AŠTUNTAS

Ant pakilesnio Vilkijos kranto su skardžiumi, kurį kasmet vis labiau griovė, imdami žvyrą, apžėlusį medžiais, mūrine šventoriaus siena apvesta, niūksojo Laumakių bažnyčia. Medinė, bet ne iš mažųjų, ręsta iš rinktinių pušies sienojų, apmušta iš lauko dvieilėmis lentomis, statyta dar tada, kai žmonės mokėjo dirbti neskubėdami ir padaryti atsakančiai, galvodami, kad po jų čia ateis pasimelsti vaikai ir vaikų vaikai. Ir varpinė su špitole, ir klebonija su visais nemažam klebono ūkiui reikalingais trobesiais turėjo tas pačias gero darbo žymes ir galėjo tverti dar daugelį metų.
    Antraeilis kelias, išnėręs iš miško ir persigavęs brasta, bėgo pašventoriu toliau ir už kelių varsnų kabinosi į kitą. Ar tų kelių menkumas, ar pačios vietos nuošalumas nepatraukė žmonių prie bažnyčios, ir ji liko viena, apsupta kapinių kryžiais ir ariamomis dirvomis. Bažnyčia pati viena nepajėgė suburti kaimo apie save, nes niekam nekilo mintis pastatyti kryžkelėje smuklę ir parsitraukti žydelį jos valdyti ir girdyti ištroškusius.
    Dundėjo būgnas. Šaukė tarpmiškių liaudį mišparams. Ir aukšti langai žėrėjo, šviesas sumerkdami brastos vandenin. O kai ėjo siūbuojanti minia tris kartus aplinkui, tekėjo saulė ir pakibo ant eglių smailumų, skaisčiai raudona ir didelė, lyg monstrancija kunigo rankose. Ją sveikino gandras klegėdamas, vieną koją įkėlęs vinkšnos lizdan. Triliavo vieversiai ir švilpavo kiti paukščiai. O tetervinų burbuliavimas tyrelyje dundėdamas ėjo per žemę, pranokdamas velyknakčio būgnus. Tada nuskrido į šiaurę tūtuodamos gulbės kaip sidabro grandinė tyrai nuauksintu skliautu. Ir jų sparnų plunksnos žėrėjo raudoniu, ir nuo jų biro gaili rasa, atnešta iš už tūkstančių mylių.
    Doveika priklaupė prie žmonos kapo ir sukalbėjo poterį. Gera buvo moteriškė, o nuolanki ir tyki, kas didžiausiai pagirtina. Jei ir nesulaukė čia kažin kokios laimės, tai danguje užtikrinta vieta ir linksmybės amžinos. Ir užkietėjusios širdys tokiu metu apdrungsta sūria ašara. Taigi, taip. Šešis šimtus mokėjo už juodąjį akmenį, raides auksu nupūtė, ir aniuolas su palmės šaka lyg vėdinti pasiruošęs. Jaunoji žmona jo laukė tarpvartėje, ir čia ant jos užkrapeno klebonas, pluošdamas iš zokrastijos. Pasveikino su šventėm ir gražiai šnekino, iki atsirado pats Doveika, pasimeldęs ir prisigraudinęs. Klebonas juos kvietėsi pas save, net už alkūnės kabinosi, o Doveika spyrėsi lygiai atkakliai ir tikino, kad jau nuo senovės žilos jų kieme toks paprotys, kad su šeimyna sėda už vieno stalo ir daužo velykaičius. Tai pagirtina, tai pavyzdinga ir krikščioniška, - džiaugėsi klebonas. Bet vėliau tai jau labai prašom. Vėliau - kodėl ne? Jo žmona tik klausėsi ir šypsojosi. Ji mokėjo šypsotis - jaunoji Doveikienė, ir tai jai didžiai tiko. Laumakių šventoriaus tarpvartėje pasidarė šviesiau ir linksmiau.
