KETURIOLIKTAS

    Ant tilto, turėklų įsikibusi ir persisvėrusi, stovėjo Agnė. Ji žiūrėjo į vandenį ir laukė.
    Jeigu nieks neateis ir jos neišgelbės, ji šoks į patiltės duburį ir nusiskandins. Ir galės tada džiaugtis, galės žinotis motina, kai ištrauks ją negyvą ant kranto ir paguldys ant žolės. Galės lakstyti ir plaukus rauti, galės vadinti visokiais vardais ir garbstyti... Nebeprikels jos niekas. Tada bus jai geriau. Tik jai nepatiko, kad greičiausiai į bažnyčią jos karsto neleis nešti ir laidos už tvoros, kur jau keletas panašių skenduolių ir pakaruoklių guli. Tas truputį vėsino jos iškilnios pomirtinės eisenos įsivaizdavimą. Ir tėvo būtų gaila. Jis toks ramus ir geras visada. Ir dabar juk jis pasakė:
    - Neužsipulk taip ant vaiko. Nesvilina nieks pauodegio. Pirma turim gerai apsvarstyti, ar verta, ar ten ji rimtai galvoja. O jei mergaitės netraukia, tai ir nėra kaip stumti. Pažiūrėsim.
    - Tuos reikalus jau palik man. Aš iki panagių išsišnekėjau su jos krikštomočia. Mergaitės laukia laimė.
    Tėvai grįžo pavakary gerokai išvargę, bet pilni geros nuotaikos ir lauktuvių. Milė vaizdingai pasakojo, kokia baisi buvusi naktis, kad lietus jau ne kibirais, o upėmis pylęs, ir taip klaikiai žaibavę, jog jos maniusios abi su Agne, kad uždegs visus miškus. O griaustinio tai nė apsakyti nesą kaip. Trenkė į liepą. Nuo viršūnės iki šaknų išvarytas griovys, žievė nuplėšta, šakos apsvilintos. Jos abi su Agne - ji vėl pasižiūrėjo į seserį - išdrebėjusios visą naktelę kaip epušės lapai.
    - Tau, Agnyt, pasakysiu naujieną, jog iš karto išsižiosi, - pradėjo motina.
    Taip, Agnė išsižiojo ir sustingo toj padėty, išgirdusi tą naujieną. Jos krikštomočia ją tučtuojau norinti pasiimti. Ji,vyriausia tėvo sesuo, Agnės teta, palikusi našlauti, jau gerokai apsenusi, tačiau dar žvali ir įžvalgi, turinti žemės prie miestelio ir namus prie bažnyčios. Ji tad norinti pasiimti mergaitę, ją įdukrinti ir užrašyti ir namus, ir žemę. Ją nukaršintų, jos gražiai nugyventų sau, viena kitai padėdamos. Ją išleistų už vyro. Ji jau turinti numačiusi padorų vaikiną ir esanti kalbėjusi su juom ir net atvaizdą jam rodžiusi. Agnė jam baisiai patikusi. Taip krikštomočia ir sakiusi, žodis žodin.
    - Nevažiuosiu! - suriko Agnė. Ir suriko gal per smarkiai, kad net tėvas virtuvėje sukluso.
    Toji žinia kaip griūvantis medis visu smarkumu ir svoriu trenkėsi ant jos ir paliko ją be žado. Nesibaigiantis, perpintas žavesiu ir pasigėrėjimu motinos pasakojimas ją išlaikė padėtyje. kad ji nesijautė, ar gyva, ar mirusi. Juodi grubūs nagai plėšė jos širdį ir traukė per gerklę. Tie nagai buvo džiūgaują motinos žodžiai. Ir kai pajuto, kad jau gali ištarti. suriko:
    - Nenoriu, mamyt! Ne, ne...
    - Nu jau, nu jau?
    Ji išlėkė pro duris ir, sukritusi ant suolelio pasienyje, prapliupo kūkčiodama ir trūkčiodama pečiais, rankomis užsiėmusi veidą ir užspaudusi akis.
    - Kas tai ožkai užėjo? - susirūpino motina.
    - Nenori vaikas namų palikti, - ramiai svarstė tėvas.
    - Nevaro nieks jos iš namų. Tik ko čia trintis dviem mergom? Sakytum, drignėmis būtų kas užgirdęs mergiščią.
