DEVINTAS

Šiuokart jo neveikė alus, net degtienė, sunkiama nuo šaknų ir pakišama į tarpą slapčiom. Jis vėl kaleno dantimis ir visomis išgalėmis tramdė smaugiantį niršulį lyg graudulio ašarą, atkylančią iš vidaus ir įsiremiančią gomury. Jį reikėjo nuplauti. Ir pačiam reikėjo atramos. Jis žvelgė kažin kur į tolį, į kelią, prapuolantį miške, nieko nematančiu žvilgsniu pro kaktą, susiliejančiu į judantį tašką ir išsikedenantį migla.
    - Tiliui ragai dygsta, - nutarė Petras.
    Pats jis nenorėjo apsisunkinti jokiais rūpesčiais ir nebūtom bėdom ir taip apnuodyti šventišką džiaugsmą. Spės bet kada sužinoti, jeigu kas. Spės. Juk kur tu čia labai nupulsi. Pamažiukais, ir perdegs. Jis tikėjo, kad viskas praeis.
    Raudonasis Petras vis tebebuvo nesugadintas jaunikaitis. Baisia, gąsdinančia ir grūmojančia šmėkla atsistojo tas žmogus ant kelio. Jo nedalingos laimės pasiųstas kliudyti ir persekioti. Tasai vachmistra Žeimys. Jau jis per daug savim pasitikįs vyriokas. Per daug. Gabiai išnaudojąs tarnybą ir uniformą, savo vietą tarp menkų, prastų žmonių. Kas aš - žiūrėkite! Ką aš galiu - ar norit sužinoti? Ir ką tokiam šungalviui? Nieko jam negali.
    Žeimys šaipėsi visais kampais nuovados raštinėje. Kvatojosi, net atsilošdamas prie stalo, aptraukto žaliu popierium ir bjauriai sulieto rašalu. Net ašara prasisunkė jam, taip nuoširdžiai jis pasilinksmino. Girdi - kandidatas policijon - policijos rankose kaip nusikaltėlis. Vachmistrai tai teikė nemažai džiaugsmo, pramogos ir įvairumo nuobodokoje tarnyboje. Jo manymu, esą visai ne pro šalį susipažinti praktiškai su dabokle, prieš pradedant kitus gaudyti ir ten talpinti.
    Sunkiai pagiriojo Tilius. Dar druska pabarstė ant nutrintos vietos. Dar geležim kaustytu batu pamindė nuospaudą. Įsikarščiavusį valdininką tik pasirodęs jo viršininkas teatvėsino.
    Labai negeru laiku jį išjuokė. Kai beliko jam tik eiti ir pasiimti, kas pažadėta. Tą jau nusinešė šuva ant uodegos. Bet jis pasirodė ir antrą kartą, kai jis ėjo su mergaite, ir tokia giedra, saldžiai nepatirta, glostė jo širdį. Jį svaigino. Taip apsvaigsta gėlės nuo per didelės saulės. O čia sauja purvo iš pakelės stačiai į akis. Ir jis nuvažiavo nesulaikytas ir nenubaustas.
    Tą purvą reikėjo nuplauti. Ir tuojau, nelaukiant. Be reikalo jis niovėsi andai su žydeliu. Visai be reikalo. Jis toks nepavojingas. Pikta ranka jį pastūmėjo tada ir tuomi suraizgė viską. Tam raizgymui galo nesimato. Ir nesimatys, kol vachmistra trankysis keliais ir švaistysis botagu manydamas, kad jam viskas galima. Prietaringa baimė jį nusiaubė. Baimė žmogaus, nešiojančio valdžios ženklus. Valdžios akyse jau jis nusikaltėlis ir prapuolęs amžinai. Nebeįsiteiksi jai. Valdžia neatiaidi, nepasitikinti baustu piliečiu ir, be to, kerštinga. Jis turėjo kaip nors gelbėtis - pabėgti, pasislėpti, sumėtyti pėdas. Ne vien pykti ir neapkęsti.
    Bet jis nepasekė, kur jie nuvažiavo. Per daug ūmai ta istorija susiklostė. Žinotų dabar, ar grįš tuo pačiu keliu. Pasisaugoti visuomet ne pro šalį.
