| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Marius Katiliškis Miškais Ateina Ruduo IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Part
17065 9| dabar jį į kūčiukę, pas ˛aląsias, prisimint aniem laikam? - 17066 12| vidurnakčiais išnyra vandeniniai ˛alčiai, įsisupę miglų marškiniais 17067 26| stabtelėjo ir įsi˛iūrėjo į ˛alėsiais aptrauktas lovių sienas, 17068 16| ankštais, liaunais kamienais ir ˛aliais šakų kuokštais viršūnėse, 17069 7| baigėsi nuokalniau eglių ˛alilvore.~ Bent trejetas durų 17070 27| lū˛o ir nutįsdami blykčiojo ˛aliom ir mėlynom strėlėm. Bet 17071 27| ˇvaig˛dės pama˛u rinkosi ˛alion dangaus paklodėn. Viena 17072 7| tada jie vėl atsities ir ˛aliuos ant vandens.~ Daug metų 17073 13| pėdas statydama į vidų, kaip ˛almargė iš ganyklos, tešmens neap˛ergdama, 17074 9| atsimeni, kaip pas mano tėvą ˛almarges pliutinai? Įsitvėręs į uodegą, 17075 9| padėtas. Ve, pons. Raitas ˛alnierius joja Lietuvos.~ - Arklys 17076 12| sieksnių nuotolyje, bet ne ˛alsvą, kaip turėtų būti, o raudoną, 17077 12| kaminu, ryškiai išsišovusiu ˛alsvam prietemos danguje? Kai jis 17078 13| šleikštu, ir akyse ka˛in kokie ˛alsvi ratilai vėlėsi, tai priartėdami, 17079 16| neaprėpiamoje, pilkšvai ˛alsvoje, kuokštais gūburiuojančioje 17080 8| prasigavęs, šokinėjo ir dūko ˛alsvų dulkių sūkuriu.~ Gra˛iai 17081 11| blizgėjo, mėtydama rausvus, ˛alsvus ir dar kitokius atšvaitus, 17082 11| Nenusakomai šviesaus ˛alumo Petro akys juokėsi, ir aplink 17083 8| tinklų padengiančio lubas. O ˛alumynai tebetvoskė gyva miško kvaptimi. 17084 13| prie ba˛nyčios, barstant ˛alumynus.~ - Gana! Galva apsisuko.~ - 17085 20| besitrindami vienas į kitą, ˛alvariniais spinduliais mėlynėn įsmigę 17086 18| aptrauktame va˛yje, ˛vangant ˛alvario ˛vangučiams ant išganyto 17087 6| Miškas augo, miškas kilo, ėjo ˛alyn, aiškyn. Jau išsiskyrė pavieniai 17088 3| iš sniego. Aštrūs pusnių ˛ambai trupėjo, leidosi, ir iš 17089 24| kaklo kaulas kaip peilio ˛ambas judėjo ryjant dideliais 17090 10| va, kur kliaudis. Ar moki ˛ambrį įsitaisyti?~ - Moku. 17091 10| vienkiemį.~ Kol arė mediniais ˛ambriais ir akėjo medinėmis akėčiomis, 17092 3| brūkšniai staiga išvagojo jo ˛andą nuo kaktos iki pagerklio.~ - 17093 20| pamatyti savo veidą. Vešlios ˛andenos jį darė dar liesesnį ir 17094 4| sieną. ˇiovulys surakino ˛andikaulius. Koja pastūmė į vidų atsidarančias 17095 26| savo veidą prie jo neskusto ˛ando, glostydama delnais taip 17096 13| ve˛imą iš suartos dirvos ir ˛angiau patraukė dobiliena. Ji supo 17097 6| savaime lėtėjo, kojos pametė ˛angųjį ritmą. Jis artinosi savo 17098 17| luitas e˛ero platumoje. ˇara prisiplakė prie ˛emės, atšipinusi 17099 2| Yra iš ko. Sniego iki ˛argtų.~ - Tai bus linksmybių, 17100 14| blizgančia it varis prie˛ados ˛arijose. Jis daug ko ketino klausinėli, 17101 24| blūškiai šoko į viršų, ir ˛arijų stulpai metėsi antra tiek 17102 4| Vargdienis taisėsi prie jo ˛arnų.