| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
5525 13| švento Jurgio jis ketino kraustytis ir pradėti pats, jau ir 5526 25| tuštumą aplink save. Beliko krautis daiktus ir numatytą dieną 5527 21| kalnelio, į Veronikos jaukią krautuvėlę, užbėgdavo ir jie. Ji ir 5528 26| nesibaigiančių darbų. Bet dabar jau krautuvėlėje nykiai dūzgė užsikorusi 5529 27| laišką perduotų ten, ton krautuvėlėn šalia pieninės, tarpmiškėje. 5530 3| Kas pasakytų, kad ji tik krautuvėlės, užsigrūdusios tarp miškų 5531 5| statinė, tarpdury - pats krautuvininkas, o vieninteliame lange prekių 5532 25| įpročio ir nenoro nustoti krautuvininkės orumo. Tie keli pravažiuojantieji 5533 15| paukštvanagį. Jis traukė per kraštą, sukdamas ratus. Ir vis 5534 14| tvirtesnius pamatus. Svetimi kraštai jam tebuvo kaip ūkis, kuriame 5535 21| virpėjo dantytais miškų kraštais, pasmilkusi, padūmavusi, 5536 24| visų pasviečių, lyg ten, jų kraštuose, nebuvo kito darbo ir kito 5537 6| dundėjo, ir visa tilto apačia krebždėjo ir brazdinosi lyg prisigrūdusi 5538 9| Pala tik. Bus ištirta, kas krečia tokias kiaulystes, ir bus 5539 5| apačias, kur ant naginių buvo kreida užrašytas skaitmuo. Kartais 5540 23| kokiais maloniais žodžiais ji kreipiantis. Dabar pats laikas esąs 5541 23| ji žinojo. Bet ji mokėjo kreipti viską savo pusėn. Žingsnis 5542 15| dergti manęs, o iš karto kreiptis, kaip į žmogų. Jei teisybė 5543 19| Žinai, koks jis. Nugirdo kreivą žodį ir tuoj į dūdas.~ 5544 7| kosuliu pro pypkės čirškesį kreivakojis.~ Jonas nukirto rūsčiai:~ - 5545 11| pragaro akmenėliai karpoms, kremai, muiliukai ir kita gudrybė. 5546 25| semti rieškučiomis. Netruko krepšelį prižerti su kaupu, tad ėjo 5547 25| paskutinį kartą išeiti su krepšeliu ir pasirinkti bruknių. Jas 5548 12| su kitu kaip vėžių kerna krepšyje - iš mokyklos, iš pašto, 5549 5| išaugęs, turėdamas prieš save kresną žmogėną. Jaunystėje, be 5550 1| apžvelgė jaunuolį. Būdamas kresnas, nusmukusiais pečiais, turėjo 5551 6| jiems juokauti ir štukas krėsti. Čia, Virsnėse, juk nieko 5552 24| perleisti per vėją, pasikabinus kretilą klojimo tarpdury. Gubų gubos, 5553 10| jerubių, karvelių gaudyti su kretilais ir su kilpom?~ Kai vieną 5554 3| septynių kilometrų.~ Tilto kriauklai, dilės ir apsauginės atramos 5555 9| Kur prastesnę - krimst, kriaukšt! ~ - Tai kaip daina?~ - 5556 10| panėrė geležtę iki pat kriaunų.~ - Lovį duok, lovį! - 5557 21| ko šniurksi nosimi, lyg krienus brazduodama? Sesuo nieko 5558 8| pagirtina, tai pavyzdinga ir krikščioniška, - džiaugėsi klebonas. Bet 5559 9| iš kapų,~ Žydų barzdas krimsdama.~ Kur geresnę į kišenę,~ 5560 8| arklys panėrė sprandą ir, krimsdamas žąslus, sustojo.~ - Ei, 5561 9| kišenę,~ Kur prastesnę - krimst, kriaukšt! ~ - Tai kaip 5562 17| Ar ne vieta, kur pareini krimstis ir keikti savo dalią? Jis 5563 3| ir rankų. Kaimiečius jis krimto, kur tik prieidamas, pripažindamas 5564 3| namo, kurio pastogėje, po krintančiais lašais, virš gonkelių durų, 5565 18| Žvakių mirkčiojimas žalioje, krintančioje nuo medžių pro langus prietemoje, 5566 24| dangumi, jo begalybę raižant krintančioms žvaigždėms. Tamsių, mėlynų 5567 2| viso be reikalo moka. Jis krioktų ir už dyką, ir dar pripuolęs 5568 10| pakelti akių į jaunikį, kriošintį krikštasuolėje, ir į piršlį, 5569 22| sulaužytas, išsukinėtas žmogėnas. Kriošintis ant slenksčio ir galvą įtraukęs 5570 2| Jei epušei - iš kišenės kripą, tokį nesudėtingą įnagėlį, 5571 23| Ten, pokaičio sulaukę, krisdavo piemenys ir pusberniai, 5572 1| galėtų be mažiausio rūpesčių krislo gėrynes tęsti iki paskutinio, 5573 22| tik viršelį atskleidus, kristų visų domėn. Bet niekas jai 5574 26| savo galvos? Ir išgirdęs kristumei prie žemės, ir priglaustumei 5575 9| Sėdi už stalo ir kriuksi kaip kiaulė, manydama, jog 5576 16| nekrutino. Viršaitis paėmė Krivickui už rankovės.~ - Užteks, 5577 22| Buvau.~ Šešėliai krivuliavo languose. Radijo muzika 5578 8| pasitiko žvingaudamas eržilas, krizendamos kumelės, tiesdamos kaklus 5579 8| anksčiau. Draugiškame arklių krizenime tą nugirdęs. Tik jam nereikėjo 5580 10| Suvirinsiu parstapo šaknų su krišpolu, - giedojo graudingai moteriškė.~ - 5581 1| pasipurtydamos trupino skaidrius krištolus, smulkučių šukių saujomis 5582 12| Virtuvėje stovėjo daili krosnelė ir vanduo, šaltas ir karštas, 5583 7| panašaus galėjo būti. Su tokia krosnimi, baltai emaliuota, prie 5584 7| sukrauti. Daug Basiuliškėse krosnių ir kaminų, daug žmonių ir 5585 25| ir jų atsibodėjusi kalba krovėsi vienon vieton kaip sunkenybė, 5586 3| drebėjo, važiuojant sunkesniam kroviniui. Kiauroji žemė nesidavė 5587 1| į kirtimus, išvertę savo krovinius prie upės. Jos pakraščiu, 5588 3| tau ištrauks iš rogių koks kručas.