| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
5022 18| ir neprieinamas pasaulis kaupėsi juodame daikte, lyg patyčiai 5023 7| visokios žagrelės šakniavaisių kaupimui. Rudens ir žiemos vakarais 5024 3| prie vieno naujau sukasto kaupo su baltu egliniu stulpeliu, 5025 27| tai pastebėjęs. Jam teko kaupti visas jėgas į vieną tašką 5026 3| grandinę ir kasdami ežių kaupus. Eiguvai paliko šešis hektarus, 5027 9| aptingo, suniuko. Snaudulys kaustė sąnarius, ir jie atsileido, 5028 26| Siūčiau batus arba arklius kaustyčiau kalvėje, kaimo gale. Su 5029 9| nutrintos vietos. Dar geležim kaustytu batu pamindė nuospaudą. 5030 2| dabar, Laurynai, nešk savo kavalšes lauk. Bo kai atsiras vandens 5031 14| stačiai sužavėjo. Užsuko kavinėn pasivaišinti ledais. Lydint 5032 19| ir kad tavo puodynė kaip kazalėko, tai visi žino. Tik aš nesuprantu, 5033 6| pavirtęs ant lovos tuščiame kazemate, suremtas graudulio ir nevilties, 5034 10| krikšto tėvas, Baltramiejus Kaziūnas iš Šunkiškių, ir medsargis 5035 10| Paklauskit Šunkiškių Kaziūno. Jis mane siuntė, - ramiausiai 5036 21| kad visi pradės dėl tavęs kazoką šokti. O kaip jis atrodo?~ - 5037 3| palaimingo kampo nesiekė nė kazokai, nė juodašimčiai, tai ko 5038 23| Ir prijojo pilnas dvaras kazokų - ~ Ir paėmė mano vyrą 5039 11| senais, dvaro sodintais kaštanais apdengtu keliu nusileido 5040 7| viskas nauja. Negailėjo kaštų, kad tik nesimaišytų nė 5041 23| kas nors. Gal lietaus? - kaži kas pasakė.~ - Nesakyčiau, 5042 25| kaip įlipdamas Doveika kažkam pamojavo. Taip, ten, Basiuliškių 5043 20| lyg stengdamasis aptikti kažkieno seniai įmintas pėdas. Šimtai 5044 6| Kaip puiku! O aš kažkodėl maniau, kad jau seniai jie 5045 26| kelio stovint ir pašaukė. Kažkokio vyno ne vyno užpylė, - melavo 5046 15| palaidoti savo jaunystės kažkokiose velnynėse. Taigi, kam velnynė, 5047 15| Krivicku nelabuoju vis dar kebelių netrūksta po šiai dienai. 5048 26| Priešingai - ji dar bjauriau ir kebliau įsirėmė tarpumentin, išklausius 5049 5| lentynos ir staliukai su kėdelėmis be atlošų vidury, smilko 5050 5| įsitaisęs bobturgis. Ant kėdelių, ant rankinių vežimėlių 5051 12| naudotis raštinės stalu, kėdėmis ir lentynomis. Virtuvėje 5052 21| jau jis buvo plėšomas ir kedenamas gaivališkų vėjų, ir nerimą 5053 20| delnais jo galvą ir pirštais kedendama plaukus. Žiedas žibėjo ant 5054 18| persikreipusi žiūrėti į jo akis ir kedenti jo stangią kudlą. Ne, ne, 5055 7| maigūnai, skrido plunksnos, keičiant pagalvių užvalkčius. Ir 5056 2| nusidavė geru ženklu, kad keičiasi oras, kad keisis darbai 5057 11| į pragarą ir šimtą kartų keikdamas. - Gal kitą. Jei galima? 5058 24| tvorų. Julė plavinėjo ir keikdamasi rankiojo. Protą apsuko šeimininkui. 5059 3| peržegnojo gautas žemes. Keikdami visas komisijas ir sakydami, 5060 20| susikūprinę ir patylomis keikdamiesi, karčia seile nurydami svajones 5061 6| motina, mane baisiausiai keikiate. Rodos, to nematau. Gal 5062 26| Kad kur...~ - Ko čia keikies? Ar nepatinka?~ - Keiktumeis 5063 13| baltom dėbčiodamas, nurijo keiksmą. Tilius, apgręžęs arklį, 5064 1| ir pliauškėjo botagai ir keiksmai įkandin sekančių vežėjų. 5065 1| daug ėjo iš tvarkos. Bet keiksmas, kurį Tilius paleido pavėjui, 5066 2| įsitempimas, šypsenos - keiksmui pražiota burna. Štai kas 5067 1| laužo šakų, į riksmus ir keiksmus vežėjų. Jie kėlė miško nuotaikas, 5068 2| derybų ir senu įpratimu keiksnodami skirstėsi. Vėl sudžeržgė 5069 17| kur pareini krimstis ir keikti savo dalią? Jis ir statęs 5070 9| Paminėtų tą vietą ir keiktų vėją iš tos pusės.~ - 5071 26| keikies? Ar nepatinka?~ - Keiktumeis ir tu. Dar gražiau. ~ 5072 21| šmeižiasi pasaliais. Girtuoklių, keikūnų, tvirtų darbininkų iš viso 5073 12| įkaušusius, mušeikas ir keikūnus.~ O ką jautė jaunoji 5074 2| kad keičiasi oras, kad keisis darbai ir vieną kartą pasibaigs 5075 18| visus daiktus perstatančioje keistais pavidalais ir suteikiančioje 5076 8| gyvulio plaukų žibėjime, gal keistame šviesos išsidėstyme - gausios 5077 15| tai girdint. Ir jos toks keistas šypsnys, lyg ji žinotų dar 5078 1| Jis stengėsi atsikratyti keisto įpročio, bet skaitmuo augo 5079 7| karštligiškai siekiant išbristi iš keistos nakties raizgynės? Ar ji. 5080 20| O tačiau jis nukaito ir, keistu nerimu degdamas, graibėsi 5081 11| Jis sapnavo tokius keistus sapnus. Jie sudarė, glaudžiai 5082 1| pagavo sprangiai rykauti kėkštas, pašiaušęs plunksnas ir 5083 11| kaimo darbininkai. Ir ji keldavosi ir skubėdavo žemyn cementiniais 5084 25| sustojo pasiimti jaunos keleivės. Agnė įlipo, nusipirko bilietą 5085 25| Autobusas lingavo ir supo keleivius. Doveika klausinėjo visko, 5086 10| didesnius. Praskynė krūmus, kelelį pratiesė bent iki brastos. 