Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library
Marius Katiliškis
Miškais Ateina Ruduo

IntraText - Concordances

(Hapax - words occurring once)
vyruk-zaizd | zalas-zymus

      Part
16565 12| Suvažiuojantiems pieninėn vyrukams ji ir taip atrodė per gerai 16566 2| per mažai, tai jau amen, vyruli. Petras prasispraudė priekin 16567 18| pasilenkiantį ir pasiimantį saują vystančios žolės. Nieko pikto nelinkėdama 16568 13| lyg išsinėręs motinos vystyklų, kažkur numetęs visą dvidešimtį 16569 18| daugiausia teko su senojo eigulio vytiniu susipažinti? Eigulio darbas 16570 3| lanksčios nugulėtų karklų vytys. Ūždamas sniegas smuko nuo 16571 26| ženklų, supurtė. Akių vyzdžiai išsiplėtė, suvokus negailestingą 16572 23| šakom. Ne geriau buvo ir su vyšniom. Kada jie gulėjo ir kada 16573 15| parankiojusios.~    - Turite tokį vyšnyną.~    - Turime, - patvirtino 16574 14| įstabaus butelio švietė įrašas WHISKEY. Galėjo aiškinti, kiek tik 16575 10| ar yra šioj troboj?~    - Y-y-yra...~    Seniams akys lipo 16576 3| Su kuom vešiu? O čia ypačiai, kas padaryta naktį ir šiandien, - 16577 10| gaspadoriui, prieš šventą ypatą!~    - Nieko, nieko, geradėjau. 16578 27| paklodėn. Viena išsiskyrė ypatingai skaisčia šviesa ir didumu. 16579 2| Taip, draudžiama. Tačiau ypatingais atvejais, kaip pavyzdžiui 16580 8| kažkas nekasdieniško, gal ypatingame nušerto gyvulio plaukų žibėjime, 16581 1| Nepaprastas laiškutis, ypatingas laiškelis. Vokas rudas, 16582 19| dykai neateina, neturint tam ypatingos laimės, ir pasitenkinimą 16583 5| maldaknyges.~    - Visos ypatos šventos činajos džiakono 16584 13| ant žemės, nesidavė vienu ypu atkeliamas. Pirmiau pastatęs, 16585 24| Ar tik pats ir nebūsi tuo zakristijonu?~    - O gal ir , Joniukai.~    - 16586 10| arkliams. Vargonininkui ir zakristijonui - po sieką duoninių, o varpininkui - 16587 11| iškrakmolytu standumu lyg zakristijos kamža. Priešingai negu viršininkas, 16588 3| grindėjais ir griovkasiais nuo Zarasų. Su čigonais Šeduvos, 16589 3| Miliute.~    - O kas tau, zimagoro šmote? - sutikęs laimingą 16590 21| buvo dors,~    Išnaudojo zimagors -~    Kur vargšė dabar 16591 20| Pilnos daržinės ir pakrūmės zimagorų. Ir gerai jis padarė, neįsileisdamas 16592 16| mėlynumo tėvą, kad išeina pas zimagorus ir užtrauks jam nešlovę. 16593 1| Žalios metalinės musės balsu zirzė pjūklai, žlegėjo ir viauksėjo 16594 8| klebonas, pluošdamas zokrastijos. Pasveikino su šventėm ir 16595 2| kaimietis atvėpusiomis zuikinės ausimis.~    - Mes norim 16596 5| vyrai ir moterys, pasikišę zuperinius maišus vietoje priejuosčių, 16597 13| vieningai. Patsai Doveika vilko zuperio kibirėlius, stengdamasis 16598 19| sulaikyti bernus. Jei pasius zylioti, kas tada? Vienas gyrėsi, 16599 15| jiems tylint. Uodas, plonai zyzdamas, lindo į ausį. Bus lietaus, 16600 13| tamsa, teskrodžiama uodo zyzimo, juos įsuko savo pragaištingan 16601 6| kad šonai prakiurs. Lošiau šachmatais su sargu, knygas skaičiau.~    - 16602 1| nepriviliojamas. Jis netiki ir tik šaiposi. Kas tavo rankose - tai 16603 10| išveši, arklius pasikinkęs? - šakalio blūsčiojančioj šviesoj mėgino 16604 23| Tilius, kad prireikus su šakaliu nesuradę? Pusė vargo būtų 16605 10| viralą, o antrąja pridegdama šakalius ir juos kaišiodama į žibinčių, 16606 2| Uždėjo kaip su mėšlakabe šake.~    - Žiema buvo gili ir 16607 21| Pinigus mėžia mėšlakabėm šakėm. Nespėja pragerti.~    - 16608 4| užkeiktą skaidriosios butelį su šaknelėmis. Dešimt tokių butelių niekai 16609 5| sėklos, žolės, vaistažolės, šaknelės, svogūnų pynės, džiovintų 16610 26| nieko. Ir į žvalgus. Gilią šaknį kažkas knisa jo užpakaly.~    16611 7| kultivatoriai, visokios žagrelės šakniavaisių kaupimui. Rudens ir žiemos 16612 1| pavažos, užėjusios ant plikos šaknies, ir pliauškėjo botagai ir 16613 14| dangus ir išrauti medžius su šaknim. Karšto, audringo ir nusiaubiančio 16614 20| jauną jėgą stuobriui ir šaknims ir naujo sulapotų šviežiais 16615 27| ir vinklios, kaip kadugio šaknys. Jis prispaudė Doveikos 16616 6| smūgiais smulkino storas ir šakotas kalades. Ėmė vienos krūvos 16617 5| turiu brėtlinge!~    Su šakute ar grynais nagais traukė 16618 16| spygliais ir papurusiomis ūglių šakutėmis, gyvai primenančiomis skarotas 16619 17| net lėkštelės šokinėja ir šakutės laksto ant žemės.~    - 16620 1| Naginės gerai, kai šąla - kojai sveikiau. Bet nekas 16621 1| prispaudęs. Kalvis, ir tai šalčiau nesielgia su ugnim.~    - 16622 3| O čia tokie dailūs vyrai šaligatviais vaikšto. Ei, tas daro!