~ - Mano blauzdos ne 5589 14| nieks nevaržė jos išsisakymo krūmams, laukams, daržo žolei ir 5590 16| bruknienojų, iš viržių ir gailių krūmokšnių, aplipusių siauručiais lapeliais 5591 2| grūmoti. O nagai niežtėjo ir krumpliai pabaldami gniaužėsi. - Suaižysiu 5592 13| laiptelio, trynė juodu rankos krumpliu akis ir rąžėsi iš pasitenkinimo.~ - 5593 10| dundėjo piesta, grūdant kruopas ir grucę. Visą padarynę, 5594 8| žėrinčių išplauto žvyro kruopelyčių? Ir patsai nustebęs, tai 5595 7| Nepažįstu. Greičiausiai iš kruopiškių, ba apinasris šniūrinis.~ 5596 9| pakeliui sustojo pasiganyti. Kruopiškiuose jų kelio galas. Jie mergas 5597 11| atveža jo daiktus kažkur į Kruopiškius, pas seserį, našlę. Ten 5598 10| varpininkui - sieką miežių kruopoms.~ Kai jau bažnytiniai 5599 20| sukinosi apie galvą ir bitelė kruopščiai rausėsi dobilo žiede. Javai, 5600 10| tartum į žemę suvaryta, ir krūpčiodama laukė smūgių.~ - Tėvai, 5601 7| senosios liepos inkilas ir krūpčiojo perdžiūvę Šventieji. O Agnė 5602 22| neišsiduoti nė menkiausio raumens krustelėjimu. Jis bailiai dairėsi į šalis, 5603 1| batus ant kojų sumainęs. Kruta kažin kas, dilina sprandą, 5604 27| vardas. Daugumą žmonių, krutančių laukuose ar stovinčių kiemų 5605 16| Ogi Petras! Tai kaip kruti, kaip gyvuoji? Sveikinosi, 5606 18| netyčiomis prisispaudusi prie krūties. Ji stebėjo, kaip stambesniais 5607 3| švelnus kutenimas jos standžių krūtų prisilietimo. Jis braukė 5608 4| viliokė, kraipo strėnas, o krūtys nebetelpa po marškiniais. 5609 27| šluota palaidą kiemo smėlį į krūveles, į didesnes krūvas. Kad 5610 3| nuo skausmo ir netikėtumo, kruvinas kaip gaidys šoko mergininkas. 5611 27| Pasižiūrėkit! Jo rankos kruvinos.~ Liaudis gūžčiojo pečiais 5612 11| Grandinę užnėrus, ištisomis krūvomis traktorius vilko prie pjūklų. 5613 8| virtinė suiro ir susimetė krūvon kaip darni paukščių rikiuotė, 5614 12| atklystantis lapės pakeltų ančių kryksėjimas, ir jaukus, minkštas putpelės 5615 26| neprašvitus, ir jie visomis kryptimis, iš visų kiemų - ežiomis, 5616 4| grūmojo pirštu Tilius, krypuodamas pas vyrus.~ - Palauk, 5617 1| pagaliais raižė nuleistą eglę, krypuodami priešpriešiais, pūsdami 5618 14| baltam, lengvam debesėliui, krypuojančiam aukštai aukštai.~ - Mile, 5619 7| žingsnyje. Su žeberklais ir krytimis pusberniai ir seniai ne 5620 10| apivarus ir botagus, mezgė krytis, narpliojo bučius. Gaidykstėmis 5621 5| sutinusią nosį.~ Ten pat kryždirbis Uogela, skaisčiais žandais 5622 27| bažnyčios bokštelis su geležinio kryžiaus smaigaliu.~ Kryžkelėse, 5623 3| pasikėlė Každaila ir kaip kryžius galva braukdamas lubas, 5624 3| tik ties liepa. Ji žymėjo kryžkelę. Jos šakų žalioje pastogėje 5625 27| kryžiaus smaigaliu.~ Kryžkelėse, prie mokyklų ar pašto agentūrų 5626 7| krūmai. Lygi veja, sudalyta kryžmais takų, baigėsi nuokalniau 5627 21| Bet toks akmuo įsiskaitė kubatūron, ir todėl nesitrukdė dėl 5628 7| kopūstų, morkų. Loviai, kubilėliai, kaponės, ir jų tiek, kad 5629 5| dusliai, lyg ritinant tuščius kubilus. Tai Vilkijos tiltas gaudė, 5630 9| O, kad taip dabar jį į kūčiukę, pas žaląsias, prisimint 5631 6| jau užpakaly lojo šunes, kudakeno vištos, bliovė veršiai - 5632 27| Vištos sklido į šalis, kudakuodamos ir trumpais sparnais pasispirdamos 5633 4| Buvo. Tik išnešė kudašių. Vargdienis taisėsi prie 5634 27| raukšlių. Jie buvo kaip kūdikiai savo naivumu ir bejėgiu 5635 26| glaudžiamasi prie gležniausio kūdikio.~ - Kodėl tu mane myli? - 5636 14| patraukdami iš vietos visą malūno kūgį ir tuojau kildami aukštyn. 5637 10| ir taip esi plikas kaip kuilio bamba.~ - Nesigirsiu. 5638 2| engė prasčiau negu čigonas kuiną, jo uždarbį sau susiglemždamas. 5639 2| Jie klūpčiojo tartum ant kūjokų ir nuolat daužė kojas į 5640 20| balstančių stiebų šepetyje, kūkaliai kilo į aukštį, nenorėdami 5641 10| išsilaužysi? - patenkinta merga kūkčiojo uždaru juoku.~ Vasara 5642 12| tėvas. Tik jis gal kiek kuklesnis ir stebėjo ją iš anapus 5643 12| nagas, bet algelė tokia kukli. Ne, ne taip jau mažai, 5644 17| atmetimo bet kokių, kad ir kukliausių užuominų, jos manymu, jai 5645 17| daug norėti, - Doveikos kuklumas neturįs pavyzdžio.