PENKTAS

    Turgavietės aikštę lygiai perpus dalijo jos vidury išstatytos dvi eilės senų mūrinių namų. Visi kaip vienas, suskirstyti vienodais perdarais, su langu ir durimis kiekviename skyriuje, turėjo tą pačią paskirtį ir išvaizdą. Prie durų silkių statinė, tarpdury - pats krautuvininkas, o vieninteliame lange prekių pavyzdžiai, kokie tik įmanomi sutalpinti kelių sprindžių plote. Kai statė juos, buvo geri laikai, ir dėl krautuvių varžėsi smulkūs prekijai. Vėliau jų nė pusės nebeliko. Langus uždarė skarda pakaltomis langinėmis, ir tokias pat duris užšovė skersine geležimi. Kitose įsirengė skardininkai ir batsiuviai. Kitur krovė linus, pylė druską ar laikė mažai kam betinkamą šlamštą, vis dar vildamiesi, kad vieną dieną jų prisireiks.
    Ratų klegėjimas akmeniniu grindiniu liejosi į vientisą dardėjimą. Tik vienoje pusėje jis išsiskyrė savotiškai dusliai, lyg ritinant tuščius kubilus. Tai Vilkijos tiltas gaudė, važiuojant žingine ūkininkams su pilnu krūviu laukų gerovės.
    Viena turgavietės pusė, skirta javų ir kito valgomo daikto prekybai, talpniai pildėsi ratai prie ratų. Valsčiaus pasiųstas vyrukas turgaus rinkliavai vikriai narstėsi tarp ienų ir plėšė iš suvyniotos juostos popierėlius, juos lipindamas prie vežlankio ar pavalkų kamanto. Centai biro į jo šikšninę terbą. Traukė iš kišenių, atrišinėjo skareles, o kam trūko, prašėsi palaukti, kol parduos ką.
    - Palauksiu, mamyt. Tik pardavus nepabėk man kur į kiemą, - rinkėjas ėjo prie kito ir margino pakinktus valdiškais popierėliais.
    Vežimuose bliovė veršiai surištomis kojomis, pasėstomis uodegomis, spurdėjo gaidžiai nusvirusiomis skiauterėmis, pamėlynavę kalakutai, snapus pražiodžiusios antys. Sėtuvėse tarp linpelių eilėmis sudėlioti kiaušiniai. Jų tiek daug, jog baugu pajudėti vežime, kad neįsivėlus į kiaušinienę. Vištos dėjo iš pasiutimo, sulaukusios pavasario. Ir karvės veršiavosi stačiai be tvarkos. Pieno ir mėsos išdirbinių tiek, jog šeimininkė tik rankomis begalėjo mostaguoti, išdygusi lyg guba iš gėrybių krūvos.
    Sėjos metas artėjo. Prie grūdų vežimų maišėsi tokie, kam trūko sėklai, ir toks atsakančiai rinkosi, ranką sugrūdęs iki alkūnės į atrištą maišą. Iškėlęs saują, vartė, pustė, kramsnojo priekiniais dantimis. Paskui ėjo prie kito. Išbarstęs keletą saujų, prisikramtęs ir prisispjaudęs, sugrįš atgal, jei geresnių neaptiks. Parduoti dabar sunkiau, negu buvo prieš keletą metų, kai keliaujančius į turgų pasitikdavo jau atstu laikuose eibės didžiųjų pirklių agentų ir, įsikibę į šalydrangius, brisdavo šalia purvynu, iki iškaulydavo. Javus, linus stačiai nuo kelio grobė, ir ūkininkas įdardėdavo miestelin tuščiom tik apsipirkti ir išgerti. Pasitikdavo ir dabar, bet tik susnos moterėlės sviesto ar kiaušinių pasirankioti, kol šeimininkė nesužinojo tikros kainos.
    Javus parduoti niekai, palyginti su pavilgu. Čia tik moterys teturėjo tiek kantrybės ir sugebėjimų pasirieti su miestietėmis.
    - Kur kiši savo pirštus? Pirma nusiplauk, nes nežinia, ką čiupinėjai,- samčiu, kuriuo seikėjo grietinę iš bidono, užsimojo ūkininkė. Pirkėja kabino nagu sviestą ir nešė prie burnos.
    - Aš turiu pakaštavot.
    - Prisikaštavojai. Matau jau prie kelinto vežimo.
    - Po kam kiaušelės?
    - Dvylika už litą.
    - Ar neužperėti? - delnu pridengusi, žiūrėjo prieš saulę.
