| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
1 5| užrašytas skaitmuo. Kartais 10, kartais 12. Jei tiek atrodė 2 5| skaitmuo. Kartais 10, kartais 12. Jei tiek atrodė per brangu, 3 2| lašinių bryzelį, ir kuo abejingiausiai tarė:~ - Kas mums? Kirvius 4 26| siutinte siutino jauno vyro abejingumas ir nerodoma pagarba. Gauti 5 9| toliau savo nuovargiu ir abejingumu persunktus apmąstymus. Bet 6 3| gali ir į prastą supti? - abejojo tas, kurs sugebėjo perskaityti, 7 17| jau beveik nebekėlė jokių abejonių.~ Ir taip belyginant 8 21| Rimtai. Ir aš pykstu.~ - Abidvi. Vaje, kaip žiauru.~ - 9 2| Vežėjai maustė arkliams abrakines avižų, dangstė juos gūniomis 10 5| romus po stiklu ir turėsi abrozą savo patrono švenčiausį. 11 9| Kuo jūs mane laikot? Abstinentu ar blaivininku? Aš iš tolo 12 17| O inžinierius toks, tai actą su šaukštu srėbė ir dorojo 13 16| šaltienos. Reikia būtinai. O kur actas? Ji išbėgo į kiemą ir apsidairiusi 14 3| silkės su svogūnu, mirkytos acte. Rudos šikšnos portfelis 15 3| kad juto jų lyg plonyčių adatėlių dūrius ant veido.~ - 16 5| Karo komendanto įsakymu, administracine tvarka dviem savaitėm už 17 10| Pakilę gaidykste, sugiedoję adynas ir apsiliuobę, ėjo mušti 18 5| laikuose eibės didžiųjų pirklių agentų ir, įsikibę į šalydrangius, 19 27| Kryžkelėse, prie mokyklų ar pašto agentūrų vis kas nors įlipdavo ir 20 21| nenorėjo. Panele Agne, panele Agnyte. Panelė ir panelė. Koks 21 11| ir šventai dėjosi į galvą agronomo patarimus. Tilius pripažino 22 12| ją atrado pienininkas su agronomu, vieną šeštadienio popietę 23 22| ir silpniausio atsakymo aidą. Jo nuotaika kito su kiekvienu 24 12| pasiliko kaip iššluotas, net aidėdamas nuo tuštumo. Gužo moterys 25 4| lakuotas važys. Žvangučiai aidėjo, kai didelis sartas arklys 26 12| palaukdami ir įsiklausydami savo aido iš pamiškės. Ir iš miško 27 3| iškirpimas - kaip nušviesta aikštelė vidury miško, kur norėtum 28 22| buvo sugužėję gegužinės aikštėn. Per lauką atsibliaustė 29 26| pabėgėti kuo toliausiai, kad nė aimanos, nė priekaištų nesigirdėtų. 30 11| iš aukšto, kaip tvanki ir aistri naktis, nusileidusi iš viršaus 31 21| skaudaus svėrių geltonumo ir jo aitrios kvapties.~ Skruzdėlė 32 12| negalėjo nieko tikro ir aiškesnio apčiuopti, tai klausa ją 33 15| teismas, jei byla per daug aiški. Atliekant jam bausmę, ir 34 12| Jos vienatvė, turėjusi aiškias savižudybės užmačias, baigėsi 35 15| kaimyniškai ir draugiškai aiškinęsi. Ir vėl dabar iš naujo. 36 16| kiti. Mėčiojo rankomis, aiškinosi, tarėsi. Jų buvo visas ketvertas 37 14| švietė įrašas WHISKEY. Galėjo aiškinti, kiek tik nori, kad tas 38 17| sakyti, ką nori ir kaip nori. Aiškintis, teisintis, kaltinti. Teisinga 39 22| organizacinis drūtgalys su aiškiu nerimu ruošėsi sutikti atplūstantį 40 16| statydami vyrų grupes ir duodami aiškius nurodymus.~ Žmogus nusiėmė 41 18| ir neklaidino kilų. Toks aiškus ir ryškiai apibrėžtas jo 42 6| miškas kilo, ėjo žalyn, aiškyn. Jau išsiskyrė pavieniai 43 11| ir pro duris puolė lauk. Aižiai džeržgė geležis, velkama 44 23| O tą vyriokšlį tai jau aižo, kas tik netingi. Ir patsai 45 22| jau ne jos reikalas, tegul aižosi narsuoliai, ir, kas pirmesnis, 46 6| daigą iš senos velėnos, aižydama pumpurus ir sprogdindama 47 16| po einančiųjų naginėmis. Aižydamosi biro į šimtus raginių, persisunkusių 48 21| šluotražiu ir kad pasius aižyti mano kaulus. Tai rimtai 49 8| pažliugusią klampynę, prižėlusią ajerų ir viksvų parudavusiais 50 9| dainuoti: ~ Šimts ar, šimts akėj,~ Šimtą grikių nepasėj.~ 51 13| parsimušęs? Teks tom pačiom akelėm išeiti į lauką.~ - Iki 52 5| ir sodų. Ir gelžininkas Akermanis čia garsino savo spynas, 53 17| dažniausiai virė ne ką kita kaip akėtvirbalį arba kirvį, o sriuba išeidavo 54 17| srėbė ir gyrė. Jei prie akėtvirbalio dar druskos žiupsnį įbersi, 55 7| išeina dūmais.~ Julė daužė akėtvirbaliu į seną žagrę, pakabintą 56 6| Ir vis toliau ir toliau akiai neaprėpiamais tyrelio plotais, 57 13| begarsiai pleveno žaibas, tai akimirkai nutrindamas žvaigždes nuo 58 23| Tik trumpos valandos, tik akimirksniai, nuvogti ir išplėšti iš 59 13| ranka jį užslėgė tuo pačiu akimoju. Ir iš jo pakilo tik tampomas 60 20| susvyravimas ant liepto, akims aptavaravus nuo per gausios 61 11| kyšojo virš prekystalio. Akinamai balta apikaklė ir palaidinis 62 13| besibrūžindami kamienai. Akinantis žaibas statmena rykšte suplakė 63 21| Tik be barzdos.~ - Su akiniais?~ - Be. Gal dar nežlibas? 64 16| atkišęs ranka, sveikinosi akiniuotas vyras.