| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
504 16| pono viršininko, paties apskričio, - suskliaustom ausim ir 505 25| ponas Doveika?~ - Į apskritį. Reikalai visokie.~ Šį 506 7| atgal. Kelio apjuostame apskritime augo kelios tujos ir sidabrinės 507 6| mane tarnybon, Pagėgių apskritin. Pačiam Prūsų pasieny tai. 508 16| nesiplukdysi. Tą žino ir apskrity. Tik aš tingiu.~ - Apsieisim 509 19| sekmadienį viskas nurimo, apsnūdo ir prisiglaudė prie tyrelio 510 11| beveik nieko gero ir nesimatė apsnūdusioje aikštėje, neminint poros 511 25| žmoną, išvarytą iš ūkio, apspjaudytą ir palaidotą kapuose. Net 512 3| daro!~ Vieversio pūkais apstagaravęs bernas, Každailos nykštį 513 3| mums neužgins, - šiaušėsi apstagaravusiais kaip vieversys žandais plačiaburnis 514 17| kad turi atskirą kambarį, apstatytą visokiausiais niekeliais. 515 27| gyvas?~ - Kas duos? Jau apstingęs.~ - Tai kas jį galėjo?~ 516 24| užsivertęs gardžiavosi. Po kelis apstoję kibirą, puoduku nubraukę 517 2| nužvengė būrys, ratu apstojęs ugnį. - Tiek ir vaikas dar 518 22| šokančią, einančią ratu ir vėl apstotą anų smagių vyrų. Jis matė 519 22| aikštės, aptrauktos viela ir apstotos vaikų ir moterėlių ratu. 520 7| stikliniais šonais verandos ir, apsukęs ratą, grįžo atgal. Kelio 521 15| ta pati giesmelė. Antraip apsukus - nereikėjo prasidėti su 522 8| taip pamažu, pamažu...~ Apsunkę, atleidę diržus, įtingę 523 27| pasirodė nebereikšmingi. Tik apsunkinimas rankų ir galvos. Jis norėjo 524 10| O vėlai rudenį Zuzana apsunko, apsileido. Nė traškumo 525 20| panamėje, vasaros lobiais apsunkusioje Basiuliškių žemėje.~ 526 12| virve pririštus grebežius, apsuptus rūpestingai gūniomis. Pasirodė 527 9| širdį. Jį svaigino. Taip apsvaigsta gėlės nuo per didelės saulės. 528 16| sumanytojas smulkiai buvo apsvarstęs ir viską numatęs. Jie turėjo 529 2| kirtimus, sukrautas rietuves, apsvėrė stačią mišką, laukiantį 530 14| griovys, žievė nuplėšta, šakos apsvilintos. Jos abi su Agne - ji vėl 531 2| nuodėgulio karštąjį galą prie apsvilusios pypkės. Jis atrodė rimtai 532 26| tik kuriam laikui tebus aptamsinęs vieną šios vietos dėmę. 533 26| apkarpyta, nusiminimo šešėliais aptamsinta ir sugelta širdimi, kaip 534 13| lauko arti esančios sienos aptamsintame. Ji sėdėjo už stalelio, 535 7| Basiuliškėse.~ O moterys aptarė lovą, skalbinius.~ - 536 18| žvilgsnius ir pusbalsius aptarimus. Didžiausias būrelis sekė 537 20| susvyravimas ant liepto, akims aptavaravus nuo per gausios šviesos. 538 18| jo kraują, lyg jis būtų aptaškęs jos veidą ir pasilikęs sūriu 539 14| rašalo buteliukui sudužus, aptaškytų ir niekad nenuplautų. Tilius 540 1| burgzdamos skrido į šalis, aptėkšdamos sniegą, atsimušdamos į kitus 541 27| pro atveriamas duris, tai aptemdama, jas uždarius. Ar jo gyvenime 542 11| pliuskėse, priešingąją pusę aptemdindama šešėliu ir nuklodama paviršiuje, 543 21| Nusivilti, prasikeikti. Ūkai aptemdys jos akis. Bet ji išliks. 544 10| pasigaminti pati. Nė daktaro, nė aptiekoriaus jie nesišaukė. Senoji pažino 545 21| molį, į smėlio sąnašas. Jie aptikdavo stambaus išplauto žvyro 546 23| susidomėjo kiti.~ - Sako, aptikę prie pirties langelio prisiplojusį, 547 20| nudūręs, lyg stengdamasis aptikti kažkieno seniai įmintas 548 19| išsėmęs visą skausmą ir ūmai aptilęs. Jis turėjo pailsėti. Kai 549 9| galvos, žiūrėjo į lubas. Jis aptingo, suniuko. Snaudulys kaustė 550 12| iš tarpo tų, kurie išgėrę aptingsta ir mieliau snaudžia, negu 551 16| susiliejančio tyrelio. Nusekusi ir aptingusi, apsivertusi šakomis ir 552 13| nėra pakartojama mirtis. Aptraukiąs kaktą sūriais lašais, suliejąs 553 13| girdėtum. Sakau, kad rūdys. Aptrauks agrastų uogas valkčiu, o 554 18| kelias per mišką kailiais aptrauktame važyje, žvangant žalvario 555 2| kieta apikaklė. Kailiniukai aptraukti pilkai languota gelumbe. 556 9| atsilošdamas prie stalo, aptraukto žaliu popierium ir bjauriai 557 27| nusileisdavo spyruoklinėn, oda aptraukton sėdynėn. Doveika nesidomėjo, 558 3| žalioje pastogėje kabėjo aptrešęs nuo laiko inkilas su medinių 559 14| kur jie, jei jis dėvėjo aptrintą švarką ir prastus marškinius - 560 21| toks bjaurus. Mandagus ir aptrintas gerokai. Kakta jau blizga 561 12| pusplikė, ir lagaminuose aptrinti rūbeliai. O ateis ruduo 562 12| ir atrodė, jog medis yra aptūpęs ir apglėbęs javus. Inkilų 563 5| paliecavojimu su atpuskų apturėjimu amžinu.~ - Švento Roko 564 7| nebegano, o riša ar leidžia į aptvarus. Niekam nerūpi, kuri karvė 565 23| numatęs tinkamą savo daržui aptverti. Kėsinosi ir į centrinį 566 7| sukdami ratu, taikstėsi apuostyti atėjūno blauzdas. Dar kitas 567 18| galėjo turėti bet kokius apvadus ir bet kokias formas, tik 568 3| gražinasi, pasistaipydamos prieš apvalainą veidrodį, pavertęs raštinės 569 7| brūkštelėjo į sijoną ir apvalainas veidas išplito į šypseną. 