    - Kad užperėsiu su samčiu, tai bus.
    - Niu, aš gausiu po penkiolika. Čia, matyt, karveliai dėlioja tokias kiaušeles.
    - Jei gausi, tai ir imk.
    Ji sukosi ten, kur ilgu nupikiuotu apsiaustu miestietis pūtė gaidžiui ties uodega, praskirdamas plunksnas.
    - Kiek šauki už tą gegutę?
    - Jei pirksi, tai pasakysiu.
    - Niu, sakyk, sakyk.
    - Du litai.
    - Už du aš kalakutą kaip veršį paimsiu.
    - Prašom imti, ko lauki.
    - Vieną še. Nori?
    - Atstok.
    - Viena su čvertka. Nori?
    - Pusantro, ir neškis.
    Iš kilos pusės negailestingai maigė veršiuko šonus, grabinėjo paslėpsnes.
    - Kokio amžiaus?
    - Trijų savaičių.
    - Kas duos? Zuikiai didesni po krūmus laksto.
    Kitoje krautuvių pusėje klestėjo malkų ir šieno turgus. Ten triukšmo ir derybų mažiau, nebent prie vežimų su visokiausia namų apyvoka ir padaryne. Krautuvių gale, tarp kelių nuolatinių būdelių su niekais, tarp gelžininkų, klumpių dirbėjų, kepurninkų, rimorių ir muzikantų, patogiai įsitaisęs bobturgis. Ant kėdelių, ant rankinių vežimėlių ir rogučių, stačiai ant žemės išdėstytos sėklos, žolės, vaistažolės, šaknelės, svogūnų pynės, džiovintų grybų virtinės, gyvačių išnaros ir kita gausi Dievo dovana, surinkta ir surūšiuota iš laukų, pelkių ir sodų. Ir gelžininkas Akermanis čia garsino savo spynas, ir klumpininkas Paleckas daužė medinius padus, įrodydamas jo naudojamo medžio stiprybę, ir galando peilį į peilį baltai apsitaisęs dešrų dirbėjas Smilga, vadinamas Bekonu. Ir suko rylą nušiuręs žmogutis, ir plėšė gerklę medinkojis ūsočius su laimės ratu, ir šalia jo dėliojo ant dėžutės dangčio krakmolinius saldainius su skrybėle ir kauline apikakle vyriokas, rėkdamas:
    - Pora - lična! Pora - lična! Kas daugiau, kas daugiau!
    Netoliese braukė skustuvo ašmenis į akmenį ir paskui, papustęs į diržą, siūlė juomi nukirsti plauką, skrendantį oru. Muiliuką, šukas ir dar kažką raudonai susuptą mėtė aukštyn ir gaudė rankomis gervakaklis, sutinusia nosimi brieklis.
    - Du tuzinas už lytų, venas až dykų, o trečas magariču! Sueikit, sueikit, panialis ir ponis ir paniukai, sueikit! Kavalerai, sueikit! Aš turu dėl tau vena dalikus, kai tu eisi pas panų. Tik viena lytų až du šauki.
    Bernai badėsi pašones nykščiais, stumdėsi ir žvengė, atsisukdami į bobas, bet su pirkimu nesiskubino.
    - Du štuki až vena lytų! Kavalerai, kavalerai, čia un jūsu užtaisimas prigatavotas specijalnai! - šaukė pro sutinusią nosį.
    Ten pat kryždirbis Uogela, skaisčiais žandais ir geltonais ūsais senbernis, tretininkų brolijos ir visų brostvų amžinasis sąnarys, siūlė savo rankom išdrožtus dievaičius, jonelius ir arkliukus. Dievobaimingai varstė pirštais rožančius, kilojo škaplierius ir paauksuotas maldaknyges.
    - Visos ypatos šventos činajos džiakono paties pašventintos. Dėsi į romus po stiklu ir turėsi abrozą savo patrono švenčiausį. Po Rymo popiežiaus pavelijimu ir paliecavojimu su atpuskų apturėjimu amžinu.
    - Švento Roko ar neturi? - domėjosi šeimininkė.
    - Kaipgi, kaipgi, mamunyt, šventą Roką pūstelninką su šuneliu, jam taką nuodėguliu šviečiančiu. Šventas Rokas - visų gyvulėlių saugotojas ir apiekūnas, - sklaidė Uogela iš eilės visų šventųjų paveikslus, didumo kaip gryčios langas, taip skaisčiai nudėtus, tokiom brangiom drapanom, jog širdis salo bežiūrint.
