| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
16064 7| prisiplakusį, kai moterys vanojosi. Išpėrė gerai kailį ir išvarė. 16065 11| stangių ir vešlių kaip dvi vantos ūsų. Atrodė, jog visi plaukai 16066 10| netinka jis į žentus, - vapaliojo motina, puldinėdama akim 16067 23| Tas jau... Nieko... - vapeno nusigandusi Veronika.~ - 16068 6| veikei ten?~ - Drybsojau, varčiausi ant suolo - maniau, kad 16069 14| ištesėti. Jis likėjo laikinumu vardan to, kas turės ateiti, kaip 16070 26| Doveika, - lyg negirdėjęs, varė savo vyras, - galės pasiieškoti 16071 21| pūkinėse duknose. O ponas vargamistra tik glostys tavo veidelius, 16072 18| Laurynas ir, strapinėdamas savo vargana koja, nukinkė kumelę. Ji 16073 10| kad iš miško, - unkštė vargdienė, engiama šlapia virve.~ - 16074 6| giedriomis akimis.~ - Už ką? Varge tu mano... Aš galvojau priešingai, 16075 6| karto nukristų keli svarai, varginamai triną pečius. Tačiau svarstyti 16076 21| kaip motina kūdikį, kaip varginančią ir neįkainojamai brangią 16077 20| Laikraštis - tai lazda varginančiame gyvenimo kely. Laikraštis - 16078 18| kiemo.~ Ji pasekė dar vargingai rypuojantį keliu. Matė dar 16079 11| valkiojama po purvynus vargingoje grįžimo kelionėje - vagonuose, 16080 19| miegojo, ir galvoje ūžė vargonai, jį įsukę sūkurin, užpildę 16081 25| tetulės, kuri, greičiausiai su vargonininko pagalba, apreiškė pasitenkinimą 16082 10| pūrą avižų jo arkliams. Vargonininkui ir zakristijonui - po sieką 16083 21| reikėtų, tai tik sulaužyčiau vargonus, ir vis tiek nieko neišeitų, - 16084 3| kiblūs darbininkai, žiemas vargstą miškuose.~ Krivickas 16085 22| Tokio pat kaip ir jis. Vargstančio ir nežinančio, dėl ko.~ - 16086 19| esi. Merginas myli. Tik vargsti čia be reikalo.~ - Gal 16087 21| Dievas davė, su tokiom ir vargstu. Ne visiem juk lemta ponauti. 16088 22| Ji buvo suręsta darbui ir vargui kaip reikiant, kaip doriausias 16089 21| prisiglausti, taip sudirbo tą vargšą, kad net pagailo kitiems. 16090 12| peraugusi pirmajai klasei.~ Vargšai tėvai. Ką ji galėjo jiems 16091 18| jis pasiskubintų, kad tu, vargšelė, nenumirtum iš sielvarto. 16092 5| kanapėlės, susimylėkit ant vargšo neregio, saulės šviesybės 16093 26| rytas. Miglos sklaidėsi, varinėjamos pabudusio pietų vėjelio, 16094 20| narys. Jis ten skaičiuos varinius, surinktus bažnyčioje, ir 16095 14| pliktelėjusia kakta, blizgančia it varis priežados žarijose. Jis 16096 6| Pražulni pavakario saulė variu blizgėjo upės posūkyje, 16097 5| vieta, nuo seno vadinama Varline. Kam reikėjo pusbernio ar 16098 24| ar tik nebus kuris iš tų, varlinėjančių per dienas paupio brūzgynais 16099 10| Eikš, panešiosiu tave, varloži. Vyras išaugsi kaip pečius.~ 16100 6| pirmąjį rytą. Kai nuo aušros varnėnai švilpavo, šiaušdami žvilgančias 16101 10| žebenkštys, žiurkės, vanagai ir varnos. Jei ne marai, raudonligės 16102 22| išeiti, prašau!..~ - Varo lauk. Aš jau žinojau, kad 16103 8| per miegus skambina visais varpais, linguoja aplink bažnyčią. 16104 8| šimtai baltų pakalnučių varpelių skamba Agnės plaukuose, 16105 18| dūsavo ir gaudė varpas senoje varpinėje, medinėje ir šiek tiek pakrypusioje, 16106 27| įsisiūbavusi varpo širdis, nors jau varpininko ir žingsniai nutilę už varpinės 16107 12| kai sukildavo rugiai, jų varpos susisiekdavo su apatinėm 16108 23| apsikaupia usnimis ir susivelia varpučiu. Ji išėjo pasiimti savo 16109 15| Plėšė, vertė krūmus, draskė varputynus. Jei pirmais metais dar 16110 11| toliau, kaip gera ariama varsna, ir girdėjo vištų katėjimą, 16111 11| ir žvarbančios linksmomis varsomis ir gaiva, tartum reginys 16112 4| merga. Tuščiai tik žiaunas varstau.~ Agnė kraipė galvutę, 16113 5| arkliukus. Dievobaimingai varstė pirštais rožančius, kilojo 16114 20| stiebelių. Ir dabar netikrumas varsto vargšės krūtinę. Ir jam 16115 7| mėgo krapštylis Jonas prie varstoto. O vidury šulinio pompa 16116 11| galima susikalbėti. O durų varstymas ar girdėtųsi? Kažin ar ji 16117 26| Kodėl? Bet juk tai vartai į gyvenimą. Jeigu pro juos 16118 18| jei ne ta pora moterėlių, vartančių giesmynus. Taip pat pora 16119 22| riktelėjus, o tačiau pro vartelius jis nebegalėjo įeiti taip 16120 2| taupumo kiaulėms liuobti vartoja arklamėšlius. Įgaliotinis 16121 12| kelnes arba atvirkščiai. Jis vartojo sulankstytą popierių, kad 16122 2| čirškinami lašiniai, gruzdėjo vartoma duonos riekė ir eglišakių 16123 14| Kas degtienei pažymėti vartos tokį nenusakomą žodį, kai 16124 6| perleisdamas ir atiduodamas vartotojui. Ne vargas, o pramoga jam 16125 2| Petras tupėjo prie ugnies, vartydamas ant šakos pamautų lašinių 16126 21| Miegosi sau iki priešpiečių, vartysies pūkinėse duknose. O ponas 16127 2| Nieko nereiškia Petrui vartyti rąstus ir nešioti pačias 16128 13| ištryško saulės skritulys, varvantis ir tyškantis baltomis žarijomis, 16129 17| mėtų ir pripildytas iki varvėjimo. Užteks ir dar liks.