| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
2520 6| miškas, išpūsdamas žiemos dusulį. Budo kraujas miško gyslose 2521 26| išspjaudamas atoslūgį iš dusulio smaugiamos krūtinės. - O 2522 12| Doveika, tik tas jau velniui dūšią užrašęs ir susidėjęs su 2523 17| neatlyžo Agnė. Sunkiais dūžiais sumušė kraujas paausiuose. 2524 18| teliūškavimas ir duslus kanopų dūžis į dugno akmenis, gal patenkintas 2525 13| jį.~ Arkliai, išgirdę dūžius į seną žagrę sėdyboje, šaukiančius 2526 12| žiema. Bet visi užmanymai dužo į šipulius, pažvelgus pro 2527 25| Basiuliškes kaip į užburtą dvarą. į visų prakeiktą, į kurį 2528 20| apgenėję, išdidžiai vadino dvarais. Tokie dvarininkai kartais 2529 20| išdidžiai vadino dvarais. Tokie dvarininkai kartais užsukdavo į Basiuliškes. 2530 10| žmogus būsi, gal koks iš dvariškių? Dieną apsižiūrėsi, o naktį 2531 3| perkrovė, iš didžiausių tvartų, dvariškos klėties ir dešimties sieksnių 2532 18| pulkas, rinkdamas derlių savo dvarui, šmirinėjo saulė grindyse. 2533 10| stogais, nusižiūrėjus į dvarus. Po to daržinės, klėtis, 2534 6| tartum nuo sieto nusidaužęs dveigys žvengdamas ir spardydamasis 2535 20| kopėčiomis. Sustojo lyg dvejodama ir keliais šuoliais atsidūrė 2536 7| praėjimui. O priešingos dvejos durys vedė į kambarius su 2537 9| mačiau.~ Stiprus kvepalų dvelkimas dūstelėjo su oro srove, 2538 22| alpinamai įkaitusiame žalumos dvelkime. O jeigu taip, tai geriau 2539 22| kaip karštas pavasario dvelksmas miškais į upės slėnį, anuomet 2540 11| surišti su tuo nuostabiu dvelksmu, bent tiek ilgai, kiek jis 2541 20| sumosavimas, jo sukelto vėjelio dvelktelėjimas? Praėjusios jaunystes, praėjusios... 2542 10| visko buvo perpilniui kad ir dvidešimčiai metų. Savo gyvenimo būdo 2543 20| DVIDEŠIMTAS ~ Rugiai balo ant kalno. 2544 8| sienojų, apmušta iš lauko dvieilėmis lentomis, statyta dar tada, 2545 10| bažnyčios tarnus, pripildydamas dvikarčius maišus iki pat kerpių. Tokio 2546 3| taip ir patsai namas buvo dvilypis. Priestatas, prilipdytas 2547 19| Moksleiviai paliko stovyklą ir dviračiais išsilakstė namo apsirūpinti 2548 11| užkūrė. Lopys savo kiužą dviratėlį, arba pasiskolins. Ten jis 2549 7| pjaunamom, grėbiamom, sėjamom. Dvivagiai, plūgai, kultivatoriai, 2550 27| pažastim. Jis pažino savo dvivamzdį, išbandytą daugelyje medžioklių. 2551 23| bilietus, atsidūrė beržo dvišakėje, per porą sieksnių nuo žemės. 2552 2| Apatinė lūpa, atvipusi iki dvišako smakro, nežymiai virpėjo. 2553 6| pasisuko ir užkliuvo žvilgsniu dvišypį priemenės langelį.~ - 2554 18| klojimo. Ji išvažiavo į platų dvižolių dobilų lauką suleisti išpustytų 2555 26| laiko?~ - Bus netoli dvylikos.~ - Laikas pietums.~ 2556 5| metu. O šiandien kas, ar ne dvylikta?~ Eigulys apmaudingai 2557 12| DVYLIKTAS ~ Liepa kryžkelėje apsidengė 2558 16| išvartų griaučius ir smigiais dygsniais varėsi į aukštį, užtvinusios 2559 13| laužėsi aštrus želmens ašmuo, dygsniuodamas tuo pačiu pradėjimu ankštyn. 2560 15| nesislėpė kur giliai nukištas dygsnys, siejantis visus ateinančius 2561 9| migla.~ - Tiliui ragai dygsta, - nutarė Petras.~ Pats 2562 1| kokioj įstaigoj ar mokykloj. Dykas beveik. Laisvalaikiais eini 2563 5| tuzinas už lytų, venas až dykų, o trečas magariču! Sueikit, 2564 22| taip daryti, jei jiems, dykūnams, patinka iš neturėjimo ką 2565 3| ant keršto kaukte kaukė dzinguliukus, vis pataikydamas kuo nešvankesnį 2566 2| Taką iškraipo, kad jokio džeržgimo, slysta kaip per sviestą. 2567 5| Visos ypatos šventos činajos džiakono paties pašventintos. Dėsi 2568 7| tada? - teisinosi vaikis džiaugdamasis, kad šlubasis kalbą veda. 2569 11| Gavo į skudurus ir tegul džiaugiasi.~ - Gal bylą iškėlė teisme? 2570 25| ten gyventi tai jau vieni džiaugsmai ir malonumai.~ Ir po 2571 8| batus, kai visa išeiga ir džiaugsmas dar prieš akis.~ Nebetoli 2572 19| Pirmosios savaitės uždarbis džiaugsmu perliejo vyrų širdis. Mažai 2573 25| Turėtum tokį, tai džiaugtumeis.~ - Jei tik tokį, tai 2574 24| pas Doveiką. Še, pasakytų, džiaukis. Labai norėjai, tai dabar 2575 2| prisidėjo atokiau sėdįs vyras, džiovindamas šlapias kojas prieš ugnį.~ 2576 22| tai tik išdykumas. Tai kam džiovinti galvą, jei ji ne tam skirta? 2577 13| suplėkusiais miltais ir džiovintomis miško žolėmis, kambaryje, 2578 5| šaknelės, svogūnų pynės, džiovintų grybų virtinės, gyvačių 2579 14| plūstanti per kraštus savito, džiūgaujančio gyvenimo.