    Jis svarstė šitaip, gurkšnodamas iš kairės ir dešinės. Kažin kas jo klausė, ar daug svečių Basiuliškėse. Gal ir daug, bala juos žino. Bet tie vargiai svečiais laikytini. Jie greičiausiai tik pakeliui sustojo pasiganyti. Kruopiškiuose jų kelio galas. Jie mergas ten turi įsitaisę. Prie turtingų ūkininkaičių trinasi susnos valdininkėliai. Kai alga ir ūkis, tai bent gyvenimas! Šią gadynę viskas atvirkščiai.
    Tiliaus žiaunos krutėjo grikšėdamos, lyg jis būtų kramtęs žvyro saują. Jie ten tik sustojo. O koks skirtumas? Vis tiek vaišinasi viskuom, kas geriausio ant gausaus vaišių stalo. Ir juos dar paragina pati šeimininkė. Ji sėdi priešais ir šypsosi. O jie sau daro, ką nori, ir nemano važiuoti toliau pas savo ūkininkaites. Kad ir vietoje gerai.
    Tilių bandė sulaikyti linksma Gužo kaimynija.
    - Turiu apsiliuobti. Turiu gyvulius apžiūrėti.
    - Ar dega? Nepasius arkliai.
    Ką jie sau galvoja? Jis juk Doveikos samdinys ir niekas kitas. Kartą savo kailį pardavęs, turi išmanyti, iš ko duoną valgai. Bet jis sugrįš? Gal ir sugrįš. Ir Lauryno laukia karvės. Jiedu krypavo atgalios lygiai taip, kaip buvo atkrypavę.
    Jis atliko, kas reikalinga, nors kojos painiojosi už pašalinių daiktų ir rankos graibstė ne tą, ką reikėjo. Ir tuo metu jis planavo keršto žygį ir pyko ant savęs, kad toks neišradingas.
    - Kas tas antrasis? - pasiteiravo Lauryno.
    - Veterinorius.
    - Šiandien paršų neromija, tai ko jam čia?
    - Nesisakys, jei ir klaustum.
    Arklys geras. Valdiškas. Su visais pakinktais ir vežimu. Ir lendrinis, šikšna aptrauktas botkotis taip pat. Kaip galios ženklas ir įnagis žmonėms pliekti. Tai ko jiems nevažinėti?
    - Ar dažnai jie čia?
    - Veterinorius tai pasimaišo. Patys prašom, jei gyvulys koks nyksta, ar kumelį, kaip pats sakai, iščystyti reikia. O to nesu matęs.
    - Galėtų driektis sau po velnių.
    - O ko? Ar šeimininkė ne jauna? Ar ne graži?
    Kas sako, kad ne jauna ir ne graži?
    Šlubasis krizeno, prisėdęs ant slenksčio, savo kojas išmetęs kaip netikusius pagaikščius. Jis šiepėsi lyg erzinamas šuva. Velnią galvojo senis. Jo blakstienos tankiai mirkčiojo. Jo akių nieks negalėjo įžvelgti.
    - Kad tu jaunas ir tvirtas, o galva lėtai dirba. Ir aš buvau jaunas... Paminėtų tą vietą ir keiktų vėją iš tos pusės.
    - Ką? - Tilius giliai įkvėpė oro ir leido jį pamažėle, tartum pasinėręs po vandeniu.
    Šalia, pasienyje, žėlė tankūs serbentų ir agrastų krūmai. Šlubiui nereikėjo nė atsikelti, tik ištiesti ranką ir nulaužti aštriais spygliais pasišiaušusią apgrasto šakelę.
    - Še. Atkabink pavadį ir pabruk po uodega. Tik apgręžk pirma į vartus. O paskui pažiūrėsim.
    Vaikinas pavartė šakelę. Paskui nuėjo prie arklio.
    Ir niekas po to nepasikeitė. Išbildėjo vežimėlis, šunų lojimo palydėtas. Kažkur toli pakalnėje sužvingavo arklys. Ir to nebesigirdėjo. Nieks neišbėgo jo vytis.