~ - Eik, eik? Jau nudedat 17103 13| sparnai ir gęstančios vakaro ˛aros atskiestame danguje sujuoduos 17104 22| gausiai, beveik rieškučiomis ˛arstomais. Tokie jie šaunūs, gerašird˛iai 17105 1| paskui jau jis lengvai ˛arstomas kojomis. Dulka, rūksta ir, 17106 3| pirmamečiui, braukiančiam ˛ąsies plunksna per elementoriaus 17107 11| vištų katėjimą, cypsėjimą ˛ąsiukų. Gu˛as tepė ratus, ruošdamasis 17108 8| panėrė sprandą ir, krimsdamas ˛ąslus, sustojo.~ - Ei, burkuonėliai! - 17109 10| padaryti alaus, pamušti ˛ąsų ir paršų. Pritinka pavaišinti 17110 18| Ne to palyginimo gro˛iu ˛avėjosi, ne savo pačios derlinga 17111 8| griaudamas jos svajones ir ˛avesį.- Gyvendamas prie kelio, 17112 14| Nesibaigiantis, perpintas ˛avesiu ir pasigėrėjimu motinos 17113 11| susipindami su kasdienine buitimi, ˛avią ir gundančią tikrovę. Jis 17114 18| širdim, vienkart viliojama ˛avinčio lūkesčio ir spaud˛iama kraupios 17115 23| nuostabų gyvenimą, tokį ˛avų. Iš karto jis įgijo viską 17116 7| kiekviename ˛ingsnyje. Su ˛eberklais ir krytimis pusberniai ir 17117 7| lydekų! Tik nusitaikyk ˛eberklu. Tačiau Laurynui sekasi 17118 11| jam tesąs ponas, kaip ir ˇebris prie būdos antai ką pririštas. 17119 16| ir gūdu, jog va˛iuojantis ˛egnojo arkliams nugaras botagu, 17120 10| kaktų. Motina dar prie to ˛egnojos. Pas duris stovėjo vaikis 17121 10| svieto. Bandininkas...~ - ˇegnokitės, seniai Pats Dievas atsiuntė 17122 15| susidūrimo ir su Špicu, ir su ˇeimiu. Ir ne baimindamasis jų 17123 9| geras ˛mogus, siūlė ir ˇeimiui sėsti, nes vietos u˛teksią. 17124 16| ketinamų atlikti atskirai. Kam ˛elia, galės u˛sileisti barzdas 17125 13| dirvos kevalo lau˛ėsi aštrus ˛elmens ašmuo, dygsniuodamas tuo 17126 22| Ir tokia ma˛a, tamsi ir ˛ema pasirodė gimtoji troba po 17127 21| kalba ka˛in kokia tarme ar ˛emaičiuodami, ar taip kaip tiltą stačiusieji 17128 16| Vilkija sruvo lėkštais ˛emais krantais, lėtais vingiais 17129 13| gra˛aus lietaus kaip tik trūko ˛emelei.~ Jis buvo tikras ūkininkas, 17130 10| septynius kaip su dalgiu paguldė ˛emelėn. Dieve jiems dangų duok. 17131 23| šieno ve˛imas pasiliko po ˛emėmis, ne vieną nutrempė neraliuoti 17132 20| tebe˛aliavo Basiuliškių ˛emėse. Eglyno ir pušyno - rinktinio, 17133 20| ten pakabinęs, matyt, buvo ˛emesnio ūgio - Tilius turėjo pasilenkti, 17134 12| vienu aukštu galu, antru ˛emesniu, ir pati tik per pėdą tepakilusi 17135 26| aukštumo?~ - Ne. Aš pats ˛emiausias.~ - O Viešpatie! Kokia 17136 26| išlikimas narys, kad ir ˛emiausio laipsnio, šoko narsiai ginti.~ - 17137 13| čia!