~ Jo buvo per 2580 26| Eiguliu? Tai visai neblogai, - džiugiai pasakė brolis. - Jie gerai 2581 23| ir tyrelio. Ir tas taip džiugino jos vyro širdį. ~ Pasisėjau 2582 18| baigią savo jaunas dienas su džiugiu saulės sutikimu. Kili jų 2583 6| niekieno netrukdomai keliaujant džiūstančiais laukais ir miškais. Vildamasis 2584 15| seniai šeštą skyrių baigė. Ece, auga mūsų jaunimas. Gi, 2585 2| sniegas, tartum druskos ėdamas, korės ir slūgs, ir vanduo 2586 2| kaip muilą ir nebežinosi - ėdąs ar ne.~ - Ot tai tau! 2587 22| gaižios, karčios druskos ėdimas, nenuplaunamas ir nenutrinamas. 2588 14| jos miestus - Glazgovą ir Edinburgą, apie darbus kasyklose. 2589 17| jai skirtas vietas prie ėdžių, su kilmės ženklais ausyse, 2590 24| pasišnekėti, susitikus pieninėje. Ėė, būsią ir dar gražiau. Tai 2591 3| naujau sukasto kaupo su baltu egliniu stulpeliu, kuriame juodavo 2592 15| barstė geltona smiltimi ir eglišakėmis. Ir vartus iškėlė, perpintus 2593 8| skirtąjį. Grakščiais rėželiais eglutėmis, paparčiais ir žiedeliais 2594 10| Vilkijos. Aplink tik tyrelis ir eglynai per geras dvi mylias.~ - 2595 20| tebežaliavo Basiuliškių žemėse. Eglyno ir pušyno - rinktinio, statybinio 2596 24| jėgas sausam, brandžiam eglynui. Jei ir čia nepavyks, tai 2597 22| Vilkija žemyn ir, atsimušusios eglynuose, grįžo rasotais vasarojais. 2598 25| padegęs. Jis viską žinąs. Ehe. Juk Doveikos trobesiai 2599 27| aš jį pažįstu. Su juomi eidavai zuikių ir ančių. Geras šautuvas 2600 14| vienos dienos ir nakties eigoje. Keliai linko. Jis skubino 2601 26| dusinamai turtingos įvykių eigos. - Ir pamatysi, kaip esi 2602 5| šeimininkę, tai eime.~ Eigulis merkė, skatino. Ar būtina 2603 4| Aukso žinią. Į sveikatą eiguliui!~ - Valio! - suniūkė 2604 3| buvo paskirti sklypai iš eigulynės, tik pasidairė ir, dar senio 2605 3| ir kasdami ežių kaupus. Eiguvai paliko šešis hektarus, kaip 2606 3| nauji balsai atklysdavo eiguvon. Baikštys vis ruošėsi eiti 2607 14| valandėlės ji sušnabždėjo:~ - Eikim iš čia. Manęs pasiges ir 2608 14| susitikti, kada tik bus galima. Eikliu stirnos šuoliu kiūktelėjusi 2609 9| valdininkas, jei savo energiją eikvotų nepareigingai.~ - Aš 2610 8| nekas. Labai nekas.~ - Eikšekit į vidų! Gana staipytis ant 2611 10| Geriau aš pats paklausiu. Eikšen, Zuzan. Arčiau, arčiau.~ 2612 13| nušvisdama tankių baltų dantų eilėm. Šnervės susispaudė, nosis 2613 5| Sėtuvėse tarp linpelių eilėmis sudėlioti kiaušiniai. Jų 2614 2| nebeįkelsi be kitos žiemos.~ Eilių eilės sukirstos medžiagos, 2615 15| užtekęs, jei ne drabužių eilutė. Sumaniau mat pasirėdyti, - 2616 3| plunksna per elementoriaus eilutes - dagens nihyter, svenska 2617 9| krūtinėn Žeimys.~ - Tai einam, ponas viršininke, į gerą 2618 18| spaudžiama kraupios baimės. Kaip einama į naują savo neturtingo 2619 22| Tilius matė ją šokančią, einančią ratu ir vėl apstotą anų 2620 12| artinosi, perkirsdami iš lango einančios šviesos ruožą.~ - Labą 2621 16| sukritusios šakos tratėjo po einančiųjų naginėmis. Aižydamosi biro 2622 23| Mirštantieji tegul nesipina einantiems po kojų. Jų dar tolimi keliai, 2623 27| visam, - užkalbino pro šalį einantis. Tai Laurynas pluošė, pasispirdamas 2624 2| prabilo šitaip:~ - Tai kaip einas, vyrukai? Sniegas labai 2625 19| Jis parašąs retkarčiais. Einąsi neblogai. Greitai tikįsis 2626 18| žingsniu. Ji pagalvojo, kad jo eisena būtų atskyrusi ir tamsoje 2627 26| gana vėlu? Mes netrukus eisime, - pasimetusiu balsu, lyg 2628 13| dar pasportuosiu. O paskui eisiu jums pavakarių ruošti.~ - 2629 21| Veronikos krautuvė. Iš kur eitum, iš visur ji matyti, ir 2630 21| Nagi luo pačiu noru. Ek, tu kaip erškėtrožė.~ - 2631 18| karto pasijusdavo įnešta eketėn ir tik dantis sukandusi 2632 12| ūkis, nė kaimas, nė kokia ekonomija jos netraukė, visa tai buvo 2633 16| jau. Kai pradės durpynų eksploataciją, iškas.~ - Dar kada pradės, 2634 11| vandeninės girnos. Įmonės elektrinė teikė srovę visam miesteliui.~ 2635 19| kaip nejučiom užgriebta elektros srovė. Vėliau jis dar vieną 2636 3| braukiančiam žąsies plunksna per elementoriaus eilutes - dagens nihyter, 2637 26| smarkiai jas uždarė. Ir negerai elgėsi, kalbėdamas taip šiurkščiai 2638 1| Teismo nebaustas. Pavyzdingo elgesio. Drausmingas. Ūgis - šimtas 2639 22| kaip niekas su ja nėra elgęsis. Ji tyčia neitų šokti su 2640 25| nepažįstančiam. Ir savo elgesiu primenančios jauną miško 2641 5| Į sieną atsirėmęs, aklas elgeta vienodu balsu be atsikvėpimo 2642 5| Tarp monelninkų, elgetų, pardavėjų ir vežimų slankiojo 2643 27| tokią kvailutę ją esant, kad elgtųsi taip neapgalvotai. Kas čia 2644 7| Su tokia krosnimi, baltai emaliuota, prie sienos, nudėtos baltomis 2645 9| nebūtų valdininkas, jei savo energiją eikvotų nepareigingai.