5087 8| nenugirs...~ Dulkančiu keleliu jie leidosi pakalnėn. Pakelės 5088 17| šaltieną. Išgerti pylė iš keleriopų butelių, ir vis kitokios 5089 27| nukritusio ginklo. Monika kniubo keliaklupsčia, apsikabindama Tiliaus kaklą.~ 5090 16| kasą žvyrą statyboms ir keliams. Aplinkinių kaimų kampininkai 5091 7| penkerių, su dideliu puodu, keliamu nuo priežados, pasisuko 5092 3| kažkuo minkštu ir džiaugsmą keliančiu, kai šeštadienio vakarais 5093 10| krikštasuolėje, ir į piršlį, liežuviu keliantį vėją senojoj troboj. Tėvai 5094 12| jūs atvažiavot.~ - Jie keliasi taip anksti, kaip nežinau 5095 5| buvo prieš keletą metų, kai keliaujančius į turgų pasitikdavo jau 5096 6| poilsį niekieno netrukdomai keliaujant džiūstančiais laukais ir 5097 11| Tokia ten ir kelionė. Keliauk sau sveikas.~ - Tai kas? 5098 25| tikėjo viskuom, ką šnekėjo keliautojai ir žiniuonys. Iš tų aukštumų. 5099 18| daug skaitė. Kas savaitę keliavo viešojon bibliotekon, pasišovusi 5100 9| jau buvo atlikta, griebę keliese išbugdė ir paguldė drangose. 5101 5| už muštynes ir triukšmo kėlimą.~ - Matyt, Melamedas 5102 11| nupirko broliai Melamedai, kelintais metais po karo grįžę iš 5103 5| Prisikaštavojai. Matau jau prie kelinto vežimo.~ - Po kam kiaušelės?~ - 5104 18| žalumynais ir parengtas tolimon kelionėn? Vargiai tą pastebėtų praeivis, 5105 12| miesto vaišėms, o ne svetima, kelionės ir nežinios išvarginta mergina, 5106 27| kas bendra buvo abiejose kelionėse. Po daugelio metų jis ėjo 5107 14| trūko. Jis pavydėjo tėvui jo kelionių, jo pasaulio pažinimo, bet 5108 18| Po kaire, priešais keliuką, ateinantį iš sėdybos, eglės 5109 26| kiemų - ežiomis, laukais, keliukais leisdavosi to balso linkui. 5110 26| pavydėjo.~ Jie sustojo prie keliuko, atsišakojančio eigulio 5111 27| šunkelį, žinojo visus takus ir keliūtas, vedančias į viensėdijas, 5112 2| Gerai sako Petras. Kelk atlyginimą! Mes nesutinkam! - 5113 4| tegul stato nors malūną kelmams malti. Upę kas, sausins 5114 6| ir pievų prabrinkusiais kelmeliais. Ploni, skysti debesys lyg 5115 12| sukilusiais kupstais, tartum kelminis debesys, nusileidęs sparnais 5116 1| neūžaugų pušelių plotai ir kelmynai, pašiaušti skurdžiu atžalynu 5117 16| kurį puolimą. Trumpomis kelnaitėmis, ant diržų pasietais peiliais 5118 23| Ir kiekvienas, kas tik su kelnėm, neužmerktų akies. Jau po 5119 15| susimokys, revoliucijas kels. Ką tu jiems?~ Vargas 5120 11| Nekels. O jei ir keltų, vis tiek iš pliko nieko 5121 25| kad visa. Ar kitaip ji keltųsi ten? ~ Paskui ji dar 5122 27| galėjo kas nors pasivyti kelyje ir siūlytis pavėžėti. To 5123 16| pripiltas ir užmirštas viduryje kemsotų, žalių ir nepereinamų plotų. 5124 24| išeina į plynas lygumas, kemsuotas ir klampias, netinkančias 5125 3| apynių lūžtves, markstėsi kemsynuose, vilkdami grandinę ir kasdami 5126 9| paleido. Ir tu būsi tas kenkėjas.~ - Pirma reikia išmokti 5127 18| ir bėgti laukais. Bet ji kentė ir drebėdama laukė vis pasikartojančių 5128 25| iškankinton krūtinėn. Ji kentėjo. Ji buvo linkusi sutirštinti 5129 7| sviesto. Iš kitos duonos kepalą. Peilius, lėkšteles.~ - 5130 24| dūmeliai paežiuose, ir pakvipo kepamomis bulvėmis ir surūdijusiu 5131 4| kaip vėdaras, paruoštas kepimui. Velniai mane griebtų - 5132 16| atliks ūkio darbus. Virs, keps, lopys ir kurstys ugnį. 5133 3| blizgančiais apkaustymais kėpsojo atvėpusiu viršumi, atremtas 5134 24| nyko, ir tučtuojau paliko kėpsoti tusti ražienų plotai.~ 5135 16| daiktų, apkarstytas puodais, keptuvėmis ir kitomis virtuvės reikmenimis. 5136 24| lyg raudonai įkaitintas keptuvės dugnas, užsivožė stačiai 5137 11| baltus tiltelius rinkdavo kepurėn. Berželių lapai blizgėjo. 5138 8| baltos skarelės ir blizgėjo kepurių matikai. Kas galėjo, buvo 5139 5| gelžininkų, klumpių dirbėjų, kepurninkų, rimorių ir muzikantų, patogiai 5140 3| nevaliojo padaryti. Nebeveikė jo kerai, nebegąsdino jo namie kalta, 5141 13| liežuviu ir pliauškimu kaip kerais bus užtaisiusi pinkles. 5142 26| dantys. Galvą įtraukęs, kerėpliškai nerangus, apsisuko ir nuėjo. 5143 19| spraudžiantis į kelmų plyšius ir keriaužiams berželiams svarinant kaitroje 5144 12| vienas su kitu kaip vėžių kerna krepšyje - iš mokyklos, 5145 24| virkščių sunkiomis kekių kernomis, išlauždamos silpnesnius 5146 24| medis nuo medžio. Tai mažos, kerotos pušelės sudiržusiais, gumbuotais 5147 10| dvikarčius maišus iki pat kerpių. Tokio nuotykio neturėję, 5148 25| Pro kaimus, vienkiemius, kertant miškelius ir alksnynus. 