~ - Ne, neseniai, 65 27| slampinėjo sotūs miesto seniai - akiniuoti, su lazdom, su skėčiais, 66 11| nenuneštų, o antrąja pakėlė akinius ant kaktos. Ir žiūrėjo iš 67 21| daužėsi perkūnai ir žaibai akino, prasiverždami pro plyšius 68 14| Jų laimė kaip tik rėmėsi akiračio siaurumu, kaip tik ji puikiausiai 69 2| nuotartis jis grąžino į akivaizdų plotą ir visų nesėkmių kaltininko 70 14| nuolauža, čia atvežta kaip akivaizdus įrodymas.~ O prieš tai 71 26| nuotoliuose ir be jokių akivaizdžių ženklų, jį supurtė. Akių 72 12| gyvačių šipšynai, verdenės, akivaros ir liumpuoją liūnai. Ten 73 7| pakraščius be nuovokos ir aklai. Geriausia naktį ir užlakiuose, 74 19| atgal. Už nugaros - siena ir akligatvis.~ Kiek ilgai jis ištvėrė 75 12| įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, 76 4| sunkiais vandeningais debesimis aklinai apvožė mirkstančią žemę. 77 13| kraujas kaip suspaustas garas akliname inde, grasindamas suplėšyti 78 15| Juodus akuliorius dėvėjo ir akliu davėsi. O matė geriau už 79 23| upokšnis su auksiniais dugno akmenaičiais. Tokia buvo jos meilė. Kaip 80 11| šepetėliai, pastos, pragaro akmenėliai karpoms, kremai, muiliukai 81 7| iš šonų apdėtas baltais akmenim. Jis vedė prie didelės, 82 21| žliaukiantis lietus nesulaikė. Ir akmenimis sningant, jie būtų pastoviai 83 6| būtų pasmerktas tarp mūrų, akmeninės aikštės ir geležinės drausmės. 84 18| nuteškėjo vandens srovelė į akmeninį lovį. Jis gėrė, vilgė kaktą 85 21| vaivorų, nusipylusių stambiom aksominėm uogom. Tarp kadugių grakščiai 86 11| auksakalio lange, atvirose, aksomu išmuštose dėžutėse žvarbo 87 15| Buvo toks Pilvinis. Juodus akuliorius dėvėjo ir akliu davėsi. 88 20| spinduliais mėlynėn įsmigę akuotai. Čia stingdė alsavimą ir 89 19| sutiko merginą, ir ji kaip akuotas užkrėtė akį. Neišimamai, 90 26| naginių apivarai, ir miežių akuotų nuėsti sprandai įsidega 91 1| pasižiūrėjo, sumirksėjo mažom akutėm, taip, lyg prieš save matytų 92 16| baigiant Basiuliškių Doveika, akylai stebėjo ir sekė sujudimą 93 8| ir kurtinantis paukščių alasas.~ - Dabar į vidų, mūsų 94 22| progą. Jis apžiūrėjo sesers albumėlį, kur tarp daugelio fotografijų 95 24| atsigeriant.~ - Tai bent alelis.~ - Gerą užtaiso Jonas.~ - 96 12| Gauja vaikinų, imančių algas ir besitrinančių vienas 97 12| kaip sužiedėjęs nagas, bet algelė tokia kukli. Ne, ne taip 98 27| nešiojasi, kai šitaip šviesu? Alia. Jis ketino kai kam pašviesti 99 2| reikalingas po žiaurių ir alinančių dienų miške. Negausus įvykiais 100 26| nuošalioje kluonienoje, pabaigus alinanti nakties darbą, buvo tylu 101 23| negailestingai ją plovusį ir alinusį. Juo trumpesni jų susitikimai 102 23| įsiverždavo jo guolin. Ji buvo alkana meilės ir glamonių, ji buvo 103 13| vienų, dūstančių ankštame ir alkaname glėbyje. Trumpomis atoslūgio 104 18| šiurpiai ir iki kraujo. Alkani ir ištroškę, grobiui paruoštais 105 12| meškere. O jos tokios rajos ir alkanos, kad sulaužo meškerių kablius 106 1| nes tėvas paliko gaują alkanų vaikų. Visi kaip lazda nubraukti. 107 11| ankštumoje, dusino krūtinę. Alkanynėliuose laikėsi savotiškas, niekur 108 23| pavėlavusiu augliumi, kurio alkiui ir rajumui nėra vardo ir 109 27| atsiskyręs nuo šakelės sausas alksnio lapas. Laiką jis jautė uosle, 110 27| dobiliena pasiekė jauną alksnynėlį ir atsisėdo palaukti sutemų. 111 7| tvenkė pievas, skandino alksnynėlius, nunešdami lieptus, žuvų 112 6| apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje, kaip svyrančio ant vandens 113 25| vienkiemius, kertant miškelius ir alksnynus. Autobusas lingavo ir supo 114 11| O grįžę pliki, kiaurom alkūnėm ir, be skudurų maišo, nieko 115 21| keldamasis ir besiramstydamas alkūnėmis, išvoliojo didelius klastingo 116 6| įsikirto abiem rankom jo alkūnėn ir, galvą pakreipusi, žiūrėjo 117 18| tvankių naktų nepasotintame alkyje. Ji nirto, abiem rankom 118 22| medžiais, po tomis eglėmis alpinamai įkaitusiame žalumos dvelkime. 119 20| plaukai lietė jos plaukus, jos alsavimas šiureno jo antakius ir blakstienas. 120 20| gamta, kaip Dievo kvėpsmas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, 121 19| į miestelio karčemas ir aludes atmirkyti suskeldėjusių 122 26| ištraukia iš savo įrankių dėžės alyva išteptą armoniką. Trūksta 123 25| Apžiūrinėja, rūdis šveičia, alyvuota virvele vamzdžius pertraukia. 124 22| ruošėsi sutikti atplūstantį amarą ir išlaikyti tvarką.~ 125 26| ir ne iki galo. Kad bent amatą kokį mokėčiau. Siūčiau batus 126 12| sunkiai besiverčiančio amatininko šeimoje. Svėrė tokie dalykai, 127 7| tu matęs? Mušeika toks ir ambininkas. Nutvėrė jį prie pirties 128 10| užsakus pirmuosius duodu iš ambonijos. Po Trijų karalių atsibus 129 19| ir būtų, jeigu taip? Ir Amerike nieks tiek neuždirba, o 130 19| būdavo rašys laiškus iš Amerikos. Ar priimsit sūnų palaidūną 131 21| tavo pusdėdis Petras savo amželį, ir po manęs. Kas man belieka?