~ - 2646 2| litą. Suaugusį sūnų jis engė prasčiau negu čigonas kuiną, 2647 10| miško, - unkštė vargdienė, engiama šlapia virve.~ - Ar jo 2648 25| kad tas žmogelis žinotų! Engtų kailį, koja prisimynęs...~ - 2649 1| Koks būtų medis - ąžuolas, epušė ar eglė, kokio bebūt storio, 2650 2| slysta kaip per sviestą. Jei epušei - iš kišenės kripą, tokį 2651 12| mašina. Ir už laidarių, už epušroto, kur prasideda lieknas, 2652 2| jau įmanu apmesti, kiek erdmetrių susikraus ir kiek tau už 2653 2| dvidešimt penkis centus erdmetriui, manau, kad sutiksit?~ - 2654 8| rankų iškelta ir pasiųsta erdvėn. Ir kitos rankos, lygiai 2655 11| sudarė mūrinis pastatas su erdvesne patalpa pieno priėmimui 2656 5| Tilius iš jo jautrumo.~ Erdvi patalpa, primenanti daržinę, 2657 3| auksiniai laikai, turėjo erdvią priemenę su kamara podėliui, 2658 7| trejetas durų šakojosi iš erdvios priemenės, atskiru priestatu 2659 15| Krivickas prikibęs, kaip erkė karvei į tešmenį, kad nė 2660 2| tai nesunktų mūsų prakaito erkės.~ Petras susirinko savo 2661 9| pagaikščius. Jis šiepėsi lyg erzinamas šuva. Velnią galvojo senis. 2662 20| šviesos, nejaukiai merkėsi, erzinamos blakstienų. Iš apluoko, 2663 15| apavas, lyg šlapių rūbų erzinantis prisilietimas. Jis nežinojo, 2664 1| tartum kūle, lyg rimtai, lyg erzindamas.~ Petras atsmaukė ant 2665 6| voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis džiaugėsi ir giedriu 2666 2| Špicas, nors tas nerodė jokių erzlumo žymių.~ - Kiek gaunat 2667 21| pačiu noru. Ek, tu kaip erškėtrožė.~ - Kvailys koks, - ji 2668 15| nuversti.~ - Kaimynai juk ir esam, tai kodėl ne?~ - Aš 2669 23| dažniau ir ne ilgiau kaip ten esančių ir kaip būdavo pačioj pradžioj. 2670 12| puikiai paruoštą, kad nuo jo esantiems pavėjui svaigdavo galva 2671 11| kaip koty, paris, levendel, esencija. Jų buvo visokiausių ir 2672 2| atlyginimo pakėlimas sudarė esmę šio nesudėtingo triukšmo.~ - 2673 19| jog dėl mergos neverta ėstis. Tegul sau - ar nupliš? 2674 11| eilės, perjuostos baltom etikečių juostom, ir iškilminga vaistininko 2675 3| mažų buteliukų raudonomis etiketėmis.~ - Tai tik spirito. 2676 24| žmogelis, pasiguldęs savo lovon ežį. Karštis netruks praeiti, 2677 3| Sakysim, Frenkelio odų fabriką Šiauliuose, kur smarvė tokia, 2678 2| Kam reikia juoktis, jei fabrikantas nori žmoniškai kalbėti ir 2679 11| virš pastatų kaip tikram fabrike. Be šešių malimo gangių, 2680 14| pasaulio pažinimo, bet ne vargo fabrikuose. Jis svajojo apie anuos 2681 3| iš jūros. Jis pažino ir fabrikus. Sakysim, Frenkelio odų 2682 7| o knygos leido skleistis fantazijai ir lengvais sparnais nešė, 2683 14| gėda vazotis su kareiviu? Fi, čiu!~ - Ką ji sakė? - 2684 13| duris, pro oleandrus ir fikusus, užglemžusius kambarį ir 2685 14| Nusivedė į kiną, kur garsinis filmas ją stačiai sužavėjo. Užsuko 2686 21| knygose ir Laukinių Vakarų filmuose. Kad ir nelabai tokia, kad 2687 12| pat sėkmingai kaip ir apie filmus ir teatrą. Užteko keturių 2688 22| tokių kaip Melamedo ar Finkelšteino, tesilanko. Ir jaunoji Doveikienė 2689 3| vienintelę su jais bendravimo formą, tai nesivaržant gerti jų 2690 2| sluoksniais, įsiraižė savitomis formomis ir išsidėstė keliose vietose. 2691 18| instinktus - pačių primityviausių formų. Iš prakaito ir kraujo kvapo, 2692 14| jam baisiai patikusi jos fotografija. Ją pagavo nuožmus pyktis. 2693 3| su gėlėmis ir sienos su fotografijomis ir paveikslėliais rodė, 2694 22| albumėlį, kur tarp daugelio fotografijų rado ir vieną savaip išsiskiriančią 2695 3| pažino ir fabrikus. Sakysim, Frenkelio odų fabriką Šiauliuose, 2696 8| atsiminęs, pasakė:~ - Tą fruktą pažįstu. Nesuk galvos jaunai 2697 22| nors dantimis atsikąsti gabalą tėviškės, nuo kurios tolo 2698 10| Nesako. Sukapok nors į gabalėlius. O tyli. Tik sako, jog iš 2699 21| šventę ir šventišką pakilimą gabenosi širdyje. Ten, svetimuose 2700 16| neišvengsi. Smuklių merginos gabios peštynėms sukelti. Prisigaudys 2701 15| jis tikėjosi atsverti savo gabumais, tuo labiau kad dabar jam 2702 17| pasiruošimas, laukimas ir gadinimas nervų. Kai pasigėrė, tai 2703 7| Antys skrido nuo ežero, gagėjo laukinės žąsys, ir einantį 2704 3| pritemo jos poakiai, ir niūria gaida praskambo jos žodžiai, kai 2705 22| dainorius, imąs aukštas gaidas ir melžėjoms širdis vakarais 2706 15| tuščiom, - tylaus grasinimo gaidelė atsiliepė jo žodžiuose.~ 2707 23| Aš ir paleisčiau gaidį. Nė man - nė tau. ~ Petras 2708 27| atstumo Doveika paspaudė gaiduką. Jam nereikėjo šautuvo nė 2709 10| pas Striūną.