats ievų žydėjimas buvo, kai tirštais baltų žiedų kekių
118   11|            vaikystės prisiminimus, kai, pirmą kartą išginus bandą,
119   11|        Taigi kas tą galėjo žinoti? Kai suminėjo aštuonis, jis palenkė
120   11|           tu.~    - Palauk vakaro. Kai aš ateisiu. Temstant...
121   12|            vasarojaus ir dobilų. O kai sukildavo rugiai, jų varpos
122   12|     švėtrynės sparnus. Vieną rytą, kai jis buvo atėjęs prie vieškelio,
123   12|            jam stojosi anie metai, kai matininkai atėmė iš jo žemes,
124   12|      matininkai atėmė iš jo žemes, kai kiti, į tuos panašūs, išbraidė
125   12|      Nebebuvo gero nuo tos dienos, kai pirmas svetimasis įkėlė
126   12|          suvažinėtą ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs prie griovio
127   12|             Miežių sėjimo laiku ir kai jau rugys bamblyje. Neee,
128   12|       sumažins grietinės apyvartą, kai šimtai griovkasių pasius
129   12|           vingyje, šieną nupjovus. Kai pasipils moterys iš tolimųjų
130   12|        tolimųjų kaimų uogų rinkti. Kai pradės lankyti savo vyrus,
131   12|          jautė jaunoji Doveikienė, kai ūkininkas sustojo prie mūrinio
132   12|         žalsvam prietemos danguje? Kai jis tingiai nuleido kojas
133   12|     arklinės ir dar ant popierosų, kai tuščią buteliuką grąžinsiu.
134   12|            Aš čia pat. E, prastai, kai žmogus neišgeri sulig miera.
135   12|         dabar jie turės išsikelti, kai jūs atvažiavot.~    - Jie
136   12|            turėsit taip pat. Vaje, kai pats miego saldumas!~    -
137   12|        bendrovė. Bendrovė nutarusi kai kuriuose savo skyriuose,
138   12|           nors geresniam. Ir tada, kai ji buvo pačiame laukimo
139   12|           jau manė sulaukę dienos, kai vaikai pradės remti jų senatvę.
140   12|           ir prastypusi mergiotė - kai susimanė ją leisti mokytis.
141   13|            vakaroti ir tokiu metu, kai devintą valandą dar nėra
142   13|        langu su šautuvu tarp kojų, kai jo jauna žmona skaito gražias
143   13|          jis neliko skolingas, ir, kai pastatė ją ant žemės, vargšė
144   13|            esąs po vakarienės, bet kai įsismagino šveisti blynus,
145   13|     pokaičio datrauksiu.~    - No, kai aš buvau tų metų, tai kartais
146   13|      skaistų rytmetį, panašų į šį. Kai ji trynė užmiegotas akis,
147   13|      minčių jo galvoje tokiu metu, kai dar nebuvo atvėsęs jo kraujas,
148   13|         nebuvo atvėsęs jo kraujas, kai prakaito sūrumas tebegraužė
149   13|      obuoliai. Tik bulvė nemėgsta, kai ją palieka žemėje. Ji žemėje
150   13|          žinoma, kad jau po visko, kai atrodo, jog žemėje nieko
151   13|           viena, paimanti antrą, o kai šalia trečia ar ketvirta,
152   13|          tokiu metu pati pasirodė, kai nebebuvo nė kur, nė kaip
153   13|          buvo sekęs pereitą naktį, kai buvo tempiamas pastogėn
154   13|          Jis jautėsi esąs pirtyje, kai, dar nespėjus nusirengti,
155   13|          dengė jos kaktą ir ausis, kai ji darbavosi pasilenkusi
156   14|   džiaugtis, galės žinotis motina, kai ištrauks ją negyvą ant kranto
157   14|      džiūgaują motinos žodžiai. Ir kai pajuto, kad jau gali ištarti.