~ - 132 25| žiūrint, dūmai atrodė lyg amžiais nesudylanti migla, apvožusi 133 5| brolijos ir visų brostvų amžinasis sąnarys, siūlė savo rankom 134 8| užtikrinta vieta ir linksmybės amžinos. Ir užkietėjusios širdys 135 22| niekų, jog užteks visam amžiui prisiminti. Ne pavydas, 136 26| kaip buvo pasitraukusi anądien iš kiemo, pamačius juodu 137 21| rankelėm, - pastebėjo Agnė, anaiptol nepasipiktinusi berno didelėmis 138 12| pavyzdžius, reikalingus analizei. Kad pasijustų visiškas 139 7| žingsnius ar kitą garsą anam kambary. Ir vėliau kieme 140 2| kažin ko nori, - šnypštė anasai kaimietis. - Ką tu padarysi 141 21| viską ištroško motinai jau anąsyk. Motina viską mintinai išmokusi. 142 11| geležis iš žaizdro, kritusi už ančio, degino jį geismo ugnis, 143 2| Kokių varniukų? Aš negaudau anė kokių varniukų. Aš kalbu 144 16| Kad visas pardavė anglams, nebėra ko.~ - Tai gal 145 23| Jis laikė sugniaužęs gyvą anglį. Ar vėjo gūsis jos neįpūs 146 16| prilygstanti briketams ir rudajai angliai. Jos čia sunkiai apskaičiuojami 147 13| didysis. Jo nagas - kaip anglis pajuodęs, ir iš panagės 148 9| pas žaląsias, prisimint aniem laikam? - ūkiškai samprotavo 149 10| suplojo Striūnienė. - Per Aniuolą sargą. Tokios pagados buvo 150 8| raides auksu nupūtė, ir aniuolas su palmės šaka lyg vėdinti 151 6| vangarykščiomis ir sakais ir ankstyvaisiais grybais. Viršūnės siūbavo, 152 6| atsiknojusios žievės karpė žiobtus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi 153 20| kryptimi ir užmiršęs savo ankstyvesnes nuotartis. Jaunuomenė, pasiutusi 154 5| cigaretę ir galvojo apie kažką ankstyvesnį. Jam trūko iškalbos. Ką 155 17| pasiplepėjote, - Tilius pergalvojo ankstyvesnįjį sakinį.~ - Taip, visą 156 16| skurdo ir išniekinimo. Tik ankstyvesnių žiemų kirtimuose jau kalėsi 157 18| atsiimti tai, kas praleista ankstyvoje jaunystėje. Žiemos kelias 158 26| pasileido ieškoti priebėgos. Per ankstyvos šalnos apkarpyta, nusiminimo 159 24| jau galėjo prasiblokšti ankstyvųjų šešeilių miežių. Sudaiginti 160 11| grybų kvapas. Ir jis kėlė ankstyvuosius vaikystės prisiminimus, 161 4| Juodas miško lankas vis ankščiau veržė trobas ant kalnelio. 162 16| sėklinėmis pušimis - tiesiais, ankštais, liaunais kamienais ir žaliais 163 26| kaip žirnių kirmėlaitei ankšties kamputyje. Ilgomis rankomis 164 24| darželio tvorą, nebesutilpdamos ankštose lovose ir lysvelėse. Ir 165 22| ir aikštė, ir varpai iš ankštų bonių dvelkė kažkuo tolimu 166 11| kvaptis, suspaustas miško ankštumoje, dusino krūtinę. Alkanynėliuose 167 22| rugiai išbąla, bet ir žirnių ankštys, dar dorai nesustembusios, 168 7| Čia gyvensime mudu. O anoj kamaroj Jonas, mūsų pirmavedis, 169 9| tokiu.~ - Nesirūpink. Anoks čia ponas.~ Žeimys su 170 6| šeimininkė.~ Kalba kliuvinėjo. Anom dienom, kai susirinkdavo 171 23| išsigudravojęs. Ir čia, anot Petro, dar uždirbtų. Net 172 5| prie kepurės. Ant tilto Antanėlis piktai čyravo savo smuikeliu, 173 14| pasitikęs. Jis tebestovėjo antkelio ir girdėjo. Gal net durų 174 14| gėrėdamosi jo pablizgintais antpečiais, stebėjosi mergaitė.~ - 175 19| Dar vieno ženkliuko ant antpečių ir poros dešimtukų mėnesiui 176 21| ir iš to baisaus patirčių antplūdžio gausos.~ Jau šūkauja. 177 19| Jie narsiai atlaikė visus antpuolius ir darbe susilygino su pačiais 178 5| turgai ir kas mėnesis, pirmą antradienį - mėnesinis, kurs tuom tesiskyrė, 179 8| tverti dar daugelį metų.~ Antraeilis kelias, išnėręs iš miško 180 1| pamėginti. Jis siūlė likti antrai tarnybai - liktiniu. Ir 181 15| galo. Vis ta pati giesmelė. Antraip apsukus - nereikėjo prasidėti 182 15| pasiuntęs jam, bent jau antrajai jo gyvenimo daliai papuošti 183 8| paimsime? - viliojamai mojo antrasai su pinigu rankoje ir atlošta 184 15| neužderėjo kaip reikiant, tai antrieji jau turėjo būti visai padorūs.~ 185 10| Nelaukęs Kalėdų, jis sutiko antriems metams. Ir už tą patį. Dar 186 22| nenuoramų būrys. Miškas klaikiai antrino griovkasių dainą. Naktis, 187 13| ištepto piršto galu vienoj ir antroj pusėj.~ Daržinėje arklys 188 23| susitvenkusių debesų liūtimis. Antroje rugpjūčio pusėje nusistojo 189 15| svarbų dokumentą ir turim antspaudą primušti. Seniau tai būtum 190 1| rudas, be pašto ženklo, antspaudais nudaužytas. Reiškia: prašau, 191 15| ir atlikta. O dabar - jau antspaudo reikia.