~ Pakilę gaidykste, sugiedoję adynas ir apsiliuobę, 2710 10| krytis, narpliojo bučius. Gaidykstėmis kamaroje ūžavo girnos, dundėjo 2711 5| apsiaustu miestietis pūtė gaidžiui ties uodega, praskirdamas 2712 12| bruko gerosios kaimynės. Gaidžiuku kokiu, pagautu iš gausaus 2713 13| rieteną. Iš ąsočio gėrė senas gaigalas pasistiebdamas, panerdamas 2714 11| Jis nesusigraibė, ko būtų gailėjęsis, bet kad taip, tai tikra. 2715 13| taip rūpestingai, lyg tikra gailestingoji sesuo. Vieną baltą plauką 2716 25| vasaros galios ir apsitraukusi gailia liūdesio migla. Pelkės ruseno, 2717 26| pakrutėti. Jis tik dejavo gailiai ir patylomis kaip vaikas, 2718 24| pašalius ir košė pro dantis gailias dejones. Arkliai neramiai 2719 25| žmogysta, jeigu jis mojavo. Ir gailus kartulys nušleikštino jos 2720 15| Jų uodegų ašutai švilpė, gainiodami muses. Kregždės šaudė pažemiu, 2721 7| vanta. Sakytumei, kad muses gainioja ar pirty, tik kad su drabužiais. 2722 19| užuomaršties valanda persmaigstė gaires, paimdama kuo priešingiausią 2723 20| beveidžio. Ir pustė, ir gairino jį vėjai, ir iš to beliko 2724 18| daro beviltiškoje kovoje gaisrininkai, prieš ugnį miške paleisdami 2725 5| garbanota barzdelyte ir sena gaisrininkų kepure su visokiomis žvaigždėmis 2726 9| patikrinti, kas jie. Ar gaivalai kokie nesiruošia pasikėsinti?~ - 2727 26| atgyjanti, atsikelianti su tokia gaivališka jėga, kad jai pasipriešinti 2728 18| netelpa jos kraujuje, ir jis gaivališkai plūsta lyg daina iš miško, 2729 26| spalva, kokios neturi joks gaivališkiausias pavasaris. Jis dar nebuvo 2730 21| buvo plėšomas ir kedenamas gaivališkų vėjų, ir nerimą nešėsi glėbyje 2731 27| tebebuvo pilnas jėgų ir gaivalo? Jis - kovos žmogus, Petras 2732 6| užlieti žemės putojančiu gaivalu. Minkštas vėjas laižė rankas, 2733 25| liejo ašaras. Agnė, toji gaivi mergytė, auksaplaukis saulės 2734 16| aukštį, užtvinusios plotus gaivia žaluma, atsirėmusia į senojo 2735 21| užraudo. Ji buvo graži ir gaiviai švelni kaip aušros užlieta 2736 11| Kaimiečiai šnekučiavosi gaivioje rytmečio šviesoje.~ - 2737 27| liūliavo, migdė, tvoskė gaiviu rudens vėju pro nematomą 2738 13| pakišo galvą po srove. Gaivus šaltis persmelkė kaulus 2739 18| nežinia kas atsitikti, ją gaišinti...~ - Na, gerai, aš pasakysiu, 2740 11| tai jau buvo šiokia tokia gaištis. Basiuliškės staiga paliko 2741 18| Kuris iš jų išeis laimėtoju? Gaiži ir nejaukiu šiurpu paliečianti 2742 12| kaimynus. Staiga ji pajuto gaižią neapykantą šiam žilam blevyzgai, 2743 6| Kas buvo sudavęs smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam įtemptą 2744 3| selterio gurkšnis nuplovė gaižias nuosėdas gerklės gale.~ - 2745 22| ir buvo tuo vardu, tasai gaižios, karčios druskos ėdimas, 2746 2| subirusius šapus, kurie druskos gaižumu ėda ir graužia, pajuto tai 2747 20| kai lūždavo abu trobos galai. Valdžia jau kito rankose, 2748 23| kur. Každaila va irgi iltį galanda, nors visai dėl niekų, kad 2749 18| Ir ta geroji moteriškė galavosi savo rūpesčiais ir nematė 2750 13| nesubrendėliu. Ir laikėsi kiek galėdamas ramiau.~ - Susižeidei?~ - 2751 10| vienąkart reikės - vilkino kiek galėdami. Metų metus duktė vis dar 2752 3| leisdavosi į miestą, kur galėdavo iki soties prisižiūrėti 2753 13| daugiau liktų, todėl. E, galėjau ir aš tau tokių pat.~ - 2754 18| Jaunasis tikino, kad jam bloga galėsią pasidaryti, kai išvers seno 2755 5| tavęs laukia. Taigi. O kada galėtumėt pareiti?~ - Šiandien 2756 20| vasara savo neapskaičiuojama galia pančiojo jų kojas ir našta 2757 22| pažastų, iki kaklo. Kol galiausiai nieko, nieko nebeliko.~ 2758 12| viršininkas, jis išnaudojo visus galimumus ir, nieko nelaukęs, atsikraustė 2759 12| būtinai reikalinga, kiek leis galimybės, įrengti ir inventorių. 2760 17| tarnyba, teikianti daugelį galimybių ir atlyginama visai neblogai. 2761 12| technikos žodį, daugeliu atvejų galinčių rungtis su mažesnių bendrovių 2762 14| jaunas. Matydamas aplink save galinčius daryti tai, kas jam neprieinama, 2763 26| linkui. Garines pakeitus galingais traktoriais, jo urzgimo 2764 12| kiti. Tie kiti buvo už ją galingesni. Jie buvo skurdas ir nedalia. 2765 6| nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu.~ Nuo smėlio 2766 27| senąsias sėdybas, įsisupusias galinguose medžiuose. Pro miškelius 2767 18| pamiškėje. Ir čia, kaip visur, galiojo tie patys įstatymai, ir 2768 19| nebeatplėš. Ką padarė jos dantys! Galite pasižiūrėti, jei netikite. 2769 10| drangas nukėlei, tai taip ir galuojies.