~ - Kad mano kojos ˛eminuotos. Priminsiu, - vaipėsi Tilius 17138 13| sugis. ~ Pro išteptų ir ˛eminuotų, plačiai atsegiotų marškinių 17139 7| kalakutu. ~ Tarpdury stovėjo ˛emlū˛is vyras ˛ilais paausiais ir 17140 7| pelkių, iš dangaus, tokio ˛emo kaip slogas virš galvos, 17141 3| pečius surėmę, vartėsi ˛emoje kanapėlėje, kadaise turėjusioje 17142 3| Uh, tai moterėlė! Kaip ˛emuogė - šmukšt, prarytum ir apsisukęs 17143 3| juodą upės vandenį, mito ˛emuogėmis ir čia pat sugauta ˛uvimi, 17144 12| vieškelio.~ - Ar neini ˛emuogių pasirankioti? Ut, tinajos, 17145 8| į jo petį, koja u˛ kojos ˛engdama paupio taku. Ir to taip 17146 5| Per tautines šventes jis ˛engdavo visų organizacijų priešaky, 17147 18| tik pirmuosius ˛ingsnius ˛engia. Ir kodėl ji iš karto gali 17148 6| pasikio˛inusios neatsargiai ˛engiančiai kojai. Ir vis toliau ir 17149 13| ratus. Paskutinį ˛ingsnį ˛engiant pasipynė koja, ir jis kniubo 17150 11| debesys, pasitinkąs kiekvieną, ˛engiantį gydytojo kabinetan ar ligoninės 17151 19| kurios. O u˛kalbinęs drąsiai ˛enk kamaron pro duris - jos 17152 7| poliai dundėjo. Iš karto, lyg ˛enklą davus, įniko kurkti varlės 17153 1| ˇalios kepurės su ˛inybos ˛enkleliais darniai įsijungė į griūvančių 17154 10| kur buvo įkirpti karpai, ˛enkliną visus įvykius ir skaičius.~ - 17155 6| kalnelio.~ Virsnės. Vietovę ˛enklinanti lenta jau švietė prikalta 17156 19| paaukštinimo. Dar vieno ˛enkliuko ant antpečių ir poros dešimtukų 17157 10| Pats Dievas atsiuntė jums ˛entą į namus. Toks vyras, tokios 17158 1| voverė piktai švirkštė, ˛erdama į akis skujų ˛vynus, o zuikiai 17159 17| ˛emės, atšipinusi spindulių ˛ėrėjimą, ir sliuogė į šiaurę miškų 17160 9| leidimą? - jis atsistojo ir ˛erglino pravertų durų link, pro 17161 13| po du. Julė, jaunoji gi, ˛erglioja, pėdas statydama į vidų, 17162 13| pritūpdama, priklaupdama ˛eria po vieną, po du. Julė, jaunoji 17163 18| taip priešingus skaisčiai ˛ėrinčiai šerkšnai ant med˛ių ir ˛olių 17164 8| sugniau˛toje saujoje skaisčiai ˛ėrinčių išplauto ˛vyro kruopelyčių? 17165 21| šeimininkė prie ugnies, ˛ėruodama rausvais veidais, praėjo 17166 4| Ne˛inot, matau. Su anuo svietu ˛evernojat, - eigulys nekaip jautėsi, 17167 22| tuom, kad blevyzgojo ir ˛evernojo kaip įmanydamas nešvankiau, 17168 22| stovi ir klausais, ką aš ˛evernoju.~ - Įdomu, - pasakė vaikinas, 17169 24| girdyti kaip veršius iki ˛iauksėjimo. Čia jau ir ˛od˛iui vietos 17170 1| apledijusios šakelės vadavosi iš ˛iauraus ˛iemos apkalimo ir pasipurtydamos 17171 16| turėjo kuprines, prikimštas ˛iauriam lauko gyvenimui būtiniausių 17172 25| prie˛astys tėra tik natūrali eiga ˛iauroko gyvenimo įstatymo. Jam vis 17173 21| Abidvi. Vaje, kaip ˛iauru.~ - Nėra mamos, nesibaidyk. 17174 22| laikomo ąsočio.~ Kokie ˛iaurūs ir pikti jos broliai! O 17175 20| rankos, ir sėjėjo giedriai ˛ibanti po prakaitu akis. Kad ir 17176 8| ypatingame nušerto gyvulio plaukų ˛ibėjime, gal keistame šviesos išsidėstyme - 17177 10| šakalius ir juos kaišiodama į ˛ibinčių, pritaisytą galvos aukštyje, 17178 10| būdą. Piemuo švietė sakų ˛ibinčium, o merga sėlino prie kiaulės, 17179 27| lyg būtų kas ištraukęs ˛ibintą iš po skverno. Liepsna pašoko 17180 6| pavasario apraiška, kaip ˛ibuoklė alksnynėlyje, kaip svyrančio 17181 8| rietenų driekenos, gle˛nų ˛ibuoklin pluošteliai ir baltų kaip 17182 9| domėjosi vachmistra Virsnių ˛iburiais.