570 5| piemens, ar tvirto bandininko apvaliems metams, čia galėjo drąsiai 571 10| rujom. O taip, jų netrūksta apvalius metus. Po pamatais pasikasa 572 15| naujos drobės marškiniais apvalkstytas. Tiek dar jėgos ir žavesio 573 26| nė minutę.~ - Tu gali apvaryti dar porą vagų, kad nepradėtų 574 1| pasispjaudė delnus ir, atidžiai apvedęs akimis eglės viršūnę, ieškojo 575 18| žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate. 576 22| Šimtą kartų prakeiktas, apverktas ir išbučiuotas.~ - Pravers 577 10| mergas, apėjo visą liuobą, apverpė, apaudė, nors visko buvo 578 25| išeiti, apvesta grioviais ir apversta velėnomis, bet jos užimtame 579 11| visu tvenkinio paviršiumi apverstas pavasarį atplukdytais medžiais. 580 27| nušovė. Turėjo pasilenkti ir apversti. Krivickas Vargdienis gulėjo 581 21| į krautuvę. Agnė puolė, apvertė kėdę ir skaudžiai užsigavo 582 2| ieškojo riktelėjusio, atidžiai apvesdamas sustojusį ratą. Primerkęs 583 1| šonkaulius. Tavęs tas neliečia. Apvilk šitą stuobrį ir manysi, 584 8| marškiniais, nauju miliniu apvilktas, apkarpytais plaukais ir 585 27| skubėdamas paduoti skrybėlę, apvilkti ir žemai žemai nusilenkti. 586 1| Būtų mergom į ką vėpsoti, apvilkus mundierium.~ - Trauki 587 4| vandeningais debesimis aklinai apvožė mirkstančią žemę. Šviesos 588 25| amžiais nesudylanti migla, apvožusi tenykštį pasaulį ir saugojanti 589 10| karklais ir juodalksniais, apvytoje apyniais ir karklavijomis. 590 26| iš po marškinių.~ Lyg apyaušrio metu nuošalioje kluonienoje, 591 25| paliktas vienas pavasario apyaušryje, sula merkiantis žemės pašalą, 592 12| ji neturėjo nė vardo, nė apybraižų. Jis atsiranda, mergaitei 593 7| rankos ilgos ir liežuvis apyilgis, o patsai vietos mažai teužima.~ 594 10| juodalksniais, apvytoje apyniais ir karklavijomis. Vaikinas 595 10| Striūna Pranciškau. Trink apynio spurgas. Šoksim veselią, 596 24| pernykščių aruodai neiškuopti. Ir apynojus koks, ve žiūrėk, gale klėties 597 22| derėjosi.~ Vienas toks, apynvirpčio aukščio ir tokio pat plonumo, 598 19| dorojosi Raudonasis Petras.~ Apypiete tyla nusistojo, lyg būtų 599 4| Nieko tu nežinai, - atsisuko apypikčiai sesuo, jausdama išdavystę.~ - 600 9| rankas nuleido prieš save. Apyrankė švitėjo ant riešo ir auskarai 601 11| grandinėlėmis ir puikiomis apyrankėmis laikrodėlių. Kaip tik ant 602 5| jo ėjo Lukošius, liesas apysenis vyras, ir klausė, kokio 603 3| Po penkis ir po dešimt, apystoriais pakeliais, perjuostais popierinėm 604 12| ir tingesnė, bet svariu, apystoriu balsu:~ - Nieko tu nežinojai. 605 26| užsirėmęs ant arklių gardo apytuščiame tvarte, galvą įrėmęs į sieną, 606 12| dėlto ir sumažins grietinės apyvartą, kai šimtai griovkasių pasius 607 9| nuėjo.~ Arklio pasigedo apyvėliai. Prieš tai bendradarbiai 608 3| prikrautus visokios namų apyvokos, matė sustojančius prie 609 10| kilpom?~ Kai vieną dieną apšarmojusiais arkliais ir apiedijusiais 610 1| batais. Dar ožkų viršininku apšauks.~ - Naginės gerai, kai 611 1| sudrėko, avalynė atsileido, ir apšerkšnijusios darbininkų nugaros sujuodavo 612 13| mėtė į vežimą. O trąšos jį apšildė. Viršutinį pavyko nesunkiai 613 27| ir vienišą praeivį. Jis apšilo. Ir, sustojęs parūkyti, 614 3| visas tarnybas aš šitaip. Apšlapinu ir padegu. Taip turi būti, 615 21| atsitiesė. Ūmai jo širdis apšleikšto, ir pasidarė sunku plepėti 616 24| Bet išbėgo tiek daug, kad apšmeižė visus takus ir, žmonės grįždami, 617 1| prieš save matytų ką tik apšnekėtą menkąjį valdininkėlį:~ - 618 18| giesmynus. Taip pat pora apšutusių kaimiečių praviroje kamaroje 619 27| apsisuko ir metėsi į sodą, apšviesdamas krūmus, švitruodamas išilgai 620 24| pro duris. Lauke, saulės apšviesta, priekyje sustojusių vyrų 621 15| Žemės skrido per jo galvą. Apšviestas saulės, priplotas prie žemės, 622 25| Virsnių ir Basiuliškių. Apšviesti besileidžiančios saulės, 623 12| vieškelį ir tiltą, šunkeliai apžėlė, paskui juos išvarė, ir 624 8| labiau griovė, imdami žvyrą, apžėlusį medžiais, mūrine šventoriaus 625 10| virve.~ - Ar jo kojos apžėlusios ir su nagom? Atsiliepk gi, 626 16| Žinoma.~ O visų pelkių, apžėlusių skurdžia augmenija, ir visiškai 627 16| Užkabinęs vadžias už medžio, apžergęs dviratį, movė Tilius krautuvėn. 628 10| aukštinelka, o ant jos, pilvą apžergusi, sėdėjo Zuzana ir laikė 629 4| kaleno kaip prie.s minutes, apžiojus butelio kaklą. Jį purtė 630 23| Vienu grybšniu išplėšusi ir apžiojusi kąsnį, daugelio neatkandamą 631 24| Doveika. Jis ką tik buvo apžiūrėjęs, kiek likę alaus po švenčių. 