5149 10| Tėvas subrandino vadžias ir, kertėje ją prispyrę, klausė pasimainydami:~ - 5150 3| Ar atsiras man kokia kertelė pritūpti?~ - Kur jau 5151 10| geriau būtų žydo karčemoj už kertės prašlapinti?~ Po tokių 5152 17| bjaurią, šykščią dalį. Ji keršijo savo jaunystės skurdui ir 5153 9| baustu piliečiu ir, be to, kerštinga. Jis turėjo kaip nors gelbėtis - 5154 23| Nė jis ten ką darys, nė keršys. Jei tokių veiksmai eitų 5155 23| siausdama pakluonėmis, teko kęsti, dantis sukandus, ir tikėtis 5156 10| laikėsi, ir tiek, lyg iš ketaus nulieta. Ir tai, kad devynioliktais 5157 26| Bet palauk... Tu ketinai man ką pasakyti, - tartum 5158 16| pašnabždomis, puoselėjamų savyje ir ketinamų atlikti atskirai. Kam želia, 5159 14| Ir pameni, kaip mes ketinome po jos šakom pasislėpti 5160 11| pasiųsti merginai. - Aš vis ketinu. Bet nėra kaip. Gal kurį 5161 14| verkusi ir net pasiskandinti ketinusi, jei jau jokios išeities 5162 13| nepasitaiko daugiau kaip trys ar keturi. Koks nutinka prieš pjūtį, 5163 24| palauksiu. Jeigu laukiau keturiasdešimt metų, tai kas man dar vieni 5164 10| pirštinė. O sako, kad jau keturiolikos metų. Kažin, ar nuganys?~ - 5165 14| KETURIOLIKTAS ~ Ant tilto, turėklų 5166 10| sakai? Tai jau jai visos keturios. A?~ - Tigi, tigi. Tiek 5167 21| debesis ir sušauks visus keturis vėjus sau talkon. O buvo 5168 12| filmus ir teatrą. Užteko keturių klasių - lygiai tiek, kiek 5169 7| pusės sudarė erdvų kiemo keturkampį. Dar kili pastatai, kaip 5170 25| jauna, kad ne metus, bet ir ketverius kokius gali traukti be baimės. 5171 3| tvirtų ūkininkų su trejetu ar ketvertu gerai nušertų arklių. Geras 5172 10| raudonaisiais.~ Žemės tedirbo gal ketvirtąją dalį. O kiek jos iš viso 5173 13| juodo ir suplakto dirvos kevalo laužėsi aštrus želmens ašmuo, 5174 1| kvėptelėjimu, išeinančiu garsu kha, tartum priduodančiu dar 5175 17| srutyno, ar iš naujoviškos kiaulidės su visais moderniausiais 5176 15| ne tam ji, kad turkštųsi kiaulidėse ir markstytųsi daržuose. 5177 16| tai jau sveiką pavarė nuo kiaulių, kad čia atėjai darbo ieškoti?~ 5178 16| neturi. Aha. Tik su tais kiauliškais skundais. Išėdė iš visur, 5179 24| neapžvelgiamus prėslus ir kauges. Kiaulpienių ir usnių pūkai debesimis 5180 21| rankoves ir pieną sukošia į kiaulviedrius besiklausydamos. Milė erzino 5181 15| savarankiškai vedęs ir nepridaręs kiaulysčių, nori pradėti ant savęs. 5182 9| ištirta, kas krečia tokias kiaulystes, ir bus nubausti. Visu griežtumu. 5183 15| Krivickai, pats iš tuščio į kiaurą pilstai. Žinai, kaip yra 5184 4| stovėjo nagais išakėtu žandu kiauraklynis.~ - Tu tik prasižiok! 5185 16| artyn, neikit! Įmarmėsit kiaurojon, tai nė arkaniuolo triūbos 5186 11| revoliucijos metais. O grįžę pliki, kiaurom alkūnėm ir, be skudurų maišo, 5187 12| parauginta grietine, na, dar kiaušiniais, kuriuos per prievartą bruko 5188 5| vežime, kad neįsivėlus į kiaušinienę. Vištos dėjo iš pasiutimo, 5189 8| nueitų ūkis vėjais. Višta kiaušinio nemokėtų padėti be jos. 5190 17| gegutės papročiais ir dėlioti kiaušinius į svetimas gūžtas. Labai 5191 11| pasidėdami vienas kitam, dviese kibę už ąsų, pylė į sveriamąjį 5192 18| patenkintas juokas drąsiai kibinamos mergiotės, gal piktai užtrenkiamos 5193 26| vėlumos.~ Ir po to skardus kibinamų mergų klyksmas, ir sutartinė, 5194 14| naktis, kad lietus jau ne kibirais, o upėmis pylęs, ir taip 5195 9| negyvas. Vietoj kepurės senas kibiras ant galvos ir pantis po 5196 13| Patsai Doveika vilko zuperio kibirėlius, stengdamasis pataikyti 5197 3| selterio smulkučių lašelių kibirkščiavimą stiklinėje taip arti, kad 5198 20| glėbius, versdamas milijonus kibirkščių ir tirštų dūmų debesis. 5199 11| auskarai suposi, rausvai kibirkščiuodami, lygiai taip, kaip saulėleidžių 5200 26| sužadinus menkutę vilties kibirkštėlę. O gal dar kas nors ir kaip 5201 27| atsikelti ir gerti iš viso kibiro. Bet jis jautė, kad per 5202 7| katilu mažiausiai devynių kibirų talpos. Po dešinei visą 5203 3| vyrai, tačiau kantrūs ir kiblūs darbininkai, žiemas vargstą 5204 7| jie prasidės, visos rankos kibs į žemę, ją purens, draskys 5205 6| Po švenčių jau ir į vagą kibsim, - ūkiškai pritarė Gužas.~ - 5206 18| studentai?~ - Čia jų visas kibždynas įsikūręs. Pasistatė palapines 5207 14| džiaugėsi matydamas, jog brolis kiečiau imasi ir kitaip žiūri į 5208 7| perka iš miesto, ir tokiais kiekiais, kad kitur užtektų dešimčiai 5209 23| jis įgijo viską ir tokiu kiekiu, jog viena diena atstojo 5210 7| karklynuose palikdavo nemažus kiekius tų patogių medelių. O vyrai, 5211 16| mėtyti žemių. Kol nurodys kiekvienai grupei savo barą, kol užims 5212 12| geležinis, kurčiai prikimęs kiekšės riksmas pakalnės pievutėje. 