~ - 5646 14| blauzdą. Arba kaip tas su kukurūzine pypke juoduose dantyse ir 5647 11| ir keli debesys vertėsi kūliais, lyg nugirdyti. Jis buvo 5648 3| Čepuli, imk ir surizikuok. Kuliamą mašiną su traktorium paperki 5649 27| Kažin kur kaukė ir maurojo kuliamoji, skubindama baigti visų 5650 27| loti. Dulkų sūkuriai iš kuliamosios nasrų, dulkėmis apnešti 5651 26| kitaip apsireikšdama. Rudens kūlimo talkos jaunuomenę traukė 5652 26| ir lakstymo bus atlikta. Kūlimui dar nesiruošė. Javams geriau 5653 8| gudriais išdirbiniais iš kūlio šiaudų, kiaušinių lukštų, 5654 9| prabilusį.~ - Pirma atsistok, kulnus sumušk. Ramiai! Smakriuką 5655 7| sėjamom. Dvivagiai, plūgai, kultivatoriai, visokios žagrelės šakniavaisių 5656 1| turniko neužversdavom per kūno kultūros pamokas. Bet jau tada pasinešęs 5657 10| dūmus iš pypkės. Ji daužė kultuve, pasikaišius sijoną, įsibridus 5658 9| gyvulys koks nyksta, ar kumelį, kaip pats sakai, iščystyti 5659 9| Žeimys pareiškė, kad su tokiu kumelių daktaru, koks yra veterinorius, 5660 9| jau artojas - vargdienis. Kumetis Doveikos bagočiaus, kad 5661 2| Ar girdėjot, ką tas kumpanosis šneka?~ - Negirdėjom.~ - 5662 21| sulipusiais nuo prakaito. Aukšta kumptelėjusi nosis, virs jos suaugę antakiai 5663 16| Turim eiti, - viršaitis jį kumščiojo pašonėn ir pusbalsiu barėsi. - 5664 8| iškelti. ~ Tilius nežymiai kumštelėjo ir Agnė pasakė:~ - Neįeisit 5665 1| išpūtė krūtinę ir trenkė kumštimi tartum kūle, lyg rimtai, 5666 5| nežinojo, bet, kviečiamas ir kumštomas iš šalies, atsistojo. Ir 5667 18| ir kvapniai sodrų vasaros kūną. Toli toli nubėgo pradalgė 5668 20| viršutinės lūpos. Jų suprakaitavę kūnai glaudėsi ir ieškojo vienas 5669 19| pykčio nė žymės. Jo ilgam kūne viskas gražiai sutilpo.~ - 5670 18| bėga iš tyrelio. Parveskit kunigą, kad pakrapytų švęstu vandeniu. 5671 3| ausies ir šnabždėjo kaip kunigui prie klausyklos pinučių. - 5672 14| Baikalo ežerą ir Mandžiūriją. Kunkūzai ir japonai juos mušė, o 5673 24| Jos pleškėjo kaip pakulų kuodeliai, šnypšdamos ir ugnį nuspjaudamos 5674 27| galėjo išskirti tamsų medžių kuokštą ir trobesius jame. Jokios 5675 27| miškelius ir viensėdijų kuokštus, nušvitusius rausvoje prievakario 5676 12| tempiančius grandines, kalančius kuoliukus. Gyvai jam stojosi anie 5677 1| mokyklon, ne. Va į mūsų kuopą atsiuntė kariūnų stažui 5678 1| skatinamas, stojo mokomojon kuopon. Jis įtikino, jog ir puskarininkio 5679 24| tik prikritus valandą prie kupečio, atsipūsti ir lėkti. Šventam 5680 16| įkandin ir eigulys metėsi ton kupeton.~ - Sveiki, sveiki. Ar 5681 27| Daržinė pleškėjo lyg šiaudų kupetys. Jokia liūtis jos nebegalėjo 5682 24| klėtis su šviežio derliaus kupinais aruodais, ne tvartai su 5683 12| gaivios nakties tirštesniu ir kuplesniu kaubriu kilo kalnelio viršuje, 5684 3| arimai jau kaišiojo juodas kupras iš sniego. Aštrūs pusnių 5685 16| viską numatęs. Jie turėjo kuprines, prikimštas žiauriam lauko 5686 13| jie ropojo, versdamiesi kuprom, susiliedami į kalnus, atverdami 5687 24| marškiniai būtų užsidegę ant kupros. Vaiką užsodino ant dviračio 5688 5| brangiausia gelumbe apsidaręs. Kuproti, šlubi, ašarojančiom akim, 5689 26| pievokšlio prie upės, prie kūpsančio kupstais ir viksvomis pasišiaušusio 5690 25| arkliais. Panamės daržuose kūpsojo sulinkusiomis nugaromis 5691 23| milžiniškais šuoliais nuo vieno kupsto kitan ir nesidairė atgal 5692 6| kažkokią neaiškią žmogystą, kupstuojančią žemiau Doveikos pirties.~ - 5693 13| laukas atrodė lyg nubertas kupstuojančiais bulvių ir trąšų maišais, 5694 25| aukštus ir našius laukus, kūpsuojančius viensėdijomis ir baigiančiais 5695 12| jau mažai, įskaitant butą, kurą ir šviesą prie to. Pragyventi 5696 26| kategorija, vyruti. Butas, kuras ir šviesa. Švilpauji sau 5697 12| plastėjimas, ir geležinis, kurčiai prikimęs kiekšės riksmas 5698 17| ir nebeteks čia sėdėti, kūrenti ugnelę ir šildyti rankas. 5699 20| smilkiniu. ~ Krepšelis, kurian ji turėjo pasirinkti daržovių 5700 13| Tai buvo vakaras iš tokių, kurin per melus nepasitaiko daugiau 5701 25| tetą, įprastinio vaizdo, su kuriuomi ji suaugusi nuo mažumės. 5702 12| bendrovė. Bendrovė nutarusi kai kuriuose savo skyriuose, kur tai 5703 12| pasaulį. Nesibaigiantis varlių kurkimas iš vienodo, monotoniškai 5704 14| vidury. Su rūkais, su varlių kurkimu. su ūbavimu nakties paukščio. 5705 7| lyg ženklą davus, įniko kurkti varlės begaliniuose kaip 5706 15| niaurojo, ragu versdamas kurmrausį. Žemės skrido per jo galvą. 5707 18| nusitverti. Kelio dulkes sėme jos kurpelių kraštus. Kelio juosta prilygo 5708 13| tik buvo spėjęs nusimesti kurpes. Prie šulinio nusiprausė 5709 5| Batsiuvys šalia visokių kurpių laikė ir keletą armonikų 5710 12| užtenka dviejų savaičių kurselių. Ir nors pažanga esanti 5711 2| prisikišdamas pašnabždom jį kurstė. Paskui ramiausiai pro kramtomą 5712 3| Sėdi žmogulis virtuvėje ir kursto ugnį, kaip vanta iš pirties 5713 16| darbus. Virs, keps, lopys ir kurstys ugnį. Jie stengsis kaip 5714 7| vienkiemio gyventojai būtų kurti.