~ - Saviškiai ˛monės, 17183 22| ˛mogystos. Jiems įkandin su ˛iburiu rankoje pluošė Doveika. 17184 22| Takelio vingis u˛stojo ˛iburiuojančią aikštę. Balsai blausėsi. 17185 14| prisitraukęs kaladę prie ˛idinio, kaišiodavo ˛abus ugnin. 17186 20| kruopščiai rausėsi dobilo ˛iede. Javai, krūmai, laukinių 17187 13| pirščiukais po gėlytę, po ˛iedelį ir pritūpdama, priklaupdama 17188 8| eglutėmis, paparčiais ir ˛iedeliais lyg ˛vaig˛dėmis galuose 17189 11| ąsotyje, su˛ydusių iki vieno ˛iedelio, u˛dengė pusę lango. Ir 17190 11| turėtų būti auksinis? Ir ˛iedelis taip pat nepigus, ir jo 17191 3| kantrūs ir kiblūs darbininkai, ˛iemas vargstą miškuose.~ Krivickas 17192 2| skubinosi miškakirtys. Jo ˛ieminės kepurės ausys maskatavo, 17193 3| arklių mėšlu pati˛usiais ˛iemkeliais. Tai vienos, tai kitos niro 17194 16| išniekinimo. Tik ankstyvesnių ˛iemų kirtimuose jau kalėsi jaunutės 17195 27| ˛emę - motiną. Viena tokia ˛ila pora kaip tik netoliese 17196 27| klestėti retiems ūsams ir retai ˛ilai barzdai tarp tamsių ir gilių 17197 7| Tarpdury stovėjo ˛emlū˛is vyras ˛ilais paausiais ir riesta pypkele 17198 12| pajuto gai˛ią neapykantą šiam ˛ilam blevyzgai, neprašytam geradariui. 17199 23| neu˛mirš. Nuravės seniui ˛ilę, pasigavęs kur pamiškėj.~ - 17200 12| Jo nema˛ino ir gerokai ˛ili plaukai, ir visai balti, 17201 11| ir kaip jis ją gundė, tas ˛ilis juodais vešliais antakiais, 17202 11| plaukai buvo susitelkę į jo ˛ilstelėjusius ūsus, nepalikdami nė plaukelio 17203 13| trisdešimties, o jau plaukai pradeda ˛ilti. Ji knebinėjosi, pabaigė 17204 16| plaukais, kad nematytųsi ˛ilumo. Judėjo lėtai, bet tiksliai 17205 10| karvės, veršiai, mituliai ir ˛indukliai, jautukai ir telyčios. Ma˛i, 17206 1| negalėjo ateiti kokia nors gera ˛inelė? Net ir šiandien pat, tarkim... 17207 5| tiltas gaudė, va˛iuojant ˛ingine ūkininkams su pilnu krūviu 17208 18| dingo, pasimetę begarsiuose ˛ingsniuose.~ Tai buvo popietė, keista 17209 25| ką šnekėjo keliautojai ir ˛iniuonys. Iš tų aukštumų. gerą grūdą 17210 14| save kasyklose po kalnais, ˛inodamas, jog, išlipęs iš jų, galės 17211 22| Varo lauk. Aš jau ˛inojau, kad taip bus. ~ Ką jis 17212 19| visai giminingus pojūčius - ˛inojimą, kad niekas dykai neateina, 17213 14| kam? Ne ˛inių gausume, o ˛inojime, kaip prieiti, tūnojo tasai 17214 14| buvusios apmalšytos mokslo ir ˛inojimo? Siekti mokslo vien dėl 17215 12| u˛ėjęs krautuvėn. Bet mes jau ˛inojom anksčiau, kad jūs atva˛iuosit, - 17216 24| Labai norėjai, tai dabar ˛inokis. Jei dar taip nėra, tai 17217 2| nekliudo. Mes turim darbą ir ˛inom, kaip ir kada jis dirbamas. 