PENKIOLIKTAS

    Būtų jau geriau nevažiavęs į turgų. Tokius reikalus ir žmona galėjo atlikti. Tai nebūtų Krivickas prikibęs, kaip erkė karvei į tešmenį, kad nė dantim neatlupsi. Ir dar kur - prie vežimo rinkoje, kur žmogus prie žmogaus ir vis tokie - pastatytom ausim, išsižioję, kad daugiau nugirstų ir paskui liežuviais plaktų, eidami pakiemiais.
    - Pons Doveika, žodeli su tamsta persimesti norėčiau.
    - Prašau.
    - Aš dėl to mat...
    Ką čia tiek daug. Doveikai aišku, koks tas žodelis. Per dešimtį valdymo metų visko pasilaikė. Sprendė, lygino, taisė. Tik kam ruošti teatrą viso valsčiaus liaudžiai? Jie gali užeiti, prisėsti ir pasišnekėti vienu du. Nors, po teisybe, to šnekėjimo kaip ir nebūtų.
    Bet Krivickas moka ir pasibranginti, kai taip.
    - Galim ir čia pat.
    - Tai nieko. Užeikim.
    Jis paėmė alaus ir pusbutelį. Ir godžiai išgėrė stiklinę. Krivickas lenkė iš abiejų. Ūmus pakvietimas atsisėsti už stalo sujaukė jo užmačias, atėmė drąsą. Bet jis tikėjosi ją atgauti po antro ir trečio stiklelio.
    - Aš mat kaimyniškai norėčiau, kaip čia sakant.
    Doveika juokėsi. Jie tiek ir tiek yra kaimyniškai ir draugiškai aiškinęsi. Ir vėl dabar iš naujo. Geriau jau juokais nuversti.
    - Kaimynai juk ir esam, tai kodėl ne?
    - Aš tą patį ir sakau.
    - Nu matai.
    Bjauriai įkyri musė lindo į tarpą, siūdama nuo vienos ant kitos kaktos, patraukdama alaus, pasidažydama degtienės taurelėje. Ir į ūsus ji taikė įsivelti nesirūpindama, kokios bėdos suvedė kaimynus, taip iš pažiūros nepanašius ir skirtingai nusiteikusius. Krivickas drąsinosi:
    - Tą daržinėlę jau galėtum, pons, man atiduoti.
    - Kad, Krivickai, pats iš tuščio į kiaurą pilstai. Žinai, kaip yra tai, ir pabaikim vieną kartą.
    - Žinote, žinau. Ant dokumentų nebuvo parašyta, kad su trobesiais.
    - Bene pats skaitei? - lengvai šyptelėjo Doveika.
    - Buvo, kas skaitė. Gerai pamokyti, ir man sakė.
    - Sakė, sakė. Nebūtum klausęs, ką kiti sako, tai šiandien mes nesibartume.
    - Aš nesibaru. Aš geruoju. Parašyta buvo, kad tik žemė įkeista bankui, o ne trobos.
    - Aš pirkau su trobom.
    - Duokim, kad pirkai tamsta... O jei ir būtum pirkęs, tai kur dėsi, kai savo trobų tiek ir tiek? O man ta daržinė labai praverstų. Nusigriaunu ir parsivežu.
    - Man nepasakysi, kas reikalinga, kas ne. Jeigu nori žinoti, tai man ji šiemet itin bus pravarti. Apsėjau visus plėšimus ir, kas užaugs, rudenį sukrausiu.
    Krivickas prisipylė degtienės. Ir vėl padėjo. Jo akys mirkčiojo, žandai knitėjo. Jis galvojo labai įtemptai.
    - Susimildamas, nepaleisk manęs tuščiom, - tylaus grasinimo gaidelė atsiliepė jo žodžiuose.
    Ir Doveika taip pat galvojo. Ne pirmą kartą galvojo ir pergalvojo.