~ Žmona klausiamai 192 22| dvelksmas miškais į upės slėnį, anuomet lyžtelėjęs jų veidus. Kaip 193 22| svaigsta galva, pažvelgus apačion. Argi jau taip bloga - klausė 194 27| plampa! - suriko piktai apakintas žmogus.~ - Kur šeimininkė? - 195 8| jaukiam jos kambary, sukinėja aparato kondensatorių, bėginėjantį 196 2| gailesčio į kiekvieną iš eilės. Apatinė lūpa, atvipusi iki dvišako 197 12| jų varpos susisiekdavo su apatinėm medžio šakom, ir atrodė, 198 24| šakomis ir viršūnėmis. Sausos apatinės šakelės tratėjo tokiu greičiu 199 11| Nė viršutinių, nė apatinių, - Tilius jau pradėjo gailėtis 200 10| apėjo visą liuobą, apverpė, apaudė, nors visko buvo perpilniui 201 18| vilnių nulaižyto smėlyno. Ir apaugusio medžiais su paunksne ir 202 3| bjauriai ištežusiomis naginėmis apautų kojų. Jis atsikorė į prekystalį 203 1| Jis pajuto atsileidusį apavą ir mėgino persukti autus, 204 15| būtų spaudęs perdžiūvęs apavas, lyg šlapių rūbų erzinantis 205 2| niekais baigiančio išeiti apavo. Ir staiga pajuto neapykantą 206 11| cementinio laiptelio.~ Tilius apčiuopė kišenėje piniginę. Keletas 207 3| kur nieko regimo, nieko apčiuopiamo toje tamsybėje. Tik viduryje 208 12| nieko tikro ir aiškesnio apčiuopti, tai klausa ją nunešė į 209 10| kol senis prisitaikė ir, apčiupinėjęs pagerklį, panėrė geležtę 210 20| ir glostė tuos vaizdus, apčiupinėjo lengvai, meiliai ir nuosaikiai 211 8| kurios butelį Julė, kaip apdairi ir visą namų tvarką žinanti, 212 25| yra saldainių pirkęs ir apdalinęs. O įsigėręs ir itin pasišvaisto.~ - 213 10| tai ką gi. Moterys dar apdalino pirštinėm ir stuomenim. 214 8| vakar naujai sudėtos. Stalai apdengti ir po aukštą puodynėlę su 215 11| dvaro sodintais kaštanais apdengtu keliu nusileido pakalnėn 216 7| žvyruotas kelias, iš šonų apdėtas baltais akmenim. Jis vedė 217 7| tujos ir sidabrinės eglės, apdėti mėšlu ir šiaudais parišti 218 15| visu trečdaliu, tinkamai apdirbti, galėjo gerokai pakelti 219 4| antrą arklį pirkti, kad žemę apdirbtų ir prekių pristatyti spėtų.~ - 220 20| nebuvo tasai medis, į kurio apdiržusį kamieną sumanus sodininkas 221 23| praradimą ir galą sau. Ką sakytų apdovanotasis įvairiais medaliais ir ženklais, 222 7| nuobodu čia. Dantim gerais apdovanoti, kur tu, žmogeliau.~ - 223 23| jis tau ima ir pasako. Kad apdrausta. Matai, matai, žaltys Doveika, 224 8| užkietėjusios širdys tokiu metu apdrungsta sūria ašara. Taigi, taip. 225 16| valsčiaus šeimininkas, panašias apeigas? Tiltų atidarymus, pastatų 226 21| pupų virkščias. Jis taip apeina, ir prie langelio. Ne, nereikėtų 227 16| laukas, kad per dieną vargiai apeitum. Tyrimai parodė, jog čia 228 8| Kažin koks pasiutimas buvo apėmęs tą mergiščią, akimis tokio 229 14| aprašymų. Knygos jį buvo apgadinusios, duodamos ne tikrovę, o 230 9| nebelinkęs draugauti ir apgailestaująs, jog kartu atvažiavęs, tai 231 5| ir jų kietai laikėsi. Tik apgailestavo kad nepilniems metams. Bet 232 14| tas, kuriomis apgiedami ir apgarbstomi mūsų mirusieji šermenyse. 233 19| Jos ir nebuvo, tai tik apgaulė ir nevykęs graibstymasis 234 27| kažkas netikra, klastingai apgaulu. Ir tą jis turėjo pastebėti 235 14| suvystoma tartum mažametė, ir apgaunama vylingais pažadais. Ji nieko 236 24| niekad nebuvo begėdiškai apgauta.~ Žmonės skirstėsi, slankiojo 237 25| bjauriąją, tą pasalūnę ir apgavikę. Nuo to jai nepasidarė lengviau, 238 20| centrus ir, juos aplopę, apgenėję, išdidžiai vadino dvarais. 239 3| O kuom tau blauzdas apgenėsiu? - išsiviepė kaip šeškas, 240 24| sudiržusiais, gumbuotais kamienais, apgergužėjusios senų sužiedėjusių sakų gurvolais, 241 3| įsiteikti, vaišina. Nespėji apgerti skaidriosios. Ir tos jau 242 14| giesmes, ypač tas, kuriomis apgiedami ir apgarbstomi mūsų mirusieji 243 23| Tiliaus.~ - Yra, kas apgina, ir gerai. O tą vyriokšlį 244 26| kurioje kūno vietoje, tartum apgirdytas gudriai suvirintomis žolėmis, 245 15| vis galėsi nulaikyti, kol apgis?~ - Smulkmena, - numojo 246 26| popiergalis, - jis ištraukė apglamžytą laišką ir padėjo kaip tik 247 18| nieko nepaisančio delno, apglėbiančio ir nusinešančio užuomarštin. 248 21| prikritęs krūmų tankmėje. Apglėbusi milžinišku sparnu žalumos 249 18| visokių smilkalų tvaiko apglušęs.~ - O kas čia tokio? - 250 23| nevalia, - kartojo pusbalsiu apglušintas ir sužavėtas Tilius. Ir 251 9| kai vidudienio kaitros apglušinti paukščiai uždaro savo birbynes 252 17| tuojau nepaleidžia, bet laiko apgniaužę, pirštus čiupinėja ir vis - 253 6| lygumas, iš abiejų pusių apgožtas blindžių ir karklų pūkuotais 254 3| ir išlenktas kaklas?~ Apgrabinėjo pilną kaip akį stiklą ir 255 26| kiemo grindiniu.~ Tilius apgraibė lango kablelį, atkabino 256 9| spygliais pasišiaušusią apgrasto šakelę.