632 20| laukų platybėmis, kurių apžiūrėjimui lyg kokiai tarnybai geriau 633 22| ūkininkauti.~ - Atvažiuok kada, apžiūrėsi.~ - Labai norėčiau.~ 634 17| tam tikrą nugabenti, kad apžiūrėtų ir patikrintų? Nors... Taigi 635 25| Šautuvą nusikabino nuo sienos. Apžiūrinėja, rūdis šveičia, alyvuota 636 18| buvo paskutinis suopis, apžlibęs nuo gyvenimo sėkmės, ir 637 19| už dienos kitos įžengs ir apžvarbs nuo šviesos ir netikėtumo. 638 11| suėmė, ir jis nusijuokė, apžvelgęs kelią į abi puses. Nieks 639 6| vietoje, kuri lengvai apžvelgiama vienu apmetimu, stovint 640 18| sėdybos. Vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos 641 21| Agne, pyragą valgysi ir arbatą gersi kiekvieną rylą. Miegosi 642 24| viduje kaip anglių prikrautas arbatinis. Jau nieko ji taip nenorėtų, 643 20| jog ir tu esi tasai, man arčiausias ir lengviausiai pasiekiamas? 644 7| lenkėsi užtakių ir skubėjo ardyti sangrūdų. Jie žiūrėjo, kad 645 5| nekliudytų, aš negalėjau. Buvau areštuotas tuo metu. O šiandien kas, 646 27| baimingai kuždėjosi.~ - Areštuoti tave, Doveika, reiktų tuoj 647 9| sakai. Bet ir kvailas, jei ari žemę. Ot aš tai žinau, kaip 648 11| buvo ne toliau, kaip gera ariama varsna, ir girdėjo vištų 649 8| apsupta kapinių kryžiais ir ariamomis dirvomis. Bažnyčia pati 650 26| kur trankosi. Pamatė mane ariant ir užsuko.~ Aha. Tai, 651 3| pavadinimą.~ Pakilesnių dirvų arimai jau kaišiojo juodas kupras 652 16| Įmarmėsit kiaurojon, tai nė arkaniuolo triūbos nebeišgirsit, kai 653 9| sudėtas buvo, bestija.~ - Arklelis ant butelio padėtas. Ve, 654 12| liumpuoją liūnai. Ten burliokai arkliavagiai suslėpdavo pavogtus arklius. 655 4| nenujotų iš panosės koks arkliavagio sūnus. Merga pasiutėlė kasdien 656 24| prieglobsčiai ir peryklos, arkliavagių ir burliokų tėvynė. Tegul 657 9| patikrinsim, ponali. Visus arkliavagius, visus degtindarius. Ką 658 12| paimsiu pusbonkį. O ką? Išeis arklinės ir dar ant popierosų, kai 659 24| pavasaris.~ Pjaunamoji, arkliniai grėbliai tarškė nuo ryto 660 11| Visada. Kinkydavosi žmogus arkliuką ir leisdavosi miškais ieškoti 661 9| trumpai:~ - Kur mano arkliukas?~ - Žveng žirgelis lankoj, 662 5| dievaičius, jonelius ir arkliukus. Dievobaimingai varstė pirštais 663 22| atverdamas pilnus nasrus arkliškai stiprių ir stambių dantų. 664 26| paprasčiau, kaip sekti, įsitvėrus arklo rankenų, skaudžiai nuobodžioje 665 5| visokių kurpių laikė ir keletą armonikų ir kitų grojimo įnagių, 666 16| kišenę vienas iš moksleivių, artėdamas prie ano niūros.~ - Jukš, 667 18| Basiuliškes. O ir man jau artėja prie kapos.~ - Dar mus 668 22| tolinosi nuo namų, kur liko artimi ir nesugadinti žmonės. Jie 669 3| akmenis, visa, ką aptiko artimiausiuose kalneliuose. Ir po to dar 670 14| Tėvo paliktai žemei ir savo artimiesiems jis jautėsi atidavęs pakankamą 671 4| laikraščiuose. Tiltai, laivai, artistės. Cigaro dūmas iš storo pono 672 18| grože ranka pasiekiamoje artumoje. Visi garsai, vienu iškvėpimu 673 24| gali. Juk dar pernykščių aruodai neiškuopti. Ir apynojus 674 10| nuvežti.~ - Jei rastum kur aruodėlį klėties kampe... Kur aš 675 10| pilną sėtuvę iš savo bandos aruodėlio ir vertė į pražiodintus 676 26| ir išnokti, kad be baimės aruoduose sulauktų kito derliaus.~ 677 8| Kas? Aš tik buvau asilas paskutinis, manydamas galėsiąs 678 18| ir lopinėlių, mirgančių asloje auksiniais kviečių grūdais, 679 16| kad tiek ir tokių svarbių asmenų sulėktų beveik į kiemą. 680 24| Jis pylė alų į Monikos ąsotį. Puikiai ji atrodė. Iškaitusi, 681 8| Paties traškiausio alaus ąsotis stovėjo vidury, ir iš jo 682 11| glėbys alyvų šakų, pamerktų ąsotyje, sužydusių iki vieno žiedelio, 683 11| vienas kitam, dviese kibę už ąsų, pylė į sveriamąjį baką. 684 21| Šalto alaus po buteliuką. Ata ta ta, tai atsigausim. Ant 685 11| vaistininkas grybštelėjo savuosius atamano ūsus ir, jų galus raitydamas 686 15| nesmagumas tartum nemalonios ataraugos ateina visada, kai veiksmas 687 13| jau buvusios nukastos, atartos ir nurinktos. Bet žinoma, 688 13| Kliūva visur, nepatogu. Ataugo, bet matai, koks nelygus.~ 689 14| viršų. Anglių ir liepsnos atašvaistose jo veidas darydavosi tai 690 26| nebegalėjau nustygti ir atbėgau, kad ir tu žinotum. Kiek 691 24| Greičiausiai ji buvo atbėgusi parsivesti tėvo, kurs kartu 692 27| žiūrėkit! - saukė eigulys atbėgusiems.~ - Nebegyvas? Kaip?~ - 693 11| Gerai. Apsirenk ir atbėk. Aš busiu ten, - mojo pieninės 694 9| Ramiai! Smakriuką aukštyn! Atbelsk laipsnį ir pavardę. Kariškai. 