5213 5| smuklių su užvažiuojamais kiemais, buvo vieta, nuo seno vadinama 5214 24| Vyručiai, kaimynai, sukit šen į kiemelį! Alaus bačkelės jau išritintos, 5215 22| buitį.~ Paskui jau sename kiemelyje, kur medžių šakos gožėsi 5216 3| Neramiai baubė išleisti į kiemus galvijai. Trynė į tvoras 5217 1| sutelkta jėga raumenyse ir kietam, geležiniam pakaušy. Toks 5218 12| keletą rūpesčio raukšlių. Kieti ir šiurkštūs antakių šeriai 5219 27| kojos. Bet rankos jo buvo kietos ir vinklios, kaip kadugio 5220 23| atšiauraus ir negailestingo kietumo. - Kad ir labai brangus 5221 8| iškišai pro skliautus ir turi kijatrą namie.~ Tilius pasidrėbė 5222 14| visą malūno kūgį ir tuojau kildami aukštyn. Kaip niekur nieko. 5223 21| skarotos eglės. Ant samanų kilimo, tarp gailių, vaivorų, nusipylusių 5224 17| skirtas vietas prie ėdžių, su kilmės ženklais ausyse, su gryno 5225 13| ar kiek daugiau, lengvai kilnojo ir mėtė į vežimą. O trąšos 5226 11| klausė pienininkas, žymėdamas kilogramus į knygelę. Tilius patvirtino.~ - 5227 16| suklego ir suūžė, tartum kilstelėdama aukštyn.~ Každaila pašokęs 5228 21| Monika stovėjo priebutyje ir kilstelėjo ranką, siųsdama bučinį oru. 5229 26| negimė. Padaužysi metus kilus priekalą ir turėsi duoną - 5230 8| Vilkija plaukė po senovei, kimiai šnarėdama pro juodalksnius, 5231 7| balti ir margi skalbiniai. Kimšosi naujais šiaudais maigūnai, 5232 18| nuo vabalų. Ir kada bus kinkoma pienui ir vandenini vežti. 5233 11| veikdavo Doveiką. Visada. Kinkydavosi žmogus arkliuką ir leisdavosi 5234 6| maišais ir pora tvirtų arklių kinkytą, tesutiko kely. Jaunas vaikinas, 5235 4| rankšluosčius. Gužas išėjo arklio kinkyti. Be daktaro juk neapsieis. 5236 18| jau nebekels. Eigulys ėjo kinkytis, daktaro. Nors aišku, kad 5237 13| miegojau. Kaip ežys savo kinyje. Negirdėjau nė griaustinio. 5238 11| įkyrių musių. Prie spaudos kiosko baltakelnis frantas šnekino 5239 3| plaukai jaunystėje. Pasiutimo kipšai jos akyse, ir kaklo iškirpimas - 5240 9| raganų, bet ir velnių, ir kipšų visokio plauko.~ - Duok 5241 22| pavedąs po žudikiškos rankos kirčiu. Pastatąs ir paliekąs bejėgiškai 5242 13| Nežinau, - pakartojo storai ir kirčiuodama, mėgindama pamėgdžioti jo 5243 1| nusispjauti ir pagrūmoti kirkočiu, jei kuris jau per daug 5244 2| ranka, sulaikanti įlūžusį kirlį pusiaukelyje arba kitam 5245 26| ir susirietus kaip žirnių kirmėlaitei ankšties kamputyje. Ilgomis 5246 12| marškinius? Kaip sliekas, kaip kirmėlė, saulės nematanti. Ir šleikštu 5247 25| neprasilaužusius grumsto, kirmėlės kirpo lyg žirklėmis. Linai, 5248 16| kas kelia abejones ir lyg kirminas graužia paširdy.~ - Žmona, 5249 3| sakau. Barzdą skutu pas kirpėją kasdien...~ Agnė atsiduso. 5250 12| labai gražu ir madinga. Kirpėjas Šolumas iš savo įstaigos 5251 25| neprasilaužusius grumsto, kirmėlės kirpo lyg žirklėmis. Linai, pakloti 5252 2| Žabelis.~ - Aš tai jau kirsčiau už tą patį. Ne iš kokio 5253 3| ne prasčiau už barzdylas, kirsdami medžius ir klodami skersai 5254 2| O ką?~ - Kad kirstume, sako, naktį.~ - Naktį? ~ 5255 7| samdininkui. O pats tai mišką kirtai, ar ne?~ - Kirtau, - 5256 7| mišką kirtai, ar ne?~ - Kirtau, - prisipažino Tilius.~ - 5257 2| Išbalo tie, kurie būtų kirtę už senąją kainą. Ir tie 5258 3| išmestų ant tako snaudžiančio kirtėjo bjauriai ištežusiomis naginėmis 5259 2| pavilgo tarbelėmis slinko pas kirtėjus prie artimiausių ugniakurų.~ - 5260 3| kaip eigulys jų dienos kirtimą priskyrė prie naktinio. 5261 12| tinajos, už mūsų laidarių kirtime, kaip nuberta.~ - Kad 5262 2| galim kalbėti. Šiandien kirtis mūsų rankose. Jeigu atlėkė 5263 13| nesant. Šeimyniškiams jis kirtosi dantis pasipustęs, tik su 5264 11| policininkas ir keletas kitų, žiemą kirtusių mišką, darbavosi prie tvenkinio, 5265 2| Tiliui teliko rūpintis kirviais, ir tai nesudarė jokių sunkumų. 5266 2| Eigulys nešėsi kleimos kirvuką, ir jo penčiai, patepti 5267 14| gražiai nugyventų sau, viena kitai padėdamos. Ją išleistų už 5268 5| pasibaigė, tai ir viskas. Kitąmet vis tiek nebegrįš. Bala 5269 23| šuoliais nuo vieno kupsto kitan ir nesidairė atgal ir nesirūpino, 5270 5| išgeria magaryčias. Vieniem ir kitiem jis tarnavo sąžiningai. 