    O mergiščia nesirūpino, ar jos per daug čia namuose, ar jos labai trūksta ten, pas krikštomočią. Ji aiškiai žinojo viena: turi būti ten, kur jos mylimasis. Ji turi pasilikti čia, kur sutiko savo didžiosios laimės rytą. Kur prasidėjo jos gyvenimas kaip ugninės saulės kamuolys, skriejantis vis aukščiau ir aukščiau. Ji tikėjo tokiu gyvenimu ir tokia saule, kuri niekad nepakrypsta į vakarus. Kaip traškus ir svaiginamai baltas sodo žydėjimas buvo toji diena, ta pirmoji, niekad nepažinta ir net neįstengta nuspėti. Viso miško, visų jaunų pavasarinių ūglių nesulaikomu veržimusi į saulę ji buvo pasišokusi ir atsiplėšusi staiga nuo visa, kas dar vakar buvo, kas buvo kvaila ir vaikiškai menka. Ji turėjo pasilikti čia, nes čia jos numylėtas. Ji turėjo būti taip arti jo, kad galėtų per dieną sekti jo žingsnius ir, vakare sulaukusi, kristi jo glėbin. Ji turėjo būti ten, kur jis, ir eiti ten, kur jis eis, nors jis eitų ir nežinia kur.
    O motina kalbėjo, kad jos laukianti laimė. Nieko ji nežino, nieko ji nebeišmano ir nieko nebeatsimena, tartum ji jau būtų pasiekusi šimtą metų. Arba niekad nebūtų buvusi jauna. Tegul nesiūlo laimių, kai laimę jau ji pati laikė savo rankose, ir laimės rankos ją glėbė taip karštai, taip kietai, kad ji begalėjo tik numirti. Ir nieko kito.
    Visą dieną ji buvo nešama tų karštų vaidinių, nejausdama žingsnių, negirdėdama savaime ištrūkstančių žodžių. Ir buvo taip gera, kad nieks nevaržė jos išsisakymo krūmams, laukams, daržo žolei ir baltam, lengvam debesėliui, krypuojančiam aukštai aukštai.
    - Mile, Miliute... Ok, kada nors aš tau pasakysiu...
    Pripuolusi ir apkabinusi seserį, glaudėsi, nes tarpais rodėsi, jog jai vienai bus per daug ir ji neištvers. Milė šypsojosi tingiu, geru vyresnios sesers šypsniu, užmiršusi kasdienius susikirtimus, apsistumdymus ir barnius. Kiek čia seniai stovėjo atremtas į sieną dviratis. Ir ant tos kėdės sėdėjo jis, nenuleisdamas nuo jos akių, suspaudęs ranką savo delne ir antrąja mėgindamas paglostyti jos plaukus. Nedrąsus, geraširdis vaikinas.
    Visą ilgą dieną, niekieno netrukdoma, niekam nekliudydama, ji dainavo savo ilgesį ir meilę. Ir krovė lūkesčius ateinančiam vakarui. Širdis skambėjo, širdis plėšėsi kaip įpūsta liepsna, kaip vėjo pagairėje pakabintas varpelis. Karštligiškai blizgančiom akim, ji žvelgė anapus upės, kur ant kalno, tarp aukštų senų medžių, tik spėjamai gumšavo sėdyba ir dirbo joje žmonės. Ten jis, ten jo žingsniai ir ten jo didelių tvirtų rankų mostai. Ji spėliojo, ką jis veikia kiekvieną valandą. ir, įtempusi klausą, bandė sugauti vėjo atnešamus garsus ir juose atskirti jo balsą. Jo balsą ji būtų atskyrusi iš tūkstančių, iš viso pasaulio. Ir ji žinojo, kad jo žvilgsniai ir mintys taip pat nukreipti jos pusėn, ir jie pusiaukely susitinka.
    Ji nebegalėjo ištverti namie, kur motina apsisukdama pasakojosi, kaip buvę ten ir kaip gerai viskas pavykę. Vakaro ji laukė kaip išganymo, vakaras turėjo atnešti jai suraminimą. Nevažiuos ji ten, tegul nemano, kad taip lengvai ji duosis suvystoma tartum mažametė, ir apgaunama vylingais pažadais. Ji nieko neprašė, nes ji pati turėjo viską. Meilė yra tokia, kad tereikia jąja pasikliauti, o visa kita ateina savaime. Ir apskritai kas tas visa kita? Visa kita yra niekai. Staiga ji prisiminė, kaip mama sakė, jog teta jau jai ir jaunikį parinkusi. Ir jam baisiai patikusi jos fotografija. Ją pagavo nuožmus pyktis. Ji pasijuto baisiausiai įžeista tų piršlybų. Kaip jos drįsta, tos senos moterėlės, kištis į jos švenčiausią. jos vienos, kaip širdis ir siela tėra viena, reikalą. Ji laikė tai nuoskauda tam, kurį jau ji buvo pasirinkusi ir be kurio negalėjo būti nieko kito.
