| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
13059 11| suknelėm ir dar dailesnėm skarelėm pasirišusios plaukus. Ir 13060 9| kaip šunio iš veselios. Skarom apmuturiuotą kaip bobą, 13061 3| ir seniausia - tai liepa, skarota ir kupli, jog iš apačios 13062 16| šakutėmis, gyvai primenančiomis skarotas voverių uodegas. Toliau 13063 6| gilyn ir gilyn. Pradžioje skarotų eglių ir traškių lapuočių 13064 2| užgriebti ir išmėtyti. Dėl skatiko jie atsižadės poilsio, šviesesnę 13065 1| reiškia... Va, jo paties skatinamas, stojo mokomojon kuopon. 13066 13| su antrąja ir atrėmė jo skaudamą ranką sau į krūtinę.~ - 13067 5| Tilius papūtė dūmų debesį ant skaudančios rankos. - Negi ir nežinojot? 13068 21| laukas. Ir pūdymai užlieti skaudaus svėrių geltonumo ir jo aitrios 13069 14| Labai skauda?~ - Kur ten skaudės?~ - Neapgausi manęs. 13070 26| tu žinotumei, kaip mane skaudina vien tokia mintis, tai taip 13071 18| surenkąs visa, kas tik daugiau skaudintų ir primintų.~ Medžio 13072 24| lašais taškėsi aplinkui. Skaudus ūžimas kilo iš miško. Rodos, 13073 11| pjūklai, dundėjo girnos ir skaudžia garo švirkšle išsiveržė 13074 19| tvaiko. Jis buvo išsėmęs visą skausmą ir ūmai aptilęs. Jis turėjo 13075 27| pusiausvyrą. Galva svaigo, ir skausmas prieširdyje lyg kaulėti 13076 16| ir kitiems. Daugumas buvo skautai ir manė niekur geriau nerasią 13077 19| valkiojasi su tokiu iš palapinės. Skautu - peilininku. Abi Gužaitės 13078 27| akiniuoti, su lazdom, su skėčiais, su nukaršusiomis savo pačiomis. 13079 11| sirena iš didžiojo pastato, skelbdama vidudienį. Apačioje, po 13080 16| prie upės ir pradėti. Taip skelbė turguje ant vežimo užkeltas 13081 6| tam, kad ant jo kabinėtų skelbimus ir kelio ženklus. Žingsnis 13082 24| KETVIRTAS ~ Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo. Dievas žino, 13083 11| nesulaikomai.~ Saulė skėlė kibirkštis tvenkinio praperšose, 13084 17| Ar ne tam žmoną vedi, kad skeltumei per pusę viska? Jam negaila, 13085 22| Jis brido lyg į rūką. Jis skendo naktin, lyg upės sietuvon. 13086 14| kur jau keletas panašių skenduolių ir pakaruoklių guli. Tas 13087 24| Monika ir, išsitraukusi skepetaitę iš bliuzelės rankovės, pabraukė 13088 14| šlokjarduose, arba gyvulių skerdyklose. Ir ten jam nepatikę su 13089 1| skardėjo ilgai, pratisai, lyg skerdžiaus ragas.~ Neilgtrukus lyg 13090 10| kamaron, tarpdury pasisukdavo skersa, kad neišverstų staktų. 13091 12| ir vidurnakty pribūsiu, - skersas ir atsisukdamas skubino 13092 3| jau buvo kaltos apačioje skersbalkių. Vienoje iš tų kamaraičių 13093 5| tokias pat duris užšovė skersine geležimi. Kitose įsirengė 13094 8| klėties, kur buvo permestas skersinis tarp dviejų senų ruplių 13095 22| teturinčiame dviejų sprindžių skersmenį. Jis ir nebetikėjo, kad 13096 13| nukorusi žemyn. Tilius sėdėjo skersom ant šalydrangio. Jų veidai 13097 1| bebūt storio, jeigu tik skerspjūklis išneša, reikėjo nupjauti 13098 1| smūgių.~ Tada pridėjo skerspjūvio dantis prie žievės. Tilius 13099 4| sutvarkytos. Nėra ko per daug skėtriotis rankomis.~ - Kiaulė, - 13100 27| gyvenimas griūva ir susiaižo į skeveldras, kad kili turėtų iš to sau 13101 1| raudona kepure kaip gaidys su skiautere. Arba Pašlų valdyba maloniai 13102 5| spurdėjo gaidžiai nusvirusiomis skiauterėmis, pamėlynavę kalakutai, snapus 13103 6| keturias dalis. Popieriaus skiautės skrido iš jo rankų ir, supamos 13104 21| Kur kitur begali nuplaukti skiedra? Jis gėdinosi savęs. Jis 13105 8| patiltėmis, nešė miško šapus ir skiedras ir Melamedo popiermalkes.~ 13106 16| smarkia polaidžio srove. Skiedrų, pagalių, pjuvenų, atlaužų 13107 7| Aprodys, kur kas. O paskui į skiedryną. ~ Šėrė arklius, lygino 13108 4| pusbalsiu, beveik pašnabždom, skiemenavo mergaitė. Patraukė jį už 13109 17| atsispirdamas gyrė sausas dešras ir skilandį. O inžinierius toks, tai 13110 16| Pasikirstumėm kaip reikiant skilandžio.~ - Šunis paleistų nuo 13111 1| pačioje šerdyje, tratėjo, skilo. Pjūvis žiojosi kaip žiovaujančio 13112 7| Trys dienos prieš šventes skiriamos šeimynai, tik patys turi 13113 21| net tiltu einant, bet jau skiriamų iš visų kitų žingsnių. Jis 13114 21| linksta juodalksniai ir krūmai skiriasi. O mergos prisimelžia rankoves 13115 9| blaivininku? Aš iš tolo skiriu valstybinę nuo šniūrinės. 13116 16| tesipynė menka sausviedžio ar skirpsto vytelė, aplipusi pablyškusiais 13117 13| ir sudundės, kad sienos skirsis.~ - Gudročius. Negaišk. 13118 13| žmonės, jo tvarką ir kaip skirstomas laikas, ir kam kiekviena 13119 1| gerą mintį, laiškininkas, skirstydamas korespondenciją. vieną laišką 13120 16| tad jokios atrankos ir skirstymo. Darbo užteks visiems.