~    16623 22| dydžio cementinių plytų šaligatviu. Ir žmonės, ir aikštė, ir 16624 22| sūkuriai, lėto guldami šalikelėn. Tarp medžių šmėkščiojo 16625 5| kur vietoj šieno ar šiaudų šalinės riogsojo baras, lentynos 16626 20| kaip žaislinį žiogą. Jis šalinosi žmonių ir mieliau taikėsi 16627 9| sušukuoti plaukai juodu šalmu gaubė prietemoje boluojantį 16628 26| priebėgos. Per ankstyvos šalnos apkarpyta, nusiminimo šešėliais 16629 12| suveržusi lyg lanku, kad širdis šalo ir bėgo šiurpas nugara. 16630 8| veja, nusagstyta geltonų šalpusnių žiedų. Sprogdino pumpurus 16631 20| krūtinę ir skaudžiai susminga šaltais spinduliais. Jis pajuto 16632 17| šaukštu srėbė ir dorojo šaltieną. Išgerti pylė keleriopų 16633 22| visokių mėsų puodus išvirti šaltienai. Ir visa tai ištaikyti, 16634 16| apsirengti. Acto reikia. Prie šaltienos. Reikia būtinai. O kur actas? 16635 8| kaip saulė išlipusį šaltos rūsio drėgmės. Ir pasirodė 16636 12| medžių ir krūmų. Vežimėlio šalydrangiai buvo aplipę sudžiūvusio 16637 5| pirklių agentų ir, įsikibę į šalydrangius, brisdavo šalia purvynu, 16638 13| ūsus, jei ir papuls koks šapelis. Širdis nusalusi atsigaus.~    16639 20| įkritus viršaus mažam šapeliui ir sujudinus amžinai įsnūdusį 16640 21| Velniai žino. Jau tu kaip šarka. Ar kad neatėjau?~    - 16641 15| gainiodami muses. Kregždės šaudė pažemiu, ir, joms praskrendant 16642 13| pasikraipyti ir mėtyti kojas kaip šaudykles. Ir šnekumėlis gi jos - 16643 26| nepasikeis. Kregždės vėl naujo šaudys pro durų viršų ir molinius 16644 10| tuščią delną, čiuke, čiuke, šaukdama. Kai tik ši atsikėlė 16645 26| Garo mašinos švilpimas šaukdavo talkininkus dar dienelei 16646 24| pas Doveiką ir jo telefonu šaukėsi girininko pagalbos.~    16647 1| viauksėjo kirviai, ir eigulį šaukiančiojo ūkavimas skardėjo ilgai, 16648 13| dūžius į seną žagrę sėdyboje, šaukiančius pusryčiams, gręžėsi viduryje 16649 16| triūbos nebeišgirsit, kai šauks Juozapato pakalnėn.~    - 16650 20| apžvelgti apylinkę.~    Žemės šauksmas vėl stipriai buvo pasigavęs 16651 25| ir paskandins. O lietaus šaukte šaukė skaudžiai perdžiūvusi 16652 8| vis vien neprašysim.~    - Šaukštai bus jau tada po pietų, - 16653 26| šonan, ir žiūrėjo. Tiliui šaukštas pradėjo painiotis tarp dantų, 16654 12| sakoma, gegužinę ruošia šauliai. Nuobodžiauti jai neteksią.~    - 16655 11| pasakysiu, kad eini šokti į Šaulių klubą.~    - tu?~    - 16656 21| turgų.~    - Ne, tu labai šauni. Ir tokia graži, kad visi 16657 15| Petrui ir Veronikai - jo šauniai pusseserei? Jos troboj jie 16658 12| transmisijon ar diržan. Taigi. šauniausias kavalierius berods buvo 16659 23| manyti, jog labai gražios ir šaunios, ir kaimiečiai jau joms 16660 12| pasakė:~    - Būsim jau kaip šaute prišovę.~    - Ar čia?~    - 16661 13| sujuoduos sunkūs taškai. Turi šauti į naktį ir pataikyti.~    16662 5| eigulys.~    - Ranka? Niekai. Šašelis užsidėjęs, tai laikau aprištą, 16663 26| pasinaudoti, nenuplėšus šašo, nepagilinus žaizdos. Neapsieinama 16664 3| nuo Zarasų. Su čigonais Šeduvos, su bedarbiais Žagarėje, 16665 18| ūkio senuosius - piemenį ir šeimininką, abu pradėjusius savo kelionę 16666 11| name prie viešo kelio, kai šeimininkavo tokia skaisti mergina. Greičiausiai 16667 12| abejonės, mokės daugiau ir šeimininkėms pravers čia pat, sugriebus 16668 24| surūdijusiu užkulu, nukniauktu šeimininkių, išsistovėjusiu užlose didžiulėse 16669 26| kaip jam atsiskaityti su šeimininku. Padėti ant stalo laišką. 16670 12| besiverčiančio amatininko šeimoje. Svėrė tokie dalykai, kad 16671 14| pasibausti jam neleido išimtina šeimos padėtis. Jis vyriausias. 16672 7| sapnavo pirmą naktį Doveikos šeimyninėj? klausimą jis sprendė 16673 13| nagų neprikišo, jam nesant. Šeimyniškiams jis kirtosi dantis pasipustęs, 16674 12| susimerkti ir ištarti: "Šekit, koks kavalierius", - tarpdury 16675 13| drauge su artėjančios audros šėlimu. Ir nešėsi ten, kur panorėjo 16676 26| vadinamą Doveika? A? Girdėjai, šelma, ir jo jauną, gražią žmoną 16677 25| gaila, - primerkęs akį, šelmiškai šypsojosi kaimynas, apsimesdamas 16678 24| šimtus klėčių ir tvartų. Ten šėlo ugnis, kurios užliesi, 16679 15| senas piemuo, artėjo prie šėlstančio gyvulio be baimės, ramių 16680 18| deginantis ugnimi. Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, 16681 20| plyšelį, neužteko išsklaidyti šėmai prieblandai. O gal jau buvo 16682 22| vyras, ir turi gerbti ir šėnavoti, - tramdė jaunuomenę motina.