| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
12552 8| Dabar į vidų, mūsų rūgšties paragauti. ~ Agnė nerimo. 12553 15| piktu, gaižiu kaip sieros rūgštis juoku. Jis gūžtelėjo petim, 12554 23| jo galvelės. Visi - viena ruja. Kaimiečiai - kad kelio 12555 10| Prieškalėdy žmones drasko, eidami rujom. O taip, jų netrūksta apvalius 12556 14| iš ežero jo vidury. Su rūkais, su varlių kurkimu. su ūbavimu 12557 16| kojas nukorusių žemyn, rūkančių ir spjaudančių į vandenį. 12558 4| Kurią dieną pakiš pastogėn rūkstančią pypkę ir nuleis pavėjui. 12559 25| mėlynavo, nusitraukęs tolybėn. Rūkstantis, smilkstantis ir nejaukus 12560 16| užsileisti barzdas ir ūsus. Jie rūkys pypkes, nes kaipgi kitaip 12561 24| nuorūkos? Bet kas ten galėjo rūkyti? Tik jau ne uogaujančios 12562 25| ir trąšūs, jauni ūgliai rungčiomis veržiasi į saulę. Daug našiau, 12563 12| daugeliu atvejų galinčių rungtis su mažesnių bendrovių pieninėmis. 12564 15| paties viršaičio puolė su rungu turgaus dienoj, tai ir nubaudė 12565 11| žąsiukų. Gužas tepė ratus, ruošdamasis kelionei. Gerai rėkiant, 12566 21| dūmelis, ir vakarienė gudriai ruošiama. Palapinės jau arčiau žmonių. 12567 24| paverstų viena stovykla, kur ruošiamasi pradėti naują žygį. Jie 12568 26| dviratį.~ - O kur tu ruošiesi? - paklausė sunerimęs berniukas.~ - 12569 7| reikia.~ Po vakarienės, po ruošos užslinko tylus vakaras. 12570 16| išgerti.~ Žmona šoko ruoštis. Taip, taip, stalą tik pakloti. 12571 8| tolimiausiuose kampuose su šviesos ruožais pro langus. Jis užsirėmė 12572 4| mirkstančią žemę. Šviesos ruoželis pro langinės plyšį skurdžiai 12573 17| atsimenant viso amžiaus darbą ir rūpestį.~ O gyvenamas namas - 12574 16| vyresnio amžiaus, niūriai rūpestingais veidais, vešliais ūsais 12575 16| visiems.~ Nenuoramos ir rūpestingieji su saulės tekėjimu jau prisistatė, 12576 20| smulkmena lik neišsprūdo nuo jo rūpestingo žvilgsnio. Ji sušvitėjo, 12577 21| statinio.~ - Matau, kaip rūpinasi tavim. Laikas jau ir man.~ - 12578 8| skersinis tarp dviejų senų ruplių beržų. Ir ilgos šmaikščios 12579 23| moteriukė.~ - Nu, nu, rupūžyt. Valdyk nagus, nesidaužyk! - 12580 26| pašnairuodamas į šoną.~ - Rupūžyte! Juk tarnybą gavai?~ - 12581 7| kreivakojis.~ Jonas nukirto rūsčiai:~ - Tu taip nekriuksėk. 12582 14| kepurės ir šuniuku skreite rūsčiu balsu tarė:~ - Tokia 12583 14| neįsileidžiant vidun ieškojimu rusenančio nerimo. Jei tik geras kąsnis 12584 24| Savo užimtame plote ji liko rusenti, kol išsikvėps ir sukris 12585 10| daržinės, klėtis, viralinė, rūsiai. Savo miško turėjo per akis, 12586 11| metais po karo grįžę iš Rusijos. Jie buvę raudonųjų komisarais 12587 14| kamaros sieną galėjo nulipinti rusiškais rubliais. Jeigu būtų buvę 12588 23| pritrūkus drąsos, išvydus rūstų kunigo žvilgsnį, apmetus 12589 15| tokiais, jog niekai prieš juos rūstus žmonos sutikimas su visais 12590 6| pavieniai medžiai - tiesūs rusvi pušų liemenys, eglių dantys 12591 18| pasikeliančius viršum miško, rusvomis dėmėmis susiklostančius 12592 17| ir metrikomis. Daržines, rūsys, ledainė. Jei būtų įdomu, 12593 3| daigai ir kaip išsilaikė rūtos, trempiamos naginėtų bernų.~ 12594 6| krūvos ir mėtė į kitą, lyg rūšiuotojas prekių, per savo pirštus 12595 13| sparneliais. Plaukai parišti ružavu kaspinu, ir ant tokio pat 12596 3| miškų viršūnėmis visą naktį, rydamas sniegą besočiais kąsniais. 12597 24| kaip peilio žambas judėjo ryjant dideliais gurkšniais.~ - 12598 23| įsiverždavo. Ji buvo liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę.~ 12599 4| birbynę, ar ne?~ - Še, ryk.~ - Sakyk, sakyk. Nesibrangink 12600 1| tai jau pagavo sprangiai rykauti kėkštas, pašiaušęs plunksnas 12601 7| užslinko tylus vakaras. Rykavo pempės pakalnėje. Nuo upės 12602 3| sparnai vėjinio malūno, rymančio kitame krašte, aukštumose, 12603 14| peraugęs mišką ir vienišai rymąs ant jo. Matomas iš visų 12604 5| savo patrono švenčiausį. Po Rymo popiežiaus pavelijimu ir 12605 18| Ji pasekė dar vargingai rypuojantį keliu. Matė dar ant tilto 12606 4| tokia, kad nepagalvotų apie rytdieną. Kuom atsipagirios berniukai? - 12607 13| ankstų ir be galo skaistų rytmetį, panašų į šį. Kai ji trynė 12608 2| Pakėlimas už nakties ir rytojaus dienos darbą. Pinigus gausite 12609 6| nebeįžiūrimu tašku. O priešais ryškėjo nušvitusi palaukės spraga. 