~ 13121 8| laukė, kada jis pamatys jam skirtąjį. Grakščiais rėželiais eglutėmis, 13122 26| tos dienos jie pasidavė skirtinga kryptimi.~ Ji pasitraukė 13123 15| iš pažiūros nepanašius ir skirtingai nusiteikusius. Krivickas 13124 18| jis būtų, turi girdeli jam skirto varpo balsą. Kur jis begulėtų - 13125 1| didelis metų tarpas mane skirtų nuo tų, su kuriais pradėjau. 13126 27| jų nosinė skarelė. Jokio skirtumo nebesimatė tarp jų. Karšatis 13127 26| dieną lėmė šis rytas. Miglos sklaidėsi, varinėjamos pabudusio pietų 13128 15| Vargas tik. O seniau, rodos, sklandžiau ėjosi. Mat vis jaunystė. 13129 21| atsklęsti. Nė to nedarytų. Kam skląstis, jei vis tiek reiktų įleisti?~ 13130 4| stangių antakių. Platus sklastymas skyrė jo sniego baltumo 13131 13| kopė vis aukštyn, platyn, skleidėsi, apimdama vis didesnę erčią, 13132 27| krūtinėn. Šauta iš arti -jokio skleidimo. Ir kokiais šratais! Vilkiniais. 13133 20| pasekė brydę, atsargiai skleisdamas į šalis rugius, ir sustojo 13134 7| neprieinamumą - o knygos leido skleistis fantazijai ir lengvais sparnais 13135 8| daiktas! Kartelę iškišai pro skliautus ir turi kijatrą namie.~ 13136 16| tartum didžiulis indas, sklidinai pripiltas ir užmirštas viduryje 13137 18| mirguliavo ir suposi lyg sklidiname inde erdvėje, sudalintoje 13138 11| Didžiulis stiklo skritulys, sklidinas ogiai žalio skysčio, tartum 13139 26| tiksliais lašais ir pildė iki sklidinumo talpų ir juodą nakties indą. 13140 13| tokio lietaus gavo ir jo sklypas Vaidžiūnuose, kurį dirbo 13141 10| driskiai, ar utėliai, ar kokie sklypininkai, neverti į žentus tokios 13142 25| matyti primuštą girtuoklio sklypininko žmoną, išvarytą iš ūkio, 13143 15| Ir tik daržinę surėmė ant sklypo, daugiau nieko.~ Taigi 13144 17| jos negaus. Užteks poros sklypų, nupirktų iš savanorių. 13145 25| visko, ir Agnė jam neliko skolinga. Ji pasisakė išvažiuojanti 13146 21| žolių, lapų, žiedų ir šaknų skonius ir sultis. Žemė virpėjo 13147 18| pasitelkę gaują vasaros nakties skraiduolių. Ir grojo jie ir smuikavo, 13148 14| prie kepurės ir šuniuku skreite rūsčiu balsu tarė:~ - 13149 25| pasikelia, sumosuoja sparnais ir skrenda. Visokios priežastys tėra 13150 5| siūlė juomi nukirsti plauką, skrendantį oru. Muiliuką, šukas ir 13151 4| užlindo už krosnies. Patirtos skriaudos ir nelaimės išsiliejo į 13152 18| Aukštai iškilo gandras, skriedamas didžiuliais ratais, žvalgydamas 13153 14| ugninės saulės kamuolys, skriejantis vis aukščiau ir aukščiau. 13154 8| lėtinant spartą ir mažinant skriejimo lanką.~ Po jų suposi 13155 7| vėjas dūko ir laužė jas, skrisdamas iš nežinia kur ir čia lyg 13156 13| tai būtų pasižiūrėjęs? Ji skriste nuskrido per kiemą, ir ne 13157 25| anksčiau. Kada norėjo lėkti, skristi padebesiais, nudraskyti 13158 21| Jos šnervės išsiplėtė, skruostai užraudo. Ji buvo graži ir 13159 8| plaukų švelnumą ant savo skruosto ir jos mažą, smulkią ranką 13160 22| Jis dingo jos įdegusiuose skruostuose, ir blakstienas nuleido 13161 12| gražesnė. Pro įdegusius skruostus prasimušė raudonumas kaip 13162 21| jo aitrios kvapties.~ Skruzdėlė kopė pušies žieve aukštyn, 13163 18| sėjėjo delno. Kaip auksinių skruzdžių pulkas, rinkdamas derlių 13164 20| marškiniai ir šiaudinės skrybėlės sumirgėdavo palaukėse, ir 13165 22| jog per daug anksti jis skuba, lyg bėgdamas nuo ko. Bet 13166 8| vietoje, kur būrio gyvulių, skubančių pasisotinti, sukeltas triukšmas 13167 26| pajuto kažin ką artėjantį, skubantį ir sustojantį per sprindį.~ 13168 2| auksinis dantis.~ - Kad jūs skubat, mes to galim nežinot. Mums 13169 11| darbininkai. Ir ji keldavosi ir skubėdavo žemyn cementiniais laiptais. 13170 20| turime valandą laiko. Aš skubėjau pas tave. Imk mane, mylėk 13171 20| Ji tebealsavo tuo pačiu skubėjimu, tuo pačiu alkiu, ją vijusiu 13172 13| alsavo, lyg būtų bėgusi ir skubėjusi. Ji nesuvokė, kad tai, kas 13173 2| jis dirbamas. O jūs sau skubėkit.~ - Och... - sudejavo, 13174 26| grįžo iš miesto. Bet ko skubėli? Kol laiškas kišenėje, kol 13175 2| sukrutėjo senio pažandėje, jis skubiai rijo kąsnį. Bet Tilius neleido 13176 25| kurios ji turi trauktis kuo skubiausiai. Bet sėjikai ir buvo pakeleiviai, 13177 3| medžiaga. Jis atsirado labai skubinant, kaip būtinybė, tik paskelbus 13178 27| kaukė ir maurojo kuliamoji, skubindama baigti visų metų darbą. 13179 26| atsakinėjo puse burnos, skubindamas apsiliuobti. Jis nėjo nė 13180 20| tuojau atskubėti. Ji negali skubintis, ji neturi tam jokios teisės. 13181 27| degė kaip žibalu aplietas skuduras. Liepsnos išsimušė aukščiau 13182 5| mane išjuokė, kad suaižė - skudurėliai beliko...~ - Sumušė?~ - 13183 14| lygiai gerai tinka bet koks skudurėlis. Apie šeimininkę jis neužsiminė. 