AŠTUONIOLIKTAS

    Senis dar nemiega. Vartosi, girgždina lovą ir pūkščia, lyg slogučio slegiamas. Ir ji nemiegojo ir svarstė, kas dar galėtų šiuo metu. Tokių nedaug, jei kas kelionėje arba turi sunkių, neišspręstų klausimų. Ji gulėjo, galvą atmetusi, aukštinelka, išmestomis rankomis ir sukeistomis kojomis. Taip geriau, ji manė, tokioje nukryžiavimo padėtyje. Ir užsimerkus, sutirštinus naktį virš savęs. Tada gali tvirčiau pajusti neramios rankos spūsnį. Kieta, sunki ta ranka turėtų būti, apkabinanti geležiniu lanku ir nebeatleidžianti. Galinti pasmaugti, uždusinti, užgniaužti žadą. Nieko neklausianti ir nepaisanti. Imanti ir pasiimanti, kas jai reikia.
    Tokią ranka ji buvo pajutusi visai neseniai. Ji pati ją buvo pasiėmusi ir tartum netyčiomis prisispaudusi prie krūties. Ji stebėjo, kaip stambesniais lašais išsipylė jo kakta, ir tik per plauką susilaikė nenusikvatojusi. Jis žiūrėjo per jos galvą kažin kur, išsitempęs, kad netrukteltų ir nesukliudytų jai baigti darbo. Po kieta, sudirbta oda ji pajuto jo kraują, lyg jis būtų aptaškęs jos veidą ir pasilikęs sūriu skoniu ir nenutrinamai, visam laikui.
    Monika Doveikienė negalėjo užmigti.
    Ji ir nebandė užmigti, tartum nutarusi klaikia nemigos naktim išalsinti sąnarius, atbukinti juos ir įvilkti grubion ašutinėn. Ji kankino save žiauriai, negailestingai, palikdama save vieną ir beginklę įaudrintos vaizduotės ir jausmų valiai. Ją supo, mėtė, nešė. Ją daužė į uolotus krantus, į aštrius akmenų luitus toji žiauriai įšėlusi jūra. O ji buvo viena ir nematė niekur išsigelbėjimo, šviesesnio kranto, lėkšto, ramaus, švelniai vilnių nulaižyto smėlyno. Ir apaugusio medžiais su paunksne ir užuovėja. Kuriame atsileistų įveržti raumenys, sudrėktų perdžiūvęs gomurys, ir palaiminga miego ranka užspaustų perštinčias akis.
    Jos akys perštėjo lyg išpūstos sauso smėlynų vėjo, lyg išėstos sūraus prakaito. Ir blakstienos lūžo nuo įtempimo, mėginant palšoje naktyje įsižiūrėti vieną, iš visų išskirtiną daiktą. Jis galėjo turėti bet kokius apvadus ir bet kokias formas, tik būti gyvas ir deginantis ugnimi. Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, apėmusį ją nuo kojų nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia pat ugnimi. Taip daro beviltiškoje kovoje gaisrininkai, prieš ugnį miške paleisdami kontraugnį.
    Radijo priimtuvo dėžė ant stalelio galvugalyje, pasiekiama ranka ir dideliu daiktu juoduojanti prieblandoje, žioravo tartum laužo anglys nušviesta skale. Saldi muzika sunkėsi, ir sklido žodžiai ir kalba, tiek tesuvokiama ir paliečianti kaip kalba iš namo gilumos, už kelių sienų. Didelis ir neprieinamas pasaulis kaupėsi juodame daikte, lyg patyčiai surenkąs visa, kas tik daugiau skaudintų ir primintų.
    Medžio šakose ciksėjo vabalas. Tai buvo gal svirplys ar žalias žiogas ir gal ne vienas jų, dar pasitelkę gaują vasaros nakties skraiduolių. Ir grojo jie ir smuikavo, ir pūtė švilpynes nepavargdami, vienu atsikvėpimu pradėję ir tuo pačiu baigią savo jaunas dienas su džiugiu saulės sutikimu. Kili jų daužėsi į stiklus, vėlėsi į užuolaidų nėrinius lyg paspęstus tinklus ir krito čia pat į žolę. Ant žalitvorių, ant plačių lapų ir aštriai smigių gėlių laiškų pasidriekė miglos iškedentos saujos tartum plaukai praamžių nakties šmėklų, žvaigždžių akimis žvelgiančių iš aukštai ir sėjančių nerimą.
    Iš toliau, iš laukų ir miško jis atėjo. Nakties paukščio balsu, nepanašiu į lakštingalos, sotaus gyvulio atsikvėpimu, žuvies pliauškėjimu sietuvoje - balsu, ateinančiu iš žemės krašto, tolybėje pasimetusiu, nustojusiu tikrojo vardo ir apibūdinimo. Gal tai brasta besikeliančio arklio kojų sukeltas vandens teliūškavimas ir duslus kanopų dūžis į dugno akmenis, gal patenkintas juokas drąsiai kibinamos mergiotės, gal piktai užtrenkiamos durys ir po to seką garsai? Arba atsargus barbenimas ir tylus girgždesys rėmo, atsiveriant langui? Kas tai galėjo pasakyti, kas tai žinojo, iš ko susidėjo trumpa balkšva birželio naktis.