~ - Še. Atkabink 257 9| ir pabruk po uodega. Tik apgręžk pirma į vartus. O paskui 258 22| nusivadėjusiu alumi, tirštai apgulusios stiklinių kraštus, ir pasigėrusios 259 21| nemanė ir nieko neturėjo savo apgynimui. Jis plaukė ant skiedros, 260 17| Vanduo ją nešė žemyn į žmonių apgyventas aikštes. Plėšėsi, nebetilpdama 261 21| Agnė jau buvo lauke ir apibėgusi namo kampą, kai cvanktelėjo 262 23| jautėsi kaip valkata, gausiai apibertas gėrybėmis, kurių parodymas 263 22| vietose, tik spalvos jau apiblukusios ar sutirštėjusios ten, kur 264 25| atmaina turėjo savo tiksliai apibrėžtą laiką ir paskirtį jame. 265 18| Toks aiškus ir ryškiai apibrėžtas jo kelias. Ar jis bandė 266 18| nustojusiu tikrojo vardo ir apibūdinimo. Gal tai brasta besikeliančio 267 18| Gera? Ar užteko to žodžio apibūdinti Basiuliškių šeimininkei? 268 10| apšarmojusiais arkliais ir apiedijusiais ūsais sužvangėjo kalėdninkai, 269 3| džiaugsmo, brolužėliai, kad apiekūną turim tokį ir užtarėją mūsų 270 5| gyvulėlių saugotojas ir apiekūnas, - sklaidė Uogela iš eilės 271 10| Nieko, nieko, geradėjau. Apieros bažnyčiai dar niekad nebuvo 272 27| švitruodamas išilgai žalitvorių, apieškodamas gėlynus, juosiamus plačių 273 13| aukštyn, platyn, skleidėsi, apimdama vis didesnę erčią, nuskalautą, 274 14| kasyklose. po kalnais. Ten jį apimdavęs tokis liūdnumas, jog giedodavęs 275 26| nykumos, kuri mane būtinai apims, ir pasidarysiu galą, ar 276 11| išsitiesusi, išmetusi rankas, apimta tingaus rąžulio, užsimerkusi, 277 1| du centimetrai. Krūtinės apimtis - šimtas aštuoni centimetrai. 278 26| sugniaužtame delne žvangindamas apinasrius. Vienu melu suabejojo, ar 279 20| senas ir stiprus, tai rodė apipelijęs kamštis. Dulkiname stiklo 280 16| valsčiaus vyrų, iš menko, apipešioto gaidžio itin smarkiu peštuku 281 2| prasišveitė grynai, kitus kruvinai apiplėšusios žmonos. Bet, savaitei įpusėjus, 282 27| dabar saugosi kiti. Šunes jį apipuolė ir. vizgindami uodegomis, 283 10| dantyse įsikandus, vejančios apivarą.~ Taip ir prasidėjo bandininko 284 26| armoniką. Trūksta naginių apivarai, ir miežių akuotų nuėsti 285 3| lipdami vienas kitam ant apivarų, grūdosi Gužo priemenėje, 286 17| vartų taisyklingu lanku apjuosiančią žemės plotelį. Pati stovėjo 287 24| niekur nebegalėjo išeiti, apjuosta griovių, apmesta velėnų. 288 7| ratą, grįžo atgal. Kelio apjuostame apskritime augo kelios tujos 289 12| Juoda miško siena ją buvo apjuosusi taip kietai, taip negailestingai 290 7| Ar teisybė, kad anas visą apkabą šūvių išvarė? Sieną sugrąžė 291 18| sunki ta ranka turėtų būti, apkabinanti geležiniu lanku ir nebeatleidžianti. 292 17| neatsitraukdama ir nejučiom apkabindama seserį.~ - Dar pasiklausykim, 293 17| negirtas būdamas, norėjo mane apkabinti. Tik aš pasprukau. Ir sakė 294 25| ji buvo tokia meili, nors apkabinus išbučiuotum. Ir klausinėjo 295 14| pasakysiu...~ Pripuolusi ir apkabinusi seserį, glaudėsi, nes tarpais 296 22| grįžti reikia. Jo dviratį apkaišė jurginais, ir jis leidosi 297 18| gulėtų jis, Doveika Petras, apkaišytas žalumynais ir parengtas 298 1| vadavosi iš žiauraus žiemos apkalimo ir pasipurtydamos trupino 299 12| jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, 300 23| Mergų klėtis reikėjo geležim apkalti arba su vėzdu vaikščioti 301 26| priebėgos. Per ankstyvos šalnos apkarpyta, nusiminimo šešėliais aptamsinta 302 8| nauju miliniu apvilktas, apkarpytais plaukais ir nuskusta barzda.~ - 303 1| Ir tariamieji malonumai apkarsta. Jau ir žiema bėga. Bet... 304 16| gyvenimui būtiniausių daiktų, apkarstytas puodais, keptuvėmis ir kitomis 305 2| tartum gryną miško gaivą, apkarto ir degėsiais padvelkė. Kažkokia 306 11| niovėsi, širdžiai mirtinai apkartus. Ir jis veikdavo Doveiką. 307 19| griovio krašto, jau taip apkartusi širdis nuo tokio gyvenimo. 308 7| pypkiavosi vyrai, spjaudydami apkartusiomis seilėmis į patižusią aslą. 309 3| portfelis su blizgančiais apkaustymais kėpsojo atvėpusiu viršumi, 310 14| savaitę sustodavęs vagonas, apkaustytas geležim ir saugomas dviejų 311 8| pašventinta prie altoriaus, apkeliavo stalą. Pilstė pats šeimininkas, 312 23| Doveika.~ Iš verandos, apkerpėjusios tirštomis gebenių virkščiomis, 313 25| lapais, su žiedais gerokai apkramtė vabalai. Jau nieks nebeišgelbės 314 11| gerus metus su viršum. To apkūnaus vyro baltu, saulės nematančiu 315 23| daržinėn išėjęs. O Veronika, apkuopusi stalus ir taip jau mirtinai 316 3| laimingą Tiliaus šypseną, apkvaitęs nuo skausmo ir netikėtumo, 317 2| kalbėti.