12610 2| žandų vidury. Nosis dar ryškiau žydėjo tų pačių spalvų deriniu 12611 6| įsmeigus į baigiančius sudilti ryškiausiai matomus tos vietovės daiktus, 12612 17| savo nueitąjį kelią, vienu ryškiu vaizdu prikeldama daugybes 12613 25| melsvu brūkšniu, netekusiu ryškumo dėl tokio nuotolio, kurs 12614 6| Skalbinių ir darbo drabužių ryšulėlį nešėsi po pažastim, ketindamas, 12615 16| štai kam tie brezentų ryšuliai ir virvės. Kiekvienas iš 12616 8| pėsti traukė namolei su ryšuliais pašventintos pavilgos. Šmėkščiojo 12617 12| pasirodant miestelyje, ir patys ryžęsi vykti ir surasti. Iš karto 12618 15| sausinimo darbus trukdęs ir sabotavęs. Naujakurius žlugdęs ir 12619 12| tartum ji būtų apsivalgiusi sacharinu pasaldintais obuolių virėsiais. 12620 9| armonika prie lango. Ir tam sagos blizgančios. Kokį valdininką 12621 13| grindis, išėjo lauk. Jis sagstėsi kelnes už šeimyninės kampo, 12622 10| klebonui dar ir avižų tokį pat saiką. Tą patį gavo ir klapčiukas - 12623 5| verto prisiminti ir nieko, saistančio su praeitimi. Ji atitolo 12624 17| daržine, kad jų kur...~ - Sakėte jau.~ - Nagi sakiau, 12625 17| pergalvojo ankstyvesnįjį sakinį.~ - Taip, visą laiką. 12626 20| lėtai ir nutęsiamai pasakyto sakinio, lyg būtų susisvajojusi 12627 27| kartojo žodžius, kartojo sakinius. Jis rezgė painią mintį. 12628 14| patikusi. Taip krikštomočia ir sakiusi, žodis žodin.~ - Nevažiuosiu! - 12629 2| jo tikrąją vertę.~ - Sakom ir mes tą patį, - keliose 12630 11| nuo gydytojo, kaip dabar sakome.~ - Kam man receptas?~ - 12631 16| reiktų turėti. Ir gervių sakote?~ - Rudenį pulkai išeina 12632 11| kiekvieno atkištą didelę ir sakuotą ranką.~ - Tai kas ten 12633 11| plyšo ir žiojosi, pažerdami sakuotų žvynelių saujas. O tyrelis 12634 3| Keikdami visas komisijas ir sakydami, jog nėra tėvo užmušę, kad 12635 14| aukso širdies žmogus. Dargi sakydavo, jog jis moka taip papasakoti. 12636 15| prisilaiko?~ - Taip ir sakykit, kad norit išgerti. ~ 12637 5| visam turgui lyg kunigas iš sakyklos, kad kas nors yra atsitikę. 12638 7| eik. Kas sakė?~ - Ir be sakymo žinau. Sako, anas seilę 12639 7| Nabagėli tu?~ - Jau ir sakysiu aš tau. To tai nesulauksi. 12640 23| Kaip jautis pasibaudęs ir, sakyt, kad jau per prievartą. 12641 27| ausį pakuždėtas. Kažkas sakyte sakė, jog dar ne viskas. 12642 23| praradimą ir galą sau. Ką sakytų apdovanotasis įvairiais 12643 7| kojūgaly ir vasnoja vanta. Sakytumei, kad muses gainioja ar pirty, 12644 27| Kas aš jai, kad man sakytųsi, kur eina?~ - O kur vyrai?~ - 12645 13| tokių pat.~ - Kas tie saldainiai prieš tai, ką tu man dovanojai? 12646 5| dėžutės dangčio krakmolinius saldainius su skrybėle ir kauline apikakle 12647 3| jog iš gryno cukraus nieko saldesnio neišspausi, arba savaip 12648 18| anglys nušviesta skale. Saldi muzika sunkėsi, ir sklido 12649 18| snaudė ir mėgavosi poilsio saldumu. Šienpjūvė tarškė tolybėse, 12650 12| tenkinosi šviežiu pienu, saldžia ir parauginta grietine, 12651 9| mergaite, ir tokia giedra, saldžiai nepatirta, glostė jo širdį. 12652 20| jos tirpo lyg sumerktos saldžiame miešime, plaišiodamos skaisčiai 12653 20| sparnus, nebeištrūkdami iš saldžios mirties, suposi su varpa 12654 12| pienininkė galėjo paversti salionu ar kuom nori, turėdama truputį 12655 2| gausite kaip ir visad. Viena sąlyga: pakėlimas negalios ir aš 12656 2| kas?~ Kad buvo iškeltos sąlygos, jau visas miškas spėjo 12657 20| vėliau. Jis pasiliko be jokių sąlygų ir nebeprisiminė, kad ketino 12658 24| keletą centnerių miežių salyklui užmerkti iš naujo. Negirdėta, 12659 16| švystelėjusi oru, nukrito į samanas.~ Krivickas Vargdienis, 12660 3| kur jis kerpėjo ir žėlė samanom. Jis arė, kiek spėjo, šienavo, 12661 25| mirtinai nusikamavus, tyrelio samanose. Kada miško viršūnės smego 12662 24| Samanos, žolės, seni kelmai, samanykščiai, praamžini, išgergužėję 12663 25| braidė po jo pavėsius ir samanykščius. Ji užsigeidė paskutinį 12664 24| surinkti uogas iš tyrelio samanynų. Užsitraukusios storas vilnones 12665 25| gyvatė neįkirstų, šlemštė samanynus, sklaidė gailių ir vaivorų 12666 12| tamsesnis už plaukus, net sambrėškoje nepraradusius spalvos ir 12667 17| pritarė antroji Doveikos samdinė.~ - Jau kur tu girdėsi, 12668 17| Ūkininkai su savo pačiomis, jų samdiniai, jų mergos, bandos nualsinti 12669 7| pašalius. Ir tai nebuvusi bloga samdininkui. O pats tai mišką kirtai, 12670 27| šeimininkė, apsupta ūkio samdinių, ten stovėjo ir gėrėjosi. 12671 17| pridarys. Ir su padieniai samdomais darbymečiams jis turi pakankamai 12672 10| šeimininkė. Ji dirbo už dvi samdytas mergas, apėjo visą liuobą, 12673 2| eigulys mirkčiojo lyg tikras sąmokslininkas. Špicas sumažėjo, susitraukė 12674 20| mįslė ir migla, užtemdanti sąmonę. Bet ji buvo gyva ir pertekusi 12675 16| žuvimi - tam tos meškerės ir samteliai. Jie gyvens palapinėse, 12676 24| Kas kaušą, kas puodelį ar samtį kokį pasigavęs, sėmė ir 12677 22| Ji tačiau neišdavė savo sąmyšio. Jis dingo jos įdegusiuose 12678 4| širdžiai ir glembantiems sąnariams. Seniai vis tebeževernoja 12679 13| Pirštai iki antrojo sąnario buvo pamėlę ir suploti, 12680 26| neapčiuopiamo, o pajuntamo sąnarių gėla, kaip nujaučiama audra 12681 21| durpę, o į molį, į smėlio sąnašas. Jie aptikdavo stambaus 12682 7| apėjo daržinės ir viralinės sandėlį, kol apsitvarkė su tiek 12683 17| klėtį su visais priestatais, sandėliais, viralines ir leisti pastebėti, 12684 1| darbo parūpinčiau. Kokiu sandėlininku. Bet tas reikšmės neturi. 