    - Matau, kad su tavim nebus galo. Vis ta pati giesmelė. Antraip apsukus - nereikėjo prasidėti su teismais, nereikėjo dergti manęs, o iš karto kreiptis, kaip į žmogų. Jei teisybė tavo - še. O jei ne, tai palauk, vyruti. Išsiaiškinti turim. Geruoju - svietą pereisi, o piktumais - kur tu, toli? Užsimosi lazda, tai lazda ir atkars. Būtum atėjęs ir pasikalbėjęs. o ne puolęs kaip šuva į blauzdą. Ir gal būtume sutarę? Nesakau, kad ne. Dabar jau per vėlu.
    Žmogus klausėsi iš paniūrų, galvą nuleidęs. Ta pati nenuorama musė akėjo jo nuplikusį pakaušį ir, nuo jo pasispyrusi, skrido kiton stalo pusėn. Doveika, nepakęsdamas jos kutenimo, susikeikė ir plojo delnu sau per kaktą. Musė krito po stalu.
    - Būčiau geriau sudeginęs, jei taip, - pabuvęs ištarė.
    - Galėjai, galėjai.
    - Tai persiprašau, pons Doveika. Aš užmokėsiu už pusbonkį, ką pastatei.
    - Nereikia. Į sveikatą.
    Doveika buvo įpratęs prie visko. Jis galėjo išklausyti ir nesupykti. Tik reikia tvirtai laikyti savo, ir gana. Jis atsikėlė ir išėjo.
    Pusė buteliuko dar buvo likę, ir vienas prie stalo Krivickas apmaudui užlieti.
    Apmaudo išsinešė ir Doveika. Ir patsai nebesusigraibė kodėl? Nepalyginamai sunkesnių užduočių jam buvo tekę spręsti ir išspręsti. Šitoji jau pradėjo jį varginti. Nors kas čia tokio, kas čia ypatinga? Tik šalto kraujo daugiau, kaip visuomet. Tą istoriją reikia užmiršti. Ir pabaigta.
    Dviejų savanorių žemes jis atpirko, ir niekas nepasakė, kad negerai. Tie vyrukai apsižiūrėjo ir iš karto nutarė, kad neverta palaidoti savo jaunystės kažkokiose velnynėse. Taigi, kam velnynė, o kam namai ir tėviškė. Žmonės daugiau prie miesto linkę. Per daug ir neužsiprašė ir gavo tą, ko norėjo. Ir išvažiavo dainuodami, atsakančiai nugėrę magaryčioms. Tik su Krivicku nelabuoju vis dar kebelių netrūksta po šiai dienai. Tas, matai, bandė pasidaryti ūkininku, bet, kai prie savo turėtų dviejų hektarų iš valdžios dykai gavo dar dešimtį, ir nebeišnešė žmogeliui galva. Duoda banka.s paskolą - ima, kitas pasiūlo - irgi ima. Jei duoda, tai ir ima ir negalvoja, kad reikės grąžinti. Nu, reikės, bet kada dar... O kad nuošimčiai auga, to jau nemato. Kai gavo pinigo, tai ir pagyveno žaliai. Ir tik daržinę surėmė ant sklypo, daugiau nieko.
    Taigi su Krivicku, driežo kiaušiniu, vis negalima pabaigti. Bankas davė, bankas turi ir atsiimti. Paskelbė varžytynes, tai jau žinok, kad ir parduos. O jis dar į krūtinę kimba, kai nori patarti. Na, ir pardavė. Kitaip ir negalėjo būti. Jeigu varžytynės, tai, vadinas, viešas dalykas, ir gali pirkti, kas nori, kas turi iš ko ir kam paranku. Nupirko Doveika. Būtų nupirkęs kitas, tai nieko. Bet jei viršaitis, tai būtinai suktybėmis. Jis pirko, kad patiko, kad žemė nebloga ir ežia su ežia sueina.