5271 6| aptraukė tyrelio plotus. Kitoj pusėj pro retas medžių šakas 5272 3| didžiosios, kita ranka ir kitokiomis raidėmis buvo prirašyta, 5273 11| rausvus, žalsvus ir dar kitokius atšvaitus, susikryžiuojančius 5274 16| apkarstytas puodais, keptuvėmis ir kitomis virtuvės reikmenimis. Jie 5275 12| popierosų pakelio, tai jau kits kuškis. Juk man vis vien 5276 13| vadžias, ji pasivijo ir kiūktelėjo į ratų galą ant dugno lentos, 5277 14| galima. Eikliu stirnos šuoliu kiūktelėjusi per griovį, nušnareno ežia 5278 22| žino, tas pusvelnis? Tas kiurksantis ant slenksčio sulaužytų 5279 4| Žmogysta, likusi važy, kiurksojo, nusisukusi pavėjui.~ - 5280 11| pragarą užkūrė. Lopys savo kiužą dviratėlį, arba pasiskolins. 5281 6| Aha.~ - Ir lenda artyn. Kiša savo snukį...~ - O aš 5282 7| piktą? Ar Doveika? Jis mažai kišasi, ir dėl jo gali vargti. 5283 3| Laurynas, mažai teuždirbęs savo kišenei, nes vedžiojo šeimininko 5284 12| galvutę, įspraustą švarko kišenėlėn.~ Juom galėjai pasikliauti. 5285 11| rankas susikišęs kelnių kišenėsna ir cigaretę prisilipdęs 5286 27| lentyną kampe ir pasiimti kišeninę lemputę. Ją pavyko iš karto 5287 5| šikšninę terbą. Traukė iš kišenių, atrišinėjo skareles, o 5288 5| miestietėmis.~ - Kur kiši savo pirštus? Pirma nusiplauk, 5289 12| ir, sukdamas pirštuose, kišosi arčiau akių.~ - Ar ne 5290 23| žino visi, jog nevalia nagų kišti prie Basiuliškių šeimininkės. 5291 14| drįsta, tos senos moterėlės, kištis į jos švenčiausią. jos vienos, 5292 27| Nejau jis būtų padaręs klaidą, ir kaip tik tame taške, 5293 14| vietos per lengvai davėsi klaidinama.~ Jiedu atsisveikino, 5294 18| pavidalais ir suteikiančioje klaidingus atstumus. Ją traukė toji 5295 10| atsakė jam.~ - Miškai čia klaidūs. Gali kartais ir nebeišeiti, 5296 13| platų pasaulį painiais, klaidžiais keliais. Vakaras prieš didelius 5297 20| laimė viena pati nykiai klaidžioja ir paklysta. Ką gi veikia 5298 8| nebūtas vietas. Paklysti ir klaidžioti iki juodos. drumstos nakties. 5299 18| užmigti, tartum nutarusi klaikia nemigos naktim išalsinti 5300 22| pratūnoti tas baisias, tas klaikias nebūties valandas.~ Gerai 5301 4| ir subliuvo prikimusiu ir klaikiu balsu, lyg veršis permuštas 5302 26| paklydęs ir pajutęs visą klaikumą nakties, miško ir pamažu, 5303 3| tikruose miestuose, kaip Klaipėda, ir duoną pelnytis beveik 5304 2| išsiblaškiusiu žvilgsniu klajojo po medžius, po kelmus ir, 5305 24| plynas lygumas, kemsuotas ir klampias, netinkančias nė šienavimui, 5306 8| takelis rėmėsi į pažliugusią klampynę, prižėlusią ajerų ir viksvų 5307 2| teikiantį balzamą sunkioje kelio klampynėje. Kuo greičiau iš čia, kuo 5308 21| Ir grimzdo vis piktesnėn klampynėn. Jis smuko iki juosmens 5309 16| tyrelio ežero, įsisupusio į klampynes ir liūnus. Augmenija jau 5310 24| pavilga, braidė ir markstėsi klampynėse ir liūnų pakraščiais. O 5311 3| paguldęs į palieto alaus klaną. Snaudė ir daugiau. Darbas 5312 6| Vėjas šiaušė vandens klanus ir priguldamas pažemiu lėkė 5313 10| pat saiką. Tą patį gavo ir klapčiukas - varpininkas.~ Striūna 5314 12| būtų peraugusi pirmajai klasei.~ Vargšai tėvai. Ką ji 5315 12| ir teatrą. Užteko keturių klasių - lygiai tiek, kiek buvo 5316 23| įžvelgti. Ji ėjo, panaudodama klastą ir visas įgimtas gudrybes - 5317 11| juodais vešliais antakiais, klastinga ir gudria šypsena kaimietis? 5318 21| alkūnėmis, išvoliojo didelius klastingo liūno plotus. Jis turėjo 5319 4| patempė lūpą Agnė.~ - Klaus čia kas tavęs. Pasiimsit 5320 22| O tu nieko. Tu stovi ir klausais, ką aš ževernoju.~ - 5321 14| kaip degtienę, bet vaikams, klausantiems tėvo istorijų, jis buvo 5322 27| Kas mes? - atsiliepė klausdama jaunoji ūkio šeimininkė, 5323 9| uodegą, bėgai iš paskos ir klausei: tpriukš, kur eini, tamsta?~ 5324 15| Sakė, sakė. Nebūtum klausęs, ką kiti sako, tai šiandien 5325 1| Petras, lyg visai nebūtų klausęsis jo pasakojimo.~ Girininkas 5326 2| Netrukus ir čia. Aš pats klausiausi radijo pranešimo.~ Smarkia 5327 17| sugebėjo spręsti itin painius klausimus. Ir visada juos taip išsukti, 5328 22| nieko nesulikti ir išvengti klausinėjimų. Viskas liko užpakalyje. 5329 14| žarijose. Jis daug ko ketino klausinėli, sulaukęs tinkamų metų. 5330 27| svorį ant savo nugaros.~ Klausinėti mergaitės jis nebesiryžo. 5331 19| Atneš. Manęs dar jis klauso.~ O kad ir neatneštų? 5332 26| ji lindi. Pagaliau ko čia klausti, ar jis ją gano, ar tai 5333 9| Nesisakys, jei ir klaustum.~ Arklys geras. Valdiškas. 5334 23| klausė pavasarį? Ne. Ko ji klaususi? Apie dainelę... Ar mokąs 5335 25| kalbėdavosi, kaip vaikščiodavo ir klausydavo tartum vyresnės sesers ar 5336 22| pašlemėkai. Aš sugrįžtu - klausyk, Agne mieloji. Vėl viskas 5337 10| palaiminti.