~    16683 7| Paskui juos šukavo šukomis ir šepečiais. Gražūs arkliai, ir šeimininkas 16684 22| kiekvieną dieną. Turi tokį šepetėlį ir tokios mosties pailgoje 16685 11| visos tos reikmenės: dantų šepetėliai, pastos, pragaro akmenėliai 16686 20| žibėjo balstančių stiebų šepetyje, kūkaliai kilo į aukštį, 16687 23| jis dirbo. Stangus rugių šepetys juos įsiurbdavo savin, užklostydavo, 16688 7| jis sprendė nuo pat ryto, šerdamas arklius, juos girdydamas, 16689 23| įsiverpusi į pačią medžio šerdį ir ėdanti, ėdanti. Kaip 16690 1| Stuobrio vidury, pačioje šerdyje, tratėjo, skilo. Pjūvis 16691 7| paskui į skiedryną. ~    Šėrė arklius, lygino mėšlą. Paskui 16692 12| Kieti ir šiurkštūs antakių šeriai šovėsi stačiai priekin, 16693 10| vilną, blogai per žiemą šeriami, bet atsigauną vasarą plačiose 16694 5| išleidę peisus, atkraginę šeriuotus smakrus, vyrai ir moterys, 16695 18| priešingus skaisčiai žėrinčiai šerkšnai ant medžių ir žolių stagarų. 16696 18| nustebina kaip daina skurdžią šermenų giesmę.~    Dar toli iki 16697 14| apgarbstomi mūsų mirusieji šermenyse. Kas kartas jam atrodydavę. 16698 8| Sprogdino pumpurus beržiukai ir šermukšniai. miško tvoskė vėsa ir 16699 18| nugarbstyti. Lygino mano šonus šermukšnine lazdele, genėjo blauzdas, 16700 10| vilkai ir lapės, ne šeškai, šermuonėliai, žebenkštys, žiurkės, vanagai 16701 16| rimta medžiokle, pamušdami šerną ar ožį, jei nebūtų prisiekę 16702 26| užtaisyta, lyg vilkams ar šernams. Ir kabo parankiui, kaip 16703 19| Tugaudis, pasišiaušęs kaip šernas.~    Petras trenkė per ranką, 16704 7| kada užleisti, kada šerti sustiprintu pašaru. Tik 16705 24| prasiblokšti ankstyvųjų šešeilių miežių. Sudaiginti ir sumalti 16706 27| neklausytų. Tik panyrino šešėlin ir užsiglaudė medžių, 16707 18| susivėlusi javuose ir žolėje, šešėliuose ir nakty kaip gaili rauda 16708 27| gyvo žaizdro liepsnom. Per šešetą kilometrų nuo namų, vienoje 16709 16| ŠEŠIOLIKTAS ~    Prie Vilkijos traukė 16710 25| kurių vyriausia tekliudė šešioliktus. Jos buvo draugės, nieko 16711 10| pasilikti. Kurgi jis rasiąs tiek šeškų, zuikių ir kitokių žvėrelių 16712 25| savaitę, o gegužinės - tai ir šeštadieniais dar. Bet ne tokios gegužinės, 16713 12| pajuto gaižią neapykantą šiam žilam blevyzgai, neprašytam 16714 20| čia bręstantis kaitroje šiaudas spraginėjo ir lūžo, čia 16715 26| Javams geriau išsigulėti šiaude ir išnokti, kad be baimės 16716 20| gerą. Balti marškiniai ir šiaudinės skrybėlės sumirgėdavo palaukėse, 16717 13| pavargę lašai sunkėsi šiaudinio stogo ir baigė prisotinti 16718 7| žemės nesiekdamos, virš šiaudinių stogų, virš visko, kas buvo 16719 26| pasijusdamas perpildytas lyg stogo šiaudo birbynė. Ruduo svaiginamai 16720 3| Sakysim, Frenkelio odų fabriką Šiauliuose, kur smarvė tokia, kad arklius 16721 6| aušros varnėnai švilpavo, šiaušdami žvilgančias plunksnas, ir 16722 3| dainuot mums neužgins, - šiaušėsi apstagaravusiais kaip vieversys 16723 5| Tilius, grįžęs pas draugus. Šie pamažu dažė vaišių likučius. 16724 16| Todėl ir prasideda šieji nusausinimo darbai. Ežero 16725 15| nori žinoti, tai man ji šiemet itin bus pravarti. Apsėjau 16726 12| daržinėje ar upės vingyje, šieną nupjovus. Kai pasipils moterys 16727 2| ne per ilgiausia. Tai ne šienapjūtės, - nuosaikiai prašneko Žabelis, 16728 20| velniai, tai nesnaudžia ir šienauja plačia pradalge ir peties.~    16729 24| klampias, netinkančias šienavimui, ganyklai, kurios tegalėjo 16730 3| samanom. Jis arė, kiek spėjo, šienavo, kol atsibosdavo, ir ganė, 16731 18| mėgavosi poilsio saldumu. Šienpjūvė tarškė tolybėse, vėjo prislopinta 16732 23| išlupti akmenys ir kelmai. Šienpjūviai jau keikėsi, kai atėjo su 16733 21| moterys plėšėsi vieni su šienu, su mėšlu ir kitais darbais, 16734 10| vyrai suko pančius, mušė šienveržes virves, vadžias, viržius 16735 9| netikusius pagaikščius. Jis šiepėsi lyg erzinamas šuva. Velnią 16736 12| instruktorių ji negalėjo šilčiau pasižiūrėti į akis? Pasižiūrėti 16737 17| sėdėti, kūrenti ugnelę ir šildyti rankas. Kas galėtų pasakyti? 16738 25| švietusi jos vaikystės takus ir šildžiusi jos kambarėlio mielą langą, 16739 10| Ne vieną birkavą esu kaip šilką nutaisęs. Moterys verpia, 16740 5| kaip niekad sušvito Agnės šilkiniai plaukai. Ten, saulėje 16741 25| valdininkų baltais marškiniais ir šilkiniais kaklaraiščiais. Ten į dviratį 16742 27| rastos aną vasaros dieną dar šiltame guolyje, rugiuose? Net ir 16743 25| pražūties. O žiūrėk! Nužliaukė šilti lietūs, šiluma su garais 16744 13| kambarį ir padariusius kaip šiltnamio kampelį. Jo gale didžiulis 16745 13| Pervargsi, - rūpinosi meiliom, šiltom akim sekiodamas žmoną.~    16746 18| atmesdama galvą, tartum po šiltu vasaros lietumi, plūstančiu 16747 13| pabūkim lauke, Toks nakties šiltumėlis, jog nebegali tiesiog.~    16748 21| taip blizga, jog net dantys šimpa. Jeigu jis toks begėdis, 16749 27| pakabinta virs galvos. Ji gaudė šimtais tolybių ateinančių balsų. 