    Važiuoti, raiti ir pėsti traukė namolei su ryšuliais pašventintos pavilgos. Šmėkščiojo baltos skarelės ir blizgėjo kepurių matikai. Kas galėjo, buvo išėję ar piemenį palikę, ar nunokusį karšinčių, ar duris velke iš vidaus užšovę ir pro langą išlindę. Neveikė tą rytą pieninė, nerūko trobų kaminai. Tik Vilkija plaukė po senovei, kimiai šnarėdama pro juodalksnius, patiltėmis, nešė miško šapus ir skiedras ir Melamedo popiermalkes.
    Gužas lingavo paupio taku tartum žąsinas, vesdamas visą viršininkų būrį. Įkandin traukė merginos, kalvis su vaikais ir moterim, pienininkas, eigulio šeimyna ir Basiuliškių žmonės. Kas norėjo pakalbinti merginą, turėjo sekti iš paskos, nes takas buvo siauras, o iš šonų suartos dirvos ir molėtas krantas. Jaunuomenė saugojo nušveistus batus, kai visa išeiga ir džiaugsmas dar prieš akis.
    Nebetoli tilto, kur Doveikos žmonės skyrėsi, virtinė suiro ir susimetė krūvon kaip darni paukščių rikiuotė, susukus kepure.
    - Užeikit, užeikit! Nepasididžiuokit!
    - O pirma pas mus. Aš jau andai sakiau, kad pirma pas jus.
    - Na gerai.
    - Tik nesivėlinkit!
    - Gi mūsų birbilo taip ir nemėginot dar.
    - Pamėginsim, nebijokit. Kad tik nepritrūktų.
    - Pasisupti ateisim.
    - Žiūrėkit man!
    - Diena kad graži. Šilta bus, nors į upę eik plukdytis...
    - Musėt pirty vakar nebuvai?
    Vienas kitą prašė, vienas kitam prižadėjo, visi norėjo kartu aplėkti ir būti visur. O jei kalvis sutiks patampyti savo dėžutę! Kur jis nesutiks? Ir Gužo troba nemaža. Negi mušiesi miškais į mokyklą, nors ten ir tikri šokiai, tikras vakarėlis. Virsnių kaimelis, lyg ant delno išsidėstęs ir suimamas į saują, ruošėsi bendram pasilinksminimui, nebelaukdamas nė antros dienos.
    - Ateik, - papešė Tiliaus rankovę Agnė.
    - Ateisiu.
    - Bet nelaukęs. Tučtuojau.
    Kur jau čia neateisi. Jei tik išleis, tai ir ateis. Och, kur jau ten neišleis. Kur tai girdėta?
    - Aš lauksiu, lauksiu, lauksiu...- ji paėjo kelis žingsnius atbula. Ir apsisukusi nuliuoksėjo, vydamosi saviškius.
    Ji buvo kaip stirna jauniklė, žadinanti šunų vijikų alkį. Ji buvo pienės pūkas, nuo kvėptelėjimo pakylanti ir nuskrendanti, nuskrendanti pavėjui.
    Bet skubėti juk nepritinka. Nueis. Ir kur benupulsi šiame ramiam kampely, kur viskas teturi vieną kryptį. Ir taip pamažu, pamažu...
    Apsunkę, atleidę diržus, įtingę ir žiovulio ninkami, kėlėsi vyrai nuo gausybės stalo ir vilkosi į savo kamaras. Tik moterys paliko apsikuopti. Taurelė tvirtos degtienės, nusunktos nuo vyšnių, kurios butelį Julė, kaip apdairi ir visą namų tvarką žinanti, buvo įgrūdusi į ryšulį su kitais valgomais daiktais ir kartu pašventinta prie altoriaus, apkeliavo stalą. Pilstė pats šeimininkas, daužėsi su kiekvienu, pašnekėdamas gražiai, kaip tokiai dienai pritinkama. Paties traškiausio alaus ąsotis stovėjo vidury, ir iš jo po stiklinę tokia pat eile susigėrė. O daugiau jau vaduokitės savo galva. Kas kur eis, kas ką darys, kas pasiliks. Tik neužmiršti gyvulio.
    Šeimyninėje vyrai jau nuo savęs po kelias išvertė ir aukštinelki pasidrėbė, kojas užkėlę ant galų su visais batais, kad per daug neįkritus į miegus. Nusnausti pravartu, pasirąžyti, padaryti vietos vaišėms, kurios laukia tavęs kiekviename žingsnyje.