17218 27| kiekviena smulkmena pa˛įstama ir ˛inomas vardas. Daugumą ˛monių, 17219 14| galės tada d˛iaugtis, galės ˛inotis motina, kai ištrauks ją 17220 1| mane laikai netinkamu miškų ˛inybai? Turėčiau, ˛inoma, susipa˛inti 17221 1| rankomis. ˇalios kepurės su ˛inybos ˛enkleliais darniai įsijungė 17222 6| atsiknojusios ˛ievės karpė ˛iobtus ankstyvas vabalas, dūzgė 17223 20| iš vietos kaip ˛aislinį ˛iogą. Jis šalinosi ˛monių ir 17224 17| vienišai atskirą gyvenimą. ˇiogai dainavo ištisai nuo vakaro 17225 18| buvo gal svirplys ar ˛alias ˛iogas ir gal ne vienas jų, dar 17226 1| gali. Matau, kad plačiai ˛ioji.~ - Tad gal ką ir nukąsiu.~ - 17227 4| stulpu akyse ˛iūrėjo į sieną, ˛iopčiodami ir gaudydami orą.~ - 17228 11| kartus apsuko aplink. Ji tik ˛iopčiojo, gaudė orą, sugniau˛usi 17229 22| ir pašaliais nustojusių ˛iopsančių senių ir vaikų.~ Ten 17230 24| troškinantį kvapą. ˇmonės ˛iopsojo be ˛ado ir rankas nuleidę 17231 1| skilo. Pjūvis ˛iojosi kaip ˛iovaujančio šunies nasrai. Vyrai įrėmė 17232 22| neprikultų? Jis juokėsi lyg ˛iovaujantis arklys, atverdamas pilnus 17233 8| tos Gu˛aitės, gra˛ios...- ˛iovavo Jonas savo kambary.~ - 17234 8| atleidę dir˛us, įtingę ir ˛iovulio ninkami, kėlėsi vyrai nuo 17235 5| skardos gabalai puošė jo seno ˛ipono krūtinę. Per tautines šventes 17236 9| leidosi į dainas.~ - ˇirgas galvelę mostelė, išlau˛ė 17237 9| mano arkliukas?~ - ˇveng ˛irgelis lankoj, juodbėrėlis lankoj...- 17238 6| pumpurais, paraudusiais ˛irginiais alksnių ir lazdynų, pama˛u 17239 26| jaunojo brolio svajones apie ˛irgus Tilius.~ Na, na... Gal 17240 13| paėmė tvarsčio ritinėlį, ˛irklutes ir visu rimtumu ruošėsi 17241 17| bryzą nejučiom įleisi, dar ˛irnį, dar bulvę ir morką kokią. 17242 11| ˛vangėjo kalvės priekalas, ˛iro ugnis juodoje durų angoje. 17243 14| kramtomo taboko, šiustelėjęs ˛iupsnelį pelenų į akis ir pilnoje 17244 17| akėtvirbalio dar druskos ˛iupsnį įbersi, jei lašinių bryzą 17245 12| vietos? - paklausė pakeleivė, ˛iūrėdama pieninėn.~ - Yra, yra. 17246 21| ėjo pirma, matuodami ir ˛iūrėdami per trikojo viršų ir smaigstydami 17247 21| vėjas.~ - O taip maloniai ˛iūrėdavo į mane.~ - O dabar nebenori, 17248 23| Tada tik Petras išpuolęs ir ˛iūrėjęs, kad blogiau neatsitiktų. 17249 27| Akys perštėjo nuo įtempto ˛iūrėjimo. Jis galėjo suklysti. Bet 17250 5| kur. O paskui, kaip sakot, ˛iūrėsiu.~ - Pala. Jeigu norėtum 17251 4| jakna u˛kaista, tai nėra ˛iūrėta. Ir visaip dar gali būti.~ 17252 22| neitų šokti su Tilium ir ˛iūrėtų, ką jis darys toliau. Jei 17253 12| jaunus vyrus braidant paupiu, ˛iūrinčius pro trikojo viršų, tempiančius 17254 17| apsigalvoti, nes ji labai rimtai ˛iūrinti į tą reikalą. Doveika d˛iūgavo 17255 7| sako, landė visur kaip ˛iurkė po pašalius. Ir tai nebuvusi 17256 19| basomis kojomis dirvoną ir ˛lebeno, įsikandęs smilgą.