    Tik brėško. Medžiai, matomi pro langą, juodai įsipjovė šventiškai parausvintame danguje. Kambary buvo tylu kaip vidury miško, kai vidudienio kaitros apglušinti paukščiai uždaro savo birbynes ir vėjas prisiploja prie žemės pakraščio krūmuose. Jis dribo lovon ir, sunėręs rankas virš galvos, žiūrėjo į lubas. Jis aptingo, suniuko. Snaudulys kaustė sąnarius, ir jie atsileido, patogiai ilsėdamiesi. Ratams išdardėjus, joks kitas pašalinis garsas nebesiekė šeimyninės, tartum visam dideliam kieme su pastatais ir sodais pasiliko jis vienas. Pagautas abejingumo, gulėjo ir klausėsi. Ir galėjo klausytis dar valandą ar dvi, nors iki vidurnakčio. Nedaug betrūko, kad užmigtų. O kad laukia jo ten, tai nesvarbu. Dar palauks. Nors ten gal jau ir muzika groja, ir įšilęs Petras jaukiai šnekina pusseserę Veroniką. Palauks. Kur jie išbėgs?
    Ir apskritai juk nėra ko puldinėti. Jis tą sau kalte norėjo įkalti. Reikalai susiklostė taip, kad visi keliai užsidarė. Čia viskas vietoje, vidury miškų ir pelkių. Kas yra, tai ranka pasiekiama. O ko daugiau?
    Kieme bilsnojo žingsniai. Jie praėjo ir nutilo netoli šeimyninės, ten, kur sustatyti svečių arkliai. O po minutės kokios lengvai krabžtelėjo klingė, lyg šuva butų palietęs letena, norėdamas įsigauti vidun. Ir daugiau nieko. Jei kas ir ėjo, tai nuėjo savo keliu, ir jis tęsė toliau savo nuovargiu ir abejingumu persunktus apmąstymus. Bet staiga suėmė nerimastis, tartum per miegus, kai mato stovintį šalia savęs, daro viską, kad pasikeltų ar bent sušukti galėtų ir išsivaduotų iš nejaukaus pojūčio. Slogutis rėmė keliais jo krūtinę ir dusino. Jis pasikėlė ir, trindamas akis, atsisėdo.
    Kambary stovėjo šeimininkė.
    Ji tebesilaikė durų rankenos, viena koja atsispyrusi ir antrąja peržirgdžiusi slenkstį. Žiūrint nuo lovos, jos galva atrodė iškelta ir pravira burna parengta žodžiui. Ji stovėjo kaip šmėkla kokia, įžengusi be garso ir nežinia kodėl.
    - Maniau, kad nieko nėra.
    Jei jo neskaito, tai nieko. Beveik nieko. Ji gali ir nesiklausti. Aišku, kad nieko nėra.
    - Miegojote? Ir aš jus prižadinau?
    - Nemiegojau.
    - O man taip pasirodė.
    - Nežinau, kodėl jums taip pasirodė.
    Ji buvo už kelių žingsnių, tame pačiam kambary. Durys už jos užsidarė. Nemaloni tyla įsiskverbė į visus plyšius, užpildydama erdvę gaižiais garais, kurie graužia akis ir svilina odą. Čia pat ji, aukšta ir tiesi, šventiškai pasipuošusi, aukštu batuko užkulniu liesdama grindies lentą. Lenta tįso iki lovos. Ji smego kaip iešmas nuo dailios, šilkine kojine aptrauktos kojos.
    - Šventės, o jūs namie?
    - Tai kas, kad šventės?
    Karolių eilė driko giliame krūtinės iškirpime. Lygiai sušukuoti plaukai juodu šalmu gaubė prietemoje boluojantį balta sniego dėme veidą. Tokią, lygiai tokią jis buvo matęs ją. Jeigu lašas raudono vyno prie jos lūpų? Ar jis tik sapnavo?
    - Tai tiesa. Ir aš atsiprašau, kad įsilaužiau net nepasibeldusi. Kažkaip užmiršau.
    - Ponams neprivaloma belstis, einant pas samdinius.
    Įžūlus laikymasis jį vargino.
    - Argi jau taip? Teks jums pasikinkyti arklį ir pavėžėti.
    Jis krūptelėjo, bet nežymiai, ir, tai norėdamas pridengti, stojosi.
    - Sėdėkit. Visai nesvarbu. Aš neklausiu, kodėl paleidot arklį.
    - Šlubelis jums pasakė... O paleidau, kad norėjau, - iš pažemių nejaukiai nusijuokė Tilius.
    - Ne. Pati mačiau.
    Stiprus kvepalų dvelkimas dūstelėjo su oro srove, jai pajudėjus. Ji atsirėmė į stalą ir sunertas rankas nuleido prieš save. Apyrankė švitėjo ant riešo ir auskarai suposi, laidydami rausvas kibirkštis. Tilius neabejojo, kad ji gerokai išgėrusi. Nekas, visai nekas, gerbiamoji ponia, jei tik tokie jaunikiai pas jus tesilanko. Visai nekas. Verčiau būtumėt pasilikus pas kleboną ir bendravusi su dorais parapijiečiais.