~ Senis visai apkvaito, o miškakirčių ratas lošėsi 318 25| kad laimėtų iš senatvės apkvaišusį žmogų. Bet, tą padariusi, 319 5| susimušei, pasakojau. Gėrėm, aplaistydami didelę naujieną.~ - Neatsimenu, - 320 15| Pas notarą negi važiuosi? Aplaistykim čia pat. Gal koks lašelis 321 15| Paskui jau po sandėrio aplaistymo ir draugiško pašnekesio 322 10| nė nekramtydamas ir dar aplaižė medinį šaukštą.~ Senis 323 25| O norėtų pati nubėgti ir aplakstyti visus pašalius. Ji neiškentė 324 9| numaustęs. O dabar tik šonai aplamdyti ir pagirios kaip šunio iš 325 27| nurudavusioje ganykloje tarp aplaužytų alksnių, ir sparnus suglaudęs 326 1| Sniegas kniojosi ir čirškė aplediję spygliai. Drebulys perbėgo 327 1| sniegas. Epušių ir beržų apledijusios šakelės vadavosi iš žiauraus 328 26| įsigalinčia tamsa, jis jautėsi lyg apleistame name, viduryje dykynės, 329 8| prižadėjo, visi norėjo kartu aplėkti ir būti visur. O jei kalvis 330 16| šokinėdami per kelmus, aplenkdami išvartas, skirdami rankomis 331 16| Negražu, jei būtų jie mus aplenkę, - tikino viršaitis.~ - 332 7| tolimiausio knyginio pasaulio, aplenkiantis, be niekur nieko peršokantis 333 5| ypatingą kvaptį. Ir gyvų sakų, apliejusių rankas. Ir šilumą tartum 334 7| niekur nieko peršokantis aplinkinį. Šis buvo realus ir per 335 27| jis galėjo viską sužinoti aplinkiniais keliais - užuominomis, pagyromis, 336 20| atsiminti, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvau visa tai matęs. Ant 337 16| sausviedžio ar skirpsto vytelė, aplipusi pablyškusiais lapais ir 338 16| viržių ir gailių krūmokšnių, aplipusių siauručiais lapeliais ir 339 18| pavalkus nuo sprando. Pati ėjo apluokan ir nerišama ir nepančiojama 340 20| erzinamos blakstienų. Iš apluoko, paleidęs kumelę, klibikščiavo 341 5| įstatymais. - Bet už snukio aplyginimą niekad neapgersi magaryčių. 342 13| naktį.~ Seniai jau buvo apmalšęs lietus. Debesys nusigrudę, 343 14| jaunystės aistros būtų buvusios apmalšytos mokslo ir žinojimo? Siekti 344 9| ir abejingumu persunktus apmąstymus. Bet staiga suėmė nerimastis, 345 1| girininkas su gauja eigulių apmatuoti per vasarą, žiemą paguldyti 346 1| darbas, ir tai jam kėlė apmaudą.~ - O tu, Petriuk, per 347 25| prieglobstį. Agnė nirto ir plėšėsi apmaudu vien pagalvojus, kaip su 348 15| vienas prie stalo Krivickas apmaudui užlieti.~ Apmaudo išsinešė 349 24| išeiti, apjuosta griovių, apmesta velėnų. Savo užimtame plote 350 6| lengvai apžvelgiama vienu apmetimu, stovint ant tilto. Kol 351 23| išvydus rūstų kunigo žvilgsnį, apmetus nedraugiškai nusiteikusią 352 7| priežados, pasisuko į duris ir apmirė. Storos, trumpų rankovių 353 15| darbavosi namie. Netekus gerai apmokamos vietos, netekus galios visuose 354 27| su miesto valdininkais, apmokėdamas išlaidas iš savo kaimietiškos 355 25| toji begėdė ir puikuolė, apmulkinusi senį ir užsisėdusi ant jo 356 9| šunio iš veselios. Skarom apmuturiuotą kaip bobą, kad nieks nepažintų, 357 8| rinktinių pušies sienojų, apmušta iš lauko dvieilėmis lentomis, 358 26| sukliūsi, lįsdamas per spragą, apnarpliotą spygliuotomis vielomis.~ - 359 17| statinius, kurių viršus dargi apnarpliotas spygliuota viela ir nubarstytas 360 1| O jis skaičiavo trūkius, apneštas pjuvenomis, atlaužęs galvą 361 27| kuliamosios nasrų, dulkėmis apnešti medžiai ir daržinių stogai. 362 16| šlaituose, ant dulkėmis apneštos žolės, pievoje, po medžiais 363 7| užkliuvusius už krūmų, apneštus žole ir dumblu.~ O kaimiečiai, 364 26| nubrėžusi šviesų ruožą debesų apniauktame dangaus pakrašty, vienu 365 10| Storyn ir dukslyn ėjo, apniukusi, užgriuvusiom akim, lyg 366 9| ir nebūtom bėdom ir taip apnuodyti šventišką džiaugsmą. Spės 367 2| švystelėjimas. Galėjo tai būti baltų apnuogintų rankų grakštus ir vylingas 368 16| Malėsi ir itin senyvų ir apnykusių, kuriems geriau lazda, ne 369 3| nurausvintu voratinkliu apraizgė jo akis, ir jis vapėjo žodžius 370 6| pali gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje, 371 12| ir troškulio šalto alaus aprasojusiu buleliu, merkė tai vieną, 372 25| besitelkiančius žiedus. Taip ji apraudojo savo meilę ir trumpą vienatinį 373 7| neprieinami. Dar toliau knygose aprašomi miestai ir šalys su jų žmonėm 374 17| daugiausiai svėrė vaizdus ūkio aprašymas. Jis ir jaunikio amžių tėvų 375 14| buvo išplėstas skaitytų aprašymų. Knygos jį buvo apgadinusios, 376 21| Ji ir buvo toji smuklė, aprašyta nuotykių knygose ir Laukinių 377 20| Mat ten esą labai gražiai aprašyti visokie vagys, niekšai ir 378 25| su vargonininko pagalba, apreiškė pasitenkinimą įvykusia permaina 379 19| pavalgydinsit išalkusį, ar aprengsit sušalusį ir nuplyšusį? Tegul 380 2| pagavusi dulkti, lyg ir aprimo. Palšas rūkas pjovėsi tarp 381 5| Šašelis užsidėjęs, tai laikau aprištą, kad nenutrinčiau. Matyt, 382 15| prisispaudusi, kad geriau galėtų aprišti pirštus.