| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
12052 6| blindžių ir karklų pūkuotais pumpurais, paraudusiais žirginiais 12053 8| pavasario dieną, medžių pumpurams plyštant ir išvyniojant 12054 6| nukibusi geltonomis plyštančių pumpurų spurgomis, į kurią suskrido 12055 19| Tugaudis susigraibė marškinių pundelį.~ - Duotum mergai, ir 12056 12| stipriausių, turinti platų punktų tinklą, įrengtų pagal paskutinį 12057 15| netekus galios visuose punktuose su viršvalandžiais, su posėdžių, 12058 17| namus miesto dykūnus. Jie punta tavo gerą ir išeidami palieka 12059 3| viršumi, atremtas į gėlių puodą. Jis pats sėdėjo kampe, 12060 17| gabalais nuo šonų.~ - Pagyrų puodas - netaukuotas, - migdamas 12061 4| kaišiojo žabus į priežadą. Puode kliuksėjo vanduo, turbūt 12062 24| virtuvės. Kas kaušą, kas puodelį ar samtį kokį pasigavęs, 12063 24| suodžių. Kakta paišina lyg puodo dugnas, - nusistebėjo Monika 12064 7| trisdešimt penkerių, su dideliu puodu, keliamu nuo priežados, 12065 24| Po kelis apstoję kibirą, puoduku nubraukę putas, leido aplink. 12066 22| ragaišius ir visokių mėsų puodus išvirti šaltienai. Ir visa 12067 19| ir nedašutęs ir kad tavo puodynė kaip kazalėko, tai visi 12068 8| Stalai apdengti ir po aukštą puodynėlę su blindžių šakelėmis, nusipūkavusiomis, 12069 1| šniūrais vožiamos ant tuščių puodynių. Gerai galvai to nereikia. 12070 11| patys šeimininkai, piktai puolami snaudulio ir įkyrių musių. 12071 20| tvoti kaip sunkiu ir patogiu puolamuoju ginklu. Jis nesiskubino 12072 20| slogais ir vasaros tvanka, puolančia iš aukšto, kurios nusiaubiančiame 12073 3| nė šen, nė ten.~ - Kur puoli, kaip uodegon įkirptas!~ - 12074 16| pasiruošę atremti bet kurį puolimą. Trumpomis kelnaitėmis, 12075 16| teaptariamų pašnabždomis, puoselėjamų savyje ir ketinamų atlikti 12076 22| trupiniai tenka nuo anos puotos stalo? Nuo anos? Ne. Ir 12077 21| buvo bažnyčioje, kaip jis puošdavosi. Ūsai suraityti ir pritepti 12078 5| blizgančios skardos gabalai puošė jo seno žipono krūtinę. 12079 17| reikmenę savo jaukaus lizdo puošimui kaip tikri įsimylėję jaunuoliai. 12080 19| laiško. Rašau ir ašaras kaip pupas barstau ant popieriaus. 12081 9| jam ašaros rieda? Ve, kaip pupos.~ - Tai ko tu bliauni, 12082 7| visos rankos kibs į žemę, ją purens, draskys ir bers grūdą. 12083 13| primina koja ir įspaudžia į purią dirvą. O po to buvę blogi 12084 20| Agnės, tos geltonplaukės purienos. To pūkuoto vieversėlio.~ 12085 13| žingsnis, paliekąs pėdas purioje žemėje, jį tolino, tolino. 12086 6| kraujo lašais žėrėjo virš purios samanos, klastingai pasikiožinusios 12087 7| mergą.~ Ji atsikalbinėjo, purkštavo. Tai tas, tai tas negerai. 12088 11| darbavosi meškeriotojai. Purslai tiško nuo akmenų, pasauliui 12089 12| prisilietimo šaltį taip gyvai, taip purtančiai, jog niekad jo vėliau nebeatsikratė. 12090 14| milžiniško ir masinamai purtančio, tėvo pereito beveik basomis 12091 11| Gerai, - staiga jį persmelkė purtanti, kaip svaigi pagunda, mintis. 12092 11| kvaptis. Stiprus, smelkiamai purtantis noras kėlė jo ranką prie 12093 13| pakilo tik tampomas už kojos, purtomas už peties, tačiau toks lengvas, 12094 17| ragina, o tie atsisakinėja, purtosi, bet geria viską iš eilės.~ - 12095 24| purtė rankoje taip, kaip purtytų susigavęs neklaužadą šuniuką. 12096 15| už vyro, jai pasogos du pūru pinigų davė. Smulkių, varinių, 12097 8| pakraštį, kad neaptaškytų purvais. Vadžiomis įtemptas arklys 12098 3| permirkusia sermėga, palikdami purvinas dėmes ant jų. Priešais tarškėjo 12099 11| ant grindų, valkiojama po purvynus vargingoje grįžimo kelionėje - 12100 5| su čvertka. Nori?~ - Pusantro, ir neškis.~ Iš kilos 12101 3| gali užvaryti, iš karto po pusašį. Tai ne mūsų ožkos - apmaudingai 12102 12| iškarpytais vasariniais pusbačiais, per kelius padubusiomis 12103 18| po kaklu, pablizgintais, pusbačių auliukais.~ - Savo pono 12104 18| jusdama jų žvilgsnius ir pusbalsius aptarimus. Didžiausias būrelis 12105 7| toks minkštakiaušis, su pusberniu. Čionai drabužius gali susikabinti 12106 2| stipruoliai tokie, jog duodasi pusberniui braukyti per nosį. Įkaitinti 12107 4| degtienės!~ - Tik du pusbonkiai spirito bėra likę, - pastebėjo 12108 24| tas tereiškia, kiek tau pusbonkis su silkės galva. Ir tai 12109 15| Jis paėmė alaus ir pusbutelį. Ir godžiai išgėrė stiklinę. 12110 1| krypuodami priešpriešiais, pūsdami dūmus vienas kitam į akis. 12111 21| gerai. Nudainuosiu kaip tavo pusdėdis Petras savo amželį, ir po 12112 6| užleidžiančių vietą skursnoms puselėms ir beržiukams. Pritvinkusios 12113 21| susiklodamos kalnais abiejose pusėse.