~ - Dėl strėnų dar pusė 2770 4| Agne mieloji, nežinai, koks galvažuda zimagoras driekiasi pakrūmėm.~ 2771 19| laumės tokios gražios kaip galvažudžių žmonos ir lygiai kraujo 2772 1| Vaizdai susijaukę tavo galvelėje lyg sąšlavyne. Nu, pajunti 2773 23| debesys telkiasi ant jo galvelės. Visi - viena ruja. Kaimiečiai - 2774 8| ir padaryti atsakančiai, galvodami, kad po jų čia ateis pasimelsti 2775 20| nepasiekiamas.~ - Tu galvojai apie mane jau tada?~ - 2776 16| Hm...~ - Žinau, ką galvoji. Palauks, jei atvažiuos. 2777 18| priimtuvo dėžė ant stalelio galvugalyje, pasiekiama ranka ir dideliu 2778 11| į milžinišką kuodą, jos galvytę svėrė atgal, priversdami 2779 1| prisiplojo ir beveik dingo galybėje smulkių raukšlelių. - O 2780 16| pasidarbavę miškakirčiai, gamindami Melamedui popiermalkes, 2781 16| virtuvės reikmenimis. Jie patys gaminsis valgį. Jie maitinsis daugiausia 2782 11| naujuose priestatuose pradėjo gaminti kartoną. Miškas plaukė Vilkija, 2783 20| didingame nuošalume. Mat gamta, kaip Dievo kvėpsmas, alsuoja 2784 26| žmonės, visą amžių praleidę gamtoj, taip medžioklės sezono 2785 26| temoka žmonės, amžių leidžią gamtoje ir susitinką tik su tokiais 2786 13| drauges, ištrūkusi iš ją ganančių akių. Pasijutusi pirmą kartą 2787 13| milžinišku plaukų vežimu tartum gandralizdžiu ant plono kaklelio. Šioji 2788 12| tarpą būtų įsibrovę dešimtys gandrų ir savo snapais įnikę šienauti. 2789 3| šienavo, kol atsibosdavo, ir ganė, kur panorėjo. Tą patį jis 2790 18| nerišama ir nepančiojama ganėsi. Ir kur atsigerti, ir kur 2791 11| fabrike. Be šešių malimo gangių, be valcavimo įtaisų, kruopų 2792 26| ko čia klausti, ar jis ją gano, ar tai jo reikalas žinoti, 2793 5| tvirtai pasiryžę, per vasarą ganydami, užsidirbti ir pirkti rudenį 2794 24| netinkančias nė šienavimui, nė ganyklai, kurios tegalėjo atsigauti 2795 27| vedančias į viensėdijas, į ganyklas, į miškus. Vietomis jos 2796 10| toliau kiemo ir laukų su ganyklom. Tik žiemos keliu prasilauždavo 2797 16| anas gaspadorius priims ganyti? Girdėjau, žviegė, markstydamos 2798 10| kas toks buvo? - klausė ganytojas.~ - Kad užsispyrus nelaboji. 2799 13| smigo į permerktą velėną. Ir garai kėlėsi iš pajudintos žemės 2800 13| kraujas kaip suspaustas garas akliname inde, grasindamas 2801 26| pasiieškoti kito. Per didelė jam garbė turėti tokį bandininką, 2802 13| einant iš bažnyčios, grojant Garbenio dūdų orkestrui. Tai bus 2803 16| kumščius, iš eilės išniro garbiniuotais plaukais, šlakuota nosimi 2804 7| Nežinom, kuris kurį garbstysim. O tu jo neklausyk. Jis 2805 14| vadinti visokiais vardais ir garbstyti... Nebeprikels jos niekas. 2806 26| kartojo, užsirėmęs ant arklių gardo apytuščiame tvarte, galvą 2807 10| karvėms sietus, arkliams gardus, kiaulėms tokius lovius, 2808 22| pikčiausiai pasiutęs ir gargaliuoja, galvą užvertęs, kaip antis, 2809 26| leisdavosi to balso linkui. Garines pakeitus galingais traktoriais, 2810 7| sugauti žingsnius ar kitą garsą anam kambary. Ir vėliau 2811 5| daugiau užeidinėjo. Vis garsesne kalba ūžė patalpa, nustatyta 2812 14| parkus. Nusivedė į kiną, kur garsinis filmas ją stačiai sužavėjo. 2813 9| palikęs atviras kiekvienam garsui iš svetainės.~ - Aš irgi 2814 19| dvidešimties pėdų griovys juoda ir garuojančia, lyg smaloje įrėžta vaga 2815 10| Lovelį jis padavė, ir putoto, garuojančio kraujo srovė užliejo jo 2816 3| didžiojo kambario, pro dūmus ir garus spėję apžvelgti trumpą susidūrimą.~ - 2817 8| galima, nes vienatvė po to gąsdina dar didžiau. Ne, negali 2818 9| nesugadintas jaunikaitis. Baisia, gąsdinančia ir grūmojančia šmėkla atsistojo 2819 1| reikia. Reikia, Petrai. Ar tu gąsdinsi, ar niekinsi, ar ką kita 2820 26| turiu. Vaike, nenorin tavęs gąsdinti, bet pasakysiu atvirai, 2821 13| maišu anoji ir bučiuojanti gaspadinei rankas. Susimildama, nors 2822 10| Nedaryk sarmatos man, gaspadoriui, prieš šventą ypatą!~ - 2823 14| akis ir pilnoje praeivių gatvėje išnarstęs kišenes taip vikriai, 2824 9| sušukuoti plaukai juodu šalmu gaubė prietemoje boluojantį balta 2825 27| valandą atėjo savo keliuku, gaubiamu senų vinkšnų, ir prieš įlipdamas 2826 18| prislopintą rausvo stiklinio gaubto ir, numetusi palaidinį, 2827 13| jaunoji šeimininkė tebežibino gaubtu prigniaužtą lempelę ir turbūt 2828 23| Kartais ir patsai netikiu. Jei gaučiau tą pačią vietą, tai visai 2829 4| į sieną, žiopčiodami ir gaudydami orą.~ - Duonos pauostyk. 2830 7| kailį ir išvarė. Bet jis ir gauna, kur bepasisuka. Gužaitė 2831 16| galint išsiversti vietoje gaunamu maistu, pirkdami tik duoną 2832 19| neieškok. Jis ir algos, sakėsi, gaunąs apyniekiai, na, jog po metų 2833 2| erzlumo žymių.