695 12| vieną šeštadienio popietę atbildėję lengvu vežimėliu. Rimti 696 14| sesuo sėdo autobusan ir atbildėjo aplankyti brolio ir miesto 697 16| išsimaudyti. Bet nežinai, kada atbirbs mašinos. Būtų juoko, jei 698 12| griežlė, rasotu vasarojumi atbrisdama po pat langais ir iš čia, 699 18| naktim išalsinti sąnarius, atbukinti juos ir įvilkti grubion 700 5| Ieškosiu ir aš darbo. Šonai atbuko, begulint ant narų.~ - 701 6| mojuoti ranka ir pagaliau eiti atbulam, akis įsmeigus į baigiančius 702 10| graibstėsi vadžių, traukdamasis atbulas.~ - Toks perėjūnas svieto. 703 24| palaidi - uodegas pabrukę. atbuli spraudėsi į pašalius ir 704 19| kaulų tratėjimo, iki šonams atbunkant ir po to ką nors susirasti. 705 11| palydėjo paskutines vaistinės atčaižas ir jau ramesne širdimi guodėsi, 706 24| Agnė. Ji žiūrėjo į plačiai atdarą rūsio angą. Ir žiūrėjo taip, 707 13| šakojosi, ji stovėjo prie atdaros spintelės sienoje ir kilojo 708 10| buvo atsikrapštęs dar prieš ateidamas. Jis nebelaukė žiemos ir 709 23| posėdžius pieno bendrovėn. Ji ateidavo užuolankomis mišku, krūmais 710 5| iš blėstančio ugniakuro, ateinančią kartu su plėnimis.~ Ir 711 6| patardamas ilsinti arklius ateinančiai sėjai. Kaip ilgametis artojas, 712 24| skalsią duoną ketino valgyti ateinančiais metais. Kam trūko sėklos 713 14| meilę. Ir krovė lūkesčius ateinančiam vakarui. Širdis skambėjo, 714 25| suversta, išniekinta ir palikta ateinančioms darganoms. Ir apylinkės 715 5| turgavietės kampe prie gatvės, ateinančios nuo tilto, vyko pats gyviausias 716 15| dygsnys, siejantis visus ateinančius ir nebeišeinančius? Ir jį 717 17| šitaip atsitinka kaip dabar. Ateini pasiilgęs, perpilniui švelniausių 718 8| nepritrūktų.~ - Pasisupti ateisim.~ - Žiūrėkit man!~ - 719 16| durpės. Durpė - Lietuvos ateities laidas. Ji išsaugos krašto 720 12| buvo skurdūs, jauni, gyveną ateitim ir laipioją padangėmis, 721 14| pranašumą. Tėvas tikėjo ateitimi ir dėl jos nieko nesigailėjo. 722 4| likimui, kurį spendė didžioji ateitis, Jatulis įmerkė galvą į 723 17| dar susitikti netolimoj ateity.~ - Puiku, nuostabu, 724 3| šmeižtųsi pašonėje kokie ateiviai neprašyti, to tai ne. Visa 725 2| Jeigu ir būtų kas tavo vardu atėję, tai atrasi pirmadienį. 726 18| Kitokio aš jo ir nemačiau nuo atėjimo į Basiuliškes. O ir man 727 3| Tiltą rėmė meistrai atėjūnai, kurių vyresnysis turėjo 728 7| ratu, taikstėsi apuostyti atėjūno blauzdas. Dar kitas atsiliepė 729 23| daržinė man priklauso. Atėmei žemę, o daržinė vis tiek 730 9| būtų pinigus ir laikrodį atėmęs, žiedus numaustęs. O dabar 731 3| norėtum prikristi poilsio atgaivai. Bet ji visai kitokia, kai 732 23| jis sutiko kaip lengvo, atgaivinančio vėjelio pūstelėjimą. Šiuo 733 14| sužadinti vaizduotę, kad atgaivintų tam ar kitam atvejui reikalingą 734 20| gyslas ir iš jų pasisemti atgajaus ir viso to, ko ilgainiui 735 27| Kas?~ - Tenai, - mojo atgaliom ranka. - Patariu nueiti 736 1| toliau Tilius, nesulaukdamas atgarsio iš draugo. - Keikia tai 737 26| staigiai atšokdama, sunkiai atgaudama kvapą, pasakė ji.~ - 738 11| Balkšva kelio juosta pjovė atgijusį mišką, ir jis skardėjo paukščiais, 739 6| tokiu greičiu, kokiu tvino atgijusios tyrelio versmės.~ O ten, 740 23| neįpūs į liepsną ir neprivers atgniaužti pirštų? Jis buvo toji kinivarpa, 741 27| pabiro lyg žvyro sauja, atgniaužus konvulsiškai sutrauktą delną.~ - 742 13| smilkalų dūmelis, ir kaito jon atgręžta grumsto pusė. Iš juodo ir 743 26| jaunoji, lyg motina, kasmet atgyjanti, atsikelianti su tokia gaivališka 744 13| bulvės ne kartą esančios atgynusios žmones nuo bado. Geras daiktas 745 1| Priemenėj pasitinka, duris atidaro...~ - Chu chu chu...~ - 746 16| neatvažiuotų. Aštuntą valandą atidarymas. Bet kur jie tau atvažiuos.~ - 747 16| panašias apeigas? Tiltų atidarymus, pastatų šventinimus, viešųjų 748 14| artimiesiems jis jautėsi atidavęs pakankamą duoklę - šešerius 749 1| korespondenciją. vieną laišką atideda į šalį. Jis gali būti iš 750 2| pervertė popierius, kai kuriuos atidėdamas, kai kuriuos pabraukdamas 751 17| karto pasidarė aišku, jog atidėliojimai gali tik pakenkti.~ - 752 26| galva, lyg ūmai prisiminęs atidėtą šalin ir visai užmirštą 753 6| reikia. Už pietus turi atidirbti, - džiūgavo Milė. - Toks 754 25| Kas rytas lydėjo vieškeliu atidundantį ir už miško kampo pranykstantį 755 14| puskarininkis? Ir tau kiti pagarbą atiduoda, - gėrėdamosi jo pablizgintais 756 6| pirštus perleisdamas ir atiduodamas vartotojui. Ne vargas, o 757 2| poilsio, šviesesnę valandėlę atiduos už kelis sutrintus centus. 758 9| tamsą.