~ Jau išsimušė griovkasiai 12114 6| paliekant mėšlą, pabiras ir pusgirčius piliečius savo tarpduriuose 12115 4| Jau gal ir laikas. Po pusiaugavėnio, - pritarė šeimininkė.~ - 12116 14| nukreipti jos pusėn, ir jie pusiaukely susitinka.~ Ji nebegalėjo 12117 2| sulaikanti įlūžusį kirlį pusiaukelyje arba kitam suteikianti velniškos 12118 13| Vaidžiūnuose, kurį dirbo pusininkas. Nuo švento Jurgio jis ketino 12119 13| tebešeimininkaujant, prieš gerą puskapį metų, tarnavusi čia tokia 12120 14| Bet juk tu ne kareivis? Tu puskarininkis? Ir tau kiti pagarbą atiduoda, - 12121 19| Tai jos dantų žymės dviem puslankiais - priešpriešiais. Ir dabar 12122 12| kieta ir kaip vyrui maža. Ir pūslėmis nesudirbta kaip kaimiečio.~ - 12123 12| alaus, - ji sugraibė sunkų puslitį.~ - Ačiū, ačiū. Tai į 12124 12| jeigu kartais dar koks puslitis, tai ir alaus išgerčiau.~ 12125 5| Susirinkit! Susirinkit!~ Už puslitrį senis šaukė visam turgui 12126 13| žmona tokio vyro. Tarytum pusmergė, išleista išeigai, bažnyčion 12127 21| palaukti esą galima kokį pusmetį. Kiek ji tada turės metų? 12128 3| kupras iš sniego. Aštrūs pusnių žambai trupėjo, leidosi, 12129 1| negu markstytis iki pažastų pusnyse. Neblogai ir sargu kokioj 12130 12| atsimenant, jog ji atvažiavo pusplikė, ir lagaminuose aptrinti 12131 3| Visokie paveikslai: gražios pusplikės ir begėdiškai besižargstančios 12132 18| nesubrendėlio pasitikėjimu. Tik pusprotis galėjo moterį parsivesti 12133 13| žagrę sėdyboje, šaukiančius pusryčiams, gręžėsi viduryje varsnų 12134 15| ir Veronikai - jo šauniai pusseserei? Jos troboj jie tarėsi ir 12135 9| pakišo sklidiną stiklinę pusspiritės.~ - Visą, visą. Lig dugno. 12136 27| kaip rasa dobilo trilapyje. Pūsta skaidraus stiklo ropinė 12137 23| lengvo, atgaivinančio vėjelio pūstelėjimą. Šiuo metu jis muštis nenorėjo.~ - 12138 5| kaipgi, mamunyt, šventą Roką pūstelninką su šuneliu, jam taką nuodėguliu 12139 23| suskaityti iki penkių. Každaila pustęsis delnus lyg imtynėms su meška. 12140 14| netvarkingas jo jaunų jėgų pustymas neatsiliepė. Užaugo, peržengdamas 12141 10| pradėjom tarnystę tose pūstynėse, tai ir pabūkim, žiūrėsim, 12142 5| žmogaus jam reikia. Per pusvalandį jis pristato pageidaujamą, 12143 22| viską. Iš kur jis žino, tas pusvelnis? Tas kiurksantis ant slenksčio 12144 7| drimbančio per kraštus tiršta puta.~ Ką jis sapnavo pirmą 12145 8| Gražiai nusistojusia putele alus taisė nuotaikas ir 12146 9| atsikratęs tokio piliečio, - pūtėsi vachmistra.~ Netrukus 12147 1| trumpais storais pirštais, putnios, lyg patinusios. Jos blizgėjo 12148 3| šnypštimas skysčio. Jis girdėjo putojančio selterio smulkučių lašelių 12149 6| nenorint iš karto užlieti žemės putojančiu gaivalu. Minkštas vėjas 12150 13| drėkinami pirštai čirškėjo ir putojo.~ - Ėda?~ - Ne.~ - 12151 12| kryksėjimas, ir jaukus, minkštas putpelės plastėjimas, ir geležinis, 12152 10| pat, nes dubenį baltintos putrienės supilstė nė nekramtydamas 12153 6| dirba. Kaip didelė varlė pūtuoja šonais. Einu pažiūrėti, 12154 27| naudos ir patogumo. Jis bus puvėsių stuobriu, kad ant jo trąšiai 12155 26| miško tankmėje seno kelmo pūzras tik pradedant temti ir vėliau, 12156 16| kirtimuose jau kalėsi jaunutės pušaitės retais ilgais spygliais 12157 21| aukštas ir lieknas kaip pušelė skynime. Kitas jau tikrai 12158 16| nusagstyti kur ne kur sėklinėmis pušimis - tiesiais, ankštais, liaunais 12159 12| dugne tebestovi nugrimzdęs pušynas. Tinklo nenuleisi į jo vandenį. 12160 20| Basiuliškių žemėse. Eglyno ir pušyno - rinktinio, statybinio 12161 19| su pilnu buteliu. Buvusio pykčio nė žymės. Jo ilgam kūne 12162 13| atsitiko, - nesitverdamas pykčiu pamanė vyras. Savo liežuviu 12163 24| pradžia. Tokios kalbos labai pykino Joną, kurs ir taip nirto 12164 21| mano kaulus. Tai rimtai pyksta tavo mama?~ - Rimtai. 12165 21| mama?~ - Rimtai. Ir aš pykstu.~ - Abidvi. Vaje, kaip 12166 14| jau ne kibirais, o upėmis pylęs, ir taip klaikiai žaibavę, 12167 8| ir atviroje saulei, jau pylėsi skaisčiu žalumu veja, nusagstyta 12168 10| kalėdninkus į klėtį atiduoti pyliavos. Vaikis sekė įkandin - padėti. 12169 24| vaikai iš smėlio išpila pylimą, įsivaizduojant apsaugą 12170 3| renčiami tiltai per upes ir pylimai per balas. Jis turėjo reikalų 12171 11| daugybe kitų mūrų. Kaip ir pylimas, iškeltas ir įrengtas taip, 12172 18| į nenutrūkstamą šviesos pynę, mirguliavo ir suposi lyg 12173 5| vaistažolės, šaknelės, svogūnų pynės, džiovintų grybų virtinės, 12174 1| Gera moteraitė, kad ją kur pypkakotis.