    Bet ko skubėti? Kur tu čia labai nubėgsi?
    - Arklius aš pašersiu, - pasisiūlė Tilius. - Galit eiti, kur kas norit.
    - O patsai ar neisi?
    - Jei ir išbėgsiu, tai čia pat, už tilto.
    - Aha... Gražios tos Gužaitės, gražios...- žiovavo Jonas savo kambary.
    - Kol jauni, visi gražūs, - atsakė Laurynas, girgždindamas savo lovelę.
    - Ne visi, ne visi...- jam dar prieštaravo. Bet riesta pypkelė barkštelėjo ant grindų, ir Jonas užknarkė.
    Myli Basiuliškių moterys savo vyrus. Šeimyninės grindys ražu ištrintos. Lentos tik baltuoja, lyg būtų vakar naujai sudėtos. Stalai apdengti ir po aukštą puodynėlę su blindžių šakelėmis, nusipūkavusiomis, papurusiomis geltonai, tartum vienadieniai viščiukai. Kam čia ateitų į galvą pasimerkti pavasario šakelių? Ir prie jų labai tinka svogūnų lukštais ir šieno pabiromis dažyti kiaušiniai. Ausys spengia nuo tylos ir sočios ramybės. Blakstienos lūžta ir pridengia akis.
    Ir per miegus skambina visais varpais, linguoja aplink bažnyčią. Ir gandras kalena aukštoje vinkšnoje, prašokančioje varpinę, prašokančioje bokštus su kryžiais, su galybe juodvarnių, besukančių ratus aplink. Ir šimtai baltų pakalnučių varpelių skamba Agnės plaukuose, kai ji atmeta galvą grakščiai, kaip temokama tokiuose metuose, išaugus su miško gėlėmis, su pakalnutėmis. Ir šypsena tokia geliamai balta jaunosios ponios lūpose, ten, pašventory. Tokia, jog atšokanti atšvaitu juodoje klebono sermėgoje.
    Paskui jis puolė į tvartus, ir ten jį pasitiko žvingaudamas eržilas, krizendamos kumelės, tiesdamos kaklus pro gardų kartis. To šventiškumo kaip ir nesimatė tvartuose, nes ir šiaudai, ir tas pats mėšlo kvapas, ir daugelio dantų grikšėjimas, smulkinant sausą pašarą. O tačiau buvo kažkas tokio, kažkas nekasdieniško, gal ypatingame nušerto gyvulio plaukų žibėjime, gal keistame šviesos išsidėstyme - gausios pavasario šviesos, plūstančios pro plačias duris ir susikertančios tolimiausiuose kampuose su šviesos ruožais pro langus. Jis užsirėmė ant užtvaros, paveiktas savotiškos nuotaikos, ir svarstė valandėlę. Lyg poilsio saldumas tvokstelėjo visu pločiu į jo veidą ir pasiliko, tartum drėgno alsavimo garais nusėdęs. Ar tai jis buvo atsinešęs kartu su savim, atsinešęs lyg sugniaužtoje saujoje skaisčiai žėrinčių išplauto žvyro kruopelyčių? Ir patsai nustebęs, tai išvysdamas? Ar tai gimė savaime tokioje vietoje, kur būrio gyvulių, skubančių pasisotinti, sukeltas triukšmas netrukdo visuotinai tylai?
    Tą valandėlę jam buvo nuostabiai lengva ir gera. Kažin ką linksmo užtraukė, pabaigęs darbą, lyg pabaigtuvėse doras talkininkas. Ir Jonas susivėlusiais plaukais, išlindęs iš savo migio, jį draugiškai barė, kam nepakėlęs ir kam vienas teriojęsis. Jis jau būtų padėjęs.
    E, tiek ten tos bėdos. Va, Laurynas jau seniai susidorojęs ir smagiai snūduriuoja prieš saulutę panamy. Kur jis tau snūduriuos. Jis kaip gaidys, jausdamas vanagą, vieną ausį pakreipęs, pavirtęs viena klausa, pirmyn pasidavęs. Ir šaukė neiškentęs:
    - Pašėlęs daiktas! Kartelę iškišai pro skliautus ir turi kijatrą namie.