~ 16130 5| riebumą. Rasalas taškėsi ir varvėjo, žmogui nešantis atkišus 16131 7| žinau. Sako, anas seilę varvinęs visą žiemą, o tą vakarą 16132 8| nugraužtos tvoros ir seilę varvins.~ O Agnė tuo metu gėrėjosi 16133 27| pasikraipydamas į šonus, varydamas priešais atvažiuojantiems 16134 26| laukė progos. Ką? Jis beveik varyte išvaromas? Tilius pasišiaušęs 16135 4| pinigais! Negali žmogaus varyti. Ir kelią jau suvis nuleido. 16136 26| Toji vieta, klausiu, - varžydamasis muistėsi ant suolo Tilius.~ 16137 11| mergina. Greičiausiai bernai varžydavosi dėl eilės pieną vežti ir, 16138 24| ką menkesnis kaip miško varžytynėse. Pašaliai, visi kiemo pakraščiai, 16139 12| jis šį tą išmanė. Ploną vasarinę kepurę reto, beveik tinklinio 16140 12| Avėjo rudais iškarpytais vasariniais pusbačiais, per kelius padubusiomis 16141 22| eglynuose, grįžo rasotais vasarojais. Dar ne visi buvo sugužėję 16142 12| tuos panašūs, išbraidė jo vasarojų, kad paskui jo žemę perdalintų 16143 24| tusti ražienų plotai.~ Vasarojus sekė įkandin. Nebeliko tarpo 16144 26| Kaip buvo vasarą ir daugelį vasarų prieš tai. Jo šešėlis tik 16145 7| atsistojusi kojūgaly ir vasnoja vanta. Sakytumei, kad muses 16146 13| nėra mačiusi žaizdų.~ Vatos gniužulėliu drėkinami pirštai 16147 7| pastatai, kaip malkinė, vazaunė padargams laikyti su atskira 16148 7| pastogėn. Roges suvilkti vazaunėn, nes jos jau atvažinėjo 16149 14| margaitė, ir kaip tau ne gėda vazotis su kareiviu? Fi, čiu!~ - 16150 17| skaistus laužas, ir ant vąškaro pasietame katile virė, kunkuliavo. 16151 16| nusidraikiusi mėlynių ir spanguolių vaškiniais lapais, traukė kojas aukščiau 16152 8| žvaigždėmis galuose išrašytais vašku juodalksnių tamsaus rudumo 16153 7| padengto žaliai gėlėta, vaškuota staldengte. Kol pašaukė, 16154 19| atleido, nelabieji. Kitas būtų važiavęs pas tėvą, puolęs į kojas 16155 17| aš jau tokia kvaila, kad važiuočiau? Dar nežinia, kur būtų nuvežęs... 16156 11| pamuštos sėjamose dirvose.~ Važiuodamas pro Gužo trobą, prilaikė 16157 11| sveikas.~ - Tai kas? Važiuojam...~ - Mes turėsim namus 16158 27| Dundėjo tilto grindinys po važiuojančio ratais.~ Doveika ėjo 16159 16| neapsakomai tyku ir gūdu, jog važiuojantis žegnojo arkliams nugaras 16160 11| marškinius ant krūtinės.~ - Važiuoju į miestą, Agne. Gal reikia 16161 17| ji pati norėjo.~ - Važiuokim, panelyt, mano trobelių 16162 15| nusijuokė:~ - Pas notarą negi važiuosi? Aplaistykim čia pat. Gal 16163 15| Tą galėsi padaryti. Kada važiuosim į miestą, ir išsirinksi 16164 5| vyrą.~ - Malonu. Tai važiuosime kartu? - paklausė Doveikos 16165 17| toks, kad mylių dešimtį važiuotum. O čia tik pakalnėn ir vėl 16166 8| vachmistra Žeimys, kuris važnyčiojo.~ - Tai gerai, jei pasakiau, 16167 4| dugnan. Žmogysta, likusi važy, kiurksojo, nusisukusi pavėjui.~ - 16168 18| mišką kailiais aptrauktame važyje, žvangant žalvario žvangučiams 16169 10| iškūliau, pats bėriau ir vėčiau. Grūdas į grūdą.~ - O-o, - 16170 22| broliai! O ji tik meilės vedama sudėjo į vieną lapą Tiliaus 16171 27| visus takus ir keliūtas, vedančias į viensėdijas, į ganyklas, 16172 18| praraustas takas vešlioj žolėj, vedantis į pačią vasaros tvankumą 16173 4| laikė.~ - Snukis kaip vėdaras, paruoštas kepimui. Velniai 16174 19| akį jis nori. Tai tegul vedasi.~ - O kur padės parvedęs?~ - 16175 12| kaip buvusi, tik punkto vedėja.~ 16176 12| darbininko, laikinai einančio vedėjo pareigas, iki paties smulkiausio 16177 12| palaikyti kokios plytinės vedėju, senos kartos girininku 16178 17| netikėtų. Ar ne tam žmoną vedi, kad skeltumei per pusę 16179 11| lakstai paskui žydelkėlas ir vediesi jas į parką vakarais. Ir 16180 4| kvapas vis tiek pasilieka. Vėdina kambarį mergiotės, bet kaip 16181 7| grindų patiesalus ir lakus, vėdino patalynes ir duknas. Ant 16182 8| aniuolas su palmės šaka lyg vėdinti pasiruošęs. Jaunoji žmona 16183 20| visas paskendęs kmynuose ir vėdrynuose. Laukų muselės ir peteliškės 16184 12| būtinai nekaltų mergaičių vedyboms. Ar vienam iš tų centro 16185 12| darbininkas kaukšėjo klumpėmis, vedžiodamas ir rodydamas patalpas, mašinas, 16186 23| ar taip jau jo mergą kiti vedžiojasi. Kiti dėl jos ir mušasi.~ - 16187 21| Gužienė patenkinta. Gana vedžioti mergiščią bernui, kad ir 16188 23| Tilius.~ - Ir tavąją vedžiotis? - skverbėsi, akį primerkęs, 16189 1| Užtat kad su pirštinėm. Vegi, mano...