| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
1012 3| įdomu būtų pamatyti, kuris atsilaikytų jai - jei ji gražiai paprašytų 1013 18| judančius žmones. Sukaitęs, atsilapojęs ir persiėmęs vasaros darbų 1014 3| kitų duobėtu miško šuntakiu atsilaužė matininkai ir sustojo eiguvoje. 1015 3| tvinkčioja smilkiniai, kaip atsileidžia nuvargę sąnariai, kaip šlapių 1016 26| name, viduryje dykynės, atsileidžiant įtemptiems raumenims ir 1017 11| nuglostomas ir pamažu, pamažėliais atsileisdavo.~ - Tai tik dėl tavęs, 1018 18| paunksne ir užuovėja. Kuriame atsileistų įveržti raumenys, sudrėktų 1019 10| apžėlusios ir su nagom? Atsiliepk gi, nevaleika tu!~ - 1020 16| graužėjo, - niurzgė sekretorius atsilikdamas, kai kiti jau ruošėsi leistis 1021 21| tokios, ir jau baigta. Taip atsilikę ir su ponu Mečislovu. Tekėti 1022 20| tai nežinia, kas dar gali atsilikti per kitas valandas. O kur 1023 9| raštinėje. Kvatojosi, net atsilošdamas prie stalo, aptraukto žaliu 1024 1| peties. Ir pjūklus traukė atsilošdami. Tilius tęsė savo nuotartis, 1025 2| popiečio šiluma, patogiai atsilošęs į eglišakių krūvą, ir nė 1026 22| išnaudodamas padėtį, kad atsilygintų seseriai. - Nieko sau gaidys 1027 5| žemyn, žemyn. Kažin ar jie atsimena tą vakarą Gužienės krautuvėje - 1028 23| ėjo prieš visus. Ar ji dar atsimenanti tai, ko klausė pavasarį? 1029 9| kaip pirštu į debesį. O ar atsimeni, kaip pas mano tėvą žalmarges 1030 8| nebeatšaukiama kryptimi. Ir atsimerkė jis. Lyg nagais užkabindamas, 1031 23| nesuradę? Pusė vargo būtų atsimetę.~ - Apsiėjo ir be jo. 1032 20| Tavo lova tuščia. Ir tada atsiminiau, ką tu kalbėjai su Laurynu.~ - 1033 21| ateis, tai taip gaus, kad atsimins. Už tą jau ji nedovanos. 1034 6| trinksėjimai - tai popiermalkės atsimušinėjo į tilto polius, trynėsi, 1035 5| Greičiausiai jį stebėjo lange atsimušusiame šešėlyje. Gal matė jo numuštą 1036 22| plaukė Vilkija žemyn ir, atsimušusios eglynuose, grįžo rasotais 1037 6| stalo.~ - Jei šaukštą atsinešei, tai gausi pavalgyli, - 1038 13| nereikėtų per toli eiti atsinešti.~ Sustojus parūkyti, 1039 3| pašokti. Kalvis muzikėlę atsineštų. Visus senius lauk iš gryčios. 1040 4| nepagalvotų apie rytdieną. Kuom atsipagirios berniukai? - traukė iš spintelės 1041 21| žieve nutrintas, - gražiai atsipasakojo Milė.~ - Ką aš, vargdienis, 1042 2| senis.~ - Tavo lašinių atsipjausiu. Sako, surūdijusiomis paltimis 1043 3| kaklaraiščio mazgą, marškinius atsiplėšęs, koją ant kojos sukėlęs, 1044 14| saulę ji buvo pasišokusi ir atsiplėšusi staiga nuo visa, kas dar 1045 4| šeimininkės globojamas ir atsiprašinėjamas, smuko pro duris į savo 1046 20| ne taip sau ir ne savaime atsiradę pėdsakai. Ir kad joks gyvulys 1047 27| lygiai staigiai, kaip ir buvo atsiradusios. Jis išgirdo dundančią žemę 1048 7| tykojo ir gabiai išnaudojo atsiradusius tarpelius. Naktim darbavosi 1049 12| kitą pavargti. Paskui jau atsirasią. Jis nesiskubino važiuoti, 1050 5| atsiskaitė ir atsisveikino.~ - Atsirasiu galbūt rytoj, - pasakė Tilius, 1051 26| atgal tokiu pat žingsniu, atsiremiant parudusio pievokšlio prie 1052 22| padėtis, jog nebėra į ką atsiremti. Tai buvo graibstymasis 1053 16| užtvinusios plotus gaivia žaluma, atsirėmusia į senojo miško sieną.~ 1054 6| jos plaukus, tempė, iki ji atsirišo ir pagriebta vėjo suplazdėjo 1055 6| Brolis siūlėsi pavėžėti. Jis atsisakė, patardamas ilsinti arklius 1056 17| Monika tik ragina, o tie atsisakinėja, purtosi, bet geria viską 1057 8| pavalgysim, ko širdis geidžia, - atsisakinėjo Laurynas.~ - Parsidrieksit 1058 8| visiškas pasitikėjimas ir atsisakymas savęs padėjo jam nugalėti 1059 24| nenorėtų, pusės metinės algos atsisakytų dėl to, jei pavyktų sugauti 1060 27| Tereikia tik palaukti, atsisėdus patamsyje prie lango. Viena 1061 5| papurusius merginų plaukus. Atsisegioję sermėgas, kepures atsmaukę, 1062 3| nusimesti viršutinius drabužius, atsisegti kaip autkojai įjuodusių 1063 26| svarbaus, prašneko Monika, atsisėsdama lovoje.~ - Bet palauk... 1064 5| pavalgyti buvo užėję. Doveika atsiskaitė ir atsisveikino.~ - Atsirasiu 1065 26| Vaikinas svarstė, kaip jam atsiskaityti su šeimininku. Padėti ant 1066 21| nebeatsigręždama ji nuėjo. Atsiskirti jai visada buvo sunku. Bet 1067 27| vėlyvo žiogo čirpimas, tykiai atsiskyręs nuo šakelės sausas alksnio 1068 23| paglemžta, užlieta. Jis negalėjo atsispirti su įnirčiu plaunančiai vilniai. 1069 19| pagundom jis gana nesunkiai atsispyrė.~ Jis jungė savyje pavyzdingon 1070 9| durų rankenos, viena koja atsispyrusi ir antrąja peržirgdžiusi 1071 9| į prabilusį.~ - Pirma atsistok, kulnus sumušk. Ramiai! 1072 22| tvarką.