| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
2019 4| nemeluos - priskverbs uodegytę. Čiups trumpai, jog nespės dėkoti. 2020 17| vėl iš naujo. ~ Doveika čiuženo grindis savo šliurėmis. 2021 12| raštininkas su teise dėvėti civiliškai tarnybos metu, įniko lankylis 2022 27| saukėsi į krūvą, liūdnai čivirendamos tuščiose ražienose, turėdamos 2023 3| tuojau bėgu namo, nešu pačiai cukrelio dėl arbatos. Nekas anai, 2024 5| Atstok.~ - Viena su čvertka. Nori?~ - Pusantro, ir 2025 24| apsidairė, aplink tik ražienomis cypavo vėjas. Piemenys išsileido 2026 11| girdėjo vištų katėjimą, cypsėjimą žąsiukų. Gužas tepė ratus, 2027 26| molinius lizdus pripildys cypsinčių jauniklių. Kaip buvo vasarą 2028 19| laimės, ir pasitenkinimą dabartim. Jis mokėjo ilsėtis ir džiaugtis. 2029 20| plaukus ir blizgančios jaunos dabitos viršugalvyje prie bažnyčios 2030 5| tas dvi savaites?~ - Daboklėj? - degtukas užsidegė ir 2031 5| pat buvo ir muštynių, ir daboklių besimušantiems pailsėti.~ 2032 3| dagens nihyter, svenska dagbladet, stokholms tidningen...~ - 2033 3| elementoriaus eilutes - dagens nihyter, svenska dagbladet, 2034 6| likučius, traukdama gležnutį daigą iš senos velėnos, aižydama 2035 3| stebėdavo, ar prasikals pinavijų daigai ir kaip išsilaikė rūtos, 2036 25| nedygo, jų nuspilgusius daigelius, dar neprasilaužusius grumsto, 2037 23| jau keikėsi, kai atėjo su daigiais į našias pavilkio pievas. 2038 8| ryšulį su kitais valgomais daiktais ir kartu pašventinta prie 2039 18| pasaulis kaupėsi juodame daikte, lyg patyčiai surenkąs visa, 2040 20| miestelio aikštėje. Jis pakėlė daiktelį ir vėl padėjo. Tegul sau, 2041 11| ant jos riešo toks smagus daiktelis. Tik ar užtektų ir viso 2042 11| buvęs išgręžtas. Geresnių daiktelių už auksą turėjo būti lazdoje, 2043 25| pasiimti. Ir pamažėle dėliojo daiktelius, ir pamažėle atsisveikino 2044 11| gėlėtom suknelėm ir dar dailesnėm skarelėm pasirišusios plaukus. 2045 15| uždėjusi ant žemės savo dailią koją. Neįgudusi, neužsigrūdinusi 2046 20| Gražios, moteriškos, išlenktos dailiu puslankiu, tamsios kaštano 2047 11| Kur ji tau nežinos, toks dailumėlis, užaugęs tarp kvepalų ir 2048 7| Kur tu beiškelsi? Tik su dainelėm giesmelėm nugarbstys į Laumakių 2049 21| ten tai tikrai nuostabūs dainininkai. Atrodo, jog jie nieko kito 2050 13| panašumas! Jis toks nuostabus dainininkas, tas mūsų Jonas.~ Tilius 2051 12| tartum į tų vasaros naktų dainininkių tarpą būtų įsibrovę dešimtys 2052 22| eičiau su jais. Muščiausi ir dainuočiau.~ - Su kuom, Laurynai, 2053 24| sausai gyventų.~ Skirstėsi dainuodama liaudis lyg po didžiulės 2054 23| galįs padainuoti. Nes jis ją dainuodavęs ir seniau, daug anksčiau, 2055 9| išmokau, klausi? Ogi mes ją dainuodavom, veždami raganas iš savo 2056 19| žiogo. Lenk butelio kaklą ir dainuok.~ - Prisilenkėm mes jau 2057 3| galim knabę lakti, tai ir dainuot mums neužgins, - šiaušėsi 2058 21| išvirkščiu grauduliu pamuštos dainuškos: ~ Vainikėlis buvo dors,~ 2059 6| palikęs vidurnaktį. Vakar dairiausi po turgų. Tik Petras paskui 2060 21| motina žiūri pro langą ir jau dairosi kokio pakabesnio daikto. 2061 25| su kaupu, tad ėjo toliau, dairydamasi ir atsisveikindama. Tyrelis 2062 22| geriau - jis sulėtino spartą, dairydamasis į šalis, kur parankiau būtų 2063 17| kas, tai nepasako. Gal pas daktarą tam tikrą nugabenti, kad 2064 9| pareiškė, kad su tokiu kumelių daktaru, koks yra veterinorius, 2065 21| su talka, įrėmę pečius ir dalbas. Bet toks akmuo įsiskaitė 2066 18| ir bijodama prarasti bent dalelytę savo laimės. Ir gailėjosi, 2067 10| kai išmoko arti.~ - Dalgį įsitverti ar galėsi pats?~ - 2068 10| grąžos. Ir vasarą, mojuojant dalgiais gyvatynus ir aukštas atuorėčių 2069 17| krimstis ir keikti savo dalią? Jis ir statęs tam, kad 2070 15| jau antrajai jo gyvenimo daliai papuošti ir praskaidrinti. 2071 23| Ji išėjo pasiimti savo dalies. Kodėl tad jis turėtų bijoti? 2072 5| sueikit! Aš turu dėl tau vena dalikus, kai tu eisi pas panų. Tik 2073 22| Tilius išvažiuoja - užuot dalinęsis su visais ir naudojęsis 2074 15| būtumei jų neatsiejamas dalininkas. Ir nesileisti į svarstymus, 2075 8| Velykė atvažiavo!