12685 7| dešinei visą galą užėmė pašaro sandėlis su aruodais bulvių ir burokų, 12686 5| statines, kurias iš savo sandėlių duodavo urmininkas Braudė, 12687 7| pati renkasi į aruodus ir sandėlius. Šeimyna čia nepersidirba, 12688 13| laukdama, kol jos vyras pabaigs sandėrį su bernu, ateinančiu į jų 12689 7| užtakių ir skubėjo ardyti sangrūdų. Jie žiūrėjo, kad medžiai 12690 14| rubliais. Jeigu būtų buvę tie Sanla Fe kompanijos mokamieji 12691 14| kompanijoje, vadinamoje Santa Fe. Didelė tai buvusi kompanija 12692 15| jog gyvensime ir dirbsime santaikoje ir susiklausyme.~ Doveika 12693 11| Agnė ir sapnuoja rytmečio sapną. Siena uždengta tirštai 12694 19| norėti. Svajonės susipynė su sapnais, ir jie nunešė dar toliau. 12695 20| niekada iki šiol.~ - Aš sapnavau tave pirmąją naktį.~ - 12696 7| Jonas paklausė, ką jis bus sapnavęs. Ką jis sapnavo, iš tikrųjų? 12697 11| atdaras - ten miega Agnė ir sapnuoja rytmečio sapną. Siena uždengta 12698 11| Jis sapnavo tokius keistus sapnus. Jie sudarė, glaudžiai susipindami 12699 11| popierių, žvilgterėjo į kažkokį sąrašą ir pasakė:~ - Dvylika 12700 16| Kultūrtechnikas tikrino sąrašus. Kai kurių trūko, užtat 12701 9| paėjėjo iki vežimų. Bet sarčio nebebuvo. Gyvulių daktaras 12702 10| Striūnienė. - Per Aniuolą sargą. Tokios pagados buvo tą 12703 25| Bet vyresnioji miško sargo duktė domėjosi dar ir kuom 12704 4| miško, kaip ir pridera miško sargui. Nusilakusi kirtėjų krūva 12705 10| nebesikęsdamas suriko:~ - Nedaryk sarmatos man, gaspadoriui, prieš 12706 4| Žvangučiai aidėjo, kai didelis sartas arklys purtė sulytus karčius. 12707 15| toks valdybos narys. Mano sąskaiton.~ - Būčiau užtekęs, jei 12708 19| tvenkiant senąja vagą, saugantis vandens. Kultūrtechnikas 12709 5| susidūrimo kaktom. Bet, vieno saugodamasis, užėjo ant kitų. Petras 12710 25| apvožusi tenykštį pasaulį ir saugojanti jį nuo pašalinių akių.~ 12711 13| beliko smulkioji gyvūnija, saugoma šunų ir snaudalių katinų. 12712 14| apkaustytas geležim ir saugomas dviejų ginkluotų vyrų. Kasininkas 12713 27| nebebuvo prasmės. Tegul dabar saugosi kiti. Šunes jį apipuolė 12714 16| pasimušti teks - to, kad ir kaip saugosies, neišvengsi. Smuklių merginos 12715 5| Šventas Rokas - visų gyvulėlių saugotojas ir apiekūnas, - sklaidė 12716 3| išeinantį su pinigų gniužulu saujoj ir abu kailiniuoti susiskersuodavo, 12717 18| pasidriekė miglos iškedentos saujos tartum plaukai praamžių 12718 5| prie kito. Išbarstęs keletą saujų, prisikramtęs ir prisispjaudęs, 12719 27| pažemiu į šalis. Paskui jos saukėsi į krūvą, liūdnai čivirendamos 12720 25| už keleto valandų ateis saulėleidis? Ar sprogstančio pavasario 12721 24| persisodrinę garsų srauja. Ir saulėleidžiai driekėsi išilgai, lyg drąsia 12722 21| per jį, artinantis prie saulėtos aikštės su keleta sėdybų. 12723 8| smagiai snūduriuoja prieš saulutę panamy. Kur jis tau snūduriuos. 12724 24| palikta, telkiant visas jėgas sausam, brandžiam eglynui. Jei 12725 24| antys nesilaiko aukštumose, sausame eglyne su pušų priemaiša. 12726 17| katiliukais.~ Miške, prie upės, sausesniame jos krante, liepsnojo skaistus 12727 8| pilietis, taikydamas kur sausiau koją iškelti. ~ Tilius 12728 4| sausins tyrelį - tegul sausina ir išdžiovinę tegul padega. 12729 15| girdi, sau prasivedęs, sausinimo darbus trukdęs ir sabotavęs. 12730 4| urėdijos atėjo. Valdžia nutarė sausinti mūsų tyrelį.~ - Su kuom 12731 25| ruseno kaip jaujos pečius, sauskimšai prineštas spalių. Niekur 12732 11| valerijonais, mėtomis, gaižiai sausomis pudros dulkėmis ir tualetiniu 12733 23| metų. Tai buvo liūtis po sausros.~ Agnė traukėsi, traukėsi 12734 6| vėjuje. Slydo kojos ant sausų blizgančių spyglių, storai 12735 25| gyvuliai beviltiškai skambliojo sausus ežių stagarus ir traukė 12736 16| retuomiais tesipynė menka sausviedžio ar skirpsto vytelė, aplipusi 12737 27| ne įstatymų ėjo paremti sava ranka?~ Tegul atsako 12738 10| veikė. Pradėjus tvertis savai valdžiai, nuo pat pirmų 12739 5| administracine tvarka dviem savaitėm už muštynes ir triukšmo 12740 12| riebumui nustatyti kas dvi savaiti atvykdavo iš centrinės pieninės 12741 1| paskolink, Petrai.~ - O kur savąjį dėjai?~ - Neberandu.