158   14|       jauna. Tegul nesiūlo laimių, kai laimę jau ji pati laikė
159   14|                 Žvaigždės siūbavo. Kai kurios iš jų krito į medžius,
160   14|             Nebus kada ir gyventi, kai visų klausysies. Ot, pasigausiu
161   14|       greičiausiai jau buvo miręs, kai atrado jį gulintį. Kas jį
162   14|        slenksčio tespėjo pažengti, kai girgždėdamas ir svyruodamas
163   14|      pripildyti prie latako maišą. Kai miltai užsikimšo, jį pradėjo
164   14|       vartos tokį nenusakomą žodį, kai ir be jo, tik pauosčius,
165   15|   Krivickas moka ir pasibranginti, kai taip.~    - Galim ir čia
166   15|        būtum pirkęs, tai kur dėsi, kai savo trobų tiek ir tiek?
167   15|          pasidaryti ūkininku, bet, kai prie savo turėtų dviejų
168   15|    nuošimčiai auga, to jau nemato. Kai gavo pinigo, tai ir pagyveno
169   15|           jis dar į krūtinę kimba, kai nori patarti. Na, ir pardavė.
170   15|     trečiam mėnesiui. Bet kas bus, kai, tam pasibaigus, persigalvos?
171   15|         darbymečiui užėjus - tada, kai žmogaus be spąstų nė miesto
172   15|     malonus, nė geras daiktas. Bet kai taip susidėjo, ką čia bedejuosi.
173   15|           ataraugos ateina visada, kai veiksmas jau atliktas ir
174   15|      privertė pasilikti vienkiemy, kai to jis visai nemanė ir planavo
175   15|          vachmistrai? Ir dar tokį, kai jį galėjo net vaikas sudoroti?~   
176   15|      galėjo rasti eibes pavyzdžių, kai jo žodžius ir mintį diktavo
177   15|           atsileidusi ir pavakary, kai jį užkalbino Laurynas, atrėmęs
178   15|      baigsiu. Kažin, kur mane dės, kai nebepaslinksiu prie gyvulių?
179   15|            žinai, kas jam belieka, kai atima tarbą? Turi mirti.
180   15|            raudona ir išsiganiusi. Kai dukterį leido už vyro, jai
181   15|          nori, ir atitrauks ranką, kai jau griebsi išsižiojęs.
182   15|            žolių dar tais laikais, kai vienkiemį tebevaldė Striūnos.
183   15|             kietai sudirbta ranka, kai ji buvo ją pasigriebusi
184   16|          mokyklą ir siekti toliau. Kai prasitarė, ką veiks vasarą,
185   16|          vyro, ir nemanė trauktis. Kai jis sustojo už kelių žingsnių.
186   16|   Kultūrtechnikas tikrino sąrašus. Kai kurių trūko, užtat jų vieton
187   16|   arkaniuolo triūbos nebeišgirsit, kai šauks Juozapato pakalnėn.~    -
188   16|            pakalnėn.~    - Na jau. Kai pradės durpynų eksploataciją,
189   16|        kada pradės, nežinia.~    - Kai tik išvarysim griovius,
190   16|            tik išvarysim griovius, kai nusausinsim, ir pradės. ~   
191   16|         šiame krašte neišbrendami, kai palyja. Durpė sukurs mūrinę
192   16|         viršaitis piktinosi.~    - Kai sotus, ir merga ne pro šalį.
193   16|     senosios. Bet nebuvo nė sykio, kai parsivedė Moniką. Vaizdas
194   16|           jau artinosi prie tilto, kai iš miško išlindo automobilis
195   16|          sekretorius atsilikdamas, kai kiti jau ruošėsi leistis
196   16|    gindamas savo bylą.~    - Taigi kai Doveika buvo viršaičiu,
197   17|         jie tau nesakys? Aš manau, kai tik tave pamatė, tuojau.