~ - Pačiam tai jau kaip 12175 3| miestų vaizdai, ponai su pypkėm ir cigarais, šunys, arkliai, 12176 9| nuėjo sau, - ramiausiai pypkiavo šlubasis virtuvėje, ausis 12177 7| Viralinėje apsėdę priežadą, pypkiavosi vyrai, spjaudydami apkartusiomis 12178 24| greičiau. negu išrūkytum porą pypkių. Ugnis tesustotų palaukėje. 12179 18| nepritiktų, - šnekėjo tas patsai pypkius, nušutintas vidaus tvankos 12180 2| gelsvoje lempos šviesoje ir pypkorių dūmuose šmėkščioja moteriški 12181 27| Laurynas rūkė savo pypkutę, atsišliejęs medžio, persiėmęs 12182 20| žiedais. Ir dūmelis iš jo pypkutės švilavo, kopdamas stačiai 12183 21| Lengva duona. Ir tu, Agne, pyragą valgysi ir arbatą gersi 12184 25| permaina mergaitės nusistatyme. Pyrago iškepsianti tai dienai ir 12185 1| tokius įnagius, ne duona - pyragu gali misti. Gyvas žarijas 12186 20| Tilius tarė:~ - Štai ką radau.~ - Nerastum, jei nebūtum 12187 1| ta giminystė. Nuo pančio radimo, kaip sako pas mus. Tačiau 12188 24| minties trenkta. Lyg kokio radinio be galo maloniai nuteikta. 12189 6| du tokie jaučiai susirėmė ragais.~ - Ar tau labai bloga 12190 8| stalo, kaišiodamas burnon ragaišio trupinius ir nusiurbdamas 12191 10| trobą apsikuopti, bet ir ragaišių prikepti, padaryti alaus, 12192 22| sudoroti paukščius, iškepti ragaišius ir visokių mėsų puodus išvirti 12193 9| ją dainuodavom, veždami raganas iš savo sodžiaus. Būdavo 12194 4| į aslą.~ - Atsibusk, raganiau, - daužė jo pakaušį.- Ar 12195 25| sau tą Tilių ir tą šlubį raganių. Jie abu man tiek terūpi 12196 22| sulaužytų kaulų kratinys, kaip raganius miške, prie savo samanų 12197 10| išliežti liežuviu akį. Visokių raganysčių žinojo senė.~ Nuo polaidžio 12198 19| jos. Jis juk plėšėsi iš tų raganystėmis apsėstų miškų. O sulaikė 12199 1| pratisai, lyg skerdžiaus ragas.~ Neilgtrukus lyg tai 12200 25| šviesiu ryto sapnu. Ji buvo ragavusi džiaugsmo ir visa jam atidavusi, 12201 17| Doveika tik pilsto, Monika tik ragina, o tie atsisakinėja, purtosi, 12202 2| snaudi, Petrai? - pasipylė raginimai. ~ Miškakirčiai neramiai 12203 16| Aižydamosi biro į šimtus raginių, persisunkusių sakais žvynelių 12204 19| supliekęs.~ - Buvau, gegute raiboji.~ - Ei, tu ir nusikeikti 12205 8| Tilius tarė:~ - Akys raibsta. Matau, jog neišsirinksiu. 12206 3| žodžius pačiom stambiausiom raidėm, ir tas darbas jam sekėsi 12207 17| jau kurgi. Pučiasi kaip rainasis, per nugarą braukomas. Apsimeta, 12208 3| kuriame juodavo išdegintas raitelis - tos valdžios ženklas. 12209 8| linksmiau.~ Važiuoti, raiti ir pėsti traukė namolei 12210 3| ir pasiekti patyrelį, tad raitoriai su šluotomis ir karvių barškalais 12211 3| Retai kada teįsiverždavo raitų vijikų balsai. Bitėms lengviau 12212 11| atamano ūsus ir, jų galus raitydamas pirštais, taikstėsi užmesti 12213 3| braukdamas lubas, užniko raityti rankoves.~ Rėksnys atsilošė. 12214 9| tuomi suraizgė viską. Tam raizgymui galo nesimato. Ir nesimatys, 12215 7| išbristi iš keistos nakties raizgynės? Ar ji.būtų padėjusi jam 12216 9| nelabųjų širdys, - tikino raišasis ir pradėjo dainuoti: ~ 12217 10| mažiau dejavo:~ - Ir tam raišeliui juk trys rubliai. Nu, ar 12218 10| jau bažnytiniai padėkoję raišiojosi maišus, vaikis pagavo klebono 12219 25| kaip jo. Ji leisis toli. O raišis neblogas dėdžius. Ne kartą 12220 24| nuplauti! - rėkavo Basiuliškių raišius taip narsiai, lyg tikras 12221 24| rugpjūčio dangumi, jo begalybę raižant krintančioms žvaigždėms. 12222 1| Metro ilgio pagaliais raižė nuleistą eglę, krypuodami 12223 1| stažui atlikti. Eina per rajoną Stulgys toks, baltu diržu, 12224 12| su meškere. O jos tokios rajos ir alkanos, kad sulaužo 12225 23| augliumi, kurio alkiui ir rajumui nėra vardo ir panašumo aplinkoje.~ 12226 1| klastingai merkė Petras, rakinėdamas nužlebentą pypkę.~ - 12227 17| kai nė tos širdies, nė rakto, nė dvasios. Kas tada namai, 12228 15| kuriam galėtum patikėti raktus ir laikrodį. Greitosiomis 12229 11| iš botago kirčio senai, rambiai kumelei, kai, kritęs į vežimą, 12230 20| jai rūpi, kad kuo geresni, ramesni išaugtų, Dievą ir valdžią 12231 22| seneliai anais geraisiais, ramiaisiais laikais. Pjūties įkarštyje 12232 8| Ir kur benupulsi šiame ramiam kampely, kur viskas teturi 12233 4| Mergelės kaip katės, - ramių ramiausia motina.~ O Tiliui vis 12234 26| Dėl jo? Gali būti ramiausias. Jis patikimesnis sargas 12235 20| tingiai judino lapus ir raminamai ošė virš jo gausių trobesių 12236 17| rodė savo dvasios didybę, ramindamas ir guosdamas išrinktąją. 12237 25| nepasiekiamas. Daugis anų ramiųjų gyventojų ir nemėgino kelti 12238 3| laužė blakstienas. Kiti ramstėsi į sienas, šviežiai išlipintas 12239 9| būti ginklas, jo galybės ramstis, paslėptas.