~ Milė dalino margučius. Eigulys juos 2076 19| ir, rankomis plėstaudami, dalinosi įspūdžiais. Tai bent lupa 2077 14| tikėtis pasiūlymo pasilikti daliny liktiniu. Tokį pasiūlymą 2078 3| balsai kėlė nerimą. Ten vyko dalybos, uždarbio pasiskirstymas 2079 22| Tik ne jis. Dieve mano. Dalybų perviršis sviro jo pusėn 2080 23| Kėsinosi ir į centrinį dalyką - tikrąją vėliavą, iškeltą 2081 15| visų pusių. Menki, nežymūs dalykėliai gali patapti svarbiais ir 2082 13| ir patys negalėdami jose dalyvauti, baigė pasiusti ir susidraskyti 2083 5| šalia jo dėliojo ant dėžutės dangčio krakmolinius saldainius 2084 2| arkliams abrakines avižų, dangstė juos gūniomis ir patys su 2085 20| ežios, susipynusių į žalią dangtį, ir, norint praeiti, reikėjo 2086 27| jėga pašvaistė kopė rugsėjo dangun.~ ~ 2087 10| ir nagus kabrius. Padirbo dantytą volą javams kulti. Tuoj 2088 21| ir sultis. Žemė virpėjo dantytais miškų kraštais, pasmilkusi, 2089 17| ir sliuogė į šiaurę miškų dantytomis viršūnėmis, tartum liauna, 2090 8| sukantis galva ir ledaka darąsi. Miško užuolankoje, apsaugotoje 2091 3| kaip smarkiai jis buvo darbavęsis miške. Jis paėjo iš skurdaus 2092 10| gerai, kad turim tokį smarkų darbininką. Per tą ledergą supūtų atuorėtis 2093 3| Pavenčių cukraus fabriko darbininkais, žemaitiškai kietais ir 2094 16| laiko. O laikas brangus darbininkui, iš savo rankų gyvenančiam. 2095 5| šešių šimtų, žmonės grobstė darbininkus. Lukošius sėdėdavo Varlinėje 2096 22| reikiant, kaip doriausias darbinis gyvulys, ir per tai išmanė 2097 10| patvari, išmoninga ūkės darbuose, paklusni ir nuolanki tėvams. 2098 21| Jie pirštais turi mikliai darbuotis, spaudydami klavišus, visokias 2099 17| Ir su padieniai samdomais darbymečiams jis turi pakankamai vargo.~ 2100 15| Ir pačiam pasiučiausiam darbymečiui užėjus - tada, kai žmogaus 2101 21| tas patinka, ar ne. Kai darbymetė visiems, tai jau nebėra 2102 5| grindiniu liejosi į vientisą dardėjimą. Tik vienoje pusėje jis 2103 10| ranka ar tai prieš kokias darganas, ar galu mėnesio kaip nukirsta.~ - 2104 25| ir palikta ateinančioms darganoms. Ir apylinkės žmonės, kas 2105 26| Myliu lik tave. Ir viską dariau, kad kitaip neatsitiktų. 2106 13| Niekas nebuvo dingęs iš darnaus aplinkos paveikslo, ir nieko 2107 1| kepurės su žinybos ženkleliais darniai įsijungė į griūvančių medžių 2108 19| jungė savyje pavyzdingon darnon du ne visai giminingus pojūčius - 2109 24| pilna vidinio džiugesio ir darnos. Bet jis nebesuprato, ką 2110 21| Tik pamislijus, vėsiau daros. Tik kad jūs tuojau degtienės. 2111 14| liepsnos atašvaistose jo veidas darydavosi tai raudonas, tai auksinis, 2112 9| Vaje, vaje.~ - Taip. Darykit, ką norit. Aš nepriklausau 2113 11| praviras duris iš tokios kvapų daryklos, kokia buvo vaistinė turgavietės 2114 24| užsilikusią dar nuo pavasarinio darymo. Tiek jau to - Jonas numojo 2115 26| Monika, Monika, ką aš darysiu be tavęs? Kaip aš išsiversiu 2116 9| rankas. Ji jau žinos, ką daryt.~ Taip jiedu įkrapeno 2117 12| jo klėtį, kad paskui vėl darytų alkūnę, - įsiterpė neiškentęs 2118 25| ir išeiti visai dienai į daržą. Jei to nedarė, tai tik 2119 25| lauką padėti susiruošti su daržais. Laiškas jau buvo atėjęs 2120 20| apsižvalgiusi nėrė į šalį. Daržas tuojau pat, už tų slyvų 2121 21| Nėra mamos, nesibaidyk. Darže ji, už klojimo, ir nemato 2122 26| kepurėlė ant šalies ir į kitą darželį? Ne, Petrai, taip neišeina. 2123 5| Tik privengia bendrai toj daržinėj. Jei eina, tai į atskirą 2124 7| gerai įrengti tvartai su daržinėmis pašarui, klėtis iš vienos 2125 17| ir marškinių sagas.~ Daržinėse ant šviežaus šėko, klėčių 2126 23| tik pasitaikė, kad ėjęs iš daržiniukės kaip tik tuo metu, kai viduj 2127 20| kurian ji turėjo pasirinkti daržovių pietums, tebestovėjo prie 2128 23| suirute, numatęs tinkamą savo daržui aptverti. Kėsinosi ir į 2129 13| lauką.~ - Iki pokaičio datrauksiu.~ - No, kai aš buvau 2130 11| skaisčia vaivorykšte. Žemai, dauboje, žvangėjo kalvės priekalas, 2131 13| svaigios ir troškiai tamsios daubos. Jį stūmė, jį judino iš 2132 25| dėl tokio nuotolio, kurs daugeliui atrodė nepasiekiamas. Daugis 2133 10| Dievas, kad veiskitės ir dauginkitės? Ir kad pasakyta Dievo paties 2134 10| smailiasnukės kiaulės veisėsi ir dauginosi, kaip ir paukščiai, nesulaikomai 2135 3| tabūnas vienu metu užgriuvo. Daugumoj tai aplinkiniai smulkieji 2136 11| statytas dvaro kartu su daugybe kitų mūrų. Kaip ir pylimas, 2137 17| ryškiu vaizdu prikeldama daugybes kitų, glaudžiai susietų 2138 16| kertą mišką, skaldą malkas, daužą akmenis ir kasą žvyrą statyboms 2139 8| šeimyna sėda už vieno stalo ir daužo velykaičius. Tai pagirtina, 2140 16| kuokštais viršūnėse, vargo daužomos vėjų, atskirtos nuo miško 2141 20| ir tai yra geriau, negu daužytis su jaunuomene po vakarėlius. 2142 14| prie bažnyčios. tai tave davatka padarys.