13184 11| kiaurom alkūnėm ir, be skudurų maišo, nieko neturėję, neminint 13185 1| švirkštė, žerdama į akis skujų žvynus, o zuikiai skuto 13186 16| Tik su tais kiauliškais skundais. Išėdė iš visur, sudirbo, 13187 12| ją galingesni. Jie buvo skurdas ir nedalia. Jie vedėsi ją, 13188 24| ir artėjo į tyrelį su vis skurdėjančia augmenija, kuri tačiau buvo 13189 21| ir nelabai tokia, kad ir skurdoka, bet vis jau. Veronika žvaliai 13190 2| rūpesčiais ir kasdieniniu skurdu. Viskas ėjo iš prievartos, 13191 17| Ji keršijo savo jaunystės skurdui ir niekad neišsipildžiusiom 13192 12| gal pasiekė, bet jie buvo skurdūs, jauni, gyveną ateitim ir 13193 16| liūnus. Augmenija jau ėjo skurdyn. Mažos, plačiai išsikerojusios 13194 27| kur ji gimė ir užaugo, jos skurdžiam miestelyje, nieks nepadeginėjo 13195 14| kraštus ne darbininko ir skurdžiaus vaikino akimis, bet tokio, 13196 6| pamažu užleidžiančių vietą skursnoms puselėms ir beržiukams. 13197 25| užtektų. Ne tokie jau jie skursnos, kad atsižadėtų dukters. 13198 7| atžalynu ir susiliejančias su skursnų pušelių jūra. Medžiai grūdosi 13199 4| pasibaigė, o vis šiaip taip skurstam, - buvęs viršaitis truktelėjo 13200 14| trūkį ir prieš kokius orus skųsdavosi negalavimais. Poakiuose 13201 3| per smakrą.~ - Kas ten skusis... O žinai, Agne? Kai pradžius 13202 5| daugiau!~ Netoliese braukė skustuvo ašmenis į akmenį ir paskui, 13203 3| bernas. Iš jo megztuko vieni skutai likę, ir pliki keliai lindo 13204 16| vešliais ūsais ir retai skutamomis barzdomis. Malėsi ir itin 13205 21| lentų, ir sendino retai skutamos barzdos ražiena, pridulkėjusi 13206 19| suolelio palangėje. Vyrai skutosi barzdas, užkando, išgėrė 13207 3| Gyvenimėlis, sakau. Barzdą skutu pas kirpėją kasdien...~ 13208 1| į palaukes.~ Dangaus skvernas, užklojęs balkšvą, negyvą 13209 24| Milžiniškas raudonas skydas pakibo viršum juodo ir bauginančio 13210 16| moką viską ir einą, kur tik skylė atsiranda. Plūkią linus, 13211 3| atkakliai braidė pievomis, skynė susivijusių karklų ir apynių 13212 19| sprandu. Vabalas degutorius skynėsi kelią per jo plaukus lyg 13213 1| ūžesys pjovėsi biržėmis ir skynimais. Žalios metalinės musės 13214 21| aukštas ir lieknas kaip pušelė skynime. Kitas jau tikrai stambesnis 13215 16| žvilgsniu sunkiai teaprėpiami skynimų plotai, nusagstyti kur ne 13216 25| visoje plačioje girioje ir skynimuose. Ji ir buvo užaugusi giriose, 13217 14| pačiu naujas etapas, naujas skyrelis jo kely.~ Nieko gudraus 13218 15| O kiek čia seniai šeštą skyrių baigė. Ece, auga mūsų jaunimas. 13219 5| langu ir durimis kiekviename skyriuje, turėjo tą pačią paskirtį 13220 12| nutarusi kai kuriuose savo skyriuose, kur tai būtinai reikalinga, 13221 6| gyveno tenai, kol baigė šešis skyrius pradžios mokyklos. O kodėl 13222 18| purvinų ir išsimarksčiusių skystame pelkių dumble, skirstėsi 13223 6| prabrinkusiais kelmeliais. Ploni, skysti debesys lyg išskidėjęs marškonis 13224 16| butelį.~ - Blauzdos per skystos dar jums, vaikeliai.~ - 13225 12| Liepa kryžkelėje apsidengė skystu žalumu, kaip žalias pelėsių 13226 27| plačiais žvyruotais takais slampinėjo sotūs miesto seniai - akiniuoti, 13227 19| o iš baimės ir šiurpo, slankiojančio už marškinių ir tarpais 13228 5| apie krautuves ir smukles, slankiojančių paupiais su meškere ir vis 13229 14| bendro katilo sriubos ir slankiojimo su žydmergėm miesto sodo 13230 16| ūkio, ir turėjo išbėgti slapčia, įsiutinęs iki mėlynumo 13231 23| ir teleistų juos laikyti slapčiausioje dėžutėje?~ Jį traukte 13232 26| siūlelio, prisotinąs visus slapčiausius plyšelius ir spragas. Tuštumos 13233 9| šaknų ir pakišama į tarpą slapčiom. Jis vėl kaleno dantimis 13234 14| vaikščiojo paupio pievute, slapstydamos už medžių, stabtelėdama 13235 7| nejaukiai supratęs, jog giliose slaptose tūno užkištas ilgesys kaip 13236 8| Kokiame nuošalume, kokioje slaptybėje jie buvo atsidūrę! Ir kas 13237 18| ir pūkščia, lyg slogučio slegiamas. Ir ji nemiegojo ir svarstė, 13238 6| eigulio uosio ir nusileido į slėnelį, - pasigyrė namiškiai.~ 13239 22| dvelksmas miškais į upės slėnį, anuomet lyžtelėjęs jų veidus. 13240 27| ryto rūkas ir traukė iš slėnio. Ar jis būtų pakėlęs ranką 13241 15| nejudinamų, aptrauktų dulkėmis ir slepiančių savyje nuodus, surinktus 13242 2| ir vanduo pradės semti slėsnumas.~ Daugelis nieko gero 13243 12| nuo jo marškinius? Kaip sliekas, kaip kirmėlė, saulės nematanti. 13244 19| graužėsi nerasdama. Ir Tilius, slinkdamas ganyklomis pasižiūrėti arklių. 13245 13| nieko?