    Kiek ašarų, kiek piktumų. Girdi, nebūtų pardavę, jei ne Doveika. Jis norėjęs, tai ir sutaisęs viską. Pridirbo mat, niekadarys, visokių eibių, susimušė su vienu, ant paties viršaičio puolė su rungu turgaus dienoj, tai ir nubaudė komendantas mėnesini. Be teismo. Kam ten teismas, jei byla per daug aiški. Atliekant jam bausmę, ir įvyko varžytynės. Štai kodėl esąs viršaitis kaltas. O nė velnio. Taip tik susiklostė. Ir susiklostė, reikia pripažinti, nelabai palankiai jam.
    Ech po kelmais! Jei ne tas, tai kitas būtinai tau turi kutenti pažastis.
    Ir darbininkų klausimas staiga opus pasidarė. Iki šiol ėjosi gerai ir savaime, bet nusausinimo darbai galėjo padėtį pakeisti. Didelė pagunda bernams pačioje pašonėje. Jeigu kas, susirinks skudurus ir išeis su kastuvu į tyrelį. Tilių jis vertino. Jo kietą ranką, jo išmonę. Užaugęs ir išvargęs jaunystę ant žemės. Visgi prisiprašė trečiam mėnesiui. Bet kas bus, kai, tam pasibaigus, persigalvos? Ir pačiam pasiučiausiam darbymečiui užėjus - tada, kai žmogaus be spąstų nė miesto Varlinėje nesugausi? Jis jau suko ton pusėn, kad liktų iki metų galo, bet tas dar prašėsi nespirti. Ir aišku, kodėl. Jis norėjo turėti laisvas rankas ir patirti, kaip su grioviais.
    Be to, Jonas. Geras ir sąžiningas, išlikimai atpylęs eilę metų, savarankiškai vedęs ir nepridaręs kiaulysčių, nori pradėti ant savęs. Ir pradės. To jam neuždrausi. Išsives Julę ir knis savo žemę. Tokie knisliai duonos turės per akis, ir neima pavydas, kad jiems seksis. Tačiau Basiuliškės tą pajus. Teisybė, netekęs tarnybos ir pareigų, jis ir patsai daugiau galėjo atsiduoti ūkiui, bet reikia vis tiek vieno vyro, kuriam galėtum patikėti raktus ir laikrodį. Greitosiomis nieko gero nesugriebsi. Žmogų reikia pažinti ir pažinus prisijaukinti. Tai ir buvo Doveikos būdas - eiti per gyvenimą ir laimėti. Lig šiol - ačiū Dievui. Prisijaukinti tai, kas naudinga tau, o kas ne, pastumti toliau, pavarinėti. Jo akys krypo į Tilių. Iš pat pirmos dienos tas berniukas jam padarė gerą įspūdį ir lig šiol nepagadino. Taigi kad jį pasilaikius ir paruošus išeinančio Jono vieton. Jis pravartus ūkyje, tai ir turi pasilikti. Jei nieko kito, teks pasišnekėti su žmona. Moteriškas gali, jei nori.
    - Ar skaudžiai užgavo ranką? - klausė, pamatęs aną dieną.
    - Prispaudė, ir tiek.
    - Na, vadžias jau vis galėsi nulaikyti, kol apgis?
    - Smulkmena, - numojo Tilius.
    O tas kaip tik labai ir paliko šeimininkui. Kitas būtų dejavęs, sukęs uodegą, kad daugiau išloštų, iš pagalio vežimą prikrautų. Maža tokių, kurie nesikėsina apgauti savininko, manydami, kad jam tai ir iš rankovės byra. Ir jis - tai vien tik išnaudotojas ir niekšas. Jeigu vyriškąją pusę jis vylėsi kaip nors įveikti, tai moteriškoji vertė ne kartą, atsmaukus kepurę, padraskyti nagais pakaušį. Išeis Julė, lervakojė, ir ką pastatysi jos vietoj? Šeimininkė jaunoji - ką gi, lėlė, pirmą kartą uždėjusi ant žemės savo dailią koją. Neįgudusi, neužsigrūdinusi rūpesčiams ir vadovavimui. Kad ir bandė pamažu pratinti, supažindinti, paaiškinti, bet ne per dieną to atsiekiama. Jei pati domėtųsi, tai kita byla, bet lig šiol didelės meilės neparodė ūkiui. Na, žinoma, ne tam ji, kad turkštųsi kiaulidėse ir markstytųsi daržuose. Jis parsivedė žmoną savo džiaugsmui, savo akių šviesai, o ne rūpesčiams ir darbams.