    Ežios takeliu ji nusileido pakalnėn. Ji žinojo, kad jos pasiges ir ieškos. Bet Milė pasakys, kad ji nuėjo pas eigulį. Ji šiandien tokia gera. Bet tegul. Ar ji turi vien tik klausyti ir pildyti kitų užmačias? Ji vaikščiojo paupio pievute, slapstydamos už medžių, stabtelėdama ir prisėsdama. Rasa plovė jos kojas, šakos prisiliesdamos kedeno plaukus ir įšilusios dienos kaitros pilnais lapais braukė veidą. Dabar jau jis yra baigęs darbą ir grįžęs iš lauko. Sėdi prie viralinės ir aunasi kojas. Julė šaukia vakarienės. O gal dar ne? O gal jau yra pavalgęs ir ateina? Vis tiek jis ateis. Jis žino, kad yra laukiamas. Ir kad taip begaliniai jo pasiilgusi. Tik jis nežino, kokia ji vargšė ir nelaiminga. Todėl ir turi jis ateiti. Ji stovėjo ant tilto ir laukė.
    - Agne!
    Jos keliai suvirpo. Ji buvo per daug nukamuota lūkesčio nerimo ir tyliai pasviro jo pusėn. Po valandėlės ji sušnabždėjo:
    - Eikim iš čia. Manęs pasiges ir pradės ieškoti. Gal jau ieško?
    - Kas?
    - Namiškiai.
    Žemai, po juodalksniais ir ievų krūmais, ginami stataus kranto, paaukštinto išplaukusiais rugiais, jie susėdo, ir ji pasiskundė:
    - Mane nori išvežti.
    - Kur ir kas tokie tave nori pagrobti?
    - Motina mane nori atiduoti tetai.
    Tilius suprunkštė.
    - Aš nesijuokiu. Visai rimtai, Tiliau.
    - Juk tu ne daiktas, kad atiduotų ar dovanotų.
    - Krikštomočia manęs užsigeidė.
    - Na, kas jai užėjo?
    - Ir užrašyti žemę ir namus prie bažnyčios nori.
    - Visai neblogai...
    - Ir jaunikį jau turi parinkusi, - tęsė, jau beveik įsižeidusi.
    - Ak, ir jaunikį. O maniau, kad jei namai prie bažnyčios. tai tave davatka padarys.
    - Koks tu bjaurus! - protestuodama ji atsitraukė, palikdama pusės sprindžio tarpelį.
    - Bet aš tavęs neduosiu. Ką tada tos tavo tetulytės darys?
    - Tikrai? - ji vėl prisiglaudė ir užmetė ranką ant jo tamsiai įdegusio sprando.
    - Kaip mane matai.
    Nuo pradžios iki galo papasakojo, ką žinojo, ir kokia neviltis ją buvo suėmusi, kaip ji verkusi ir net pasiskandinti ketinusi, jei jau jokios išeities nebebūtų.
    - Dieve brangiausias. O tu dar norėjai pasijuokti.
    Jis purtė galvą. Ne, jis nenorėjo.
    - Kas čia beliktų. jei tu išvažiuotum?
    - Aš nenoriu. Aš nevažiuosiu. Juk tu mane myli?
    - Agne?
    Ar ji ko nors klausė? Ji šnabždėjo taip sau. Ji nereikalavo jokių priesaikų ir patvirtinimų. Ji tikėjo viskuom ir kitaip negalėjo. Ji tebebuvo dar tokia jauna, ir jos gyvenimo patirtis neviršijo vienos dienos tarpsnio. Nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Skausmingai saldaus šiurpo tebebuvo pervirš jos sąnariuose ir širdyje. Išskėstomis rankomis ji bėgo pasitikti savo mylimojo.
    Žvaigždės siūbavo. Kai kurios iš jų krito į medžius, kitos leidosi dar žemiau ir vėlėsi į vešlią žolę, kur ilsėjosi jos šviesiaplaukė galva.
    - Žinai, kad mūsų liepą sutrankė perkūnas šiąnakt?
    - Argi?
    - Ir pameni, kaip mes ketinome po jos šakom pasislėpti nuo lietaus?
    Taip, jis ir tą atsiminė. Jie kažką tada kalbėjo.
    - Ir kokia mintis mane buvo apėmusi. Aš ketinau tau kada pasakyti. Mane traukė po liepa. Aš norėjau ir bijojau. Aš norėjau, kad mudu nutrenktų žaibas, ir atrastų mus žmonės susikibusius, negyvus ir tom pačiom akim. Ir aš galvojau, kaip būtų buvę gražu. Niekas jau mūsų nebebūtų galėjęs išskirti. Amžinai, amžinai. Bet tai juk nelabai gudru?
    - Ne, nelabai. Nepasakysiu, kad tai visiems patiktų.
    - O tau?