16750 11| įrengtas taip, kad tvertų šimtmečius. Malūną nupirko broliai 16751 12| pažaliavusių, apsamanojusių, šimtmetinių pagriebsim, - tyčiojosi 16752 10| kaip girnapusės sulydyti šimtui metų. Tai jo žvakes lieti 16753 10| taigis. O kur jis, ar yra šioj troboj?~    - Y-y-yra...~    16754 13| gandralizdžiu ant plono kaklelio. Šioji tačiau buvo visai kas kita.~    - 16755 15| išsirinksi bendrovėje. dar šioks toks valdybos narys. Mano 16756 27| mergoms šlubasis. Ir taip, kad šioms mintis nekilo nepaklausyti. - 16757 12| patikės?~    - Užmiršau šiose giriose.~    - Prisiminsite 16758 8| pirštuose tratėjo, biro šipuliais.~    - Nieko baisaus. Beveik 16759 12| Bet visi užmanymai dužo į šipulius, pažvelgus pro langą. Juoda 16760 12| žvėries akis. Ten gyvačių šipšynai, verdenės, akivaros ir liumpuoją 16761 9| Gužienė. Juokai juokais, o širdelė jai spurdėjo vis vien. Ir 16762 3| nosį, išdžiūvusią ranką ir širdin įsmigusį aštrų kalaviją 16763 17| Basiuliškių ir Virsnių žmonių širdyse. Ji siekė dar toliau, užkliūdama 16764 1| O tau, rodos, jaunoji po širdžia?~    - Per jauna. Ankštis 16765 12| dantį atkandęs, jis grįžo širdžių graudinti.~    Ji nenorėjo 16766 1| miško širdį. Garbanota ir širma pelkynų pušelių sriūtis, 16767 21| Kur jau ten. Gužienė širsta ant manęs.~    - Bet žinai 16768 23| nieko. Atstumdama visus kaip širšė, parengusi nuodų geluonį 16769 24| ir piktais lyg įerzintos širšės lašais taškėsi aplinkui. 16770 4| nesigailėjo koją įkėlęs į širšyną. Krivickas Vargdienis po 16771 11| visada laikyti įtemptą. Po šitąja plaukų našta jos veidukas 16772 20| tikisi karosų prisigaudyti šitame jovale. Nesusigraibė laiku, 16773 5| keliu su Doveika.~    - Šitas! Vyras kaip levas!~    - 16774 10| turi prasidėt su šeimyna. Šitiek mantos! Ale darysi. Mūsų 16775 14| Jis lik stebėjosi, kaip šitoks netvarkingas jo jaunų jėgų 16776 25| nedorą galvą ir numetė į šiukšles. Nieko neturėjo likti, kas 16777 5| duskino langines, supo vielas, šiuleno papurusius merginų plaukus. 16778 15| spygliu, kiekvienu trąšiu šiųmečiu ūgliu. Jo tirštai tamsiu 16779 12| paskui jo žemę perdalintų šiuomi vieškeliu. Po to jau nebebuvo 16780 22| tikrai galėjo paremti. Šiuose reikaluose, be abejo, jis 16781 20| jos plaukus, jos alsavimas šiureno jo antakius ir blakstienas. 16782 15| standžias krūtis po savo šiurkščia, kietai sudirbta ranka, 16783 26| elgėsi, kalbėdamas taip šiurkščiai su ja, tartum ji būtų ta, 16784 12| rūpesčio raukšlių. Kieti ir šiurkštūs antakių šeriai šovėsi stačiai 16785 1| toliau.~    Petras nusipurtė. Šiurmėlės nubėgo nugara ir strėnomis, 16786 2| Po du ir pusę.~    Šiurpi tyla nusiaubė sustojusių 16787 11| vaizdo platumu, ir visa šiurpia gelme atsivėrė ana neužmirštama, 16788 18| geisdami vienas kito. Geisdami šiurpiai ir iki kraujo. Alkani ir 16789 6| svaigo, nugara lakstė keisti šiurpuliai ir, nejausdamas to, viena 16790 12| žiemai, ji išeis ieškoti ano šiurpulingojo ežero ir pasiskandins. Bet, 16791 14| žandu nuo kramtomo taboko, šiustelėjęs žiupsnelį pelenų į akis 16792 5| pirštais rožančius, kilojo škaplierius ir paauksuotas maldaknyges.~    - 16793 14| nupinti. Jis pašnekėdavo apie Škotiją ir jos miestus - Glazgovą 16794 18| čežėdamas biro stačiu duobes šlaitu ir traukė .~    Ji apsikabino 16795 16| spjaudančių į vandenį. Griovių šlaituose, ant dulkėmis apneštos žolės, 16796 3| statinaičių nesukraudavo į porines šlajas, kai prieškalėdy išsiruošdavo 16797 3| vilko trejomis porinėmis šlajomis. Su tokia padaryne ir tokiais 16798 20| naujo pasigirdo kaip šlamėjimas žolės, kaip čežėjimas šieno. 16799 3| Priešais tarškėjo skaitytuvai, šlamėjo atskaitomi dešimtukai, o 16800 5| laikė mažai kam betinkamą šlamštą, vis dar vildamiesi, kad 16801 5| pats nereikalingiausias šlamštas ir atmatos, kėlė jam graudulį 16802 7| paviršiuje ir tapę nereikalingu šlamštu, šmeižiančiu panames ir 16803 11| tvenkinio praperšose, žibėjo šlapiose medžių pliuskėse, priešingąją 16804 12| šakas. Rankos, pečiai ir šlaunys įgavo senobinių varinių 16805 27| išsklidusius daiktus. Jis šlavė juos lyg šluota palaidą 16806 5| ir daugiau mėšlo gatvių šlavėjams.~    Ant plataus šaligatvio, 16807 3| Baikštys, kad ir kaip švelniai šlavinėdamas į rėtį biteles. Kaip dera 16808 4| katinais kniaukti, o Veronikai šlavinėti į priejuostės kišenę prakaitu 16809 12| neprašytam geradariui. Šleikštumas atlipo vidaus ir sustojo 16810 2| žmonės aplink niekingi ir šleikštūs su savo menkais rūpesčiais 16811 18| senio namai, jo šliurių šlepsėjimas, tykojimas pirštų galais 16812 17| brakštelėjo sienos lova ir šlepsėjo žingsniai prie durų.~    - 16813 27| neįkirto, nors tūkstančiai šliaužiojo aplink. Jis ištarė lėtai, 16814 3| dūmų ir tvankos. Šlubasis šlitinėjo, nosimi braukdamas stalus, 16815 22| Gužo kieme.