DVYLIKTAS

    Liepa kryžkelėje apsidengė skystu žalumu, kaip žalias pelėsių valktis ant vandenyje mirkstančio stuobrio. Smulkučiai ir lipnūs lapeliai spėriai dengė šakas ir paukščių lizdus. Liepa smilko pavasario kvaptimi ir kas valandą ir kas rytą iš po gaivios nakties tirštesniu ir kuplesniu kaubriu kilo kalnelio viršuje, kur kadaise susikirsdavo senas eiguvos kelelis su kitu, bėgančiu į Striūnos vienkiemį. Išvedus vieškelį ir tiltą, šunkeliai apžėlė, paskui juos išvarė, ir liepa gumšojo atokiai, viena, pasiekiama tik ežia tarp vasarojaus ir dobilų. O kai sukildavo rugiai, jų varpos susisiekdavo su apatinėm medžio šakom, ir atrodė, jog medis yra aptūpęs ir apglėbęs javus. Inkilų bitėms jau nieks nebeįkeldavo. Senasis Baikštys sustodavo prie vieškelio griovio ir kasydavosi antį, atskleidęs kailinių apikaklę. Toliau jis nebedrįso. Aukštai kilo pieninės kaminas, ir ten suvažiuodavo rytais daug bernų ir klegančių mergų. Daug vežimų jis matė prie Gužo krautuvės, iš kur kartais atžiegdavo pasigėrusių dainos.
    Senojo eigulio akys veltui beieškojo atramos savo gyvenimo ir jo didelės veiklos akiratyje. Maža kas ten bebuvo likę. Miškus aplink išteriojo, ir už upės, kur nuo amžių ramiai snaudė apsamanoję vienkiemio stogai, prigulę prie žemės, turtingi, ramūs ir sotūs, jau raudonavo čerpės ir lentelėmis dengti, nulieti švediškais dažais, aukšti pastatai. Nuo skliautų kilo kartys ir kažkokios švėtrynės sparnai, kurie sukdavosi ir kaukdavo vėjuje. Iš Doveikos trobos langų spigino balta šviesa. Tai elektra - sakė. Tokia kaip miestuose. Elektrą padaro vėjas, sukdamas geležinius švėtrynės sparnus. Vieną rytą, kai jis buvo atėjęs prie vieškelio, iš miško išmaurojo ir dulkes keldamas nurūko kažkas toks su langais ir durimis, pirties didumo, tik ilgesnis už pirtį. Marti paaiškino, kad tai autobusas. Jog autobusai dabar kas rytas eis pro juos ir vakare grįš. Būsią dabar gerai, arklių nebereikėsią mušti, norint pasiekti miestą. Mašina daug greitesnė už arklį, tik įsisėdai, ir neša tave, kur nori. Jis matė jaunus vyrus braidant paupiu, žiūrinčius pro trikojo viršų, tempiančius grandines, kalančius kuoliukus. Gyvai jam stojosi anie metai, kai matininkai atėmė iš jo žemes, kai kiti, į tuos panašūs, išbraidė jo vasarojų, kad paskui jo žemę perdalintų šiuomi vieškeliu. Po to jau nebebuvo gero. Nebebuvo gero nuo tos dienos, kai pirmas svetimasis įkėlė čia koją.
    - Tai kultūrtechnikai daro planus. Upę pradės kasti, - aiškino sūnus.
    - Upę kasti... Ar upes kas kasa? Jos pačios išsikasa sau vagas, ir kokias nori. Ir tai ne jūsų nosiai.
    - Pamėginsim ir mes, pamėginsim. Vagą padarysim tiesią kaip stygą. Vanduo nubėgs iš tyrelio. Ežerą nuleisim.
    - Ežerą?
    - Nugi, nugi. Tai lydekų pažaliavusių, apsamanojusių, šimtmetinių pagriebsim, - tyčiojosi sūnus, jaunasis eigulys Baikštys.
    Ežerą nuleis. Jau kuris laikas susirinkę troboj vyrai apie tai šneka. Ir gal iššnekės? Dabar su jais tu nesipirksi. Ežerą. Ar yra kas jo gelmę išmatavęs? Jo dugne tebestovi nugrimzdęs pušynas. Tinklo nenuleisi į jo vandenį. Tinklus sudrasko suakmenėjusios medžių šakos ir viršūnės. Didelės lydekos nardo juodam ežere, ir jų kitaip nepaimsi, tik su meškere. O jos tokios rajos ir alkanos, kad sulaužo meškerių kablius ir nutraukia šniūrus.
    Senasis jau dabar gali pasakyti, kuom baigsis ta velnystė. Kas upę ir nuleis ežerą. Tai kur pasidės lietaus vandenys, ir kur susirinks polaidžių nuvarytas sniegas? Jis pasakytų, bet kas jo klausys? Gerai, gerai. Tai ko traukiasi gyvatės iš tyrelio, jeigu gerai? Vieną jis matė suvažinėtą ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs prie griovio ir ten jį apnešė dulkėmis nužviegusi juoda kaip kurmis mašina. Ir už laidarių, už epušroto, kur prasideda lieknas, vadinamas Velnio akim, jos rinkosi tabūnais ir po kelias, virvėmis susivijusios, šliaužė paupin ir plaukė į kitą pusę. Miežių sėjimo laiku ir kai jau rugys bamblyje. Neee, ne tokiu laiku. Ir ko tad voverys nešėsi kelmais ten, kur nei lazdynų, nei ąžuolų? Va, prieš mėnesį jis matė dignį trijų sieksnių nuotolyje, bet ne žalsvą, kaip turėtų būti, o raudoną, kruvinai, negražiai raudoną. Ir juodalksnių žirginiai barstė tikrą sierą, žolę apnešdami rūdimis, kurios jau joks gyvulys nebeėda. Pasakytų jis, kaipgi, tik kad jau nebėra kam. Jaunieji išpuiko, nesiklauso. Kol buvo gyvas Laumakių klebonas, žmogus saviškis ir prantus. Dar kol Striūnos tebevaldė Basiuliškes. Būtų dar Doveika, tik tas jau velniui dūšią užrašęs ir susidėjęs su juodašimčiais.