~ Agnė žvalgėsi, atsisukdama vartų pusėn. Ji žinojo, 1073 5| nykščiais, stumdėsi ir žvengė, atsisukdami į bobas, bet su pirkimu 1074 25| ėjo toliau, dairydamasi ir atsisveikindama. Tyrelis mėlynavo, nusitraukęs 1075 22| kiekvienu žingsniu, tartum atsisveikinęs amžiams. Taip jau turėjo 1076 22| nežinojimo.~ Toks buvo jo atsisveikinimas su mergaite. Su vieno pavasario 1077 5| pačios mintys jį vargino ir atsisveikinus su draugais. Jo draugai 1078 15| pinigėliais, jas turėjo atsisverti ūkiu. Ūkis stovėjo pačioje 1079 7| miškui. Ir tada jie vėl atsities ir žaliuos ant vandens.~ 1080 14| negalėjo taip paprastai atsitiesti. Tam reikėjo pastangų. Jo 1081 27| tokia valanda, kai viskas atsitolina ir lieka tik pirminis, paprastas 1082 25| bloga. Ir todėl sveikiau atsitolinti nuo jo. Bet vėl jai staiga 1083 18| bejėgiškume, ir atatupstas atsitraukia, įsitikinęs visam laikui, 1084 4| išvaduoti pagniaužtą ranką, atsitraukti tiek, kad užtektų užsimojimui, 1085 3| Smūgio tvirtai pastūmėtas, atsitrenkė į duris. Jo laimei, jos 1086 4| stumtelėjimą, duslų stalo atsitrenkimą į sieną. Žiovulys surakino 1087 23| nenori šaltas palikti, - atsiurzgė Každaila.~ Gužas pakartojo 1088 12| nežinios išvarginta mergina, atsiųsta pradėti naują ir savarankų 1089 22| tyčia kieno papirktas ir atsiųstas drumsti skaisčius jaunimo 1090 12| kad patsai arba padėjėją atsiųstų ir kaip reikiant supažindintų 1091 18| kelionę iš to paties kiemo ir atsivariusius iki šiol. Kuris iš jų išeis 1092 12| vyresniškumą pareikšti, atsivedė žmoną kaipo darbininkę. 1093 4| jo krūtinę ir iš viršaus atsivėdėdamas lesė.~ - Keliais per 1094 19| Tugaudis. - Kai išgeriu, tai ir atsiveria širdis. Tokia jau ji kvaila.~ - 1095 18| ir tylus girgždesys rėmo, atsiveriant langui? Kas tai galėjo pasakyti, 1096 4| jis. O jums tylėti. Bėgu atsivesti vidun.~ - Jūs tai taradeikos, - 1097 9| kartu atvažiavęs, tai yra atsivežęs. Veterinorius iš savo pusės 1098 21| Ir tą jaunikį buvo atsivežusi. Aš laksčiau kaip beprotė 1099 26| Jie sustojo prie keliuko, atsišakojančio eigulio pasodon.~ - Ką 1100 7| Nuo vartų į dešinę atsišakojo lygus, gerai žvyruotas kelias, 1101 26| grasaus ir nenumaldomai kieto atsišaukė tame šnabždesy. Visą kambario 1102 4| Tilius išėjo priemenėn ir atsišliejo sienos. Plikos mergos tebesižargstė 1103 18| šiek tiek pakrypusioje, atsišliejusioje į storą vinkšną šventoriaus 1104 27| pakelti? Gal vienatinio sūnaus atsižadėjimas, težiūrint tik sau naudos 1105 25| priekaištavimų, be garbstymo ir atsižadėjimų, tyliai, ramiai kaip drungnas 1106 14| iš ko. Jis lengva širdimi atsižadėjo pirmgimio teisių, vildamasis 1107 5| Sumušė?~ - Ne. Nemušė. Atsižadėk, sako, vilties bet kada 1108 2| išmėtyti. Dėl skatiko jie atsižadės poilsio, šviesesnę valandėlę 1109 25| tokie jau jie skursnos, kad atsižadėtų dukters. Bet negalima atsižadėti 1110 20| būtinai nori vesti, tai atsižvelk ir į metus. Taip jis tada 1111 2| susikraus ir kiek tau už juos atskaičiuos įgaliotinis Veronikos krautuvėje. 1112 5| padėklais, priiminėjo pinigus, atskaitė grąžą.~ - Aš lyg ir nujausdamas. 1113 3| tarškėjo skaitytuvai, šlamėjo atskaitomi dešimtukai, o už nugarų, 1114 13| gęstančios vakaro žaros atskiestame danguje sujuoduos sunkūs 1115 22| Balsai blausėsi. Prasiveržė atskiri girtųjų šūksniai. Jis brido 1116 14| atnešamus garsus ir juose atskirti jo balsą. Jo balsą ji būtų 1117 16| viršūnėse, vargo daužomos vėjų, atskirtos nuo miško ir paliktos tartum 1118 7| šakojosi iš erdvios priemenės, atskiru priestatu suręstos prie 1119 22| kur iš karto, tik viršelį atskleidus, kristų visų domėn. Bet 1120 4| sprogstantis pumpuras, visu grožiu atskleidžiąs lapelių švelnumą. Neiškabins 1121 22| Tilius ir nesiruošė jai to atskleisti. Bet sesers jis gailėjosi. 1122 21| virpanti, pasiruošusi skląstį atsklęsti. Nė to nedarytų. Kam skląstis, 1123 23| tirštomis gebenių virkščiomis, atskrido lengvai, švelniai lyg skiedrelė, 1124 5| sienoje įtaisytą skambutį. Atskubėjo žvitrus patarnautojas su 1125 20| Nebūtinai ji turi tuojau atskubėti. Ji negali skubintis, ji 1126 4| juk neapsieis. Peštukus atskyrė ir tvirtai laikė.~ - 1127 14| nusileidžia, ir šešėliai atslenka iš miškų, iš tyrelio, iš 1128 22| Tilius? Ji geidė jį pamatyti atslenkant ir jo akis, kai išvys ją 1129 11| Malūnas veikė žiemą vasarą. Atslūgus vandeniui, jį suko garo 1130 15| moteriškoji vertė ne kartą, atsmaukus kepurę, padraskyti nagais 1131 10| ir miškų žoles. Ji mokėjo atsodyti rožę. užkalbėti gyvatės 1132 10| nugalėjusi raupus, didelį atsparumą įgijusi. Tačiau vieną kartą 1133 27| stulpai kelių susikirtime, atsparūs laikui ir vėjams, ir audroms? 