~ - 17257 3| marškinių apikakles. Prakaitas ˛liaukė nuo plačios Petro kaktos 17258 3| u˛sisklendusi miškais ir lieknais, ˛liaukiama upės ir u˛tverta tyvuliuojančio 17259 21| pinigo, jog nė ledai, nė ˛liaukiantis lietus nesulaikė. Ir akmenimis 17260 25| Lauryną, kai šis sustabdė savu ˛libąją kumelę ir nerangiai ˛ergliojo 17261 2| sniego ir ledo pluta. Ir ˛libam buvo aišku, jog naktį nebešals, 17262 23| Jei jie to nematą, tai esą ˛libi kaip jaujos pečiaus kakta. 17263 3| bakštėsi tarpusavy ma˛ieji. ˇliurksinčiomis naginėmis, išsimarkstę iki 17264 15| ir sabotavęs. Naujakurius ˛lugdęs ir ˛emes iš jų atiminėjęs. 17265 27| viską. Jis išgirdo apie savo ˛lugimą. Lyg išėjus iš tamsios jaujos 17266 10| Jis padėjo Zuzanai nunešti ˛lugtą paupin ir valand˛iukę drybsojo 17267 27| namuose. Kaimynai jį laikė ˛lungančiu, o jis tą su˛inojo tik dabar 17268 7| gerais apdovanoti, kur tu, ˛mogeliau.~ - Jau vėl riejasi kaip 17269 15| dar dešimtį, ir nebeišnešė ˛mogeliui galva. Duoda banka.s paskolą - 17270 12| mėšlave˛į. Tuo pačiu atsidavė ˛mogėno nublukusi sermėga ir pašiurę 17271 15| ir per puiki ˛mona tokiam ˛mogėnui kaip Doveika? Jis jau susitvarko - 17272 3| vyrui dantų nevarsto. Sėdi ˛mogulis virtuvėje ir kursto ugnį, 17273 1| man tas šeštadienis?~ - ˇmoguti, kaip tu taip? Ar ne˛inai, 17274 21| jaunikaitis. Jaunos, gra˛ios ˛monelės. Tik kodėl jau ji turėtų 17275 18| kaip mudu dabar. Ar ne, ˛monelyt?~ Nepritarė ir nesiginčijo. 17276 2| juoktis, jei fabrikantas nori ˛moniškai kalbėti ir susitarti? Išbalo 17277 12| pagurkliais, atsibodėję ˛monom, neatsikratą senstančiom 17278 4| vo˛ė visa jėga. Apačioje ˛nektelėjo ir nurimo. Tilius prispaudė 17279 15| Doveikai aišku, koks tas ˛odelis. Per dešimtį valdymo metų 17280 18| ėjo prie visko. Trumpam ˛odelyty slėpėsi jo visa gyvenimo 17281 15| grasinimo gaidelė atsiliepė jo ˛od˛iuose.~ Ir Doveika taip pat 17282 19| kramsnojo ˛olę kaip tikras ˛olėdis ir spjaudėsi ˛aliomis seilėmis.~ - 17283 18| praraustas takas vešlioj ˛olėj, vedantis į pačią vasaros 17284 19| snaudė, galvą įspraudęs ˛olėn, taip kietai, lyg geisdamas 17285 4| prie burnos karstelėjusios ˛olienės taurelę iškaitusi nuo rūpesčių, 17286 26| tave nugirdė eigulys savo ˛oline, kad tu nebesiklausai, ką 17287 24| visi kiemo pakraščiai, visi ˛olynai nugulti ir nusėsti. Jonas 17288 5| Er parduri smakui ˛oundą, ~ Er atsuka čiortui 17289 22| glūdumoj. Ir kartais pavedąs po ˛udikiškos rankos kirčiu. Pastatąs 17290 26| uniforma! Mergos smaugsis ir ˛udysis dėl tavęs.~ - U˛tenka, 17291 22| mokines ir naujausius madų ˛urnalus išsirašanti net iš u˛sienių. 