~ - 12742 20| nusipirktos iš nusmukusio savanorio ar bankui uodegą per giliai 12743 12| žemės, kurią vyras, kaip savanoris, gavęs iš valdžios. Doveika 12744 12| langines gėles - pirmąjį jos savarankaus gyvenimo rytą.~ Ji atsirado 12745 26| ant manęs? - didelis ir savarankiškas statėsi Tilius, lyg be jo 12746 12| sulaukusi pilnų metų ir savarankumo.~ Dvidešimt vienerius 12747 14| toliau nusikelti, kad tam savarankumui paruostų tvirtesnius pamatus. 12748 14| norėjo užaugti, pasidaryti savarankus ir nepriklausomas nuo nieko. 12749 20| globos ir godonės, šventa savasties neliečiamybe pažymėto.~ 12750 23| išvariau aną vakarą lentpjūvės savininką, kad jis per daug buvo išgėręs 12751 3| užsigrūdusios tarp miškų ir lieknų, savininkė. Jei ne jos dukterys, ją 12752 15| kurie nesikėsina apgauti savininko, manydami, kad jam tai ir 12753 27| greitai ir nedvejodamas. Savisaugos instinktas pabudo ir užvaldė, 12754 14| nebesutalpinanti, plūstanti per kraštus savito, džiūgaujančio gyvenimo.~ 12755 2| regimais sluoksniais, įsiraižė savitomis formomis ir išsidėstė keliose 12756 22| paprotys leisti šeimynai saviškai nušvęsti, leisti susiprašyti 12757 9| Virsnių žiburiais.~ - Saviškiai žmonės, taip sakant.~ - 12758 23| jaustis savo namuose, su saviškiais. Taip ji lipdė pasalų ir 12759 12| Laumakių klebonas, žmogus saviškis ir prantus. Dar kol Striūnos 12760 12| vienatvė, turėjusi aiškias savižudybės užmačias, baigėsi netikėtai 12761 26| kaip ir visų, bėgančių iš savojo krašto. Bet ji nebenusileis 12762 25| kurs padės susitvarkyti su savom. Ji parašė laišką ir pradėjo 12763 17| gūžtas. Labai jau panūdo savos.~ Jis rodė savo dvasios 12764 22| savo kamarose, o šeimyna - savose. Ir jie manėsi kaip parankiau 12765 8| mažą, smulkią ranką ant savosios.~ Takelis vingiavo atsigaunančia 12766 8| ant užtvaros, paveiktas savotiškos nuotaikos, ir svarstė valandėlę. 12767 1| kiekvieną kirtį palydėdamas savotišku kvėptelėjimu, išeinančiu 12768 26| susuktų, - jauniklis ištraukė savųjų cigarečių dėžutę. Ar jis 12769 19| gera buvo girdėti šnekant savus žmones, pačiam išsitiesus 12770 25| knaisėsi tartum višta po sąšlavyną, tvirtais nagais kartais 12771 1| susijaukę tavo galvelėje lyg sąšlavyne. Nu, pajunti kažkokį knietėjimą 12772 9| tebuvo tik nuduotas. Gužienės sąžinė, nors ir po velykinės, matyt, 12773 15| Be to, Jonas. Geras ir sąžiningas, išlikimai atpylęs eilę 12774 1| Šešerius metus atmušiau. Sąžiningiausiai. Kol pašaukė kariuomenėn. 12775 9| juodbėrėlis lankoj...- dainavo jo sėbras.~ - Aš rimtai, gerbiamasis 12776 22| prigulint. Ponai su savo sėbrija savo kamarose, o šeimyna - 12777 8| paprotys, kad su šeimyna sėda už vieno stalo ir daužo 12778 19| dantim. Išgėręs buvau. Tai ir sėdau už stalo rašyti laiško. 12779 5| grobstė darbininkus. Lukošius sėdėdavo Varlinėje ant šaligatvio 12780 13| kad nebeateisi.~ Ji sėdėjusi ir laukusi. Ji girdėjusi 12781 9| pridengti, stojosi.~ - Sėdėkit. Visai nesvarbu. Aš neklausiu, 12782 2| nusikeiks, nusijuoks ir, sėdęs į važį, suplieks arklį botagu. 12783 16| ir padėjo išlipti pirmam, sėdinčiam nuo krašto. Viršaitis su 12784 2| nosimi. Įsispraudęs tarp sėdinčių, jis atitiko juos ūgiu, 12785 5| ir ieškoti. Būreliai vyrų sėdinėjo ant laiptelių į smukles, 12786 14| prie namo, ant suolelio sėdinti senyva moteris su plunksnom 12787 2| šalį, - prisidėjo atokiau sėdįs vyras, džiovindamas šlapias 12788 14| sekmadienį septyniolikametė sesuo sėdo autobusan ir atbildėjo aplankyti 12789 26| tepriklauso...~ Kaip tai? Jis sėdosi taip staigiai, jog vos nepargriovė 12790 22| išaugusią ir brandžią, kaip sedula aikštelėje. Ji turėjo šviesius 12791 27| baigiamas nugriauti senąsias sėdybas, įsisupusias galinguose 12792 13| apgręžęs arklį, leidosi sėdybon sėklos ir trąšų atvežti.~ - 12793 21| saulėtos aikštės su keleta sėdybų. Be jokio išskaičiavimo 12794 27| spyruoklinėn, oda aptraukton sėdynėn. Doveika nesidomėjo, kas 12795 25| iš anų, pro langus matomų sėdynių, ir leidosi nešama smarkiai 12796 5| čiupinėjai,- samčiu, kuriuo seikėjo grietinę iš bidono, užsimojo 12797 15| Ne, ne šitą. Šitoji - tik seilei nuryti. To medaus laižysi 12798 4| parodyk, jei kam užeis ant seilės negražiai kabinėtis.~ 12799 12| miera. Rėmuo tave ėda, ir seilėtekis toks va, čia, lipa, kad 12800 4| Každaila vartė tamsias akis, seilino palūpį ir krumpliais trynė 12801 26| pasiekti ir išimti ar sutelktų seilių gurkšniu nuryti. Ir tai 12802 7| kaip pjaunamom, grėbiamom, sėjamom. Dvivagiai, plūgai, kultivatoriai, 12803 11| laiku, kai kojos pamuštos sėjamose dirvose.~ Važiuodamas 12804 10| po pūrą avižų ir miežių, sėjamų po pūdymu. Tris pūrus rugių 12805 18| žvelgiančių iš aukštai ir sėjančių nerimą.