~ - Koks tu bjaurus! - 2143 6| Nugi tu, rimtuole? Ar į davatkų broliją įsirašei? Matai, 2144 7| dundėjo. Iš karto, lyg ženklą davus, įniko kurkti varlės begaliniuose 2145 12| dengti, nulieti švediškais dažais, aukšti pastatai. Nuo skliautų 2146 5| pas draugus. Šie pamažu dažė vaišių likučius. Kaip patikusi 2147 9| jiems nevažinėti?~ - Ar dažnai jie čia?~ - Veterinorius 2148 27| augalu, įsodintu žaliai dažytoje medinėje statinėje. Su rankšluosčiu 2149 10| galvos aukštyje, ir bailiai dėbčiodama baltom į besisotinantį pakeleivį.~ - 2150 13| pasijuto užguitas ir, baltom dėbčiodamas, nurijo keiksmą. Tilius, 2151 17| gaisras. Raudo dar viena debesėlio pusė, pasiklydusio, beveik 2152 7| Laurynas nusikeikė. Garų debesėlis siūbtelėjo palubin.~ - 2153 14| žolei ir baltam, lengvam debesėliui, krypuojančiam aukštai aukštai.~ - 2154 10| žolės, žiūrėdamas į dangaus debesėlius ir leisdamas dūmus iš pypkės. 2155 13| balkšvas šešėlis lyg nuo debesio vėjo atplėšta miglos skiautė. 2156 26| talkininkų gauja, ūžavo dulkių debesyje mašina. Ir paukščiai, pasikėlę 2157 26| klausimas, kur dėtum. Kur deda arklius žmonės, jeigu juos 2158 2| Tilius neleido nė prasižioti, dėdamas lyg sniego gniūžte stačiai 2159 20| taikėsi pasilikti vienas, dėdamasis labai užsiėmęs.~ Jis 2160 11| Tetulė ruošia metines nuo dėdės mirties. O tokią dieną kaip 2161 24| jei tu vagi, tai kur tu dedi?~ - Ką jis ten suokia?~ - 2162 22| Kam taip skaudžiai, dėduk?~ - Va, ten ji dabar. 2163 16| atramos.~ - Susimanėm, dėdule.~ - O kad kelnės jūsų 2164 25| toli. O raišis neblogas dėdžius. Ne kartą jis yra saldainių 2165 4| reikia, papildyti atsargas, degalo širdžiai ir glembantiems 2166 18| išpūsdamas dūmą ir sumosuodamas degančia cigarete.~ - Palikau 2167 18| visa savimi, virpančiu ir degančiu kūnu, kiekvienu įjautrintu 2168 24| nelėkė taip, kaip būtų lėkę, degant kaimyno sodybai. Kėlėsi, 2169 20| nukaito ir, keistu nerimu degdamas, graibėsi apie save, lyg 2170 2| miško gaivą, apkarto ir degėsiais padvelkė. Kažkokia velnystė 2171 12| sveikatą išgersiu. Rėmuo taip degina, kad jį kur nelaboji. Ir 2172 18| langus prietemoje, vaško ir deginamų kadugių kvapas, slogiai 2173 18| formas, tik būti gyvas ir deginantis ugnimi. Gaisrą, šėlstantį 2174 12| paskutiniais karo metais, žudę ir deginę žmones.~ Ak ne. Ji verkė, 2175 11| žaizdro, kritusi už ančio, degino jį geismo ugnis, karštu 2176 9| Doveikos bagočiaus, kad jį kur degloji išknistų.~ - Gudrus tu, 2177 10| ganyklose. Ožkavilnės avys, deglos smailiasnukės kiaulės veisėsi 2178 16| Jukš, piemengali, deglųjų pliutyti!~ - Kad visas 2179 27| kažin metų?~ - Baigia degti. Jau po visam, - užkalbino 2180 3| šiandien tiek, jog gali sudegti degtienėje ir vis tiek neįveiksi. Prie 2181 9| Visus arkliavagius, visus degtindarius. Ką mums tai reiškia? Ir 2182 5| savaites?~ - Daboklėj? - degtukas užsidegė ir užgeso Petro 2183 8| padarytų.~ - Pakulomis, degute mirkytomis, nasrus užkiščiau, 2184 19| Tugaudžio sprandu. Vabalas degutorius skynėsi kelią per jo plaukus 2185 9| privarytos, ir dar taip degutu priveltos, kad nė kaip prieiti 2186 1| Petrai.~ - O kur savąjį dėjai?~ - Neberandu.~ - 2187 15| šeimininkui. Kitas būtų dejavęs, sukęs uodegą, kad daugiau 2188 14| menkniekio nebūtum apsirišęs ir dėjęs vaistų.~ - Kokių vaistų?~ - 2189 27| palietę.~ Kodėl taip - dejonė išsprūdo iš jo lūpų klausimas. 2190 24| košė pro dantis gailias dejones. Arkliai neramiai prunkštė. 2191 4| pavėjui.~ - O kur ponią dėjot? - susirūpino Gužienė.~ - 2192 8| prasivertų žemė. Ir miškas dejuotų, pliekiamas žaibų. Ir debesys 2193 9| pakaušis skambėjo.~ - Dėk antrą. Ką čia su niekais.~ 2194 17| Jokių užsakų. Iš dekano gausim indultą. Nuvažiuosim 2195 10| norėčiau pasidalinti. Paaugo, dėkavot Dievui, gaspadorius geros 2196 12| Būsiu už tai jums labai dėkinga.~ - Ir vėl tas pats, - 2197 6| Kam jis turėjo būti dėkingas už tą retą dvasios pakilimą 2198 3| išpažinties atlikti, ir kiekvienas dėkingumo pritvinkusia širdimi. Jis 2199 26| pasipriešinimo, klusniai ir su dėkingumu palenkiant galvą ir nuskęstant 2200 7| rožių stiebeliai ir kiti dekoratyviniai krūmai. Lygi veja, sudalyta 2201 3| tavo išvėsusi kumelė. Nė dėku, nė išgrauš jam. Ir tau 2202 1| spėjo pilnatis pereiti į delčią, kaip ir buvo nusakęs šlubasis 2203 1| metai laukia, - vaizdumo dėlei pridėjo.~ - Jis atleistas. 2204 5| penkiolika. Čia, matyt, karveliai dėlioja tokias kiaušeles.~ - 2205 17| verstis gegutės papročiais ir dėlioti kiaušinius į svetimas gūžtas. 