    Tilius pasidrėbė šalia. Iš namo gilumos sunkėsi svajinga muzika. Minkšta, lengva, sūpuojanli. Sužavėjusi šlubąjį ir privertusi sušukti nesitveriant. Valso meliodija ar tango, ar dar kas nepaprastesnio, neišpasakytai gražaus ir net neįsivaizduojamo, kad tokių garsų iš viso esama. Ir vis tai nematomų rankų iškelta ir pasiųsta erdvėn. Ir kitos rankos, lygiai nematomos ir tolimos, nors tik už sienos, jaukiam jos kambary, sukinėja aparato kondensatorių, bėginėjantį nušviesta skale.
    Jie niekur neišvažiavo - brikelė tebestovi, kaip grįžo iš bažnyčios. Ir eržilas tebesidaužo užtvaroj. Ar tai ir nevažiuos patys į svečius? Tad ką ji veikia, ką ji daro per dienų dienas tokiuose dideliuose namuose? Viena su seniu, nepritampanti prie ūkio rūpesčių, net pasišnekėti neturinti su kuom?
    - Ar eisi pas Gužą?
    - Kvietė.
    - Paėjėsim kartu.
    Muzika nutilo. Pasikeitė, staiga sugargaliavo, jaučiu sumaurojo ir vėl švelniai, tykiai, lyg supantis ant vandens. Geriau paliktų tą pačią meliodiją ir pati klausytųsi. Neramūs pirštai jos, ir širdis nerimsta, jei negali palikti tos gražios muzikos, kuri graudina net tokius surembėjusius vyrus. O vis tiek čia velniškai nuobodu jaunam žmogui turi būti, jei nieks neatvažiuoja.
    Julė juos kvietė valgyti.
    - Neisim. Mes nenorim. Mes svečiuose pavalgysim, ko širdis geidžia, - atsisakinėjo Laurynas.
    - Parsidrieksit perkarę, kaip vižlai.
    - Tavęs vis vien neprašysim.
    - Šaukštai bus jau tada po pietų, - grasino merga, įsisprendusi į šonus, tvirtai pražirgdžiusi kojas.
    Ji mat namų sargyboje. Be jos mat nueitų ūkis vėjais. Višta kiaušinio nemokėtų padėti be jos. Ir nežinia, dar kas atsitiktų, jei ji tik koją iškeltų. Ji todėl ir rūgsta per dienų dienas namie. Laurynas žino, ką sako. Jis tiek daug patyręs ir matęs. Jis riejasi su ja, bet ir privengia kartais jos liežuvio. Tai tokios esančios žiaunos, kad linų jaują galėtų išminti jomis. O jei valią jam kas duotų, tai jis padarytų.
    - Pakulomis, degute mirkytomis, nasrus užkiščiau, ir tiek. Dabar jau ji tyko, ar kas neatvažiuos. Doveikai reikia susieiti su visokiais žmonėmis. Tai susės tie už stalo, o ta kaip driežas, prie akmens prisiplojus, klausysis, liežuvį pasidėjusi prie durų. Ar ko nenugirs...
    Dulkančiu keleliu jie leidosi pakalnėn. Pakelės beržų pumpurai jau itin pabrinkę. Iš pragręžto kamieno latakėliu ritosi lašai. Kitur jie tiško į pernykštę žolę. Pamažu, tykiai ir tačiau sodriai permerkdami žemę. Kas liks iš beržo, kai išlašės paskutinis drėgmės lašas? Ir tokią nuostabią pavasario dieną beržas pasmerktas mirčiai. Kai kiti tuo tarpu aplink gyvens ir dainuos. Kaip kraujas iš prakirstos gyslos nulašės sula, kaip meliodijos iš anos paslaptingos dėžės namo gilumoje. Ir tokios klaikios mintys... O šlubasis pasakojo vis be paliovos.