~ - Kam tau pirštinių, 16190 20| Jo žvilgsnis atsimušė į veidrodėlį poros delnų dydžio sienoje. 16191 20| nors kitas toks prie to veidrodėlio? Toks pasalūnas ir taip 16192 13| kampelį. Jo gale didžiulis veidrodis, beveik nuo grindų, atmušė 16193 5| Tilius.~ Jis matė save lyg veidrodyje, atsimušusį lange, kurį 16194 12| senyvo amžiaus žmones, jo veidui teikė gyvumo ir traškumo. 16195 11| šitąja plaukų našta jos veidukas atrodė dar smulkesnis ir 16196 15| vaško ir neišsispjaudysi veikiai. Ana kur ji pati.~ Pamiškės 16197 18| judėjo užuolaidų tinklas, veikiamas nakties vėsos dvelksmo ir 16198 13| darbas, kurį tegalima atlikti veikiant sutartinai ir vieningai. 16199 21| Smarki tavo tetulytė ir labai veikli.~ - Ar užginsi jai?~ - 16200 16| toliau. Kai prasitarė, ką veiks vasarą, labai patiko ir 16201 23| darys, nė keršys. Jei tokių veiksmai eitų lygiai su burna - bloga 16202 15| ataraugos ateina visada, kai veiksmas jau atliktas ir atitaisyti 16203 15| krimtosi. Jis gėdinosi anų veiksmų. nes jų priežastys ilgainiui 16204 10| nežinot, ką pasakė Dievas, kad veiskitės ir dauginkitės? Ir kad pasakyta 16205 22| kuria linkme driekiasi vejamas siūlas. Bet kamuolys augo, 16206 27| susikirtime, atsparūs laikui ir vėjams, ir audroms? Ar ne taip 16207 10| krūvos ir, dantyse įsikandus, vejančios apivarą.~ Taip ir prasidėjo 16208 14| skubėjo su maišais, nes vėjiniame keliais centais pigiau. 16209 27| sparnus suglaudęs senas vėjinis malūnas, ir už jo virš medžių 16210 25| kaip, jei autobusas butų vėlavęsis. Bet jis laiku išnėrė iš 16211 26| priekaištaujančiai dėl vėlavimosi pietums.~ Gerą valandą 16212 4| kūrens tom pačiom durpinėm velėnom ir girdys tuo pačiu balos 16213 25| apvesta grioviais ir apversta velėnomis, bet jos užimtame plote 16214 24| apjuosta griovių, apmesta velėnų. Savo užimtame plote ji 16215 6| įkyriai bjaurus voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis 16216 16| grietinę, alų numatydami vėlesniam.~ Spėjo atsigerti ir 16217 11| užteko jų malūnui ir kitiems vėlesniems įrengimams.~ Malūnas 16218 23| centrinį dalyką - tikrąją vėliavą, iškeltą aukščiausiame medyje. 16219 23| Vilkija pavandeniui. Vielos su vėliavėlėmis iš spalvoto popieriaus nebeliko 16220 8| nunokusį karšinčių, ar duris velke iš vidaus užšovę ir pro 16221 9| šiepėsi lyg erzinamas šuva. Velnią galvojo senis. Jo blakstienos 16222 16| sekretorius.~ - Tai kur ta jūsų velniabalė?~ - Ot ten, tenajos, - 16223 22| pasitiki. Iš viso kokia čia velniava?~ - Eime geriau alaus 16224 2| tik kelias - visą sniegą velniop nuleis ir atsivers lieknai. 16225 12| dar Doveika, tik tas jau velniui dūšią užrašęs ir susidėjęs 16226 8| surembėjusius vyrus. O vis tiek čia velniškai nuobodu jaunam žmogui turi 16227 2| pusiaukelyje arba kitam suteikianti velniškos galios.~ Savo nuotartis 16228 15| kažkokiose velnynėse. Taigi, kam velnynė, o kam namai ir tėviškė. 16229 15| savo jaunystės kažkokiose velnynėse. Taigi, kam velnynė, o kam 16230 23| atsigriebti, pasibaigus tai velnystei.~ Gegužinėje luposi iš 16231 22| ant savęs ir dar didžiau veltis savo išsiblaškyme ir netvarkoje. 16232 8| už vieno stalo ir daužo velykaičius. Tai pagirtina, tai pavyzdinga 16233 8| basi.~ - Vaikai, vaikai, Velykė atvažiavo!~ Milė dalino 16234 4| kiaulę su cilindru, piešiamą velykiniuose atvirukuose. O čia mat gulės 16235 8| ėjo per žemę, pranokdamas velyknakčio būgnus. Tada nuskrido į 16236 27| Laiką jam nusakė žvaigždės, vėlyvo žiogo čirpimas, tykiai atsiskyręs 16237 24| tebežaliavo kaip ir anksčiau. Ir vėlyvosios gėlės visu žiedų įvairumu 16238 5| Du tuzinas už lytų, venas až dykų, o trečas magariču! 16239 1| Būtų mergom į ką vėpsoti, apvilkus mundierium.~ - 16240 27| duris, ir pasiliko stovėti verandoje, nors žvarbus ryto rūkas 16241 7| kiemą, ranka prilaikydama verčiamą ant galvos sijonėli.~ 16242 17| Praėjo vasara, ir, rudeniui verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji 16243 9| kur degtienę imat? Naminę verdat?~ - Čia tikra, valstybinė. 16244 12| akis. Ten gyvačių šipšynai, verdenės, akivaros ir liumpuoją liūnai. 16245 26| Plyšys pamažu didėjo, ir jame vėrėsi statmenas vakaro dangaus 16246 22| Ėmė jį, kas norėjo, ir vergė sau. O kad savo ką nors 16247 12| nelėkė į centrą ir, ten verkdama, rankas grąžydama, neišmaldavo 16248 13| žemelę, ir jos ten supuvo verkdamos, rūgodamos.~ Šitaip ūkiškai 16249 10| giedote užgiedojo plonai ir verksmingai moteriškė.