~ - Nu, nu, 12240 11| eilės pieną vežti ir, sienas ramstydami, pliaukšdavo ir žvengdavo, 12241 15| Tiliau, ar ne pats ten ramulę suki? Mačiau, mačiau, nesižegnok, 12242 27| ant kėdės ir laukti. Jo ramybė, tik peržengus namų slenkstį, 12243 6| miške. Bet lai netrukdė ramybei ir poilsiui. Miškas dūsavo 12244 8| spengia nuo tylos ir sočios ramybės. Blakstienos lūžta ir pridengia 12245 1| negalėtų būti? Pareini ir randi. Prašau, mes tamstą kviečiame 12246 23| kaip bus po to, be gilaus rando jis jau nebegalėjo užgyti.~ 12247 19| Každailai į jau ir taip randuotą snukį.~ - Ogo go go... - 12248 1| paprotį, nors jaunasis vaipėsi rangydamasis ant sniego šlapiais keliais. 12249 11| balta ir permatoma mažytė rankelė pakilo ir vedžiojo išdėstytus 12250 21| moki sulaužyti. Su tokiom rankelėm, - pastebėjo Agnė, anaiptol 12251 1| Ką ėmė, ką lietė tomis rankelėmis, viskas lūžo ir trupėjo. 12252 21| glostys tavo veidelius, tik rankeles baltas bučiuos ir sakys...~ - 12253 9| Ji tebesilaikė durų rankenos, viena koja atsispyrusi 12254 26| kaip sekti, įsitvėrus arklo rankenų, skaudžiai nuobodžioje ražienų 12255 5| bobturgis. Ant kėdelių, ant rankinių vežimėlių ir rogučių, stačiai 12256 24| plavinėjo ir keikdamasi rankiojo. Protą apsuko šeimininkui. 12257 22| Jis norėjo nejučiom jos rankon įsprausti suglamžytą pinigą.~ - 12258 12| neatsilikti ir Gužienė, trumpom rankovėm, skysta bliuzele, pilnakrūtė 12259 16| paraitytomis marškinių rankovėmis, klegą ir šūkaują taip, 12260 5| Jis pasiūlė penkinę rankpinigių. Ir sandėrio aplaistymui, 12261 7| sienos muškietą, užtaisytą rankulipkėm. Tokiam ir miegas budrus, 12262 5| šviesybės nematančio, jūsų rankytes išbučiuosiu, veidelius nuglostysiu... 12263 5| Pora vikrių patarnautojų su rankšluosčiais ant pečių šmirinėjo su pilnais 12264 4| darė. Nešė vandenį, nešė rankšluosčius. Gužas išėjo arklio kinkyti. 12265 3| vandenį, žibalą ir silkių rasalą.~ - Mes geriam ir žibalą. 12266 5| įrodydamas jos riebumą. Rasalas taškėsi ir varvėjo, žmogui 12267 5| aplipę žvynais ir blizgą nuo rasalo, stengėsi privilioti pirkėjus.~ - 12268 7| tvarka.~ - Na, kad šitaip rasčiau, tai nemaniau. Šeimynai 12269 18| mėtėsi, įsitraukdama ir rasdama malonumo. Žvalios moteriškės 12270 14| palyginimus ir daugelyje vietų rasdamas jo pranašumą. Tėvas tikėjo 12271 23| turėjo saugotis ir to.~ Ji rasdavo laiko ir dieną. Ji mokėjo 12272 4| dar, dar. O kai tik kokią raselę paimu, tai tuojau jakna 12273 10| piemeniui pasilikti. Kurgi jis rasiąs tiek šeškų, zuikių ir kitokių 12274 9| gerą vietą.~ - Mergų ar rasim ten?~ - Kiek tik nori. 12275 24| gal statinėse kas nors rasis, - guodėsi Doveika. Jis 12276 26| kažin kaip keista, kai kakta rasoja stambiais lašais. Jis nevykusiai 12277 10| pečius.~ Moters akys rasojo palaiminga drėgme, ir ji 12278 22| atsimušusios eglynuose, grįžo rasotais vasarojais. Dar ne visi 12279 15| ramių ramiausiai. Šalti, rasoti snukiai pakilo ir didelės 12280 12| Gižiai čyravo griežlė, rasotu vasarojumi atbrisdama po 12281 12| sriautas tvino pro langą, pro rasotus krūmų lapus, pro langines 12282 13| Jis stebėjosi, kaip gali rastis kitų minčių jo galvoje tokiu 12283 27| buvo pritaikytos šukos, rastos aną vasaros dieną dar šiltame 12284 10| kur nuvežti.~ - Jei rastum kur aruodėlį klėties kampe... 12285 23| ir tylėjo.~ - Kur mes rastume geriau? Jei tu žinai, tai 12286 2| nereiškia Petrui vartyti rąstus ir nešioti pačias storąsias 12287 10| Vakarais, kai moterys sukosi su rateliais ir vėliau staklėmis, vyrai 12288 13| akyse kažin kokie žalsvi ratilai vėlėsi, tai priartėdami, 12289 21| savaitės gale, bet užtat ratuoto. Moksleiviai skaičiavo, 12290 18| šešėliuose ir nakty kaip gaili rauda pavargusio ir nebeįstengiančio 12291 17| geso saulėleidžių gaisras. Raudo dar viena debesėlio pusė, 12292 4| nelaimės išsiliejo į bejėgį raudojimą ir šnirpštimą.~ Tuo tarpu 12293 10| tvartai, baltomis sienomis, raudonais stogais, nusižiūrėjus į 12294 10| pačiu papildytų tarbelę su raudonaisiais.~ Žemės tedirbo gal ketvirtąją 12295 12| turtingi, ramūs ir sotūs, jau raudonavo čerpės ir lentelėmis dengti, 12296 19| kad neišsiduotų staigaus raudonio, žarijomis užpylusio veidus. 12297 27| Jo nugarą tvilkė gaisro raudonis. Jo veido nebuvo galima 12298 8| sparnų plunksnos žėrėjo raudoniu, ir nuo jų biro gaili rasa, 12299 10| ir varnos. Jei ne marai, raudonligės ir juodligės visokios, šita 12300 9| buvo matęs ją. Jeigu lašas raudono vyno prie jos lūpų? Ar jis 12301 7| išsiaiškinti, kad lašas raudonojo vyno, kurį jis regėjo ant 12302 3| matėsi keletas mažų buteliukų raudonomis etiketėmis.