    Gužo trobos jie tiesiog neatpažino. Ne tik kad ištrinta ir išblizginta, bet taip jau išdabinta gudriais išdirbiniais iš kūlio šiaudų, kiaušinių lukštų, karpyto įvairiaspalvio popieriaus, lyg tinklų padengiančio lubas. O žalumynai tebetvoskė gyva miško kvaptimi. Pušų šluotelės, bruknių ir spanguolių blizgantys lapai, rietenų driekenos, gležnų žibuoklin pluošteliai ir baltų kaip sniegas palazdžių. Ir saulės spindulys, tartum miško tankmėn prasigavęs, šokinėjo ir dūko žalsvų dulkių sūkuriu.
    Gražiai nusistojusia putele alus taisė nuotaikas ir kėlė balsus.
    - Išsirink patį gražiausią, - Agnė laikė atkišusi pintinėlę su kaupu gražiausiai išmargintų kiaušinių.
    Visi juos gyrė, stebėjosi, leido per rankas. Tilius tarė:
    - Akys raibsta. Matau, jog neišsirinksiu. Geriau tu pati.
    Ji išrinko. Ji tyčia jį buvo padėjusi pastabiausioje vietoje ir laukė, kada jis pamatys jam skirtąjį. Grakščiais rėželiais eglutėmis, paparčiais ir žiedeliais lyg žvaigždėmis galuose išrašytais vašku juodalksnių tamsaus rudumo fone. Dvi raidės gudriai įpintos ten buvo, ir Agnę suėmė liūdesys, ir ji pyktelėjo, jog pali turėjo atkreipti jo dėmesį.
    - Aš jį pasidėsiu ant stalelio prie lovos. Jis išdžius per vasarą. Bus lengvas lengvutis ir išsilaikys ilgai, - gyrėsi Tilius ir didžiavosi, aprodydamas dovana. Jį užliejo karšta džiugesio banga, kaip saulė išlipusį iš šaltos rūsio drėgmės. Ir pasirodė jam, kad tą jau jis buvo pajutęs gera valanda anksčiau. Draugiškame arklių krizenime tą nugirdęs. Tik jam nereikėjo klausytis anos prakeiktos muzikos. Nereikėjo.
    Kai Gužienė pasiūlė kuriam nors pabėgti ir parsivesti eigulį su pačia, Agnė pašoko, geros minties pagauta.
    - Eime, eime, Tiliau! Ten yra sūpynės. Išsidumsim iki medžių viršūnių! Oi, kaip aš noriu pasisupti!
    Seserys griebė ją už rankų ir tempdamos, lalėdamos skuto pamiškėn. Juos pasitiko šunys. Vaikai lakstė jau vienmarškiniai ir basi.
    - Vaikai, vaikai, Velykė atvažiavo!
    Milė dalino margučius. Eigulys juos šaukė vidun.
    - Mes norim pasisupti. Ar leisi, dėde?
    Jeigu būtų pasakę: ar leisi nugriauti tą klojima, mes norime padūkti? Griaukit, verskit, linksminkitės - būtų atsakęs Baikštys. Tiek jaunystės džiaugsmo ir traškumo atnešė su savim į nuošalų eigulio kiemą tie jaunuoliai. Jis pats, vaikai pirma traukė už klėties, kur buvo permestas skersinis tarp dviejų senų ruplių beržų. Ir ilgos šmaikščios kartys, įtvertos geležinėmis kabėmis.
    Vėjas šniokšlė, vėjas švilpė per ausis. Tilius glemžte glemžė, rankomis ir visu stuomeniu pasiduodamas. Jau iki pusės, jau, jau švysčioja beržų šakos, panirdamos žemyn.
    - Ar nebijai?
    - Aukščiau, aukščiau! - rėkė kaip pablūdusi mergaitė. Pabrukusi sijonėlį tarp kojų ir keliais jį suspaudusi, vėjo draskomais plaukais, pravira burna ir švytinčiomis akimis.
    Milžiniška švytuoklė smego ir kilo. Miško viršūnės bėgo artyn ir staiga, lyg pradalgėn mušamos, braukėsi šalin. Kažin koks pasiutimas buvo apėmęs tą mergiščią, akimis tokio tyro mėlynumo, kokį teturi šaltinių versmės, duodančios pradžią upokšniams ir upėms.