~ - Prieškalėdy 16250 27| susilaikyti neišliejus skundo verksmu ir ašaromis. Juto, kaip 16251 17| galvos. Buvo panašu, lyg ji verktų arba dantimis kandžiotų 16252 14| ją buvo suėmusi, kaip ji verkusi ir net pasiskandinti ketinusi, 16253 23| Jis pasijusdavo plaukiąs verpetinga upe. Ar ilgai pavyks išlaikyti 16254 22| Ten sukosi Agnė kaip verpeto nuplėšta žydinčios pienės 16255 11| gręždamos putoto vandens verpetus, nusivingiuojančius siaura 16256 10| šilką nutaisęs. Moterys verpia, tai pluošto nereikia pirštais 16257 10| pirštais traukti. Slysta į verpstę pats.~ - Moterims įtiksi, - 16258 11| mašinas vilnoms šukuoti ir verpti, milui nukirpti, nuspausti, 16259 13| Pamažu, pamažėle jie ropojo, versdamiesi kuprom, susiliedami į kalnus, 16260 22| pagyventi. Tad manykis. Versk nuo koto, kas ant tako pasimaišo. 16261 8| norime padūkti? Griaukit, verskit, linksminkitės - būtų atsakęs 16262 21| žieve aukštyn, ir gyva sakų versmė ją palaidojo ir nusinešė, 16263 25| ir dūmai sunkėsi iš jų versmių, lyg atnašaujant piktam, 16264 6| ką turėtų prisiminti, kas verstų tolstant atsigręžti, ilgai 16265 16| uogų užteks. Jie mielai verstųsi ir rimta medžiokle, pamušdami 16266 26| ir naujai nusišveitusi verstuvė guldė ir klojo vieną šalia 16267 12| tik mieste, tik prakutę verteivos ir valdininkai tesistatė 16268 26| nublanksta, netenka savo vertės. O sako, jog laimę pasiutusią 16269 3| priešvelykio savaites bliauti kaip veršiams.~ - Jei galim knabę lakti, 16270 5| sulaukusios pavasario. Ir karvės veršiavosi stačiai be tvarkos. Pieno 16271 5| pusės negailestingai maigė veršiuko šonus, grabinėjo paslėpsnes.~ - 16272 7| niekas nežino, kada ji veršiuosis, kada ją užleisti, kada 16273 24| susišaukti ir girdyti kaip veršius iki žiauksėjimo. Čia jau 16274 4| miško lankas vis ankščiau veržė trobas ant kalnelio. Vilko 16275 20| suskliaudęs, irzliai kraupus, lyg veržiamas kietai prisuktos plunksnos, 16276 24| susikibę, sunėrę rankas, veržiančias iki kraujo. Jie buvo vieni 16277 25| jauni ūgliai rungčiomis veržiasi į saulę. Daug našiau, daug 16278 14| pavasarinių ūglių nesulaikomu veržimusi į saulę ji buvo pasišokusi 16279 22| nusijuokdamos. Jos žinojo, kas kurią ves ir kaip bus toliau. Jau 16280 19| tik laikinai... Tada ir vesčiau.~ - O dabar negali?~ - 16281 8| paupio taku tartum žąsinas, vesdamas visą viršininkų būrį. Įkandin 16282 10| Trink apynio spurgas. Šoksim veselią, kad zuikiai išlakstys į 16283 9| ir pagirios kaip šunio iš veselios. Skarom apmuturiuotą kaip 16284 25| nebebuvo ta pati miela ir vėsiai gili, bet suversta, išniekinta 16285 21| tai gerai. Tik pamislijus, vėsiau daros. Tik kad jūs tuojau 16286 9| Kinkyk kiaulę į ratus,~ Vesim mergą į kapus.~ Parein 16287 14| pakaruoklių guli. Tas truputį vėsino jos iškilnios pomirtinės 16288 7| vampsėjimas vaiduokliškai kapojosi vėsioj pavasario nakties migloj. 16289 17| šviežaus šėko, klėčių kamarose, vėsiose seklyčiose ir ant rasotos 16290 26| išsiskirsčiusi. Jo dalis vėso ant stalo. Ir šeimininkė 16291 18| tinklas, veikiamas nakties vėsos dvelksmo ir suaudrinto jos 16292 21| turėjo primesti savo valią ir vestis jį. Jis sekė klusniai. Jis 16293 21| tiek. Gali sau.~ - Julė vestuvėms ruošiasi. Pati sakei. Ir 16294 13| sulaukti pokaičio ir kristi į vėsų ir naktį nepaliestą guolį. 16295 10| parėjęs iš jaujos, kur vėtė sėmenis, nubraukė rankove 16296 26| krūtine atsirėmęs į saulę, į vėtras ir kietomis rankomis įsikirtęs 16297 24| nebespėjo jų mušti kastuvais ir vėzdais.~ - Iš peklos jų tiek 16298 23| žiūrėjo pakabesnių, kaip vėzdelio ar akmens, jei kokios susimanytų 16299 19| patykojęs strėnas nuleisk su vėzdeliu. Ir bus tvarka. Aš taip 16300 23| geležim apkalti arba su vėzdu vaikščioti per naktį. Bet 16301 13| Saldainių. Ką daugiau Tugaudis veš?~ - Taip. Bet nepaprastų. 16302 9| Kinkyk kiaulę į ratus, ~ Vešim mergą į kapus... ~- dainavo 16303 12| jog sodinsis į vidurį ir vešis pas save. Didelę, grandiozinę, 16304 20| rasa rytmečio brėkšmoje ant vešlaus pievų atolo.~ - Myliu 16305 12| darėsi beveik dienomis vešlesnė ir gražesnė. Pro įdegusius 16306 22| krūvos likdavo iš po nakties, vešliai žaliavo veja. Ir vyriokai 16307 27| Doveika apskrities mieste, vešliame parke ant suolelio. Kur 16308 18| užginta. Ten juk ir žolės vešliau, ten juk patys brandžiausi 16309 18| pradalgė kaip praraustas takas vešlioj žolėj, vedantis į pačią 16310 20| norėdamas pamatyti savo veidą. Vešlios žandenos jį darė dar liesesnį 16311 11| dantimis, iš po stangių ir vešlių kaip dvi vantos ūsų. Atrodė, 16312 4| priešais save išvydęs juodus vešlius antakius.~ - Rodos, kad 16313 20| krūmai, laukinių žolių vešlūs ir stangiai sužėlę pudurėliai 16314 7| jis melžia ir į pieninę veža. Su dviem mergom dėl to 16315 13| Tiltas dundėjo nuo pieną vežančių ratų. Ir pieninės motoras, 16316 24| sėklos ai malinio, užteko vežant barkštelti pėdą į ožį, ir 16317 9| Ogi mes ją dainuodavom, veždami raganas iš savo sodžiaus. 