1134 9| iš džiaugsmo. - Iš ten, atspėjai. Pataikei kaip pirštu į 1135 13| rankomis ir galva, ir bandė atspėti, ar tokio lietaus gavo ir 1136 25| ir traukė baubdami, ragus atstatę, ieškodami ko nors traškesnio.~ 1137 27| mielą dieną, ar ne tam, kad atstatytų pašlijusius reikalus?~ 1138 23| kiekiu, jog viena diena atstojo dvidešimtį praeitų metų. 1139 5| Vieną še. Nori?~ - Atstok.~ - Viena su čvertka. 1140 5| į turgų pasitikdavo jau atstu laikuose eibės didžiųjų 1141 13| iš viršaus per sprindžio atstumą sudarė vis tirštesnę vandens 1142 13| dirvoje ir sustatyti tinkamais atstumais, kad nereikėtų per toli 1143 23| Neprisileisdama nieko. Atstumdama visus kaip širšė, parengusi 1144 27| ugninio rato. Iš pusės šūvio atstumo Doveika paspaudė gaiduką. 1145 17| nepajudins, jei ji jo meilę atstums. Ji buvo jau taip pripratusi 1146 18| suteikiančioje klaidingus atstumus. Ją traukė toji prietema, 1147 13| Bet vanduo bus sušilęs. Atsuk čiaupą ir palauk, kol nubėgs 1148 5| parduri smakui žoundą, ~ Er atsuka čiortui sproundą... ~ 1149 6| pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse 1150 12| ir karštas, patsai bėgo, atsukus čiaupų snapus. Tik miegamasis 1151 12| atvažiavo visai neblogai. Ir, atsupusi nutirpusią koją, liko stovėti 1152 10| dalgiais gyvatynus ir aukštas atuorėčių dirvas. Jauja rūko kasdien, 1153 10| darbininką. Per tą ledergą supūtų atuorėtis pradalgėse.~ O vėliau, 1154 14| kalbėjusi su juom ir net atvaizdą jam rodžiusi. Agnė jam baisiai 1155 26| raumenims ir juos užliejant atvangai, lyg snauduliui.~ Bet 1156 16| neatsileisdamas.~ - Va tau ir atvažiavom laiku. Va tau ir punktualumas. 1157 12| turės išsikelti, kai jūs atvažiavot.~ - Jie keliasi taip 1158 21| kad mano krikštomočia buvo atvažiavusi. ~ Iš kur ten viską žinosi, 1159 17| Taip sau, kaip su dėde, atvažiavusiu pasipirkti. O Doveikai be 1160 7| suvilkti vazaunėn, nes jos jau atvažinėjo savo kelius. Ir platų, juodu 1161 24| kietų sultingų uogų. Jų atvažiuodavo parsivežti kuris namų berniokas, 1162 11| Judėsiu. Jau kažin kas atvažiuoja. Dar sakys...~ - Ką sakys? - 1163 10| sudeginti. Tad laukė klebono, atvažiuojančio kalėdoti. Ir puolė jam į 1164 12| žinojom anksčiau, kad jūs atvažiuosit, - skubinosi plona ir šmaikšti 1165 4| dar prideda. Jauną mergą atveda ir paguldo šalia. Ten va, 1166 12| niekur spragos. Vieškelis, ją atvedęs mėšliniuose ratuose, už 1167 7| pasičiutnyk. Kavalierių atvedu.~ Toji, metų kokių trisdešimt 1168 20| pačiu alkiu, ją vijusiu ir atvedusiu nuošalion daržinėn. Ant 1169 14| atgaivintų tam ar kitam atvejui reikalingą vaizdą pavyzdžiui 1170 4| Doveika niekinamai atvėpė lūpą.~ Tugaudis jau seniai 1171 2| nutraukė jį kaimietis atvėpusiomis zuikinės ausimis.~ - 1172 3| blizgančiais apkaustymais kėpsojo atvėpusiu viršumi, atremtas į gėlių 1173 22| lyg žiovaujantis arklys, atverdamas pilnus nasrus arkliškai 1174 13| kuprom, susiliedami į kalnus, atverdami daubas. Žaibas vis aiškiau 1175 4| brūkštelėjusi indaujos dureles, atvėrė visu grožiu spindinčius 1176 27| sriautui plūstelėjus pro atveriamas duris, tai aptemdama, jas 1177 26| pamažu leidosi ant šviežios atverstos velėnos, ją išgražindamas 1178 7| pažiūrėti, kaip lova, - atvertė antklodę, pamaigė pagalvį.~ - 1179 23| puikus vyras. Tilius siekėsi atverti savo širdį. Kitaip bus blogai, 1180 20| užmirštą tarpmiškių kampą atvertų pasauliui ir padarytų prieinamą 1181 13| tokiu metu, kai dar nebuvo atvėsęs jo kraujas, kai prakaito 1182 22| tylu. Jie sriūbčiojo alų, atvėsintą šulinio vandenyje, ir pasakojosi - 1183 25| Doveikos bernu? Bene bus atvėsusi, nes jau nuo vidurvasario 1184 25| O kokių dovanų ji Tiliui atvešianti? Agnė atsakė taip niekinamai, 1185 11| ir sudiev. Tegul, girdi, atveža jo daiktus kažkur į Kruopiškius, 1186 24| išpylė parako. Kiek jo buvo atvežęs urėdas, niekas negalėjo 1187 13| sėdybon sėklos ir trąšų atvežti.~ - Palauk! Pavėžėk ir 1188 10| matyt, iš anksto pamokytas, atvilko virtinę jerubių, porą zuikių, 1189 2| iš eilės. Apatinė lūpa, atvipusi iki dvišako smakro, nežymiai 1190 18| žingsnius. Ji skubino prabėgti atvirą tarpą tarp tilto ir pirmųjų 1191 3| prisilietimo. Jis braukė atvirkščia ranka per burną, mėgindamas 1192 8| apsaugotoje nuo vėjų ir atviroje saulei, jau pylėsi skaisčiu 1193 2| nesibaigiančio vargo. Giliai, lyg atviron žaizdon subirusius šapus, 1194 11| Laikrodininko ir auksakalio lange, atvirose, aksomu išmuštose dėžutėse 1195 25| langą. Tarp nuotraukų ir atvirukų ji pastebėjo vieną tokią, 1196 4| cilindru, piešiamą velykiniuose atvirukuose. O čia mat gulės anas vyrukas 1197 3| nudžiugo mergaitė vaiko atvirumu ir vasaros giedros akim. 1198 11| medžiais. Dešinėj jis krito pro atvirus šliuzų vartus, sudalintus 1199 12| nustatyti kas dvi savaiti atvykdavo iš centrinės pieninės vyrukas 1200 3| kad jie ne medaus pirkti atvykę, kad neturi krepšių grybams 1201 26| Jam visai neskubu. Kartą atvykęs, jis norėjo kaip reikiant 1202 12| niekas nežino apie jos atvykimą. O žinojo visi - nuo pieną 1203 16| tokie dalykai kaip svečių atvykimas. Net apskrities viršininkas 1204 23| seniau, daug anksčiau, negu atvyko į Basiuliškių šeimyninę. ~ 1205 16| nutarė pasilikti ir sutikti atvykstančius. Su jais ir eigulys nelyginant 1206 16| kad daugiau siaubo įvarytų atvykstantiems pasižiūrėti. Lankytojų netrūks. 