198   17|       marškas apačioje.~    Ji dar kai ką atsiminė. Ji buvo kiaurai
199   17|             O seniau būtų galėjęs. Kai galėjo, tai nieko panašaus
200   17|           mišką. Gero jau nebebus, kai įsimetė tokie giedoriai.~   
201   17|        prie lango ir klausėsi.~    Kai jau viskas buvo nurimę ir
202   17|         žmona.~    - Aha, rytoj. O kai atsikeli, vėl iš naujo. ~   
203   17|            gero tai niekad nelauk, kai įsileidi į savo namus miesto
204   17|       laukimas ir gadinimas nervų. Kai pasigėrė, tai lygiai tokie
205   17|         kaip namuos pasidaro nyku, kai nė tos širdies, nė rakto,
206   17|                O, daug dar reikia. Kai pagalvoji, kad visa gyvenimėlį
207   17|          sužadėtuvėmis tą valanda, kai ji pareiškė sutinkanti.
208   17|      sudarymą? Turbūt, nes ji pati kai ką galėjo ir užmiršti. Ūkį
209   18|            kiti pasiėmė savo dalį. Kai kas net jai patiko ir su
210   18|          beprasmę. Kur ji pasidės, kai vilkelis išsisuks?~    Pavasaris
211   18|            pat ankstyvo pavasario, kai dar tik brinko pumpurai,
212   18|          bloga galėsią pasidaryti, kai išvers seno kapo kaulus.
213   18|            Taip jam ir buvę kartą, kai kažin kokį tolima giminaitį
214   18|          tai. Kada jie dainuos, ar kai patys sulauks tos dienos?~   
215   18|      išeiti. Kas kalba apie mirtį, kai žemė pačiam gražume ir žydėjime?
216   19|       Sakiau, - sutiko Tugaudis. - Kai išgeriu, tai ir atsiveria
217   19|          Nė girti, nė peikti. Tik, kai prisimeni, kad jos visos
218   19|           grįš? Už jokius pinigus. Kai tarnavo pasieniečiu, tai
219   19|             Spės nueiti ir taip. O kai rytą paėmęs pažiūrėjau,
220   19|       sugrįš? Gal?.. Tik ne dabar. Kai sutiko merginą, ir ji kaip
221   19|            Tik ką mes uždainuosim, kai vasara pasibaigs? Ar ne
222   19|            Veroniką trumpai. O jau kai griebsiu, tai bus griebta.
223   19|         nesigiriu. Nėra ko girtis. Kai buvau jaunesnis, tai jau
224   19|      aptilęs. Jis turėjo pailsėti. Kai pasnaus - visas pasaulis
225   19|          Velnias mano draugas.~    Kai ji apsikabina, jau tada
226   19|            ir aną tolimą pavasarį, kai dar ir jis nieko nežinojo
227   20|        panaudoti Krivicko daržinę. Kai ji užsivers iki čiukuro
228   20|       gudriai taupomas tam laikui, kai miškas taps vertesnis už
229   20|           jau nebebus kaip seniau, kai lūždavo abu trobos galai.
230   20|            tėviškę nė puse burnos. Kai taip, tai ir išmušta lazda
231   20|        neapvogtų, bet vis tikriau, kai namuose yra ir kitokio turto,
232   20|      nuslūgs sunkumas nuo širdies, kai atras. Tamsiaplaukę mergiotę
233   20|             ir jis pats toks buvo, kai atkeliavo miškų keliu į
234   20|            neatsekamas švitėjimas, kai kada pastebimas šulinio
235   21|            jai tas patinka, ar ne. Kai darbymetė visiems, tai jau
236   21|         jie išėję iš gyvatynų, ir, kai dainuoja vakare, tai linksta
237   21|    plikabambiu, ir kur jis dės ją, kai neturi nė vietos galvai
238   21|          Motina budresnė pasidarė, kai tiek svetimų vyrų šmeižiasi
239   21|           lovos... Ant tos pačios. Kai daužėsi perkūnai ir žaibai
240   21|          gerai, tegul laukia. Bet, kai ateis, tai taip gaus, kad
241   21|               Iš kur čia pagirios, kai žmogus kojų nebepakeli.~    -
242   21|           ir apibėgusi namo kampą, kai cvanktelėjo durų varpelis
243   21|                 Kurį vakarą?~    - Kai Monika buvo pas eigulį.