    - Aukščiau, daugiau!
    - Išdribsit Ar pašėlote? Tiliau! - tramdė juos nuo žemės.
    - Dar, dar, mes nieko nebijom!
    - Užteks! Berazumiai jūs!
    - Aš supčiaus ir supčiaus, dieną ir naktį, kol užmigčiau. Kol...- svajojo Agnė, švytuoklei lėtinant spartą ir mažinant skriejimo lanką.
    Po jų suposi Milė su vyriausiu eigulio sūnumi, tik ji prašė neaukštai, nes jai sukantis galva ir ledaka darąsi. Miško užuolankoje, apsaugotoje nuo vėjų ir atviroje saulei, jau pylėsi skaisčiu žalumu veja, nusagstyta geltonų šalpusnių žiedų. Sprogdino pumpurus beržiukai ir šermukšniai. Iš miško tvoskė vėsa ir kurtinantis paukščių alasas.
    - Dabar į vidų, mūsų rūgšties paragauti.
    Agnė nerimo. Veržėsi eiti, bėgti, pasileisti į tyrelį, nubristi samanomis iki ežero. Nusidaužti bet kur, į dar niekad nebūtas vietas. Paklysti ir klaidžioti iki juodos. drumstos nakties. Gal tada užeitų audra ir prasivertų žemė. Ir miškas dejuotų, pliekiamas žaibų. Ir debesys prasiskirtų kaip atklanės, ir išverktų sutvenktą metų sopulį ir bejėgiškumą. Krūtinė kilojosi ir lūpos pleišėjo nuo išvidinio karščio ir įtampos. Ji sugraibė pastalėje Tiliaus ranką ir suspaudė ją, suleisdama nagus. Senasis eigulio tėvas sėdėjo pagarbiai krikštasuolėje, šviečiantis baltos drobės marškiniais, nauju miliniu apvilktas, apkarpytais plaukais ir nuskusta barzda.
    - Kieno tos mergučės? - paklausė.
    - Kaimyno Gužo. Ar nebepažįsti, tėčiau? - aiškino marti.
    - Kaimyno. Tegi. Aš mislinau, kad iš miesto.
    Balzganom, pavandeniavusiom akim klaidžiojo virš stalo, kaišiodamas burnon ragaišio trupinius ir nusiurbdamas po gurkšnelį iš stiklinės.
    Visa gauja išlalėjo atgal. Tilius ir Agnė lėtino žingsnius, atsiliko tarpelį ir tarė:
    - Neikim į vidų. Tvanku, prirūkyta. Pabūkim lauke.
    - Neikim.
    - Man lyg oro trūktų, - ji grabinėjo kaklą, sukinėjo ant piršto karolius, - trošku kažkaip. Va čia. Ar nebūsiu per daug alaus gėrusi?
    - Tu visai jo negėrei. Aš išgėriau už tave.
    - Tau nieko. Tau dar geriau. Kokia aš niekam netikusi. Tu gal nežinai, kad ateis Petras ir gal Tugaudis? Dėl to taip linksma pas mus.
    Ir Tiliui pasidarė linksma nuo to. Ne vien žinia, jog ateis Petras, bet tai, kad jis taip yra laukiamas. Ir apie keistą bičiulystės eigą jis pagalvojo, prasidėjusią paprastai su miško darbais ir nesibaigiančią dar lig šiol. Ir kaip ji gali baigtis, būdama taip reikalinga, taip geidžiama tame nuošalume? Kuom nors žmonės turi gyventi, remtis į ką nors, kaip Agnė dabar remiasi į jo petį, koja už kojos žengdama paupio taku. Ir to taip sunku atsisakyti, jei tik galima, nes vienatvė po to gąsdina dar didžiau. Ne, negali jai užtekti, kad ir labai puikios, radijo muzikos ir gerai įruoštų kambarių. Ir didelio ūkio su visais rūpesčiais ir gerų metų viltimi. Ne, neužtenka jai to - svarstė Tilius, jausdamas mergaitės plaukų švelnumą ant savo skruosto ir jos mažą, smulkią ranką ant savosios.