    Ji bandė prisiminti, ar taip buvo ir pirmąją jos vasarą? Gal buvo kas, o gal ir ne. Buvo tai visgi nauja, ir tai pareikalavo šiek tiek įsitempimo ir veiklos. Kad ir kaip niekindama visa, kas jos tiesiogiai nelietė, tačiau susidūrė su daugeliu niekad nepatirtų ir nenujaustų reiškinių. Pro vienus jų ji galėjo praeiti, net dulkių nenupūsdama, o kiti pasiėmė savo dalį. Kai kas net jai patiko ir su pomėgiu mėtėsi, įsitraukdama ir rasdama malonumo. Žvalios moteriškės ranka turėjo kur pasireikšti, ir tai netrukus buvo pastebima visur. Buvo ir iš ko pritaikyti įgimtą sugebėjimą, teikiantį jaukumo ir sukeliantį pavydo kitiems. Praėjo vasara ir ruduo, turtingas ne vien derliaus, bet ir jo sudorojimo būdų ir priemonių. Skambėjo linksmos talkininkų dainos, sunkų darbą paversdamos smagia pabaigtuvių švente. Žiemą daug skaitė. Kas savaitę keliavo viešojon bibliotekon, pasišovusi atsiimti tai, kas praleista ankstyvoje jaunystėje. Žiemos kelias per mišką kailiais aptrauktame važyje, žvangant žalvario žvangučiams ant išganyto arklio sprando, savaime buvo pramoga. Ji matė milžiniškus dūmus, pasikeliančius viršum miško, rusvomis dėmėmis susiklostančius gėlame žiemos danguje, taip priešingus skaisčiai žėrinčiai šerkšnai ant medžių ir žolių stagarų. Gūdžiomis naktimis ji sugaudavo duslų ežero ledo sproginėjimą.
    O po to jau ji nebepajėgė išsilaikyti vagoje. Po to atėjo pavasaris. Tartum atlikusi, kas reikėjo, susirikiavusi ir paleidusi eiti kiekvieną savo keliu, staiga pasijuto nuošaly. Ji pamatė grįžtanti į ta patį tašką, nuo kurio pradėjo. Ir tuštuma atsivėrė priešais, ir ji pakibo jos pagairėje, ir pasijuto įsukto vilkelio greičiu skriejanti, skriejanti. Toje pačioje vietoje, toje pačioje tamsoje. Aplink, gražiai nužymėtu ratu. Vieno apsisukimo jai užteko, kad pajustų jo vienodumą, nuobodulį ir beprasmę. Kur ji pasidės, kai vilkelis išsisuks?
    Pavasaris sudrumstė, sujaukė dulkes ant kelio ir pakėlė debesiu į viršų. Jis buvo paskutinis suopis, apžlibęs nuo gyvenimo sėkmės, ir naivus nesubrendėlio pasitikėjimu. Tik pusprotis galėjo moterį parsivesti į namus ir manyti ją jau padaręs savo visam laikui. Doveika ir dabar ta patį tebemanė ir, nepajėgdamas nubraukti rūko nuo akių, atkištomis rankomis slankiojo aplink ir neaiškumo priežasčių ieškojo kitur. Jis niekad nepaklausė, ar jai ko netrūksta, ar jai ko dar nereikėtų, visiškai įsitikinęs jau viską jai suteikęs ir dar lengvai galįs pridurti bet ką ir bet kada. Jis galvojo apie gražius ir nepigius daiktus, tasai nukluikęs žmogutis. O to jis negalėjo, ko jai trūko, nes patsai neturėjo - tai meilės ir jaunystės.
    Tas buvo aišku jam pradžioje. Jo karštį ir aistrą ji priėmė su šaltu apskaičiavimu. Tik trupučiuką kantrybės, ir susiras takelis iš tos nuobradžios ir slogiu rūku aptrauktos pelkės. Kas nors jau vis susiras iki to laiko. Kada jau ji bus visapusiškai susipažinus su padėtim, ištyrinėjus ir galinti spręsti vienaip ar kitaip. Tas laikas tačiau atėjo staigiai ir greičiau, negu ji manė. Jis atėjo savo laiku - tada, kada jis turi ateiti. Taip, kaip ateina pavasaris. Jis gali suvėluoti, bet tuomet jo apsireiškimai dar smarkesni ir palydimi audrų.
    Ji gulėjo paslika nė gyva, nė mirusi. Ji buvo nunokęs vaisius, kritęs nuo šakos į žolę ir laukias, kol kas ateis ir pasiims. Ją galėjo pasiimti bet kas tuo metu, net praeivis valkata. Bet ji negalėjo leisti sau minties, kad prasivertų durys ir tykiais katės žingsniais atšlepsėtų senis ir atsisėstų šalia. Juo didžiau ji kaito, tuo su didesniu šiurpu mastė, kaip bus toliau, kaip ji išsisuks iš jo glėbio ir nuolatinio maldavimo. Kapu, lavono šalčiu dvelkė to gašlaus senio namai, jo šliurių šlepsėjimas, tykojimas pirštų galais ir minkštos, nesudirbtos rankos prisilietimas. Užteko pajusti jo tankų alsavimą, jo pirštų spūsnį, kad galėtų šokti ir bėgti laukais. Bet ji kentė ir drebėdama laukė vis pasikartojančių ir nesibaigiančių meilikavimų. Koks karštis būtų tvilkęs ir koks ilgesio tvaikas būtų svaiginęs, iš karto pasijusdavo įnešta eketėn ir tik dantis sukandusi ištverdavo. O jis kalbėjo apie savo laimę ir apie vaikus, kurių jau pats laikas būtų susilaukti. Senis svajojo apie sūnų, kurį jam turėtų padovanoti jauna ir jo taip mylima žmona. Dieve tu mano! Senis iš proto ėjo kaskart didžiau.