~ - Gausi, gausi. Atiduosiu Veronikai į rankas. Ji jau 759 22| savastį, užstatytą kitiems, atiduotą taip sunkiai ir nenoromis, 760 4| kniosterėjo ir iš karto atiloko, priešais save išvydęs juodus 761 15| žinai, kas jam belieka, kai atima tarbą? Turi mirti. Duonos 762 15| Naujakurius žlugdęs ir žemes iš jų atiminėjęs. Ką dar? E, jei iš pagrindų 763 17| Palaukit, palaukit, Doveika. Atimkit savo ranką. Ir taip jau 764 16| vaikėzai gali ne vienam darbą atimti.~ Vyrukai laikėsi. Žodžio 765 19| užkando, išgėrė alaus, atitaisydami vakarykščią, ir patraukė 766 5| Gavai, bet ir greitai atitarnavai valsčiaus daboklėje. Ech, 767 17| kas vienu grybšniu jai atiteko, buvo jos. Ji nesiruošė 768 2| Įsispraudęs tarp sėdinčių, jis atitiko juos ūgiu, patsai būdamas 769 1| kojas. Ir tik paskui pradedi atitokti, kad yra kažkas ne taip. 770 10| melsdami susimylėti ir atitolinti koronę nuo namų.~ - Tai 771 5| saistančio su praeitimi. Ji atitolo savaime, jam nedarant jokių 772 3| Ir Petras klusniai atitraukdavo ranką. Ok, ta moterėlė - 773 4| staigiai, jog Špicas nespėjo atitraukti rankų nuo mergaitės ir prisidengti. 774 20| negalėjo atsidurti čia, atitrūkęs nuo bandos. Jis pasekė brydę, 775 17| jaunuoliai. Jaunikis ne juokais atjaunėjo ir tryško tokia sveikata, 776 27| neaišku. Pamačiau nuo tolo atjodamas ir pradėjau rėkti. Tada 777 9| jei ne tyrelio velnias jį atjojęs? Plėšikas būtų pinigus ir 778 9| apgrasto šakelę.~ - Še. Atkabink pavadį ir pabruk po uodega. 779 26| apgraibė lango kablelį, atkabino ir pamažu pravėrė. Vėsa 780 7| malkas, su tom pačiom ir atkaišė. Bet namiškis šnekus, nors 781 3| žemaitiškai kietais ir atkakliais mušeikomis. Kad jis turėjo 782 21| talkon. O buvo ir tokių atkaklių ir pasigviešusių pinigo, 783 1| atsimušdamos į kitus medžius, atkandamos lyg plėšriais dantimis nuo 784 12| kelių apsilankymų ir dantį atkandęs, jis grįžo jų širdžių graudinti.~ 785 1| šimts velnių? - pagautas atkaraus pasipriešinimo įsigalinčiai 786 10| Arčiau, arčiau.~ Merga atkariai laikėsi, tartum į žemę suvaryta, 787 15| Užsimosi lazda, tai lazda ir atkars. Būtum atėjęs ir pasikalbėjęs. 788 14| nepasikartojančios progos jam kilo atkarumas ir pyktis. Jame pabudo gaivalas. 789 13| žemės, nesidavė vienu ypu atkeliamas. Pirmiau pastatęs, sukabino 790 24| lyg iš naujo šion žemėn atkeliavęs. Širdyje kilo drąsa ir narsybė, 791 21| kaip grįžus iš daboklės ir atkeliavus čia. Tada pavasaris tvino 792 24| nepradėtos. Kitas pabandė atkelti nuo ožių - kliuksėjo ir 793 13| išeiti. Bulvė galinti ir atkeršyti už paniekinimą. Jo žmonai, 794 24| pasižiūrėjo prieš šviesą ir atkimšo. Ir, atsisėdęs ant pavožtos 795 20| ginklu. Jis nesiskubino atkimšti ir paragauti. Jis delsė, 796 7| Jūsų pirštai stipresni. Gal atkimštumėt? ~ Į ką ji kreipėsi? 797 26| pietums.~ Brolis padėjo atkinkyti arklius ir gėrėjosi jais, 798 8| jums ne tarnai - ryžtingai atkirto mergaitė.~ Tilius niūriai 799 16| sveiki. Ar seniai laukiat? - atkišęs ranka, sveikinosi akiniuotas 800 24| gerti iš rieškučių. Kas atkišit kepurę - tam į kepurę įpils.~ - 801 14| jis nenorėjęs priimti jam atkišto dolerio, manydamas, kad 802 18| nubraukti rūko nuo akių, atkištomis rankomis slankiojo aplink 803 5| varvėjo, žmogui nešantis atkišus nuo savęs.~ Du kartu 804 8| debesys prasiskirtų kaip atklanės, ir išverktų sutvenktą metų 805 26| iš gyventojų tarpo. Jis atklišeno iš nežinia kur ir pasiliko 806 13| Jis buvo niekas kitas kaip atklydėlis iš tolimo krašto, iš kito 807 3| pro šakas, nauji balsai atklysdavo eiguvon. Baikštys vis ruošėsi 808 12| pamiškės. Ir iš miško gelmių atklystantis lapės pakeltų ančių kryksėjimas, 809 12| ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs prie griovio ir ten jį apnešė 810 8| pyktelėjo, jog pali turėjo atkreipti jo dėmesį.~ - Aš jį pasidėsiu 811 11| pliaukšdavo ir žvengdavo, kad atkreiptų jos domę.~ Ir buvo taip 812 9| atgalios lygiai taip, kaip buvo atkrypavę.~ Jis atliko, kas reikalinga, 813 9| niršulį lyg graudulio ašarą, atkylančią iš vidaus ir įsiremiančią 814 13| Ir štai jau debesį matau atkylantį nuo Laumakių.~ Pamažu, 815 20| spiečiaus leidimą. Tuojau ir atlaidai šventos Onos. Teks susitikti 816 24| susigalvok tu man šitaip. Atlaidus savo kieme suruošti.~ - 817 17| girdėsi, jei ir aš nesu, - atlaidžiai dūsavo Julė.~ O padienes 818 17| iš kelio išsimušti. Bet atlaikyti reikia. Ir jis atlaikys. 819 4| įsikirto į Doveikos kailinių atlapą, o antrąja siekė nuo stalo 820 16| plačiose odinėse makštyse, atlapomis krūtinėmis ir vėjo suveltais 821 13| pusiausvyrą ir visu svoriu atlaužė lentą. Jo pirštai pakliuvo 822 1| trūkius, apneštas pjuvenomis, atlaužęs galvą ir ją kraipydamas, 823 21| su buteliais. Klaptelėjo atlaužiama kamščio viela. Tilius rijo 824 3| pačią. Skambtelėjo stiklinė, atlaužiamas kamštis ir šnypštimas skysčio. 