    Jis lėtai judino galvą.
    - O man kartais užeina tokios nykios mintys. Užsimerkiu ir matau, kaip neša mane. O varpai skambina, skambina... Tik kažin ar mus laidotų šventintoje vietoje?
    - Bene tai svarbu?
    - Aš nežinau... Juk mes nesusituokę. Ir ką tada kalbėtų žmonės apie mus.
    - Velnio akį visiems jiems. Aš jau mokėčiau nasrus užkimšti, nebijok.
    - Žinau, jog tu labai smarkus. Ir tavęs visi bijo, kaip ugnies. Neužmiršo dar, kaip tu trankei prižiūrėtoją pavasarį. O aš nebijau, - tartum gėrėdamasi savo drąsa ir savo pasirinkimo puikumu, ji apsisuko, įsisprendusi į šonus, ir paduskeno jį už marškinių.
    - Nusispjauti, kas ką šneka. Nebus kada ir gyventi, kai visų klausysies. Ot, pasigausiu vieną kitą, pereisiu keliais per muziką ir liausis.
    - Vai neprasidėk, Tiliau. Bet kas tavo rankai?
    - Niekis. Nuspaudžiau.
    - Kaip nuspaudei?
    Išsisukti nebebuvo kaip. O manė nuslėpti, ir jau mažai betrūko, kad nebūtų pastebėjusi.
    - Labai skauda?
    - Kur ten skaudės?
    - Neapgausi manęs. Dėl menkniekio nebūtum apsirišęs ir dėjęs vaistų.
    - Kokių vaistų?
    - Bet kokių. Aš užuodžiu, - ji apžiūrinėjo ranką, pilna susirūpinimo ir nerimasties, bijodama prisiliesti, kad neužgautų, ir tik nuo tolo, švelniai paglostydama, kaip yra glostomas iš lizdo išimtas nepaskrendantis paukščiukas. - Ir kas taip gražiai aprišo?
    Kas aprišo? Pats apsirišęs. Padėjęs, tiesa, piemuo, tasai šlubasis. Esanti Doveikos šeimyninėje tokia lentynėlė, kur laikoma vaistų, kaip jodo ir kitokių, jei kas nusimuša ar įsipjauna. Dėl niekų juk nelėksi į miestą. Ir aprišimui tvarsčio ritinėlis. Nors tasai be reikalo, nes lygiai gerai tinka bet koks skudurėlis. Apie šeimininkę jis neužsiminė. Ir kodėl - jam pačiam liko neaišku. Ar bloga buvo kas tarne?
    - Čia jau Monikos išmislai, - nutarė Agnė, išklausiusi pasakos ir turėdama galvoj vaistų lentynėlę. Ji gal nuspėjo teisingai, tik dėl jų laikymo vietos per lengvai davėsi klaidinama.
    Jiedu atsisveikino, nes ji prisiminė motiną ir jos siaubingus planus. Nors jie jau ir buvo netekę savo aštrumo ir ji pati prisisėmusi narsos ir besąlyginių užtikrinimų, tačiau per daug įsierzinti nenorėjo. Tikriausiai jau jos ieškojo. Atsisveikino karštai ir dūsaudami, prižadėdami susitikti, kada tik bus galima. Eikliu stirnos šuoliu kiūktelėjusi per griovį, nušnareno ežia ir pranyko sodelio krūmuose.
    Šuva suinkštė iš džiaugsmo, ją pasitikęs. Jis tebestovėjo antkelio ir girdėjo. Gal net durų atsargų brakštelėjimą. Naktis buvo sklidina, nebesutalpinanti, plūstanti per kraštus savito, džiūgaujančio gyvenimo.
    Jo buvo per daug vienu metu, tokiu trumpu laiku, koks yra vienos dienos ir nakties eigoje. Keliai linko. Jis skubino pasiekti lovą ir išsitiesti. Nuspausti pirštai nebent lengvesnį darbą žadėjo, o laikas, o valandos tos pačios.
    Nejaugi jam būtų pradėję sektis? Ir būtų pavykę užkelti koją ant tokios žemės pėdos, iš kur viskas pasiekiama, iš kur galima pradėti kelionę? Arba pasilikti visados toje žemėje, nieko daugiau nebegeidžiant?
    Kokie gi jo planai yra buvę anksčiau?