17292 24| ne tvartai su liepsnose ˛ūstančiais gyvuliais. ˇmonės lengviau 17293 19| ne Tugaudis. Jis nutarė ˛ūt būt laikytis ir neparodyti 17294 27| gaisro? Padegėjas turėjo ˛ūti prie ugnies. Tik toks tebuvo 17295 6| matai, Laurynas su krytimi ˛uvauja, - rodė ji ka˛kokią neaiškią 17296 7| alksnynėlius, nunešdami lieptus, ˛uvų perkalus, išgriaudami pirtelės 17297 1| iškirmiję. O kepurės su ˛vaig˛dėm ir auksiniais šniūrais vo˛iamos 17298 24| begalybę rai˛ant krintančioms ˛vaig˛dėms. Tamsių, mėlynų naktų.~ 17299 10| sulydyti šimtui metų. Tai iš jo ˛vakes lieti pamokė. Kur tu nelabojo, 17300 6| tai ne pasakos. Kad tu u˛ ˛valgą ir u˛ viršaitį Doveiką mokytesnis. 17301 26| praktikos, be nieko. Ir į ˛valgus. Gilią šaknį ka˛kas knisa 17302 18| skriedamas did˛iuliais ratais, ˛valgydamas ˛emę, savo maitintoją, ir 17303 14| gerokai apsenusi, tačiau dar ˛vali ir į˛valgi, turinti ˛emės 17304 18| įsitraukdama ir rasdama malonumo. ˇvalios moteriškės ranka turėjo 17305 17| nuslėpė pasitenkinimą savo ˛valiose akyse.~ - O, daug dar 17306 21| baisiausiai įdegę saule, bet ˛valūs ir kiekvieną ˛odį palydi, 17307 27| ties Veronikos krautuve ir ˛valusis vaikinas įteiks jo laišką. 17308 18| kailiais aptrauktame va˛yje, ˛vangant ˛alvario ˛vangučiams ant 17309 26| sieną, sugniau˛tame delne ˛vangindamas apinasrius. Vienu melu suabejojo, 17310 21| Pagirios bene?~ Milė ˛vanginosi su buteliais. Klaptelėjo 17311 4| juodai lakuotas va˛ys. ˇvangučiai aidėjo, kai didelis sartas 17312 18| va˛yje, ˛vangant ˛alvario ˛vangučiams ant išganyto arklio sprando, 17313 3| vietą. Uniforma vien auksu ˛varba. Petras, tiesa, niekina 17314 11| ˛velgiant, jos mielos ir ˛varbančios linksmomis varsomis ir gaiva, 17315 23| ˛emė atrodo kaip saulėje ˛varbantis upokšnis su auksiniais dugno 17316 11| aksomu išmuštose dė˛utėse ˛varbo ma˛ų ir visai ma˛yčių, ˛ėrinčiomis 17317 27| stovėti verandoje, nors ˛varbus ryto rūkas ir traukė iš 17318 18| šmėklų, ˛vaig˛d˛ių akimis ˛velgiančių iš aukštai ir sėjančių nerimą.~ 17319 9| Kur mano arkliukas?~ - ˇveng ˛irgelis lankoj, juodbėrėlis 17320 6| sieto nusidau˛ęs dveigys ˛vengdamas ir spardydamasis draskėsi 17321 11| ramstydami, pliaukšdavo ir ˛vengdavo, kad atkreiptų jos domę.~ 17322 10| šeškų, zuikių ir kitokių ˛vėrelių gaudyti spąstais, u˛ kurių 17323 25| laukai pertekę visokios ˛vėrienos. O med˛ioti jis nebeina. 17324 12| išlie˛ią paklydusio ˛mogaus ar ˛vėries akis. Ten gyvačių šipšynai, 17325 21| prislopinusi kvčpsmą, tartum ˛vėris, prikritęs krūmų tankmėje. 17326 12| vasarvid˛io naktis ją nešė ˛viegiančiais gele˛inkelio bėgiais, siūbavo 17327 11| plaukė Vilkija, mišką pjovė ˛viegiantys tartokai ir malė vandeninės 17328 5| kitas, karštesnio sudėjimo, ˛viegte ˛viegė, spragindamas akis:~ - 17329 6| varnėnai švilpavo, šiaušdami ˛vilgančias plunksnas, ir pakluonėse 17330 22| vyrų. Jis matė taipgi ją ˛vilgčiojant, ir jų akys susiliko vienu 17331 23| drąsos, išvydus rūstų kunigo ˛vilgsnį, apmetus nedraugiškai nusiteikusią 17332 11| vėl rimtais, baikščiais ˛vilgsniais dėbčiojo jo pusėn. Jos ir 17333 20| nejučiomis baigė sutirpti.