    Batsiuvys šalia visokių kurpių laikė ir keletą armonikų ir kitų grojimo įnagių, nes turėjo nagus ir tokiom gudrybėm. Pusberniai tampė, liurlino išgverusias dumples. Piemenys seilę varvino, tvirtai pasiryžę, per vasarą ganydami, užsidirbti ir pirkti rudenį muziką. Kitas akis spragino, mėgindamas išpūsti pažaliavusią, kelis kartus susuktą trūbelę, kurios ir vardo nežinojo.
    Į sieną atsirėmęs, aklas elgeta vienodu balsu be atsikvėpimo traukė, pakratydamas ištiestą dubenėlį:
    - Broliai lietuviai, tėveliai katalikai, seselės lelijėlės, broliukai dobiliukai, močiutės kanapėlės, susimylėkit ant vargšo neregio, saulės šviesybės nematančio, jūsų rankytes išbučiuosiu, veidelius nuglostysiu... Broliai lietuviai...
    Prie šventoriaus milžiniško ūgio Garbanius giedojo tikras giesmes, tik savaip, žemaitiškai:

    Er parduri smakui žoundą,
    Er atsuka čiortui sproundą...

    Tarp monelninkų, elgetų, pardavėjų ir vežimų slankiojo ir šmeižėsi kitokie turgaus apsireiškimai, kaip janarolas Julikas paputusiu žandu, garbanota barzdelyte ir sena gaisrininkų kepure su visokiomis žvaigždėmis ir kokardomis. Keli blizgančios skardos gabalai puošė jo seno žipono krūtinę. Per tautines šventes jis žengdavo visų organizacijų priešaky, netgi pirm dūdų orkestro, kariškai pridėjęs ranką prie kepurės. Ant tilto Antanėlis piktai čyravo savo smuikeliu, o Ušvila, tvirtas vyras, kaip įkastas stovėjo ties šulinio pompa, už pančio užsikišęs kirvį ir vienrankį pjūklą. Jis vaizdavo malkų pjovėją, bet tikroji jo specialybė buvo siuvinėjimas įvairiaspalvių lopų ant savo sermėgos.
    Paėjus kiek į šoną, pačiame turgavietės kampe prie gatvės, ateinančios nuo tilto, vyko pats gyviausias ir balsingiausias turgus. Ten spietėsi silkininkai, surikiavę silkių statines, kurias iš savo sandėlių duodavo urmininkas Braudė, tuo palaikydamas nuskurusius savo tautiečius. Norėdamas išvengti bereikalingo susidūrimo, turėjai sukti ratu, kadangi žuvies pardavėjai graibstė už skvernų ir rankovių savo silkinais nagais, nors būtum ir brangiausia gelumbe apsidaręs. Kuproti, šlubi, ašarojančiom akim, išleidę peisus, atkraginę šeriuotus smakrus, vyrai ir moterys, pasikišę zuperinius maišus vietoje priejuosčių, aplipę žvynais ir blizgą nuo rasalo, stengėsi privilioti pirkėjus.
    - Prie silkių, prie silkių, prie silkių... - ramiai ir monotoniškai dainavo vienas. O kitas, karštesnio sudėjimo, žviegte žviegė, spragindamas akis:
    - Ui, niu pas man, niu pas man! Silka kaip mierga plačia odega! Silka kaip telyčia! Niu pas man!
    - Jakutien, Jakutien, kur tu eini? Eikš pas man! Eikš čie! Tu nekur negausi toka silke. Aš turiu šmalcuvka, aš turiu brėtlinge!
    Su šakute ar grynais nagais traukė iš statinės ir drėbė į laikraštį. Kitas, iškėlęs virš galvos, plėšė žuvies nugarą, įrodydamas jos riebumą. Rasalas taškėsi ir varvėjo, žmogui nešantis atkišus nuo savęs.
    Du kartu per savaitę vyko turgai ir kas mėnesis, pirmą antradienį - mėnesinis, kurs tuom tesiskyrė, kad suvesdavo gyvulių, kuriems vietą įtaisė už tilto, senos stadalos griuvėsiuose. Tada pasimaišo ir pora čigonų. Daugiau išgėrimo, daugiau apsistumdymų ir daugiau mėšlo gatvių šlavėjams.