    Ją suėmė staigus ir baisus pyktis. Ji galėjo nežinia ką padaryti žmogui, gulinčiam už sienos. Ji neapkentė viso, kas buvo surišta su juomi. Visa, už ką jis pirko jos jaunystę ir kraują. Ir už tą jo begėdiška drąsą, ji manė, galėtų jį pasmaugti ir, ramiai palikusi, nueiti šalin. Ji pašoko iš lovos nesiklausydama, ar jis miega, ar dar tebesivarto, geismo kamuojamas, ir stiklinėmis akimis žiūri į lubas ir, žadą užgniaužęs, stengiasi sugauti krabždesį iš jos. Ji priėjo ir uždarė duris. Tada įžiebė lempą ant tualetinio stalelio, mažą, prislopintą rausvo stiklinio gaubto ir, numetusi palaidinį, atsistojo prieš veidrodį.
    Tegul jis dabar įeina ir pamato ją. Jeigu turi drąsos ir nebijo sudegti jos neapykantoje. Tegul jis pamato ją ir susiriečia savo senatvėje ir bejėgiškume, ir atatupstas atsitraukia, įsitikinęs visam laikui, kad ne jam ji. Ji rąžėsi, iškeldama rankas, suimdama plaukus užpakalyje ir atmesdama galvą, tartum po šiltu vasaros lietumi, plūstančiu iš aukšto, šniokščiančiu krūmų šakose ir metaliniu skambėjimu susigeriančiu į žolę. Ji svaigo, save iškėlusi iš tamsos didžiulėje veidrodžio plokštėje, vibruodama kaitra, pribrendusia vasaros saulėje ir tvankių naktų nepasotintame alkyje. Ji nirto, abiem rankom spausdama krūtis, lyg maldoje ir bejėgiame nuolankume nesulaukianti grubaus ir nieko nepaisančio delno, apglėbiančio ir nusinešančio užuomarštin. Ir, kramtydama lūpas, šnabždėjo: ateik, ateik. Kodėl tu neateini, kodėl tu neateini manęs pasiimti? Argi tu nematai, kaip esi laukiamas ir geidžiamas?
    Jis neateis. Kaip jis galėtų ateiti? Juk tada reikėjo jo ranką prispausti taip, kad kraujas sustingtų. Reikėjo įkasti, suleisti nagus, reikėjo pasakyti tada tiesiog: kvaily, tu jaunas, argi tu nematai, argi tu nieko dar nesupranti?
    Kaip ir kur jis galėtų ateiti? Net jeigu ir žinotų, ir durys pačios prasivertų. Jis turi kur eiti ir turi kas jo laukia. Išbėga Agnė ant tilto ir žiūri, persisvėrusi į vandenį. Ta balta kaip palazdė, traški ir linksma kaip vėjas mergina. Ji gali vadžiotis jį, persikreipusi žiūrėti į jo akis ir kedenti jo stangią kudlą. Ne, ne, galės ji palaukti. Galės ir paverkti, jei graudu ir nyku pasidarys nesulaukus. Tai kas? Juk ji dar tik pirmuosius žingsnius žengia. Ir kodėl ji iš karto gali turėti patį geriausia ir kaip tik tą, kuris ir kitiems taip būtinas. Tegul paverks, paliūdės ir susiras kitą. Ir tai nebus jai sunku. Monika sprendė kietai ir nesivaržydama. Ji turėjo siekti savo.
    Monika mylėjo.
    Ar ne jo ten žingsniai kelio žvyre? Ji puolė prie lango ir, tamsoje prisiplojusi, sustingo viena klausa. Lėtai judėjo užuolaidų tinklas, veikiamas nakties vėsos dvelksmo ir suaudrinto jos alsavimo. Kas nors turėjo eiti keliu ir pasukti namo, nes šunes pažino ir bėgo pasitikti. Ji pajuto anksčiau už šunis ir ne klausa, bet visa savimi, virpančiu ir degančiu kūnu, kiekvienu įjautrintu nervu, kiekviena svylančios odos ląstele. Tai jis, Tilius, grįžo iš mergaitės, lėtai statydamas kojas, saugodamas neužsiversti ant kokio daikto ir neprikelti žmonių. Prie šulinio sugirgždėjo siurblio rankena, nuteškėjo vandens srovelė į akmeninį lovį. Jis gėrė, vilgė kaktą ir akis, pasisemdamas delnu. Paskui klaptelėjo atsargiai uždaromos šeimyninės durys.
    O ji liko viena kaip buvusi ir laukė aušros. Pro medžius įstrižai plūdo saulė, šakų ir lapų suskaldyta ir sukapota į šimtus taškų, lašų ir lopinėlių, mirgančių asloje auksiniais kviečių grūdais, gausiai pabertais iš sėjėjo delno. Kaip auksinių skruzdžių pulkas, rinkdamas derlių savo dvarui, šmirinėjo saulė grindyse. Paukštė giedojo čia pat, po langais. Ji nuo pat ankstyvo pavasario, kai dar tik brinko pumpurai, naršėsi tame medyje, vilkdama plunksnas ir šapus ir plyšaujanti pilna gerkle. Doveika aiškino, lango iškirtime stovėdamas, iškilniai ir pilnas valdančiojo didybės ir malonės lyg bajoras tėvūnas savo kiemo tarpvarty.