2206 3| vaikinui į pagerklę ir tėškė delnas į delną išilgai, lyg nusivalydamas 2207 20| atkimšti ir paragauti. Jis delsė, prailgino savo laimę - 2208 21| stebėdamas sudžiūvusio purvo dėmelę ant savo dviračio blizgančios 2209 20| viskas susiliejo vienon dėmėn. Jo plaukai lietė jos plaukus, 2210 25| žydų tarpvartėse sustoję, denatūratą laka. O turgaus dienom arkliams 2211 11| pirštais prilaikomų marškinėlių dengiamą krūtinę ir išbučiuoti ją. 2212 12| raudonavo čerpės ir lentelėmis dengti, nulieti švediškais dažais, 2213 22| mergaites, jas kalbino ir derėjosi.~ Vienas toks, apynvirpčio 2214 2| turi. Ir nuovoką tvirtą. Derėkis ir už mus, Petrai.~ - 2215 15| prasidėti su teismais, nereikėjo dergti manęs, o iš karto kreiptis, 2216 2| ryškiau žydėjo tų pačių spalvų deriniu ir, lyg replėmis nutempta 2217 1| tenoriu? Bet negaliu marškinių derinti ne pagal savo kelnes. Tai 2218 16| bruknių, mėlynių ir vaivorų derliai ir masino. O žiemą čia ėjo 2219 18| žavėjosi, ne savo pačios derlinga laime. Ji gyveno, ir tiek. 2220 10| aruodus ir pastoges naujam derliui ir tuo pačiu papildytų tarbelę 2221 20| vyru į laukus pasidžiaugti derliumi? Jam pasirodė nesuprantama 2222 2| ir jis, jei Petras laimės derybas. Jo vieno nepaliksi, tuo 2223 7| beveik gimė, čia ir mirs. Kur dėsis žmogelis? Tarnystę pradėjo 2224 2| nelaukęs prašneko:~ - Jeigu dėsiu dvidešimt penkis centus 2225 7| plyšo, besigirdamos savo dėslumu. O už tvartų, užuodęs svetimą 2226 26| žegnojosi, jog jis čia niekuo dėtas, bet Baikščiui visgi atrodė 2227 21| mergina iš miškų. Kur jis dėtų, patsai dar tik pūkais teapstagaravęs? 2228 5| mergaičių, ne taip seniai dėvėjusių trumpus sijonėlius ir žaidusių 2229 9| DEVINTAS ~Šiuokart jo neveikė alus, 2230 10| ketaus nulieta. Ir tai, kad devynioliktais metais belaisvių ir plėšikų 2231 19| DEVYNIOLIKTAS ~ Nusausinimo darbai 2232 7| kiekiais, kad kitur užtektų dešimčiai metų. Su valgiu nėra bėdos - 2233 15| metu bertas grūdas atneša dešimtąjį.~ Vedėsi vidun, surašė 2234 10| DEŠIMTAS ~ Prieš geras keturias 2235 3| tvartų, dvariškos klėties ir dešimties sieksnių gyvenamosios trobos 2236 15| turėjo gyventi. Melžti visais dešimtimi pirštų ir žiūrėti, kad rankovių 2237 2| šimtą ir ne už tūkstantį. Dešimtimis tūkstančių reikia skaičiuoti. 2238 21| palaukėn. Kultūrtechnikai ir dešimtininkai ėjo pirma, matuodami ir 2239 19| vandens. Kultūrtechnikas su dešimtininkais, savo padėjėjais, tik matavo, 2240 3| skaitytuvai, šlamėjo atskaitomi dešimtukai, o už nugarų, iš krautuvės, 2241 19| ženkliuko ant antpečių ir poros dešimtukų mėnesiui viršaus. O parvažiuoti 2242 7| devynių kibirų talpos. Po dešinei visą galą užėmė pašaro sandėlis 2243 11| pavasarį atplukdytais medžiais. Dešinėj jis krito pro atvirus šliuzų 2244 27| abiem rankom suspaudęs dešinįjį šoną. Pro pirštus sunkėsi 2245 18| kontraugnį.~ Radijo priimtuvo dėžė ant stalelio galvugalyje, 2246 5| apsikrovusią popierinėmis dėžėmis ir paketais. Galėjo jos 2247 8| tau pasakė?~ Degtukų dėžulė jo pirštuose tratėjo, biro 2248 13| šeimininkė, imliodama naujas dėžules. - Dabar užtepsime kamparo 2249 23| juos laikyti slapčiausioje dėžutėje?~ Jį traukte traukė nueiti 2250 19| įsiliedamas, ir jau nešiu pašto dėžutėn įmesti. Ir būčiau įmetęs, 2251 5| ir šalia jo dėliojo ant dėžutės dangčio krakmolinius saldainius 2252 22| su moksleiviais, su vis didėjančiu karščiu ir noru patikti. 2253 20| kiekvienu vasaros augliumi didėjąs, prisidedąs ir brangstąs, 2254 1| nesibaigiantis skaitmenų didėjimas. Jis stengėsi atsikratyti 2255 19| tebebuvo žalias ir nesubrendęs dideliems įvykiams. O jie atėjo ir 2256 27| vyras ir kuri žmona. Lyg didesnei apyjuokai senis savo veidą 2257 4| Paleisk!~ Ir dvigubai didesniame triukšme jis būtų atpažinęs 2258 12| mantos - poros lagaminų ir didesnio ryšulio. Sutemos tirštai 2259 24| nuodėgulius ir žarijas.~ Didesnioji vyrų dalis tuo tarpu jau 2260 12| pakenčiamai, beveik geri. Ypač didesnysis, numatytas raštinei, kurį 2261 2| darbu ir lyg nematąs, koks didikas stovi.~ - Na?~ - Po 2262 20| pajunta vienas kitą tokiame didingame nuošalume. Mat gamta, kaip 2263 26| būdamas toks menkas klaikiai didingoje praradimo akivaizdoje. Kaip 2264 27| atsišliejęs medžio, persiėmęs didingu gaisro reginiu. Pati šeimininkė, 2265 27| ypatingai skaisčia šviesa ir didumu. Pro besimerkiančias blakstienas 2266 12| iškilimui savo staigumu, bet jį didvyriškai sutiko, nė nemanydamas priešintis.~ 2267 22| Bet kamuolys augo, ėjo didyn, storyn ir riedėjo. Kaip 2268 13| pamėlę ir suploti, ypač didysis. Jo nagas - kaip anglis 2269 3| tačiau trynėsi stačiom, nes didžiajam šeimynos kambary suolai 2270 25| sėjikai ir buvo pakeleiviai, didžiame traukimosi kely sustoję 2271 5| atskirą kambarį ir ne pro didžiąsias duris. Paklausiu tų berniukų.