~    Vieškeliu šlitiniavo nenuoramų būrys. Miškas 16816 17| Doveika čiuženo grindis savo šliurėmis. Nuo sienos iki sienos. 16817 18| gašlaus senio namai, jo šliurių šlepsėjimas, tykojimas pirštų 16818 14| Pasiekęs Čikagą ir dirbęs šlokjarduose, arba gyvulių skerdyklose. 16819 22| kitam ant kojų? Jis tarė šlubajam, nebepajėgdamas išlaikyti 16820 5| ragino. Kaip čia su vienu - šlubas būsiąs. Jie gi nesirūpino, 16821 9| kodėl paleidot arklį.~    - Šlubelis jums pasakė... O paleidau, 16822 2| pamiškės ūkininkėlis. Pikta šlubio mintis bematant rado pasekėjų. 16823 25| penkis. Tokie mieste gatves šluoja ir, žydų tarpvartėse sustoję, 16824 27| daiktus. Jis šlavė juos lyg šluota palaidą kiemo smėlį į krūveles, 16825 3| gaidys šoko mergininkas. O šluotkotis jau buvo atsiradęs Milės 16826 23| ir tik tada sudaužytų jo šlykščią kramę, šnypščiančią tartum 16827 23| Každaila nusikeikė išskirtinai šlykščiai, kad ir patys narsiausi 16828 2| nusikeikė kaip bemokėjo šlykščiau.~    - O dabar vežėjus sušaukit.~    16829 9| Duok šen, kad ir šlykščiausią raganą. Paduok man! - brazdino 16830 12| vargšės svetimos, akyse. Tas šlykštynė ožys.~    Ir ko ji čia atvažiavo? 16831 8| senų ruplių beržų. Ir ilgos šmaikščios kartys, įtvertos geležinėmis 16832 5| negausi toka silke. turiu šmalcuvka, turiu brėtlinge!~    16833 7| tapę nereikalingu šlamštu, šmeižiančiu panames ir lakus, turėjo 16834 21| pasidarė, kai tiek svetimų vyrų šmeižiasi pasaliais. Girtuoklių, keikūnų, 16835 3| be . Ir to gana. O kad šmeižtųsi pašonėje kokie ateiviai 16836 18| plaukai praamžių nakties šmėklų, žvaigždžių akimis žvelgiančių 16837 2| šviesoje ir pypkorių dūmuose šmėkščioja moteriški pavidalai, traškios 16838 22| žydinčios ievos šaka smarkiai šmigojančioje rankoje buvo ji, ta mergaitė. 16839 4| Nutilkit, - sudraudė motina, šmirinėdama kaip lapė apie savo urvą.~    - 16840 3| O kas tau, zimagoro šmote? - sutikęs laimingą Tiliaus 16841 3| moterėlė! Kaip žemuogė - šmukšt, prarytum ir apsisukęs vėl 16842 20| spraginėjo ir lūžo, čia pamaldžiu šnabždesiu ošė, besitrindami vienas 16843 11| praviros - lyg šypsniui, lyg šnabždesiui. ji galvoja, mano 16844 26| nenumaldomai kieto atsišaukė tame šnabždesy. Visą kambario erdvę užpildė 16845 3| suprato, nes patylom urzgė, šnairuodamas ir čiupinėdamas pažandę. 16846 8| plaukė po senovei, kimiai šnarėdama pro juodalksnius, patiltėmis, 16847 13| klausėsi ištisinio lietaus šnarėjimo, migdančiai ramaus lentinio 16848 19| Ir gera buvo girdėti šnekant savus žmones, pačiam išsitiesus 16849 26| Duočiau tau į snukį tokias šnekas, tai ir žinotum, - pasakė 16850 12| viršaiti, kamariukėje musėt šnekasi.~    - Tai, sakai, tikrai 16851 24| Baikštys atsiminė, buvo šnekėjęs jo senasis dar ankstyvą 16852 15| du. Nors, po teisybe, to šnekėjimo kaip ir nebūtų.~    Bet 16853 16| krautuvėn. Moka, pasiutėlė, šnekėli, kad, jei ir kas, negalėtum 16854 9| pastato.~    - Tu gerai šneki, - susidomėjo miestietis 16855 9| ir įšilęs Petras jaukiai šnekina pusseserę Veroniką. Palauks. 16856 11| nekilo tokia puiki išeitis. Šnekinant prie atviro lango lovos 16857 12| laukan, palikusi vienus šnekiuosius kaimynus. Staiga ji pajuto 16858 2| moteriški pavidalai, traškios šnekos ir uždegantis juokas. Taip 16859 6| Aišku. Sustojęs parūkyti ir šnekučiuodamas su Gužu, netikėtai pasisuko 16860 23| ir aiškiau girdėjęs, kaip šnekučiuojasi Veronika su Každaila. Pradžioj 16861 12| vežėjas.~    kur jo tas šnekumas staiga atsirado? Autobusui 16862 13| kojas kaip šaudykles. Ir šnekumėlis gi jos - jūs tik pamanykite. 16863 7| ir atkaišė. Bet namiškis šnekus, nors čia ir nebūtų ko įsiteikti.~    - 16864 18| žvilgsnio ir godžiai išplėstų šnervių atsekami pėdsakai, ir prasideda 16865 6| dunda jo apačia medžiai ir šniokščia sukilęs vanduo - bet jie 16866 18| lietumi, plūstančiu aukšto, šniokščiančiu krūmų šakose ir metaliniu 16867 3| Pavasaris jau laužiasi, galingai šniokšdamas miškais, lėkdamas tyreliu 16868 8| geležinėmis kabėmis.~    Vėjas šniokšlė, vėjas švilpė per ausis. 16869 27| toliau pasigirdo atbėgančių šniokštimas. Gužas, jo kaimynas kalvis. 16870 13| pagaliau tapo ištisiniu upės šniokštimu. Miškai ir visas pasaulis 16871 4| išsiliejo į bejėgį raudojimą ir šnirpštimą.~    Tuo tarpu duryse išdygo 16872 9| tolo skiriu valstybinę nuo šniūrinės. Jau kažin ar toj troboj 16873 7| kruopiškių, ba apinasris šniūrinis.~    Saulė liepsnote liepsnojo 16874 21| Kas tau, ko nemiegi, ko šniurksi nosimi, lyg krienus brazduodama? 16875 3| prapuolęs suvisam, - šniurkščiojo nosimi slogos kamuojamas 16876 12| meškerių kablius ir nutraukia šniūrus.