~ - O dabar klausykit, ausis patempę. Po Kalėdų 5338 4| Dar nusikosėjo.~ - Tai klausykitės. Pati naujausia žinia. Ką 5339 14| kada ir gyventi, kai visų klausysies. Ot, pasigausiu vieną kitą, 5340 8| prie akmens prisiplojus, klausysis, liežuvį pasidėjusi prie 5341 8| pačią meliodiją ir pati klausytųsi. Neramūs pirštai jos, ir 5342 21| mikliai darbuotis, spaudydami klavišus, visokias mandrias meliodijas 5343 21| turtingoje parapijoje su gerais klebonais nebėra jaunų merginų? Yra, 5344 8| Ir varpinė su špitole, ir klebonija su visais nemažam klebono 5345 20| Tvorą naują gal užtvers klebonijai.~ Jis suspaudė ją glėbyje, 5346 7| tvartus, priešpriešiais klėčiai. Čia buvo viralinė dideliu 5347 16| paraitytomis marškinių rankovėmis, klegą ir šūkaują taip, kad skardėjo 5348 12| suvažiuodavo rytais daug bernų ir klegančių mergų. Daug vežimų jis matė 5349 11| vingio, kur džiaugsmingai klegėdama maudėsi jaunuomenė.~ 5350 5| jų prisireiks.~ Ratų klegėjimas akmeniniu grindiniu liejosi 5351 22| buvo. Vėl viskas tekės ir klegės mūsų išmintu taku... Takelio 5352 8| besilinksminančių kaimynų ir klegesį laimingų vaikų, susiradusių 5353 2| bijom?~ Eigulys nešėsi kleimos kirvuką, ir jo penčiai, 5354 5| niekus tekainuoja.~ Anais klestėjimo laikais, kai kaimietis ėmė 5355 4| nuošalų kampą. Jos krautuvė klestės ir vasarą. Šimtai vyrų apylinkėje 5356 27| kai senelė leido laisvai klestėti retiems ūsams ir retai žilai 5357 21| išsimiegoti. Agnė geriau eitų klėtelėn, bet visi kampai griovkasių 5358 13| įsivėlęs kieme žolėje, po klėtimi kniaukė kačiukai. Šeimyna 5359 10| žemės vaisiais. Kol jie tavo klėty, tai kaip ir tavo. Bet neilgai 5360 20| laukai griovkasių, ir mergų klėtys neatlaiko jų pečių spaudimo. 5361 10| paskui akėčių, tai va, kur kliaudis. Ar moki žambrį įsitaisyti?~ - 5362 9| o protokolui prikabinti kliaudžių ras visad. Ji rimtai papyko 5363 20| apluoko, paleidęs kumelę, klibikščiavo Laurynas. Jo nelaukdamas, 5364 18| trumpai atsakė žmogus, sunkiai klibikščiuodamas iš kiemo.~ Ji pasekė 5365 26| bjauriai nuvarginęs sapnas. Jis kliedėjo iš nuovargio ir pastangų 5366 7| pagalvių užvalkčius. Ir kliombų lakai nušvito, pabarstyti 5367 5| paties tėvuką anais metais kliudė sparnas Biručio malūne?~ - 5368 27| Tilius šoko pirmyn, petimi kliudydamas ir pargriaudamas ant žemės 5369 11| cingtelėjimai ir skysčio kliuksėjimai stikluose. Ji vos kyšojo 5370 14| susivoksi, kas butelyje kliuksi? Kartais jis rodydavosi 5371 23| mirtinai nusimušusi per dieną, kliūstelėjo ant kanapėlės, pirm užgesinusi 5372 11| Tilius, iš karto pajusdamas kliūtis savo drąsiam sumanymui.~ - 5373 22| būti, nors juos ir skyrė kliūtys didesnės negu ištempta viela. 5374 6| branginosi šeimininkė.~ Kalba kliuvinėjo. Anom dienom, kai susirinkdavo 5375 3| barzdylas, kirsdami medžius ir klodami skersai vienas prie kilo. 5376 26| paukščio širdyje, kaip sakų klodan įsuktas pumpuras, pritilę 5377 6| kevalą po pernykščių lapų klodu. Ramiausiai jis galėjo keletą 5378 21| stambaus išplauto žvyro klodus ir daug akmenų. Kitus teįveikė 5379 8| pasakę: ar leisi nugriauti tą klojima, mes norime padūkti? Griaukit, 5380 24| viršugalvyje. Gal tai Basiuliškių klojimas, stovįs nuošaliau nuo kitų 5381 10| versdamas glėbiais į klėtį ir klojimus. Zuzana atkuto, pajaunėjo, 5382 12| Sutemos tirštai gulė į upės klonį. Iš jo pasikėlė rūkas. Grelimame 5383 17| kmynų ir barkūnų žydėjimas klostė baltas marškas apačioje.~ 5384 6| kuriuos perkertant reikėjo kloti medį prie medžio, sumušti 5385 11| kad eini šokti į Šaulių klubą.~ - Ką tu?~ - Tai 5386 11| veidu, kaukšinčio medinėm klumpėm, vietoje. Anksti jis turi 5387 5| garsino savo spynas, ir klumpininkas Paleckas daužė medinius 5388 5| niekais, tarp gelžininkų, klumpių dirbėjų, kepurninkų, rimorių 5389 26| apyaušrio metu nuošalioje kluonienoje, pabaigus alinanti nakties 5390 2| prie jų aulinių batų. Jie klūpčiojo tartum ant kūjokų ir nuolat 5391 26| to skardus kibinamų mergų klyksmas, ir sutartinė, svyruojant 5392 9| kaklu vietoj kaklaraiščio. Klynas atsegtas, ir kelnės spalių 5393 3| bernas su išplėštu kelnių klynu lyg ant keršto kaukte kaukė 5394 17| iš jų labai mėgęs sūrį su kmynais ir jo riekes šveitęs be 5395 20| griovkraščio, visas paskendęs kmynuose ir vėdrynuose. Laukų muselės 5396 3| veršiams.