~ O koks jam 383 14| miesto pasižiūrėti. Jis aprodė jai bažnyčias, aikštes, 384 8| gyrėsi Tilius ir didžiavosi, aprodydamas dovana. Jį užliejo karšta 385 7| Pats eisi į tvartus. Aprodys, kur kas. O paskui į skiedryną. ~ 386 11| Agotėle, Agotėle, meldžiu aprūpinti šį gladiatorių parfumeria.~ 387 23| nevalia. Doveikai širdis apsalo. Terauna kelmai visus brangiuosius 388 12| nuo amžių ramiai snaudė apsamanoję vienkiemio stogai, prigulę 389 12| Tai lydekų pažaliavusių, apsamanojusių, šimtmetinių pagriebsim, - 390 24| išpila pylimą, įsivaizduojant apsaugą nuo įsisiautusios jūros. 391 3| Tilto kriauklai, dilės ir apsauginės atramos tebesisunkė sakais 392 25| bet patsai išvykimas gal apsaugos nuo netinkamo pasielgimo. 393 22| Jis nesurado būdo, kaip apsaugoti seserį, tą mielą ir jaukų 394 8| darąsi. Miško užuolankoje, apsaugotoje nuo vėjų ir atviroje saulei, 395 3| spiečius, kaip ir visas apsčias miško dovanas, sėmė ir dorojo 396 7| apsėdusi vienkiemį, kaip ji apsėda kartais pavienį žmogų, laukiantį 397 7| lydėjo pempė. Viralinėje apsėdę priežadą, pypkiavosi vyrai, 398 26| Kokis velnias tave apsėdo? Ar taip tave nugirdė eigulys 399 15| senų, gerų draugų būry, apsėdus smuklės stalelį? Tenorima 400 15| šiemet itin bus pravarti. Apsėjau visus plėšimus ir, kas užaugs, 401 1| papilkavusią erčią, minutę kitą apsemdami viršūnes. Tratanti liepsna 402 20| stangiai sužėlę pudurėliai jį apsėmė, paskandino, užklostė šakelėmis, 403 14| palikusi našlauti, jau gerokai apsenusi, tačiau dar žvali ir įžvalgi, 404 7| nedirba, vienui vienos minties apsėstas kamavosi nuo pat aušros, 405 19| plėšėsi iš tų raganystėmis apsėstų miškų. O sulaikė ta šviesioji, 406 25| prasidėjo bruknienojai.~ Apsiavusi naginėmis ir storomis vilnonėmis 407 6| lietų paryškėjąs, giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.~ 408 16| actas? Ji išbėgo į kiemą ir apsidairiusi šaukė:~ - Tiliau, Tiliau! 409 5| būtum ir brangiausia gelumbe apsidaręs. Kuproti, šlubi, ašarojančiom 410 12| DVYLIKTAS ~ Liepa kryžkelėje apsidengė skystu žalumu, kaip žalias 411 7| O mes jau be piršto apsieinam. Ir šis, ne tik išgerti, 412 21| jei tavęs nebus.~ - Apsieisi. Kaip apsiėjai aną vakarą.~ - 413 21| nebus.~ - Apsieisi. Kaip apsiėjai aną vakarą.~ - Kurį vakarą?~ - 414 23| vargo būtų atsimetę.~ - Apsiėjo ir be jo. Taip ar taip jau 415 20| negeisdamas pikto. Tėve, sako, apsigalvok, prieš darydamas tokį žygį. 416 17| Ji turinti apsvarstyti, apsigalvoti, nes ji labai rimtai žiūrinti 417 22| jei matė kitaip, tai tik apsigaudinėjo. Jis tebebuvo vaikas ir 418 2| Vadinas - galėjo lengvai apsigauti.~ - Gerai sako Petras. 419 15| norėjau pasakyti? Kad nebūsi apsigavęs, pasilikdamas pas mus. Jeigu 420 23| Gužo pakasynų, tai baisiai apsigavo. Toks žmogelis, rodos, iš 421 26| Petriuk. Toks jau aš nevaleika apsigimęs. Vyras kaip mūras, ką tu 422 7| pamatus. Krantais ėjo vyrai, apsiginklavę kartimis su smailuma ir 423 16| pypkes, nes kaipgi kitaip apsiginsi uodų. Teks ir išgerti su 424 24| buvo vieni ir be vietos apsigręžti.~ Nepraėjus porai valandų, 425 17| reikalingų. Ji atėjo čia ir apsigyveno, ir iš karto galėjo pasijusti 426 12| Jau aš toks žmogus - ką apsiimu, tą padarau. Sakiau, kad 427 11| jam įsidriekti, kad taip apsijuokintų. Jam pasirodė, jog kelias 428 19| mano draugas.~ Kai ji apsikabina, jau tada jos nieks nebeatplėš. 429 23| išgėręs ir drįso meiliau apsikabinti? - ji purtė galvą, išjudindama 430 8| sėdėjo ant jo kelių ir, kaklą apsikabinusi, laikėsi tvirtai tvirtai. 431 23| rudenį. Laiku neužsėta dirva apsikaupia usnimis ir susivelia varpučiu. 432 26| užtarnautan poilsin, šiltai apsiklodama juodų vagų apklotu. Šilkinis 433 17| jau su pačiom ir vaikais apsikrovę. Bet tu vis tiek man puikesnis. 434 5| sandėlio ir pamatė Veroniką, apsikrovusią popierinėmis dėžėmis ir 435 17| tai net šiurpu daręsi. Apsilaižydami. Paima jos ranką, pakelia 436 21| Ji dar prisiminė tetos apsilankymą. Tada tai buvo juoko. Nors 437 12| sulaukusios mėnesienos. Po kelių apsilankymų ir dantį atkandęs, jis grįžo 438 10| vėlai rudenį Zuzana apsunko, apsileido. Nė traškumo darbe, nė elgesy. 439 13| Bene ji šukuojasi? Apsileidusi kaip telyčia nekreiktam 440 18| Vienas kito nerasdami, apsilenkdami, nepataikydami į žingsnius, 441 6| dantį ir proklamacijomis apsilipdęs, kaip vaizdžiai pasakė eigulys. 