    - Gerai, kad matėt.
    - Teks pavėžėti. Kur jie pėsti pasidės?
    - Aš galiu pakinkyti, jei jūs norit, bet nevešiu. Aš galiu išeiti šį pat vakarą. Galit mane atleisti. Man vis tiek. Bet jūsų ponaičių nevežiosiu, - jis bijojo ir nekentė tos gražios įsibrovėlės. Jis taip mielai būtų suėmęs jos rankas ir apgręžęs į duris. Ir pastūmęs. Kurių velnių jai landžioti po bernų kamaras?
    - Vaje, vaje.
    - Taip. Darykit, ką norit. Aš nepriklausau jūsų bendrovei. Arba pasakykit šeimininkui.
    Moteris juokėsi.
    - Jeigu pasakyčiau, Doveika algą jums pakeltų. Bet gal geriau nesakykim? Paleiskim juos savo jėgom kapstytis.
    - Teeina skradžiais visi jūsų ponai! Man tiek terūpi jie. Ir viskas, - jeigu jau taip, tai nėra ko ir varžytis.
    - Baisu, kad manęs neišmestumėt. Teks jau eiti, - pas duris ji dar atsisuko. - Labanaktis. Jūs turbūt taip atrodėt, kai lupot Melamedo įgaliotinį?
    - Eik po velnių!
    Ji ir nuėjo.
    Arklio pasigedo apyvėliai. Prieš tai bendradarbiai pradėjo nebesutarti. Žeimys pareiškė, kad su tokiu kumelių daktaru, koks yra veterinorius, jis nebelinkęs draugauti ir apgailestaująs, jog kartu atvažiavęs, tai yra atsivežęs. Veterinorius iš savo pusės iškilmingai prižadėjo, kad būtų lengvesnis vežimas, atgal su juom nebegrįžti. Jį parvešiąs bet kas, kad ir ponas Valašinas, sakysime.
    - Kodėl ne, kodėl ne, - pritariamai linkčiojo Valašinas, prasisiekęs ūkininkas ir Doveikos tolimas kaimynas.
    - Mano sartis tik padėkos, atsikratęs tokio piliečio, - pūtėsi vachmistra.
    Netrukus išėję pasivaikščioti, Valašinas su veterinorium tuo pačiu, kaip gyvulių draugai, paėjėjo iki vežimų. Bet sarčio nebebuvo. Gyvulių daktaras abejingai tarė sugrįžęs:
    - Sartis bus tikrai lengvai išvažiavęs.
    Kol Žeimys susivokė, apie ką kalba, kol pats įsitikino, dar praėjo valandžiukė. Tada jau pareikalavo trumpai:
    - Kur mano arkliukas?
    - Žveng žirgelis lankoj, juodbėrėlis lankoj...- dainavo jo sėbras.
    - Aš rimtai, gerbiamasis šundaktari.
    - Rimčiausiai, tamsta generole.
    Vachmistra Žeimys nusikeikė atsakančiai. Jo palūpis tirtėjo. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Pala tik. Bus ištirta, kas krečia tokias kiaulystes, ir bus nubausti. Visu griežtumu. Pagal įstatymus.
    Svečiai beveik žegnojosi, jog nagų nekišę. Bus gyvulys pats atsikabinęs. Veterinorius lyg keršydamas leidosi į dainas.
    - Žirgas galvelę mostelė, išlaužė uosio tvorelę...
    - Ne išlaužė, o paleido. Ir tu būsi tas kenkėjas.
    - Pirma reikia išmokti arklį prisirišti, o tik tada važiuoti.
    - Tu manęs nepamokysi, kai pats temoki tik ant karvių jodinėti.
    - Na ir chamas, nepraustaburnis. Atsiprašau ponios šeimininkės, kad su tokiu nevalyvu bernu teko jus aplankyti, - mandagiai lenkėsi įraudęs gyvulių sveikatos žinovas.
    - Romikas!
    - Liaukitės, ponai! Negražu taip. Atsiminkit, jog ir ponių turim savo tarpe, - draudė susirūpinęs šeimininkas.
    - Ponai ne ponai, o geriau pasakyk, kas mano arklį pavogė?