~ - Jei galim knabę lakti, tai ir dainuot mums 5397 25| nusileido, tačiau sesuo knaisėsi tartum višta po sąšlavyną, 5398 3| kitas ant žibalo statinės, knapsėjo nosimi. Snaudulys nenugalimai 5399 12| grindinio, jo galva pradėjo knapsėti, linkčioti į priekį ir kraipytis 5400 17| ūkininkas ir šiuo metu turi knarkti išsižiojęs. O pati, pagal 5401 10| supilti. Lempą tokią, su knatu, kurioje lajus dega ir duoda 5402 13| plaukai pradeda žilti. Ji knebinėjosi, pabaigė darbą ir nuleido 5403 25| kojų statyti. Pėdos į vidų knerptos, ir užtai greičiausiai jis 5404 13| kieme žolėje, po klėtimi kniaukė kačiukai. Šeimyna jau knarkė 5405 4| Gerti, lendravoti, katinais kniaukti, o Veronikai šlavinėti į 5406 1| sąšlavyne. Nu, pajunti kažkokį knietėjimą paširdy. Neramumą, ar ką... 5407 14| nebebuvo kaip, nors ir didžiai knietėjo. Ir nors jo nelaikė nė labai 5408 12| Tai rodyk, rodyk. Knieti jam taip labai pamatyti. 5409 1| vidaus, iš pašaknių. Sniegas kniojosi ir čirškė aplediję spygliai. 5410 12| pagrioviuose pasiskamblioti. Kniosterėjęs - surikdavo, susikeikdavo 5411 4| Tiliaus papurtytas, Tugaudis kniosterėjo ir iš karto atiloko, priešais 5412 15| neuždrausi. Išsives Julę ir knis savo žemę. Tokie knisliai 5413 26| žvalgus. Gilią šaknį kažkas knisa jo užpakaly.~ Gal ir 5414 15| ir knis savo žemę. Tokie knisliai duonos turės per akis, ir 5415 15| Jo akys mirkčiojo, žandai knitėjo. Jis galvojo labai įtemptai.~ - 5416 27| antrasis šūvis jį paguldė kniūpsčią.~ Daržinė degė kaip žibalu 5417 22| jūs muštumėtės? ~ Senis kniustelėjo galvą, lyg arklys, pajutęs 5418 11| žymėdamas kilogramus į knygelę. Tilius patvirtino.~ - 5419 11| taipgi pagal svorį, pažymėtą knygelėje. Visą įmonę sudarė mūrinis 5420 7| lik to palies tolimiausio knyginio pasaulio, aplenkiantis, 5421 14| kad negalėjo jo būti.~ Knyginis, išskaitytas pasaulis ėjo 5422 2| žmonės. Ir laiko neturim knygų skaitymui.~ - Pons, matyt, 5423 27| Pakeliui į stotį užsuko knygynan ir nusipirko popieriaus 5424 10| turėjo mesti į šoną kaip kobinį kokį, vaikio, matyt, iš 5425 2| ilga ir užknebusia kaip kobinys nosimi. Įsispraudęs tarp 5426 21| pakabesnio daikto. Išbėgs su kočėlu ar šluotražiu ir kad pasius 5427 11| užaugęs tarp kvepalų ir kodylų. Melsvai balta ir permatoma 5428 9| iešmas nuo dailios, šilkine kojine aptrauktos kojos.~ - 5429 25| naginėmis ir storomis vilnonėmis kojinėmis, kad gyvatė neįkirstų, šlemštė 5430 24| Užsitraukusios storas vilnones kojines nuo gyvatės kirčio, apsirūpinusios 5431 13| krūtinėje, o suluošintoje kojoje. Jis atkišo milžtuvę, iki 5432 15| Dviratis ne pro šalį. Užvada kojoms ir laikui. Tą galėsi padaryti. 5433 3| Dabar aš jau savo kojose, - drąsinosi vaikinas, kalkėmis 5434 7| atsimenu: boba atsistojusi kojūgaly ir vasnoja vanta. Sakytumei, 5435 7| pasoste. Taip ir nebuvai kojūkų iškėlęs. Kur tu beiškelsi? 5436 5| visokiomis žvaigždėmis ir kokardomis. Keli blizgančios skardos 5437 18| girdėjusi Basiuliškėse.~ - Koke studentai?~ - Čia jų 5438 26| nėra, - tarė ji pašnabždom, koketiškai primerkdama akis, susiaurindama 5439 16| Juk taip jau iš karto, kokiam apskrities poneliui pamojus 5440 8| pralenkti save.~ - Eime.~ Kokiame nuošalume, kokioje slaptybėje 5441 8| Kokiame nuošalume, kokioje slaptybėje jie buvo atsidūrę! 5442 20| negalėjau atsiminti, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvau visa 5443 12| tam, kad jie neįsiveltų kokion transmisijon ar diržan. 5444 11| nuo savęs, ir smego kažin kokiose tolybėse. Ir malūno sparnai 5445 26| užkasta. Ir amen.~ - Kokis velnias tave apsėdo? Ar 5446 7| baltomis plytelėmis, visai kaip kokliai, kur kiek aukščiau rikiavosi 5447 1| tvirta viltimi - padirbėti kolei kas. Na, dar savaitę, dar... 5448 10| padilbų vėpsojo. Klebonas komandavo:~ - Eikit šen! Ir tu, 5449 15| viršvalandžiais, su posėdžių, komandiruočių pinigėliais, jas turėjo 5450 15| turgaus dienoj, tai ir nubaudė komendantas mėnesini. Be teismo. Kam 5451 11| Rusijos. Jie buvę raudonųjų komisarais ir gerai pasipelnę revoliucijos 5452 24| širdimi?~ O buvo toks. Komisija nustatė, jog ugnis savaime 5453 3| gautas žemes. Keikdami visas komisijas ir sakydami, jog nėra tėvo 5454 20| kleboną. Jis gi parapijos komiteto narys. Jis ten skaičiuos 5455 14| Santa Fe. Didelė tai buvusi kompanija ir turtinga. nes mokėjusi 5456 14| tad įsitaisė geležinkelių kompanijoje, vadinamoje Santa Fe. Didelė 5457 14| Jeigu būtų buvę tie Sanla Fe kompanijos mokamieji aukso doleriai 5458 4| būdamas blaivutėlis lyg prieš komuniją. - Kai išgirsit, beregint 5459 8| kambary, sukinėja aparato kondensatorių, bėginėjantį nušviesta skale.~ 5460 3| paskui nebegeri - tykai konjako. Miesto ponios tamposi su 5461 18| prieš ugnį miške paleisdami kontraugnį.