    Ok, kaip jis mylėjo Moniką, savo brangiausią, mieliausią žmonelę! Patsai dangus ją bus pasiuntęs jam, bent jau antrajai jo gyvenimo daliai papuošti ir praskaidrinti. Jis tikėjo jos meile ir šventa ištikimybės priesaika, net neprileisdamas artyn minties, kad kitaip galėtų būti, kad kas drįstų jį apgauti ar netinkamai pasielgti, tą teisę pasilaikydamas tik sau ir sau taikydamas kuo didžiausias lengvatas. Tad, gyvenant sutarime ir meilėje, visa kita yra niekai. Jis turėjo patyrimo daugelyje sričių, jis sugebėjo valdyti valsčių, priversti klausyti įstatymų visokius neklaužadas, tai ką jau čia dabar. Žmonos nepaslankumus jis tikėjosi atsverti savo gabumais, tuo labiau kad dabar jam ir beliko rūpintis tik ūkiu ir ja.
    Antri metai jis intensyviai darbavosi namie. Netekus gerai apmokamos vietos, netekus galios visuose punktuose su viršvalandžiais, su posėdžių, komandiruočių pinigėliais, jas turėjo atsisverti ūkiu. Ūkis stovėjo pačioje aukštumoje. Naujai pripirkti sklypai, padidinę jo bendrą plotą visu trečdaliu, tinkamai apdirbti, galėjo gerokai pakelti Basiuliškes. Plėšė, vertė krūmus, draskė varputynus. Jei pirmais metais dar neužderėjo kaip reikiant, tai antrieji jau turėjo būti visai padorūs.
    Basiuliškių taip greit neįveiks. Kol jis dar sveikata nesiskundžia ir nestokoja noro. Yra dėl ko grumtis ir tikėlis atpildo. Žinoma, atleidimas iš viršaičio nebuvo nė malonus, nė geras daiktas. Bet kai taip susidėjo, ką čia bedejuosi. Iš pavydo ir keršto vedami suskundė, susuko, nors nieko tokio baisaus jis ir nebuvo padaręs. Gero gi - tai begales. Vieškelį, girdi, sau prasivedęs, sausinimo darbus trukdęs ir sabotavęs. Naujakurius žlugdęs ir žemes iš jų atiminėjęs. Ką dar? E, jei iš pagrindų tuos reikalus kas būtų panagrinėjęs, tai suvis kitą vaizdą būtų gavęs. Ne jo nusikaltimai, kitų pramanyti, ne kas, o tai, kad priveisė per daug mokytų. Priveisė ir nebeturi kur padėti. Viršaičio tarnyba ne iš paskutiniųjų. Tad ir atsiuntė tokį atsargos kapitoną. Nepasiųsi tokių šunim šėko pjauti. Neduosi gero pragyvenimo, tai jie tuojau tau prieš valdžią susimokys, revoliucijas kels. Ką tu jiems?
    Vargas tik. O seniau, rodos, sklandžiau ėjosi. Mat vis jaunystė. Nors savo metais Doveika dar nesiskundė. Paprasčiausiai - galėjo nežiūrėti į kalendorių ir nesirausti po metrikų knygas ir tada kaip iš pirties, močiutės nuglostytas, naujos drobės marškiniais apvalkstytas. Tiek dar jėgos ir žavesio gyvenimu. Iš kitos pusės paėmus - ir nebuvo kada dairytis. Jis turėjo gyventi. Melžti visais dešimtimi pirštų ir žiūrėti, kad rankovių neprisimelžtų. Į ten, kur reikia, į tam skirtą indą.