    - To tai nežinau, - teisinosi Doveika. - Bet aš paklausiu šeimynos.
    Tačiau nė Laurynas, net nė Julė, visažinė, nežinojo.
    - Kas čia tokio? Ar pirmas kartas? Atsileido pavadis, ir nuėjo sau, - ramiausiai pypkiavo šlubasis virtuvėje, ausis palikęs atviras kiekvienam garsui iš svetainės.
    - Aš irgi taip manau, - sutiko Doveika. - Tik dabar kebelės su tokiu.
    - Nesirūpink. Anoks čia ponas.
    Žeimys su veterinorium riejosi, kol atsibodo kitiems klausytis. Svečiai sukilo į namus. Valašinas, geras žmogus, siūlė ir Žeimiui sėsti, nes vietos užteksią. Bet kur jis tau. Jis ketino tą reikalą sutvarkyti iš pagrindų. Juk tai vyriausybės įžeidimas. Maištas prieš valdžią. Arklys valdiškas. Ir vežimėlis. Jis nejudėsiąs iš vietos.
    Judėk nejudėjęs, tai kiti išjudins. Laurynas išėjo iš savo kampo ir užkalbino patamsėje plavinėjantį viršininką. Paguodė jį ir pasisiūlė palydėti pas kaimynus.
    - O ko ten?
    - Ten žmonės geri gyvena, ponas viršininke. Tai ne tokie, kur arklius kankina ir apyjuokai pastato.
    - Tu gerai šneki, - susidomėjo miestietis ir pasilenkė geriau įsižiūrėti, su kuom kalbasi. - O kas toks būsi? Dokumentus ar turi?
    - Turiu dokumentus. Ant lango palikau grytelėj. Aš pats jau artojas - vargdienis. Kumetis Doveikos bagočiaus, kad jį kur degloji išknistų.
    - Gudrus tu, matau, jei taip sakai. Bet ir kvailas, jei ari žemę. Ot aš tai žinau, kaip gyventi.
    - Visi žino, kad tamsta moki. Tam mokslus ėjęs.
    - O o, nepaknis manęs bet kas! - baksnojo sau pirštu krūtinėn Žeimys.
    - Tai einam, ponas viršininke, į gerą vietą.
    - Mergų ar rasim ten?
    - Kiek tik nori. Mergos kaip lydekos, dobilėli tu mano. Nereik nė kojos pakišti, pačios virsta ant žemės.
    - Jeigu gražios, tai eime.
    - Dėl gražumo tai meldžiu, tamstyte, būti be baimės.
    Ir jie lingavo pro vartus pakalnėn. Susikabinę ir šonais susiglaudę.
    - O ten kas gyvena? Kieno tos šviesos? - domėjosi vachmistra Virsnių žiburiais.
    - Saviškiai žmonės, taip sakant.
    - Turiu patikrinti, kas jie. Ar gaivalai kokie nesiruošia pasikėsinti?
    - Patikrinsim, patikrinsim, ponali. Visus arkliavagius, visus degtindarius. Ką mums tai reiškia? Ir kuris ten velnias - uždainuokim trankią dainelę, kad mus išgirstų ir išeitų pasitikti. Ir pagarbą prideramą atiduotų. O jei ne, kad drebėtų tų nelabųjų širdys, - tikino raišasis ir pradėjo dainuoti:

    Šimts ar, šimts akėj,
    Šimtą grikių nepasėj.
    Kinkyk kiaulę į ratus,
    Vesim mergą į kapus.
    Parein merga iš kapų,
    Žydų barzdas krimsdama.
    Kur geresnę į kišenę,
    Kur prastesnę - krimst, kriaukšt!

    - Tai kaip daina?
    - Nieko sau. Kur tu tokią išmokai?
    - Kur išmokau, klausi? Ogi mes ją dainuodavom, veždami raganas iš savo sodžiaus. Būdavo raganų apsčiai pas mus, tegul jas...
    - Tai būdavo... O dabar nebėra.
    - Kaip nebėra? - įsižeidė Laurynas. - Kiek nori, gali gauti.
    - Parodyk man nors vieną, tuoj sutvarkysiu! - drąsinosi vaikinas, grabinėdamas apie kišenę, kur turėjo būti ginklas, jo galybės ramstis, paslėptas.