~    Senasis jau dabar gali 16877 23| sudaužytų jo šlykščią kramę, šnypščiančią tartum gyvatės. Ir jau daugiau 16878 24| kamuoliu pavirtusi eglė, šnypšdama ir tratėdama spygliais, 16879 24| pleškėjo kaip pakulų kuodeliai, šnypšdamos ir ugnį nuspjaudamos po 16880 3| atlaužiamas kamštis ir šnypštimas skysčio. Jis girdėjo putojančio 16881 19| Toli nereikia ieškoti. Šok tik pakalnėn, ir jau prasideda 16882 22| žinojo, kad nėra Tiliaus tarp šokančiųjų. Bet jis gali ateiti kiekvieną 16883 3| Gerai, kad negalima. Kaip šokčiau su tokiom baisiom naginėm?~    - 16884 24| Kas dega? Kur dega? - šokdami miego, klausinėjo vienas 16885 23| žemės. Suolai pavargusiems šokėjams atsisėsti, tiesa, suręsti 16886 8| neapsakomai. Ar būtų jis taip pat šokęs ant to su odinėmis pirštinėmis, 16887 16| menkai tepramintu taku, šokinėdami per kelmus, aplenkdami išvartas, 16888 17| barškina stalą, net lėkštelės šokinėja ir šakutės laksto ant žemės.~    - 16889 26| nuotaika.~    - Maniau, jog šoksi ant vienos kojos. O dabar 16890 10| Pranciškau. Trink apynio spurgas. Šoksim veselią, kad zuikiai išlakstys 16891 22| merginos, kuri taip puikiai šoktų ir tiek kavalierių turėtų.~    16892 12| gražu ir madinga. Kirpėjas Šolumas savo įstaigos išleisdavo 16893 19| iki kaulų tratėjimo, iki šonams atbunkant ir po to nors 16894 7| peties kone iki žemės. Visas šonas buvo kiaurai permirkęs nuo 16895 14| butelis, pagniaužtas viename šone ir tame įgniaužime su dviem 16896 16| magistralinį griovį, seks šoniniai, ir tai įgalins prieiti 16897 21| teužgavo, o kamštis su trenksmu šovė į lubas. Tai jeigu toks 16898 12| šiurkštūs antakių šeriai šovėsi stačiai priekin, sudarydami 16899 27| perlaužė ir patikrino, ar šoviniai vietoje. Jie tebebuvo tie 16900 25| pertraukia. Ir dėžės atrenka šovinius. Būtų medžioklės sezonas, 16901 2| dvi rankas teturime, pons Špicai, - įspėjo Každaila.~    - 16902 2| susidarę.~    Įgaliotinio Špico jis pradėjo neapkęsti kaip 16903 8| vaikų vaikai. Ir varpinė su špitole, ir klebonija su visais 16904 12| pasiprašyti klebono kampučio špitolėje. Ir gerai. Ji neis niekur. 16905 12| nenuduok, kaimyn, davatkos špitolės. Juk žinai, kad kuo mažiau 16906 3| išgrauš jam. Ir tau va špyga. geriu savo, - atkišo 16907 27| tebebuvo tie patys - stambieji šratai ir dideliu užtaisu, kuriuos 16908 17| dėl ko muštis, tai kita štuka.~    Ar ji mėgstanti gėles?~    - 16909 6| Gera jiems juokauti ir štukas krėsti. Čia, Virsnėse, juk 16910 3| Griausmai ir perkūnai! Tai būtų štukelių, - svarstė Tilius, apimtas 16911 5| pirkimu nesiskubino.~    - Du štuki vena lytų! Kavalerai, 16912 10| išmislinčius, pasakorius ir štukorius, galima sakyti! Nepraėjo 16913 21| nusmailintų kūgių. Klegesys ir šūkalojimai ir posmas be pradžios ir 16914 21| nebepažįstamas tas balsas. Ar ji taip šūkautų, jei duktė stovėtų ant kelio 16915 18| kuisėsi savo kamaroje - šukavosi, karpė ūsus. Piktas tai 16916 17| nubarstytas sudaužytų butelių šukėmis. Arba kastis pro apačia. 16917 20| naudingų įmonių. Madingas šūkis - turėti žemės. Jei ne paveldėtos, 16918 1| skaidrius krištolus, smulkučių šukių saujomis pažerdamos žemyn. 16919 7| mėšlą. Paskui juos šukavo šukomis ir šepečiais. Gražūs arkliai, 16920 22| Prasiveržė atskiri girtųjų šūksniai. Jis brido lyg į rūką. Jis 16921 27| išgirdo dundančią žemę ir šūksnius. Paleistas negyvėlis sudribo 16922 18| buveines, pasikeisdami trumpais šūktelėjimais ir juoku. Monika bėgo pro 16923 11| sustatė mašinas vilnoms šukuoti ir verpti, milui nukirpti, 16924 3| kad leistų kokį ąžuoliuką šulams nusigerti, išvarė juos ir 16925 24| pasiūlymas!~    - Rodos, šulinį išrytum, kaip troškina, - 16926 24| lakti, liek tesiras.~    - Šuliny pritrūks, gal statinėse 16927 24| skundėsi girininkas.~    - Šulinys mano talpus.~    - Kai pradėsim 16928 24| Kuri vėliau laužys statinių šulus ir dugnus, nutraukys geležinius 16929 9| rimtai, gerbiamasis šundaktari.~    - Rimčiausiai, tamsta 16930 5| šventą Roką pūstelninką su šuneliu, jam taką nuodėguliu šviečiančiu. 16931 9| norit sužinoti? Ir tokiam šungalviui? Nieko jam negali.~    Žeimys 16932 14| žingsnį ir galvojo, tai šunininkei paleisti į jos susivėlusį 16933 9| aplamdyti ir pagirios kaip šunio veselios. Skarom apmuturiuotą 16934 1| jeigu šunies, sakai. Bet šuniui nekas, kai jis prie klėties 16935 24| purtytų susigavęs neklaužadą šuniuką. Išsikišęs kaklo kaulas 16936 3| Miesto ponios tamposi su šuniukais. Nuobodu ir joms. O čia 16937 14| plunksnom prie kepurės ir šuniuku skreite rūsčiu balsu tarė:~    - 16938 1| gal ir nukąsiu.~    - Šuniškas amatas.