~ Netrukus prisistatė 5715 8| Iš miško tvoskė vėsa ir kurtinantis paukščių alasas.~ - Dabar 5716 18| kalbėjo karštai, tos pačios kūrybingo pavasario nuotaikos apimtas:~ - 5717 3| Žagarėje, vasarą dirbančiais Kurše, o žiemą besitrinančiais 5718 8| primerktas akis ir plaukus, kutenančius padrika šilkine sruoga jo 5719 3| pėdsakai, tartum tik švelnus kutenimas jos standžių krūtų prisilietimo. 5720 15| Doveika, nepakęsdamas jos kutenimo, susikeikė ir plojo delnu 5721 13| paskirais pluoštais, lietė ir kuteno jo ranką. Kažkada, ankstyvojo 5722 10| Po pamatais pasikasa į kūtes. Andai mums išvilko peniukšlį. 5723 10| skaičiaus ir be nuovokos. O kūtėse baubė karvės, veršiai, mituliai 5724 12| popierosų pakelio, tai jau kits kuškis. Juk man vis vien pakeliui 5725 26| Tiliau, Tiliau...- kuždėjo ji, glausdama savo veidą 5726 7| Grindys išklotos kelių spalvų kvadratinėmis plytomis, kurios sudarė 5727 1| įkąsti mokančio. Iš viso - kvailiausias palyginimas.~ Aha, Tugaudis, - 5728 6| Kas tie, kurie taip tave kvailino?~ - Gi Petras ir Baikštys, 5729 13| niekus plepėti, taukšti ir kvailioti. Žodžiais užslėpti nelygų 5730 6| Pasilikti ir mikčioti visgi buvo kvailoka, bet ir išeiti nesiskubino.~ - 5731 19| vasaros metu... Jie tokie kvailučiai. Ir nieko jiems nepadėsi. 5732 26| Nugi neapsimesk suvisai kvailučiu. Ar tu nieko negirdėjai 5733 21| Panelė ir panelė. Koks jo kvailumėlis! Kodėl Tilius jos nė karto 5734 2| Nėra čia ko džiaugtis savo kvailumu, - suniekino jį Žabelis.~ - 5735 25| Tiesa, dar labai jaunomis ir kvailutėmis, kurių vyriausia tekliudė 5736 20| nebijau. Kas man Agnė?~ - Kvailuti. Jei tu mane myli, tai ko 5737 18| reikėjo pasakyti tada tiesiog: kvaily, tu jaunas, argi tu nematai, 5738 26| manęs. Nieko gero - vien tik kvailystėms pasinešęs. Patsai už save 5739 21| kilo ir leidosi. Troški, kvapi, įkaitusi kaip šeimininkė 5740 6| jie, tačiau tarsi lašai iš kvapnaus medaus korio, kritę vandens 5741 18| plieno dantų į žalią ir kvapniai sodrų vasaros kūną. Toli 5742 5| eglišakių dūmų ypatingą kvaptį. Ir gyvų sakų, apliejusių 5743 21| geltonumo ir jo aitrios kvapties.~ Skruzdėlė kopė pušies 5744 25| Dėl vestuvių visai nėra ko kvaršinti galvos. Mergaitė dar tokia 5745 9| kampais nuovados raštinėje. Kvatojosi, net atsilošdamas prie stalo, 5746 21| padūmavusi, prislopinusi kvčpsmą, tartum žvėris, prikritęs 5747 21| Ūsai suraityti ir pritepti kvepiančios mosties. Gi rankos, tai 5748 18| pradalgių, vystančių ir kvėpiančių sukaupta vasaros gaiva. 5749 20| nuošalume. Mat gamta, kaip Dievo kvėpsmas, alsuoja stačiai į žmogaus 5750 8| Ji buvo pienės pūkas, nuo kvėptelėjimo pakylanti ir nuskrendanti, 5751 5| šeimininkę, jis nežinojo, bet, kviečiamas ir kumštomas iš šalies, 5752 1| randi. Prašau, mes tamstą kviečiame užimti vietą... Pasakytum 5753 3| man pradėti. Žinai, visi kviečiasi pas save, nori įsiteikti, 5754 21| Pati sakei. Ir kad mus abu kvies, - jis atgavo dvasią, išgirdęs 5755 17| negirdėtų. Ji nė tėvų nenorėjo kviesti.~ - Tėvelius lai reikia. 5756 8| prisigraudinęs. Klebonas juos kvietėsi pas save, net už alkūnės 5757 5| šneka. Nėra liudininkų, ir kvit. Išgerkim. Per daug jau 5758 16| jį leidosi ančių būriai. Kvykavo narai, plieniniais gūžiais 5759 27| laukias medinčiaus šūvio į kylančias antis, stovėjo patarnautojas. 5760 12| Storas plunksnakočio galas, kyšąs iš jo drobinio, palaidai 5761 11| kartu patraukė išilgai. Tada kyštelėjo išgąstingas Milės veidas, 5762 15| pati, atkišusi korį. Ji kyštels, kada nori, ir atitrauks 5763 4| Doveikai rūpėjo, o snapą kyštelti kamaron, kur miško vyrai 5764 14| jis ne iš tokių, tai bent labiausiai apsitrynusių ir gerai atrodančių. 5765 12| durys ir, pasisveikinęs labu rytu, storas balsas stačiai 5766 21| akis tik savo krautuvės labui.~ O kad Tilius nebesilanko, 5767 12| pons viršaiti.~ - Labas, labutis, panelyte. Štai mes jūsų 5768 12| motina. Seserys griebė po lagaminą ir įsitempė vidun, kur pasiūlė 5769 12| ji atvažiavo pusplikė, ir lagaminuose aptrinti rūbeliai. O ateis 5770 17| dainuoja! - Basiuliškių laidaryje, paleidusi iš rankų kibirus, 5771 16| Durpė - Lietuvos ateities laidas. Ji išsaugos krašto grožį 5772 24| gaidžiai, o katinų akys laidė klaikiai raudonus žaibus. 