16318 12| iki paties smulkiausio vežėjo, paauglio piemens, nespėjus 16319 2| šlykščiau.~ - O dabar vežėjus sušaukit.~ Melamedas 16320 26| turinys, jis tebebuvo savo vėžėse, savo kely. Ir nuo to jam 16321 6| pasaulio dalį. Kartą jį vežėsi tėvas iš giminių. Nuolat 16322 5| motinišku rimtumu stumdo vaikų vežimėlius ir nusisuka, jam praeinant 16323 5| valdiškais popierėliais.~ Vežimuose bliovė veršiai surištomis 16324 5| popierėlius, juos lipindamas prie vežlankio ar pavalkų kamanto. Centai 16325 7| ir suposi, perlaužta lyg vežlankis, atšokęs nuo ienos. Jo pypkė 16326 3| metrais...~ - Kirsta ar vežta?~ - Kirsta. Su kuom aš 16327 21| Aš ne avelė, kad vežtųsi kaip į turgų.~ - Ne, 16328 1| zirzė pjūklai, žlegėjo ir viauksėjo kirviai, ir eigulį šaukiančiojo 16329 18| didžiulėje veidrodžio plokštėje, vibruodama kaitra, pribrendusia vasaros 16330 24| atrodė. Iškaitusi, pilna vidinio džiugesio ir darnos. Bet 16331 11| didžiojo pastato, skelbdama vidudienį. Apačioje, po šliuzų putomis 16332 20| tikrai nieko nepaisė. Pačiame vidudienyje ji atėjo pas jį. Įsiveržė 16333 11| maždaug reikalas sukasi. Apie vidurinius ar viršutinius.~ - Nė 16334 24| sau ant sprando. Pjauna vidurius piktas rėmuo. Ilgai juk 16335 12| paslaptingas ežeras, iš kurio dugno vidurnakčiais išnyra vandeniniai žalčiai, 16336 11| pirtyse, karantinuose. Bet jos vidus buvęs išgręžtas. Geresnių 16337 2| Ūgio jis galėjo būti ir vidutinio, ir aukštesnio, itin pilvotas 16338 5| vėjas duskino langines, supo vielas, šiuleno papurusius merginų 16339 14| lyg iš smulkučių vario vielelių nupinti. Jis pašnekėdavo 16340 3| policininkas dūrė pirštu į vielinį tinklelį, kur dar matėsi 16341 14| susiklosčiusią padėtį, ir vieloje gailesčio ir susikrimtimo 16342 25| keletą žingsnių. Ar žino vienadienis drugys, su saule pakilęs 16343 10| užkurio, bet žinodami, kad vienąkart reikės - vilkino kiek galėdami. 16344 25| apraudojo savo meilę ir trumpą vienatinį džiaugsmą. Ji sunkiai besusivokė, 16345 27| išgyventi ir tyliai pakelti? Gal vienatinio sūnaus atsižadėjimas, težiūrint 16346 19| Kiek ilgai jis ištvėrė savo vienatvėje? Ne ilgiau kaip iki saulės 16347 17| tas, kurs gailėjosi jos vienatvės, kurs darė visa, kad ji 16348 12| savarankumo.~ Dvidešimt vienerius baigusi ką tik buvo - seniai 16349 26| tau atnešu. Ši naktis mums vieniems tepriklauso...~ Kaip 16350 13| atlikti veikiant sutartinai ir vieningai. Patsai Doveika vilko zuperio 16351 6| ryšulio, pamauto lazda. Vienui vienintelį vežimą, pakrautą maišais 16352 19| brangūs, gimdytojai mano vieninteliai, ir taip toliau. Rašau taip 16353 5| pats krautuvininkas, o vieninteliame lange prekių pavyzdžiai, 16354 13| ir nebesurado to vieno, vienintelio žodžio išsakyti tam, kas 16355 27| pasakė eigulys Baikštys kaip vienintelis, turįs ryšį su valdžia.~ - 16356 18| užsimerkusi ir pakilia širdim, vienkart viliojama žavinčio lūkesčio 16357 22| visas tarpmiškių pasaulis, vienkiemiais ir kaimais išsidėstęs. Trankios 16358 6| veršiai - toli likusiuose vienkiemiuose ir kaimuose. Vieškelis, 16359 25| tiltais per juos. Pro kaimus, vienkiemius, kertant miškelius ir alksnynus. 16360 21| nusileidžia. Basiuliškių vienkiemyje taip neišpasakytai tylu. 16361 20| Ji atlėkė basa, beveik vienmarškinė, užsitraukusi trumpą sijonėlį. 16362 8| šunys. Vaikai lakstė jau vienmarškiniai ir basi.~ - Vaikai, vaikai, 16363 27| šviesu kaip dieną. Basas ir vienmarškinis ant nebalnoto arklio šuoliais 16364 6| mišką, net apšilti teko. Vienmarškiniui, ir tai tik pačiam smagume.~ - 16365 5| atsirėmęs, aklas elgeta vienodu balsu be atsikvėpimo traukė, 16366 18| jai užteko, kad pajustų jo vienodumą, nuobodulį ir beprasmę. 16367 13| suodimis ištepto piršto galu vienoj ir antroj pusėj.~ Daržinėje 16368 11| sąžiningai pasitarnauti. Vienok norėtume iš karto sužinoti 16369 21| aušros užlieta eglės viršūnė. Vienplaukė ir basakojė. Plono audeklo 16370 5| pančio užsikišęs kirvį ir vienrankį pjūklą. Jis vaizdavo malkų 16371 9| liaudis klausėsi, žiūrėjo viens į kitą ir pečiais trūkčiojo.~ 16372 27| ir keliūtas, vedančias į viensėdijas, į ganyklas, į miškus. Vietomis 16373 25| našius laukus, kūpsuojančius viensėdijomis ir baigiančiais griūti senaisiais 16374 27| medžiuose. Pro miškelius ir viensėdijų kuokštus, nušvitusius rausvoje 16375 5| akmeniniu grindiniu liejosi į vientisą dardėjimą. Tik vienoje pusėje 16376 11| VIENUOLIKTAS ~ Teko vieną rytą Tiliui 16377 20| mokėjo pataikyti. Jei pro vienur leidžia, tai prisisunkti 16378 2| viršūne per kuprą. Turi būti vienybė, o jei ne - mes parodysime. 