    Ant plataus šaligatvio, einančio išilgai smuklių su užvažiuojamais kiemais, buvo vieta, nuo seno vadinama Varline. Kam reikėjo pusbernio ar piemens, ar tvirto bandininko apvaliems metams, čia galėjo drąsiai eiti ir ieškoti. Būreliai vyrų sėdinėjo ant laiptelių į smukles, nenoriai pasitraukdami, kai iš vidaus, pasiramstydamas sienų, kopdavo įsmilkęs pilietis. Ūkininkui pasirodžius, prie jo ėjo Lukošius, liesas apysenis vyras, ir klausė, kokio žmogaus jam reikia. Per pusvalandį jis pristato pageidaujamą, sutaria algą ir išgeria magaryčias. Vieniem ir kitiem jis tarnavo sąžiningai. Bet nemėgo norinčių jo tarpininkavimo išvengti. Jis vaikščiojo pasileidęs apivarus ir savo postą ir teises į jį gynė visom išgalėm. Nors ir liesas, duris galėjo išlaužti pečiais. Jis puikiai plūkė linus, metė plytas, gerai dirbo viską, jei dirbo. Tačiau į darbą jis žiūrėjo savaip. Dviejų trijų dienų uždarbio jam užteko ilgam, nes mokėjo pigiai verstis. Turgaus dienom jis gėrė su ūkininkais degtienę ir alų, o paprastom ir šventadieniais - mėlynąjį spiritą, gražiai vadinamą "spanguoline". O mėlynasis juk pačius niekus tekainuoja.
    Anais klestėjimo laikais, kai kaimietis ėmė už rugių centnerį trisdešimt litų, o už kviečius nebežinojo nė kiek beprašyti, kai mirkytų linų birkava siekė iki penkių šešių šimtų, žmonės grobstė darbininkus. Lukošius sėdėdavo Varlinėje ant šaligatvio prieš saulę, kepurę užsmaukęs ant akių, nugarą atrėmęs į sieną, o kojas ištiesęs kaip ienas, ir snausdavo. Kas norėjo jį samdyti, pirma turėjo pasilenkęs pažiūrėti į jo kojų apačias, kur ant naginių buvo kreida užrašytas skaitmuo. Kartais 10, kartais 12. Jei tiek atrodė per brangu, tai geriau buvo nekalbinti, nes Lukošius už prižadinimą lupo mokestį.
    - Nenori mokėt, kiek parašyta, tai statyk pusbonkį. O jei ne, tai tėkšiu atbula ranka per valgomąją.
    Lukošiaus rankos visi bijojo.
    Tilius slankiojo tarp vežimų po bobturgį. Stoviniavo pažydžiais. Žvalgėsi pažįstamų. Vienų vengė ratu, su kitais sveikinosi. Gerais priešpiečiais atpažino Gužo arklį prie urmo sandėlio ir pamatė Veroniką, apsikrovusią popierinėmis dėžėmis ir paketais. Galėjo jos neišleisti iš akių ir tokiu būdu išvengti susidūrimo kaktom. Bet, vieno saugodamasis, užėjo ant kitų. Petras ir Baikštys jį pastebėjo ir sušuko:
    - Va, Tilius!
    Petras vilkėjo trumpu pamuštiniu, kelnėmis iš pilkos, grubios medžiagos, pritaikintos auliniams batams. Atsisagstęs ir kepurę pakreipęs ant šono. Turgus buvo jo šventė. Daug metų jam teko prasitrinti Varlinėje, laukiant geresnių laikų. Ir nesulaukiant.
    - Na, pražuvėli. O pasirėdęs, kaip į vestuves!
    - Sveikas, Petrai! Sveikas, Baikšty!
    - O kaip tavo ranka? Ar jau sugijo? - susidomėjo eigulys.
    - Ranka? Niekai. Šašelis užsidėjęs, tai laikau aprištą, kad nenutrinčiau. Matyt, kur brūkštelėjau į sieną.
    - Tai jau. O ką beveiki?
    - Valkiojuos. Nė pirkti, nė parduoti.
    - O kokioj urkštynėj lindėjai tas dvi savaites?
    - Daboklėj? - degtukas užsidegė ir užgeso Petro rankoje, nepasiekęs cigaretės.
    - Dvi savaites atpyliau. Už tėvynę, kaip sakoma. Vakar vakare tik išleido, - Tilius papūtė dūmų debesį ant skaudančios rankos. - Negi ir nežinojot? Juokiatės turbūt?
    - Ne.
    - Nesijuokiam. Nors Špicas vėlė kažin ką. Bet kas juom tikės?