1207 1| Reiškia: prašau, ponas, atvykti. Mes laukiame tamstytės, 1208 11| galvas, seniūno įsakymu atvyti iš tolimų jų kaimo dirvų. 1209 14| Jį parvežė sustingusį, atšalusį ir greičiausiai jau buvo 1210 20| susisvajojusi ir bandžiusi ką nors atšaukti iš praeities. - Ar vienas? 1211 23| savo žodžiams priduodama atšiauraus ir negailestingo kietumo. - 1212 23| įmintose pėdose. Plėšriai ir atšiauriai glemžė savo dalį anoji mergiotė, 1213 26| Tilius pasišiaušęs ir taip atšiaurus, lyg pavydėtų. O ko čia? 1214 17| Žara prisiplakė prie žemės, atšipinusi spindulių žėrėjimą, ir sliuogė 1215 18| tykiais katės žingsniais atšlepsėtų senis ir atsisėstų šalia. 1216 21| žmonės ir gyvuliai. Per kiemą atšlepsi naginės.~ O kur dar vakaras!~ 1217 8| pašventory. Tokia, jog atšokanti atšvaitu juodoje klebono 1218 26| Gerai? - taip pat staigiai atšokdama, sunkiai atgaudama kvapą, 1219 7| perlaužta lyg vežlankis, atšokęs nuo ienos. Jo pypkė sučirškė.~ - 1220 26| jo?~ - Kvailys! - ji atšoko ir buvo pasirengusi tėkšti 1221 13| prie durų, vienu traukimu atšovė skląstį ir jas atidarė. 1222 6| tebepleveno savo šešėliais ir atšvaitomis jo pasąmonėje. Daug ko jis 1223 16| užsukti valandžiukei. Užkąsim, atšvęsim. Kaip spėju, ilgai nesugaišit 1224 27| trąšiai sulapotų svetimos atžalos. Bet jis negalėjo su tuom 1225 12| krautuvės, iš kur kartais atžiegdavo pasigėrusių dainos.~ 1226 11| kaip buvo įpratęs. Tuo atžvilgiu surimtėjo ir gal vyriškesnis 1227 23| netingi. Ir patsai Doveika jį audė. Nors ten ir buvo už ką.~ - 1228 21| Vienplaukė ir basakojė. Plono audeklo išaugtine suknele su gėlytėmis. 1229 13| Pro ploną jos bliuzelės audinį tvinkčiojo kraujas kaip 1230 12| beveik tinklinio jūrų žolių audinio viršumi jis laikė rankoje 1231 7| sudarė savotišką raštą lyg audinyje.~ Tada pasirodė Doveikienė 1232 26| staigiai prasidėjo vienas audringas pavasaris. Ir kas po to? 1233 14| medžius su šaknim. Karšto, audringo ir nusiaubiančio vėjo jis 1234 27| atsparūs laikui ir vėjams, ir audroms? Ar ne taip jis galvojo, 1235 18| dar smarkesni ir palydimi audrų.~ Ji gulėjo paslika nė 1236 27| išsikerojusiu karpytais lapais augalu, įsodintu žaliai dažytoje 1237 3| išskyrus keletą senų medžių, augančių kieme ir pašaliuose. Kas 1238 12| medžio žievėje ir neišnykstą augant medžiui, tik pasidarą dar 1239 1| reikia kokius metus.~ - Augino, kol nepriėjo. O paskui 1240 10| Daužyti gyvulį, savo namuose augintą, jau būtų ir gaila, ir negražu. 1241 26| rankomis įsikirtęs į žemės auglių.~ Su nepasitikėjimu jis 1242 19| vėjo ir paunksmės skurdžios augmenijos tyrelyje stūmė kuo greičiau 1243 10| to būtų prisireikę. Bet augumu ir pasiliko iš pupų nevaromas. 1244 27| Kur vaikai, prižiūrimi auklių, bėgiojo ir kapstėsi smėlyje, 1245 26| Kai palaukė jį traukė lyg aukos tykanti nelaimė. O puikią 1246 11| paprasta. Laikrodininko ir auksakalio lange, atvirose, aksomu 1247 25| Agnė, toji gaivi mergytė, auksaplaukis saulės kūdikis, kadaise 1248 25| sūpynėse, kuriose vieną auksinę pavasario dieną ją buvo 1249 24| ir nusileisdamos į žemę auksinėmis kaskadomis. Patrynus delne 1250 1| Tilius, bet, neprarasdamas auksinės planavimo nuotaikos, svajojo 1251 3| tada, kai nesivaideno tokie auksiniai laikai, turėjo erdvią priemenę 1252 23| tikrąją vėliavą, iškeltą aukščiausiame medyje. Bet pastebėjo laiku 1253 22| Vienas toks, apynvirpčio aukščio ir tokio pat plonumo, nublukusiais 1254 18| jam giedamos giesmės po aukštais beržais, po žaliu eigulio 1255 22| paslaugiai siūlėsi patarnauti aukštasis linaplaukis.~ - Neprasidėkit 1256 12| punktą, ką lik baigusią aukštesniąją pienininkystės mokyklą. 1257 2| galėjo būti ir vidutinio, ir aukštesnio, itin pilvotas ar tik padribęs 1258 16| Krivickai. Ir negaišink. ~ Aukštesnių valdininkų akivaizdoje jis 1259 8| savęs po kelias išvertė ir aukštinelki pasidrėbė, kojas užkėlę 1260 8| bažnyčią. Ir gandras kalena aukštoje vinkšnoje, prašokančioje 1261 21| iš savo kambario kelią ir aukštumą anapus upės. Jei ji tik 1262 15| vandeniu, su namais toliau aukštumėlėje bus regimi kasdien ir kasnakt. 