~ Ir dienos turėjo slinkti, nustumdamos viena kitą, 13246 17| atšipinusi spindulių žėrėjimą, ir sliuogė į šiaurę miškų dantytomis 13247 3| jausmas nyksta ir smagi šiluma sliuogia iš viršaus. Ir stebėjosi, 13248 20| iškarpoje su medžių šakomis, su slogais ir vasaros tvanka, puolančia 13249 7| dangaus, tokio žemo kaip slogas virš galvos, rinkosi balsai, 13250 12| priekin, sudarydami kaip ir slogelius virš akių, tepastebimi tik 13251 18| deginamų kadugių kvapas, slogiai tirštinantis seklyčios orą, 13252 18| takelis iš tos nuobradžios ir slogiu rūku aptrauktos pelkės. 13253 3| suvisam, - šniurkščiojo nosimi slogos kamuojamas ir vis didžiau 13254 18| girgždina lovą ir pūkščia, lyg slogučio slegiamas. Ir ji nemiegojo 13255 11| norėdamas išpurtyti bjaurų sloguti. Ir reikėjo jam įsidriekti, 13256 13| nuo pasmėlusių skliautų. Slopi naktis sugėrė žingsnius, 13257 2| druskos ėdamas, korės ir slūgs, ir vanduo pradės semti 13258 7| net į laukus ir, vandeniui slūgstant, pasilikdavo. Ei, lydekų! 13259 7| neišsklistų per daug į pievas, kur slūgstąs vanduo juos ir paliks, užkliuvusius 13260 26| gaurus, lokiui - storą taukų sluoksnį. Tegeidžiant apsisaugoti 13261 25| sausai išdžiūvęs viršutinis sluoksnis ruseno kaip jaujos pečius, 13262 3| Ant jų, po sakų ir purvo sluoksniu, tebesilaikė stiprūs pėdsakai, 13263 14| pasakojimų. Jų dar daug turėjo slypėti po jo pliktelėjusia kakta, 13264 14| vėjo pusę? Kokia baisi jėga slypi užmigdyta vėjinio malūno 13265 10| vartėsi dideliuose kaip slyvos baltymuose.~ Vaikis siūlė 13266 20| Daržas tuojau pat, už tų slyvų ir vyšnių. Tarp medžių, 13267 18| vis tiek. Jis pasirinko smagesnį kastuvą ir laukė užeinant 13268 3| prisilietimo jausmas nyksta ir smagi šiluma sliuogia iš viršaus. 13269 19| vasaros laisve ir poilsio smagumais.~ Tugaudis purtė galvą. 13270 6| Vienmarškiniui, ir tai tik pačiam smagume.~ - Sušilo. Kalneliai 13271 22| sūrio riekutėmis. O kitos smaguriavo nusivadėjusiu alumi, tirštai 13272 27| bokštelis su geležinio kryžiaus smaigaliu.~ Kryžkelėse, prie mokyklų 13273 21| žiūrėdami per trikojo viršų ir smaigstydami taką kuoleliais. Ten jau 13274 10| Ožkavilnės avys, deglos smailiasnukės kiaulės veisėsi ir dauginosi, 13275 7| apsiginklavę kartimis su smailuma ir kabliu galuose. Brido 13276 12| apylinkės vyrais, tikrais smakais, tikrais meškininkais, kurie 13277 26| neužtektų. Atsimink, kad tokiems smakams reikia ir duoti,- negailestingai 13278 20| pasidriekusią ant pagalvio. Jos smakras nežymiai virpėjo.~ - 13279 9| kulnus sumušk. Ramiai! Smakriuką aukštyn! Atbelsk laipsnį 13280 5| žemaitiškai: ~ Er parduri smakui žoundą, ~ Er atsuka čiortui 13281 9| kas čia. Valstybinė ar smalinė? Man tai nebeaišku. Išgerk 13282 19| Darbas virė juodame kaip smalinyčia durpyne, uogienojams raustant 13283 19| juoda ir garuojančia, lyg smaloje įrėžta vaga pjovėsi vis 13284 16| Mergiotės jau dabar plėšosi iš smalsumo.~ - Ar tai kasinėti susimanėt? - 13285 20| ieškodamas pateisinimo savo smalsumui. Čia jo žemė, ir jis turėjo 13286 18| tuomet jo apsireiškimai dar smarkesni ir palydimi audrų.~ Ji 13287 19| darbe susilygino su pačiais smarkiausiais kasėjais. Pora vyrukų atsiskyrė: 13288 14| Puskarininkių mokyklon rinko pačius smarkiausius, ir, jei jis ne iš tokių, 13289 16| apipešioto gaidžio itin smarkiu peštuku pasidaręs, atkakliai 13290 12| ar šešiolika ir pamačius smarkius jaunus vyrus, nors ir įkaušusius, 13291 10| dar gerai, kad turim tokį smarkų darbininką. Per tą ledergą 13292 17| mazgote per snukį.~ - Jų smarkumą dar išvarysiu, nebijok. 13293 3| ką sakė, kas ko klausė, smarkuolei nesigailėdami pagyrų. O 13294 3| fabriką Šiauliuose, kur smarvė tokia, kad arklius jau iš 13295 3| Laukan, bjaurybe! Kad nė smarvės čia tavo! Rankom prisidengdamas, 13296 26| išspjaudamas atoslūgį iš dusulio smaugiamos krūtinės. - O maniau, kad 13297 4| pasididžiavimą kelia. Kaip mušasi ir smaugiasi dėl mūsų - pasižiūrėkite.~ - 13298 26| miškininko uniforma! Mergos smaugsis ir žudysis dėl tavęs.~ - 13299 2| kaklo gyslas, tartum jį smaugtų per ankšta apikaklė, ir 13300 16| ir, pasispjaudęs delnus, smeigė kastuvą, pusbalsiu tardamas:~ - 13301 2| vokų užgriautas akutes, smeigėsi be jokios baimės ir gailesčio 13302 20| tamsios kaštano spalvos, smeigiamos į plaukus ir blizgančios 13303 2| mažesnės akys, juo giliau jos smeigiasi. Kad jam kur kelmas pasipintų 13304 6| pakildamas ir prarausdamas smėlėtas aukštumėles, kur svaiginamai 13305 12| Ji surado gilų duburėlį smėlėtu dugnu, užgožtą medžių, ir 13306 27| lyg šluota palaidą kiemo smėlį į krūveles, į didesnes krūvas. 13307 18| jo kojomis. Ir palaidas smėlis čežėdamas biro stačiu duobes 13308 27| Jį užmirš greičiau, negu smėliu užneš jo įmintas pėdas. 