442 10| gaidykste, sugiedoję adynas ir apsiliuobę, ėjo mušti peniukšlio. Čia 443 21| vyrai. Ūkininkėliai vylėsi apsilopyti trobas ir patogiau praleisti 444 25| šelmiškai šypsojosi kaimynas, apsimesdamas labai daug žinąs. - Ak, 445 17| Jau tokia gera, kad pilvus apsimušdami srėbė ir gyrė. Jei prie 446 25| rečiau. Veronikos krautuvė apsiniūkė, ir, jei ne Petras su Tugaudžiu 447 5| įdardėdavo miestelin tuščiom tik apsipirkti ir išgerti. Pasitikdavo 448 26| ta pačia diena baigiama apsiprasti su mintim, kad ji palaidota. 449 27| Ir voratinklių rezginiais apsipynę karvių ragai nurudavusioje 450 26| kitose vietose ir kitaip apsireikšdama. Rudens kūlimo talkos jaunuomenę 451 18| užsiimti vietos gyvenimu ir jo apsireiškimais.~ - Ir Dievo yra šitaip 452 25| nebeatpažinsit, taip aš būsiu apsirengusi ir išsipuošusi. Ir dovanų 453 11| mane kartu.~ - Gerai. Apsirenk ir atbėk. Aš busiu ten, - 454 2| Kva kva kva...- lyg sūriu apsirijusi varna nusikvatojo Tilius.~ - 455 24| kojines nuo gyvatės kirčio, apsirūpinusios pavilga, braidė ir markstėsi 456 26| taukų sluoksnį. Tegeidžiant apsisaugoti ir išlikti.~ Ir Agnė 457 2| sėdėjo patsai Melamedas, apsisegęs odiniu apklotu, ilgais kailiniais, 458 11| Brolis jau buvo ne tik apsisėjęs, bet ir apie mėšlavežį galvojo. 459 22| Nu, vis tiek. O sakai, apsistojai vietoje iki metų galo?~ - 460 17| rado. Raudonasis Petras apsistojo pas Gužą. Su juom ir Každaila, 461 7| mergą sapnavai, tai, vyriuk, apsistosi ilgesniam laikui. Merga - 462 16| Tai nenuobodžiaujat?~ - Apsistumdė vyručiai dėl šilumos, - 463 21| neminėsime tokių smulkmenų kaip apsistumdymas šokių vakarėlyje. Jaunystę 464 5| Daugiau išgėrimo, daugiau apsistumdymų ir daugiau mėšlo gatvių 465 14| kasdienius susikirtimus, apsistumdymus ir barnius. Kiek čia seniai 466 18| sakė. Tavo vietoje aš jau apsisukčiau.~ - O man visai neįdomu.~ 467 14| ištverti namie, kur motina apsisukdama pasakojosi, kaip buvę ten 468 18| gražiai nužymėtu ratu. Vieno apsisukimo jai užteko, kad pajustų 469 22| nuotaika kito su kiekvienu rato apsisukimu. Jis tolo nuo kažin ko ir 470 25| Ji nieko nesakytų. Tik apsisuktų ir pati nueitų. Ką besakyti 471 15| apsisuko.~ - Tai kas? Ir tu apsisuktum, jei nieko kito galvoj neturėtum. 472 8| kelis žingsnius atbula. Ir apsisukusi nuliuoksėjo, vydamosi saviškius.~ 473 9| Petras.~ Pats jis nenorėjo apsisunkinti jokiais rūpesčiais ir nebūtom 474 5| galando peilį į peilį baltai apsitaisęs dešrų dirbėjas Smilga, vadinamas 475 18| regėdama piemenį šventiškai apsitaisiusį, šilkinę skarelę pasisegusį 476 21| lietingos dienos. Padangė apsitraukdavo maišu ir dulksnodavo be 477 4| cvanktelėjo - žmogus iš važio, apsitraukęs ilgu ir duksliu brezentiniu 478 7| atkišo Tilius dešinę, apsitraukusia šašais.~ - Nu mat, driežai. 479 23| mušasi.~ - Tegul.~ - Apsitrina ausis, tai po to ramiau 480 14| tokių, tai bent labiausiai apsitrynusių ir gerai atrodančių. Vadams 481 2| kaukdamas bėgtų kaip šuva apsitūpti ant spalių krūvos. Taigi. 482 7| ir viralinės sandėlį, kol apsitvarkė su tiek gyvulių, ir saulė 483 6| Vildamasis atsigauti ir apsitvarkyti. Jo mintys buvo keistai 484 15| jaučių ieško. Suleisiu, kad apsiuostytų.~ Jis krypavo per lauką, 485 3| Plati lova su nėriniais apsiūtomis pagalvėmis ir puikia lamstuota 486 12| viduryje, tartum ji būtų apsivalgiusi sacharinu pasaldintais obuolių 487 22| galvą panarinęs. Bet kai apsivelka sekmadienį naujais marškiniais, 488 22| tvirtas, toks... Ji tegalėjo apsiverkti iš laimės. Nieko daugiau 489 4| marmūzę tam poniukui, kad apsiverstų. Neši lažą visą amžių ir 490 4| Tebedirba. Popieriais apsivertęs. Mat, sako, būtų geriau 491 16| Nusekusi ir aptingusi, apsivertusi šakomis ir pagraužusi durpinės 492 5| ir pašviesėjo. Pusėtinai apsivilkęs, net kaklaraištį pasirišęs, 493 20| rankų.~ Bus ir vaikis apsišovęs, iš anksto nudėdamas savo 494 24| žvakė, norinčio sau kapą apsišviesti.~ - Išgerk, tai nebijosi. 495 24| Tilius darbavosi rūsyje, apsižergę statines ir įsispraudę tarp 496 15| kad negerai. Tie vyrukai apsižiūrėjo ir iš karto nutarė, kad 497 10| koks iš dvariškių? Dieną apsižiūrėsi, o naktį klėtį išveši, arklius 498 24| atsikėlė ir, paėjęs tarpdurin, apsižvalgė. Kad tas pamėklė bent nusirijęs 499 20| prie durų. Ji pasigriebė ir apsižvalgiusi nėrė į šalį. Daržas tuojau 500 18| aistrą ji priėmė su šaltu apskaičiavimu. Tik trupučiuką kantrybės, 501 27| atsisėdo palaukti sutemų. Jis apskaičiavo, kad, saulei leidžiantis, 502 16| angliai. Jos čia sunkiai apskaičiuojami ištekliai. Girininkas neatrodė 503 18| pakylą iš guolio, tiksliai apskaičiuotais judesiais ir kaip vaidiniai