~ Iš toliau, iš 12806 10| kaip nukirsta.~ - Esu sėjęs. Be biržytojo galiu. Nepaliksiu 12807 25| trauktis kuo skubiausiai. Bet sėjikai ir buvo pakeleiviai, didžiame 12808 25| nenusileidžiančią saulę. Ji sekė sėjikų būrius, krintančius į suakėtas 12809 12| plaukė į kitą pusę. Miežių sėjimo laiku ir kai jau rugys bamblyje. 12810 5| guba iš gėrybių krūvos.~ Sėjos metas artėjo. Prie grūdų 12811 1| Bliaunu su ašarom, bet sėju, ir tiek. Paskui jau ką 12812 18| užtrenkiamos durys ir po to seką garsai? Arba atsargus barbenimas 12813 6| jautė, kad jo judesiai yra sekami pro langą ar iš kur kitur. 12814 13| padarydamos vietos įkandin sekančiai. Sudėtos iš paprasčiausių 12815 1| botagai ir keiksmai įkandin sekančių vežėjų. Juos lenkė iš priešingos 12816 11| Tilius pasimuistė, sekdamas prižiūrėtoją.~ - Niršta 12817 13| rūpinosi meiliom, šiltom akim sekiodamas žmoną.~ O Julė, narsioji 12818 20| Žemės padaugėjo, pagerėjo sėkla ir visi įdirbimo būdai. 12819 5| maišėsi tokie, kam trūko sėklai, ir toks atsakančiai rinkosi, 12820 1| skurdžiu atžalynu ir kur ne kur sėkline pušim. Miškas traukėsi nuo 12821 16| plotai, nusagstyti kur ne kur sėklinėmis pušimis - tiesiais, ankštais, 12822 22| pastogių, mesdamos prietemą į seklyčią, kur buvo taip jauku ir 12823 27| Andai, mačiau, kabėjo paties seklyčioje.~ Doveika tebežiūrėjo 12824 18| kvapas, slogiai tirštinantis seklyčios orą, žiauriu priešingumu 12825 17| klėčių kamarose, vėsiose seklyčiose ir ant rasotos žolės, ganyklose. 12826 22| šluotomis išvyti iš kamarų ir seklyčių. Užraugti alų, sudoroti 12827 12| paruošė vakarienę ir patalą seklytėlėje. Ja taip rūpinosi Gužo moterys, 12828 21| vargonininkas. Paspaudo sekmadieniais savo armoniką, užsikoręs 12829 19| Iki tol dar daug laiko. Sekmadienio sulaukus, jų sąnariai ir 12830 18| suopis, apžlibęs nuo gyvenimo sėkmės, ir naivus nesubrendėlio 12831 12| tegalėjo svajoti taip pat sėkmingai kaip ir apie filmus ir teatrą. 12832 7| tarpelius. Naktim darbavosi sėkmingiausiai netinginiai paupiečiai. 12833 16| kelionėje? Dar mergos užsigeisi, sekretoriau, - kariškai užgrūdintas 12834 16| Išvarius magistralinį griovį, seks šoniniai, ir tai įgalins 12835 15| neima pavydas, kad jiems seksis. Tačiau Basiuliškės tą pajus. 12836 14| Nejaugi jam būtų pradėję sektis? Ir būtų pavykę užkelti 12837 24| ir tik, rodos, paskutinę sekundę užkandusi beišsiveržiantį 12838 7| burokų, su mažesniais miltų, sėlenų ir išspaudų. Maišai avižų, 12839 20| judėjo prietemoje tartum sėlinančios katės akis.~ - Mes turime 12840 26| pamažu, bet užtikrintai sėlinančių vilkų. Jis varžėsi ir gėdijosi 12841 20| pasigūžino, tartum pajutęs kažką sėlinant. Ne, tai tik taip pasigirdo. 12842 10| sakų žibinčium, o merga sėlino prie kiaulės, atkišusi tuščią 12843 4| pašaly su mietu ir, jei kas sėlins, nesigailėk. Nenorėk, kad 12844 10| plūktinės krosnies, viena ranka semdama viralą, o antrąja pridegdama 12845 6| bibliotekos.~ - Tai kada tu semdavai vandenį iš vieno šulinio 12846 14| ginkluotų vyrų. Kasininkas semdavęs aukso dolerius stačiai iš 12847 10| parėjęs iš jaujos, kur vėtė sėmenis, nubraukė rankove antakius, 12848 10| prieklėčiais nebetalpino grūdų, sėmenų, miltų, kruopų, linų, kanapių 12849 20| save ūkininkais, bet pelną semiančių iš malūnų ir lentpjūvių 12850 7| troboj, sako, nors su sauja semk.~ - Eik, eik. Kas sakė?~ - 12851 2| Batai tavo neblogi. Kol sems per aulų viršų. dar galėsi 12852 11| eisenos, iš botago kirčio senai, rambiai kumelei, kai, kritęs 12853 11| Atlikęs pieninėje, senais, dvaro sodintais kaštanais 12854 25| viensėdijomis ir baigiančiais griūti senaisiais kaimais, lūžtančiais praamžinų 12855 12| tylos. Kas buvo išganymas senajam Baikščiui - jaunuomenei, 12856 27| ir jų baigiamas nugriauti senąsias sėdybas, įsisupusias galinguose 12857 17| kojos į tėviškę, kur tėvas senatvėj sumanė visai negražiai pasijuokti. 12858 5| žandais ir geltonais ūsais senbernis, tretininkų brolijos ir 12859 21| lyg sukaltą iš lentų, ir sendino retai skutamos barzdos ražiena, 12860 27| senis savo veidą skuto, kai senelė leido laisvai klestėti retiems 12861 22| kaip to laikėsi tėvai ir seneliai anais geraisiais, ramiaisiais 12862 26| spygliuotomis vielomis.~ - Senelio nėra, - tarė ji pašnabždom, 12863 11| Pusberniai ir mergos ar koks senesnis su pypke dantyse juos stumdė, 12864 18| ar bėra kur apylinkėje senesnių. Gali būti, kad ir šimto 12865 10| troboj?~ - Y-y-yra...~ Seniams akys lipo ant kaktų. Motina 12866 15| tarėsi ir spaudė rankas kaip seniausi draugai, prisižadėdami vienas 12867 3| pašaliuose. Kas nepasikeitę ir seniausia - tai liepa, skarota ir 12868 20| daržinė, statyta ne per seniausiai. Kokia nesąmonė būtų ją 12869 18| išeiti vienas ir patsai seniausias šios vietos gyventojas. 