1263 6| ir prarausdamas smėlėtas aukštumėles, kur svaiginamai aukštų 1264 26| Jūs turbūt visi medžio aukštumo?~ - Ne. Aš pats žemiausias.~ - 1265 18| uždengtas sukilusių rugių aukštumos. Vienas kastuvas matėsi 1266 25| keliautojai ir žiniuonys. Iš tų aukštumų. gerą grūdą nešančių molynų 1267 10| žibinčių, pritaisytą galvos aukštyje, ir bailiai dėbčiodama baltom 1268 5| medžiagos, pritaikintos auliniams batams. Atsisagstęs ir kepurę 1269 2| bjauriai vėlėsi prie jų aulinių batų. Jie klūpčiojo tartum 1270 16| atsargą. Jis mielai dėvėjo aulinius batus ir, per petį žvelgdamas, 1271 18| pablizgintais, pusbačių auliukais.~ - Savo pono nugarbstyti. 1272 6| būsiu užmiršęs užsikišti už aulo. Šiaip viską turiu.~ - 1273 2| tavo neblogi. Kol sems per aulų viršų. dar galėsi gerokai 1274 14| Sėdi prie viralinės ir aunasi kojas. Julė šaukia vakarienės. 1275 4| Melamedo mišką? - viena ausimi klausydamasis geriančių 1276 2| kaimietis atvėpusiomis zuikinės ausimis.~ - Mes norim jums pasiūlyti 1277 19| nuo žemės pakilęs ir jo ausin įsimetęs tilingavimas.~ 1278 12| Tautiniais tulpių raštais austo kaklaraiščio vienas galas 1279 2| kojos, ramiausiai pervyniojo autelį.~ - Ką gali, tą padarai. 1280 3| drabužius, atsisegti kaip autkojai įjuodusių marškinių apikakles. 1281 12| kad tai autobusas. Jog autobusai dabar kas rytas eis pro 1282 14| septyniolikametė sesuo sėdo autobusan ir atbildėjo aplankyti brolio 1283 27| Doveikienei. Basiuliškėse".~ Autobuse dairėsi, ar nėra pažįstamų. 1284 12| šnekumas staiga atsirado? Autobusui sustojus miestelyje ir jai 1285 16| Doveika stovėjo, atsirėmęs automobilio, ir nė lūpų nekrutino. Viršaitis 1286 16| tilto, kai iš miško išlindo automobilis ir, dusliai suūžęs, girgždindamas 1287 17| klausė, ar aš esu važiavusi automobiliu. Iš kur aš būsiu? Tai jis 1288 3| kelnių.~ Dūmų, šlapių autų, sulyto šunies tvaiko kamuoliai 1289 1| apavą ir mėgino persukti autus, pasidėjęs koją ant kelmo. 1290 1| medžių. Pirštinės sudrėko, avalynė atsileido, ir apšerkšnijusios 1291 21| dieną išsives.~ - Aš ne avelė, kad vežtųsi kaip į turgų.~ - 1292 3| išteptas medumi, virintu su aviečių uogomis ir kita tyrelio 1293 18| uogienojai nepaliesti, avietynai neišlaužyti.~ - Kur jūs, 1294 3| virtuvės langas sužvangėjo, ir avigalvis akmuo, atsimušęs į spintelę 1295 22| gomurys lūžta kaip perdžiūvęs avikailis.~ - Nebenoriu. Alaus... 1296 3| senobinė muškieta. Apleido avilius - bitelės baigė išmirti. 1297 2| paskersavo.~ - Tokiam avinui iš viso be reikalo moka. 1298 24| pasivaikščioti gervės. Kaip avių banda atrodė iš tolo - pilkšvai 1299 26| juos laiko?~ - Visas avižas, kiek jų tavo žemėje užauga, 1300 2| greičiau. O jei nepavyks? Ašaka įsirėmė jo gerklėje ir niūriu, 1301 21| tilto jau ne vieną vakarą ir ašarodama parbėgo ir blaškėsi lovelėje 1302 5| apsidaręs. Kuproti, šlubi, ašarojančiom akim, išleidę peisus, atkraginę 1303 3| Paraudusios trumparegės akys ašarojo, išėstos dūmų, vėjo ir bemiegės 1304 1| trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi užgautos. Jas 1305 23| gyvenimu. Ji ėjo dalgio ašmenimis ir basomis kojomis. Ji svyravo 1306 15| sparnai žybčiojo kaip peilio ašmenys.~ Šlubasis pakėlė ranką, 1307 13| kevalo laužėsi aštrus želmens ašmuo, dygsniuodamas tuo pačiu 1308 21| ir gulsčiais šonais, lyg aštraus peilio rėžiu jauno uosio 1309 26| prie įtampos darbymetėje. Aštri žagrė raikė. ir naujai nusišveitusi 1310 24| viržynais, bjauria vilkžole ir aštriadalge, kupstais pasišiaušusia 1311 6| akimirka pasiruošusiais aštriam pentinų brūkšniui? Kur tas 1312 11| ore, kilsuodami tartum ant aštrios, neramios bangos. Tai ir 1313 8| AŠTUNTAS ~Ant pakilesnio Vilkijos 1314 1| Drausmingas. Ūgis - šimtas aštuoniasdešimt du centimetrai. Krūtinės 1315 12| penkiasdešimtuosius, tebeieško aštuoniolikos metų, ir būtinai nekaltų 1316 21| išaugtine suknele su gėlytėmis. Aštuoniolikta savo amžiaus vasarą.~ 1317 18| AŠTUONIOLIKTAS ~ Senis dar nemiega. 1318 11| galėjo žinoti? Kai suminėjo aštuonis, jis palenkė galvą, nuolankiai 1319 15| arkliai prunkštė. Jų uodegų ašutai švilpė, gainiodami muses. 1320 18| juos ir įvilkti grubion ašutinėn. Ji kankino save žiauriai, 1321 7| Tačiau Laurynui sekasi geriau ašuto kilpa. Užnėrei kilpą, ir 1322 3| čia parašyta. Septynios ašys metrais...~ - Kirsta 1323 1| laisvai. Koks būtų medis - ąžuolas, epušė ar eglė, kokio bebūt 1324 3| neprašo, kad leistų kokį ąžuoliuką šulams nusigerti, išvarė 1325 12| ten, kur nei lazdynų, nei ąžuolų? Va, prieš mėnesį jis matė 1326 10| skaldė beržus, uosius ir ąžuolus įvairiai namų reikmenei. 