~ - Tai tik 12303 27| šautuvo imti. Nereikėjo.~ Raudonos gaisro dėmės krito ant Basiuliškių 12304 11| molėtų krantų.~ Didžiulis raudonų plytų pastatas nudulkėjusiais 12305 11| grįžę iš Rusijos. Jie buvę raudonųjų komisarais ir gerai pasipelnę 12306 1| greičiausiai ir buvo vadinamas Raudonuoju, - sulipę pluoštai draikėsi 12307 7| bildėjo klumpės. Tvirta ir raudonveidė Julė, pasidavusi pirmyn 12308 3| bulves, nusunkdami drumzliną raugą. Tačiau miškakirčiams, apyniekiai 12309 17| svečiai tai gardžiavosi, tai raukėsi, tai purtėsi išgėrę. Ir 12310 21| suaugę antakiai ir statmena raukšlė tarp jų, kai nutilęs mėgindavo 12311 13| antakių įsivagojo dviem raukšlelėm. Ir akys susiaurėjo iki 12312 1| beveik dingo galybėje smulkių raukšlelių. - O tau, rodos, jaunoji 12313 4| nosies iki lūpų kampų dalijo raukšlės.~ - Jau gal ir laikas. 12314 20| tvirtu ir sužiedėjusiu savo raumenimis ir krauju, ne anuo - šventadieniniu, 12315 22| neišsiduoti nė menkiausio raumens krustelėjimu. Jis bailiai 12316 22| tolo su kiekvienu ritmingu raumenų judesiu. Jis tolinosi nuo 12317 18| Kuriame atsileistų įveržti raumenys, sudrėktų perdžiūvęs gomurys, 12318 24| Na, padegė tai padegė. Rauna juos velniai. Ar maži valdžios 12319 10| tėviškės. Vaikystėje nugalėjusi raupus, didelį atsparumą įgijusi. 12320 3| statybose - kur tiesiami keliai, rausiami prakasai per kalnus, renčiami 12321 19| smalinyčia durpyne, uogienojams raustant ir sirpstant, gyvatėms spraudžiantis 12322 24| kastuvais versti velėnas, rausti, mindyti nuodėgulius ir 12323 21| šeimininkė prie ugnies, žėruodama rausvais veidais, praėjo šienapjūtė. 12324 9| auskarai suposi, laidydami rausvas kibirkštis. Tilius neabejojo, 12325 7| tačiau pro ūkanas mušėsi rausvi aušros sparnai. Šlubis sėdėjo 12326 18| stalelio, mažą, prislopintą rausvo stiklinio gaubto ir, numetusi 12327 27| viensėdijų kuokštus, nušvitusius rausvoje prievakario saulėje. Skaudžiai 12328 11| kaitriai jaunas ir ryto rausvumu gundančias lūpas, ir baltą 12329 11| klaikiai blizgėjo, mėtydama rausvus, žalsvus ir dar kitokius 12330 14| Galės lakstyti ir plaukus rauti, galės vadinti visokiais 12331 3| žmones ir subuvimus. Amžinai rautis su karvėmis Basiuliškių 12332 12| juodai dienai. Ir mergos, ravėdamos daržus, sukritusios vagoje, 12333 14| taškų ir brūkšnelių, tartum, rašalo buteliukui sudužus, aptaškytų 12334 9| popierium ir bjauriai sulieto rašalu. Net ašara prasisunkė jam, 12335 17| punkte? Ji skaitė knygas, rašinėjo tėvams laiškus ir laukė 12336 20| mokykla, tuo tarpu knygos rašomos tik pramogoms. Kiti tvirtina, 12337 7| kurios sudarė savotišką raštą lyg audinyje.~ Tada pasirodė 12338 12| pienininkystės mokyklą. Centras savo rašte paaiškino, kad tai tik laikinai, 12339 11| kaimiečių priešais valsčiaus raštinę, įsitvėrusių rankose kaduginius 12340 12| Ypač didesnysis, numatytas raštinei, kurį pienininkė galėjo 12341 9| visais kampais nuovados raštinėje. Kvatojosi, net atsilošdamas 12342 12| švarkelio kišenės, rodė jį esant raštingą. Avėjo rudais iškarpytais 12343 19| nusižeminęs, kaip būdavo rašys laiškus iš Amerikos. Ar 12344 24| žmonės apsidairė, aplink tik ražienomis cypavo vėjas. Piemenys išsileido 12345 27| liūdnai čivirendamos tuščiose ražienose, turėdamos prieš save begalinę 12346 8| vyrus. Šeimyninės grindys ražu ištrintos. Lentos tik baltuoja, 12347 11| išmetusi rankas, apimta tingaus rąžulio, užsimerkusi, o lūpos minkštos 12348 7| peršokantis aplinkinį. Šis buvo realus ir per aiškiai bylojo savo 12349 11| dabar sakome.~ - Kam man receptas?~ - Be jo, tamstele, 12350 11| meliodiją.~ - Gi be to bieso recepto ar jau jūs nieko neturite? - 12351 12| Ar vienam iš tų centro referentų ar instruktorių ji negalėjo 12352 16| žemę, kurią buvau gavęs iš reformos.~ - Kaip tai atėmė?~ - 12353 8| išnešk mums porą pakelių "Regatos". O gal dar ir skaidriosios 12354 18| išsiruošęs? - kalbino Doveikienė, regėdama piemenį šventiškai apsitaisiusį, 12355 26| gęstančią saulę taip, lyg jų regėtų paskutinį kartą. Gal paskutinį 12356 1| tau to užtenka.~ Tilių regimai veikė Petro žodžiai, jo 12357 2| susiklostė tam tikrais, aiškiai regimais sluoksniais, įsiraižė savitomis 12358 15| toliau aukštumėlėje bus regimi kasdien ir kasnakt. Jis 12359 3| kaip juodą mišką, kur nieko regimo, nieko apčiuopiamo toje 12360 6| užimdamas vis didesnę ir didesnę regimojo pasaulio dalį. Kartą jį 12361 18| pasikeistų kas tarpmiškės reginyje, jei gulėtų jis, Doveika 12362 7| sugrąžė kaip sietą. O kur reik, nepataikė?~ - Kaip nepataikė? 