13309 11| susitelkusi kvaptis. Stiprus, smelkiamai purtantis noras kėlė jo 13310 3| svarstė Tilius, apimtas smelkiančio geismo ir pavydo. Ne su 13311 1| vakaras būtų ir suotėmis smelktųsi iš visų pusių gilyn į pačią 13312 27| auklių, bėgiojo ir kapstėsi smėlyje, kur plačiais žvyruotais 13313 7| giesmelėm nugarbstys į Laumakių smėlyną.~ - Nežinom, kuris kurį 13314 18| švelniai vilnių nulaižyto smėlyno. Ir apaugusio medžiais su 13315 18| perštėjo lyg išpūstos sauso smėlynų vėjo, lyg išėstos sūraus 13316 2| skerspjūklį, jog dantys patys smenga į medieną. Taką iškraipo, 13317 16| ir išvartų griaučius ir smigiais dygsniais varėsi į aukštį, 13318 18| ant plačių lapų ir aštriai smigių gėlių laiškų pasidriekė 13319 22| parėmę kumščiais ir įsikandę smilgas. Cigaretės smilko, įspraustos 13320 26| siūbavo voratinkliuose. Sausos smilgų šluotelės žibėjo, lyg prižertos 13321 12| ant žemės, tolydžio vis smilkdamas ir ūkuodamas. Ten tai telkšojo 13322 3| Tilius juto, kaip tvinkčioja smilkiniai, kaip atsileidžia nuvargę 13323 20| pora šapelių, va čia, ties smilkiniu. ~ Krepšelis, kurian 13324 25| nusitraukęs tolybėn. Rūkstantis, smilkstantis ir nejaukus taip, lyg sutraukęs 13325 21| kelio dulkėse ir paliko smilkti, iki sudegs. Ir jis sudegs 13326 10| švęstų žolių ir pagavo ją smilkyti. Tėvas subrandino vadžias 13327 16| baltos kaip sniegas saulėje smilties. Sausos sukritusios šakos 13328 9| Visą, visą. Lig dugno. Smoko nepermanysi su niekais.~ - 13329 6| veržėsi. Kas buvo sudavęs smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam 13330 18| skraiduolių. Ir grojo jie ir smuikavo, ir pūtė švilpynes nepavargdami, 13331 5| Antanėlis piktai čyravo savo smuikeliu, o Ušvila, tvirtas vyras, 13332 15| kas įsimetė užantin ir smukdė nuotaiką. Lyg kojas būtų 13333 14| pakeldamas dvasią, tai ją smukdydamas visai ne vietoje. Ilgą laiką 13334 5| ir atlikti, kas reikia. Smuklėn vis daugiau užeidinėjo. 13335 3| gatvėse, turgavietėje ir smuklėse. Su Pavenčių cukraus fabriko 13336 17| tokią pakursiu, kad vilna smuks gabalais nuo šonų.~ - 13337 11| jos veidukas atrodė dar smulkesnis ir toks baltutis, lyg saulės 13338 12| paguodai sekęs prierašas davė smulkesnių žinių, paremtų statistika. 13339 8| savo skruosto ir jos mažą, smulkią ranką ant savosios.~ 13340 5| besimušantiems pailsėti.~ Smulkiais gurkšniais siurbė alų iš 13341 4| ir nemoki. ~ Baikštys smulkiau papasakojo, kaip jis sužinojo 13342 25| tenorėjo išsipasakoti kuo smulkiausiai.~ Buvo valandų, kai ji 13343 12| vedėjo pareigas, iki paties smulkiausio vežėjo, paauglio piemens, 13344 3| Daugumoj tai aplinkiniai smulkieji ūkininkai, mažažemiai, laiką 13345 8| daugelio dantų grikšėjimas, smulkinant sausą pašarą. O tačiau buvo 13346 6| Stipriais kirvio smūgiais smulkino storas ir šakotas kalades. 13347 13| ištvermingai. Sėdyboje beliko smulkioji gyvūnija, saugoma šunų ir 13348 22| neturėjo laiko gilintis į smulkmenas. Agnė nuleido rankas. Ji 13349 10| O tas ir buvo, jog tos smulkmenos nesidavė lengvai sutvarkomos. 13350 21| beveik, jei neminėsime tokių smulkmenų kaip apsistumdymas šokių 13351 12| vandenyje mirkstančio stuobrio. Smulkučiai ir lipnūs lapeliai spėriai 13352 20| jos veido odos sūrumą ir smulkučius pūkelius, tamsiu šešėliu, 13353 6| miško širdis galingu genio snapu.~ Nuo smėlio kalnelių 13354 16| Aš jiems parodysiu, snargliams, užsikabinėti!~ - Každaila, 13355 27| veidą.~ - O jūs ko ten snarpsot? Neškit šen vadžias ar kokią 13356 4| dešimt litų.~ - Kelkit, snaudaliai! Brangią žinią mums atnešė. 13357 13| gyvūnija, saugoma šunų ir snaudalių katinų. Tilius turėjo išvežioti 13358 10| taip sausais dantim būtų snaudęs Doveika, tai ne, tai ne 13359 11| mintis pavargusi leidosi snaudulin.~ Ir pats ievų žydėjimas 13360 11| šeimininkai, piktai puolami snaudulio ir įkyrių musių. Prie spaudos 13361 26| užliejant atvangai, lyg snauduliui.~ Bet Lauryno jis neturėjo 13362 6| pati Vilkija, per žiemą snaudusi po ledu, siaura ir vingiuota. 13363 3| išsilenkdamas išmestų ant tako snaudžiančio kirtėjo bjauriai ištežusiomis 13364 5| ištiesęs kaip ienas, ir snausdavo. Kas norėjo jį samdyti, 13365 16| biesų brikelė. Ir dabar turi snausti ant kelio. Jis svėrė šešis 13366 1| svajonėse lyg sužiedėjusiame sniege. Tik plutą tereikia pralaužti - 13367 21| nesulaikė. Ir akmenimis sningant, jie būtų pastoviai varęsi 13368 11| išdėstytos prekės, o tarpduriuose snūduriavo patys šeimininkai, piktai 13369 8| seniai susidorojęs ir smagiai snūduriuoja prieš saulutę panamy. Kur 13370 8| saulutę panamy. Kur jis tau snūduriuos. Jis kaip gaidys, jausdamas 13371 15| ramiausiai. Šalti, rasoti snukiai pakilo ir didelės drėgnos 13372 6| ir malkoms skaldyti, ir snukiams daužyti. Ir dar jis padaužys, 13373 7| bet ką liudijo šių namų sočią duoną.