~ 2272 8| o nuolanki ir tyki, kas didžiausiai pagirtina. Jei ir nesulaukė 2273 10| Petrelį. Bet tas toli, mieste didžiausiam. Kol davė žinią, kol atvažiavo, 2274 4| pasiduodamas likimui, kurį spendė didžioji ateitis, Jatulis įmerkė 2275 18| save iškėlusi iš tamsos didžiulėje veidrodžio plokštėje, vibruodama 2276 24| dainuodama liaudis lyg po didžiulės talkos. Kam dar atrodė negana, 2277 24| šeimininkių, išsistovėjusiu užlose didžiulėse taukinėse. Gandrai būriavosi, 2278 13| būtų atsimušę į vienas kitą didžiuliai akmenys. Stambūs lašai užtiško 2279 18| iškilo gandras, skriedamas didžiuliais ratais, žvalgydamas žemę, 2280 13| pusiaują ir abi rankas savo didžiuliame delne. Už jų, kažkur toli, 2281 14| Užaugo, peržengdamas vienu didžiuliu žingsniu tarpą, kuriam kitiems 2282 4| sukluso Tilius, pajusdamas dieglį prieširdy. Kažin kas tame 2283 25| kartą nemačius?~ Skaudžiu diegliu krūtinėje pajuto įsigalinčią 2284 13| iškumbrino su milžtuvėmis iš diendaržio.~ - Žio, tai jau parsimušęs? 2285 12| karkvabaliai, ir muistėsi karvė diendaržyje, ragu barškindama stalinį. 2286 26| šaukdavo talkininkus dar dienelei neprašvitus, ir jie visomis 2287 25| paskui nekukuotų.~ Kelios dienelės. Ji lankėsi pas eigulį. 2288 15| viršaičio puolė su rungu turgaus dienoj, tai ir nubaudė komendantas 2289 2| bažnyčion. Nieko, rodos, dienoja tik. O grįžtant - nė su 2290 5| pasamdydavo tik didžiųjų turgų dienoms. Nieko stipraus ant stalo. 2291 5| siūlė savo rankom išdrožtus dievaičius, jonelius ir arkliukus. 2292 17| gulėti su vyru vienoje lovoj. Dievobaimingam žmogui ir nekiltų kitokia 2293 19| labai jam patinka Agnė. Dievulėli brangiausias, kokia tai 2294 4| nebetelpa po marškiniais. Dievuli brangus, šiurpu vien pagalvojus. 2295 12| Va, prieš mėnesį jis matė dignį trijų sieksnių nuotolyje, 2296 15| kai jo žodžius ir mintį diktavo kažin kas iš šalies. Po 2297 1| sumainęs. Kruta kažin kas, dilina sprandą, nors pasiusk.~ - 2298 20| gilumas, ir tarpais jo galva dingdavo užstota rugių, nubraukta 2299 24| numirgančias tolumoj ir dingstančias už medžių. Jis pylė alų 2300 6| nutolstantį vežimą, mažėjantį ir dingstantį nebeįžiūrimu tašku. O priešais 2301 4| ištrinktų. Degtukai tik dingstė, - šaipėsi Tilius, žiūrėdamas 2302 2| žinom, kaip ir kada jis dirbamas. O jūs sau skubėkit.~ - 2303 26| ateina laikas dirbti - mes dirbame, jog vilnos dulka. Suprantama, 2304 3| bedarbiais Žagarėje, vasarą dirbančiais Kurše, o žiemą besitrinančiais 2305 25| nebebus nė vieno iš tų, dabar dirbančių. O gal? Kas žino?~ Jeigu 2306 14| tebuvo kaip ūkis, kuriame dirbdamas telaukia sutarto laiko ir 2307 5| baltai apsitaisęs dešrų dirbėjas Smilga, vadinamas Bekonu. 2308 5| tarp gelžininkų, klumpių dirbėjų, kepurninkų, rimorių ir 2309 13| Ir mano tokios. Kartu dirbome lauke.~ Tarpiniame kambarėlyje, 2310 15| ženklas, jog gyvensime ir dirbsime santaikoje ir susiklausyme.~ 2311 26| šunybę. Vyras - ne su pirštu dirbtas. O, kaip tau tiks žalia 2312 20| giliai įkišusio vargdienio. O direktoriai smelkėsi į nualintus buvusių 2313 2| negaliu. Aš negaliu be pono direktoriaus.~ - Kas mums direktorius? 2314 2| direktoriaus.~ - Kas mums direktorius? Jis sau, o mes sau.~ - 2315 8| kapinių kryžiais ir ariamomis dirvomis. Bažnyčia pati viena nepajėgė 2316 19| kniūpsčias, daužė basomis kojomis dirvoną ir žlebeno, įsikandęs smilgą.~ - 2317 27| Ogi ten šautuvas ant dirvono numestas. Atneškit. Pusbernis 2318 16| ir išėjusių plėšti krašto dirvonų. Besidominčiam jaunimui 2319 5| akmenį ir paskui, papustęs į diržą, siūlė juomi nukirsti plauką, 2320 12| neįsiveltų kokion transmisijon ar diržan. Taigi. šauniausias kavalierius 2321 8| Apsunkę, atleidę diržus, įtingę ir žiovulio ninkami, 2322 12| ir pastogės - P.P.B-vės "DOBILAS" Virsnių grietinės nugriebimo 2323 19| lankėsi atostogų metu. Brolel dobilėl! Iš pavydo sprogo kaimynai, 2324 9| nori. Mergos kaip lydekos, dobilėli tu mano. Nereik nė kojos 2325 27| nuojautos vedamas, traukė per dobilienas, kirto krūmus, išsilenkė 2326 20| Lauryno. Jis prie karvių dobilienoje. ~ Tikriausiai jis ten.~ - 2327 15| grandinių pasietos karvės užėmė dobilienos barą tartum linų rovėjos. 2328 5| seselės lelijėlės, broliukai dobiliukai, močiutės kanapėlės, susimylėkit 2329 15| vandens boso, skambliojo dobilus, arkliai prunkštė. Jų uodegų 2330 15| Mes čia pasirašėm svarbų dokumentą ir turim antspaudą primušti. 