12870 23| gulėjo ir kada ilsėjosi? To senieji nesusigaudė. Mergų klėtis 12871 24| žibėjo langų stikluose.~ Seniūnas lėkė iš kiemo į kiemą ir 12872 3| ir savo gerovei suvaryti seniūnų, keikėsi ne prasčiau už 12873 3| muzikėlę atsineštų. Visus senius lauk iš gryčios. Ir kad 12874 3| ištekėti, bet neturinčia jokių senmergės žymių. Jos pilna krūtinė 12875 3| nebegąsdino jo namie kalta, senobinė muškieta. Apleido avilius - 12876 9| ratu, skalija ir loja. Prie senobinio klojimo, ant spalių krūvos, 12877 10| liežuviu keliantį vėją senojoj troboj. Tėvai nelaukė užkurio, 12878 16| teikusio sultį ir gyvybę senomis storomis šaknimis iš podirvio 12879 24| dešimtis jų rinkosi kur nors senose rugienose ir stovėdavo, 12880 17| užgavėnes, kaip ir būdavo senovėje. Paskutinę savaitę prieš 12881 8| atkakliai ir tikino, kad jau nuo senovės žilos jų kieme toks paprotys, 12882 12| atsibodėję žmonom, neatsikratą senstančiom meilužėm. Ir tokie, kurie, 12883 24| kuprą pasimetęs, lyg ir senstelėjęs daugiau. Rūpesčių užsikrovė 12884 3| vieškelio ir tilto taip, kad iš senųjų erdvių trobesių veik nieko 12885 18| reikia mirti?~ - Ar tas senutėlis iš pamiškės? - klausė padienis 12886 14| namo, ant suolelio sėdinti senyva moteris su plunksnom prie 12887 5| draugais. Jo draugai buvo senyvi, pagyvenę vyrai. O kur jaunimas, 12888 12| akių, tepastebimi tik pas senyvo amžiaus žmones, jo veidui 12889 11| Pienininkas žymėjo į knygeles. Ūžė separatorius. Pieno srovė bėgo žemyn. 12890 16| niekad nesikėlė anksčiau kaip septintą, o šįryt viršaitis išvertė 12891 14| Gražų vasaros sekmadienį septyniolikametė sesuo sėdo autobusan ir 12892 3| šaltis. Ten stovėjo Agnė, septyniolikos metų Veronikos jauniausioji, 12893 17| SEPTYNIOLIKTAS ~ Smulkiai papasakojo 12894 3| Ogi, pons, čia parašyta. Septynios ašys metrais...~ - Kirsta 12895 10| Nugis, kai rauplės visus septynius kaip su dalgiu paguldė žemelėn. 12896 18| tvarstėsi, sulindusios po serbentais, užleidusios baltus vokus 12897 9| pasienyje, žėlė tankūs serbentų ir agrastų krūmai. Šlubiui 12898 8| atšvaitu juodoje klebono sermėgoje.~ Paskui jis puolė į 12899 5| įvairiaspalvių lopų ant savo sermėgos.~ Paėjus kiek į šoną, 12900 12| tik ir tekalbėjo tą rytą, sėsdami prie pusryčių stalo.~ 12901 5| lietuviai, tėveliai katalikai, seselės lelijėlės, broliukai dobiliukai, 12902 25| Atsibučiavo su mama, su seserim. Apsikabino tėvą ir tik 12903 1| Kai užaugino brolius ir seseris, jis - vyriausias, privalo 12904 14| galvos užsikrauti brolių ir seserų paruošimo ir išleidimo gyveniman, 12905 25| galėtų. Pro šalį eina. Sėstų ir nušvilptų. Jei motina 12906 10| moki. Tikras artojas, kai sėt gali. Tik nežinia, kas per 12907 24| atsisėdęs ant pavožtos sėtuvės, purtė rankoje taip, kaip 12908 5| snapus pražiodžiusios antys. Sėtuvėse tarp linpelių eilėmis sudėlioti 12909 25| šovinius. Būtų medžioklės sezonas, ir laukai pertekę visokios 12910 26| gamtoj, taip medžioklės sezono pradžią nuuodžia miško žvėrys, 12911 27| gyvasties ženklo.~ Ir siaubas ūmai sukaustė Doveikos sąnarius. 12912 13| žvelgė išsprogusiom akim. Siaubi tyla ir troški tamsa, teskrodžiama 12913 14| prisiminė motiną ir jos siaubingus planus. Nors jie jau ir 12914 8| iš paskos, nes takas buvo siauras, o iš šonų suartos dirvos 12915 13| jis nepastebėjo. Gal kiek siauresnis. Bet visi jos nagai buvo 12916 13| Bet visi jos nagai buvo siauri ir ilgi, pritaikyti rankoms 12917 23| palaikydama pusiausvyrą ant siauro liepto, virš pražūties, 12918 12| švarko? Įdubusia krūtine, siaurų pečių - patamsyje išstypęs 12919 16| gailių krūmokšnių, aplipusių siauručiais lapeliais ir tvoskiančių 12920 14| kaip tik rėmėsi akiračio siaurumu, kaip tik ji puikiausiai 12921 23| Kol griovkasių gauja ėjo, siausdama pakluonėmis, teko kęsti, 12922 6| Jokių žymių čia vykusio siautėjimo.~ - Buvau...~ - Buvot 12923 21| Tada pavasaris tvino ir siautėjo visu įniršimu. Patilte grūdosi 12924 14| šiaudų vagone, kelionėje per Sibirą, Baikalo ežerą ir Mandžiūriją. 12925 7| apskritime augo kelios tujos ir sidabrinės eglės, apdėti mėšlu ir šiaudais 12926 11| epušių žirginiai, ir pušų sidabriniai ūgliai plyšo ir žiojosi, 12927 14| pirštais. Kamštis užsukamas, sidabrinis ir taip įtaisytas, kad tiko 12928 21| jo lyg įpūstas žaizdras sidabriniu žalumu avižų laukas. Ir 12929 8| šiaurę tūtuodamos gulbės kaip sidabro grandinė tyrai nuauksintu 12930 15| giliai nukištas dygsnys, siejantis visus ateinančius ir nebeišeinančius? 