~    - Kodėl? - pakėlė 16939 1| neklaidingą įrodymą savo šuniškos buities. Jos buvo taip išmirkusios, 16940 27| tikrai neišvengtų. Jis žinojo šunkelį, žinojo visus takus ir keliūtas, 16941 12| Išvedus vieškelį ir tiltą, šunkeliai apžėlė, paskui juos išvarė, 16942 10| Pasibalnojęs arklį, jodavo miškų šunkeliais ir parsinešdavo tai , 16943 3| metų kitų duobėtu miško šuntakiu atsilaužė matininkai ir 16944 26| iškrėsi mums kokią nors šunybę. Vyras - ne su pirštu dirbtas. 16945 19| ranka, ne šuoliu. Nebėra šuolio atgal. nugaros - siena 16946 22| prakaulė varlė, pasiruošusi šuoliui.~    Pro duris virto svečiai. 16947 27| audroje prieš sutelktą vėjo šuorą. Dieve geras, ar tiko save 16948 20| gali atnešti lietaus šuorelis, saulė, rytmečių miglos. 16949 13| toje tirštoje ir tamsioje šūsnyje, nuvingiuojantį nuo viršugalvio 16950 25| gilyn. Visa linksmųjų vyrų šutvė pleškėjo kitame krašte, 16951 26| kurie galėjo nuaidėti kaip šūviai vidurnakčio tyloje. Gyvuliai 16952 27| lėkė tiesiog, ir antrasis šūvis paguldė kniūpsčią.~    16953 7| teisybė, kad anas visą apkabą šūvių išvarė? Sieną sugrąžė kaip 16954 1| pačioje pašaknėje. Tik rankos švaistėsi plačiai ir laisvai. Koks 16955 1| nuotartis, įprastais judesiais švaistydamasis, kaip buvo daręs savaites, 16956 9| vachmistra trankysis keliais ir švaistysis botagu manydamas, kad jam 16957 22| piniginę bylą. - Tai negali švaistytis taip.~    - tas dviratis.~    - 16958 24| jau ir susiuostė? Traški, švanki pasidarė. Ir čia Julė pokštelėjo 16959 24| pleška, tegul nurūksta. Bus švariau ir lengviau širdžiai.~    16960 7| Nieks negulėjo po to. Švarūs,- užtikrino merga. ~    16961 12| lentelėmis dengti, nulieti švediškais dažais, aukšti pastatai. 16962 4| Plikos mergos tebesižargstė švediškuose laikraščiuose. Tiltai, laivai, 16963 3| nemokyta.~    - Bus tai švedų. Silkėm vynioti perka, - 16964 25| sienos. Apžiūrinėja, rūdis šveičia, alyvuota virvele vamzdžius 16965 13| vakarienės, bet kai įsismagino šveisti blynus, tai po visą karto, 16966 20| palaiminto dosnumo. Žmonės švelnesni pasidaro, labiau vienas 16967 21| Ji buvo graži ir gaiviai švelni kaip aušros užlieta eglės 16968 6| Minkštas vėjas laižė rankas, švelniais pirštais grabinėjo veidą 16969 17| Ateini pasiilgęs, perpilniui švelniausių jausmų ir pagatavas kojas 16970 20| kitokio turto, reikalingo švelnios globos ir godonės, šventa 16971 5| turėsi abrozą savo patrono švenčiausį. Po Rymo popiežiaus pavelijimu 16972 14| moterėlės, kištis į jos švenčiausią. jos vienos, kaip širdis 16973 9| įstatymus. Būk tu nors ir švenčiausias, o protokolui prikabinti 16974 5| degtienę ir alų, o paprastom ir šventadieniais - mėlynąjį spiritą, gražiai 16975 20| raumenimis ir krauju, ne anuo - šventadieniniu, išvedančiu įsismaginusių 16976 26| jaunuomenę traukė ne mažiau kaip šventadienio išeiga, kaip susibėgimai 16977 10| neužsileisdami - saldainiais ir šventais paveikslėliais. Klebonas 16978 3| lygiai mėgo ir inkilą su šventaisiais. Ne vieną medinę nosį, išdžiūvusią 16979 24| kupečio, atsipūsti ir lėkti. Šventam Rokui jau galėjo prasiblokšti 16980 22| begalės naujų, artėjant šventei, kasmet tuo pačiu laiku 16981 8| zokrastijos. Pasveikino su šventėm ir gražiai šnekino, iki 16982 7| inkilas ir krūpčiojo perdžiūvę Šventieji. O Agnė bėgo per kiemą, 16983 5| turguje, skubėdami apsirūpinti šventiniais pirkiniais ir atlikti, kas 16984 16| Tiltų atidarymus, pastatų šventinimus, viešųjų darbų pradžias! 16985 7| drabužius gali susikabinti šventininkus. O kitus tai ant sienos 16986 14| Tik kažin ar mus laidotų šventintoje vietoje?~    - Bene tai 16987 2| apsieiti ir be jo, nepražudžius šventiškos nuotaikos. Kad prailginus 16988 8| kaklus pro gardų kartis. To šventiškumo kaip ir nesimatė tvartuose, 16989 17| užkliūdama Laumakius, įsrūdama šventoriun ir padūzgendama šviesius 16990 24| tiek bus. Ji neabejojo savo šventu neklaidingumu.~    Baisiai 16991 5| šuneliu, jam taką nuodėguliu šviečiančiu. Šventas Rokas - visų gyvulėlių 16992 15| savo džiaugsmui, savo akių šviesai, o ne rūpesčiams ir darbams.~    16993 2| jam pritarė. ~    Piktom švieselėm sužibo vyrų akys.~    - 16994 27| ir trobesius jame. Jokios švieselės. Basiuliškės miegojo. Medžiai 16995 2| skatiko jie atsižadės poilsio, šviesesnę valandėlę atiduos kelis 16996 22| sau priklausė? vienos šviesesnės dienos nebeprisiminė tame 16997 18| nematė niekur išsigelbėjimo, šviesesnio kranto, lėkšto, ramaus, 16998 22| kažin ar bepeštų. Nes šviesiaplaukio draugai taip pat nepėsti 16999 22| šokančią su tuo aukštu šviesiaplaukiu. Jis visai ne toks blogas. 17000 2| po saulės laidos. Kad ir šviesiausia būtų, - perspėjo Žabelis.