5773 14| giedojo graudžias giesmes, laidodamas save kasyklose po kalnais, 5774 25| Dar vasarą, dar tada, kai laidojo eigulio tėvą, ji buvo tokia 5775 23| Ir paėmė mano vyrą laidoką... ~ Man negaila savo 5776 14| skambina... Tik kažin ar mus laidotų šventintoje vietoje?~ - 5777 21| Monika buvo pas eigulį. Prieš laidotuves.~ - Buvau turbūt pavargęs... 5778 9| riešo ir auskarai suposi, laidydami rausvas kibirkštis. Tilius 5779 9| žaląsias, prisimint aniem laikam? - ūkiškai samprotavo kažkuris.~ 5780 20| plačios apylinkės prakutėlių, laikančių save ūkininkais, bet pelną 5781 22| Esanti miestelyje siuvėja, laikanti kelias padėjėjas ir mokines 5782 14| piniginės. Ten mat ir vagys laikąsi tvarkos - palieką vieną 5783 19| Jam esą labai sunku. Jis laikąsis tik dantis sukandęs.~ - 5784 18| skirstėsi į savo daržines, į laikinas vasaros buveines, pasikeisdami 5785 14| ir ištesėti. Jis likėjo laikinumu vardan to, kas turės ateiti, 5786 6| smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam įtemptą tartum jauną karštakraujį 5787 22| jog alus laistėsi iš jo laikomo ąsočio.~ Kokie žiaurūs 5788 20| teiravosi, kokios knygos laikomos bibliotekoje, kurion Monika 5789 9| čia.~ - Kuo jūs mane laikot? Abstinentu ar blaivininku? 5790 17| belyginant tokį nuostabų laikotarpį ir nekantriai laukiant didžiojo 5791 13| išsikasęs tame tarpe, tuo trumpu laikotarpiu, nesutalpinusiu daugiau 5792 3| sienas, šviežiai išlipintas laikraščiais, šlapiais kailiniais ar 5793 8| išnyko. Jis išblyško kaip laikraščio skiautė, numesta pašaly.~ - 5794 4| tebesižargstė švediškuose laikraščiuose. Tiltai, laivai, artistės. 5795 18| virtuvėn. Ir grįžo netrukus su laikraštin susuptu nešuliu po pažastim.~ - 5796 11| ir puikiomis apyrankėmis laikrodėlių. Kaip tik ant jos riešo 5797 27| Jis atsikėlė pačiu laiku. Laikrodin nežiūrėjo. Laiką jam nusakė 5798 11| tai jau ne taip paprasta. Laikrodininko ir auksakalio lange, atvirose, 5799 25| užsuko. Dėjosi prie ausies. Laikrodis gerai ir tiksliai ėjo.~ 5800 5| turgų pasitikdavo jau atstu laikuose eibės didžiųjų pirklių agentų 5801 25| jokio palengvinimo sau, laikydama tai netinkamu savo būklei, 5802 7| priekabingi kitose vietose, čia laikydavos padoriai ir nieko nematydavo. 5803 14| nuspėjo teisingai, tik dėl jų laikymo vietos per lengvai davėsi 5804 11| Turiu laužą tokį.~ - Laikys iki Virsnių.~ - Na, - 5805 26| ir apskritai jo keista laikysena buvo niekas kitas kaip įžeidimas 5806 9| Bet tie vargiai svečiais laikytini. Jie greičiausiai tik pakeliui 5807 2| medinę mužiko milžtuvę. Jei laikytumės vienybės, tai nesunktų mūsų 5808 3| atsitrenkė į duris. Jo laimei, jos pačios atsidarė ir, 5809 27| Negi tai, ką jis laikė savo laimėjimų viršūne - jaunos žmonos 5810 27| pabaigai. Jis buvo tikras laimėsiąs. Tik užbėgti vidun ir pasiimti 5811 18| šiol. Kuris iš jų išeis laimėtoju? Gaiži ir nejaukiu šiurpu 5812 25| ir tebuvo tiek verta, kad laimėtų iš senatvės apkvaišusį žmogų. 5813 20| langas į tolimą ir Dievo laiminamų pasaulį, kybojo virš jo. 5814 20| mums ne gera, ar mes ne laimingi?..~ O vasara pleškėjo 5815 8| besilinksminančių kaimynų ir klegesį laimingų vaikų, susiradusių begales 5816 21| Ūkininkai džiaugėsi ir laimino lietų, o griovkasiai keikėsi, 5817 14| buvusi jauna. Tegul nesiūlo laimių, kai laimę jau ji pati laikė 5818 12| jauni, gyveną ateitim ir laipioją padangėmis, bet žemės nesiekią 5819 9| Smakriuką aukštyn! Atbelsk laipsnį ir pavardę. Kariškai. Kaip 5820 1| įtikino, jog ir puskarininkio laipsnis didžiai pravartus gyvenime, 5821 1| jaunesnio puskarininkio laipsniu. Teismo nebaustas. Pavyzdingo 5822 25| nukels nuo paskutinės - laiptus atitrauks, ir ji pasiliks 5823 22| jaunuolis taip smagiai, jog alus laistėsi iš jo laikomo ąsočio.~ 5824 6| metų. Kas gi tos šventės, laistomos liesu alumi - motina geresnio 5825 9| čia su niekais.~ Kad ir laistydamas, bet išrovė ir antrą. Sąnariai 5826 25| užaugusi giriose, gausiai laistyta rytmečių rasa, nuprausta 5827 12| ir išeities. Kol atsiras laisva vieta, kol kas numirs ar 5828 1| mokykloj. Dykas beveik. Laisvalaikiais eini paupin su meškere, 5829 13| Pasijutusi pirmą kartą laisvėje ir pirmą kartą išvydusi 5830 7| buvo daroma, išnaudojant laisvesnes valandas prieš didžiuosius 5831 22| ir jautėsi kaip begalint laisviau. Nieko netrūko ant jų stalo, 5832 27| išlaikyti galvą šviesią ir kuo laisviausią. Jis galvojo įtemptai ir 5833 8| parudavusiais pernykščiais laiškais. Senos apynių virkščios 5834 1| kviečia užimti vietelę. Kad ir laiškanešiu. Vis geriau, negu markstytis 5835 17| užsakus.