    Jis norėjo užaugti, pasidaryti savarankus ir nepriklausomas nuo nieko. Tėvo jis anksti neteko, greičiau, negu pradėjo tikti jo palikti batai. Parvežė jį iš Biručio malūno tuose pačiuose ratuose, ant tų pačių šiaudų, kurių buvo pats visą glėbį įsidėjęs išvažiuodamas. Pūtė geras vėjas, tėvas skubėjo su maišais, nes vėjiniame keliais centais pigiau. Šiaudai buvo prižliurkę kraujo iki pat vežimo dugno ten, kur gulėjo tėvo galva. Jį parvežė sustingusį, atšalusį ir greičiausiai jau buvo miręs, kai atrado jį gulintį. Kas jį traukė atidaryti malūno dureles į vėjo pusę? Kokia baisi jėga slypi užmigdyta vėjinio malūno sparnuose! Gal jis susimaišė, užsigalvojęs apie rūpesčius ir bėdas! Tik žingsnį nuo slenksčio tespėjo pažengti, kai girgždėdamas ir svyruodamas nusileido iš viršaus sparnas. Jis išgulėjo taip ilgai, kiek truko pripildyti prie latako maišą. Kai miltai užsikimšo, jį pradėjo šaukti. Paskui pamatė dureles atdaras. Jis gulėjo ant žolės, o sparnai vienas po kito lyg iš debesų leidosi, girgždėdami ir dūsaudami. savo smarkumu patraukdami iš vietos visą malūno kūgį ir tuojau kildami aukštyn. Kaip niekur nieko. O Gelažius gulėjo negyvas. Taip nusakė jį atvežę, patsai Birutis ir kitas žmogelis. Prie šulinio jis plovė sukruvintą drabužį. Per arti buvo suėmęs jo pečius, keldamas į vežimą, ir, matyt, netyčia prisiglaudė galva.
    Tėvas buvo niūra ir nekalbus. Lieso veido, geltonais ūsais ir retais šviesiais antakiais, jo žvilgsniui teikusiais gerumo ir platumo. Jis turėjo trūkį ir prieš kokius orus skųsdavosi negalavimais. Poakiuose apie nosį, taip pat ant rankų buvo pilna mėlynų taškų ir brūkšnelių, tartum, rašalo buteliukui sudužus, aptaškytų ir niekad nenuplautų. Tilius ir kili mažesnieji ne kartą yra bandę paseilintais pirštais nutrinti anuos mėlynus taškus. Tėvas tikino, jog tai akmens anglių dulkės, įsiėdusios į kraują ir matomos po oda. Ir nenutrinamos. Bet tikėti tuom kažkaip nesinorėjo vaikams. Namiškiams jis tik atrodė niūra ir lyg piktas visą laiką, o kiti sakė, jog tai aukso širdies žmogus. Dargi sakydavo, jog jis moka taip papasakoti. kad reikia klausytis švarką nusimetus. Jis turėjo apie ką šnekėti. Grįžęs iš kur nors ir išgėręs alaus, jis neidavo tuojau gultis, o prisitraukęs kaladę prie židinio, kaišiodavo žabus ugnin. Galvą pakreipęs, žiūrėdamas kažkur per priežados viršų. Anglių ir liepsnos atašvaistose jo veidas darydavosi tai raudonas, tai auksinis, o ūsai - lyg iš smulkučių vario vielelių nupinti. Jis pašnekėdavo apie Škotiją ir jos miestus - Glazgovą ir Edinburgą, apie darbus kasyklose. po kalnais. Ten jį apimdavęs tokis liūdnumas, jog giedodavęs šventas giesmes, ypač tas, kuriomis apgiedami ir apgarbstomi mūsų mirusieji šermenyse. Kas kartas jam atrodydavę. jog jis gyvas leidžiasi į kapą ir iš jo nebeiškils. Tačiau vietoje namo jis dar patraukęs per vandenis toliau, nes labai norėjęs susispausti grašį, jeigu jau kartą išėjęs į svietą. Pasiekęs Čikagą ir dirbęs šlokjarduose, arba gyvulių skerdyklose. Ir ten jam nepatikę su negrais - juodaisiais, tad įsitaisė geležinkelių kompanijoje, vadinamoje Santa Fe. Didelė tai buvusi kompanija ir turtinga. nes mokėjusi savo darbininkams grynu auksu. Kas savaitę sustodavęs vagonas, apkaustytas geležim ir saugomas dviejų ginkluotų vyrų. Kasininkas semdavęs aukso dolerius stačiai iš maišo. Taip, tikrai iš maišo. Žinoma, tiek kiek uždirbta. o uždarbiai buvę menki. Bet auksinių pinigų maišus jis buvo matęs.