    O naujakurių kiemuose diena iš dienos buvo laukiama pirmųjų ženklų netrukus prasidėsiančio judėjimo. Kalvis tikėjosi keletą litų viršaus užkalti, Gužienė - praplėsti savo krautuvę. Pieninė gal dėlto ir sumažins grietinės apyvartą, kai šimtai griovkasių pasius lakti pieną ir graužti sūrius. Jie, be abejonės, mokės daugiau ir šeimininkėms pravers čia pat, sugriebus nejučiom, užkišti už balkio juodai dienai. Ir mergos, ravėdamos daržus, sukritusios vagoje, galvas sukišusios, kuždėjosi, kad jau bent šią vasarą nebus nuobodu. Pasišokimų prasimanys kieno nors daržinėje ar upės vingyje, šieną nupjovus. Kai pasipils moterys iš tolimųjų kaimų uogų rinkti. Kai pradės lankyti savo vyrus, savo numylėtus, ištrūkusius visai vasarai - na, na, jau bus ko pasiklausyti.
    Juk čia nieko ir nebuvo, iš tikrųjų. Nieko, į ką įsikabinti jaunam žmogui. Jei ne miškakirčiai, jei ne vyrai, verčią popiermalkes į vandenį, niekas tos vietos ir nežinotų. Bet jie nudainuoja, ir, nubrinkus arklių mėšlui ant žiemkelių ir ant jų prasikalus pavasarinei žolei, ausys ima spengti nuo tylos. Kas buvo išganymas senajam Baikščiui - jaunuomenei, įsikūrusiai tarpmiškėje, peilis po kaklu. Agnė skundėsi Tiliui, žiemai bėgant, ūžiančioj krautuvėlėj, kad čia galima pasiusti vasarą. Bet ji vaiko metų atsikėlė su tėvais, ir šis kampas jai tapo namais, beveik tėviške, nes nieko kito ji nebeatsiminė kaip reikiant. Nerimas ją apniko, įsimetus krūtinėn ilgesiui. Ir tokiam, kuriam ji neturėjo nė vardo, nė apybraižų. Jis atsiranda, mergaitei pasiekus penkiolika ar šešiolika ir pamačius smarkius jaunus vyrus, nors ir įkaušusius, mušeikas ir keikūnus.
    O ką jautė jaunoji Doveikienė, kai ūkininkas sustojo prie mūrinio pastato su juodu skardos kaminu, ryškiai išsišovusiu žalsvam prietemos danguje? Kai jis tingiai nuleido kojas nuo šalydrangio ir išlipęs pasakė:
    - Būsim jau kaip šaute prišovę.
    - Ar čia?
    - Tai kurgi daugiau, jei ne čia? Aš padėsiu daiktus panelei iškelti.
    Jis ne tik padėjo, jis patsai iškėlė, nes panelė nesiryžo žengti nuo aukštai pakeltos sėdynės. Ji sėdėjo ir laukė. Žmogus irgi kažko laukė ir, garsiai nusižiovavęs, patampė kelnes ir paveržė spruduklį. Paskui mostelėjo ranka.
    - Va, ir parašyta, jog čia. Juk skaityti, panele, moki?
    Ji mokėjo. Ir perskaitė gelsvai pilkoje, grubiai tinkuotoje pastato sienoje tarp durų viršaus ir pastogės - P.P.B-vės "DOBILAS" Virsnių grietinės nugriebimo punktas. Tokiomis tirštai juodomis raidėmis, kad ir tamsiausią naktį jos turėtų matytis. Tie žodžiai įsirėžė kaip įpjauti medžio žievėje ir neišnykstą augant medžiui, tik pasidarą dar daugiau pastebimi lyg užgijusios žaizdos randai. Ji pabudo. Lipo iš vežimo ir vos nepavirto - koja buvo nutirpusi iki nenumaldomai saldaus gėlimo. Ji prisiminė, kad reikia užmokėti, ir nusigando supratusi, ko žmogus gaišta, ir stebėjosi, kaip ta mintis ją taip vėlai pasiekė. Suradusi du litu plonoje piniginėje, padavė.
    - Nežinau, ar užteks?
    Kaimietis nukėlė kepurę, paėmė pinigą ir, sukdamas pirštuose, kišosi arčiau akių.
    - Ar ne du litai? Nugi kad du. Tai ką tamsta, panele, matyt, prie pinigo, jei taip nesigaili? No, aš ne toks žmogus, kad imčiau. Va, jei ant popierosų pakelio, tai jau kits kuškis. Juk man vis vien pakeliui buvo.