2331 14| tvarkos - palieką vieną dolerį tramvajui, alui ir užkandai. 2332 14| kompanijos mokamieji aukso doleriai ar net paprasti - popieriniai, 2333 14| nenorėjęs priimti jam atkišto dolerio, manydamas, kad tai už akių 2334 11| žvengdavo, kad atkreiptų jos domę.~ Ir buvo taip gera ilsėtis, 2335 22| atskleidus, kristų visų domėn. Bet niekas jai nesakė, 2336 18| bruožą joje. Jau ji pradeda domėtis ir užsiimti vietos gyvenimu 2337 15| to atsiekiama. Jei pati domėtųsi, tai kita byla, bet lig 2338 1| jis turėjo atiduoti sunkią donę saviškiams ir tik tada pagalvoti 2339 9| kleboną ir bendravusi su dorais parapijiečiais.~ - Gerai, 2340 3| rėtį biteles. Kaip dera doram bitininkui, jis traukdavo 2341 11| Su aušra, kaip ir visi dori kaimo darbininkai. Ir ji 2342 22| vargui kaip reikiant, kaip doriausias darbinis gyvulys, ir per 2343 3| Kaip ji tvarko krautuvę ir dorojasi su gėrikais. Kad čia tik 2344 19| ir žadėjo rytas. Puikiai dorojosi Raudonasis Petras.~ Apypiete 2345 21| dainuškos: ~ Vainikėlis buvo dors,~ Išnaudojo zimagors -~ 2346 26| tiesias ir ilgas vagas. Dosniai ir gausiai atidavusi žemė 2347 20| gausos ir jos palaiminto dosnumo. Žmonės švelnesni pasidaro, 2348 3| kaip ir visas apsčias miško dovanas, sėmė ir dorojo senis eigulys, 2349 11| kišenes, lyg ieškotų kokios dovanėlės, kurią norėtų pasiųsti merginai. - 2350 13| saldainiai prieš tai, ką tu man dovanojai? Ir aš tau nepadėkojau dar. 2351 7| to, paties pavasario lyg dovanoms siunčiamo pro pat jų pirtį 2352 14| daiktas, kad atiduotų ar dovanotų.~ - Krikštomočia manęs 2353 25| karolius, kažkada Monikos dovanotus, ir, juos pagriebusi, sutraukė 2354 27| valsčių: "Per malonę. Poniai Doveikienei. Basiuliškėse".~ Autobuse 2355 14| šulinio jis plovė sukruvintą drabužį. Per arti buvo suėmęs jo 2356 2| padžiautos pirštinės ir drabužiai. Garavo arklių nugaros. 2357 7| kiekvienas kambarys. Po spintą drabužiams ir suolus bei kėdes.~ - 2358 27| atsikėlė. Nejauki šypsena draikė jo suveltus ūsus. Ir pasidairė.~ - 2359 19| svetimus tėvas, o tu sau draikiojies po svietą kaip šuva perkaręs. 2360 10| neatsitaiso. Kai anais metais drangas nukėlei, tai taip ir galuojies.~ - 2361 9| keliese išbugdė ir paguldė drangose. Laurynas pasiėmė vadžias 2362 5| nudėtus, tokiom brangiom drapanom, jog širdis salo bežiūrint.~ 2363 10| rublius gyvaisiais. O dėl drapanų, tai ką čia jau daug kalbėti.~ - 2364 24| saulėleidžiai driekėsi išilgai, lyg drąsia ranka išvestas brūkšnys, 2365 11| pajusdamas kliūtis savo drąsiam sumanymui.~ - Nuo daktaro, 2366 2| jau dideliu pinigu. Patys drąsiausi svajojo apie du litu. Kad 2367 10| Prieškalėdy žmones drasko, eidami rujom. O taip, jų 2368 8| keliais jį suspaudusi, vėjo draskomais plaukais, pravira burna 2369 7| kibs į žemę, ją purens, draskys ir bers grūdą. Nes diena, 2370 20| todėl nenorėjau be reikalo draskyti ir erzinti savęs. Kam?~ - 2371 16| Aš sakiau, kad nėra ko draskytis, - niurzgė sekretorius.~ - 2372 22| jei ne tokie stiprūs ir drąsūs, tai jų daugiau. Agnė šoko 2373 9| ponių turim savo tarpe, - draudė susirūpinęs šeimininkas.~ - 2374 25| trobesiai apdrausti. O kas draudžia mišką? Ir jei ugnelė būtų 2375 9| veterinorius, jis nebelinkęs draugauti ir apgailestaująs, jog kartu 2376 7| vyras sėdėjo valsčiuje ir draugavo su ponais, o ji juk turėjo 2377 25| liniją tartum žaidimuose su draugėmis. Ji žengė per slenkstį į 2378 3| mažiau už juos. Jis mėgo draugiją, mėgo žmones ir subuvimus. 2379 8| pajutęs gera valanda anksčiau. Draugiškame arklių krizenime tą nugirdęs. 2380 15| po sandėrio aplaistymo ir draugiško pašnekesio Tilius kažką 2381 16| nuotykiai ir neatsiejama draugystė. Vieno tėvas turėjo didelę 2382 6| akmeninės aikštės ir geležinės drausmės. Gimtieji laukai jį, ramų, 2383 1| nebaustas. Pavyzdingo elgesio. Drausmingas. Ūgis - šimtas aštuoniasdešimt 2384 18| laukais. Bet ji kentė ir drebėdama laukė vis pasikartojančių 2385 9| atiduotų. O jei ne, kad drebėtų tų nelabųjų širdys, - tikino 2386 9| Prašom, pons, paragauti, - drebino stiklelį Gužienė. Juokai 2387 16| padėk.~ Pirma sunki, drėgna ir juoda velėna atsiskyrė 2388 26| vylingą pažadą. Ir, pravėrusi drėgnas, bejėgiškai atsiduodančias 2389 8| veidą ir pasiliko, tartum drėgno alsavimo garais nusėdęs. 2390 15| snukiai pakilo ir didelės drėgnos akys sekė savo poną.~ 2391 10| Striūnai širdį. Ne kad būtų dreižęs uždirbtą gerą atiduoti, 2392 13| žaizdų.~ Vatos gniužulėliu drėkinami pirštai čirškėjo ir putojo.