12931 15| vienaip ar kitaip su tuo siejosi. Šiuo metu jis didžiai vengė 12932 21| žiūrėjo į jo veidą, lyg siekdama pati tiesiogiai sugauti 12933 2| užbliurkusiom akim, tartum siekdamasis įsidėmėti kai kuriuos veidus 12934 13| vienos viršūnės ant kitos, siekdamosi nusigauti patin žydrynės 12935 26| ir pasekė brolio ranką, siekiančią vidaus kišenėn.~ - Laišką 12936 7| būtinybę, karštligiškai siekiant išbristi iš keistos nakties 12937 14| nerimo. Jei tik geras kąsnis siekimų viršūnė, tai iš tikrųjų 12938 1| negali.~ - Ar aš uniformos siekiu, Petrai? Juk tu žinai, kaip 12939 24| užkeikėjas jaujoje ant pinigų sieko. Kipšas, kokio reiktų paieškoti.~ - 12940 16| meškeres į darbą.~ - Lydekų sieksninių. Taip sako, nežinau. Ir 12941 17| pasikeitęs, jei savo teisių siektų tik laukimu. Ji turėjo jau 12942 19| sulaukus, jų sąnariai ir sielos atsileido kaip marškiniai, 12943 18| vargšelė, nenumirtum iš sielvarto. Labanaktis, Agne.~ Ji 12944 8| ręsta iš rinktinių pušies sienojų, apmušta iš lauko dvieilėmis 12945 21| tik iš sandėlio. Atrėmė sienon ir į krautuvę. Agnė puolė, 12946 17| pasikelia iš miško ir namo sienose išsiskiria skarotos gebenių 12947 24| delne ir pauosčius, svaigi sierų kvaptis plėšė šnerves ir 12948 7| išvarė? Sieną sugrąžė kaip sietą. O kur reik, nepataikė?~ - 12949 6| aukštyn. Pavasaris tartum nuo sieto nusidaužęs dveigys žvengdamas 12950 10| užvaduoja rankas. Įtaisė karvėms sietus, arkliams gardus, kiaulėms 12951 11| gaiva, tartum reginys į upės sietuvą su dangaus mėlyne ir baltu 12952 18| atsikvėpimu, žuvies pliauškėjimu sietuvoje - balsu, ateinančiu iš žemės 12953 22| skendo naktin, lyg upės sietuvon. Nėrėsi iki pažastų, iki 12954 23| karklų krūmais užgožtose sietuvose, polaidžio ledų išmuštuose 12955 10| nerijo daugiau, rodos, o sijonai vis tiek nebesuėjo.~ 12956 6| Gerai.~ Jos skarelė ir sijonėlis plevėsavo, bėgant tiltu. ~ 12957 5| seniai dėvėjusių trumpus sijonėlius ir žaidusių tam pačiam mokyklos 12958 5| čie! Tu nekur negausi toka silke. Aš turiu šmalcuvka, aš 12959 5| skvernų ir rankovių savo silkinais nagais, nors būtum ir brangiausia 12960 5| balsingiausias turgus. Ten spietėsi silkininkai, surikiavę silkių statines, 12961 24| kekių kernomis, išlauždamos silpnesnius virpčius ir nusileisdamos 12962 22| tikėdamasis išgirsti kad ir silpniausio atsakymo aidą. Jo nuotaika 12963 13| Jis baiminosi pasirodyti silpnu, nesubrendėliu. Ir laikėsi 12964 26| Tučtuojau jį uždengė juodas siluetas. Greičiau, negu jis spėjo 12965 18| šešėlio, iš aukšto ir sunkaus silueto, lyg medžio, augančio nuošaliai 12966 22| sau gaidys iš policijos. Simpatija jos...~ - Vachmistra 12967 22| jo draugas ir giminė iš Sindriūnų šnekino Julę, pasivėdėjęs 12968 11| garo švirkšle išsiveržė sirena iš didžiojo pastato, skelbdama 12969 1| kas nors yra. Gal motina sirguliuoja ir mini nesulaukdama. Gal 12970 16| pablyškusiais lapais ir sirpstančiomis uogomis.~ O kitas Vilkijos 12971 19| uogienojams raustant ir sirpstant, gyvatėms spraudžiantis 12972 8| Taip tvirtai, lyg būtų siūbuojančioje valtyje ir nuolatinėje pavojaus 12973 18| nirtulingai kaip gyvenime žmogui - siūbuojant ir linkstant. Geras buvo, 12974 8| brastos vandenin. O kai ėjo siūbuojanti minia tris kartus aplinkui, 12975 26| bent amatą kokį mokėčiau. Siūčiau batus arba arklius kaustyčiau 12976 15| įkyri musė lindo į tarpą, siūdama nuo vienos ant kitos kaktos, 12977 22| jaunoji Doveikienė pas ją siūdinantis. Ir graži, ir turtinga. 12978 1| tempdamas įkyrią mintį kaip siūlą iš susiraizgiusios sruogos. - 12979 22| linkme driekiasi vejamas siūlas. Bet kamuolys augo, ėjo 12980 26| permerkiąs iki menkiausio siūlelio, prisotinąs visus slapčiausius 12981 2| Palaukit! Jūs lik palaukit! Mes siūlom dirbti naktį. Toks yra pono 12982 4| paskutinius žodžius, lyg siūlydamas juos atsiminti, apžvelgė 12983 11| užantin ar, sugniaužus delne, siūlyti įspėti. Bet ką? Ir tai jau 12984 27| nors pasivyti kelyje ir siūlytis pavėžėti. To jis tikrai 12985 26| sveiki ir tau linkėjimų siunčia. Aš taip sau. Įdomu.~ - 12986 7| paties pavasario lyg dovanoms siunčiamo pro pat jų pirtį dailiai 12987 5| Smulkiais gurkšniais siurbė alų iš savo stiklinės Tilius. 12988 21| priebutyje ir kilstelėjo ranką, siųsdama bučinį oru. Ji tikriausiai 12989 11| vaikis, glemždamas pinigus ir siųsdamas save ir visus į pragarą 12990 1| tavęs ištaisys pirštinėm siūti odą. Jei jis ką išjuokia, 12991 26| nuotaikoje. Ir drauge jį siutinte siutino jauno vyro abejingumas ir 12992 26| nuotaikoje. Ir drauge jį siutinte siutino jauno vyro abejingumas 12993 3| mašinos čia ir nėra. Nebent siuvama. Bet gal aš pasirinksiu 12994 17| Nieko panašaus. Korys buvo siuvamas daugelį mėtų ir pripildytas 12995 22| palaikąs. Esanti miestelyje siuvėja, laikanti kelias padėjėjas 12996 2| žvalgėsi. Ko gi tas velnio siuvėjas, Raudonasis Petras, gaišta? 