    Ji norėjo prasitarti, kad tai nesvarbu, ar ką, bet pilietis dar norėjo kalbėti ir todėl tęsė:
    - Jau aš toks žmogus - ką apsiimu, tą padarau. Sakiau, kad atvešiu, tai ir atvežiau. Jau kad ir kaip, nebūčiau palikęs vidury miško. O su kitu kuočes, tai niekad negali žinoti. Kiek čia pačios sunkumo, kaip gera ankštis - arklys nė just nejuto. Iš pakeleivingo lupti nepritinka. Pati man kudlą nurautų, jei pasakyčiau. Ale aš imsiu ir nesakysiu jai. Ar sužinos? Va, pabėgsiu iki Gužienės ir paimsiu pusbonkį. O ką? Išeis arklinės ir dar ant popierosų, kai tuščią buteliuką grąžinsiu. Aš čia pat. E, prastai, kai žmogus neišgeri sulig miera. Rėmuo tave ėda, ir seilėtekis toks va, čia, lipa, kad jį kur pavietrė. Nugis, jeigu kartais dar koks puslitis, tai ir alaus išgerčiau.
    Ji vėl siekė piniginės, ir vežėjas jos ranką sulaikė, patraukdamas už švarkelio rankovės.
    - Tik, meldžiamoji, jau nesikaštyk per daug. Turi tai turi, nu ir turėk. Pravers ir pačiai. Matau, jog iš geros vietos paeini. Aš jau toks žmogus, kad, jei ką pradedu, tai iki galo ir, taip sakant, ne dėl pinigo kaip kiti. Va jei, duokim, painiojasi tarp pirštų koks smulkus, tai ką tada. Aš jau toks, kad negailiu atsakyti geros širdies.
    - Išgerkit alaus, - ji sugraibė sunkų puslitį.
    - Ačiū, ačiū. Tai į panelės sveikatą išgersiu. Rėmuo taip degina, kad jį kur nelaboji. Ir pasakysiu, kad išbėgtų priimti. O jei reikės kada ko, tai tik žinią man duokit. Kad ir vidurnakty pribūsiu, - skersas ir atsisukdamas skubino krautuvėn vežėjas.
    Iš kur jo tas šnekumas staiga atsirado? Autobusui sustojus miestelyje ir jai pasiteiravus šios vietos, konduktorius, mandagus tamsiaplaukis vaikinas, paklausinėjo susirinkusių ir netrukus pristatė sutinkantį ją pavėžėti. Jis buvo gerokai įsmilkęs ir iš tarpo tų, kurie išgėrę aptingsta ir mieliau snaudžia, negu kalba. Jai knietė šio to pasiklausti, bet nedrįso. Išsilaužus iš grindinio, jo galva pradėjo knapsėti, linkčioti į priekį ir kraipytis į šonus. Arklys ėjo kaip jam patiko, išnaudodamas šeimininko nuovargį, bandydamas net žolės pagrioviuose pasiskamblioti. Kniosterėjęs - surikdavo, susikeikdavo ir droždavo botagu išilgai nugaros. Jam iškrito iš dantų pypkė, bet tai pajuto ir sustojęs ėjo ieškoti. Porą kartų, jau beldžiantis per mišką, stabdė arklį, sakydamas turįs eiti pasivaikščioti, ir paskubomis nešėsi už pirmųjų medžių ir krūmų. Vežimėlio šalydrangiai buvo aplipę sudžiūvusio mėšlo liekanomis, kas rodė neseniai praėjusį mėšlavežį. Tuo pačiu atsidavė žmogėno nublukusi sermėga ir pašiurę ūsai.
    Bet jie atvažiavo visai neblogai. Ir, atsupusi nutirpusią koją, liko stovėti prie savo mantos - poros lagaminų ir didesnio ryšulio. Sutemos tirštai gulė į upės klonį. Iš jo pasikėlė rūkas. Grelimame name, į kur nukulniavo kaimietis, sužibo šviesa. Pro duris prasiveržė traški kalba. Ir du šešėliai artinosi, perkirsdami iš lango einančios šviesos ruožą.
    - Labą vakarą. Tai jūs būsit naujoji pienininkė?
    - Labą vakarą. Taip, mane atvežė.
    - Mums pasakė Krivickas, užėjęs krautuvėn. Bet mes jau žinojom anksčiau, kad jūs atvažiuosit, - skubinosi plona ir šmaikšti kaip vijurkas mergiščia, kurios veidas buvo tamsesnis už plaukus, net sambrėškoje nepraradusius spalvos ir švitėjimo. Ją nutraukė antroji, ramesnė ir tingesnė, bet svariu, apystoriu balsu:
    - Nieko tu nežinojai. Neklausykit jos, ką ji plepa. Tuoj ateis mama.
    - Tu pati plepi. Mama neateis, kol neišleis Vargdienio iš krautuvės, - spyrėsi šviesioji.
    - Tylėk! Jūs turėsit pas mus pernakvoti.
    - Ar čia nėra vietos? - paklausė pakeleivė, žiūrėdama pieninėn.
    - Yra, yra. Bet dabar jau jie sumigę, ir kaip juos prikelsi?
    - Jie su vištom eina gulti, - aiškino storabalsė. - Darbininkas su žmona. Bet dabar jie turės išsikelti, kai jūs atvažiavot.
    - Jie keliasi taip anksti, kaip nežinau kas. Dar beveik tamsu, o jau motoras ūžia. Ir jūs turėsit taip pat. Vaje, kai pats miego saldumas!
    - Manai, kad visi tokie miegaliai kaip tu?