~ Ar ne tėvas laiške buvo užsiminęs kažką apie 5836 1| Nepaprastas laiškutis, ypatingas laiškelis. Vokas rudas, be pašto ženklo, 5837 1| stalo laiškas. Nepaprastas laiškutis, ypatingas laiškelis. Vokas 5838 15| seilei nuryti. To medaus laižysi tik tiek, kiek ji duos pati, 5839 2| ir dar pripuolęs rankas laižytų. O mes dar pažiūrėsim.~ - 5840 10| dega ir duoda gerą šviesą. Lajaus gabalai kaip girnapusės 5841 3| Tiliaus širdis tirpo kaip lajinė žvakė. Lašėte lašėjo. Kaip 5842 10| tokią, su knatu, kurioje lajus dega ir duoda gerą šviesą. 5843 7| pagalvių užvalkčius. Ir kliombų lakai nušvito, pabarstyti gelsva 5844 18| žodžio. Pilnas butelis. Dar lakas nenutrintas. Ir užkandos.~ - 5845 24| netvers viena, toji miesto lakata. Susiuostys su kokiu. O 5846 21| jaunikį buvo atsivežusi. Aš laksčiau kaip beprotė paupiu, tavęs 5847 11| kelnių dėvėti. Ir kad tu lakstai paskui žydelkėlas ir vediesi 5848 9| susidomėjęs, ko taip šunys, lakstydami ratu, skalija ir loja. Prie 5849 23| Aš dar gaidys ant savo laktų.~ Taip ir išvarė. Ir 5850 7| kelius. Ir platų, juodu laku padengtą Doveikos važį, 5851 4| vieškelio pasuko platus, juodai lakuotas važys. Žvangučiai aidėjo, 5852 18| paukščio balsu, nepanašiu į lakštingalos, sotaus gyvulio atsikvėpimu, 5853 22| perpūstas indas plyšo ir lalėdama plūdo per kraštus.~ - 5854 22| patenkinta Julė. Draugas ją lamdė nebe juokais, viena akim 5855 3| apsiūtomis pagalvėmis ir puikia lamstuota antklode. Stalelis su gėlėmis 5856 7| buvo senė gyva, tai, sako, landė visur kaip žiurkė po pašalius. 5857 22| miške, prie savo samanų landynės.~ - Kam taip skaudžiai, 5858 9| pastūmęs. Kurių velnių jai landžioti po bernų kamaras?~ - 5859 11| langus, ar kas nepasirodys. Langelis atdaras - ten miega Agnė 5860 5| uždarė skarda pakaltomis langinėmis, ir tokias pat duris užšovė 5861 18| girgždesys rėmo, atsiveriant langui? Kas tai galėjo pasakyti, 5862 2| Kailiniukai aptraukti pilkai languota gelumbe. Jeigu gali taip 5863 2| žino. Esą vyrų ir su dviem lankais, tokie tai akmenis gali 5864 21| rėžiu jauno uosio žievėje. Lankstėsi tamsios vyrų nugaros, žvangėjo 5865 4| skurdžiai suposi ant vėjo lankstomos krūmo šakos ir smego nakty 5866 23| Nieko nebeliko, kaip tik lankti ir sutirpti tame laukime. 5867 24| dugnus, nutraukys geležinius lankus, veršis pro ištrauktą volę 5868 12| civiliškai tarnybos metu, įniko lankylis Virsnėse kone kas antrą 5869 12| uogų rinkti. Kai pradės lankyti savo vyrus, savo numylėtus, 5870 17| jei jie susimanytų dažniau lankytis, jau kažin, ar beišturėtų. 5871 27| viso to - Petras Doveika. Lapelį sulankstė ir įdėjo vokan. 5872 12| stuobrio. Smulkučiai ir lipnūs lapeliai spėriai dengė šakas ir paukščių 5873 16| krūmokšnių, aplipusių siauručiais lapeliais ir tvoskiančių galvą suimančia 5874 26| Ir virpėtumei visas kaip lapelis vėjo pagairėje? Štai toji 5875 8| plyštant ir išvyniojant gležnus lapelius, kad sudarytų didesnę priedangą 5876 27| patarnautojas. Doveika pabraukė lapelyje. kas pirmiausiai pasitaikė. 5877 2| tai brangia gelumbe mušti lapių kailiai. Arklys garavo susigarbanavusiu 5878 6| skarotų eglių ir traškių lapuočių šakas praskyręs, pakildamas 5879 18| kiekviena svylančios odos ląstele. Tai jis, Tilius, grįžo 5880 13| suliejąs pirštus drėgme ir odos ląsteles padarąs kraupiai jautrias 5881 3| išjuokę. Drumzlino prakaito latakai, palikę žymes ant veido 5882 8| pabrinkę. Iš pragręžto kamieno latakėliu ritosi lašai. Kitur jie 5883 14| kiek truko pripildyti prie latako maišą. Kai miltai užsikimšo, 5884 26| per daug. Visa vasara vien latravojimas ir pagirios. Kartais ir 5885 13| užmetusi koją ant kojos, laukdama, kol jos vyras pabaigs sandėrį 5886 17| parėjusios iš daržų ir laukdamos vakarienės, su nerimu žvelgė 5887 12| kiemuose diena iš dienos buvo laukiama pirmųjų ženklų netrukus 5888 1| prašau, ponas, atvykti. Mes laukiame tamstytės, reiškia...~ 5889 26| sprogs iš puikybės, kad laukiasi sūnaus.~ - Ar tu esi 5890 16| Sveiki, sveiki. Ar seniai laukiat? - atkišęs ranka, sveikinosi 5891 7| prašau. O jūs, Laurynai, ko laukiate? - sau ji tebuvo įsipylusi 5892 17| Tik tas pasiruošimas, laukimas ir gadinimas nervų. Kai 5893 23| lankti ir sutirpti tame laukime. Jis laukė jos žvilgsnio 5894 23| migloje, - tokią teturi tik laukiniai žvėrys ir moteris. Savo 5895 10| nubraukė. Nejauku, gudu ir laukstu kažko. O ko, nepasakysi.~ 5896 13| nebeateisi.~ Ji sėdėjusi ir laukusi. Ji girdėjusi jo žingsnius. 5897 26| Vilkijos pievoje, ten toli, Laumakin pašventoriuje, prie jo kasamo 5898 16| Bobų tai gal ne. Užtat laumių tyrely kiek nori, - traukė 5899 11| Ir kurgi tu eisi dabar, Lauriuk? Kurgi? Pabūkim, pakentėkim...