12997 5| tikroji jo specialybė buvo siuvinėjimas įvairiaspalvių lopų ant 12998 5| kepures atsmaukę, kaimiečiai siuvo turguje, skubėdami apsirūpinti 12999 4| galvutę Agnė, lyg ožka, skabydama jurginus per tvorą.~ - 13000 6| šachmatais su sargu, knygas skaičiau.~ - Knygas skaitei?~ - 13001 20| komiteto narys. Jis ten skaičiuos varinius, surinktus bažnyčioje, 13002 3| Persiskaičiuok.~ - Ką čia skaičiuosi? Gal jau nebūsi, pons, nusukęs.~ - 13003 10| ženkliną visus įvykius ir skaičius.~ - Nebenutuokiu.~ - 13004 26| tarp dantų, lyg ji būtų skaičiusi jo kąsnius. Jis atsistojo.~ - 13005 27| dobilo trilapyje. Pūsta skaidraus stiklo ropinė ant blizgančio 13006 25| nebebuvo ta pati, lengva ir skaidri, nieko nežinanti ir gyvenanti 13007 27| Graudus senatvės reginys skaidrią rudens dieną lapus metančiame 13008 1| ir pasipurtydamos trupino skaidrius krištolus, smulkučių šukių 13009 26| birbynė laikė iškėlusi po skaidrų lašą. Miškai jau gelto visu 13010 20| plaišiodamos skaisčiai žėrinčiomis skaidulomis. Jos grįžo į praeitį ir 13011 5| Ten pat kryždirbis Uogela, skaisčiais žandais ir geltonais ūsais 13012 19| O sulaikė ta šviesioji, skaisčiom mėlynom akim. Velniai bežino, 13013 8| atviroje saulei, jau pylėsi skaisčiu žalumu veja, nusagstyta 13014 22| papirktas ir atsiųstas drumsti skaisčius jaunimo jausmus. Agnė nebeapsikęsdama 13015 11| kai šeimininkavo tokia skaisti mergina. Greičiausiai bernai 13016 13| Vieną ankstų ir be galo skaistų rytmetį, panašų į šį. Kai 13017 17| sausesniame jos krante, liepsnojo skaistus laužas, ir ant vąškaro pasietame 13018 1| eini paupin su meškere, skaitai knygas, laviniesi toliau. 13019 1| vargino tas nesibaigiantis skaitmenų didėjimas. Jis stengėsi 13020 13| kojų, kai jo jauna žmona skaito gražias knygas, atsiklasčiusi 13021 24| Išeisiu, nebijok, - lyg skaitydamas svetimas mintis, pasakė.~ - 13022 27| daug šviesu ir taip. Nors skaityk, atsisėdęs ant žolės. O 13023 2| Ir laiko neturim knygų skaitymui.~ - Pons, matyt, nežinai 13024 22| vandens prisigėręs, nasrus skalaudamas. Ir barzdai skustis jis 13025 1| susiraukšlijusia oda, kaip atsitinka skalbėjoms, jog net gurgždėjo braukiant 13026 19| namo apsirūpinti maistu ir skalbiniais. Jie narsiai atlaikė visus 13027 7| O moterys aptarė lovą, skalbinius.~ - Nieks negulėjo po 13028 16| prisijaukinsim ir pristatysim skalbti mūsų marškinių.~ - Išskalbs 13029 16| Plūkią linus, kertą mišką, skaldą malkas, daužą akmenis ir 13030 6| Ranka įtaisyta ir malkoms skaldyti, ir snukiams daužyti. Ir 13031 9| šunys, lakstydami ratu, skalija ir loja. Prie senobinio 13032 13| griaustinio. Ačiū Dievui už skalsą. Tokio gražaus lietaus kaip 13033 24| nė lašo drėgmės. Baltą ir skalsią duoną ketino valgyti ateinančiais 13034 6| Šeimyna valgė.~ - Skalsink Dieve!~ - Ačiū, ačiū.~ - 13035 20| upeliai nebe tokie sraunūs. Ir skalsos tokios nebėra.~ Teks 13036 26| užtikrintai pastoviai, tarsi skalsus lietus, prasidėjęs rūku 13037 8| baltų pakalnučių varpelių skamba Agnės plaukuose, kai ji 13038 27| Jerubės kilo iš po kojų ir, skambančiais sparnais įsiplėšusios į 13039 18| krūmų šakose ir metaliniu skambėjimu susigeriančiu į žolę. Ji 13040 24| lik po to naktis įnikdavo skambėti tyru ir nupraustu rugpjūčio 13041 15| kaipgis. Reikia susimušti, kad skambėtų. Tai bus ir rankų perėmimas. 13042 2| įgaliojimų. Aš galiu tik skambinti telefonu.~ - Tai skambink, 13043 11| dantimis.~ Apgręžęs šakas skambliojančią kumelę, jis nustebo, kaip 13044 3| sukeliamus garsus, ją pačią. Skambtelėjo stiklinė, atlaužiamas kamštis 13045 5| paspaudė sienoje įtaisytą skambutį. Atskubėjo žvitrus patarnautojas 13046 4| purtė sulytus karčius. Kitas skambutis, įtaisytas virs išlaukinių 13047 11| retos atvangos valandos, skandinamos užuomaršoje ir svaigime. 13048 13| nusileidžiantį, apsupantį ir skandinantį rūką.~ - Dabar tai tikrai 13049 6| Panirdami, iškildami, skandindami vienas kitą, susiremdami 13050 23| Grybai esą nepalyginamai skanesni savo pačios rankomis surinkti.~ 13051 5| nebeliko. Langus uždarė skarda pakaltomis langinėmis, ir 13052 22| čiupinėjo blizgančias skardas pusberniai.~ - Neblogas.~ - 13053 7| rūgstančios misos išgerti, kišo skardinėlę, ir Jonas pylė iš sunkaus 13054 7| Saulė liepsnote liepsnojo skardiniame klėties stoge. Karveliai 13055 5| geležimi. Kitose įsirengė skardininkai ir batsiuviai. Kitur krovė 13056 17| kur status nugriuvęs molio skardis alsavo dienos karščiu ir 13057 26| iki vėlumos.~ Ir po to skardus kibinamų mergų klyksmas, 13058 6| žodžio. Tilius praplyšo skardžiu juoku.~ - Nugi tu, rimtuole?