1327 12| viršaus ir pastogės - P.P.B-vės "DOBILAS" Virsnių grietinės 1328 5| až du šauki.~ Bernai badėsi pašones nykščiais, stumdėsi 1329 13| Susimildama, nors bulvių siekelį - badu mirštame. Motina antri metai 1330 9| vargdienis. Kumetis Doveikos bagočiaus, kad jį kur degloji išknistų.~ - 1331 27| iki autobuso. Jis sėdėjo, baigdamas degtienės likučius. Kartkartėmis 1332 21| sudžiūti.~ - Matau, kad baigi. Pagirios bene?~ Milė 1333 26| grįžtant, jau ta pačia diena baigiama apsiprasti su mintim, kad 1334 27| tuos pačius kaimus ir jų baigiamas nugriauti senąsias sėdybas, 1335 25| kūpsuojančius viensėdijomis ir baigiančiais griūti senaisiais kaimais, 1336 2| pasilenkęs prie savo niekais baigiančio išeiti apavo. Ir staiga 1337 10| malkomis ir žabais, ant senų, baigiančių susmegti, kurių pilnos pastogės 1338 6| atbulam, akis įsmeigus į baigiančius sudilti ryškiausiai matomus 1339 21| Duok alaus kokį lašelį, baigiu į kempinę sudžiūti.~ - 1340 12| dabar gali pasakyti, kuom baigsis ta velnystė. Kas upę ir 1341 15| Pradėjau piemeniu, piemeniu ir baigsiu. Kažin, kur mane dės, kai 1342 12| Dvidešimt vienerius baigusi ką tik buvo - seniai pribrendęs 1343 12| nugriebimo punktą, ką lik baigusią aukštesniąją pienininkystės 1344 8| nekalbėdami. Ir nežinia, kur būtų baigusis jų kelionė tą skaisčią kaip 1345 16| vienas iš tų, neseniai baigusių mokyklas ir išėjusių plėšti 1346 16| atsiėdusios iki panagiu.~ - Baik savo giesmę, Krivickai. 1347 14| vagone, kelionėje per Sibirą, Baikalo ežerą ir Mandžiūriją. Kunkūzai 1348 26| To ir bijau.~ - Baikim tą pasaką. Gerai?~ Jis 1349 11| pasilenkdamos ir vėl rimtais, baikščiais žvilgsniais dėbčiojo jo 1350 4| Nutilkit! Už tą žinią Baikštį negyvai nulesinsim. Neškit 1351 26| žandus suka, - supeikė alų Baikštienė.~ - Tai paieškok ko kito.~ 1352 5| Sveikas, Petrai! Sveikas, Baikšty!~ - O kaip tavo ranka? 1353 8| pašaly.~ - Kas jis? - baimindamasi klausė Agnė. ~ - Antrojo 1354 15| Špicu, ir su Žeimiu. Ir ne baimindamasis jų keršto, o savo paties 1355 27| Liaudis gūžčiojo pečiais ir baimingai kuždėjosi.~ - Areštuoti 1356 13| priėjusi arčiau. ~ Jis baiminosi pasirodyti silpnu, nesubrendėliu. 1357 12| Užėjus rudeniui, artėjant baisiajai žiemai, ji išeis ieškoti 1358 22| kur nors ir pratūnoti tas baisias, tas klaikias nebūties valandas.~ 1359 24| sruvo pakalnėn. Jie puolė baisiu greičiu. Bet susikibę, sunėrę 1360 27| gąsdino ne pačios minties baisumas, bet tai, kad tokia mintis 1361 27| ištverti iki galo. Visu baisumu pamatė, kaip beprotiškai 1362 18| valdančiojo didybės ir malonės lyg bajoras tėvūnas savo kiemo tarpvarty.~ - 1363 11| už ąsų, pylė į sveriamąjį baką. Pienininkas žymėjo į knygeles. 1364 3| mūsų ožkos - apmaudingai bakštėsi tarpusavy mažieji. Žliurksinčiomis 1365 19| plyšius. Karkė vištos, burkavo balandžiai ant čiukuro ir kregždės 1366 5| pasienio policijon. Iki pirmos balandžio prisistatyti baro viršininkui. 1367 24| taip. Teisybė kaip diena balčiausia. Jau ar tik nebus kuris 1368 11| plaukais.~ - Ak tu čia, baldusninke! O maniau, kad karvė ragu 1369 12| sugriebus nejučiom, užkišti už balkio juodai dienai. Ir mergos, 1370 17| šešėlių kalnus tai trumpai, balkšvai dūluojančiai vidurvasario 1371 13| žalios gebenių tankmės išniro balkšvas šešėlis lyg nuo debesio 1372 3| krašte. Vieškelis pjovė balotą mišką aštriu spindžiu taip 1373 4| krūva jį pasitiko pakeltais balsais.~ - Kur valkiojies taip 1374 5| vyko pats gyviausias ir balsingiausias turgus. Ten spietėsi silkininkai, 1375 20| Rugiagėlių žvaigždės žibėjo balstančių stiebų šepetyje, kūkaliai 1376 11| musių. Prie spaudos kiosko baltakelnis frantas šnekino jauną pardavėją. 1377 14| laukams, daržo žolei ir baltam, lengvam debesėliui, krypuojančiam 1378 6| jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje 1379 5| dėme atsišvietė veidas, dar baltesne marškinių krūtinė. Jis stebėjosi 1380 10| alkanas taip pat, nes dubenį baltintos putrienės supilstė nė nekramtydamas 1381 22| kartu, - papildė Agnė.~ Baltkartis papurtė galvą, išlaisvindamas 1382 17| užmigti savo kambaryje, baltoje, minkštoje lovoje. Visa 1383 11| Gal...~ - Žinoma.~ Baltoji peteliškė dabar vedžiojo 1384 10| ramiausiai atsakė vyras.~ - Ar Baltramiejaus? Sakyk tu man! - nudžiugo 1385 11| kitu laiku neaptinkamas, baltųjų gegužinių grybų kvapas. 1386 4| sklastymas skyrė jo sniego baltumo plaukus, o plynai nuskustą 1387 3| kalkėmis išteptos sienos baltumu išblyškęs. - Dabar tai kad 1388 18| Kelio juosta prilygo sniego baltumui. Kelias buvo tuščias ir 1389 8| ražu ištrintos. Lentos tik baltuoja, lyg būtų vakar naujai sudėtos. 