    Atėjo jų motina. Seserys griebė po lagaminą ir įsitempė vidun, kur pasiūlė nusiprausti, paruošė vakarienę ir patalą seklytėlėje. Ja taip rūpinosi Gužo moterys, lyg ji būtų jų sesuo ar duktė, grįžusi iš miesto vaišėms, o ne svetima, kelionės ir nežinios išvarginta mergina, atsiųsta pradėti naują ir savarankų gyvenimą, pelnomą savo rankomis ir mokykloje įgytu paruošimu. Tą pat vakarą jau ji spėjo sužinoti beveik viską, kas buvo galima ir bent kiek įdomu. Traškios mergiotės viena per kitą stengėsi įsiteikti. Jos džiaugėsi, sulaukusios tokios puikios kaimynės. O tų kaimynų, Dieve mano, taip visi pasiilgę!
    Miško šešėliai buvo taip suartėję iš visų pusių, jog ji jautėsi esanti viduryje aikštės ir tokio dydžio, kad kiekvienas pakraščio medis virsdamas galėtų pasiekti ją savo viršūne. Pro vieną ir pro antrą langą palšai mėlynavo eglynas. Migla vertėsi tartum iš žemės vidurių, iš upės, paskandindama tilto rentinį, nuplaudama juodalksnius ir išsikedendama čia pat, pasienyje, sužydusiuose levendrų krūmuose. Jeigu žvilgsniu negalėjo nieko tikro ir aiškesnio apčiuopti, tai klausa ją nunešė į be galo margą ir turtingą pasaulį. Nesibaigiantis varlių kurkimas iš vienodo, monotoniškai migdančio ir sūpuojančio staiga pereidavo į klaikiai išgąstingą riksmą, tartum į tų vasaros naktų dainininkių tarpą būtų įsibrovę dešimtys gandrų ir savo snapais įnikę šienauti. Gižiai čyravo griežlė, rasotu vasarojumi atbrisdama po pat langais ir iš čia, suplojusi bukais sparnais, grįždama atgalios į platumas ir naktį. Sausai, kapotai vampsėjo šunes, palaukdami ir įsiklausydami savo aido iš pamiškės. Ir iš miško gelmių atklystantis lapės pakeltų ančių kryksėjimas, ir jaukus, minkštas putpelės plastėjimas, ir geležinis, kurčiai prikimęs kiekšės riksmas pakalnės pievutėje. Kažką lydėjo nirtulinga pempė, kas nors turėjo laužtis paskardžių lazdynais ir pakelti jerubių pulkelį. Ir čia pat, po pamatais, griežė svirplys, ir daužė stiklus sunkūs karkvabaliai, ir muistėsi karvė diendaržyje, ragu barškindama stalinį. Balkšva ir trumpa vasarvidžio naktis ją nešė žviegiančiais geležinkelio bėgiais, siūbavo autobusu vieškelio nelygumuose. Gramzdino į daubas ir į juodą miško tankmę, kur po eglių šakom žybčiojo švento Jono vabalėliai. Mandagus tamsiaplaukis kilojo jos daiktus ir pasilenkdamas stengėsi įžvelgti jos akis. Šimtą kartų stabdė arklį kaimietis ir ėjo už artimiausių medžių pasivaikščioti... Ji sėdėjo ir sėdėjo mėšlavežiuose ratuose nutirpusiais sąnariais, dulkių prineštom akim. Toli, kelio gale, lyg išžarstyto laužo nuodėguliai ant sniego juodavo raidės mūriniame pieninės pastate. O jie vis dar tebevažiavo. Šviesiaplaukė, šlakuota, liauna, kaip karklo vytelė, rudom blauzdom basa mergaitė bėgo, įsikibusi į vežimo galą, ir neprisiprašė pavėžinama.
    Paskui dar prisidėjo naujų ir nepatirtų vaidinių. Springdamas kosėjo motoras, džeržgė geležis, velkama cementiniu paaukštinimu, dundėjo tiltas po vežimų ratais. Ir prunkštė arkliai, ir šūkavo pieną suvežę apylinkės žmonės. Saulės sriautas tvino pro langą, pro rasotus krūmų lapus, pro langines gėles - pirmąjį jos savarankaus gyvenimo rytą.
    Ji atsirado naktį ir pakilus manė, kad, be ją priglaudusios šeimynos, niekas nežino apie jos atvykimą. O žinojo visi - nuo pieną priimančio darbininko, laikinai einančio vedėjo pareigas, iki paties smulkiausio vežėjo, paauglio piemens, nespėjus dar kaip reikiant nė įdienoti. Visi tarpmiškės gyventojai apie tai tik ir tekalbėjo tą rytą, sėsdami prie pusryčių stalo.
    Ir, jai bedėkojant už pusryčius vaišingai šeimininkei, subildo krautuvės durys ir, pasisveikinęs labu rytu, storas balsas stačiai klausė:
    - Tai kur jūsų viešnia, ta panele?
    - Ogi su moterim, pons viršaiti, kamariukėje musėt šnekasi.
    - Tai, sakai, tikrai atvažiavo? Aš dar vis ant abejo. Maža ką Laurynas pripaisto.
    - Nemelavo Laurynas, pons Doveika.
    - Ir jau, sakai, atsikėlusi?
    - Jau kuri kadė.
    - Tai rodyk, rodyk. Knieti jam taip labai pamatyti. Mergos prunkštė į saujas. Gužienei tespėjus susimerkti ir ištarti: "Šekit, koks kavalierius", - tarpdury pasirodė vyrai, ir Gužas pasakė:
    - Čia mūsų viešnia, pons viršaiti.
    - Labas, labutis, panelyte. Štai mes jūsų ir sulaukėm vieną kartą. O jau valandžiukę laukėm,- žmogėnas atkišo ranką, panelė pasikėlė iš užustalės. Ji pastebėjo, kad jo ranka sausa ir kieta ir kaip vyrui maža. Ir pūslėmis nesudirbta kaip kaimiečio.