~    - 17001 19| ir nebeišleido. Likusieji šviesiom akim žiūrėjo į ateitį. O 17002 25| nieko nežinanti ir gyvenanti šviesiu ryto sapnu. Ji buvo ragavusi 17003 10| šakalio blūsčiojančioj šviesoj mėgino įžvelgti jo veidą 17004 27| tikrai nenaudinga tokioje šviesybėje. Jis numetė . Ir kas dar 17005 5| ant vargšo neregio, saulės šviesybės nematančio, jūsų rankytes 17006 25| dūmus, jai buvo nebe saulė, švietusi jos vaikystės takus ir šildžiusi 17007 16| svarstydami, kas geriau. ar šviežia grietinė, ar alus su žaliu 17008 20| šaknims ir naujo sulapotų šviežiais ir vaisingais žiedais. Jis 17009 13| dirvoje žymėjo dvi vagutės, du šviežūs brūkšniai.~    - Ar nesunku 17010 20| Ir dūmelis jo pypkutės švilavo, kopdamas stačiai aukštyn, 17011 17| Ar ne daržine, kurioje švilpauja vėjai? Ar ne vieta, kur 17012 26| Butas, kuras ir šviesa. Švilpauji sau po mišką. Nes koks gi 17013 16| sėmė peties. Kumštis švilpdamas nurėžė lanką ore. O garbanius 17014 26| sunkų darbą. Garo mašinos švilpimas šaukdavo talkininkus dar 17015 10| plušėdamas per dienų dienas. Ir švilpiniavo taip gudriai išraitydamas, 17016 11| Nestovėkit! Dar nebuvo švilpio!~    - Uždaryk savo švilpynę 17017 11| švilpio!~    - Uždaryk savo švilpynę geriau.~    - Ateik arčiau, 17018 18| jie ir smuikavo, ir pūtė švilpynes nepavargdami, vienu atsikvėpimu 17019 11| girnos ir skaudžia garo švirkšle išsiveržė sirena didžiojo 17020 1| epušės šaką, voverė piktai švirkštė, žerdama į akis skujų žvynus, 17021 20| tamsus ir niekaip neatsekamas švitėjimas, kai kada pastebimas šulinio 17022 12| nepraradusius spalvos ir švitėjimo. nutraukė antroji, ramesnė 17023 27| Jos keitėsi ne tik savo švitėjimu. Jos keitėsi ir spalva. 17024 26| gyvenvietę. Bet ji liko švitėti ir toliau, tartum miško 17025 27| sodą, apšviesdamas krūmus, švitruodamas išilgai žalitvorių, apieškodamas 17026 26| kūdikį.~    - Mes? - krūtinė švokštė, išleisdama orą.~    - Taip. 17027 8| Jau iki pusės, jau, jau švysčioja beržų šakos, panirdamos 17028 2| šiurpuliais vienos akimirkos švystelėjimas. Galėjo tai būti baltų apnuogintų 17029 16| nuo kastuvo plokštės ir, švystelėjusi oru, nukrito į samanas.~    17030 11| susiaurindamas paraudusias akutes ir švytėdamas auksiniais dantimis, 17031 8| plaukais, pravira burna ir švytinčiomis akimis.~    Milžiniška švytuoklė 17032 19| ant čiukuro ir kregždės švytravo, narstydamos pro duris į 17033 8| švytinčiomis akimis.~    Milžiniška švytuoklė smego ir kilo. Miško viršūnės 17034 8| užmigčiau. Kol...- svajojo Agnė, švytuoklei lėtinant spartą ir mažinant 17035 17| nesėkmes, savo bjaurią, šykščią dalį. Ji keršijo savo jaunystės 17036 2| Atvangos vietoje - įsitempimas, šypsenos - keiksmui pražiota burna. 17037 23| buklumą, nuojautą, baltų dantų šypsnį ir orientaciją naktyje, 17038 13| pilna nuovargio ir saldaus šypsnio sučiauptose lupose. Pamažu 17039 11| minkštos ir praviros - lyg šypsniui, lyg šnabždesiui. ji 17040 15| girdint. Ir jos toks keistas šypsnys, lyg ji žinotų dar daugiau. 17041 9| šeimininkė. Ji sėdi priešais ir šypsosi. O jie sau daro, nori, 17042 8| ir šypsojosi. Ji mokėjo šypsotis - jaunoji Doveikienė, ir 17043 10| skiedryne su malkomis ir žabais, ant senų, baigiančių susmegti, 17044 1| dantyse, tai kramtė kokį žabelį ar skiedrelę. Ir Petras 17045 3| manim?..~    - Kodėl? Juk žadėjai?~    Tilius nudelbė akis, 17046 13| bulveles, kurios tau buvo žadėtos. Tik kad tu, vaikel, 17047 8| buvo kaip stirna jauniklė, žadinanti šunų vijikų alkį. Ji buvo 17048 3| Šeduvos, su bedarbiais Žagarėje, vasarą dirbančiais Kurše, 17049 7| kultivatoriai, visokios žagrelės šakniavaisių kaupimui. Rudens 17050 21| Rankos jo tai nelyginant žagrės verstuvės. Vienas toks andai 17051 9| nustatė degtienės žinovas, žagsėdamas taip smarkiai, jog pakaušis 17052 21| Kai daužėsi perkūnai ir žaibai akino, prasiverždami pro 17053 14| pylęs, ir taip klaikiai žaibavę, jog jos maniusios abi su 17054 8| miškas dejuotų, pliekiamas žaibų. Ir debesys prasiskirtų 17055 13| Žaibuoja.~    - Jei žaibuotų, tai ir griaustinį girdėtum. 17056 24| laidė klaikiai raudonus žaibus. Tokios pat šviesos ropinėjo 17057 25| išvedusi tiesią liniją tartum žaidimuose su draugėmis. Ji žengė per 17058 5| dėvėjusių trumpus sijonėlius ir žaidusių tam pačiam mokyklos kieme. 17059 24| maišeliais ir pylė taip, kaip žaisdami vaikai smėlio išpila 17060 20| išmesti vietos kaip žaislinį žiogą. Jis šalinosi žmonių 17061 27| palikto vieno atokiai nuo žaislų, nuo draugų, nuo pramogų?~    17062 2| vargo. Giliai, lyg atviron žaizdon subirusius šapus, kurie 17063 21| blūsčiojo nuo jo lyg įpūstas žaizdras sidabriniu žalumu avižų 17064 23| Toji vasara žioravo kalvės žaizdru, matomu tolo plačiai


vyruk-zaizd | zalas-zymus

IntraText® (V89) Copyright 1996-2007 EuloTech SRL