~ - Kiek gaunat už erdmetrį?~ - Žiu, 2834 2| tu, Petrai, nežinai, kiek gauni už sukirstą erdmetrį? Mes 2835 3| Kaip čia tau pasakius? Aš gaunu tarnybą. Ir turiu išvykti 2836 17| Jokių užsakų. Iš dekano gausim indultą. Nuvažiuosim pavakary, 2837 2| rytojaus dienos darbą. Pinigus gausite kaip ir visad. Viena sąlyga: 2838 18| darbus. Ir vėl pakylančiu gausti smarkiai ir nirtulingai 2839 14| iš tikrųjų kam? Ne žinių gausume, o žinojime, kaip prieiti, 2840 8| ninkami, kėlėsi vyrai nuo gausybės stalo ir vilkosi į savo 2841 3| kaire ranka peržegnojo gautas žemes. Keikdami visas komisijas 2842 17| Dievo padedami, susilauksim, gautų savo dalį.~ Jai pasirodė 2843 3| šoktume, šoktume...~ - Gavėnia, negalima, - užgynė sesuo.~ - 2844 2| Supyks ir nebeduos nė to, ką gavom.~ - O ką tu žinai, ko 2845 24| Vargdienio, nė ano vyruko, gavusio šukų nuo Doveikos. Negi 2846 18| lavono šalčiu dvelkė to gašlaus senio namai, jo šliurių 2847 12| vyrai - praplikę, stori, gašliom lupom, muilinom akim, išdribusiais 2848 16| kampininkai ir įnamiai, gebą prasiversti su karve ir 2849 14| margaitė, ir kaip tau ne gėda vazotis su kareiviu? Fi, 2850 26| sėlinančių vilkų. Jis varžėsi ir gėdijosi savo bejėgiškumo. nepasitikėdamas 2851 25| ji to nepadarys ir todėl gėdino save, kam stovi ir žiūri. 2852 17| Atsibodo, pakyrėjo verstis gegutės papročiais ir dėlioti kiaušinius 2853 12| grandiozinę, kaip sakoma, gegužinę ruošia šauliai. Nuobodžiauti 2854 11| laiku neaptinkamas, baltųjų gegužinių grybų kvapas. Ir jis kėlė 2855 8| svečiuose pavalgysim, ko širdis geidžia, - atsisakinėjo Laurynas.~ - 2856 8| būdama taip reikalinga, taip geidžiama tame nuošalume? Kuom nors 2857 18| nematai, kaip esi laukiamas ir geidžiamas?~ Jis neateis. Kaip jis 2858 26| Ir labiau gundančios ir geidžiamos - net tada, kai sulaikė 2859 19| žolėn, taip kietai, lyg geisdamas prisitraukti šviežaus žemės 2860 17| žiedas bijūno, kurį anas geistų nusiskinti ir prie širdies 2861 16| pasiryžę viskam.~ - O gal geistum patraukti bulvinės kokį 2862 18| dėmėmis susiklostančius gėlame žiemos danguje, taip priešingus 2863 4| savo vietų.~ - Jėzau! Gelbėkit! Skirkit, skirkit! - plyšavo 2864 9| kerštinga. Jis turėjo kaip nors gelbėtis - pabėgti, pasislėpti, sumėtyti 2865 7| prie stalo, padengto žaliai gėlėta, vaškuota staldengte. Kol 2866 11| išsirengusios buvo kaip bažnyčion, gėlėtom suknelėm ir dar dailesnėm 2867 6| tyčia tam reikalui įtaisytą geležį ant laiptelių.~ Šeimyna 2868 21| savo dviračio blizgančios geležies. Ją nušluostė ir atsitiesė. 2869 5| pat duris užšovė skersine geležimi. Kitose įsirengė skardininkai 2870 8| šmaikščios kartys, įtvertos geležinėmis kabėmis.~ Vėjas šniokšlė, 2871 1| pernelyg arti. Meleta galando geležinį snapą į sausą epušės šaką, 2872 1| jėga raumenyse ir kietam, geležiniam pakaušy. Toks jis galėjo 2873 27| išsikišęs bažnyčios bokštelis su geležinio kryžiaus smaigaliu.~ 2874 12| putpelės plastėjimas, ir geležinis, kurčiai prikimęs kiekšės 2875 18| turėtų būti, apkabinanti geležiniu lanku ir nebeatleidžianti. 2876 12| naktis ją nešė žviegiančiais geležinkelio bėgiais, siūbavo autobusu 2877 19| pasakyti. Kad ir man dantį gelia. Ir aš griebsiu kada nors 2878 13| nuskalautą, nušveistą ir geliančiai tyrą. Paukštės kilo nuo 2879 12| iki nenumaldomai saldaus gėlimo. Ji prisiminė, kad reikia 2880 12| iš pamiškės. Ir iš miško gelmių atklystantis lapės pakeltų 2881 25| mirguliuojančių pievokšlių ir miško gelstančių lapų. Iš upės, kuri jau 2882 12| Ji mokėjo. Ir perskaitė gelsvai pilkoje, grubiai tinkuotoje 2883 2| troboj. Kur šilta, jauku, kur gelsvoje lempos šviesoje ir pypkorių 2884 26| skaidrų lašą. Miškai jau gelto visu smarkumu.~ Iš tokių 2885 15| sutinkant. Takus barstė geltona smiltimi ir eglišakėmis. 2886 8| nusipūkavusiomis, papurusiomis geltonai, tartum vienadieniai viščiukai. 2887 12| dulkių. Ir vasarą jis mūvėjo geltonas pirštines, ir karščiausią 2888 26| auksinį rytą kaip starta geltongūžė į vyšnios šaką apžiūrėti 2889 23| užpernykščių metų. O tas geltonkartis nepėsčias.~ Sėmė iš peties, 2890 6| šakelė, tirštai nukibusi geltonomis plyštančių pumpurų spurgomis, 2891 20| Tu neužmiršai Agnės, tos geltonplaukės purienos. To pūkuoto vieversėlio.~ 2892 21| posmą baigiant, turėtų būti geltonplaukis, aukštas ir lieknas kaip 2893 8| žalumu veja, nusagstyta geltonų šalpusnių žiedų. Sprogdino 2894 21| užlieti skaudaus svėrių geltonumo ir jo aitrios kvapties.~ 2895 23| kaip širšė, parengusi nuodų geluonį kiekvienam.