~ - Pašauksiu gaspadinę.~ - 13374 7| išsitraukę vyno ir užkandę sočiai dešrų iš Basiuliškių viralinės.~ 13375 8| Ausys spengia nuo tylos ir sočios ramybės. Blakstienos lūžta 13376 9| dideliam kieme su pastatais ir sodais pasiliko jis vienas. Pagautas 13377 14| nušnareno ežia ir pranyko sodelio krūmuose.~ Šuva suinkštė 13378 20| apdiržusį kamieną sumanus sodininkas įskiepija trąšų jauno medelio 13379 12| Iš karto pareiškė, jog sodinsis į vidurį ir vešis pas save. 13380 11| pieninėje, senais, dvaro sodintais kaštanais apdengtu keliu 13381 21| per kiemą. Jokiu būdu. Pro sodnelį, iš daržo pusės, lengvai 13382 11| Kumelei atnešė šviežio šėko iš sodnelio ir patį sodino už stalo. 13383 18| iškeliama ir nešama išilgai sodrių storų pradalgių, vystančių 13384 18| dantų į žalią ir kvapniai sodrų vasaros kūną. Toli toli 13385 5| surūšiuota iš laukų, pelkių ir sodų. Ir gelžininkas Akermanis 13386 23| rankų. Nespėjo prinokti soduose vaisiai, kai juos purtė, 13387 24| būtų lėkę, degant kaimyno sodybai. Kėlėsi, ėjo, rinkosi. Iki 13388 9| veždami raganas iš savo sodžiaus. Būdavo raganų apsčiai pas 13389 22| neturėjimo ką veikti, bet sodžiuje - neišeina, ir tiek. Sako, 13390 2| namo.~ - Kas ubagui, kai sodžius dega? - jam pritarė. ~ 13391 8| išverktų sutvenktą metų sopulį ir bejėgiškumą. Krūtinė 13392 18| nepanašiu į lakštingalos, sotaus gyvulio atsikvėpimu, žuvies 13393 20| taip arti. Jis svaigo ir sotinosi tuo nuostabiu reginiu kaip 13394 27| kokie plaukai? Ar ne jų spalvai buvo pritaikytos šukos, 13395 25| buvo linkusi sutirštinti spalvas ir išgyventi iki galo skaudžiai 13396 27| medžiai ir daržinių stogai. Už spalvingai nusidažiusio miško kampo 13397 11| spinduliais iš lauko ir nuo spalvingųjų stiklų.~ - Tai su receptu 13398 23| Vielos su vėliavėlėmis iš spalvoto popieriaus nebeliko nė žymės. 13399 5| spiritą, gražiai vadinamą "spanguoline". O mėlynasis juk pačius 13400 13| gręžėsi viduryje varsnų ir sparčiai leidosi namo. Jie buvo didelio 13401 6| nusidaužęs dveigys žvengdamas ir spardydamasis draskėsi tarpmiškėje.~ 13402 13| mažučiukė, balta suknele, su sparneliais. Plaukai parišti ružavu 13403 20| tai prabėgusios jaunystės sparno sumosavimas, jo sukelto 13404 14| užmigdyta vėjinio malūno sparnuose! Gal jis susimaišė, užsigalvojęs 13405 10| pamatė ir pripažino, kad spartina darbą ir užvaduoja rankas. 13406 10| kitokių žvėrelių gaudyti spąstais, už kurių kailiukus nejučiom 13407 15| užėjus - tada, kai žmogaus be spąstų nė miesto Varlinėje nesugausi? 13408 11| snaudulio ir įkyrių musių. Prie spaudos kiosko baltakelnis frantas 13409 21| turi mikliai darbuotis, spaudydami klavišus, visokias mandrias 13410 18| viliojama žavinčio lūkesčio ir spaudžiama kraupios baimės. Kaip einama 13411 16| Tilto turėklai braškėjo, spaudžiami atremtų nugarų. Dilės kilojosi 13412 21| Dabar jis taip pradėjo spausti, kad, išmanytų, du kailius 13413 12| nusiųsti? Nors ji ryžosi spaustis ir pasidaryti kaip sužiedėjęs 13414 12| sugeba paruošti ir išleisti specialistų. Ji laikoma pirma kandidate, 13415 5| pjovėją, bet tikroji jo specialybė buvo siuvinėjimas įvairiaspalvių 13416 5| užtaisimas prigatavotas specijalnai! - šaukė pro sutinusią nosį.~ 13417 1| tokiais plotais, kokius spėdavo girininkas su gauja eigulių 13418 20| žemę. Ji panėšėjo į žiemos speigą, į naktį, kada žvaigždės 13419 14| aukštų senų medžių, tik spėjamai gumšavo sėdyba ir dirbo 13420 23| tai padaro greičiau negu spėji suskaityti iki penkių. Každaila 13421 2| pasibaigs miško istorija, jau spėjusi gerokai pradilinti kaulus. 13422 4| pasiduodamas likimui, kurį spendė didžioji ateitis, Jatulis 13423 16| vaikeliai.~ - Jeigu bus spenelis užmautas ant kaklo, tai 13424 8| dažyti kiaušiniai. Ausys spengia nuo tylos ir sočios ramybės. 13425 12| pavasarinei žolei, ausys ima spengti nuo tylos. Kas buvo išganymas 13426 3| įkirptas!~ - Nesvyla ir tau. Spėsi nusilakti dar...~ - Pinigėlio 13427 13| ruošti užkandžių ir gal spėsianti sugrįžti, kol jis čia su 13428 16| atvažiuos. Bet mes ir taip spėsim sukarti. Negaiškim.~ 13429 4| lakstymo ji dar galėjo visur spėti ir viską matyti.~ - Vis 13430 3| viliojimui, kai medunešio metu jų spiečiai lyg liepsnos kamuoliai risdavosi 13431 20| kaip bičių avilys prieš spiečiaus leidimą. Tuojau ir atlaidai 13432 3| pasimesdavo beregint. Jų spiečius, kaip ir visas apsčias miško 13433 22| moteriškas balsas. Jis daugiau spiegė, negu rėkė. Ir nutilo staiga, 13434 5| balsingiausias turgus. Ten spietėsi silkininkai, surikiavę silkių 13435 12| Iš Doveikos trobos langų spigino balta šviesa. Tai elektra - 13436 4| dureles, atvėrė visu grožiu spindinčius butelius. - Kas čia?