~ Jo ˛vilgsnis atsimušė į veidrodėlį poros 17334 14| šviesiais antakiais, jo ˛vilgsniui teikusiais gerumo ir platumo. 17335 18| bėgo pro šalį, jusdama jų ˛vilgsnius ir pusbalsius aptarimus. 17336 20| susivienijimas įvyktų jų ilgesingame ˛vilgsnyje, nuvargusiame nuo ˛emės 17337 18| tartum norėdamas iš arčiau ˛vilgtelėti į tamsias akis, į tamsumą, 17338 11| Panelė susupo popierių, ˛vilgterėjo į ka˛kokį sąrašą ir pasakė:~ - 17339 6| kaip kiekvieną nusikaltėlį ˛vilgterėti nors iš tolo. Bet to jis 17340 8| tvartus, ir ten jį pasitiko ˛vingaudamas er˛ilas, krizendamos kumelės, 17341 27| talkininkai pabaigtuvėse. ˇvingavo arklys, skalijo šunes. Dundėjo 17342 13| patyčių. Knietė labai paleisti ˛virblį į jos kudlas.~ - O būtų 17343 5| įtaisytą skambutį. Atskubėjo ˛vitrus patarnautojas su rankšluosčiu 17344 5| vietoje priejuosčių, aplipę ˛vynais ir blizgą nuo rasalo, stengėsi 17345 1| švirkštė, ˛erdama į akis skujų ˛vynus, o zuikiai skuto iš tankumynų 17346 13| takais pasisaugant, kad ˛vyras negirg˛dėtų, ir pritūpti 17347 18| ne jo ten ˛ingsniai kelio ˛vyre? Ji puolė prie lango ir, 17348 27| kapstėsi smėlyje, kur plačiais ˛vyruotais takais slampinėjo sotūs 17349 7| atsišakojo lygus, gerai ˛vyruotas kelias, iš šonų apdėtas 17350 27| gėlynus, juosiamus plačių ˛vyruotų takų. Iš ten pasileido į 17351 27| Jam pasivaideno cigaretės ˛ybtelėjimas. Akys perštėjo nuo įtempto 17352 25| Tūkstančius nesuskaitomus paklotų ˛ydai - miško pirkliai. O jei 17353 2| tikrai nieko naujo. Gali ˛ydas patenkinti reikalavimą, 17354 18| kai ˛emė pačiam gra˛ume ir ˛ydėjime? Veidas liepsnojo prietemoje, 17355 2| vidury. Nosis dar ryškiau ˛ydėjo tų pačių spalvų deriniu 17356 8| kry˛kelėje smuklę ir parsitraukti ˛ydelį jos valdyti ir girdyti ištroškusius.~ 17357 9| reikalo jis niovėsi andai su ˛ydeliu. Visai be reikalo. Jis toks 17358 11| Ir kad tu lakstai paskui ˛ydelkėlas ir vediesi jas į parką vakarais. 17359 3| prisi˛iūrėti visokių pamaivų ir ˛ydelkų. Kam reikėjo - rado jį patį. 17360 14| sriubos ir slankiojimo su ˛ydmergėm miesto sodo pakraščiais. 17361 13| siekdamosi nusigauti patin ˛ydrynės dugnan, ir iš ten jos paleisti 17362 1| jis leitenantu. Aš į mišką ˛ydui malkų kirsti, jis - technikos, 17363 7| Tilius.~ - Bet, sako, tą ˛yduką, kur kirtimus pri˛iūrėjo, 17364 16| su jais kartu atkeliavo. ˇygio sumanytojas smulkiai buvo 17365 13| jis, atrodė, nesiruošė tam ˛ygiui ir, braukdamas koją per 17366 11| Doveikos? - klausė pienininkas, ˛ymėdamas kilogramus į knygelę. Tilius 17367 1| pačiu įgaliotiniu, ka˛ką ˛ymėjosi ir tarėsi, plėstaudami rankomis. 17368 23| dienas. Taip. Jeigu ˛iema ˛ymi negandą ir vargą.~ - 17369 20| vyrą, kuriam buvo numatęs ˛ymią vietą savo ūkyje. Ta pati 17370 24| perduoti urėdijon. Urėdas - jau ˛ymus valdininkas, ir jo galva