244   21|           Iš kur ten viską žinosi, kai ir be to esama įvairių bėdų.~    -
245   21|       Tokių jau esu prisižiūrėjęs. Kai dar mokiausi, tai matydavau
246   21|          statmena raukšlė tarp jų, kai nutilęs mėgindavo surikiuoti
247   21|                 Kada ateisi?~    - Kai tik galėsiu. Ir ateisiu...~    -
248   21|            nusigrūsti kartu? Tada, kai dar buvo vis tiek, kurion
249   21|            puikiai atsiminė dieną, kai traukė iš namų su skalbinių
250   22|          pinigai, kam tos dovanos, kai priešais sūnus toks didelis,
251   22|       išlydėjo ankstyvą rytą tada, kai šeimininkas nešė paprašytus
252   22|           laikus.~    - Bet Tilius kai trenkė jį lauk, tai maniau,
253   22|  Susikabinę, svyruodami, tuo metu, kai merginos krypavo ratu, taip
254   22|    pamatyti atslenkant ir jo akis, kai išvys ją šokančią su tuo
255   22|    paliekąs bejėgiškai sustingusį, kai ateina valia pajudėti ir
256   22|        pasipiktinimui nebuvo ribų, kai sužinojo, jog Tilius išvažiuoja -
257   22|            ir galvą panarinęs. Bet kai apsivelka sekmadienį naujais
258   22|    Susimušė, - sprendė Tilius. Ir, kai Laurynas neatsiliepė, dar
259   22|     drebėjo ne mažiau už jį.~    - Kai senis užmigs, aš ateisiu
260   23|          nuojauta tarė Tilius. - O kai praeis ji? Ir įsigalės ruduo?~    -
261   23|           Šienpjūviai jau keikėsi, kai atėjo su daigiais į našias
262   23|           Seniai negalėjo užmigti, kai ant jų gero kėsinosi tiek
263   23|          prinokti soduose vaisiai, kai juos purtė, nuplėšdami su
264   23|         kuriam kartą trinktelėjai, kai per daug lindo prie Milės.~   
265   23|     pirties langelio prisiplojusį, kai moterys prausėsi.~    -
266   23|   nežiopčiojo. Petras tik juokėsi, kai Každaila grasino. Jis ir
267   23|         krautuvė buvo ištuštėjusi, kai dauguma gėrovų patraukė
268   23|        švelniai rankos ant peties, kai jis pašaukiąs naują partiją
269   23|         nespėjęs pašokti ant kojų, kai jau Gužas virtęs pro duris.
270   23|     daržiniukės kaip tik tuo metu, kai viduj pati bjauriai surikusi.~   
271   23|             iš pupų nevaromas. Bet kai griebė ir nešė pakėlęs,
272   23|           nedavęs išgerti kažkada, kai buvęs kruvinai pagiriotas.
273   23|    nesulaukiamas šeštadienis. Bet, kai jis ateina, staiga visi
274   24|           staiga atėjo ruduo. Nes, kai žmonės apsidairė, aplink
275   24|       Priešais siautė ugnies jūra. Kai ji buvo jau čia pat, paraką
276   24|    išsvilino, čia vėl kanalą kasa. Kai nutrauks iš tyrelio vandenį,
277   24|       nutrauks iš tyrelio vandenį, kai nebus drėgmės lieknuose,
278   24|         Šulinys mano talpus.~    - Kai pradėsim lakti, liek tesiras.~    -
279   24|         ponia? Ar ne nuo to laiko, kai prasidėjo upės kasimas?
280   24|         Kol nuklibuotum, kol ką. O kai reiktų bėgti atgal, ir nebeišbėgtum.~   
281   24|           ir aš padegti. Jau tada, kai jis prigavo Zuzaną. Jau
282   24|        raudonai įkaista. Šnypščia, kai vandens užtyška.~    Ar
283   24|      toliausiai.~    - Aš išeisiu, kai man reikės. Išeisiu, nebijok, -
284   24|              Neišgirs. Aš išeisiu, kai ateis laikas. Dar palauksiu.
285   24|              Išgerk, tai nebijosi. Kai tik tu čia atėjai, aš tuojau
286   24|             Jūsų vaikus paganysiu, kai nieko geresnio nebenusitversiu.~    -
287   25|           kad taip gražiai praėjo. Kai kitoms po tokių linksmybių
288   25| neįžengiamame tankumyne, kaip daro kai kurie miško žvėrys. Jie
289   25|          juk taip atsitinka visad, kai lizdas nebesutalpina paukščių.