~ 5900 11| Pabūkim, pakentėkim...~ Lauriukas duodavosi nuglostomas ir 5901 20| atsiminiau, ką tu kalbėjai su Laurynu.~ - Tvanku ten.~ - 5902 11| dviratį dar?~ - Turiu laužą tokį.~ - Laikys iki Virsnių.~ - 5903 20| kritęs ant veido, nerimu laužia blakstienas ir praveria 5904 3| pavasaris parodys. Pavasaris jau laužiasi, galingai šniokšdamas miškais, 5905 6| jauną karštakraujį arklį laužtukais, nervingai virpančiomis 5906 11| nespėjęs nupustyti miškakirčių laužų dūmų nuo savęs, ir smego 5907 24| sutelkta syvų masė. Kuri vėliau laužys statinių šulus ir dugnus, 5908 1| meškere, skaitai knygas, laviniesi toliau. O ar negali būti, 5909 18| Lygino mano šonus šermukšnine lazdele, genėjo blauzdas, vis gero 5910 11| daiktelių už auksą turėjo būti lazdoje, jei užteko jų malūnui ir 5911 27| miesto seniai - akiniuoti, su lazdom, su skėčiais, su nukaršusiomis 5912 12| turėjo laužtis paskardžių lazdynais ir pakelti jerubių pulkelį. 5913 15| Aplaistykim čia pat. Gal koks lašelis drėgmės prisilaiko?~ - 5914 3| putojančio selterio smulkučių lašelių kibirkščiavimą stiklinėje 5915 3| tirpo kaip lajinė žvakė. Lašėte lašėjo. Kaip ji tvarko krautuvę 5916 2| nutriušusius ūsus, kurie, ištepti lašiniais ir parudę nuo tabokos dūmų, 5917 3| Gal ten musių nėra ir, lašinius valgydami, ima su pirštinėm, - 5918 4| poniukui, kad apsiverstų. Neši lažą visą amžių ir duodiesi jojamas.~ - 5919 17| metrikomis. Daržines, rūsys, ledainė. Jei būtų įdomu, ir į laukus 5920 14| Užsuko kavinėn pasivaišinti ledais. Lydint autobusų stotin, 5921 8| nes jai sukantis galva ir ledaka darąsi. Miško užuolankoje, 5922 10| smarkų darbininką. Per tą ledergą supūtų atuorėtis pradalgėse.~ 5923 3| graibstėsi tvorų. Lauke lijo ir ledijo. Žemė blizgėjo lyg stiklu 5924 24| nematomumo įsuktų ratų būtų leidęsi akmeniniu plentu. Žmonių 5925 9| nebeatsimintų. Tada tau leidimai ir valstybinės. Jis paprašė 5926 27| puolė ant ištiestos rankos, leidžiančios vieną po kito šūvius. Pusės 5927 14| atrodydavę. jog jis gyvas leidžiasi į kapą ir iš jo nebeiškils. 5928 7| svorio, panirdami į dugną, leisdami per save praplaukti miškui. 5929 25| kelias ne toks kaip jo. Ji leisis toli. O raišis neblogas 5930 1| išėjau puskarininkiu, jis leitenantu. Aš į mišką žydui malkų 5931 3| galingai šniokšdamas miškais, lėkdamas tyreliu iš pietų. Srūva 5932 7| ir žuvis kaip branktas lekia į krantą. Bet reikia tam 5933 19| beregint sulups, kad skiedros lėks į šalis, - ramiausiai pasakė 5934 16| sieną.~ Vilkija sruvo lėkštais žemais krantais, lėtais 5935 18| išsigelbėjimo, šviesesnio kranto, lėkšto, ramaus, švelniai vilnių 5936 15| Šeimininkė jaunoji - ką gi, lėlė, pirmą kartą uždėjusi ant 5937 5| tėveliai katalikai, seselės lelijėlės, broliukai dobiliukai, močiutės 5938 25| kuriai valia siausti ir lelioti nuo ryto iki vakaro visoje 5939 24| žodžiams dabar, kada jo piktas lėmimas pildėsi.~ Doveika kalbėjosi 5940 22| užtikrintai. Ir patsai, pikto lėmimo vedamas, atsirado čia, kad 5941 21| ir vargstu. Ne visiem juk lemta ponauti. Reikia ir juodnugarių. 5942 26| Ir tik vienoje vietoje, lemties pirštu nurodytoje. Ir todėl 5943 6| rankų...~ - Aha.~ - Ir lenda artyn. Kiša savo snukį...~ - 5944 13| Ištrinks mums nugaras. Lendam po tuo medžiu.~ - Ne, 5945 4| gerai, tai gerai. Gerti, lendravoti, katinais kniaukti, o Veronikai 5946 15| taip išstypusi. Sakytum lendrė paežery. O kiek čia seniai 5947 9| pakinktais ir vežimu. Ir lendrinis, šikšna aptrauktas botkotis 5948 21| nemėginau ir aš pasidaryti lengvaduoniu? Ir kas iš to išėjo? Nieko 5949 7| skleistis fantazijai ir lengvais sparnais nešė, kur tik panorėjai.~ 5950 14| daržo žolei ir baltam, lengvam debesėliui, krypuojančiam 5951 15| taikydamas kuo didžiausias lengvatas. Tad, gyvenant sutarime 5952 14| Nuspausti pirštai nebent lengvesnį darbą žadėjo, o laikas, 5953 9| iškilmingai prižadėjo, kad būtų lengvesnis vežimas, atgal su juom nebegrįžti. 5954 20| tasai, man arčiausias ir lengviausiai pasiekiamas? Parankiausias?~ - 5955 27| nuodų į valgį? Juk tai pats lengviausias būdas atsikratyti. Ir tas 5956 23| kalbą kitur, jis sutiko kaip lengvo, atgaivinančio vėjelio pūstelėjimą. 5957 1| šluotražiu ir nebenori dirbti. Lengvos duonos ieško. Tik kur visiems 5958 8| per vasarą. Bus lengvas lengvutis ir išsilaikys ilgai, - gyrėsi 5959 2| matyt, be proto, visus lenkdamas ir blaškydamas į šalis. 