    - Tikrai, pons viršaiti, kad seniai laukėm, - skubino patvirtinti jo žodžius šeimininkė.
    - Ką čia viršaitis? Esu Doveika Petras, ir tiek. Jei pasakysiu, kad prie to dar mūsų pieno perdirbimo bendrovės valdybos narys ir kad galiu šį tą padėti, tai gal panelei ir bus įdomiau.
    - Ačiū. Labai malonu, - padėkojo. Ji nutarė, kad viršaičio ir valdybos nario pareigoms jo išvaizda tiko. Storas plunksnakočio galas, kyšąs iš jo drobinio, palaidai sukirpto švarkelio kišenės, rodė jį esant raštingą. Avėjo rudais iškarpytais vasariniais pusbačiais, per kelius padubusiomis mėlynomis kelnėmis. Tautiniais tulpių raštais austo kaklaraiščio vienas galas siekė juosmenį, o pasmukęs mazgas neprilaikė atsegtos nežymiai dryžuotų marškinių apikaklės. Mieste jį galėjo palaikyti kokios plytinės vedėju, senos kartos girininku arba į atsargą išėjusiu karininku, gyvenančiu savo gerame ūkyje, tolimiausiame užkampyje. Šiame nuošalume jis atrodė didesnis ir iškilesnis. Ir elgesy su jaunomis moterimis jis šį tą išmanė. Ploną vasarinę kepurę reto, beveik tinklinio jūrų žolių audinio viršumi jis laikė rankoje taip oriai ir tokiu išnašiu mostu, lyg išreikšdamas pagarbą ir tuo pačiu nuolankumą. Taip maždaug yra išmiklinti savo kepures laikyti mūsų kariūnai, išrikiuoti prieš kuopos vadą patikrinimui ir giedodami savo vakarinę maldą "Marija, Marija" arba "Tėve mūsų".
    - Už ką dėkoti? Tai mano kaip ir darbas. Jeigu panelė jau būtų pasirengusi. mes tuojau pat galėtume pradėti pieninės užėmimą, taip sakant, įvesdinimą į naujas pareigas.
    - Žinoma, kad taip. Būsiu už tai jums labai dėkinga.
    - Ir vėl tas pats, - jis pakėlė juodus ir stangius antakius, tuo pačiu kakton įmesdamas keletą rūpesčio raukšlių. Kieti ir šiurkštūs antakių šeriai šovėsi stačiai priekin, sudarydami kaip ir slogelius virš akių, tepastebimi tik pas senyvo amžiaus žmones, jo veidui teikė gyvumo ir traškumo. Jo nemažino ir gerokai žili plaukai, ir visai balti, rūpestingai pakirpti ūsai. - Na, ko čia taip daug. Eime ir pamatysim.
    Punkto darbininkas kaukšėjo klumpėmis, vedžiodamas ir rodydamas patalpas, mašinas, visą inventorių ir įrengimus. Punkto vedėjui susirgus, jis tapo vyriausiu ir, kad būtų kam ir kaip tą vyresniškumą pareikšti, atsivedė žmoną kaipo darbininkę. Su mašinom jis mokėjo elgtis, o riebumui nustatyti kas dvi savaiti atvykdavo iš centrinės pieninės vyrukas ir paimdavo pavyzdžius, reikalingus analizei. Kad pasijustų visiškas tos įmonės viršininkas, jis išnaudojo visus galimumus ir, nieko nelaukęs, atsikraustė su pačia gyventi. Bet kambariai priklausė tikram punkto vedėjui, ir Doveika davė įsakymą tučtuojau, nelaukiant net vakaro, išvalyti, kad blizgėtų. Jo nupuolimas buvo lygus iškilimui savo staigumu, bet jį didvyriškai sutiko, nė nemanydamas priešintis.
    O kambariai, juos iškuopus, atrodė pakenčiamai, beveik geri. Ypač didesnysis, numatytas raštinei, kurį pienininkė galėjo paversti salionu ar kuom nori, turėdama truputį išmanymo ir skonio. Ji galėjo naudotis raštinės stalu, kėdėmis ir lentynomis. Virtuvėje stovėjo daili krosnelė ir vanduo, šaltas ir karštas, patsai bėgo, atsukus čiaupų snapus. Tik miegamasis toks ir pasiliko kaip iššluotas, net aidėdamas nuo tuštumo. Gužo moterys svarstė, ką čia panaudojus guolio įtaisymui, bent laikinai. Ir Doveika nuo savęs pasiūlė kaip nors naktį kitą pavargti. Paskui jau atsirasią. Jis nesiskubino važiuoti, bet vieną kartą reikėjo, nes valsčiuje laukią eibės reikalų. Jis pasakė užkutrinsiąs centrinės pienininką, kad patsai arba padėjėją atsiųstų ir kaip reikiant supažindintų su darbu. Nes, jo nuomone, kad ir patyręs žmogus, naujoje vietoje tačiau susiduria su įvairiais sunkumais.
    - Aš visai nepatyrusi, - naiviai prasitarė ji.
    - No, visgi mokykla. O ir praktikos darbai. Tai man jau, panelyt, nepasakysi, - Doveika iš karto buvo pasiryžęs už viską pasirašyti, net nesusipažinęs su rašto turiniu, kaip būtų pasakęs jo įstaigos tarnautojas. Ir tai sakydamas, jis sukinėjo savo plunksnakočio galvutę, įspraustą švarko kišenėlėn.