    - Tai strazdas, žmonele. Strazdas giedorius.
    Nekokia ta strazdo giesmė, o tačiau žmogui ji kėlė jausmus, ir jis kalbėjo karštai, tos pačios kūrybingo pavasario nuotaikos apimtas:
    - Jis jau aplopė savo lizdelį ir patupdė patelę. Ir rėkauja dabar, nesiliaudamas iš džiaugsmo. Nuo ryto iki vakaro. Va taip kaip mudu dabar. Ar ne, žmonelyt?
    Nepritarė ir nesiginčijo. Ne to palyginimo grožiu žavėjosi, ne savo pačios derlinga laime. Ji gyveno, ir tiek. Taip ji pildė savo klėčių aruodus. Ūkininko žmonai priderėjo kitaip priimti vyro meilius žodžius.
    Prie klojimo ruošė šienapjūvę. Iš pienines grįžo Laurynas ir, strapinėdamas savo vargana koja, nukinkė kumelę. Ji iš anksto lenkė galvą, pati purtė pavalkus nuo sprando. Pati ėjo apluokan ir nerišama ir nepančiojama ganėsi. Ir kur atsigerti, ir kur paunksmė ir prieglobstis nuo vabalų. Ir kada bus kinkoma pienui ir vandenini vežti. Ji žinojo. Per dvidešimtį tiesios tarnybos metų, nežiūrėdama į laikrodį ir neplėšdama kalendoriaus lapelių.
    Laurynas vis turėjo ką papasakoti, grįžęs iš pieninės. Ir tas žinių tiekimas buvo įgavęs nusistojusias formas.
    - Ką gero girdėjai šiandien?
    - Gero? O kodėl negaliu blogo išgirsti?
    - Tai sakyk, kas blogo? - taukinu snukiu pusbernis vėpsojo, aiškiai pasigviešęs juoktis ir šaipytis.
    Laurynas kilojo šaukštą ir nesiskubino. Tam paršui jis galėtų ir neatsakyti. Bet yra ir daugiau žmonių.
    - Baikštys senasis atsigulė.
    - Tai kas čia blogo, kad senis atsigulė?
    - Tiek tau galiu pasakyti, kad jaunas atsikelia, o senas miršta. Va...
    - Ar jau taip suėmė žmogų? - susidomėjo Jonas.
    - Suėmė. Ir jau nebekels. Eigulys ėjo kinkytis, daktaro. Nors aišku, kad visai be reikalo. Ką čia daktaras? Žinia, kad nieko. Juk jis neserga. Ar tai liga, jei reikia mirti?
    - Ar tas senutėlis iš pamiškės? - klausė padienis darbininkas.
    - Tas, eigulio tėvas.
    - Iš kur taip gerai žino, kad reikia mirti? - įsikišo ir Julė.
    - Žino. Jis jau nujautė. Sako, gyvatės bėga iš tyrelio. Parveskit kunigą, kad pakrapytų švęstu vandeniu. O šįryt Gužas jau išvažiavo parvežti jam pačiam.
    - Tai gyvatės pašventins, - plačiai išsižiojo nevaleika pusbernis, manydamas gudriai pasakęs ir laukdamas visuotinio juoko.
    - Kad rėšiu per prusnas! Žinok, piemengali, iš ko šaipytis! - užsimojo Laurynas pilnu šaukštu.
    - Nu nu, nesitaškyk...- vaikis pakėtė ranką prisidengti.
    - Senas jau, - susimąstė ir Doveika. - Senas taip, kad aš nežinau, ar bėra kur apylinkėje senesnių. Gali būti, kad ir šimto bus pasiekęs.
    - Jeigu ne, tai mažai betrūksta. Kitokio aš jo ir nemačiau nuo atėjimo į Basiuliškes. O ir man jau artėja prie kapos.
    - Dar mus nugarbstysi. Susimanysi Baikščio metus sukarti, ir ką tau? - taisė slogią ir nejaukią ryto nuolaiką Jonas.
    - Patys nepasiimsim.
    Po jo mirties nieko neliks iš senosios Basiuliškių kartos. Ką jaučia Petras, jis gi jau bus tada prisivaręs prie griovio krašto. Jis paskutinis. Bet Doveika turi jauną pačią, ir jis negali leistis į tokius svarstymus. Laurynas kuisėsi savo kamaroje - šukavosi, karpė ūsus. Piktas tai buvo žmogus ir nedraugiškas. Kam, jei ne Laurynui, daugiausia teko su senojo eigulio vytiniu susipažinti? Eigulio darbas buvo miškus ginti nuo niekadarių. O piemenio - jo neklausyti ir per akis brautis ten, kur užginta. Ten juk ir žolės vešliau, ten juk patys brandžiausi riešutai, uogienojai nepaliesti, avietynai neišlaužyti.
    - Kur jūs, Laurynai, išsiruošęs? - kalbino Doveikienė, regėdama piemenį šventiškai apsitaisiusį, šilkinę skarelę pasisegusį po kaklu, pablizgintais, pusbačių auliukais.
    - Savo pono nugarbstyti. Lygino mano šonus šermukšnine lazdele, genėjo blauzdas, vis gero norėdamas. Tai ar ne ponas mano? Kaip spėju, jau ir kunigas turėtų atvažiuoti.
    - Gal dar ne taip bloga? Ar neatsitinka taip, kad iš sunkiausių ligų išsirita?