~ - Niekam 2896 13| Nieko lengvesnio kaip apeiti gėlynų takais pasisaugant, kad 2897 13| Agnė dviem pirščiukais po gėlytę, po žiedelį ir pritūpdama, 2898 21| audeklo išaugtine suknele su gėlytėmis. Aštuoniolikta savo amžiaus 2899 13| neapžergdama, ir traiško Agnės gėlytes.~ Buvo taip nuostabiai 2900 1| padaro juokų. Iškrinta koks gelžgalėlis, ir nebeaišku rytą, kas 2901 5| laukų, pelkių ir sodų. Ir gelžininkas Akermanis čia garsino savo 2902 5| būdelių su niekais, tarp gelžininkų, klumpių dirbėjų, kepurninkų, 2903 26| ji stabtelėjo atsikvėpti, genama dusinamai turtingos įvykių 2904 9| atsakančiai kiaulėms šonus genėjęs. Nesivestų šiandien tokiu 2905 2| medžių su šviesa. Kad užtektų genėjimo ir pjaustymo. Mėnuo dar 2906 18| šonus šermukšnine lazdele, genėjo blauzdas, vis gero norėdamas. 2907 17| išnešti. Šviesos pagamina vėjo generatorius. Kartais jos pritrūkstą, 2908 9| Rimčiausiai, tamsta generole.~ Vachmistra Žeimys nusikeikė 2909 6| nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu.~ Nuo smėlio kalnelių 2910 25| Va, tai kaipgi? Jau jūsų gentystė nutrūko?~ - Va tau, - 2911 3| aplinkiniai.~ - Petriuką, mūsų geradarį, reiktų. Verkiant reiktų. 2912 12| žilam blevyzgai, neprašytam geradariui. Šleikštumas atlipo iš vidaus 2913 22| parsivežti savo gimines ir geradarius ir gražiai pasivaišinti, 2914 11| kas? Kaip Gužienė, mūsų geradėja, laikosi? - klausė jis.~ - 2915 10| ypatą!~ - Nieko, nieko, geradėjau. Apieros bažnyčiai dar niekad 2916 22| tėvai ir seneliai anais geraisiais, ramiaisiais laikais. Pjūties 2917 23| pašaukiąs naują partiją gėralų? Jei jie to nematą, tai 2918 12| karininku, gyvenančiu savo gerame ūkyje, tolimiausiame užkampyje. 2919 14| paglostyti jos plaukus. Nedrąsus, geraširdis vaikinas.~ Visą ilgą 2920 22| žarstomais. Tokie jie šaunūs, geraširdžiai ir nieko nepaisą. Jie ir 2921 17| Jis buvo valdininkas, ji gerbė ir jo bijojo. O rūpesčiai 2922 16| gamtos draugai ir įstatymų gerbėjai.~ Buvo ir daugiau masinančių 2923 7| toliau? Nieko. Jau čia, gerbiamas, pats geriau žinai. Pala. 2924 9| sėbras.~ - Aš rimtai, gerbiamasis šundaktari.~ - Rimčiausiai, 2925 22| kliuvo? O kas tas Tilius, gerbiamieji, jeigu galima sužinoti?~ 2926 9| išgėrusi. Nekas, visai nekas, gerbiamoji ponia, jei tik tokie jaunikiai 2927 22| jis jai vyras, ir jį turi gerbti ir šėnavoti, - tramdė jaunuomenę 2928 20| išaugtų, Dievą ir valdžią gerbtų ir bijotų.~ Bet kodėl 2929 3| paperki ir eini per svietą gerdamas, kaip jautis išsiganęs, - 2930 14| O aš nebijau, - tartum gėrėdamasi savo drąsa ir savo pasirinkimo 2931 14| kiti pagarbą atiduoda, - gėrėdamosi jo pablizgintais antpečiais, 2932 5| alus lašėjo nuo stalo ir gėrėsi, nepalikdamas žymės.~ 2933 12| pribrendęs laikas kam nors geresniam. Ir tada, kai ji buvo pačiame 2934 22| Laurynas su kažin kokiu gaižiu gergždesiu, tartum jo gerklėje būtų 2935 17| atsisakinėja, purtosi, bet geria viską iš eilės.~ - Kas 2936 3| silkių rasalą.~ - Mes geriam ir žibalą. Kas mums? - pasigyrė 2937 4| eigulys pasivyti seniau geriančius.~ - Čia jau ir bus mūsų 2938 1| labai jaunas, nes patys geriausi metai praėjo suvis be naudos,- 2939 20| mokytam, gražiai užaugintam, geriausiais keliais į pasaulį išleistam. 2940 27| gurkšnelių. Šiuo atveju tai pats geriausias daiktas nuoboduliui prašalinti 2941 9| tiek vaišinasi viskuom, kas geriausio ant gausaus vaišių stalo. 2942 4| besiterlens rankomis, kai mašinų geriausių pridaryta. Pastatys katilą, 2943 24| antrininko. Negi gaila geriems žmonėms, taip pasidarbavusiems?~ - 2944 3| krautuvę ir dorojasi su gėrikais. Kad čia tik parduotuvė 2945 15| jam duoda, stojasi skersai gerklėj. Jis nori duoną užsidirbti 2946 21| geltonais snapais ir besotėmis gerklėmis. Ir padaigslius, mėginančius 2947 21| mergelės ten kaip naudatkos, geroje žemėje pasodintos - iš lysvių 2948 18| tinkamiausias.~ Ir ta geroji moteriškė galavosi savo 2949 14| susivėlusį kuodą.~ Su geromis kuopos vado rekomendacijomis 2950 22| Oi oi oi...~ Ji gerose rankose. Ji niekur nepabėgs. 2951 12| kuriuos per prievartą bruko gerosios kaimynės. Gaidžiuku kokiu, 2952 5| ūkininkams su pilnu krūviu laukų gerovės.~ Viena turgavietės pusė, 2953 23| ištuštėjusi, kai dauguma gėrovų patraukė gegužinėn. Na, 2954 21| pyragą valgysi ir arbatą gersi kiekvieną rylą. Miegosi 2955 16| lovos, ir ką tada?~ - Gersim degtienę. Ot, šitaip!.. - 2956 7| vynelis. Tokį ir mirdamas gertum, jei kas duotų, - laižė 2957 1| nesiduoti įtraukiamam į gertuves. Sunku paskui atsikelti 2958 8| Ar nebūsiu per daug alaus gėrusi?