290   25|     motinos. Dar vasarą, dar tada, kai laidojo eigulio tėvą, ji
291   25|    smulkiausiai.~    Buvo valandų, kai ji pašokdavo ir norėdavo
292   25|         pakopos į gilumą, į tamsą. Kai koją nukels nuo paskutinės -
293   25|           peršamas, ir nieko. Bet, kai Agnė pasijus viena ir kaip
294   25|              Vis Laurynas nuperka, kai grįžta su pienu.~    - Tu
295   25|        bernais. Kas dėjosi vasarą, kai apie ją drumstėsi spiečiais!
296   25|    neiškentė ir užkalbino Lauryną, kai šis sustabdė savu žlibąją
297   25|          kaip nejauku Gužui po to. Kai kaimynystėje įsimeta amaras,
298   25|             Nors ir kraujais lytų, kai ji išvažiuos. Dar geriau.
299   26|              DVIDEŠIMT ŠEŠTAS ~    Kai kam gal vasara atrodė buvusi
300   26|       išėjus į kiemą, tokiu laiku, kai ne tik žmonės, bet ir šunes,
301   26|    panėšėjo į aną atodrėkio dieną, kai jis veržte veržėsi iš miško.
302   26|           veržte veržėsi iš miško. Kai palaukė jį traukė lyg aukos
303   26|             tai kažin kaip keista, kai kakta rasoja stambiais lašais.
304   26|     nesivarginkit dėl manęs. Noriu kai ko paklausti.~    Ir jis
305   26|        tiek niekuom ne pranašesnė, kai reikalai susimaizgo. Tilius
306   26|     bučiuodama.~    - Aš turiu tau kai ką pasakyti. Vėliau. Gerai? -
307   26|        nematė gražesnės, net tada, kai buvo išsipusčiusi išeiginiais
308   26|   išsipusčiusi išeiginiais rūbais. Kai įsiveržė prietemoje į jo
309   26|           prietemoje į jo kambarį, kai švitėjo auskarai ir akys
310   26|          ir geidžiamos - net tada, kai sulaikė jį ant kelio, kai
311   26|          kai sulaikė jį ant kelio, kai jie puolė po eglėmis, jų
312   26|        gerai jie jausis ir vėliau, kai jau bus kas nors atsitikę.
313   26|       mįslės imi ir padaugini. Bet kai ateina laikas dirbti - mes
314   26|          vyras. Tik iš pažiūros. O kai ką rimtesnio, ir nebėra
315   26|        sakė šlubis Laurynas. Senis kai ką nuuodžia - šnabždėjo
316   26|            įvyksta ne laiku, tada, kai negalima pasinaudoti, nenuplėšus
317   26|            bus amžiams suramintas. Kai jam pranešiu, jei ir nekris
318   27|        pagarbos? Gal dar anksčiau, kai pradėjo supirkinėti nusigyvenusius
319   27|        kaip tik netoliese sustojo, kai iškrito vienam jų nosinė
320   27|            senis savo veidą skuto, kai senelė leido laisvai klestėti
321   27|          kad ateina tokia valanda, kai viskas atsitolina ir lieka
322   27|           su tąja nykia karšatimi, kai jis tebebuvo pilnas jėgų
323   27|      rugiuose? Net ir antrą kartą, kai, kažkokios jėgos traukiamas,
324   27|         jos gudrių išsisukinėjimų, kai tik užsimindavo, kad jau
325   27|           laikėsi jau nuo tų metų, kai pernakvojo pas senuosius
326   27|                Nešviesk į akis, ba kai trauksiu, tai išlėks iš
327   27|          jis tą lemputę nešiojasi, kai šitaip šviesu? Alia. Jis
328   27|           šviesu? Alia. Jis ketino kai kam pašviesti į akis ir
329   27|         tako.~    - Kur jūs buvot, kai aš jūsų ieškojau? - paklausė.~    -