    - Ne!..- kietai, trumpai atsakė žmogus, sunkiai klibikščiuodamas iš kiemo.
    Ji pasekė dar vargingai rypuojantį keliu. Matė dar ant tilto ir stebėjosi, kaip tiksliai ir nuovokiai jis ėjo prie visko. Trumpam žodelyty slėpėsi jo visa gyvenimo samprata. Jis turbūt niekad neklaidžiojo ir neklaidino kilų. Toks aiškus ir ryškiai apibrėžtas jo kelias. Ar jis bandė kada iš jo išsukti? Gal ir bandė, bet tikriausiai to niekam nepasisakė. Ir drauge ji lygino abu šio ūkio senuosius - piemenį ir šeimininką, abu pradėjusius savo kelionę iš to paties kiemo ir atsivariusius iki šiol. Kuris iš jų išeis laimėtoju? Gaiži ir nejaukiu šiurpu paliečianti mintis įsipynė jos galvon.
    Ir kuris ten prie stalo gudravo, neva guosdamas šlubąjį, kad jam gali tekti nugyventi visus? Ar tik Laurynui jis taikė, ar neturėjo ir Doveikos galvoj? Kodėl ne? Kas jam užgins siekti to, kaip nieks neužgynė iki šiol pasiimti, kas reikalinga?
    Šienapjūvė tarškė už klojimo. Ji išvažiavo į platų dvižolių dobilų lauką suleisti išpustytų plieno dantų į žalią ir kvapniai sodrų vasaros kūną. Toli toli nubėgo pradalgė kaip praraustas takas vešlioj žolėj, vedantis į pačią vasaros tvankumą ir jos brandžią motinystę. Miškų viršūnės virpėjo giedroje. Aukštai iškilo gandras, skriedamas didžiuliais ratais, žvalgydamas žemę, savo maitintoją, ir klegėdamas džiugesiu saulei ir vėjui. Ūkininkas sekė jo skrydį galva užvertęs ir su didele viltimi tikėjosi savo darbams palaimos.
    Senasis Baikštys mirė tą pačią dieną. Pasiųstas vaikas su pinigu rankoje skubėjo į Laumakius apgarsinti tos žinios visai parapijai. Ilgai ilgai dūsavo ir gaudė varpas senoje varpinėje, medinėje ir šiek tiek pakrypusioje, atsišliejusioje į storą vinkšną šventoriaus pamūryje. Nieko gyvo nebuvo aplink tuo metu nė šventoriuje, nė klebonijos kieme. Vištos tvarstėsi, sulindusios po serbentais, užleidusios baltus vokus ant stiklinių akių, šunes tingiai gynėsi nuo musių, išvertę liežuvius ir smarkiai kilsuodami šonais. Žmonės plušėjo pievose ir dirvose, ir varpas liūliavo per jų galvas, per įdrėkusias nugaras, sukeldamas nenusakomą liūdesį. Ir valandėlei guldė ant žemės darbo įrankius ir žegnojosi. Amžiną atilsi jam, atsidirbusiam ir pavargusiam pačioje darbymetėje. Visam yra laikas ir poilsis, ir, kurį pašaukia, turi eiti viską palikęs, nebeatidėliodamas.
    Plaukė varpas, liūliavo iš pašiurusios, kaitrų ir darganų nugaląstos varpinės, tarpais prislopdamas, varpininkui susimąsčius apie šienapjūtę ir kitus po jos einančius darbus. Ir vėl pakylančiu gausti smarkiai ir nirtulingai kaip gyvenime žmogui - siūbuojant ir linkstant. Geras buvo, ir koks būt, vis vien jau to yra užsipelnęs, kad pasikalbėtumei su juomi paskutinį karta, atsišliejęs varpinės sienos ir įsikibęs į virvę. Ir varpininkas šventai tikėjo, kad mirusysis, kur jis būtų, turi girdeli jam skirto varpo balsą. Kur jis begulėtų - savo gimtojo kiemo pašaly ar už jūrų marių, pamažu užgesęs ar ištiktas svetimuose miškuose ir plynėse.
    Basiuliškių žmonės lankė pašarvotąjį, nutraukdami valandėlę nuo pokaičio ar nubėgdami vakare. Doveika parėjęs pasakė, kad vienam vyrui teks eiti į kapus duobės iškasti. Kas norėtų, tegul patsai eina - versti šiuo atveju netinka. Jaunasis tikino, kad jam bloga galėsią pasidaryti, kai išvers seno kapo kaulus. Taip jam ir buvę kartą, kai kažin kokį tolima giminaitį tekę palaidoti ir jis buvęs išsiųstas su kitu, tokiu pat nepatyrusiu.
    - Degtienės reikėjo išgerti, va ką aš tau pasakysiu, - mokė Laurynas.
    To jiems nieks nepasakęs, o patys nesusipratę pasiimti.
    Tiliui buvo vis tiek. Jis pasirinko smagesnį kastuvą ir laukė užeinant kalvio, pasižadėjusio taip pat pagelbėti savo senam kaimynui atsigulti sunkion numylėton žemėn. Kaimynai talkininkavo šiame reikale nekviečiami, neraginami. Vienas barzdą nuskuto, kitas važiavo miestelin karsto pargabenti, kiti su kastuvais patraukė išversti duobės.
    Ir kalvis buvo girdėjęs, jog kapuose reikia išgerti. Bet štai jis praėjęs krautuvę ir nepaėmęs.