~ - Tu visai jo negėrei. 2959 16| netoliese, už klėties.~ - Būk gerutis. Sėsk ant dviračio ir nulėk 2960 5| aukštyn ir gaudė rankomis gervakaklis, sutinusia nosimi brieklis.~ - 2961 1| mažiausio rūpesčių krislo gėrynes tęsti iki paskutinio, kruvinai 2962 24| gesinimą niekas nekalbėjo. Kas gesina miško gaisrą? Ką ugnis jau 2963 24| stabdymą vietos jėgomis. Apie gesinimą niekas nekalbėjo. Kas gesina 2964 24| praleisi tokį kirtį.~ - Kas gesino, kas tik darbavosi miške 2965 27| Ugnies niekas ir nemanė gesinti. Liepsnos tratėjo ir kilo 2966 17| pabrukęs po galva.~ Pamažu geso saulėleidžių gaisras. Raudo 2967 26| jau čia pat. Jis lydėjo gęstančią saulę taip, lyg jų regėtų 2968 13| galvos suskambės sparnai ir gęstančios vakaro žaros atskiestame 2969 12| kuopos vadą patikrinimui ir giedodami savo vakarinę maldą "Marija, 2970 14| apimdavęs tokis liūdnumas, jog giedodavęs šventas giesmes, ypač tas, 2971 10| laikui.~ O garbstymo ir giedojimo tai nepagailėjo ir nepamažino. 2972 21| prieš.~ - Liurškale. Giedok sau sveikas.~ - Ar ne 2973 17| nebebus, kai įsimetė tokie giedoriai.~ Daina plauke drauge 2974 18| strazdas, žmonele. Strazdas giedorius.~ Nekokia ta strazdo 2975 10| Vilkų ateina prieškalėdy, - giedote užgiedojo plonai ir verksmingai 2976 3| ištemptą virvę, jog, esant giedrai, matėsi sparnai vėjinio 2977 20| darbininkų rankos, ir sėjėjo giedriai žibanti po prakaitu akis. 2978 14| nejausti nuovargio. Ir vėl giedriom akim stebėti saulės lanką, 2979 6| bugščiomis ir vaikiškai giedriomis akimis.~ - Už ką? Varge 2980 6| erzinęs. Jis džiaugėsi ir giedriu žvilgsniu apmetė laukus 2981 18| Miškų viršūnės virpėjo giedroje. Aukštai iškilo gandras, 2982 6| Prieš lietų paryškėjąs, giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.~ 2983 3| vaiko atvirumu ir vasaros giedros akim. Ir šešėliu pritemo 2984 18| ir ką ji galėjo kliudyti giesmei prie mirksinčių žvakių? 2985 15| nebus galo. Vis ta pati giesmelė. Antraip apsukus - nereikėjo 2986 7| beiškelsi? Tik su dainelėm giesmelėm nugarbstys į Laumakių smėlyną.~ - 2987 18| pora moterėlių, vartančių giesmynus. Taip pat pora apšutusių 2988 6| pumpurus ir sprogdindama ąžuolo gilės kevalą po pernykščių lapų 2989 7| krautuvės iškabą, ir toliau, giliam miško įlinkyje naujai perstatytoje 2990 9| Karolių eilė driko giliame krūtinės iškirpime. Lygiai 2991 4| žiburėlis, nusitraukęs patin giliausin tamsos dugnan. Žmogysta, 2992 22| nevertėtų. Jis neturėjo laiko gilintis į smulkmenas. Agnė nuleido 2993 12| vietoje. Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių 2994 19| susitvarkytų. Kad ir Petras, visos gilios žiemos draugas. Kas buvo 2995 7| nejaukiai supratęs, jog giliose slaptose tūno užkištas ilgesys 2996 26| susiaurindama jas į du juodus gilius brūkšnius kaip jauna išdykėlė, 2997 25| laiptais. Pakopa po pakopos į gilumą, į tamsą. Kai koją nukels 2998 20| traukė ežiomis į savo laukų gilumas, ir tarpais jo galva dingdavo 2999 11| kunkuliavo dvidešimties pėdų gilumoj. Turbinos ūžė Melamedo malūne, 3000 20| stiebų, nuo ežios einančių gilumon. Ir lik truputį vėliau susiprotėjo, 3001 10| Jei nepasakysi mums, savo gimdytojams tikriesiems, tai pagal prisakymą 3002 18| kartą, kai kažin kokį tolima giminaitį tekę palaidoti ir jis buvęs 3003 23| Každaila grasino. Jis ir savo giminei patarė per daug neimti galvon. 3004 11| sritis, nors mums taip pat gimininga. Čia jau kosmetika, tamstele, - 3005 22| Tiliaus, nuotrauka, kažkaip giminingai priglausta šalia.~ - 3006 19| pavyzdingon darnon du ne visai giminingus pojūčius - žinojimą, kad 3007 1| tavęs. Žinai, tokia ten ta giminystė. Nuo pančio radimo, kaip 3008 16| turgavietės ir net moksleiviai iš gimnazijos.~ Jų būrys kaip lik traukė 3009 23| Smagūs berniukai, tieji gimnazistai.~ - Nagi. Jei duoną gali 3010 12| vien apie tai pagalvojus. O gimnazistėms jis patiko. Apie jį svajojo 3011 6| aikštės ir geležinės drausmės. Gimtieji laukai jį, ramų, namie užaugintą 3012 22| tamsi ir žema pasirodė gimtoji troba po aukštų ir erdvių 3013 18| Kur jis begulėtų - savo gimtojo kiemo pašaly ar už jūrų 3014 26| niekur neišėję iš savo gimtųjų lūžtvių.~ Tilius buvo 3015 1| tau pirštinių, jei ką tik gimusį motina meškos taukais ištrynė? 3016 17| retai ir tik nedaugeliui, gimusių po gera žvaigžde. Jai tokią 3017 14| juodalksniais ir ievų krūmais, ginami stataus kranto, paaukštinto 3018 16| peštuku pasidaręs, atkakliai gindamas savo bylą.~ - Taigi kai 3019 7| pasivesdavęs nuošaliau. Dabar tai, gink Dieve, neužsimink. Apie