    Jis grįžo metai prieš karą. Spėjo vesti, padėti dolerius į banką ir jau dairėsi ko nors geresnio. O iš to gerumo liko tik tiek, kad visą kamaros sieną galėjo nulipinti rusiškais rubliais. Jeigu būtų buvę tie Sanla Fe kompanijos mokamieji aukso doleriai ar net paprasti - popieriniai, šiandien jie kitaip gyventų. Žinoma. Dar jis turėjo kažką parodyti godiems kaimynams. Ir tai buvo ropės pavidalo butelis, pagniaužtas viename šone ir tame įgniaužime su dviem duobutėm, kaip tik suimti pirštais. Kamštis užsukamas, sidabrinis ir taip įtaisytas, kad tiko vartoti vieton stiklinaitės. Ant to įstabaus butelio švietė įrašas WHISKEY. Galėjo aiškinti, kiek tik nori, kad tas žodis reiškia nieką kitą kaip degtienę, bet vaikams, klausantiems tėvo istorijų, jis buvo didesnis ir svarbesnis. Kažin kas paslaptingai iškilnaus. Kas degtienei pažymėti vartos tokį nenusakomą žodį, kai ir be jo, tik pauosčius, puikiausiai susivoksi, kas butelyje kliuksi? Kartais jis rodydavosi toks didelis, baisus ir juodas kaip negras su peiliu, nuo kurio smūgio tėvas atsigynė, tik spirdamas jam į blauzdą. Arba kaip tas su kukurūzine pypke juoduose dantyse ir išpūstu žandu nuo kramtomo taboko, šiustelėjęs žiupsnelį pelenų į akis ir pilnoje praeivių gatvėje išnarstęs kišenes taip vikriai, jog jis nenorėjęs priimti jam atkišto dolerio, manydamas, kad tai už akių prikrėtimą. O jis buvo iš jo paties piniginės. Ten mat ir vagys laikąsi tvarkos - palieką vieną dolerį tramvajui, alui ir užkandai. Buvo tai ano pasaulio, milžiniško ir masinamai purtančio, tėvo pereito beveik basomis kojomis, maža nuolauža, čia atvežta kaip akivaizdus įrodymas.
    O prieš tai jis tarnavo kareiviu. Du mėnesiu su viršum išsitrynė ant šiaudų vagone, kelionėje per Sibirą, Baikalo ežerą ir Mandžiūriją. Kunkūzai ir japonai juos mušė, o jie tik bėgo. Peršautu petim jį nešė arklys tol, kol pajėgė išsilaikyti, užsigulęs ant karčių. Paskui pabudo lauko ligoninėje.
    Tėvo jis neteko per greitai. Rodos, dar nebuvo išklausęs visų jo pasakojimų. Jų dar daug turėjo slypėti po jo pliktelėjusia kakta, blizgančia it varis priežados žarijose. Jis daug ko ketino klausinėli, sulaukęs tinkamų metų. Ne, per greitai. Tuo labiau kad be jokio pasiruošimo ir perėjimo patsai turėjo užimti jo vietą. Visi už jį jaunesni, o motina prispausta nusiminimo ir vargo. Tai, kas buvo taupoma ateičiai, teko paimti ir vartoti, nelaukiant nė subrendimo, nė tinkamo laiko. Jis lik stebėjosi, kaip šitoks netvarkingas jo jaunų jėgų pustymas neatsiliepė. Užaugo, peržengdamas vienu didžiuliu žingsniu tarpą, kuriam kitiems prireikdavo keleto metų. Jo vaikystė buvo numesta užpakalin. Ji buvo perlėkta šuoliu, peršokta vienu pasispyrimu.
    Savo mokytojų ir patarėjų neteko labai anksti. Turėjo sukaupti atmintį ir sužadinti vaizduotę, kad atgaivintų tam ar kitam atvejui reikalingą vaizdą pavyzdžiui ir palyginimui. Kaip būtų daręs tėvas jo vietoje? Gal taip, o gal priešingai? Pasiklausti jau nebebuvo kaip, nors ir didžiai knietėjo. Ir nors jo nelaikė nė labai išmintingu, nė per daug gudriu. Kaip ir to prieraišumo, kurs žingsnį jungia žingsniu ir mostą suriša mostu. Niekad jis neprisiglaudė šiltai ir nepešiojo ūsų, dargi jautė savotišką baimę ir baimę ne vietoje - kad nepasakytų, jog tai negerai. O tačiau jis pasiliko didžiulis medis, peraugęs mišką ir vienišai rymąs ant jo. Matomas iš visų pusių, teuždengiamas tik debesų ir nakties.