    - Jei jau būtina, pasukim ir pasiimsim, - pasidavė visų nuomonei Tilius.
    - Palaukit, - sustabdė Laurynas. - Gal aš ką surasiu.
    Jis nukrypavo per kiemą, bet ne šeimyninėn, kur laikė savo skurdžią mantą, o virtuvėn. Ir grįžo netrukus su laikraštin susuptu nešuliu po pažastim.
    - Iškaskit gilią, septynių pėdų.
    Vyrai susižvalgė. Šlubis numetė ranka kaip niekur nieko.
    - Čia kaip ir mano. Pasakiau, kad reikia, ir be žodžio. Pilnas butelis. Dar lakas nenutrintas. Ir užkandos.
    - Gera jūsiškė. Reikia tokios paieškoti, - nutarė kalvis.
    Gera? Ar užteko to žodžio apibūdinti Basiuliškių šeimininkei? Bet kalvio lūpose jis buvo pats tinkamiausias.
    Ir ta geroji moteriškė galavosi savo rūpesčiais ir nematė iš niekur pagerėjimo. Kelios paskutinės dienos slinko ypač grubiai. Ji gyveno kažkokių sprendimų išvakarėse ir, to gerai nenujausdama, graibėsi aplink save tartum prietemoje ar migloje, visus daiktus perstatančioje keistais pavidalais ir suteikiančioje klaidingus atstumus. Ją traukė toji prietema, ji ėjo užsimerkusi ir pakilia širdim, vienkart viliojama žavinčio lūkesčio ir spaudžiama kraupios baimės. Kaip einama į naują savo neturtingo gyvenimo tarpsnį, turintį viska pakreipti iš pagrindų, visai nesuvokiant, kurion pusėn. Gal dar ir blogesnėn.
    Ji žiūrėjo pro langą į kelią, matoma pro medžių šakas, į du vyru su kastuvais ant pečių, einančiu ir nueinančiu. Medžiams uždengus reginį, ji susirado vietą prie kito lango ir iš ten lydėjo juos tol, kol kelias, svirdamas pakalnėn, pranyko, uždengtas sukilusių rugių aukštumos. Vienas kastuvas matėsi dar kelias sekundes ilgiau - jis svyravo ant pakilesnių pečių. Ten ėjo jis, iškėtęs galvą, susivėlusiais plaukais, retu linguojančiu žingsniu. Ji pagalvojo, kad jo eisena būtų atskyrusi ir tamsoje vien iš jo šešėlio, iš aukšto ir sunkaus silueto, lyg medžio, augančio nuošaliai ir atskirai nuo kilų. Lyg medis jis buvo išaugęs staiga jos skurdaus kelio posūkyje, ir ji ieškojo paunksmės po jo šakom.
    Tai buvo itin keista popietė. Viena iš tokių, kada viskas lyg sutirpsta būsimųjų įvykių tvane, tartum debesys iškylančių iš už miško. Nematomų, bet jaučiamų kraujo tvinksėjime, kuris sąnarius apima nuovargiu ir mieguista šiluma išsilieja visame kūno paviršiuje. Retai tepasitaikanti ir dar rečiau suvokiama neatšaukiamos pragaišties pilnumu. Žemė ir dangus ir visa, pasidriekę ir išsidėstę tarp jų, snaudė ir mėgavosi poilsio saldumu. Šienpjūvė tarškė tolybėse, vėjo prislopinta ir vėlei jo iškeliama ir nešama išilgai sodrių storų pradalgių, vystančių ir kvėpiančių sukaupta vasaros gaiva. Šešėliai bėgo per lauką - nuo medžių, krūmų, nuo einančio ir niūniuojančio piemens. Ir priešingoje pusėje miškas švitėjo visa grože ranka pasiekiamoje artumoje. Visi garsai, vienu iškvėpimu išsilieję į nenutrūkstamą šviesos pynę, mirguliavo ir suposi lyg sklidiname inde erdvėje, sudalintoje šešėlių ir šviesos. Žmones brido per ją ir dingo, pasimetę begarsiuose žingsniuose.
    Tai buvo popietė, keista susiklosčiusių raštų įvairumu ir bauginanti slogia didybe. Kada žmonės vaikšto kaip lunatikai, staigiai pakylą iš guolio, tiksliai apskaičiuotais judesiais ir kaip vaidiniai sumirga išvargintose akyse. Vienas kito nerasdami, apsilenkdami, nepataikydami į žingsnius, neapkęsdami ir geisdami vienas kito. Geisdami šiurpiai ir iki kraujo. Alkani ir ištroškę, grobiui paruoštais nagais ir pagaląstomis iltimis. Tam panaudodami visus pojūčius, prikeldami ir prisišaukdami išblėsusius ir primirštus instinktus - pačių primityviausių formų. Iš prakaito ir kraujo kvapo, iš mosto ir atodūsio, iš neramaus akių žvilgsnio ir godžiai išplėstų šnervių atsekami pėdsakai, ir prasideda vytis.