1390 6| Sušilo. Kalneliai jau baltuoti ima. Po švenčių jau ir į 1391 11| atrodė dar smulkesnis ir toks baltutis, lyg saulės neregėjęs nuo 1392 10| vartėsi dideliuose kaip slyvos baltymuose.~ Vaikis siūlė nutrenkti 1393 21| Tilius toks pat iš miško ir balų zimagoras, bet tokio reikia 1394 2| kaip stiprybę teikiantį balzamą sunkioje kelio klampynėje. 1395 20| žvaigždžių ir susisupdama balzganame rūke.~ Toji pati vasara 1396 20| Rugiai balo ant kalno. Balzgani lašai lipnaus ir otriai 1397 8| mislinau, kad iš miesto. ~ Balzganom, pavandeniavusiom akim klaidžiojo 1398 10| taip esi plikas kaip kuilio bamba.~ - Nesigirsiu. Tik, 1399 10| tinginį merga išvirto, - bambėjo motina. - Neryk tiek daug, 1400 12| sėjimo laiku ir kai jau rugys bamblyje. Neee, ne tokiu laiku. Ir 1401 11| neturėję, neminint storos bambukinės lazdos. Ta lazda buvusi 1402 13| kito gyvenimo. Sugrįžęs ir bandąs įsistoti į tas pačias vėžes. 1403 26| Petras. Kad neišeina, kiek bandau, vis neišeina, mielas Petriuk. 1404 26| didelė jam garbė turėti tokį bandininką, kurs už jį patį vertesnis.~ 1405 10| kilo noras neužsileisti bandininkui ir todėl vedėsi antrą kartą 1406 5| rekomendacijas turi.~ - Banditai!~ - Ypač tas vachmistrėlis 1407 26| nenusvilsi pirštų - rodo jis. Bandžiau ir tai, bet vis tas pats 1408 20| lyg būtų susisvajojusi ir bandžiusi ką nors atšaukti iš praeities. - 1409 3| nauji, matyt, ką tik iš banko. Ir toliau stovintieji kamšėsi 1410 5| šiaudų šalinės riogsojo baras, lentynos ir staliukai su 1411 22| Girdžiu, girdžiu. Barasi...~ - Jau gražiau, jau 1412 7| Tik ne toks sukirmijęs baravykas, - niekinamai ir iššaukiamai 1413 3| Srūva srovėmis nuo medžių, barbena šaltu lietumi langų stiklus. 1414 18| seką garsai? Arba atsargus barbenimas ir tylus girgždesys rėmo, 1415 8| savo migio, jį draugiškai barė, kam nepakėlęs ir kam vienas 1416 17| vidurvasario nakčiai. O kmynų ir barkūnų žydėjimas klostė baltas 1417 13| nesisuko.~ Prie sienos barkšojo atremtas dviratis.~ - 1418 24| ai malinio, užteko vežant barkštelti pėdą į ožį, ir pusė grūdų 1419 23| bobelės. Pasižiūri į tavo barkštinę ir žinai, kiek kartų esi 1420 14| susikirtimus, apsistumdymus ir barnius. Kiek čia seniai stovėjo 1421 5| pirmos balandžio prisistatyti baro viršininkui. Prašau, jei 1422 13| įsivaizdavo prie bažnyčios, barstant žalumynus.~ - Gana! Galva 1423 19| Rašau ir ašaras kaip pupas barstau ant popieriaus. Tėveliai 1424 1| krito iš aukšto, pjuvenos barstėsi ant rankų. Toliau poškėjo 1425 7| papuola taip. Imk sūrio, barstyk druską. Namų duonos rūgštį 1426 13| O tave pasiprašys gėlių barstyti jauniesiems po kojų, einant 1427 6| urvuose lindėjo lapės ir barsukai.~ Jis išsitiesė po viena 1428 21| Užtat Tugaudis tai jau kaip barsukas rudenį. Plaukas lik blizga, 1429 5| paputusiu žandu, garbanota barzdelyte ir sena gaisrininkų kepure 1430 16| ūsais ir retai skutamomis barzdomis. Malėsi ir itin senyvų ir 1431 3| keikėsi ne prasčiau už barzdylas, kirsdami medžius ir klodami 1432 3| kilometrų nuo jų kaimų. Su barzdylom burliokais ir kacapais, 1433 3| raitoriai su šluotomis ir karvių barškalais pasimesdavo beregint. Jų 1434 11| pasileido risčia per akmenis, barškėdamas dantimis ir visais sąnariais, 1435 22| nesustembusios, pradeda barškėti.~ Kurgi Tilius ruošiasi? 1436 17| sako tasai tvarkytojas ir barškina stalą, net lėkštelės šokinėja 1437 12| karvė diendaržyje, ragu barškindama stalinį. Balkšva ir trumpa 1438 13| sutems. O Julė, ragana ta, barškinosi puodais kaip ant patyčių. 1439 4| sausa. Durnumėlis gi jūsų barštinių, kad kur. Upę kas, suprantat?~ - 1440 21| eglės viršūnė. Vienplaukė ir basakojė. Plono audeklo išaugtine 1441 8| lakstė jau vienmarškiniai ir basi.~ - Vaikai, vaikai, Velykė 1442 3| ruošėsi eiti ir pasibarti ant basiuliškiečių, bet toliau tilto ir nenueidavo. 1443 11| baltu palaidiniu ir avėjo basnirčia medinėmis klumpėmis?~ 1444 24| svetimas. Zuzanos sūnus svetur bastosi. Tai tada vis tiek. Ar tu 1445 16| krautuvę ir sūnui galėjo leisti bastytis kur tik jam patinka, nesigailint 1446 2| atsisėdęs ir nusitraukęs batą nuo kojos, ramiausiai pervyniojo 1447 5| pritaikintos auliniams batams. Atsisagstęs ir kepurę pakreipęs 1448 5| įsirengė skardininkai ir batsiuviai. Kitur krovė linus, pylė 1449 5| širdis salo bežiūrint.~ Batsiuvys šalia visokių kurpių laikė 1450 9| šventiškai pasipuošusi, aukštu batuko užkulniu liesdama grindies 1451 25| ežių stagarus ir traukė baubdami, ragus atstatę, ieškodami 1452 5| tarnautojas, kartais susiduriąs su baudžiamaisiais įstatymais. - Bet už snukio 1453 24| skydas pakibo viršum juodo ir bauginančio miško. Pririšti šunes daužė 1454 5| kiaušiniai. Jų tiek daug, jog baugu pajudėti vežime, kad neįsivėlus 1455 27| cigaretę. Ten buvo jie. Bausmės valanda atėjo. Jis pakėlė 1456 9| neatiaidi, nepasitikinti baustu piliečiu ir, be to, kerštinga. 