    Ir jį tokį didelį jis pats išaugino Jau vėliau, nuolatos darydamas palyginimus ir daugelyje vietų rasdamas jo pranašumą. Tėvas tikėjo ateitimi ir dėl jos nieko nesigailėjo. Jis giedojo graudžias giesmes, laidodamas save kasyklose po kalnais, žinodamas, jog, išlipęs iš jų, galės daryti savo. Jis nepabūgo ir toliau nusikelti, kad tam savarankumui paruostų tvirtesnius pamatus. Svetimi kraštai jam tebuvo kaip ūkis, kuriame dirbdamas telaukia sutarto laiko ir užsidirbtų pinigų, kad galėtų tučtuojau išeiti. Tai, o ne kas kita, jam ir jėgų teikė iškęsti ir ištesėti. Jis likėjo laikinumu vardan to, kas turės ateiti, kaip jauna motina, laukianti savo pirmagimio. Jeigu tas jam nepavyko, tai niekas dėl to jo ir nekaltino.
    Tiliui viso to trūko. Jis pavydėjo tėvui jo kelionių, jo pasaulio pažinimo, bet ne vargo fabrikuose. Jis svajojo apie anuos kraštus ne darbininko ir skurdžiaus vaikino akimis, bet tokio, kurs gali visur eiti ir viską matyti. Ir pasiimti, kas patinka. Jis daugiau žinojo už tėvą, ir jo akiratis buvo išplėstas skaitytų aprašymų. Knygos jį buvo apgadinusios, duodamos ne tikrovę, o tik jos atšvaitus, krintančius į jautrią ir imlią jaunystės širdį.
    Jis norėjo gyventi dabar, tuojau pat. Toli toli yra šalys, kurias tereikia pasiekti, kad pasotintų alkį. Bet kaip? Jis to nežinojo. Kur slėpėsi jo negalia? Ar negalėjime žengti pirmą tvirtą ir nulemiantį žingsnį, ar nedalioj, kurios prakeikimo žymę pradėjo jausti gana jaunas. Matydamas aplink save galinčius daryti tai, kas jam neprieinama, išugdė nepasitikėjimą savim ir menkavertiškumo jausmą. Nebūtinai tai turėjo būti dideli dalykai. Jei jis negalėjo įsigyti dviračio ir su kitais važiuoti ten, kur jie, jei jis dėvėjo aptrintą švarką ir prastus marškinius - jis nebenorėjo maišytis tarp geriau atrodančių. Jis nebedrįso užkalbinti mergaitės vien dėl to, kad ją matė šokančią su kitais, šaunesniais jaunuoliais. Šaunesniais, tik jo manymu. Jis traukėsi savin, jis niekino visa, kas ne jo, ir kaip tik dėl to, kad negalėjo jo būti.
    Knyginis, išskaitytas pasaulis ėjo savo ruožu šalia jo, tik papildydamas trūkumus, tai pakeldamas dvasią, tai ją smukdydamas visai ne vietoje. Ilgą laiką jis vien tuom ir tesirėmė. Per daug anksti turėjo atsidurti vienas, ir tai suformavo nevykusį, išpūstą ir sudarkytą pasaulėvaizdį. Ir tą pradėjęs jausti ir matydamas jo pragaištingus padarinius, jau negalėjo taip paprastai atsitiesti. Tam reikėjo pastangų. Jo pastangoms niekas neskatino. Jis tik graužėsi ir laukė. Vieną dieną turėjo susijaukti dangus ir išrauti medžius su šaknim. Karšto, audringo ir nusiaubiančio vėjo jis laukė.
    O matė taip nedaug ir lygiai nedaug jam būtų užtekę. Kartais pagalvodavo, kas būtų atsitikę, jei ne ankstyva tėvo mirtis? Gimnaziją jis būtų baigęs, ir kas po jos? Ką jis būtų pasirinkęs? Ar jo jaunystės aistros būtų buvusios apmalšytos mokslo ir žinojimo? Siekti mokslo vien dėl baltų rankų ir patogaus gyvenimo jam taip pat atrodė kvaila ir visų tų išvargtų metų ir paties mokslo paniekinimu. Kam, jei ir be jo tūkstančiai gyveno ne blogiau ir nesiskundė. Dargi džiaugėsi neapsikrovę sunkia pažinimo našta. Jų laimė kaip tik rėmėsi akiračio siaurumu, kaip tik ji puikiausiai tarpo jo užbrėžtame rate, neįsileidžiant vidun ieškojimu rusenančio nerimo. Jei tik geras kąsnis siekimų viršūnė, tai iš tikrųjų kam? Ne žinių gausume, o žinojime, kaip prieiti, tūnojo tasai magiškasis raktas.