825 16| Skiedrų, pagalių, pjuvenų, atlaužų priversta ir nutrypta pakrantė 826 15| tikėlis atpildo. Žinoma, atleidimas iš viršaičio nebuvo nė malonus, 827 16| tyčiojasi. Pirmą kartą po atleidimo Doveika pasijuto toks nedidelis 828 12| progimnazijoje. Ji mokėsi gerai, buvo atleidžiama nuo mokesčio, buvo jau dailiai 829 1| dėlei pridėjo.~ - Jis atleistas. O kai jau kartą pavarytas, 830 18| pleišėjančias lūpas ir kalbino Agnę, atlėkusią paplepėti.~ - Jau eini 831 4| pavažos žvyrą siekia, - jis atlenkė kailinių apikaklę ir, nusiėmęs 832 1| Iki tuzino susirinksi, - atlenkęs geležtę ir senu įpročiu 833 17| Žino, velnias, ir tą jis atlieka be priekaistų. Matyt jau 834 12| skyrė kiti, kas kitiems buvo atliekama ir nebereikalinga. Ji darė 835 26| nenumaldomo gamtos vyksmo, atliekamo klusniai, nesipriešinant: 836 11| kišenėje piniginę. Keletas atliekamų pinigėlių joje skambėjo. 837 14| Jis dainavo visa gerkle, atlikdamas pačius sunkiuosius darbus, 838 3| Tą mes sąžiningai atliksim. Duok! Ką paduosi - tą suversiu. 839 15| visada, kai veiksmas jau atliktas ir atitaisyti jo nebėra 840 18| atėjo pavasaris. Tartum atlikusi, kas reikėjo, susirikiavusi 841 12| geradariui. Šleikštumas atlipo iš vidaus ir sustojo gerklės 842 18| ją užgaudamas. Tuo pačiu, atlošdamas jos smakrą, tartum norėdamas 843 8| antrasai su pinigu rankoje ir atlošta ant pakaušio skrybėle.~ - 844 5| staliukai su kėdelėmis be atlošų vidury, smilko dūmų prietemoje 845 2| prašneko Žabelis, nagus atlupęs prie to darbo per metų metus.~ - 846 12| prasiplėšti stogo čerpes, atlupti lubų lentas.~ Ji laikėsi, 847 1| Nebus tau geriau.~ - Atlydys užkutrino žmones, - tarė 848 10| buvo kiaurai permirkęs nuo atlydžio sniego. Pūtė sugrubusius 849 2| Gerai sako Petras. Kelk atlyginimą! Mes nesutinkam! - riktelėjo 850 2| vainiku kokiu. O tai prieš atmainas dideles.~ - Daug ir nereikia. 851 2| pradilinti kaulus. Jis troško atmainos, jis geidė pavasaringo vėjo. 852 5| nereikalingiausias šlamštas ir atmatos, kėlė jam graudulį ir nykumą. 853 19| dirbo būreliais, užimdami atmatuotą plotelį ir stengdamiesi 854 18| suimdama plaukus užpakalyje ir atmesdama galvą, tartum po šiltu vasaros 855 8| Agnės plaukuose, kai ji atmeta galvą grakščiai, kaip temokama 856 4| ką... O, po šimts...- jis atmetė plaukus ir atsitiesė, giliai 857 27| prielaidas jis vis vien būtų atmetęs. Jis nesijautė padaręs ką 858 17| kitų nuomonės ir patarimų, atmetimo bet kokių, kad ir kukliausių 859 18| klausimų. Ji gulėjo, galvą atmetusi, aukštinelka, išmestomis 860 4| Tą akmenį tu pasilik atminčiai, - vogravo Tilius virtuvėje, 861 22| dienos nebeprisiminė tame atminimų rate, teturinčiame dviejų 862 25| kad nė žymės jos kapo ir atmininio.~ Ir tada Tilius sugrįžtų. 863 14| anksti. Turėjo sukaupti atmintį ir sužadinti vaizduotę, 864 5| vėl nėrėsi kažkur už jo atminties ribų. Apie peštynes jis 865 13| pakalnėn, nežinion.~ Aną atmintiną naktį.~ Seniai jau buvo 866 15| skolingas. Tai užsilieka atminty ilgam. Tokiu metu bertas 867 19| miestelio karčemas ir aludes atmirkyti suskeldėjusių gomurių ir 868 2| kelmus ir gulinčias pliuskes, atmušdami susimynusio sniego luitus 869 1| Sustembau. Šešerius metus atmušiau. Sąžiningiausiai. Kol pašaukė 870 25| sunkėsi iš jų versmių, lyg atnašaujant piktam, niūriam tyrelio 871 15| Tokiu metu bertas grūdas atneša dešimtąjį.~ Vedėsi vidun, 872 14| klausą, bandė sugauti vėjo atnešamus garsus ir juose atskirti 873 6| Taigi. Sargas jų man atnešdavo iš valstybinės bibliotekos.~ - 874 19| Eik dabar į krautuvę ir atnešk pilną vietoj to, ką išpylei! - 875 27| šautuvas ant dirvono numestas. Atneškit. Pusbernis pabėgėjo ir atnešė 876 26| pritrūko žodžių. Rūpestis, atneštas su laišku, įsibrovė į jų 877 26| kokią nuostabia žinią tau atnešu. Ši naktis mums vieniems 878 6| nuotaika nedingo.~ Veronika, atnešusi alaus ąsotėlį, pečius kraipė, 879 16| grožį ir turtą - miškus, be atodairos niokojamus kurui ir statybai. 880 26| ji labai panėšėjo į aną atodrėkio dieną, kai jis veržte veržėsi 881 25| Ganyklų žolė parudavo, išdegė atolas, ir gyvuliai beviltiškai 882 26| krankštelėjo, išspjaudamas atoslūgį iš dusulio smaugiamos krūtinės. - 883 13| alkaname glėbyje. Trumpomis atoslūgio minutėmis jie klausėsi ištisinio 884 16| tikėjosi naudingai praleisti atostogas, palengvindami namiškiams 885 1| pasidarė trankiai garsus, atpalaiduojąs iš savęs visa, ką buvo sugėręs 886 17| įsismaginti.