    - Aš sakau, kad toks pablyškęs, kaip raštininkas.
    Tilius atsiminė, kad ir patsai šįryt, skusdamasis barzdą, tą pastebėjo. Veidas pailgesnis, nors nebadavo ir nieko nedirbo. Bet mat be saulės ir vėjo. Įdiržusi ir nugairyta oda atsileido ir pašviesėjo. Pusėtinai apsivilkęs, net kaklaraištį pasirišęs, jis pasidarė panašus į miestietį, vieną iš tų, besitrinančių apie krautuves ir smukles, slankiojančių paupiais su meškere ir vis ko nors besitikinčių.
    - Nu, kad jau tokios naujienos, tai eime, - nepasakė eigulys kur, bet jie traukė žingsnis po žingsnio, žinodami kelio pabaigą.
    - Kad jį kur... - niurzgė Petras, prisimerkdamas ir susiraukdamas, lyg remdamasis pats su savim, lyg pajutęs didelį nesmagumą.
    - Užsidirbau, Petriuk. Taip jau reikėjo, - šaipėsi Tilius iš jo jautrumo.
    Erdvi patalpa, primenanti daržinę, kur vietoj šieno ar šiaudų šalinės riogsojo baras, lentynos ir staliukai su kėdelėmis be atlošų vidury, smilko dūmų prietemoje ir ūžesy. Ant pjuvenomis pabarstytų grindų patogu buvo nusispjauti ir iškrėsti pypkę. Ir alus lašėjo nuo stalo ir gėrėsi, nepalikdamas žymės.
    Kol neatnešė užsakymo, nebuvo kaip nė kalbos pradėti. Tilius sukino pirštais alaus bokalo padėklą ir stengėsi nuvyti nejaukumą.
    - Ar labai užsirūstinusi Veronika? Mačiau nuo tolo, bet nedrįsau užkalbinti.
    - Pradžioj pamurmėjo. Žinai, motera. Bet Špicas buvo geras, kol mokėjo pinigą. O darbai pasibaigė, tai ir viskas. Kitąmet vis tiek nebegrįš. Bala nematė.
    - Nesmagu dabar...
    - E, ką ten, - nekantriai numojo Petras. - O tave visgi greitai stvėrė. Labai greitai.
    - Pirmadienį atėjo policija ir išsivedė. Karo komendanto įsakymu, administracine tvarka dviem savaitėm už muštynes ir triukšmo kėlimą.
    - Matyt, Melamedas paspaudė. Kad ir komendanto, bet paprastai kelios dienos praeina, - samprotavo eigulys ir kaip tarnautojas, kartais susiduriąs su baudžiamaisiais įstatymais. - Bet už snukio aplyginimą niekad neapgersi magaryčių. Vis atsiras norinčių tave pavaišinti. Dabar nuo manęs. Į sveikatą!
    - Tiek to.
    Tilius žvalgėsi pro langą. Turgininkai drumstėsi ir ūžė. Kas pardavęs nėjo užeigon, tai su kaimynais šnekučiavosi prie savo vežimo, kramsnodami sūrį ir patraukdami retuomiais iš viso pusbonkio. Ant ratų pasilipęs, senis mojavo rankomis ir bliovė kiek išgali:
    - Susirinkit! Susirinkit!
    Už puslitrį senis šaukė visam turgui lyg kunigas iš sakyklos, kad kas nors yra atsitikę. Tam arklys dingęs iš ganyklos, tas tą pametęs. Kam ko trūksta, kam ko per daug. Susirinkit, susirinkit.
    Eigulys kai ką atsiminė.
    - O tvirtas pasiutėlis. Jei patsai nebūčiau matęs, netikėčiau. Dirbo prieš tai Špicas malūne svėrėju. To paties Melamedo, aišku. Kartą susilažino ir užnešė į antrą aukštą maišą avižų, dantyse įsikandęs.
    - Ką avižos? Pelai.
    - Kad ir avižos, o vis daugiau kaip centneris. Ir atsimink, kad dantim. Kokių reikia žiaunų ir sprando! O pats ji vis dėlto dailiai sumurdei.
    - Tai mat, šnekėjai, šnekėjai apie tarnybas ir išsišnekėjai, - barbeno pirštais Petras, maigė peleninėje cigaretę ir galvojo apie kažką ankstyvesnį. Jam trūko iškalbos. Ką gi čia alus - vanduo nuo epušių žievės. Ar jau nebėra nieko tvirtesnio?
    - Gavau tarnybą.