    Užaugęs ant žemės ir nuo mažens savarankiškai dirbęs, tačiau nepasidarė tikru ūkininku. Tąja kryptimi pasibausti jam neleido išimtina šeimos padėtis. Jis vyriausias. Jis negalėjo vienas ant savo galvos užsikrauti brolių ir seserų paruošimo ir išleidimo gyveniman, ko nebūtų išvengęs, pasilikdamas žemės paveldėtoju. Jos per mažai tokiam būriui ir dalintis nėra iš ko. Jis lengva širdimi atsižadėjo pirmgimio teisių, vildamasis neprapulti. Ir džiaugėsi matydamas, jog brolis kiečiau imasi ir kitaip žiūri į reikalą. Tėvo paliktai žemei ir savo artimiesiems jis jautėsi atidavęs pakankamą duoklę - šešerius savo jaunystės metus. Jis turėjo ištverti iki kariuomenės. Ji kilo prieš akis ir tuo pačiu naujas etapas, naujas skyrelis jo kely.
    Nieko gudraus nebuvo pasidaryti puskarininkiu. Dar kažin ar to laipsnio jis būtų išvengęs. Puskarininkių mokyklon rinko pačius smarkiausius, ir, jei jis ne iš tokių, tai bent labiausiai apsitrynusių ir gerai atrodančių. Vadams jis įtiko net nesistengdamas, ir jau visiškai galėjo tikėtis pasiūlymo pasilikti daliny liktiniu. Tokį pasiūlymą jis gavo. Ir galėjo jį tuojau pasiųsti po velnių. Nes, jam tarnaujant, buvo taip patvarkyta, kad pasiliekantieji liktiniais turi dar pusantrų metų išbūti kandidatais ir tik tada laukti pilno atlyginimo ir visų priedermių. Tegul pasikaria ir tegul liekasi tie, kuriems neatšipo dantys nuo bendro katilo sriubos ir slankiojimo su žydmergėm miesto sodo pakraščiais. Vienas įvykėlis jį galutinai nustatė prieš kareivišką karjerą ir paliko slogų prisiminimą.
    Gražų vasaros sekmadienį septyniolikametė sesuo sėdo autobusan ir atbildėjo aplankyti brolio ir miesto pasižiūrėti. Jis aprodė jai bažnyčias, aikštes, parkus. Nusivedė į kiną, kur garsinis filmas ją stačiai sužavėjo. Užsuko kavinėn pasivaišinti ledais. Lydint autobusų stotin, prie namo, ant suolelio sėdinti senyva moteris su plunksnom prie kepurės ir šuniuku skreite rūsčiu balsu tarė:
    - Tokia jauna, tokia graži margaitė, ir kaip tau ne gėda vazotis su kareiviu? Fi, čiu!
    - Ką ji sakė? - įsikibdama tvirčiau į ranką. sušnabždėjo sesuo.
    - Et... Supaisysi. ką tokia pelėda sako. Na, kad tu graži ir jauna, sakė...
    - Bet juk tu ne kareivis? Tu puskarininkis? Ir tau kiti pagarbą atiduoda, - gėrėdamosi jo pablizgintais antpečiais, stebėjosi mergaitė.
    - Tai... Bet tai tas pats biesas.
    Jis paspaudė žingsnį ir galvojo, ką tai šunininkei paleisti į jos susivėlusį kuodą.
    Su geromis kuopos vado rekomendacijomis jis įniko rašyti prašymus. Vienas kartas nemeluos. Tai tikrai. Rudenį ir žiemą jis išlaikė. Ir sulaukė. Ir tegalėjo pasakyti - kas iš to? Leisdamas maloniai laiką valsčiaus daboklėje, svarstė iš visų pusių kvailai susiklosčiusią padėtį, ir vieloje gailesčio ir susikrimtimo dėl prarastos nepasikartojančios progos jam kilo atkarumas ir pyktis. Jame pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuomi, ir su pasitenkinimu nusprendė, jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs. Nebūtų drįsęs - paprasčiausiai. Ir nejau tik dabar suaugo į vyrus ir pajuto jėgą? Tos jėgos tūnota ne vien raumenyse. Į jį žvelgė lūkestingos akys. Jo ilgėjosi ir tiesė rankas į jį. Tereikėjo tik nueiti ir pasiimti.
    Jis tik dabar tesužinojo, kaip baisiai buvo išsiilgęs moters.
    O tai jau buvo labai daug. Taip daug iš karto, jog sukosi galva. Jis viską turėjo čia pat, ranka pasiekiamai. Jis dainavo visa gerkle, atlikdamas pačius sunkiuosius darbus, ir jie slydo lengvai, lyg žaidžiant, lyg pramogaujant. Jis mažai bemiegojo naktimis. Laukė pokaičio valandos, ir tos užteko atgauti jėgoms ir nejausti nuovargio. Ir vėl giedriom akim stebėti saulės lanką, svyrantį žemyn. Ji nusileidžia, ir šešėliai atslenka iš miškų, iš tyrelio, iš ežero jo vidury. Su rūkais, su varlių kurkimu. su ūbavimu nakties paukščio. Pati naktis užeina.
    O ten ji stovi ant tilto ir laukia.