12363 4| ištraukė nuo savęs savo pačios reikalams užkeiktą skaidriosios butelį 12364 10| Replėm nagus lupinėjo, reikalaudami pinigų. Inkstus atmušė, 12365 17| ūkininkas. Kieto gyvenimo reikalauja žemė iš žmogaus, gyvenančio 12366 2| Už dyką nevežkit. Reikalaukit ir gausit. Nepaliks popiermalkių 12367 2| naujo. Gali žydas patenkinti reikalavimą, bet kas jam? Tie keli naujai 12368 18| Kaimynai talkininkavo šiame reikale nekviečiami, neraginami. 12369 8| visais nemažam klebono ūkiui reikalingais trobesiais turėjo tas pačias 12370 12| manąs, kad čia ji buvusi reikalingiausia. Galbūt?~ Galop žmogus 12371 20| namuose yra ir kitokio turto, reikalingo švelnios globos ir godonės, 12372 12| ir paimdavo pavyzdžius, reikalingus analizei. Kad pasijustų 12373 17| apžiūrinėjo, rinkosi visokia reikmenę savo jaukaus lizdo puošimui 12374 10| ir ąžuolus įvairiai namų reikmenei. Visų gausių trobesių pašaliai 12375 11| atrodė nepaprastai, visos tos reikmenės: dantų šepetėliai, pastos, 12376 16| keptuvėmis ir kitomis virtuvės reikmenimis. Jie patys gaminsis valgį. 12377 4| tamsumėlis - ganą, gana. Kaip reiks parvažiuoti, sako Špicas, 12378 16| vandens, atliekant sunkų ir reikšmingą darbą. Vieni tikėjosi naudingai 12379 15| gali patapti svarbiais ir reikšmingais, bent jau tokiais, jog niekai 12380 19| kas šiuo atveju turėtų reikšti ką nors iš tokių dalykų 12381 23| kurių parodymas kitiems reikštų visišką praradimą ir galą 12382 18| nepatirtų ir nenujaustų reiškinių. Pro vienus jų ji galėjo 12383 18| lizdelį ir patupdė patelę. Ir rėkauja dabar, nesiliaudamas iš 12384 20| Grįžau. Tavęs pasiilgau. Rėkdama parbėgau kaip mergaitė. 12385 5| kauline apikakle vyriokas, rėkdamas:~ - Pora - lična! Pora - 12386 11| ruošdamasis kelionei. Gerai rėkiant, būtų galima susikalbėti. 12387 26| mintis jau buvo garsiai rėkiantis ir nusiaubiantis gandas.~ - 12388 5| komendanto. Nors ir labai geras rekomendacijas turi.~ - Banditai!~ - 12389 14| Su geromis kuopos vado rekomendacijomis jis įniko rašyti prašymus. 12390 3| užniko raityti rankoves.~ Rėksnys atsilošė. Gyslotos rankos 12391 11| barkštelėjo botkočio galu į lango rėmą.~ Viduj sušneko, subildėjo 12392 22| pasipils. Stiklai su visais rėmais.~ Už upės garsiai šūkavo. 12393 5| prisimerkdamas ir susiraukdamas, lyg remdamasis pats su savim, lyg pajutęs 12394 4| Išdžiūtų bematant kaip rėmens svilinamas gomurys.~ - 12395 26| kaip ir kiekvieną kartą, remiamas sąžinės maudulio, manė darąs 12396 8| ką nors, kaip Agnė dabar remiasi į jo petį, koja už kojos 12397 18| barbenimas ir tylus girgždesys rėmo, atsiveriant langui? Kas 12398 8| nors žmonės turi gyventi, remtis į ką nors, kaip Agnė dabar 12399 20| tai sutalpinama į valandų rėmus, tai nežinia, kas dar gali 12400 3| rausiami prakasai per kalnus, renčiami tiltai per upes ir pylimai 12401 26| pasauliui, kaip atrodė žemė, rengiama poilsiui, lyg jaunoji, lyg 12402 12| upės, paskandindama tilto rentinį, nuplaudama juodalksnius 12403 10| kojų apačias svilindami. Replėm nagus lupinėjo, reikalaudami 12404 2| pačių spalvų deriniu ir, lyg replėmis nutempta žemyn, visiškai 12405 22| sviestą ir tomis pat kojomis rėpliojo sūrio riekutėmis. O kitos 12406 8| Medinė, bet ne iš mažųjų, ręsta iš rinktinių pušies sienojų, 12407 27| Laiko buvo pakankamai. Užėjo restoranan, kur užeidavo visada anksčiau, 12408 5| savo ūgiu ir statumu mažam restorano kambarėly. Doveika paspaudė 12409 24| vis pušelės ir kadugiai retėjo, ir liepsna driekėsi pažeme, 12410 27| senelė leido laisvai klestėti retiems ūsams ir retai žilai barzdai 12411 4| Vis tebelyja. Kaip rėtis dangus prakiuro. O tamsumėlis - 12412 12| išmanė. Ploną vasarinę kepurę reto, beveik tinklinio jūrų žolių 12413 11| laikas ir vargas. Ir tos retos atvangos valandos, skandinamos 12414 18| susivėlusiais plaukais, retu linguojančiu žingsniu. Ji 12415 16| Moterys, pastebėjusios tokius retus paukščius, padūko lakstyti 12416 15| prieš valdžią susimokys, revoliucijas kels. Ką tu jiems?~ Vargas 12417 11| komisarais ir gerai pasipelnę revoliucijos metais. O grįžę pliki, kiaurom 12418 27| žodžius, kartojo sakinius. Jis rezgė painią mintį. Jis rikiavo 12419 27| iškelto tilto. Ir voratinklių rezginiais apsipynę karvių ragai nurudavusioje 12420 18| visuotinio juoko.~ - Kad rėšiu per prusnas! Žinok, piemengali, 12421 8| jam skirtąjį. Grakščiais rėželiais eglutėmis, paparčiais ir 12422 2| Špicui, jog mielai būtų rėžęs į jo rūpestingai nuskustus 12423 25| toli. Kanalo pjūvis jau rėžėsi už Laumakių ir kasdien smigo 12424 13| išėjo į tolimiausią lauko rėžį, už pievokšlių ir krūmų. 