    - Nu, nu, pamažiukais. Čionai, mūsų tyrely, ne tik raganų, bet ir velnių, ir kipšų visokio plauko.
    - Duok šen, kad ir šlykščiausią raganą. Paduok man! - brazdino kišenę Žeimys ir žvelgė į tamsą.
    - Gausi, gausi. Atiduosiu Veronikai į rankas. Ji jau žinos, ką daryt.
    Taip jiedu įkrapeno Gužo priemenėn ir trobon. Stalą apsėdusi publika išvertė akis.
    - Nu čia kas per pora?
    Vachmistra mirkčiojo, patekęs stiprion švieson. Laurynas jį laikė, apsikabinęs per strėnas, ir tuoj sukomandavo:
    - Išgerti ir užkąsti!
    - Prašom, prašom, ponai brangūs, sveteliai mieli, - sodino juos už stalo ir skubino pilti stiklines. Užkandos čia kalnų kalnai sukrauta.
    Jaunasis svečias čiupo stiklinę ir, kol pasiruošė gerti, jau didumą nulaistė. Petras sėdėjo priešais, tad į jį pirmiausia ir kreipėsi, žodžio sustiprinimui durdamas pirštu:
    - Tu, tėvai, taip nekraipyk savo žiaunų.
    Petras nekraipė ir net nesiklausė, ką tas veikia, bet jam vis tiek.
    - Nesijuok, nesijuok. Kas čia tau juokingo?
    - Rodos, jis nesijuokia, - kažkuris pastebėjo taikiai ir nuolankiai. Policija pasisuko į prabilusį.
    - Pirma atsistok, kulnus sumušk. Ramiai! Smakriuką aukštyn! Atbelsk laipsnį ir pavardę. Kariškai. Kaip tavo pavardė po tėvais, jei žinai, kad tas tipas nesijuokia?
    - Kaip jis gali juoktis, jei jam ašaros rieda? Ve, kaip pupos.
    - Tai ko tu bliauni, ko nepatenkintas? - vėl susidėmėjo Petru.
    - Pagailo gero žmogaus, - atsakė Petras pagaliau.
    - A, jam žmogaus pagailo... Mes jam tuoj uždėsim. Kur tas tavo žmogus?
    - Sėdi už stalo ir kriuksi kaip kiaulė, manydama, jog laidary į mėšlą įsiknisus, - paaiškino eigulys.
    Vachmistra kvailai apsidairė. Linksmi veidai jį sutiko iš visų pusių. Ir ten tas ant kanapos, mergą apsikabinęs. Ir anas su armonika prie lango. Ir tam sagos blizgančios. Kokį valdininką jis čia sau vaizduoja?
    - Kas toks būsi? Ar ne iš Meiliūnų? Ir iš kur tą uniformą nudžiovei? A? Atsakyk man! Jau man duodasi taip, kad aną turgaus dieną būsiu surašęs protokolą ir daboklėn įgrūdęs. A?
    - Je, je, teisybė, tas pats, - eigulys rietėsi iš džiaugsmo. - Iš ten, atspėjai. Pataikei kaip pirštu į debesį. O ar atsimeni, kaip pas mano tėvą žalmarges pliutinai? Įsitvėręs į uodegą, bėgai iš paskos ir klausei: tpriukš, kur eini, tamsta?
    Valdininkas purtė galvą - ne, to jis neatsimenąs. Tačiau kiti tuo visiškai patikėjo ir dėjo nuo savęs.
    - Matyt, kad buvęs viršininku.
    - Karvių.
    - Kieno gi daugiau? O vis vien tarnystė.
    - Matos, jog atsakančiai kiaulėms šonus genėjęs. Nesivestų šiandien tokiu ponu.
    - Nuje. O, kad taip dabar jį į kūčiukę, pas žaląsias, prisimint aniem laikam? - ūkiškai samprotavo kažkuris.
    Žeimys nebūtų valdininkas, jei savo energiją eikvotų nepareigingai.
    - Aš tuoj tvarką padarysiu. Iš kur degtienę imat? Naminę verdat?
    - Čia tikra, valstybinė. Prašom, pons, paragauti, - drebino stiklelį Gužienė. Juokai juokais, o širdelė jai spurdėjo vis vien. Ir biesas atjojo jį čia.