    Juom galėjai pasikliauti. Taigis, taigis... Jei jau ką jis daro, tai ir bus padaryta. Gužienė paaiškino, kad tik jo dėka jie galėję čionai atsikelti ir pradėti gyventi ant žemės, kurią vyras, kaip savanoris, gavęs iš valdžios. Doveika pravedęs vieškelį per miškus, ir tik tokiu būdu pasidarė žemė prieinama. Ir dar daug ko.
    - Vieškelį jis vedė sau. Nes, jei po teisybe, tai jis turėjo eiti pro Laumakius, o ne pro jo klėtį, kad paskui vėl darytų alkūnę, - įsiterpė neiškentęs Gužas.
    - Sau tai sau, o ir kitiems iš to kliuvo.
    - Nu, kur jau ne.
    Bet kad lova atsirado taip greitai, to nė Gužienė nesitikėjo. Tą pačią savaitę ją atvežė iš malūno grįžtąs Doveikos vyras. Ir kad tai toks daiktas, niekam nė galvon neatėjo, matant ant miltų maišų užkrautus ir virve pririštus grebežius, apsuptus rūpestingai gūniomis. Pasirodė puikiausia suneriama lova tamsaus poliruoto ąžuolo, vienu aukštu galu, antru žemesniu, ir pati tik per pėdą tepakilusi nuo grindų. Su ja kartu atkeliavo ir maigūnas. Tokias tik mieste, tik prakutę verteivos ir valdininkai tesistatė į savo kambarius. Viršaitis, grįždamas iš savo raštinės, apžiūrėjo lovą, pagyrė ir paaiškino, jog ją atsiuntė bendrovė. Bendrovė nutarusi kai kuriuose savo skyriuose, kur tai būtinai reikalinga, kiek leis galimybės, įrengti ir inventorių. Jis manąs, kad čia ji buvusi reikalingiausia. Galbūt?
    Galop žmogus įsismagino. Gindamasis nuo karščio ir troškulio šalto alaus aprasojusiu buleliu, merkė tai vieną, tai antrą akį ir be paliovos sukinėjo savo plunksnakotį.
    - Jau į tokią lovytę mėgėjų atsirastų. Tegul bala...
    - Lyg ir per siaura dviem būtų, pons viršaiti, - stengėsi liežuvio smailumu neatsilikti ir Gužienė, trumpom rankovėm, skysta bliuzele, pilnakrūtė moteriškė.
    - Ei, nenuduok, kaimyn, davatkos iš špitolės. Juk žinai, kad kuo mažiau vietos, tuo geriau. Susispausti tenka, susiglausti...
    - Ko gero, bus panelei Monikai pasoginė.
    - O ką manai? - senio antakiai sukilo vidurin kaktos.
    Ji išraudo. Ji norėjo apsisukti ir išbėgti laukan, palikusi vienus šnekiuosius kaimynus. Staiga ji pajuto gaižią neapykantą šiam žilam blevyzgai, neprašytam geradariui. Šleikštumas atlipo iš vidaus ir sustojo gerklės viduryje, tartum ji būtų apsivalgiusi sacharinu pasaldintais obuolių virėsiais. Ji pažvelgė į jo mažas ir darbo nesuvargintas rankas ir pajuto jų prisilietimo šaltį taip gyvai, taip purtančiai, jog niekad jo vėliau nebeatsikratė. Moteriukė kažkaip pati moterišku įžvalgumu susivokė nusuokusi į pūdymus, susigėdo ir, staiga surimtėjusi, taisė padėlį:
    - Taip, taip, mes čia plepam, o viešnia gal norėtų susitvarkyti.
    - Tegul, tegul, - kaimynas sriūbčiojo antrą bulelį ir dar toli gražu nebuvo išsimušęs iš savo geros nuotaikos. Jis gąsdino merginą apylinkės vyrais, tikrais smakais, tikrais meškininkais, kurie tokią gražuolę be atsidūsėjimo kaip uogą murkt prarytų. Tegul ji langus gerai užsidaro nakčiai. Bet ką reiškia langai, jei jiems niekai nusileisti kaminu, prasiplėšti stogo čerpes, atlupti lubų lentas.
    Ji laikėsi, dantis sukąsdama, nagus suleisdama į delnus, kad nepasiųstų ko nors seniui į kaktą. Ir nesuriktų, liepdama jam nešdintis kuo greičiausiai su visa lova. Jokia bendrovė, o jis sumanė parodyti savo mielaširdystę ir pasišvaistyti turtais jos, vargšės svetimos, akyse. Tas šlykštynė ožys.
    Ir ko ji čia atvažiavo? Kodėl ji nesipriešino, kodėl pati, viska palikusi, nelėkė į centrą ir, ten verkdama, rankas grąžydama, neišmaldavo nieko geresnio? Jai pasirodė suvis kvaila buvus pasikliauti paskyrimo raštu. Kas ten sėdi tame centre? Ar ne vyrai - praplikę, stori, gašliom lupom, muilinom akim, išdribusiais pagurkliais, atsibodėję žmonom, neatsikratą senstančiom meilužėm. Ir tokie, kurie, baigią penkiasdešimtuosius, tebeieško aštuoniolikos metų, ir būtinai nekaltų mergaičių vedyboms. Ar vienam iš tų centro referentų ar instruktorių ji negalėjo šilčiau pasižiūrėti į akis? Pasižiūrėti ir apsisukti porą kartų aplink. Kaip apsisuko ne viena ir šiandien jau be pirštinių nebepaimama. Juk visos jos laidos merginos nuėjo į pienines. Visos, išskyrus ją, nors ji buvo laikoma gražiausia mokykloje, jos tamsius plaukus lygino su naktim, akis su sietuvos gelme ir kaitrių lūpų siekė įsimylėję vaikinai. Siekė ir gal pasiekė, bet jie buvo skurdūs, jauni, gyveną ateitim ir laipioją padangėmis, bet žemės nesiekią berniukai.