12425 13| už krūmų, tolimam lauko rėžyje jis buvo vienas su savo 12426 11| ir būsime pasiekę aiškumo ribą. Čia jau kita sritis, nors 12427 27| Jau jis pasiekė savo laukų ribas. Įgudusia akimi galėjo išskirti 12428 26| neperžengiant nužymėtos ribos. Kažkur klegėjo linksma 12429 19| būčiau padaręs...~ Petras ridenosi pievoje, šokinėjo ir trukčiojo 12430 8| šaukė iš kiemo. Ten vaikai ridinėjo margučius ir didieji strapinėjo 12431 6| geresnio nepadarys, margučiai, ridynės, dainelės? Vaikai tegul 12432 22| drėko jo pirštuose. Bjaurus, riebaluotas, tūkstančio rankų prakaitu 12433 5| žuvies nugarą, įrodydamas jos riebumą. Rasalas taškėsi ir varvėjo, 12434 12| mašinom jis mokėjo elgtis, o riebumui nustatyti kas dvi savaiti 12435 11| ką gali, ir todėl ežiu riečiasi. Susiėdė su Doveika ir išėjo. 12436 9| juoktis, jei jam ašaros rieda? Ve, kaip pupos.~ - Tai 12437 3| jis dulkančiu vieškeliu riedančius vežimus, prikrautus visokios 12438 25| plepėjo, mašinai smagiai riedant vieškeliu, kopiant į kalnelius 12439 13| iš vielos ir tada leido riedėti jau nebesulaikomai, jau 12440 9| Žeimys su veterinorium riejosi, kol atsibodo kitiems klausytis. 12441 7| raikė duoną tokio storumo riekėmis, jog žandai narinosi kandant. 12442 17| mėgęs sūrį su kmynais ir jo riekes šveitęs be duonos ir sviesto, 12443 27| jos įdėta užkanda - pora riekučių paruoštos duonos. Kodėl 12444 22| pat kojomis rėpliojo sūrio riekutėmis. O kitos smaguriavo nusivadėjusiu 12445 13| katinas, vilkdamas dešros rieteną. Iš ąsočio gėrė senas gaigalas 12446 8| spanguolių blizgantys lapai, rietenų driekenos, gležnų žibuoklin 12447 1| kada su pravažiuojančiais rietis. Jie galėjo nebent nusispjauti 12448 2| eilės sukirstos medžiagos, rietuvėmis sukrautos, rikiavosi kirtimuose. 12449 1| sniegu, išsilenkdami kelmų ir rietuvių. Prieš tai kirtimuose šmeižėsi 12450 19| vienas išsinarino kojos riešą, o antrąjį namiškiai parsiviliojo 12451 24| stiklinių, tai galėsit gerti iš rieškučių. Kas atkišit kepurę - tam 12452 18| ten juk patys brandžiausi riešutai, uogienojai nepaliesti, 12453 10| nykščiu pašonėn neįdūręs. Tai riešutų kišenę priraškęs.~ - 12454 27| rezgė painią mintį. Jis rikiavo išsklidusius daiktus. Jis 12455 24| tartum nematomo piemens rikiuojama. Gervės perėjosi tyrelyje, 12456 8| krūvon kaip darni paukščių rikiuotė, susukus kepure.~ - Užeikit, 12457 12| pereidavo į klaikiai išgąstingą riksmą, tartum į tų vasaros naktų 12458 24| akmeniniu plentu. Žmonių riksmai dingo jame. Liepsnų blūškiai 12459 12| kurčiai prikimęs kiekšės riksmas pakalnės pievutėje. Kažką 12460 7| netinginiai paupiečiai. O riksmų, keiksmų ir grasinimų buvo 12461 1| spraginėjimą laužo šakų, į riksmus ir keiksmus vežėjų. Jie 12462 22| išgirdusi savo vardą, stipriau riktelėjus, o tačiau pro vartelius 12463 2| nesako? - Melamedas ieškojo riktelėjusio, atidžiai apvesdamas sustojusį 12464 9| gerbiamasis šundaktari.~ - Rimčiausiai, tamsta generole.~ Vachmistra 12465 5| klumpių dirbėjų, kepurninkų, rimorių ir muzikantų, patogiai įsitaisęs 12466 11| juokėsi pasilenkdamos ir vėl rimtais, baikščiais žvilgsniais 12467 12| atbildėję lengvu vežimėliu. Rimti vyrai ko neaiktelėjo, pamatę 12468 6| skardžiu juoku.~ - Nugi tu, rimtuole? Ar į davatkų broliją įsirašei? 12469 18| auksinių skruzdžių pulkas, rinkdamas derlių savo dvarui, šmirinėjo 12470 11| išsipylusius baltus tiltelius rinkdavo kepurėn. Berželių lapai 12471 5| nepabėk man kur į kiemą, - rinkėjas ėjo prie kito ir margino 12472 21| tikram sūnui pačią rinklų. Rinkit, rinkitės, o kas jai?~ 12473 21| sūnui pačią rinklų. Rinkit, rinkitės, o kas jai?~ Agnė nubėgo 12474 5| pasiųstas vyrukas turgaus rinkliavai vikriai narstėsi tarp ienų 12475 21| savo tikram sūnui pačią rinklų. Rinkit, rinkitės, o kas 12476 15| Ir dar kur - prie vežimo rinkoje, kur žmogus prie žmogaus 12477 12| moterys iš tolimųjų kaimų uogų rinkti. Kai pradės lankyti savo 12478 24| ištausotas, išretintas, išskintas rinktinės statybinės medžiagos eglynas 12479 20| žemėse. Eglyno ir pušyno - rinktinio, statybinio miško. Vienas 12480 25| nuostoliai Doveikai! Miškas rinktinis. Tūkstančius nesuskaitomus 12481 8| bet ne iš mažųjų, ręsta iš rinktinių pušies sienojų, apmušta 12482 5| šieno ar šiaudų šalinės riogsojo baras, lentynos ir staliukai 12483 3| spiečiai lyg liepsnos kamuoliai risdavosi tarpmiškėmis. Retai kada 12484 5| savotiškai dusliai, lyg ritinant tuščius kubilus. Tai Vilkijos 12485 11| Kelkitės, miegalės! Saulė žeme ritinėja, žmonės laukuose prakaituoja, 12486 13| pirštams. Ji paėmė tvarsčio ritinėlį, žirklutes ir visu rimtumu 12487 14| miestą. Ir aprišimui tvarsčio ritinėlis. Nors tasai be reikalo, 12488 6| lėtėjo, kojos pametė žangųjį ritmą. Jis artinosi savo nusikaitimo 12489 22| kurios tolo su kiekvienu ritmingu raumenų judesiu. Jis tolinosi 12490 7| karvių dabar nebegano, o riša ar leidžia į aptvarus. Niekam 12491 2| džiaugsmo. Su tąja diena jis rišo savo ateitį. Ir jam nusidavė 12492 10| ir kanapių ir gyvuliams rišti iš liepų ir vinkšnų karnų. 