    - Gavai, bet ir greitai atitarnavai valsčiaus daboklėje. Ech, nelengva be jos išsiversti, - jis turbūt grimzdo į jaunystės laikus, kada taip pat buvo ir muštynių, ir daboklių besimušantiems pailsėti.
    Smulkiais gurkšniais siurbė alų iš savo stiklinės Tilius. Eigulys pilstė, o jie gėrė. Nusišluostė putas, bet nesiskubino sakyti. Visa atrodė tapę taip nereikšminga. Iš tikrųjų ką čia tas alus?
    - Šnekėjau. Ne tuščiai, pasirodo, šnekėjau. Kinivarpa griaužė širdį. Turėjau eiti namo. Nes tikrai manęs laukė tarnyba.
    Abu vyrai sužiuro.
    - Parsiradau jau gerai įdienojus. Kai dribau, išgulėjau iki pavakario. Brolis padavė laišką. Tikrai toks, kaip mes juokaudami aną dieną nušnekėjome. Be ženklų - valdiškas, vadinasi.
    - Pašėlo.
    - Nu ir ką?
    - Kad skiriamas pasienio policijon. Iki pirmos balandžio prisistatyti baro viršininkui. Prašau, jei netikit, - padėjo laišką priešais.
    - Nu, nu?
    - Tai ką?
    - Nu ką? Nespėjau nė gerai perprasti, toks dar, žinai, kaip obuolys subukytas. Atėjo ir išsivedė nuovadon.
    - Reikėjo protestuoti. Nė velnio! Jie neturi teisės, - pakilo eigulys, lyg tikrai žinotų, kad jie neturi teisės.
    - Aš sakiau. Ir laišką rodžiau. Tai, vyručiai, kad mane išjuokė, kad suaižė - skudurėliai beliko...
    - Sumušė?
    - Ne. Nemušė. Atsižadėk, sako, vilties bet kada patekti ton tarnybon ir apskritai valdiškon, kai esi baustas karo komendanto. Nors ir labai geras rekomendacijas turi.
    - Banditai!
    - Ypač tas vachmistrėlis Žeimys. Bet suk juos kelmai, užmirškim, - vyras pasipurtė ir prisimerkęs pūtė dūmą aukštyn plonyte srovele, bandydamas, kiek ilgai jo išteks. - Ta istorija pabaigta. Vis tiek, jei bausmė ir nekliudytų, aš negalėjau. Buvau areštuotas tuo metu. O šiandien kas, ar ne dvylikta?
    Eigulys apmaudingai kratė gaurus.
    - Aš jau nedovanočiau, ne.
    - Kam?
    - Visiems. O Špicui dar pridėčiau... Valkiojasi dabar proklamacijomis nulipintu snukiu ir visiems giriasi. Trauksiąs į teismą už medžiaginius nuostolius.
    - Kokius medžiaginius? - pasiteiravo Petras.
    - Sako, dantį auksinį pametęs. Bet nėra ko paisyti, ką kas šneka. Nėra liudininkų, ir kvit. Išgerkim. Per daug jau liūdna. O Tilius atsigavėjo atsakančiai.
    - Pailsėjau.
    - Bet palauk, - eigulys kažką prisiminė. - Ar tu negalėjai vietoj daboklės pinigais? Už parą - penkiolika litų.
    - Ne, to aš nežinojau, - be džiugesio sutiko tą žinią jaunuolis. - Ir kas man iš to? Dvi savaitės - po penkiolika parai. Iš kur aš būčiau paėmęs?
    - Būtume sudėję, - tarė Petras.
    - Niekai. Ir iš viso neverta. Vis tiek baustas. Nepaknisi tu jų.
    Jis pasisuko į langą. Šiltas vėjas duskino langines, supo vielas, šiuleno papurusius merginų plaukus. Atsisegioję sermėgas, kepures atsmaukę, kaimiečiai siuvo turguje, skubėdami apsirūpinti šventiniais pirkiniais ir atlikti, kas reikia. Smuklėn vis daugiau užeidinėjo. Vis garsesne kalba ūžė patalpa, nustatyta staliukais, pabarstyta pjuvenomis. Pora vikrių patarnautojų su rankšluosčiais ant pečių šmirinėjo su pilnais ir tuščiais padėklais, priiminėjo pinigus, atskaitė grąžą.
    - Aš lyg ir nujausdamas. Taip ir traukė šįryt į turgų.
    Petras netrukus turėjo grįžti į mišką. Gal kas pavėžys? Eigulys raitas.