    Ji niekad negalėjo pasirinkti, kas tinkamiausia. Ėmė tai, ką skyrė kiti, kas kitiems buvo atliekama ir nebereikalinga. Ji darė tai, ko nenorėjo. Taip daryti ją vertė kiti. Tie kiti buvo už ją galingesni. Jie buvo skurdas ir nedalia. Jie vedėsi ją, nustvėrę už rankų, nuo pat lopšio, paplakdami, pakumščiuodami ir kiekviename žingsnyje duodami save pajusti. Ji nepamėgo jų ir neįprato prie jų. Ji vylėsi ištrūkti, sulaukusi pilnų metų ir savarankumo.
    Dvidešimt vienerius baigusi ką tik buvo - seniai pribrendęs laikas kam nors geresniam. Ir tada, kai ji buvo pačiame laukimo įkaityje, mažiausiu nervu pasidavusi kilti ir šuoliu mestis pirmyn, atėjo paskyrimas. Į šią miškų sėdybą, į grietinės nugriebimo punktą, ką lik baigusią aukštesniąją pienininkystės mokyklą. Centras savo rašte paaiškino, kad tai tik laikinai, kad ji nelaikytų pažeminimu tokios tarnybos, kuriai užtenka dviejų savaičių kurselių. Ir nors pažanga esanti didelė, visgi nespėjama pastatyti tiek naujų pieninių, kiek mokykla sugeba paruošti ir išleisti specialistų. Ji laikoma pirma kandidate, pasitaikius laisvai vietai. Jos paguodai sekęs prierašas davė smulkesnių žinių, paremtų statistika. Bendrovė, viena iš pačių didžiausių ir stipriausių, turinti platų punktų tinklą, įrengtų pagal paskutinį technikos žodį, daugeliu atvejų galinčių rungtis su mažesnių bendrovių pieninėmis. Apylinkė turtinga. Paieškoti reikia tokių gaspadorių.
    Rinktis nebuvo iš ko. Laukti ji negalėjo. Tėvų žvilgsniai ją būtų išviję tą pat dieną iš namų. Jie jau manė sulaukę dienos, kai vaikai pradės remti jų senatvę. Rinktis jai nebuvo iš ko, ir stojant pienininkystės mokyklon. Nė ūkis, nė kaimas, nė kokia ekonomija jos netraukė, visa tai buvo svetima užaugusiai miestelyje, sunkiai besiverčiančio amatininko šeimoje. Svėrė tokie dalykai, kad motinos sesuo gyveno prie mokyklos ir pas tetą ji galėjo pigiai prasiversti. Kad leistų baigti gimnaziją ir siekti aukščiau, ji tegalėjo svajoti taip pat sėkmingai kaip ir apie filmus ir teatrą. Užteko keturių klasių - lygiai tiek, kiek buvo jų progimnazijoje. Ji mokėsi gerai, buvo atleidžiama nuo mokesčio, buvo jau dailiai nuaugusi ir prastypusi mergiotė - kai susimanė ją leisti mokytis. Betrūko kelių mėnesių, kad būtų peraugusi pirmajai klasei.
    Vargšai tėvai. Ką ji galėjo jiems nusiųsti? Nors ji ryžosi spaustis ir pasidaryti kaip sužiedėjęs nagas, bet algelė tokia kukli. Ne, ne taip jau mažai, įskaitant butą, kurą ir šviesą prie to. Pragyventi ji galėjo už niekus. Tik atsimenant, jog ji atvažiavo pusplikė, ir lagaminuose aptrinti rūbeliai. O ateis ruduo ir žiema. Bet visi užmanymai dužo į šipulius, pažvelgus pro langą. Juoda miško siena ją buvo apjuosusi taip kietai, taip negailestingai suveržusi lyg lanku, kad širdis šalo ir bėgo šiurpas nugara. Neviltis ją gniuždė vietoje. Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama. Ji neįžvelgė niekur spragos. Vieškelis, ją atvedęs mėšliniuose ratuose, už kelių varsnų smego po eglėmis, ir juomi per dieną praslinko turbūt ne daugiau kaip dešimt tokių pat vežimų. Iš savo aukšto kambarėlio ji galėjo nuklysti medžių viršūnėmis tiek toli, kiek leido mėlynėje susiliejęs akiratis. Vienu tarpu jis bėgo bekraštėn tolybėn, gūbriuotas sukilusiais kupstais, tartum kelminis debesys, nusileidęs sparnais ant žemės, tolydžio vis smilkdamas ir ūkuodamas. Ten tai telkšojo baisus ir paslaptingas ežeras, iš kurio dugno vidurnakčiais išnyra vandeniniai žalčiai, įsisupę miglų marškiniais ir ugniniais liežuviais išliežią paklydusio žmogaus ar žvėries akis. Ten gyvačių šipšynai, verdenės, akivaros ir liumpuoją liūnai. Ten burliokai arkliavagiai suslėpdavo pavogtus arklius. Ten lindėjo gauja pabėgusių belaisvių paskutiniais karo metais, žudę ir deginę žmones.