~ - 13437 20| mišinys. Jo, kaip saulės spindulio, prasiskverbusio pro skliautų 13438 17| prisiplakė prie žemės, atšipinusi spindulių žėrėjimą, ir sliuogė į šiaurę 13439 20| Su žiedo akimi, klaikiai spinduliuojančia vidudienio prieblandoje. 13440 15| savo poną.~ Pražulniuose spinduliuose eglynas tvaskėjo kiekvienu 13441 22| viskuom - ji tebeskleidė spindulius sename panamės danguje.~ 13442 8| sniegas palazdžių. Ir saulės spindulys, tartum miško tankmėn prasigavęs, 13443 11| Ir malūno sparnai kelio spindžio gale, įsitvėrę aukštumoje, 13444 4| kalnelio. Vilko akim rausvai spingsėjo eigulio žiburėlis, nusitraukęs 13445 3| avigalvis akmuo, atsimušęs į spintelę sienoje, pariedėjo po kėde.~ 13446 4| cigaretę. Veronika pluošė su spiritu, o Petras tėškė iš kišenės 13447 6| ypatingo reikalo ji nejuto, o spirti nieks nespyrė. Ir apskritai 13448 13| nebebuvo kaip nė priešintis, nė spirtis. Nors manė, jog tai be reikalo. 13449 16| nukorusių žemyn, rūkančių ir spjaudančių į vandenį. Griovių šlaituose, 13450 22| triūbelėje. Trina, brūžuoja, spjaudo baltomis putomis lyg šuva 13451 7| priežadą, pypkiavosi vyrai, spjaudydami apkartusiomis seilėmis į 13452 19| žinai, ką tau pasakysiu? Spjauk, iš visos širdies atsikrenkštęs, 13453 16| atsikrankštė. Pasidėjo kastuvą ir spjovė porą kartų sau į delnus. 13454 4| išvėdins jo akis? Sėdi jis ir spokso į lovą, kur miega Agnė. 13455 11| kuriuo žiemą dirbo. Vaikyštis spoksojo visą laiką į jį, ir tik 13456 13| retuomiais ir poniutei vietoje sportų. ~ - Julijana, ~ Graži 13457 10| Jauja rūko kasdien, kur, be spragilo, kitos mašinos nežinojo. 13458 5| sudėjimo, žviegte žviegė, spragindamas akis:~ - Ui, niu pas 13459 1| trenksmą, į kirvių poškėjimą, spraginėjimą laužo šakų, į riksmus ir 13460 20| bręstantis kaitroje šiaudas spraginėjo ir lūžo, čia pamaldžiu šnabždesiu 13461 12| neperlendama. Ji neįžvelgė niekur spragos. Vieškelis, ją atvedęs mėšliniuose 13462 17| sudarančių tartum tvorą, be spragų ir be vartų taisyklingu 13463 4| lyg peršalus. O ausys ir sprandas degė. Pirštai graibė cigaretę, 13464 19| Skruzdės ropojo Tugaudžio sprandu. Vabalas degutorius skynėsi 13465 3| Snaudulys nenugalimai lenkė sprandus ir laužė blakstienas. Kiti 13466 1| Dieną prieš tai jau pagavo sprangiai rykauti kėkštas, pašiaušęs 13467 19| raustant ir sirpstant, gyvatėms spraudžiantis į kelmų plyšius ir keriaužiams 13468 11| dvelksmo viliojamas, bėgdavo, sprausdavosi tankynais ir iš po senų 13469 18| kankinusių klausimų. Ji girdėjo sprendimą, ir tokį aiškų, ir taip 13470 4| greita visoms išeitims ir sprendimams, tvarkėsi motina.~ - 13471 27| prieiti prie kokio nors sprendimo ir nebuvo pasiruošęs sutikti 13472 13| merkdamos marškinius, ir jos sprindžiavo milžiniško saulės laikrodžio 13473 12| naujų ir nepatirtų vaidinių. Springdamas kosėjo motoras, džeržgė 13474 26| pakulos burnoje, ir jis springo, negalėdamas jų nė ištarti, 13475 6| velėnos, aižydama pumpurus ir sprogdindama ąžuolo gilės kevalą po pernykščių 13476 8| geltonų šalpusnių žiedų. Sprogdino pumpurus beržiukai ir šermukšniai. 13477 18| sugaudavo duslų ežero ledo sproginėjimą.~ O po to jau ji nebepajėgė 13478 19| Brolel dobilėl! Iš pavydo sprogo kaimynai, ir mergos sekiojo, 13479 26| tiek ilgai netvers. Jis sprogs iš puikybės, kad laukiasi 13480 25| valandų ateis saulėleidis? Ar sprogstančio pavasario dieną galima įsivaizduoti 13481 11| besąlyginio atsidavimo valandėlė sprogstančių karklų tankynėje. Kaip tamsa, 13482 4| dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras, visu grožiu atskleidžiąs 13483 5| Er atsuka čiortui sproundą... ~ Tarp monelninkų, 13484 12| patampė kelnes ir paveržė spruduklį. Paskui mostelėjo ranka.~ - 13485 17| darbo rankas, atleidę kelnių spruduklius ir marškinių sagas.~ 13486 10| Pranciškau. Trink apynio spurgas. Šoksim veselią, kad zuikiai 13487 6| geltonomis plyštančių pumpurų spurgomis, į kurią suskrido pirmosios 13488 24| sumalti salyklą. Apynių spurgos sviro nuo virkščių sunkiomis 13489 1| kniojosi ir čirškė aplediję spygliai. Drebulys perbėgo mišką. 13490 17| viršus dargi apnarpliotas spygliuota viela ir nubarstytas sudaužytų 13491 26| per spragą, apnarpliotą spygliuotomis vielomis.~ - Senelio 13492 26| buvo per daug. Kaulinis spyglys susmigo taip skaudžiai ir 13493 5| Akermanis čia garsino savo spynas, ir klumpininkas Paleckas 13494 27| ir nedrąsiai nusileisdavo spyruoklinėn, oda aptraukton sėdynėn. 13495 24| pamažu, persisodrinę garsų srauja. Ir saulėleidžiai driekėsi 13496 20| Mat jau upeliai nebe tokie sraunūs. Ir skalsos tokios nebėra.