~ Tiliui ji viską atpasakojo iš naujo. Ir tai, ko namiškiams 887 9| Tikri gimdytojai nebūtų atpažinę. Kur jau.~ Kaip jis ten 888 4| didesniame triukšme jis būtų atpažinęs Agnės balsą. Kėdės stumtelėjimą, 889 5| sveikinosi. Gerais priešpiečiais atpažino Gužo arklį prie urmo sandėlio 890 2| įsidėmėti kai kuriuos veidus ir atpažinti juos, laikui atėjus. Kirtėjų 891 8| tuo metu gėrėjosi juom, atpažinusi kai kurias žymes, jau anksčiau 892 15| dėl ko grumtis ir tikėlis atpildo. Žinoma, atleidimas iš viršaičio 893 15| Dviejų savanorių žemes jis atpirko, ir niekas nepasakė, kad 894 19| ūkį, kaip tėvo, galėsiąs atpirkti. Gal pasigyrė kiek, bet 895 6| visų kelių galas.~ - Kol atplaukiau per mišką, net apšilti teko. 896 22| sniego gniūžtė pakalnėn, atplėšianti ir priimanti savin sniegą, 897 13| šešėlis lyg nuo debesio vėjo atplėšta miglos skiautė. Ir jį pasitiko.~ - 898 11| paviršiumi apverstas pavasarį atplukdytais medžiais. Dešinėj jis krito 899 13| ąsočiu išėjo ir per kiemą atpluošė Doveikienė. Ir iš tolo jau 900 22| aiškiu nerimu ruošėsi sutikti atplūstantį amarą ir išlaikyti tvarką.~ 901 20| sukosi, ir akys, tartum atpratusios nuo šviesos, nejaukiai merkėsi, 902 20| daugelis reikalų žmonėms atpuolė. Bet tas gerai. Užtenka 903 5| pavelijimu ir paliecavojimu su atpuskų apturėjimu amžinu.~ - 904 15| ir sąžiningas, išlikimai atpylęs eilę metų, savarankiškai 905 5| cigaretės.~ - Dvi savaites atpyliau. Už tėvynę, kaip sakoma. 906 18| kilo jos širdyje. Ji tarėsi atradusi atsaką į daugelį kankinusių 907 6| purtė abiem rankom tilto atramą. - Nė sargų, nė prižiūrėtojų 908 16| kiek padirbsi, tad jokios atrankos ir skirstymo. Darbo užteks 909 20| sunkumas nuo širdies, kai atras. Tamsiaplaukę mergiotę buvo 910 14| mudu nutrenktų žaibas, ir atrastų mus žmonės susikibusius, 911 20| Ir žinojo kas. Ji lipo atremtoms į prėslą kopėčiomis. Sustojo 912 16| turėklai braškėjo, spaudžiami atremtų nugarų. Dilės kilojosi nuo 913 25| pertraukia. Ir iš dėžės atrenka šovinius. Būtų medžioklės 914 17| ir pagrobsim. Doveika jam atrėžė, kad šunes jo esą budrūs, 915 5| terbą. Traukė iš kišenių, atrišinėjo skareles, o kam trūko, prašėsi 916 5| ranką sugrūdęs iki alkūnės į atrištą maišą. Iškėlęs saują, vartė, 917 20| rankas iki alkūnių panėręs į atrištus aukso maišus. Tai ji, Monika 918 12| nenusivilko švarko. Kaip jis būtų atrodęs be švarko? Įdubusia krūtine, 919 9| Labanaktis. Jūs turbūt taip atrodėt, kai lupot Melamedo įgaliotinį?~ - 920 14| šermenyse. Kas kartas jam atrodydavę. jog jis gyvas leidžiasi 921 19| pasnaus - visas pasaulis vėl atrodys šviesiau ir linksmiau.~ 922 16| Netruks automobilium atrūkti, - laikė viršaičio pusę 923 18| širdyje. Ji tarėsi atradusi atsaką į daugelį kankinusių klausimų. 924 8| verskit, linksminkitės - būtų atsakęs Baikštys. Tiek jaunystės 925 26| visko klausinėjo. O Tilius atsakinėjo puse burnos, skubindamas 926 19| nesą kaip. Pareigos didžiai atsakingos tėvynės sargyboje.~ - 927 27| paremti sava ranka?~ Tegul atsako tie, kurie žino geriau.~ 928 4| Užpilti ją reikia, papildyti atsargas, degalo širdžiai ir glembantiems 929 10| pašaliai lūžte lūžo medžiagų atsargom, ir senio patyrimas besurado 930 26| Padaviau prašymą, išeidamas atsargon, ir viskas. Ir pamiršęs 931 15| paskutiniųjų. Tad ir atsiuntė tokį atsargos kapitoną. Nepasiųsi tokių 932 14| ir girdėjo. Gal net durų atsargų brakštelėjimą. Naktis buvo 933 18| po to seką garsai? Arba atsargus barbenimas ir tylus girgždesys 934 6| stogų ir vėjui duskinant atsegiotą antį.~ Leisdamas kirvį 935 13| išteptų ir žeminuotų, plačiai atsegiotų marškinių antį veržėsi susivėlę 936 6| veidą ir drąsiai laužėsi į atsegtą antį.~ Leidosi pėsčias 937 9| vietoj kaklaraiščio. Klynas atsegtas, ir kelnės spalių privarytos, 938 12| pasmukęs mazgas neprilaikė atsegtos nežymiai dryžuotų marškinių 939 18| godžiai išplėstų šnervių atsekami pėdsakai, ir prasideda vytis.~ 940 10| Aha, - klebonas greitai atsekė. - Kai rauplės siautė... 941 23| DVIDEŠIMT TREČIAS ~ Ji atsėlindavo lapės žingsniais ir nepalikusi 942 22| gegužinės aikštėn. Per lauką atsibliaustė itin įsisrėbę, akis pabalinę 943 17| nesuprantu? Kad jau jai atsibodę. Ir kad ji norėtų? Ko ji 944 12| išdribusiais pagurkliais, atsibodėję žmonom, neatsikratą senstančiom 945 25| beužklystą kaimynai, ir jų atsibodėjusi kalba krovėsi vienon vieton 946 3| kiek spėjo, šienavo, kol atsibosdavo, ir ganė, kur panorėjo. 947 22| Taip sau. Mat viskas atsibosta.~ - Ir tau jau? O kodėl 948 25| vieškelio ir laukė autobuso. Atsibučiavo su mama, su seserim. Apsikabino 949 10| ambonijos. Po Trijų karalių atsibus tretieji ir pats juos surišiu 950 4| patogiai rėmėsi į aslą.