5960 26| platybėje iki miško, kur lapai, lenkdami vienas kitą spalvų turtingumu, 5961 15| praskrendant saulės taką. jų juodi lenkti sparnai žybčiojo kaip peilio 5962 7| vyriausias artojas, savo lenktinį peilį pasigalandęs į stalo 5963 7| duonos paraikysiu, - braukė lenktinio peilio ašmenis sau į šlaunį 5964 27| Jis stojo į pasiutusias lenktynes, išmesdamas paskutinį kauliuką. 5965 13| Julijana, ~ Graži pana, ~ Lenkų karalyčia, ~- uždainavo 5966 12| jau raudonavo čerpės ir lentelėmis dengti, nulieti švediškais 5967 3| GUŽIENĖS. Šalia, ant kitos lentelės, galu pridurtos prie didžiosios, 5968 13| šnarėjimo, migdančiai ramaus lentinio stogo gaudimo kaip kažin 5969 16| įsmeigus suomišką peilį stalo lentoje. Ir pasimušti teks - to, 5970 8| apmušta iš lauko dvieilėmis lentomis, statyta dar tada, kai žmonės 5971 23| tam aš išvariau aną vakarą lentpjūvės savininką, kad jis per daug 5972 20| pelną semiančių iš malūnų ir lentpjūvių ir kitų naudingų įmonių. 5973 27| vandenin. Jis turėjo pasiekti lentyną kampe ir pasiimti kišeninę 5974 12| raštinės stalu, kėdėmis ir lentynomis. Virtuvėje stovėjo daili 5975 3| buteliai pastebimai nyko iš lentynų. Gužaitės pasikeisdamos 5976 21| kur tokiu metu. Ir jaunąją lepūnę įkinkę nepaisydami, ar jai 5977 23| Keliais atvejais pasikėlė lermas, jog muzika pražuvo triukšme, 5978 15| nagais pakaušį. Išeis Julė, lervakojė, ir ką pastatysi jos vietoj? 5979 4| iš viršaus atsivėdėdamas lesė.~ - Keliais per muziką, 5980 7| Juodas, nepermatomas vanduo lėta srove stūmė susigrūdusią 5981 16| lėkštais žemais krantais, lėtais vingiais iš ten, iš ano, 5982 23| pati bjauriai surikusi.~ Lėtas ir nedrąsus Gužas atsistojo 5983 6| ženklus. Žingsnis savaime lėtėjo, kojos pametė žangųjį ritmą. 5984 1| rankos! - kišo Tilius savo letenas lyg neklaidingą įrodymą 5985 3| kokios rankos! Kaip šunies letenos. Laikas jau ir man pradėti. 5986 8| svajojo Agnė, švytuoklei lėtinant spartą ir mažinant skriejimo 5987 8| išlalėjo atgal. Tilius ir Agnė lėtino žingsnius, atsiliko tarpelį 5988 27| ir išlaikiusiu nuosaikiai lėtus judesius. Jie įsitikino, 5989 11| žodžius, kaip koty, paris, levendel, esencija. Jų buvo visokiausių 5990 12| pasienyje, sužydusiuose levendrų krūmuose. Jeigu žvilgsniu 5991 4| neišspragink.~ - Olia lia! Tai kas ji tokia? Kuom 5992 17| negu už jauno botago. Visa liaudies išmintis kalbėjo už tai.~ 5993 15| ruošti teatrą viso valsčiaus liaudžiai? Jie gali užeiti, prisėsti 5994 4| Milė.~ - Tu, gegute, liaukis.~ - Žinai, kad nebėra.~ - 5995 9| žinovas.~ - Romikas!~ - Liaukitės, ponai! Negražu taip. Atsiminkit, 5996 16| pušimis - tiesiais, ankštais, liaunais kamienais ir žaliais šakų 5997 22| virš galvos besisupančios liaunos, lanksčios šakos. Nejaugi 5998 4| pagalvojus. O Agnė - vaikas, liaunu liemenėliu, gniūžtanti nuo 5999 14| pereisiu keliais per muziką ir liausis.~ - Vai neprasidėk, Tiliau. 6000 26| taip švelniai, kaip tėra liečiamas pats trapiausias žiedas, 6001 25| lietus gulėjo paslika ir liejo ašaras. Agnė, toji gaivi 6002 14| Tegul pasikaria ir tegul liekasi tie, kuriems neatšipo dantys 6003 4| Tave gerai pakočios po liekną, ir bus sausa. Durnumėlis 6004 2| velniop nuleis ir atsivers lieknai. Šilto oro banga ateina 6005 2| gausit. Nepaliks popiermalkių liekne.~ - O kažin ar besugrįš?~ - 6006 26| viksvomis pasišiaušusio liekno. Ir skersai, ir išilgai, 6007 3| užsigrūdusios tarp miškų ir lieknų, savininkė. Jei ne jos dukterys, 6008 24| vandenį, kai nebus drėgmės lieknuose, tai kur jos pasidės?~ - 6009 4| O Agnė - vaikas, liaunu liemenėliu, gniūžtanti nuo menkiausio 6010 1| persisukęs ir svyruodamas visu liemeniu, Petras stovėjo kaip sustiręs, 6011 6| medžiai - tiesūs rusvi pušų liemenys, eglių dantys ir kai kur 6012 12| seniui į kaktą. Ir nesuriktų, liepdama jam nešdintis kuo greičiausiai 6013 4| paleido...~ - Kas tau liepia žiūrėti? Jei nepatinka, 6014 3| niekad nežinojo ir medaus liepinių statinaičių nesukraudavo 6015 19| kad netingi, ir savuosius lieps trinti. Sakys, kad moterims 6016 6| blizgėjo upės posūkyje, sužiebė liepsnas Virsnių vienkiemių languose 6017 27| stiklus, tiško gyvo žaizdro liepsnom. Per šešetą kilometrų nuo 6018 24| aruodais, ne tvartai su liepsnose žūstančiais gyvuliais. Žmonės 6019 24| Žmonių riksmai dingo jame. Liepsnų blūškiai šoko į viršų, ir 6020 19| sustatytų į vieną eilę ir lieptų skaityti, tai pasimesčiau. 6021 7| alksnynėlius, nunešdami lieptus, žuvų perkalus, išgriaudami 6022 11| žemyn. Grietinės atskirai. Liesąjį leidosi kiekvienas į savo 6023 9| aukštu batuko užkulniu liesdama grindies lentą. Lenta tįso 6024 20| Vešlios žandenos jį darė dar liesesnį ir daugiau pakritusį. O