    Visai arti, arčiau negu iš tikrųjų, glaudėsi viena prie kilos tarpmiškės sėdybos. Vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate. Ir jai neatrodė ne baisu čia pasilikti, nė ilgu, nematant jokių kilų kelių, kaip tik tą, kuriuo turėjo išeiti vienas ir patsai seniausias šios vietos gyventojas. Jam kasama duobė, jam giedamos giesmės po aukštais beržais, po žaliu eigulio namo stogu, saulės užlietoje pamiškėje. Ir čia, kaip visur, galiojo tie patys įstatymai, ir tąja pačia tvarka sukosi ratas. Jai nebuvo ko būgštauti, tik reikėjo truputį kantrybės. Ji matė savo vyrą, einantį per dobilieną, pasilenkiantį ir pasiimantį saują vystančios žolės. Nieko pikto nelinkėdama jam, ji mėgino vaizdą perkelti šion trobon, vaizdą iš eigulio sėdybos, ir sutalpinti jį gražiai surikiuota apyvoka. Ar pasikeistų kas tarpmiškės reginyje, jei gulėtų jis, Doveika Petras, apkaišytas žalumynais ir parengtas tolimon kelionėn? Vargiai tą pastebėtų praeivis, o ir kili netrukus priprastų prie to ir be didelio gailesio sutiktų. Ir ta mintis lengvai slydo ir ilgai sukinosi jos vaizduotėje, stebindama ją pačią paprastumu ir beveik kasdienišku pilkumu. Nė gailesio, nė susigraudinimo, pagaliau nė nerimo joje nesukeldama. Kodėl gi taip negalėjo būti?
    Antrąjį ir paskutinį budynių vakarą ji pati išsiruošė aplankyti mirusiojo. Jai neliko išsiskirti iš kilų, jeigu jau kartą atėjo ir pasidarė šio kaimo gyventoja. Išeidama tarė:
    - Toks malonus senelis buvo. Jis mane užkalbindavo, atėjęs prie pieninės. Pamokė, kaip saugotis gyvačių, jeigu susimanyčiau miškan uogauti.
    - Gerai, kad nueisi, gerai, Monika, - skatino Doveika.
    Iš priebučio jis turėjo platų ir pilną reginį į savo ūkį, į savo judančius žmones. Sukaitęs, atsilapojęs ir persiėmęs vasaros darbų karščiu, ne minutę neužmiršo žmonos, kaip pridera pavyzdingam vyrui. Ir džiūgavo, sugavęs nauja bruožą joje. Jau ji pradeda domėtis ir užsiimti vietos gyvenimu ir jo apsireiškimais.
    - Ir Dievo yra šitaip pasakyta, kad reikia mirusį palaidoti. Jį mes rytoj ir palaidosim gražiai.
    Iš miško traukė griovkasiai išmintu paupio taku. Vilkija sunkėsi po tankiu susipynusių medžių stogu juodu kaip rašalas vandeniu, nusunktu iš tyrelio, iš durpynų, iš ežero, telkšančio jų vidury. Niaurių įdegusių vyrų būrys, purvinų ir išsimarksčiusių skystame pelkių dumble, skirstėsi į savo daržines, į laikinas vasaros buveines, pasikeisdami trumpais šūktelėjimais ir juoku. Monika bėgo pro šalį, jusdama jų žvilgsnius ir pusbalsius aptarimus. Didžiausias būrelis sekė jai įkandin, kaip tik į eigulio kiemą.
    Ilgai ji nemanė užtrukti. Žvakių mirkčiojimas žalioje, krintančioje nuo medžių pro langus prietemoje, vaško ir deginamų kadugių kvapas, slogiai tirštinantis seklyčios orą, žiauriu priešingumu atsiliepė jos nuotaikoms. Lankytojų kaip ir nebuvo, jei ne ta pora moterėlių, vartančių giesmynus. Taip pat pora apšutusių kaimiečių praviroje kamaroje sriūbčiojo iš stiklinių, girdami pavykusį alų. Ji išėjo į kiemą ir čia šnekėjosi su eiguliu, su jo žmona, besirūpinančia galybe užgriuvusių bėdų. Moteriukės jau buvo sustygavusios savo įgižusius balsus ir pradėjo giesmę. Pašaliuose ir po medžiais kuisėsi griovkasiai. Kažkur toliau dainavo.
    - Tai jaunieji - studentai.
    Vakaro gražumėlis ir daina iš miško! Lyg nieko panašaus nebūtų girdėjusi Basiuliškėse.
    - Koke studentai?
    - Čia jų visas kibždynas įsikūręs. Pasistatė palapines ir gyvena kaip čigonai.
    - Kanalą kasa, - paaiškino kitas.
    - Užsidirbti pinigų mokslui.
    - Tai įdomu, - tarė Doveikienė, tartum atvykusi iš kito valsčiaus.
    - Bet dainuoti tokiu metu kaip ir nepritiktų, - šnekėjo tas patsai pypkius, nušutintas vidaus tvankos ir nuo visokių smilkalų tvaiko apglušęs.
    - O kas čia tokio? - atsistojo jaunuomenes pusėn eigulys. - Jų dienos ir naktys. Tai ar jiems labai galvoj, kad koks senelis karšinčius pailso? Nėra žiūrėti į tai. Kada jie dainuos, ar kai patys sulauks tos dienos?
    Gražiai dainavo jaunimas. Jų daina plaukė ir pripildė visas žemės duobeles kaip vanduo iš kalnų, kaip rūkas iš padebesių. Ji buvo girdima visuose pamiškės kampeliuose, ir ką ji galėjo kliudyti giesmei prie mirksinčių žvakių? Toliau kiemo medžių vis vien ji negalėjo prasiveržti ir ten pat dingo, susivėlusi javuose ir žolėje, šešėliuose ir nakty kaip gaili rauda pavargusio ir nebeįstengiančio kovoti. Monika klausėsi, ir nuostaba kilo jos širdyje. Ji tarėsi atradusi atsaką į daugelį kankinusių klausimų. Ji girdėjo sprendimą, ir tokį aiškų, ir taip gyvai perteiktą, kad nė lašo abejonės neliko. Ji turi eiti su gyvenimu ir su jaunyste. Jaunystė netelpa jos kraujuje, ir jis gaivališkai plūsta lyg daina iš miško, ir jis užlieja viską pakeliui ir nustebina kaip daina skurdžią šermenų giesmę.