    - Kuo jūs mane laikot? Abstinentu ar blaivininku? Aš iš tolo skiriu valstybinę nuo šniūrinės. Jau kažin ar toj troboj tilptų, kiek esu išgėręs? - didžiavosi, išpūsdamas krūtinę, kuri ir be mundieriaus atrodė įspūdingai. Stambiai sudėtas buvo, bestija.
    - Arklelis ant butelio padėtas. Ve, pons. Raitas žalnierius joja Lietuvos.
    - Arklys ne arklys, o aš turiu žinoti, ar turit leidimą? - jis atsistojo ir žerglino pravertų durų link, pro kurias matėsi krautuvės lentynos ir gėrybės jose. Jis taip klastingai išsišiepė, jog, rodos, visas girtumas tebuvo tik nuduotas. Gužienės sąžinė, nors ir po velykinės, matyt, nebuvo iš pačių grynųjų, kai kalbama apie valdišką tvarką ir įstatymus. Būk tu nors ir švenčiausias, o protokolui prikabinti kliaudžių ras visad. Ji rimtai papyko ant Doveikos piemens, kad pasielgė visai piemeniškai, užsiundydamas tą nenaudėlį. Bet Laurynas ją ramino. Bus gerai, vadinasi. Jis jau sutvarkys.
    - Pons viršininke, negėręs nepasakysi, kas čia. Valstybinė ar smalinė? Man tai nebeaišku. Išgerk ir pasakyk.
    - Duok! Aš pasakysiu!
    Šlubis pakišo sklidiną stiklinę pusspiritės.
    - Visą, visą. Lig dugno. Smoko nepermanysi su niekais.
    - Naminė! Aiškiai, - nustatė degtienės žinovas, žagsėdamas taip smarkiai, jog pakaušis skambėjo.
    - Dėk antrą. Ką čia su niekais.
    Kad ir laistydamas, bet išrovė ir antrą. Sąnariai suglebo. Visas kaip mazgotė pasidarė. Šlubis mat manė priešingai, ne atgaivinti, o numušti mirtinai, kad nė be, nė me nebeatsimintų. Tada tau leidimai ir valstybinės. Jis paprašė Gužo pakinkyti arklį, įversti glėbį šiaudų ir, kai tai jau buvo atlikta, griebę keliese išbugdė ir paguldė drangose. Laurynas pasiėmė vadžias ir botagą.
    - Aš netruksiu.
    - Tik neįmurdyk kur į akį. Visam valsčiui užtrauksi bėdos.
    Naktis vėsi. Neprošalį jaunam vyrui atsigauti tyram ore - nusprendė vyrai, grįždami į trobą.

    Kinkyk kiaulę į ratus,
    Vešim mergą į kapus...

- dainavo žmogelis, brazdėdamas iš kiemo, tarpkojy įsispraudęs viršininką. Pamiškėje jam už akių užbėgo Tilius.
    - Leisk man. Šeimininkė būtinai prašė jį pavėžėti.
    - Palik tik gyvą, susimildamas,- savo ruožtu įspėjo Laurynas.
    - Nebijok.
    Netruko žinia ateiti, kaip vienas iš pamiškiečių susidomėjęs, ko taip šunys, lakstydami ratu, skalija ir loja. Prie senobinio klojimo, ant spalių krūvos, atradęs gulintį žmogų. Nusigandęs, nes manęs, jog negyvas. Vietoj kepurės senas kibiras ant galvos ir pantis po kaklu vietoj kaklaraiščio. Klynas atsegtas, ir kelnės spalių privarytos, ir dar taip degutu priveltos, kad nė kaip prieiti nebuvę. O jau snukis - kaip tekinio stebulė išdegutuotas. Tikri gimdytojai nebūtų atpažinę. Kur jau.
    Kaip jis ten atsiradęs, tai visiškai neaišku. Jis net užmiršęs, iš kur ir kas toks esąs. Tik į popierius pasižiūrėjęs prisiminęs, jog iš miesto. Kas, jei ne tyrelio velnias jį atjojęs? Plėšikas būtų pinigus ir laikrodį atėmęs, žiedus numaustęs. O dabar tik šonai aplamdyti ir pagirios kaip šunio iš veselios. Skarom apmuturiuotą kaip bobą, kad nieks nepažintų, vežęs. Gerai pamokėjęs žmogui už parvežimą.
    Ir pasaulio mačiusiam nejauku darėsi, pagalvojus apie tyrelį. O Virsnių liaudis klausėsi, žiūrėjo viens į kitą ir pečiais trūkčiojo.