    Ak ne. Ji verkė, įsikniaubus pagalvin, ir kandžiojo rankas. Kam rūbai ir visa kita? Prieš ką ji galėjo pasirodyti? Suvažiuojantiems pieninėn vyrukams ji ir taip atrodė per gerai savo baltu palaidiniu, medinėmis klumpėmis ir skarele, perrišančia plaukus tik tam, kad jie neįsiveltų kokion transmisijon ar diržan. Taigi. šauniausias kavalierius berods buvo viršaitis. Ir kodėl ne? Juk jis našlys ir kasdien pasiriša kaklaraištį. Antras kavalierius, ją užkalbinęs, gal tik trupučiu vyresnis, gal lik devynių dešimtų melų, irgi našlys, eigulio tėvas. Tik jis gal kiek kuklesnis ir stebėjo ją iš anapus vieškelio.
    - Ar neini žemuogių pasirankioti? Ut, tinajos, už mūsų laidarių kirtime, kaip nuberta.
    - Kad bijau gyvačių, dėduli, - pasiskundė.
    - Nekonda anas tom čėsi. Jeigu kuočes, tik ant kramės užkrapentum.
    Et, tegul sukapoja gyvatės, tegul. Vis liek nėra gyvenimo ir išeities. Kol atsiras laisva vieta, kol kas numirs ar susilaužys ranką, ji pati spės nunokti ir galės pasiprašyti klebono kampučio špitolėje. Ir gerai. Ji neis niekur. Ji nesirodys. Užėjus rudeniui, artėjant baisiajai žiemai, ji išeis ieškoti ano šiurpulingojo ežero ir pasiskandins. Bet, kol šilta ir gražu, pasimaudys, pasivolios saulėje. Ji surado gilų duburėlį smėlėtu dugnu, užgožtą medžių, ir kaip tik netoli. Saulėje greičiau sudžius, suvys ir taip bus po viskam. Ir tegul žinosi. Ji ir valgiu nesirūpino, kad greičiau sunaikintų save, ir tenkinosi šviežiu pienu, saldžia ir parauginta grietine, na, dar kiaušiniais, kuriuos per prievartą bruko gerosios kaimynės. Gaidžiuku kokiu, pagautu iš gausaus panamės būrio, čia pat jam sprandą nusukus. Ir dėl to kankinimosi, abejingumo ir kasdieninio pasninko nenyko ir nerodė jokių artėjančios mirties ženklų. Kaip tyčia, darėsi beveik dienomis vešlesnė ir gražesnė. Pro įdegusius skruostus prasimušė raudonumas kaip aušra pro išretėjusias medžių šakas. Rankos, pečiai ir šlaunys įgavo senobinių varinių indų blizgėjimą. Tokią ją atrado pienininkas su agronomu, vieną šeštadienio popietę atbildėję lengvu vežimėliu. Rimti vyrai ko neaiktelėjo, pamatę ją, išsikariančią iš kabančio po medžiais tinklo. Ilgiau jau jie nebegalėję laukti jos pasirodant miestelyje, ir patys ryžęsi vykti ir surasti. Iš karto pareiškė, jog sodinsis į vidurį ir vešis pas save. Didelę, grandiozinę, kaip sakoma, gegužinę ruošia šauliai. Nuobodžiauti jai neteksią.
    - Šokti nemoku.
    - Kas patikės?
    - Užmiršau šiose giriose.
    - Prisiminsite su pirmu valso taktu.
    Jos vienatvė, turėjusi aiškias savižudybės užmačias, baigėsi netikėtai greitai.
    Gauja vaikinų, imančių algas ir besitrinančių vienas su kitu kaip vėžių kerna krepšyje - iš mokyklos, iš pašto, iš policijos, iš kooperatyvo ir Melamedo įmonių - su viltimi ją pasitiko ir sužiuro guviom akim. Vienas toks, pavarde Braslauskas ir pažįstamų vadinamas Česiune, policijos raštininkas su teise dėvėti civiliškai tarnybos metu, įniko lankylis Virsnėse kone kas antrą dieną. Prie tamsaus švarko jis dėvėjo būtinai baltas kelnes arba atvirkščiai. Jis vartojo sulankstytą popierių, kad išgautų kuo didesnį kaklaraiščio mazgą, kas buvo labai gražu ir madinga. Kirpėjas Šolumas iš savo įstaigos jį išleisdavo taip puikiai paruoštą, kad nuo jo esantiems pavėjui svaigdavo galva nuo kvapų dvelksmo ir akys perštėdavo nuo pudros dulkių. Ir vasarą jis mūvėjo geltonas pirštines, ir karščiausią dieną nenusivilko švarko. Kaip jis būtų atrodęs be švarko? Įdubusia krūtine, siaurų pečių - patamsyje išstypęs bulvės daigas. Kaip jis atrodytų, nuplėšus nuo jo marškinius? Kaip sliekas, kaip kirmėlė, saulės nematanti. Ir šleikštu darėsi, vien apie tai pagalvojus. O gimnazistėms jis patiko. Apie jį svajojo ir dūsavo, sulaukusios mėnesienos. Po kelių apsilankymų ir dantį atkandęs, jis grįžo jų širdžių graudinti.
    Ji nenorėjo nieko prisiminti iš to tarpsnio, kurį bandė ir vienas, ir kitas savaip paįvairinti. Ir kiekvienas gviešėsi iš to pasipelnyti, ją pačią nustumiant paskutinėn vieton. Ji ir pasiliko, kaip buvusi, tik punkto vedėja.