16379 2| milžtuvę. Jei laikytumės vienybės, tai nesunktų mūsų prakaito 16380 21| susisukusios ir susipynusios, lyg viesului perėjus per rugių lauką. 16381 12| kandidate, pasitaikius laisvai vietai. Jos paguodai sekęs prierašas 16382 1| maloniai kviečia užimti vietelę. Kad ir laiškanešiu. Vis 16383 4| davęs. Tik jis, girdi, ne vietinis, tai ne taip patogu.~ - 16384 4| Kelią beregint nuvarys. Jau vietom pavažos žvyrą siekia, - 16385 6| ryškiausiai matomus tos vietovės daiktus, kaip malūno sparnus 16386 20| geltonplaukės purienos. To pūkuoto vieversėlio.~ O jeigu ir taip būtų, 16387 3| šiaušėsi apstagaravusiais kaip vieversys žandais plačiaburnis bernas. 16388 15| varžytynės, tai, vadinas, viešas dalykas, ir gali pirkti, 16389 11| juoko mūriniame name prie viešo kelio, kai šeimininkavo 16390 18| skaitė. Kas savaitę keliavo viešojon bibliotekon, pasišovusi 16391 16| atidarymus, pastatų šventinimus, viešųjų darbų pradžias! Kiek kartų 16392 3| amaras užplūstančiais visus viešuosius darbus, nors jie vyktų ir 16393 24| darbavosi miške dorai ir viežlybai! Visi, visi susirinkit deguto 16394 21| nebesuvaldomos. Jos kariasi kaip vijokšlis ant pirmo pasitaikiusio 16395 27| Šviesa nuo daržinės jį vijosi. Jis plėšėsi išbėgti iš 16396 12| skubinosi plona ir šmaikšti kaip vijurkas mergiščia, kurios veidas 16397 20| skubėjimu, tuo pačiu alkiu, ją vijusiu ir atvedusiu nuošalion daržinėn. 16398 5| pabarstyta pjuvenomis. Pora vikrių patarnautojų su rankšluosčiais 16399 27| užvaldė, suteikdamas judesiams vikrumo ir jėgos raumenims. Jis 16400 24| kupstais pasišiaušusia viksva. Ten ji ir buvo palikta, 16401 26| prie kūpsančio kupstais ir viksvomis pasišiaušusio liekno. Ir 16402 8| klampynę, prižėlusią ajerų ir viksvų parudavusiais pernykščiais 16403 25| mergaitė negalėjo tokių vilčių įsileisti savo iškankinton 16404 5| betinkamą šlamštą, vis dar vildamiesi, kad vieną dieną jų prisireiks.~ 16405 18| pakilia širdim, vienkart viliojama žavinčio lūkesčio ir spaudžiama 16406 8| skaidriosios paimsime? - viliojamai mojo antrasai su pinigu 16407 11| bandą, to ypatingo dvelksmo viliojamas, bėgdavo, sprausdavosi tankynais 16408 3| stuobrio avilys, skirtas bičių viliojimui, kai medunešio metu jų spiečiai 16409 4| koks jos kaklas, kaip ji, viliokė, kraipo strėnas, o krūtys 16410 10| nesukontroliuojamai. Jei ne vilkai ir lapės, ne šeškai, šermuonėliai, 16411 26| muškieta užtaisyta, lyg vilkams ar šernams. Ir kabo parankiui, 16412 18| pumpurai, naršėsi tame medyje, vilkdama plunksnas ir šapus ir plyšaujanti 16413 13| atkakliai brukosi katinas, vilkdamas dešros rieteną. Iš ąsočio 16414 3| lūžtves, markstėsi kemsynuose, vilkdami grandinę ir kasdami ežių 16415 5| Va, Tilius!~ Petras vilkėjo trumpu pamuštiniu, kelnėmis 16416 18| pagairėje, ir pasijuto įsukto vilkelio greičiu skriejanti, skriejanti. 16417 18| beprasmę. Kur ji pasidės, kai vilkelis išsisuks?~ Pavasaris 16418 2| Jeigu gali taip kasdien vilkėti, net po mišką valkiodamasis!~ - 16419 27| skleidimo. Ir kokiais šratais! Vilkiniais. Aš žinau, - aiškino Baikštys, 16420 26| man ką pasakyti, - tartum vilkinimas būtų jo išsigelbėjimo takelis.~ - 16421 10| kad vienąkart reikės - vilkino kiek galėdami. Metų metus 16422 8| vyrai nuo gausybės stalo ir vilkosi į savo kamaras. Tik moterys 16423 16| nuklamposim. Ir ko man ten vilktis, aš visai nesuprantu? Tai 16424 26| medžiams - numetant lapus, vilkui - užsiželdant žiemos gaurus, 16425 24| samanomis, viržynais, bjauria vilkžole ir aštriadalge, kupstais 16426 20| baltą kaklą ir juodą plaukų vilnį, pasidriekusią ant pagalvio. 16427 23| atsispirti su įnirčiu plaunančiai vilniai. Ji skandino, jį nešėsi 16428 18| lėkšto, ramaus, švelniai vilnių nulaižyto smėlyno. Ir apaugusio 16429 11| grūdyklų, sustatė mašinas vilnoms šukuoti ir verpti, milui 16430 25| Apsiavusi naginėmis ir storomis vilnonėmis kojinėmis, kad gyvatė neįkirstų, 16431 24| samanynų. Užsitraukusios storas vilnones kojines nuo gyvatės kirčio, 16432 4| kitą. Krapinėjo Jatulis ir Vincė Žabelis. Každaila vartė 16433 16| žemais krantais, lėtais vingiais iš ten, iš ano, su dangumi 16434 8| ant savosios.~ Takelis vingiavo atsigaunančia pieva, nužerta 16435 11| eilė bėgo pavandeniu iki vingio, kur džiaugsmingai klegėdama 16436 22| išmintu taku... Takelio vingis užstojo žiburiuojančią aikštę. 16437 19| tokia, kad pavyko dideliu vingiu išsilenkti visų. Ir dabar 16438 7| Medžiai grūdosi staigiuose vingiuose, tvenkė pievas, skandino 16439 6| snaudusi po ledu, siaura ir vingiuota. Tilius, niekad to nematęs, 16440 27| savo tėvo medžio ir pamažu, vinguriuodamas ore, leidosi į žemę - motiną. 