12493 15| susimylėję taip ankštai, jog, rodės, kitaip ir nebegalės gyventi.~ 12494 1| siūbavo tartum porinio vežimo rodiklis.~ Šakos trūkte trūko 12495 7| dantyse.~ - Julė mat rodosi svečiui, - aiškino reikalą 12496 12| klumpėmis, vedžiodamas ir rodydamas patalpas, mašinas, visą 12497 14| butelyje kliuksi? Kartais jis rodydavosi toks didelis, baisus ir 12498 5| Aš sakiau. Ir laišką rodžiau. Tai, vyručiai, kad mane 12499 14| juom ir net atvaizdą jam rodžiusi. Agnė jam baisiai patikusi. 12500 2| tik. O grįžtant - nė su rogėm, nė su ratais. Matai kas.~ - 12501 1| danties užmesti! - tuščiomis rogėmis, gulom ant maišo pasidrėbęs, 12502 4| išgerti eina, o senutę palieka rogėse, kad lietus gerai kaulus 12503 5| ant rankinių vežimėlių ir rogučių, stačiai ant žemės išdėstytos 12504 5| kaipgi, mamunyt, šventą Roką pūstelninką su šuneliu, 12505 5| nuodėguliu šviečiančiu. Šventas Rokas - visų gyvulėlių saugotojas 12506 5| apturėjimu amžinu.~ - Švento Roko ar neturi? - domėjosi šeimininkė.~ - 12507 24| atsipūsti ir lėkti. Šventam Rokui jau galėjo prasiblokšti 12508 9| sveikatos žinovas.~ - Romikas!~ - Liaukitės, ponai! 12509 5| paties pašventintos. Dėsi į romus po stiklu ir turėsi abrozą 12510 3| pirštais raudonas ir baltas ropeles kasininkas. Jos lakstė vielomis, 12511 14| godiems kaimynams. Ir tai buvo ropės pavidalo butelis, pagniaužtas 12512 24| žaibus. Tokios pat šviesos ropinėjo namų sienomis ir žibėjo 12513 6| tolimo krašto. Vėlė plaukus, rovė kepurę nuo galvos, traukė 12514 15| dobilienos barą tartum linų rovėjos. Kumelė, įtverta prie vandens 12515 5| Dievobaimingai varstė pirštais rožančius, kilojo škaplierius ir paauksuotas 12516 10| žoles. Ji mokėjo atsodyti rožę. užkalbėti gyvatės kandį, 12517 7| šiaudais parišti karpomų rožių stiebeliai ir kiti dekoratyviniai 12518 20| sijonėlį. Ji numetė išeiginį rūbą, bet persivilkti kitais 12519 26| išsipusčiusi išeiginiais rūbais. Kai įsiveržė prietemoje 12520 13| spinta rečiau naudojamiem rūbam, tvirtai suremta lova, paklota 12521 6| būtų tikę rudas moksleivės rūbelis su juoda priejuostėle!~ 12522 10| Ir tam raišeliui juk trys rubliai. Nu, ar matyta kur? Toks 12523 14| galėjo nulipinti rusiškais rubliais. Jeigu būtų buvę tie Sanla 12524 10| nuo klojimo. Dar penkis rublius gyvaisiais. O dėl drapanų, 12525 15| perdžiūvęs apavas, lyg šlapių rūbų erzinantis prisilietimas. 12526 12| jį esant raštingą. Avėjo rudais iškarpytais vasariniais 12527 16| prilygstanti briketams ir rudajai angliai. Jos čia sunkiai 12528 25| pakeleivingą. Įlipo Doveika, lengvu rudeniniu apsiaustu, su skrybėle, 12529 27| jis leidosi pakalnėn su rudeniu, su savo amžiaus pavakare? 12530 12| tikrą sierą, žolę apnešdami rūdimis, kurios jau joks gyvulys 12531 2| du litu. Kad jį kur, tokį rudnugarį! Ir iš kur drąsa tokią kainą 12532 21| Na, tai ir žinotų. Tokio rudnugario niekas ir nesigailėtų. Bet 12533 4| vienai maišytis tarp tokių rudnugarių. Baisūs juk čia žmonės tarp 12534 24| gero prisipusti. Bet tuos rudnugarius nuo kasamo griovio susišaukti 12535 12| liauna, kaip karklo vytelė, rudom blauzdom basa mergaitė bėgo, 12536 3| svogūnu, mirkytos acte. Rudos šikšnos portfelis su blizgančiais 12537 8| vašku juodalksnių tamsaus rudumo fone. Dvi raidės gudriai 12538 13| griaustinį girdėtum. Sakau, kad rūdys. Aptrauks agrastų uogas 12539 1| kas bus gerai? O pasakyk rudžiui - jis iš tavęs ištaisys 12540 4| be laiko sudžiūčiau kaip rugelis ant kalno.~ - Acto gali 12541 20| arčiau ir arčiau žemės. Rugiagėlių žvaigždės žibėjo balstančių 12542 4| išnaudojimas. O Jėzau, tai užeis rugiapjūtė! Gužui teks antrą arklį 12543 16| nors tai ir būtų pačioje rugiapjūtėje. Pabėgę iš ūkininkų bernai, 12544 24| rinkosi kur nors senose rugienose ir stovėdavo, permainydami 12545 13| jos ten supuvo verkdamos, rūgodamos.~ Šitaip ūkiškai ir pamokomai 12546 10| man nebūtų jokių barnių ir rūgojimų.~ Nebebuvo rūgonių. Net 12547 10| ir rūgojimų.~ Nebebuvo rūgonių. Net gera pasidarė, kad 12548 8| koją iškeltų. Ji todėl ir rūgsta per dienų dienas namie. 12549 7| patižusią aslą. Kas norėjo rūgstančios misos išgerti, kišo skardinėlę, 12550 7| stiklinių vyno jį nešiojo lyg rūgstantis alus statinę.~ Taku bildėjo 12551 12| sėjimo laiku ir kai jau rugys bamblyje. Neee, ne tokiu