~ - Atsibusk, raganiau, - daužė jo pakaušį.- 951 22| kasmet tuo pačiu laiku atsibūvančiai senoje parapijos bažnyčioje. 952 22| Kaip viskas seniai yra atsibuvę - pavasaris, muštynės, daboklė. 953 4| žandikaulius. Koja pastūmė į vidų atsidarančias duris ir puolė taip staigiai, 954 4| ten, už tų durų. Kur jos atsidaro, aštrus šviesos pjūvis ant 955 18| Kelias uždarytas.~ - Aš atsidarysiu. Paimsiu ir perkelsiu į 956 27| matomus lygumos pakrašty, ir, atsidaužę į stiklus, tiško gyvo žaizdro 957 12| praėjusį mėšlavežį. Tuo pačiu atsidavė žmogėno nublukusi sermėga 958 11| paupio taku, ir besąlyginio atsidavimo valandėlė sprogstančių karklų 959 18| žegnojosi. Amžiną atilsi jam, atsidirbusiam ir pavargusiam pačioje darbymetėje. 960 25| iš pieninės. Aną vasarą atsidriekusi ir pas juos radusi tokį 961 3| No, no...~ - Žibalu atsiduoda degtienė... Bet reikia gerti, 962 26| pravėrusi drėgnas, bejėgiškai atsiduodančias lūpas, konvulsiškai godžiais 963 19| gintis senio, kapų duobe atsiduodančio. Ji, manote, labai laiminga? 964 11| dvelkiančioje šalčiu ir drėgme ir atsiduodančioje sukartusiu pienu? Ar ji 965 20| alkiu pulsuojančiu krauju ir atsiduodanti kaip niekas ir niekada iki 966 15| ir patsai daugiau galėjo atsiduoti ūkiui, bet reikia vis tiek 967 20| nusiaubiančiame tvane jis buvo atsidūręs ir nejučiomis baigė sutirpti.~ 968 12| kurie tokią gražuolę be atsidūsėjimo kaip uogą murkt prarytų. 969 10| Ir seniai negalėjo atsidžiaugti mažiuku. Grobstė vienas 970 3| Basiuliškių tvartuose jam buvo atsiėdę iki panagių. Traukė iš kišenės 971 16| žmonėms tos bėdos jau buvo atsiėdusios iki panagiu.~ - Baik 972 15| paaiškinti, bet ne per dieną to atsiekiama. Jei pati domėtųsi, tai 973 22| nepaisą. Jie ir limonado atsigabeno, kad po šokio būtų kuom 974 22| kad po šokio būtų kuom atsigaivinti. Būtinai turėjo pamatyti 975 10| blogai per žiemą šeriami, bet atsigauną vasarą plačiose ganyklose. 976 8| savosios.~ Takelis vingiavo atsigaunančia pieva, nužerta plyštančiais 977 21| buteliuką. Ata ta ta, tai atsigausim. Ant kalnelio Veronikos 978 2| skambink. Tam esi juk, - atsigavę kirtėjai iš visų pusių skatino 979 5| daug jau liūdna. O Tilius atsigavėjo atsakančiai.~ - Pailsėjau.~ - 980 1| ir palikti šiltą trobą. Atsigėrė iki kaklo. Iki tol. Gali 981 6| prisiminti, kas verstų tolstant atsigręžti, ilgai mojuoti ranka ir 982 23| dantis sukandus, ir tikėtis atsigriebti, pasibaigus tai velnystei.~ 983 4| dieną naktį, nors ant pilvo atsigulęs iš lovio. Kai įpranti... 984 13| kantriai lauke, kada jis atsiguls ir užmigs. Bet jis, atrodė, 985 23| įjunko, kad ji ateitų ir atsigultų šalia. Nieko kito nebeliko 986 14| nuo kurio smūgio tėvas atsigynė, tik spirdamas jam į blauzdą. 987 20| ji buvo gyva ir pertekusi atsiilsėjusiu ir alkiu pulsuojančiu krauju 988 6| Dvaras dvaru, o iš darbininko atsiima, kas reikia.~ - Ačiū 989 4| galvos įspausta duobutė. Atsiimdamas pinigus, jis matė ilgą šviesų 990 3| nusileskim. Vieną kartą atsiimkim lig soties...~ - Tą mes 991 4| karalystė pažadėta. Taigi atsiimu savo dalį, nieko nenuskausdamas. 992 9| nekišę. Bus gyvulys pats atsikabinęs. Veterinorius lyg keršydamas 993 25| grįžta su pienu.~ - Tu atsikabink nuo manęs. Ir įsikišk sau 994 19| gyvenimas,- apmaudingai atsikando Tugaudis.~ - Visi tą 995 27| daugelio metų jis ėjo namo, ėjo atsikariauti savo Basiuliškių.~ Ar 996 22| Jis turėjo nors dantimis atsikąsti gabalą tėviškės, nuo kurios 997 18| galiu pasakyti, kad jaunas atsikelia, o senas miršta. Va...~ - 998 26| motina, kasmet atgyjanti, atsikelianti su tokia gaivališka jėga, 999 12| Doveika.~ - Ir jau, sakai, atsikėlusi?~ - Jau kuri kadė.~ - 1000 15| prižiūrėtojo, kas vijo laukais atsikeršyti vachmistrai? Ir dar tokį, 1001 13| žmona skaito gražias knygas, atsiklasčiusi palaidinį, paleidusi plaukus 1002 3| šiaušė čiukurus, duskino atsikniojusias skliautų lentas ir šniokštė 1003 6| vasarą. Tirpo sakai, iš atsiknojusios žievės karpė žiobtus ankstyvas 1004 3| naginėmis apautų kojų. Jis atsikorė į prekystalį priešais mergaitę 1005 10| O Doveika akis buvo atsikrapštęs dar prieš ateidamas. Jis 1006 9| Mano sartis tik padėkos, atsikratęs tokio piliečio, - pūtėsi 1007 23| bažnyčion išleisdama jas ir pati atsikratydama vyro. Jį pasiųsdama į susirinkimus, 1008 12| galimumus ir, nieko nelaukęs, atsikraustė su pačia gyventi. Bet kambariai 1009 19| Spjauk, iš visos širdies atsikrenkštęs, ir uždėk. O tam patykojęs 1010 5| elgeta vienodu balsu be atsikvėpimo traukė, pakratydamas ištiestą 1011 17| nereikėjo laiko nė priprasti, nė atsikvošėti. Tai taip buvo aišku iš