    Nemalonius potyrius turguje jis stengėsi atsverti maloniais apmąstymais apie žmoną. Visa, ką reikėjo, ko pageidavo, nupirko. Ir dar daugiau, ko ji neprašė, bet kas, jo nuomone, jai galėjo patikti. Ir jam pavykdavo nutaikyti. O tai vis geri ir nepigūs dalykai. Geri, kad juos kur... Jis energingai siekėsi ją užvaldyti, įsigauti jos vidun, pasiglemžti sau visiškai. Tad jos troškimai turėjo būti ir jo taipogi.
    O paskui jis net nustebo, taip netikėtai lengvai išsprendęs darbininkų klausimą. Užkalbino, ir Tilius be žodžių sutiko.
    - Gerai, - pasakė tasai šaunus vaikinas.
    Tuomi jis nubraukė paskutines nemalonias dulkes, parsivežtas iš turgaus. Didelė dorybė per daug neplepėti. Patikimo vyro pirmas ženklas. Gerai, arba klausau, bus padaryta. Jau čia beveik kariškai. Tas reiškia drausmę ir pareigą. Ir nuo savęs neketino likti skolingas. Tai užsilieka atminty ilgam. Tokiu metu bertas grūdas atneša dešimtąjį.
    Vedėsi vidun, surašė darbo sutartį, ir abu pasirašė.
    - Monikut, - pašaukė žmoną. - Mes čia pasirašėm svarbų dokumentą ir turim antspaudą primušti. Seniau tai būtum perėmusi rankas, ir atlikta. O dabar - jau antspaudo reikia.
    Žmona klausiamai pasižiūrėjo. Jeigu reikia, tai ir muškit. Vyras nusijuokė:
    - Pas notarą negi važiuosi? Aplaistykim čia pat. Gal koks lašelis drėgmės prisilaiko?
    - Taip ir sakykit, kad norit išgerti.
    Tos drėgmės indaujoje įvairios matėsi. Pilnuose ir pusiau nugertuose buteliuose.
    - Ir sau, ir sau stiklinaitę.
    - Ir man? - abejingai pastebėjo Doveikienė, tvarkydama stalą.
    - Nu, kaipgis. Reikia susimušti, kad skambėtų. Tai bus ir rankų perėmimas. Ir ženklas, jog gyvensime ir dirbsime santaikoje ir susiklausyme.
    Doveika pakėlė pirmas savąją, ir stiklinės suskambėjo.
    - Geras vynas, - pagyrė Tilius.
    - Neblogas.
    - To gero netrūkstam. Savo pačių gamybos. Valdžia nedraudžia, tai moterys ir prasunkia, rudenį uogų parankiojusios.
    - Turite tokį vyšnyną.
    - Turime, - patvirtino moteris.
    - Tu išgerk, Telesforai, su šeimininke. Aha, ką norėjau pasakyti? Kad nebūsi apsigavęs, pasilikdamas pas mus. Jeigu viską gerai paskaičiuotum, tai vargiai daugiau uždirbtumei prie melioracijos. Ano darbo jau aš nepavydžiu. Gerai, jei gražios dienos. O subjurs orai, ir po uždarbio, - samprotavo ūkiškai Doveika.
    - Ketinau tik dviratį vasarai pasipirkti, - lyg ir pasiteisino vyras.
    - Dviratis ne pro šalį. Užvada kojoms ir laikui. Tą galėsi padaryti. Kada važiuosim į miestą, ir išsirinksi bendrovėje. Aš dar šioks toks valdybos narys. Mano sąskaiton.
    - Būčiau užtekęs, jei ne drabužių eilutė. Sumaniau mat pasirėdyti, - kaltai šyptelėjo Tilius.
    - Reikia, reikia pasipuošti. Tokios gražios merginos aplinkui, - pritarė Doveikienė. Ir Doveika tam pritarė, pilna burna juokdamasis.