~ - 2393 3| užsigulęs ir užsimerkęs, drėksdamas nagais delnus ir traškindamas 2394 8| Lyg nagais užkabindamas, drėskė tamsų, troškinamai karštą 2395 5| jau gerai įdienojus. Kai dribau, išgulėjau iki pavakario. 2396 8| blizgantys lapai, rietenų driekenos, gležnų žibuoklin pluošteliai 2397 13| surinktum. Anoji mergutė driekiantis paskui akėčių ir paimanti 2398 9| nesu matęs.~ - Galėtų driektis sau po velnių.~ - O ko? 2399 7| apsitraukusia šašais.~ - Nu mat, driežai. Sako, o meluoja per akis. 2400 15| Taigi su Krivicku, driežo kiaušiniu, vis negalima 2401 14| trintis dviem mergom? Sakytum, drignėmis būtų kas užgirdęs mergiščią.~ 2402 9| šventės?~ Karolių eilė driko giliame krūtinės iškirpime. 2403 7| iš sunkaus žalio ąsočio, drimbančio per kraštus tiršta puta.~ 2404 14| įžeista tų piršlybų. Kaip jos drįsta, tos senos moterėlės, kištis 2405 15| kitaip galėtų būti, kad kas drįstų jį apgauti ar netinkamai 2406 13| lengvas, guminiais padais ir drobiniais viršais, juodais šniūrais 2407 12| plunksnakočio galas, kyšąs iš jo drobinio, palaidai sukirpto švarkelio 2408 4| pasišiaušusi, metėsi Veronika ir, droždama per ranką, išvadavo belaisvio 2409 12| surikdavo, susikeikdavo ir droždavo botagu išilgai nugaros. 2410 3| moki, o man negali.~ - Drožk jam per prusnas už tokias 2411 17| Moteriškosios vis kaip drugiai, kaip peteliškės į geles, 2412 25| žingsnių. Ar žino vienadienis drugys, su saule pakilęs iš savo 2413 20| eigulys Baikštys aplink visur drumsčia. Maišo ir verčia, jog net 2414 25| saulė plaukė tartum per drumstą vandenį. Darbai pasibaigė 2415 22| kieno papirktas ir atsiųstas drumsti skaisčius jaunimo jausmus. 2416 8| ir klaidžioti iki juodos. drumstos nakties. Gal tada užeitų 2417 3| perdirbinėjo bulves, nusunkdami drumzliną raugą. Tačiau miškakirčiams, 2418 3| ir jį patį būtų išjuokę. Drumzlino prakaito latakai, palikę 2419 24| vėlėsi į burną ir lipdė akis. Drumzlinos prakaito srovelės sunkėsi 2420 25| visur tuo pačiu tamsiu ir drumzlinu marškoniu traukėsi iki neužmatomų 2421 25| atsižadėjimų, tyliai, ramiai kaip drungnas vasaros lietus gulėjo paslika 2422 22| stambių dantų. Ant žolės drybsančių tarpe vienas nenuorama ir 2423 6| ką tu veikei ten?~ - Drybsojau, varčiausi ant suolo - maniau, 2424 10| žlugtą paupin ir valandžiukę drybsojo ant žolės, žiūrėdamas į 2425 12| neprilaikė atsegtos nežymiai dryžuotų marškinių apikaklės. Mieste 2426 5| traukė, pakratydamas ištiestą dubenėlį:~ - Broliai lietuviai, 2427 7| narinosi kandant. Užsigulę dubenis, srėbė papusdami, o Julė 2428 22| lovos, Musės burbė mėsos dubenyje, klimpo į patežusį sviestą 2429 12| saulėje. Ji surado gilų duburėlį smėlėtu dugnu, užgožtą medžių, 2430 14| neišgelbės, ji šoks į patiltės duburį ir nusiskandins. Ir galės 2431 23| polaidžio ledų išmuštuose duburiuose tebesilaikė gilus ir juodas 2432 19| kelių ir akių. Ten maudėsi duburyje, sriūbčiojo alų ir pasakojosi 2433 16| storulis.~ - Čia toks puikus duburys, ir galėtume išsimaudyti. 2434 19| Nugirdo kreivą žodį ir tuoj į dūdas.~ Tilius klaidžiojo nuo 2435 26| barėsi pusbalsiu ir storai dudendamas, kaip visad nepatenkintas 2436 13| tarp tos lentos ir ratų dugninės. Šimto kilogramų tomamilčių 2437 12| surado gilų duburėlį smėlėtu dugnu, užgožtą medžių, ir kaip 2438 24| laužys statinių šulus ir dugnus, nutraukys geležinius lankus, 2439 21| priešpiečių, vartysies pūkinėse duknose. O ponas vargamistra tik 2440 2| tik padribęs iš juosmens - dukslieji kailiniai klastingai maskavo 2441 4| važio, apsitraukęs ilgu ir duksliu brezentiniu apsiaustu virš 2442 10| darbe, nė elgesy. Storyn ir dukslyn ėjo, apniukusi, užgriuvusiom 2443 10| klebonas paklaus, kiek jų dukteriai metų.~ - Kiek čia būtų? 2444 5| Pačia jauniausia Doveikos dukterim ją palaikytum, ir tai nebūtų 2445 22| esanti tokia jauna, kad jo dukterimi beveik kiekvienas palaikąs. 2446 4| vietoje jokiu būdu neleisčiau dukterų kambarin įgaliotinio. Ką 2447 22| paprasta. Ir jis nejučiomis dūlino nuo aikštės, kartodamas 2448 10| vieškelį per miškus. Vieškelis dulkėjo pro pat jo kiemą. Sūnų atidavė 2449 27| įtarimo. Po trupinėlį, po dulkelę, iš lėto. O gal ji taip 2450 21| Nuorūka susivėlė kelio dulkėse ir paliko smilkti, iki sudegs. 2451 27| gyventojai. Autobusas skriejo dulkina kelio juosta pasisūpuodamas, 2452 20| rodė apipelijęs kamštis. Dulkiname stiklo paviršiuje žymėjo 2453 23| Petrai, - ramiai tarė Gužas, dulkindamas rankas, lyg būtų ką tik 2454 7| kailiniu apklotu.