1457 14| pasižiūrėti. Jis aprodė jai bažnyčias, aikštes, parkus. Nusivedė 1458 10| miežių kruopoms.~ Kai jau bažnytiniai padėkoję raišiojosi maišus, 1459 25| savęs. Vis mažesniu lanku beapskries saulė, vis giliau ją gramzdins 1460 22| susimylėk, jau kažin, ar beatsiturėtum. Silpnumas per strėnas ir 1461 17| netikėtai. Bet praalkę gerokai, bebraidžiodami po tyrelį, ir, ką radę, 1462 1| ąžuolas, epušė ar eglė, kokio bebūt storio, jeigu tik skerspjūklis 1463 8| šiandien uždarytos.~ - Maža bėda. Mes ir per galines duris 1464 16| Ir dar vis ėjo. Miesto bedarbiai, moką viską ir einą, kur 1465 3| čigonais iš Šeduvos, su bedarbiais Žagarėje, vasarą dirbančiais 1466 14| užsigalvojęs apie rūpesčius ir bėdas! Tik žingsnį nuo slenksčio 1467 15| kai taip susidėjo, ką čia bedejuosi. Iš pavydo ir keršto vedami 1468 12| pusryčių stalo.~ Ir, jai bedėkojant už pusryčius vaišingai šeimininkei, 1469 22| apsimeta, traukdamas jį bėdon. Greičiausiai nesijuokia. 1470 9| pliutinai? Įsitvėręs į uodegą, bėgai iš paskos ir klausei: tpriukš, 1471 21| plaukė pavandeniui. Kur kitur begali nuplaukti skiedra? Jis gėdinosi 1472 27| ražienose, turėdamos prieš save begalinę nakties platybę ir vienišą 1473 24| kad ir jį palies toksai begalinis vaišingumas. Bet eigulys 1474 7| davus, įniko kurkti varlės begaliniuose kaip jūra plotuose. Tyrelis 1475 22| parankiau ir jautėsi kaip begalint laisviau. Nieko netrūko 1476 24| nupraustu rugpjūčio dangumi, jo begalybę raižant krintančioms žvaigždėms. 1477 26| pasitiesė virš jų gėlą ir iki begalybių permatomą mėlynumą. Rasa 1478 13| kas akimirka tolstančiais, bėgančiais į priešingas puses. Kiekvienas 1479 13| ir vienodais protarpiais begarsiai pleveno žaibas, tai akimirkai 1480 11| Ji pasirodė ir išplaukė begarsiais žingsniais tartum balta 1481 20| į naktį, kada žvaigždės begarsiu plevenimu pasiekia krūtinę 1482 18| per ją ir dingo, pasimetę begarsiuose žingsniuose.~ Tai buvo 1483 22| daug anksti jis skuba, lyg bėgdamas nuo ko. Bet grįžti reikia. 1484 11| ypatingo dvelksmo viliojamas, bėgdavo, sprausdavosi tankynais 1485 25| kitam širdį. Monika, toji begėdė ir puikuolė, apmulkinusi 1486 23| Šalin traukis, tu begėdi - suriko jau visai nekokiu 1487 18| jaunystę ir kraują. Ir už tą jo begėdiška drąsą, ji manė, galėtų jį 1488 3| Senis Baikštys prunkštė begėdiškiausiu būdu ir valdžios paniekinimui 1489 6| Tai jie mane lik erzino, begėdžiai, - papyko mergaitė. - Visko 1490 3| pasiusim gerti!~ - Ką begersim, kad jau nieko ir nebėra? - 1491 12| žviegiančiais geležinkelio bėgiais, siūbavo autobusu vieškelio 1492 8| sukinėja aparato kondensatorių, bėginėjantį nušviesta skale.~ Jie 1493 18| palikdama save vieną ir beginklę įaudrintos vaizduotės ir 1494 27| vaikai, prižiūrimi auklių, bėgiojo ir kapstėsi smėlyje, kur 1495 26| krūtinę. Trūksta oro, noris bėgli, atsikvėpti. Bet ir vėl 1496 27| sprandą, o kita jo ranką, begrabaliojančią nukritusio ginklo. Monika 1497 7| atrado paupy su krytimi begraibstantį. Šlapia tarba dryko nuo 1498 27| žmonės, kad, viską palikę, bėgs su juomi į Basiuliškes. 1499 13| nusijuokė. Jeigu taip, tai ji bėgsianti ruošti užkandžių ir gal 1500 6| mergina.~ - Gal patsai bėgsiu, be pagalio.~ - Tas tiesa, - 1501 2| kad atsikėlęs kaukdamas bėgtų kaip šuva apsitūpti ant 1502 18| skirto varpo balsą. Kur jis begulėtų - savo gimtojo kiemo pašaly 1503 5| aš darbo. Šonai atbuko, begulint ant narų.~ - Darbo bus. 1504 13| Basiuliškių darbininkai būtų begyveną paskutinę vasarą ir vietoj 1505 12| Senojo eigulio akys veltui beieškojo atramos savo gyvenimo ir 1506 25| kažin? Kažin, ar jau kas beišeis...~ Ji buvo kaip tas 1507 7| nebuvai kojūkų iškėlęs. Kur tu beiškelsi? Tik su dainelėm giesmelėm 1508 24| paskutinę sekundę užkandusi beišsiveržiantį šūksnį. Jų akys susitiko. 1509 17| lankytis, jau kažin, ar beišturėtų. Vargina, didžiai vargina.~ 1510 8| vakarą, taip tolimą, vos beįžiūrimą pro aistros rūką, sunkiu 1511 4| ir nelaimės išsiliejo į bejėgį raudojimą ir šnirpštimą.~ 1512 27| nebežinojo, kur pulti. Rankos bejėgiai nukrito prie šonų. Bet greitai 1513 18| spausdama krūtis, lyg maldoje ir bejėgiame nuolankume nesulaukianti 1514 13| galėjo versti, ir tačiau bejėgis, tvirtom rankom tegalįs 1515 27| kūdikiai savo naivumu ir bejėgiu nesugebėjimu. Du kartu gyvenime 1516 8| sutvenktą metų sopulį ir bejėgiškumą. Krūtinė kilojosi ir lūpos 1517 18| susiriečia savo senatvėje ir bejėgiškume, ir atatupstas atsitraukia, 1518 26| varžėsi ir gėdijosi savo bejėgiškumo. nepasitikėdamas nė vienu