    - Ieškosiu ir aš darbo. Šonai atbuko, begulint ant narų.
    - Darbo bus. Pradės upę kasti.
    - Kokią upę?
    - Vilkiją. Sausins balas.
    - Negirdėjau.
    - Va tai tau, - atsilošė Baikštys. - Tą vakarą, kai susimušei, pasakojau. Gėrėm, aplaistydami didelę naujieną.
    - Neatsimenu, - susiėmė vyras galvą. - Daug ko neatsimenu. Kartais ir iškrinta koks tarpas. Ir vėl išnyra, bet taip neaiškiai...
    Petras pritariamai linkčiojo.
    - Pasitaiko. Galva mat išvargsta. Nebesutalpina. O darbo gausi.
    - Kada pradės kasti?
    - Už kokių poros mėnesių.
    - Nebeapsikenčiu namie. Padirbėsiu laikinai bet kur. O paskui, kaip sakot, žiūrėsiu.
    - Pala. Jeigu norėtum pas ūkininką, tai galėtum mūsų krašte. Doveika klausinėjo vyro.
    - Man vis tiek. O kad jūsų krašte, tai dar geriau.
    - Tai gerai. Jis užeina retkarčiais, - dairėsi aplinkui eigulys. - Tik privengia bendrai toj daržinėj. Jei eina, tai į atskirą kambarį ir ne pro didžiąsias duris. Paklausiu tų berniukų.
    Eigulys nulingavo tolyn į dūmus, į prieblandą. Pranykdamas tarp geriančių, besikalbančių, besiplėstaujančių kaimynų. Ir netrukus jis grįžo tuo pačiu keliu su Doveika.
    - Šitas! Vyras kaip levas!
    - Sveiki, sveiki. Malonu matyti. Šilumos, atrodo, susilauksim, - sveikinosi ir plepėjo Doveika, kaip buvo įpratęs per ilgus valdžios metus savo valsčiuje, kasdien susidurdamas su visokiais žmonėmis.
    Jokių derybų. Tilius sutiko su viskuom, ką jam pasiūlė, numodamas ranka, lyg tai, ką darė, tebuvo tik pramogai ir išsiblaškymui. Doveika turėjo savo papročius ir jų kietai laikėsi. Tik apgailestavo kad nepilniems metams. Bet galima ir mėnesiui. Žmogus yra laisvas. Galop jis pasiteiravo:
    - Kaip būtų pavardė?
    - Telesforas Gelažius.
    - Aha. Gelažius... Ar ne paties tėvuką anais metais kliudė sparnas Biručio malūne?
    - Tą patį. Nesivedė žmogui.
    - Nežinai, kas tavęs laukia. Taigi. O kada galėtumėt pareiti?
    - Šiandien negalėsiu. Ryt ar poryt.
    - Gerai. Lauksim.
    Jis pasiūlė penkinę rankpinigių. Ir sandėrio aplaistymui, ir sutvirtinimui nuo savęs paprašė kai ko atnešti.
    Išgėrė jis tik stikliuką, ir tą patį perpus. Aplaistymui užtenka. Svarbu intencija ir gera širdis. O jis turįs jau susirūpinti ir kelione namolei. Jį, žinoma, stabdė, jį ragino. Kaip čia su vienu - šlubas būsiąs. Jie gi nesirūpino, kaip jam sekėsi nugyventi ir išsilaikyti. Na, ar jis būtų tesėjęs išgerti su visais nors ir po vieną? Su tiek žmonių jam buvo tekę per amžių susitikti.
    - Gerkit, gerkit. Jei nori pamatyti šeimininkę, tai eime.
    Eigulis merkė, skatino. Ar būtina tuojau pamatyti šeimininkę, jis nežinojo, bet, kviečiamas ir kumštomas iš šalies, atsistojo. Ir pasijuto toks didelis, lyg staiga išaugęs, turėdamas prieš save kresną žmogėną. Jaunystėje, be abejo, jis turėjo būti didesnis. Metai vis po vieną svarą ant pečių, ir žemyn, žemyn. Kažin ar jie atsimena tą vakarą Gužienės krautuvėje - perbėgo mintis. Tada jis buvo apžėlęs, šlapias ir nuplyšęs, kaip valkata paskutinis. Ir girtas. Visa bjauri istorija kilo ir vėl nėrėsi kažkur už jo atminties ribų. Apie peštynes jis tai puikiai žino. Pagaliau juk ir nesvarbu. Gali sau žinoti.