16441 27| rankos jo buvo kietos ir vinklios, kaip kadugio šaknys. Jis 16442 18| atsišliejusioje į storą vinkšną šventoriaus pamūryje. Nieko 16443 8| gandras kalena aukštoje vinkšnoje, prašokančioje varpinę, 16444 8| klegėdamas, vieną koją įkėlęs vinkšnos lizdan. Triliavo vieversiai 16445 2| mėlyna negu raudona, greičiau violetinė, kaip ir obuolių dydžio 16446 10| krosnies, viena ranka semdama viralą, o antrąja pridegdama šakalius 16447 7| neatlyždama lydėjo pempė. Viralinėje apsėdę priežadą, pypkiavosi 16448 13| netikėtum, kiek jų dar akėčių virbalai iškelia paviršiun. Turi 16449 11| trimis betono sienomis, ir virdamas šniokštė ir kunkuliavo dvidešimties 16450 12| sacharinu pasaldintais obuolių virėsiais. Ji pažvelgė į jo mažas 16451 3| rūpestingai išteptas medumi, virintu su aviečių uogomis ir kita 16452 21| sėklinių burokų ir pupų virkščias. Jis taip apeina, ir prie 16453 23| apkerpėjusios tirštomis gebenių virkščiomis, atskrido lengvai, švelniai 16454 24| Apynių spurgos sviro nuo virkščių sunkiomis kekių kernomis, 16455 21| kurio balsas ilgiausiai virpa posmą baigiant, turėtų būti 16456 11| nudulkėjusiais langais, virpančiais ant jų voratinkliais nuo 16457 11| įsitvėrę aukštumoje, plaukė virpančiame ore, kilsuodami tartum ant 16458 6| arklį laužtukais, nervingai virpančiomis šnervėmis ir šonais, kas 16459 6| giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.~ Dabar jis 16460 21| pirmo pasitaikiusio stiebo, virpčio. Ant tvoros statinio.~ - 16461 24| išlauždamos silpnesnius virpčius ir nusileisdamos į žemę 16462 20| žingsnius. Tolimo horizonto virpėjimą, kuris, kritęs ant veido, 16463 26| širdies savo mylimosios. Ir virpėtumei visas kaip lapelis vėjo 16464 1| sąnarys. Šakomis nubėgo virpulys, nukrėsdamas sniego kąsnelius. 16465 12| kiekvienas pakraščio medis virsdamas galėtų pasiekti ją savo 16466 3| susiraukusios. Jos šypsena virsdavo kažkuo minkštu ir džiaugsmą 16467 10| čia dedas. - Iš ko juką virsim?~ Lovelį jis padavė, 16468 6| trobesių ant kalnelio.~ Virsnės. Vietovę ženklinanti lenta 16469 21| pat. Bet kol sudegama, kol virstama į pelenus... Kas dar nutinka 16470 22| iš po plūktuvės, ant akių virstančiais plaukais, atkakliai rėmė 16471 22| ar kastis iki lovos, ar virsti čia pat vietoje ant šono 16472 23| ant kojų, kai jau Gužas virtęs pro duris. Nesakytum, jog 16473 5| svogūnų pynės, džiovintų grybų virtinės, gyvačių išnaros ir kita 16474 18| laikė savo skurdžią mantą, o virtuvėn. Ir grįžo netrukus su laikraštin 16475 25| rūdis šveičia, alyvuota virvele vamzdžius pertraukia. Ir 16476 12| rinkosi tabūnais ir po kelias, virvėmis susivijusios, šliaužė paupin 16477 13| guminiais padais ir drobiniais viršais, juodais šniūrais suvarstytas 16478 22| lapą, kur iš karto, tik viršelį atskleidus, kristų visų 16479 16| ir žaliais šakų kuokštais viršūnėse, vargo daužomos vėjų, atskirtos 16480 25| pėdų gylio sausai išdžiūvęs viršutinis sluoksnis ruseno kaip jaujos 16481 15| galios visuose punktuose su viršvalandžiais, su posėdžių, komandiruočių 16482 16| tiesiog iš bruknienojų, iš viržių ir gailių krūmokšnių, aplipusių 16483 10| šienveržes virves, vadžias, viržius iš linų ir kanapių ir gyvuliams 16484 24| driekėsi pažeme, samanomis, viržynais, bjauria vilkžole ir aštriadalge, 16485 18| mieguista šiluma išsilieja visame kūno paviršiuje. Retai tepasitaikanti 16486 18| to laiko. Kada jau ji bus visapusiškai susipažinus su padėtim, 16487 9| nė Laurynas, net nė Julė, visažinė, nežinojo.~ - Kas čia 16488 23| parodymas kitiems reikštų visišką praradimą ir galą sau. Ką 16489 23| pasididžiavimo, tarp netikrumo ir visiško pasitenkinimo buvo ji pati, 16490 5| mažiau, nebent prie vežimų su visokiausia namų apyvoka ir padaryne. 16491 17| atskirą kambarį, apstatytą visokiausiais niekeliais. Tegul jau būtų, 16492 7| laikyti su atskira patalpa visokiems įrankiams, kur mėgo krapštylis 16493 9| bet ir velnių, ir kipšų visokio plauko.~ - Duok šen, 16494 5| sena gaisrininkų kepure su visokiomis žvaigždėmis ir kokardomis. 16495 4| duknas, nesustipsit, - greita visoms išeitims ir sprendimams, 16496 3| su kamara podėliui, kaip visose kaimiečių trobose. Virtuvė 16497 17| kitų, glaudžiai susietų visumon ir sudarančių tartum tvorą, 16498 8| sukeltas triukšmas netrukdo visuotinai tylai?~ Tą valandėlę 16499 18| gudriai pasakęs ir laukdamas visuotinio juoko.~ - Kad rėšiu per 16500 27| kiti. Šunes jį apipuolė ir. vizgindami uodegomis, šokinėjo aplink. 16501 8| geltonai, tartum vienadieniai viščiukai. Kam čia ateitų į galvą 16502 12| juos prikelsi?