    Takelis vingiavo atsigaunančia pieva, nužerta plyštančiais purienų burbulais, išplintančia į aikšteles, įkaitusias saulėje ir užgožtas krūmų ir medžių. Jie uždengė reginį į visas puses, palikdami sprindžio plotelį į vandenį ir didelę mėlynę virš galvos. Jie galėjo ir toliau taip eiti, sutardami žingsnius, glausdamiesi, susikabinę ir nieko nekalbėdami. Ir nežinia, kur būtų baigusis jų kelionė tą skaisčią kaip purienų žiedai pavasario dieną, medžių pumpurams plyštant ir išvyniojant gležnus lapelius, kad sudarytų didesnę priedangą nuo svetimų akių, nuo saulės ir vėjo dūstelėjimų. Bet takelis rėmėsi į pažliugusią klampynę, prižėlusią ajerų ir viksvų parudavusiais pernykščiais laiškais. Senos apynių virkščios sunkiomis kasomis krito nuo alksnių žemyn. Jie sustojo.
    - Tu norėjai mane pabučiuoti. Aną vakarą...- pasakė ji, tartum priekaištaudama, lyg nebesulaukdama to, kas buvo taip arti jos vieną kartą. Aną audringą polaidžio vakarą.
    - Kai gėrėm ir mušėmės. Aną vakarą...- aidu kartojo jos žodžius.
    Jie susėdo ant kelmo. Ji sėdėjo ant jo kelių ir, kaklą apsikabinusi, laikėsi tvirtai tvirtai. Taip tvirtai, lyg būtų siūbuojančioje valtyje ir nuolatinėje pavojaus grėsmėje. Be jo juk nieko daugiau ji neturėjo. Jis bučiavo primerktas akis ir plaukus, kutenančius padrika šilkine sruoga jo akis. Aną vakarą, taip tolimą, vos beįžiūrimą pro aistros rūką, sunkiu akmeniu nugrimzdusį į širdį, į visą jo buitį.
    Aną vakarą... Ir tai buvo įspėjimas jam. Pačią paskutinę akimirką, po kurios jau pati tėkmė būtų pasinešusi grasinančiai viena, nebeatšaukiama kryptimi. Ir atsimerkė jis. Lyg nagais užkabindamas, drėskė tamsų, troškinamai karštą debesį, suvysčiusį juos abu į neišskiriamą glėbį. Jis pajuto jos besąlyginį priklausomumą sau ir kaip brangią savastį siekėsi išlaikyti dar bent valandą. Jos visiškas pasitikėjimas ir atsisakymas savęs padėjo jam nugalėti ir pralenkti save.
    - Eime.
    Kokiame nuošalume, kokioje slaptybėje jie buvo atsidūrę! Ir kas buvo užgniaužęs žadą bundančiai žemei? Nutildęs jos paukščius ir vėją sustabdęs atokiai? Ir nieks jiems nebuvo pakuždėjęs, kad esama tokių valandų. Jie ėjo patys ir surado.
    Ir viskas vėl lyg iš naujo jų akiratyje prasidėjo. Jie išgirdo dainą besilinksminančių kaimynų ir klegesį laimingų vaikų, susiradusių begales žaidimų ir pramogų pievokšliuose ir dirvonuose panamėj.
    Netoli namų iš miško išnėrė vežimėlis ir smarkia risčia artėjo. Agnė tvirčiau įsikabino jo rankos, ir jie pasitraukė į kelio pakraštį, kad neaptaškytų purvais. Vadžiomis įtemptas arklys panėrė sprandą ir, krimsdamas žąslus, sustojo.
    - Ei, burkuonėliai! - riktelėjo iš brikelės vyras, durdamas oda aptrauktu botkočiu krautuvės iškabos link. - Pasakykit, ar ta būdelė prekiauja? Mes norime šio to pasipirkti.
    - Ne, neprekiauja, - atsakė Tilius, išgirdęs pažįstamą balsą. - Ne tik ši, bet ir visos kitos šiandien uždarytos.
    - Maža bėda. Mes ir per galines duris galėsim įeiti, - pasakė antras pilietis, taikydamas kur sausiau koją iškelti.