~ Radijo priimtuvo dėžė 5462 7| Tik jis turi reikalų su kontrolasistentu, jis melžia ir į pieninę 5463 22| niekais neapsieis. Sargai, kontrolieriai, bilietų pardavinėtojai 5464 22| Tik šešėliai perstatyti ir kontūrai netekę aštrumo. Taip gal 5465 13| Žaibas vis aiškiau nubrėžė jų kontūrus. Vis labiau sviro šion pusėn, 5466 11| užėjęs. Žydo krautuvėje ar kooperatyve nieks tavęs neengia. Nė 5467 12| pašto, iš policijos, iš kooperatyvo ir Melamedo įmonių - su 5468 20| iš jo pypkutės švilavo, kopdamas stačiai aukštyn, nedrumsčiamas 5469 5| pasiramstydamas sienų, kopdavo įsmilkęs pilietis. Ūkininkui 5470 27| laidarius, į daržines. Susirado kopėčias ir pasilipo ant šieno. Berno 5471 25| smagiai riedant vieškeliu, kopiant į kalnelius ir nusileidžiant 5472 11| krautuvėje, tylioje kaip koplyčia vidurnakty.~ - Atsiprašau... 5473 7| išspaudų. Maišai avižų, kopūstų, morkų. Loviai, kubilėliai, 5474 2| tartum druskos ėdamas, korės ir slūgs, ir vanduo pradės 5475 1| laiškininkas, skirstydamas korespondenciją. vieną laišką atideda į 5476 15| kiek ji duos pati, atkišusi korį. Ji kyštels, kada nori, 5477 11| gydytojo kabinetan ar ligoninės koridoriun. Ir visa tai plūdo pro praviras 5478 13| kurs gal buvo tik platus koridorius praėjimui į kitus, nes bent 5479 6| lašai iš kvapnaus medaus korio, kritę vandens stiklinėn, 5480 10| susimylėti ir atitolinti koronę nuo namų.~ - Tai kas 5481 4| atlaikė, daužė krumpliais kortas ir skaičiavo akis. Ir skaičiavo 5482 16| pamiškės smuklėje, ir palošti kortomis, prieš save įsmeigus suomišką 5483 4| krumpliais teškiamos į stalą kortos.~ Kam visko perpilniui, 5484 17| gyvenimui. Nieko panašaus. Korys buvo siuvamas daugelį mėtų 5485 12| nepatirtų vaidinių. Springdamas kosėjo motoras, džeržgė geležis, 5486 16| paleistų nuo grandinių.~ - Kosėk, viršaiti, kam kitam. Aš 5487 11| taip pat gimininga. Čia jau kosmetika, tamstele, - vaistininkas 5488 7| žuvęs Jonelis, - užspringo kosuliu pro pypkės čirškesį kreivakojis.~ 5489 19| kastuvus, prisitaisę pakabius kotus kaip tik savo rankai. Nuo 5490 11| minėdama tokius žodžius, kaip koty, paris, levendel, esencija. 5491 18| Taip daro beviltiškoje kovoje gaisrininkai, prieš ugnį 5492 18| pavargusio ir nebeįstengiančio kovoti. Monika klausėsi, ir nuostaba 5493 24| spraudėsi į pašalius ir košė pro dantis gailias dejones. 5494 20| be tų rūpesčių. Saulė čia košėsi pro išsikerojusių medžių 5495 18| užgniaužęs, stengiasi sugauti krabždesį iš jos. Ji priėjo ir uždarė 5496 9| po minutės kokios lengvai krabžtelėjo klingė, lyg šuva butų palietęs 5497 4| kaklas, kaip ji, viliokė, kraipo strėnas, o krūtys nebetelpa 5498 1| pjuvenomis, atlaužęs galvą ir ją kraipydamas, tartum vieno darbo dar 5499 12| knapsėti, linkčioti į priekį ir kraipytis į šonus. Arklys ėjo kaip 5500 5| dėliojo ant dėžutės dangčio krakmolinius saldainius su skrybėle ir 5501 23| tada sudaužytų jo šlykščią kramę, šnypščiančią tartum gyvatės. 5502 12| čėsi. Jeigu kuočes, tik ant kramės užkrapentum.~ Et, tegul 5503 5| šnekučiavosi prie savo vežimo, kramsnodami sūrį ir patraukdami retuomiais 5504 9| grikšėdamos, lyg jis būtų kramtęs žvyro saują. Jie ten tik 5505 2| kurstė. Paskui ramiausiai pro kramtomą skiedrelę paklausė:~ - 5506 14| dantyse ir išpūstu žandu nuo kramtomo taboko, šiustelėjęs žiupsnelį 5507 18| nusinešančio užuomarštin. Ir, kramtydama lūpas, šnabždėjo: ateik, 5508 26| rytą ir visą dieną. Jis krankštė, spjaudėsi, bandė net pirštu 5509 26| Ak, ūkio... - Tilius krankštelėjo, išspjaudamas atoslūgį iš 5510 7| žuvis kaip branktas lekia į krantą. Bet reikia tam įgudimo. 5511 17| prie upės, sausesniame jos krante, liepsnojo skaistus laužas, 5512 17| gomuriu, sugižusiu veidu krapeno atgal į savo kambarį ir 5513 16| kunigas turės atvažiuoti su krapyla ir pašventinti pelkes? Jeigu 5514 7| visokiems įrankiams, kur mėgo krapštylis Jonas prie varstoto. O vidury 5515 22| slenksčio sulaužytų kaulų kratinys, kaip raganius miške, prie 5516 21| Tilius atkišo savo rankas ir, kratydamas ore, apžiūrinėjo.~ - 5517 10| veisėsi šeškai ir žebenkštys, kraudami naujus. Skuto, tašė, skaldė 5518 18| jaunyste. Jaunystė netelpa jos kraujuje, ir jis gaivališkai plūsta 5519 2| kelmo iki viršūnės. Tik krauk dainuodamas, ir nejuntant 5520 24| pūkai debesimis kilo nuo kraunamų vežimų, plaukė pavėjui tartum 5521 23| vasara, - svajingai ir su kraupia nuojauta tarė Tilius. - 5522 18| žavinčio lūkesčio ir spaudžiama kraupios baimės. Kaip einama į naują 5523 26| nesidžiaugė. Jis buvo prisipildęs kraupulio, nedrįsdamas prisiliesti 5524 20| ausis suskliaudęs, irzliai kraupus, lyg veržiamas kietai prisuktos