~ Moterys dulkino grindų patiesalus ir lakus, 2455 11| išsiskleidę, ir saldaus kvapo dulksnis patraukė iš tos pusės. Visas 2456 21| Padangė apsitraukdavo maišu ir dulksnodavo be pertraukos nuo ryto iki 2457 2| priešpiečiais pagavusi dulkti, lyg ir aprimo. Palšas rūkas 2458 27| pasilikę įnikdavo loti. Dulkų sūkuriai iš kuliamosios 2459 17| kalnus tai trumpai, balkšvai dūluojančiai vidurvasario nakčiai. O 2460 7| Tai mat daug ir išeina dūmais.~ Julė daužė akėtvirbaliu 2461 4| laivai, artistės. Cigaro dūmas iš storo pono snukio, labai 2462 20| Maišo ir verčia, jog net dumblai į viršų kyla. Jis mat tikisi 2463 18| išsimarksčiusių skystame pelkių dumble, skirstėsi į savo daržines, 2464 7| krūmų, apneštus žole ir dumblu.~ O kaimiečiai, kurių 2465 17| Sėsk, sako šoferis, ir dumiam į miestą. Nueisim į kiną, 2466 27| šviesa, kad vien tai jo akių dūmimui, jis negalėjo. Jis suprato 2467 5| tampė, liurlino išgverusias dumples. Piemenys seilę varvino, 2468 2| lempos šviesoje ir pypkorių dūmuose šmėkščioja moteriški pavidalai, 2469 27| atsiradusios. Jis išgirdo dundančią žemę ir šūksnius. Paleistas 2470 8| tetervinų burbuliavimas tyrelyje dundėdamas ėjo per žemę, pranokdamas 2471 11| negrįš tėvai. Jo širdis dunkčiojo, lipo gerkle aukštyn.~ - 2472 1| ir kupli kaip vanta eglė, dunkstelėjusi dusliu trenksmu, panėrė 2473 16| kojas, ir jis jautėsi lyg duobėje, liumpuojančioje ir besisupančioje. 2474 13| kurpaites. Tekiniui nusileidus į duobelę, kurpaitės siekė žemę, ir, 2475 18| ir pripildė visas žemės duobeles kaip vanduo iš kalnų, kaip 2476 12| Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių 2477 3| dvarų žemes, po metų kitų duobėtu miško šuntakiu atsilaužė 2478 21| kitą dieną? Kas vakaras duobių nekasei.~ - Žinai, kad 2479 4| likusi jos galvos įspausta duobutė. Atsiimdamas pinigus, jis 2480 14| tame įgniaužime su dviem duobutėm, kaip tik suimti pirštais. 2481 4| mirkčiojo, lyg sutartus ženklus duodama, lyg ir parodydama. jog 2482 4| nepatinka, tai ir duok. O duodamas žiūrėk, kad žymė liktų. 2483 14| Knygos jį buvo apgadinusios, duodamos ne tikrovę, o tik jos atšvaitus, 2484 8| teturi šaltinių versmės, duodančios pradžią upokšniams ir upėms.~ - 2485 5| kurias iš savo sandėlių duodavo urmininkas Braudė, tuo palaikydamas 2486 11| pakentėkim...~ Lauriukas duodavosi nuglostomas ir pamažu, pamažėliais 2487 4| Neši lažą visą amžių ir duodiesi jojamas.~ - Oho, ko netenka 2488 10| Kalėdų užsakus pirmuosius duodu iš ambonijos. Po Trijų karalių 2489 19| Išgerk ir užmiršk.~ - Duokš! - Tugaudis paėmė atkištą 2490 20| tikėjosi aiškiai tvirtų duomenų. Savo kraują jis siekėsi 2491 10| zakristijonui - po sieką duoninių, o varpininkui - sieką miežių 2492 10| išėstas, tamsus ir platus kaip duonkubilio dugnas veidas nieko nesakė. 2493 24| Ogi sako, jog alaus duosią išgerti.~ - Duos, duos. 2494 14| nemano, kad taip lengvai ji duosis suvystoma tartum mažametė, 2495 4| didžiai svarbus. Ar jūs man duosit sušlapint birbynę, ar ne?~ - 2496 10| nė prisakymų.~ - Kas duota bažnyčiai, to nė velnias 2497 19| marškinių pundelį.~ - Duotum mergai, ir ištrintų. Ką 2498 21| gali atsitikti taip, kad, durims prasivėrus, ant slenksčio 2499 3| jų lyg plonyčių adatėlių dūrius ant veido.~ - Išgerk. 2500 19| atsakė jam:~ - Kad tu durnas ir nedašutęs ir kad tavo 2501 1| kokie mes gražūs! O kad durni kaip mano čebatas, to per 2502 3| girdėtųsi kamaroj:~ - Durniai jūs, jei girdot tą raudoną 2503 23| O aš tyliu.~ - Kad tu durnių durnius, jei tyli.~ - 2504 23| tyliu.~ - Kad tu durnių durnius, jei tyli.~ - O gal aš 2505 4| po liekną, ir bus sausa. Durnumėlis gi jūsų barštinių, kad kur. 2506 16| niokojamus kurui ir statybai. Durpėmis kūrens plytines, suks mašinas, 2507 4| katilą, kūrens tom pačiom durpinėm velėnom ir girdys tuo pačiu 2508 16| apsivertusi šakomis ir pagraužusi durpinės samanos velėnas. Vietomis 2509 4| metrą žemių, už kubinį metrą durpių. Ne, durpes kas mašinomis. 2510 25| pašalinių akių.~ Degė tyrelio durpynai. Dviejų pėdų gylio sausai 2511 19| juodame kaip smalinyčia durpyne, uogienojams raustant ir 2512 3| ilsisi Gužo dukterys ir dūsauja po sunkių darbų ir gausių 2513 26| stabtelėjo atsikvėpti, genama dusinamai turtingos įvykių eigos. - 2514 6| tvorų ir stogų ir vėjui duskinant atsegiotą antį.~ Leisdamas 2515 1| vanta eglė, dunkstelėjusi dusliu trenksmu, panėrė į sniegą 2516 18| vandens teliūškavimas ir duslus kanopų dūžis į dugno akmenis, 2517 13| be jų pačių, be jų vienų, dūstančių ankštame ir alkaname glėbyje. 2518 8| akių, nuo saulės ir vėjo dūstelėjimų. Bet takelis rėmėsi į pažliugusią 2519 9| Stiprus kvepalų dvelkimas dūstelėjo su oro srove, jai pajudėjus.