~ - Jie su vištom eina gulti, - aiškino storabalsė. - 16503 16| patyrelių kaimo.~ - Šunį vižlą reiktų turėti. Ir gervių 16504 8| Parsidrieksit perkarę, kaip vižlai.~ - Tavęs vis vien neprašysim.~ - 16505 27| nuolankus ir įsitempęs kaip vižlas, laukias medinčiaus šūvio 16506 2| kepurės ausys maskatavo, lyg vižlo. Jis šaukė nuo tolo:~ - 16507 20| pasirodė labai nepatogu. Vogčiomis jis mėgavosi ūmai vaizduotėje 16508 26| rankose. Ar tik vištos nebūsi vogęs šią naktį, meldžiamasis, 16509 10| biržytojo galiu. Nepaliksiu nė vogio, nė į krūvą subersiu.~ - 16510 4| tu pasilik atminčiai, - vogravo Tilius virtuvėje, apkabinęs 16511 27| Lapelį sulankstė ir įdėjo vokan. O ant jo užrašė labai rūpestingai 16512 1| laiškutis, ypatingas laiškelis. Vokas rudas, be pašto ženklo, 16513 11| negirdėdamas savo žodžių, nesu vokdamas jų prasmės. Ir gniaužė kumštis, 16514 2| banga ateina iš pietvakarių. Vokietijoje jau pavasaris. Netrukus 16515 2| Primerkęs ir taip pabliurkusių vokų užgriautas akutes, smeigėsi 16516 18| serbentais, užleidusios baltus vokus ant stiklinių akių, šunes 16517 10| kabrius. Padirbo dantytą volą javams kulti. Tuoj pamatė 16518 24| lankus, veršis pro ištrauktą volę ir tekės gyslomis, visą 16519 24| bačkelės jau išritintos, ir volės ištrauktos!~ - Ar nemeluoji 16520 22| žaliavo veja. Ir vyriokai voliojosi, pasidrėbę ant pilvų, smakrus 16521 10| jos nepergriausi. Ir įniko volioti po žolę ir kutenti kaip 16522 21| sauso ir blizgančio patalo. Voratinkliai besisupančiais tiltais, 16523 26| juodų vagų apklotu. Šilkinis voratinklio nėrinys, suplėšytas vėjo, 16524 6| tartum įkyriai bjaurus voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. 16525 26| permatomą mėlynumą. Rasa siūbavo voratinkliuose. Sausos smilgų šluotelės 16526 1| snapą į sausą epušės šaką, voverė piktai švirkštė, žerdama 16527 12| ne tokiu laiku. Ir ko tad voverys nešėsi kelmais ten, kur 16528 4| vieloj, Laurynai, aš tai vožčiau į marmūzę tam poniukui, 16529 4| užtektų užsimojimui, ir vožė visa jėga. Apačioje žnektelėjo 16530 1| žvaigždėm ir auksiniais šniūrais vožiamos ant tuščių puodynių. Gerai 16531 13| cypė, liūgneliai tiško, vydamiesi jį visu pločiu.~ Tilius 16532 8| apsisukusi nuliuoksėjo, vydamosi saviškius.~ Ji buvo kaip 16533 21| pavasarį apmesti planai vykdėsi kuo geriausiai. Gužas, žmogelis, 16534 16| visa, kas įmanoma. Planą vykdydamas jis galėjo daryti, ką nori, 16535 2| suirusios jo naginės. Kad vyks tokios derybos, jis negalėjo 16536 26| dalis nenumaldomo gamtos vyksmo, atliekamo klusniai, nesipriešinant: 16537 20| turėjo žinoti, kas joje vyksta. Bet būti užtiktam vietoje, 16538 12| miestelyje, ir patys ryžęsi vykti ir surasti. Iš karto pareiškė, 16539 6| įdėjęs. Jokių žymių čia vykusio siautėjimo.~ - Buvau...~ - 16540 26| draugė, slaptai mesdama vylingą pažadą. Ir, pravėrusi drėgnas, 16541 2| apnuogintų rankų grakštus ir vylingas mostas, jų prisilietimas 16542 20| Gerą alų darė Jonas, tvirtą vyną spaudė senoji. Doveika pasistengė, 16543 13| Tai ir mes užeisim vynelio pagerti.~ - Gerai. Galėsim 16544 7| per pirštą.~ - Geras vynelis. Tokį ir mirdamas gertum, 16545 11| greičiau paduotų ir nesiveltų, vyniodama popierėliais. Vaistinės 16546 3| Bus tai švedų. Silkėm vynioti perka, - nedrąsiai pasireiškė 16547 15| suabejojo Tilius.~ - Vyreli! Tu nežinai. Tai tokia gera, 16548 1| ranka. - Kad taip Veronika, vyrelis, tai jau kita kalba. Arba 16549 25| jokių dovanų negaus. Tokių vyrelių ant kiekvieno kampo po penkis. 16550 22| Metais gal kokiais tik vyresnė, bet į brolį tebežiūrėjo 16551 25| vaikščiodavo ir klausydavo tartum vyresnės sesers ar motinos. Dar vasarą, 16552 3| narsiai rėmė prie sienos vyresniąją Gužaitę. Ta ne juokais plėšėsi:~ - 16553 16| susiriesdami draskėsi kiemuose. Ir vyresnio amžiaus, niūriai rūpestingais 16554 26| Jis nė nemanė persiimti vyresniojo nuotaika.~ - Maniau, 16555 14| Milė šypsojosi tingiu, geru vyresnios sesers šypsniu, užmiršusi 16556 12| kad būtų kam ir kaip tą vyresniškumą pareikšti, atsivedė žmoną 16557 9| sutvarkyti iš pagrindų. Juk tai vyriausybės įžeidimas. Maištas prieš 16558 7| sudėtas. Visa Basiuliškių vyrija buvo susirinkusi į krūvą 16559 23| kas apgina, ir gerai. O tą vyriokšlį tai jau aižo, kas tik netingi. 16560 7| Netrukus prisistatė dar vienas vyriokšlis, metų apie dvidešimtį gal, 16561 7| Jei mergą sapnavai, tai, vyriuk, apsistosi ilgesniam laikui. 16562 15| išnaudotojas ir niekšas. Jeigu vyriškąją pusę jis vylėsi kaip nors 16563 11| atžvilgiu surimtėjo ir gal vyriškesnis ir suaugesnis tapo.~ 16564 22| seseriai už nuolatinį jo vyriškumo įžeidinėjimą ir panieką,