    Dar toli iki to, kol jai pačiai bus giedamos jos, ir negudru būtų pasilikti su tais, kurie jau ruošiasi išeiti. Kas kalba apie mirtį, kai žemė pačiam gražume ir žydėjime? Veidas liepsnojo prietemoje, pirštai virpėjo. Ji vilgė liežuviu pleišėjančias lūpas ir kalbino Agnę, atlėkusią paplepėti.
    - Jau eini namo? - paklausė mergaitė.
    - Pasimeldžiau. O tu pasilieki?
    Agnė neketino pasilikti ilgiau, negu galėjo. Ji tik trumpino laukimo minutės. Ne, kur ji pasiliks. Ji tik turėjo nuspėti, ar jau pakankamai sutemę, ar jau laikas bėgti ir užimti savo vietą. Ji ėjo irgi ton pusėn, iki vieškelio, ir ten sustojo. Ji dairėsi neramiai, bijodama išsiduoti ir bijodama prarasti bent dalelytę savo laimės. Ir gailėjosi, prasidėjusi su Monika, kuri ir nesiruošė jos palikti ir užsiėmė niekais, kaip buvo įpratusi anksčiau, dar gyvendama pieninėje. Kartą išėjusi iš savo kiemo, ji galėjo ir ilgiau užgaišti ir klausė mergaitės:
    - Ar jis ateis?
    - Kas?
    - Tas, kurio tu lauki.
    - Jis visada ateina... - atsakė Agnė pajusdama, kad kojos per kelius staiga nutirpo, ir tie žodžiai išsprūdo savaime.
    - Ar tu žinai, kas ten taip gražiai dainuoja? - po to vėl klausė Monika.
    - Žinau.
    - Puikūs berniokai ten miške.
    - Iš kur tu žinai, kad jie puikūs?
    - Man sakė. Tavo vietoje aš jau apsisukčiau.
    - O man visai neįdomu.
    Agne vos laikėsi savy iš pavydo ir apmaudo, kad gali ši niekadarė užvilkinti jos valandą, kad gali nežinia kas atsitikti, ją gaišinti...
    - Na, gerai, aš pasakysiu, kad jis pasiskubintų, kad tu, vargšelė, nenumirtum iš sielvarto. Labanaktis, Agne.
    Ji paliko mergaitę išpūstomis akimis, ieškančią į ką įsikibti, ko nors tvirčiau nusitverti. Kelio dulkes sėme jos kurpelių kraštus. Kelio juosta prilygo sniego baltumui. Kelias buvo tuščias ir minkštai sugeriąs jos žingsnius. Ji skubino prabėgti atvirą tarpą tarp tilto ir pirmųjų medžių ir pasijusti saugiai nuo bet kurios akies. Širdis daužėsi pašėlusiu greičiu ir smarkumu. Ji dar nieko nematė, bet žinojo ir buvo tikra. Užteko to, kad ji jautėsi viena ir galėjo matyti į visas puses. Visa kita buvo niekai, visam kitam ji buvo pasiruošusi. Ten... Jis tikrai išėjo pro vartus...
    - Tiliau!
    - O, tai jūs?
    - Aš. O tu kur?
    Plačia, pailga dėme subolavo dantys tamsiame veide.
    - Prasiblaškyti. Mudu su kalviu ištraukėme visą butelį degtienės, gražiai susėdę ant duobes krašto. Ir mažai betrūko, kad būtume uždainavę.
    - Kapuose?
    - Taip. Tegul velniai.
    Ji žiūrėjo stačiai į jo akis, įsitempusi ir pakėlusi galvą.
    - O dabar?
    Jis šyptelėjo, išpūsdamas dūmą ir sumosuodamas degančia cigarete.
    - Palikau belaukiančią. Bet aš tavęs neleisiu, - ji išskėtė rankas užtverdama praėjimą. - Kelias uždarytas.
    - Aš atsidarysiu. Paimsiu ir perkelsiu į kitą vietą. Šitaip...
    Jis apsikabino ją per liemenį viena ranka, truputį pasilenkdamas ir petim ją užgaudamas. Tuo pačiu, atlošdamas jos smakrą, tartum norėdamas iš arčiau žvilgtelėti į tamsias akis, į tamsumą, juodais plaukais krintančią žemyn. Sutemos staiga sutirštintai aptraukė jo taką, sustiprindamos jo narsą, įgytą kasant duobę, geriant ir mėginant uždainuoti. O tuo tarpu kita duobe kasėsi po jo kojomis. Ir palaidas smėlis čežėdamas biro stačiu duobes šlaitu ir traukė jį.
    Ji apsikabino jo kaklą ir prisispaudė, karštai bučiuodama.
    - Bėkim iš čia... - sušnabždėjo jos lūpos per trumpą atodūsio tarpą.
    Po kaire, priešais keliuką, ateinantį iš sėdybos, eglės juodomis šakomis siekė žemę. Kelių šuolių užteko peršokti balkšvą kelio juostą ir pražūti po eglėmis.