    - Štai ir turime naują vyrą.
    - Malonu. Tai važiuosime kartu? - paklausė Doveikos žmona.
    - Aš irgi sakiau. Bet šiandien negalįs.
    - Šiandien negaliu, - patvirtino Tilius.
    Jis matė save lyg veidrodyje, atsimušusį lange, kurį tamsino gretimo namo siena. Balta dėme atsišvietė veidas, dar baltesne marškinių krūtinė. Jis stebėjosi savo ūgiu ir statumu mažam restorano kambarėly. Doveika paspaudė sienoje įtaisytą skambutį. Atskubėjo žvitrus patarnautojas su rankšluosčiu ant peties. Juos pasamdydavo tik didžiųjų turgų dienoms. Nieko stipraus ant stalo. Jie tik pavalgyti buvo užėję. Doveika atsiskaitė ir atsisveikino.
    - Atsirasiu galbūt rytoj, - pasakė Tilius, nes ką nors turėjo sakyti tokiu nelemtu metu. Ir pridėjo nė pats nežinodamas kodėl: - Dviračiu.
    - Blogas kelias dviračiu.
    - Vis kaip nors. Tad iki pasimatymo.
    Aišku, jog prie visų kvailysčių reikia pridėti ir šią - nusprendė Tilius, grįžęs pas draugus. Šie pamažu dažė vaišių likučius. Kaip patikusi šeimininkė? Naujoji šeimininkė. Ir tai skambėjo keistai, beveik nesuvokiamai. Kas tokia moteris galėtų būti jo šeimininkė, jam pasirodė lygiai nepaprasta ir netikėtina, kaip turėti tokią merginą. Vaikščioti su ja, kalbėti. Gal net mylėti ją? Ji net nepasižiūrėjo. Greičiausiai jį stebėjo lange atsimušusiame šešėlyje. Gal matė jo numuštą ranką, tai ir viskas. Ji daug jaunesnė, negu jis galėjo įsivaizduoti. Ir gražesnė. Pačia jauniausia Doveikos dukterim ją palaikytum, ir tai nebūtų per daug. Jis atsiminė tik sulytą tamsių plaukų pluoštelį iš po skarelės aną šeštadienio vakarą. Jos pavidalas tai traukėsi, tai tįso, tartum žiūrint pro langą, kur įdėtas prastos gamybos stiklas, nevienodais sluoksniais susiklostęs ir bjauriai sudarkąs daiktus ir žmones.
    Tos pačios mintys jį vargino ir atsisveikinus su draugais. Jo draugai buvo senyvi, pagyvenę vyrai. O kur jaunimas, kur tie, su kuriais siekėsi išlipti aukštyn? Jie visi nuėjo ir išsiskirstė kas sau. Jis pasiliko vietoje ir tuo pačiu pasiliko nuo visų. Net nuo tų žavių mergaičių, ne taip seniai dėvėjusių trumpus sijonėlius ir žaidusių tam pačiam mokyklos kieme. Jos šiandien jau su motinišku rimtumu stumdo vaikų vežimėlius ir nusisuka, jam praeinant gatve.
    Jokio svaigulio galvoje, tik bjaurios nuosėdos ir kartumas. Ir besiskirstančio turgaus vaizdas, kur lieka pats nereikalingiausias šlamštas ir atmatos, kėlė jam graudulį ir nykumą. Bet jis nemanė gailėtis šios kaskart vis labiau tuštėjančios vietos - gatvių, aikštės ir paties miestuko. Nebuvo čia nieko verto prisiminti ir nieko, saistančio su praeitimi. Ji atitolo savaime, jam nedarant jokių pastangų išsilaikyti. Neatsigręždamas galėjo eiti ir palikti užpakaly. Ir paliko. Pietų vėjas padvelkė nuo dirvų, nuo miškų, mėlynuojančių toli, horizonto krašte. Jis užuodė eglišakių dūmų ypatingą kvaptį. Ir gyvų sakų, apliejusių rankas. Ir šilumą tartum iš blėstančio ugniakuro, ateinančią kartu su plėnimis.
    Ir jo krūtinę apnešė plėnimis. Tuojau pat, nelaukdamas net vakaro, jis baudėsi pasinešti tąja kryptimi. Gyvai kaip niekad sušvito Agnės šilkiniai plaukai. Ten, už tų saulėje pasmėlusių miškų.
    Ten pat ir jo naujoji šeimininkė nuvažiavo su savo senu vyru.