    Tilius nežymiai kumštelėjo ir Agnė pasakė:
    - Neįeisit ir per galines. Niekas jūsų neleis.
    - Oho, kokia smarki sesė geltonkasė! Na, tai pali įbėk ir išnešk mums porą pakelių "Regatos". O gal dar ir skaidriosios paimsime? - viliojamai mojo antrasai su pinigu rankoje ir atlošta ant pakaušio skrybėle.
    - Nenešiu. Mes jums ne tarnai - ryžtingai atkirto mergaitė.
    Tilius niūriai šyptelėjo. Vyras tebemojavo pinigu, lyg įspėdamas, kad pinigas tokiu ir lieka, nors didžiausia šventė.
    - Gražuole, netinka tau prie veido piktumas.
    O vyras su oda aptrauktu botkočiu, pirmasis juos užkalbinęs, kažką atsiminęs, pasakė:
    - Tą fruktą pažįstu. Nesuk galvos jaunai mergaitei, nes ir antrą tarnybą pateriosi.
    Jis kirto botagu. Arklys šoko iš vietos. Atsisukęs dar pridėjo:
    - Taip, taip! Dabar jau trims mėnesiams uždarysim. Saugokis!
    Tilius sukando dantis. Raudonumas susiskirstė dėmėmis ir pamažu išnyko. Jis išblyško kaip laikraščio skiautė, numesta pašaly.
    - Kas jis? - baimindamasi klausė Agnė.
    - Antrojo nepažįstu... Tas vachmistra Žeimys, kuris važnyčiojo.
    - Tai gerai, jei pasakiau, kad neleisim krautuvėn?
    - Gerai, Agne.
    - O ką jis tau pasakė?
    Degtukų dėžulė jo pirštuose tratėjo, biro šipuliais.
    - Nieko baisaus. Beveik teisybę.
    - Jis tave pažįsta?
    - Jis mane areštavo.
    - Areštavo? Ir ką?
    - Ir daboklėn uždarė.
    - Tai kas dabar bus?
    - Nieko dabar nebus.
    - Tai kodėl?
    - Kas? Aš tik buvau asilas paskutinis, manydamas galėsiąs būti ir policininku. Nebūsiu juo niekad. Geriau mėšlą mėšiu kaip mėžęs po senovei. Visą amžių. Trys mėnesiai... Taigi. Neblogai, ar ne?
    - Trys mėnesiai? Dievuliau, už ką? Jis tai begėdis, paršas nuplikintas ir kiaulė. Ir gerai jam, kad taip pasakiau. O kas tas, kurs tarė - gražuole, mėlynake?
    - Toks pat turbūt. Nežinau, - niūriai požeminiu balsu atsakė Tilius. Ir iš kur jis galėjo žinoti ir pažinti visus pravažiuojančius, visus vieškelio valkatas, valdininkus ir dykūnus, kuriems patinka Agnė? Nespėsi visų išmušti - kelias platus ir ilgas. Atvažiuos kiti, sustos, prisiriš arklį prie nugraužtos tvoros ir seilę varvins.
    O Agnė tuo metu gėrėjosi juom, atpažinusi kai kurias žymes, jau anksčiau pastebėtas, kai jis baudėsi galvą panarinęs ir priekabingas neapsakomai. Ar būtų jis taip pat šokęs ant to su odinėmis pirštinėmis, kurs taip gražiai šypsojosi ir merkė jai. sakydamas: sese geltonkase?
    - Nevertas jo snukis trijų mėnesių, - pasakė garsiai Tilius, tuomi tarsi griaudamas jos svajones ir žavesį.- Gyvendamas prie kelio, visko išgirsi. Ir visokie belsis į tavo duris. Bet jei tik tokie, tai nekas. Labai nekas.
    - Eikšekit į vidų! Gana staipytis ant kelio!
    Juos šaukė iš kiemo. Ten vaikai ridinėjo margučius ir didieji strapinėjo netoliese. Lange juokėsi platus Petro veidas.
    - Gal po lempelę, Tiliau? Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Ir kodėl ne?