~ 13497 11| pažįstama suuodė jis tame kvapų sraute, ir tai buvo akimirka, jį 13498 11| tirštais baltų žiedų kekių sriautais sviro šakos iki žemės, ir 13499 12| apylinkės žmonės. Saulės sriautas tvino pro langą, pro rasotus 13500 27| klaikiai susvisdama, šviesos sriautui plūstelėjus pro atveriamas 13501 15| turėjo patyrimo daugelyje sričių, jis sugebėjo valdyti valsčių, 13502 11| aiškumo ribą. Čia jau kita sritis, nors mums taip pat gimininga. 13503 17| akėtvirbalį arba kirvį, o sriuba išeidavo vis vien gera. 13504 14| dantys nuo bendro katilo sriubos ir slankiojimo su žydmergėm 13505 23| teturėjo sau ir visą ilgą dienų sriūtį prieš, negailestingai ją 13506 1| ir širma pelkynų pušelių sriūtis, neapžvelgiamai liūliuojanti 13507 24| akis. Drumzlinos prakaito srovelės sunkėsi vyrų krūtinėmis, 13508 3| tyreliu iš pietų. Srūva srovėmis nuo medžių, barbena šaltu 13509 8| kutenančius padrika šilkine sruoga jo akis. Aną vakarą, taip 13510 1| siūlą iš susiraizgiusios sruogos. - Šįvakar turiu būt namie 13511 17| pat kiaulės, ar iš kaimo srutyno, ar iš naujoviškos kiaulidės 13512 3| lėkdamas tyreliu iš pietų. Srūva srovėmis nuo medžių, barbena 13513 27| sumintos ražienos. Iš burnos sruveno kraujas. Akys išplėstos, 13514 24| dalykus. Organizuoti ugnies stabdymą vietos jėgomis. Apie gesinimą 13515 25| miško, iš miglų ir, sucypęs stabdžiais, sustojo pasiimti jaunos 13516 14| slapstydamos už medžių, stabtelėdama ir prisėsdama. Rasa plovė 13517 13| už rankos per kiemą ir, stabtelėjusi prie durų, vienu traukimu 13518 11| tik vakare. O dar norėjo stabtelėti pas motiną.~ Namiškiai 13519 2| juos ūgiu, patsai būdamas stačias ir lyg patenkintas tąja 13520 2| yra pagaminto ir kiek dar stačio miško. Ne už šimtą ir ne 13521 3| Daugumas tačiau trynėsi stačiom, nes didžiajam šeimynos 13522 7| jie pievokšliais, klimpo stačiuose molynų nugriuvimuose, lenkėsi 13523 21| žemaičiuodami, ar taip kaip tiltą stačiusieji meistrai.~ Jai rūpi vis 13524 5| vietą įtaisė už tilto, senos stadalos griuvėsiuose. Tada pasimaišo 13525 11| pasivyti ūgiu, ir įdegę veidai stagaravo kaip vieversio pūkais retais, 13526 10| Šlubiui jau ir ūsai stagarojo, ir kaulai sustembo. Rankos 13527 21| prasikalusias gyvastis. Stagaruojančias pūkais, geltonais snapais 13528 25| beviltiškai skambliojo sausus ežių stagarus ir traukė baubdami, ragus 13529 24| pokštelėjo sau per kaktą, staigios, šviesios minties trenkta. 13530 7| pušelių jūra. Medžiai grūdosi staigiuose vingiuose, tvenkė pievas, 13531 1| dangaus lopinyje nurėžė staigų brūkšnį ir griuvo, lengvai 13532 20| nuostabos, o gal iš to baisaus staigumo. Pripratinti jo niekas ir 13533 12| buvo lygus iškilimui savo staigumu, bet jį didvyriškai sutiko, 13534 3| O ten jos dukterys staiposi. Taigi trys jos, ir kuri 13535 8| Eikšekit į vidų! Gana staipytis ant kelio! ~ Juos šaukė 13536 10| sukosi su rateliais ir vėliau staklėmis, vyrai suko pančius, mušė 13537 10| ne piemenė, o merga kaip staklės subudavota ir nunokus jau 13538 26| Jis rėmėsi pečiais į durų staktą. Kojas nusmelkė negalia. 13539 10| pasisukdavo skersa, kad neišverstų staktų. Ji galėjo turėti ir trisdešimt, 13540 8| būtų vakar naujai sudėtos. Stalai apdengti ir po aukštą puodynėlę 13541 7| žaliai gėlėta, vaškuota staldengte. Kol pašaukė, jis spėjo 13542 12| diendaržyje, ragu barškindama stalinį. Balkšva ir trumpa vasarvidžio 13543 5| riogsojo baras, lentynos ir staliukai su kėdelėmis be atlošų vidury, 13544 5| kalba ūžė patalpa, nustatyta staliukais, pabarstyta pjuvenomis. 13545 22| išvirstančiu iš kirpyklos, su tuo stamantriu vyruku, vadovavusiu miško 13546 21| smėlio sąnašas. Jie aptikdavo stambaus išplauto žvyro klodus ir 13547 18| krūties. Ji stebėjo, kaip stambesniais lašais išsipylė jo kakta, 13548 21| skynime. Kitas jau tikrai stambesnis ir tamsia kudla. Tasai, 13549 9| mundieriaus atrodė įspūdingai. Stambiai sudėtas buvo, bestija.~ - 13550 26| savo troboj. Ir pačiais stambiausiais šratais jo muškieta užtaisyta, 13551 3| perskaityti žodžius pačiom stambiausiom raidėm, ir tas darbas jam 13552 27| Jie tebebuvo tie patys - stambieji šratai ir dideliu užtaisu, 13553 21| gailių, vaivorų, nusipylusių stambiom aksominėm uogom. Tarp kadugių 13554 22| nasrus arkliškai stiprių ir stambių dantų. Ant žolės drybsančių 13555 4| padaužė į šoną, nukrėsdamas stambius lašus. Po kelis lašus kabėjo 13556 11| net gurgždėjo iškrakmolytu standumu lyg zakristijos kamža. Priešingai 13557 26| negrįžta, - jis palietė standžią popieriaus skiautę ir kitą 13558 15| plaukams. Ir tebejuto jos standžias krūtis po savo šiurkščia, 13559 3| tik švelnus kutenimas jos standžių krūtų prisilietimo. Jis