    - O tikrai kad gražios. Gal sakysi, kad ne? Gi Gužo mažylė jau taip išstypusi. Sakytum lendrė paežery. O kiek čia seniai šeštą skyrių baigė. Ece, auga mūsų jaunimas. Gi, Tiliau, ar ne pats ten ramulę suki? Mačiau, mačiau, nesižegnok, nėra čia ko. Susiglaudę taip, nelyginant per linų minamą mašiną išleisti.
    Tiliui buvo nepatogu, tai girdint. Ir jos toks keistas šypsnys, lyg ji žinotų dar daugiau. Lyg ji būtų kuo nors dėta toje istorijoje. "Kiaulė" - norėjo jai pasakyti ir atsikėlęs išeiti. Bet ji atsikėlė pirmiau, dar pridurdama:
    - Graži porelė.
    - Ką kalbėt, - pritarė jai vyras. Jis galvojo praktiškai. Turi merginą parankėje - vadinasi, pririštas prie vietos. Tik kad neapsileistų su darbu. Bet jis nepanašus į tokį.
    Paskui jau po sandėrio aplaistymo ir draugiško pašnekesio Tilius kažką prisiminė. Ir įniko svarstyti, ant kokios pakopos bus atsistojęs. Jis galėjo laikinai dirbti. Ir staiga - pasiliko. Jis net nežinojo, ar čia jau tokia gera vieta, geresnės neieškodamas aplink. Pradės upę kasti. Ir ką jis galės pasakyti Petrui? Kaip žiemą traukė skerspjūklį, taip turėjo vasarą pėda prie pėdos su kastuvais pereiti durpynus ir nudainuoti pasroviui, žemyn su Vilkija, su nauja jos vaga.
    Ką jis pasakys Raudonajam Petrui ir Veronikai - jo šauniai pusseserei? Jos troboj jie tarėsi ir spaudė rankas kaip seniausi draugai, prisižadėdami vienas kito neapleisti. Beveik kaip du jaunuoliai, susimylėję taip ankštai, jog, rodės, kitaip ir nebegalės gyventi.
    Kažin kas jį graužė, kas įsimetė užantin ir smukdė nuotaiką. Lyg kojas būtų spaudęs perdžiūvęs apavas, lyg šlapių rūbų erzinantis prisilietimas. Jis nežinojo, kodėl jam taip visuomet išeina. Ir tasai nesmagumas tartum nemalonios ataraugos ateina visada, kai veiksmas jau atliktas ir atitaisyti jo nebėra kaip. Šiuokart niekam blogo nepadarė, bet sau? Kas jį pastūmėjo ir privertė pasilikti vienkiemy, kai to jis visai nemanė ir planavo ką kita? Kas jį užsiundė ant prižiūrėtojo, kas vijo laukais atsikeršyti vachmistrai? Ir dar tokį, kai jį galėjo net vaikas sudoroti?
    Po to jis krimtosi. Jis gėdinosi anų veiksmų. nes jų priežastys ilgainiui bluko ir tapo bereikšmėmis. Be reikalo, visai be reikalo. Bet tai paaiškėjo žymiai vėliau.
    Ir anksčiau, ir tolimoje praeityje jis galėjo rasti eibes pavyzdžių, kai jo žodžius ir mintį diktavo kažin kas iš šalies. Po to gailėtis ir jausti neskonį burnoj, bijoti susitikti su tais, kurie vienaip ar kitaip su tuo siejosi. Šiuo metu jis didžiai vengė susidūrimo ir su Špicu, ir su Žeimiu. Ir ne baimindamasis jų keršto, o savo paties netinkamų pasielgimų, kurie vėl ir vėl iš naujo, naujais priekaištais grįžta.
    Kodėl jis pasiliko Basiuliškėse?
    Jo širdis nė kiek nebuvo atsileidusi ir pavakary, kai jį užkalbino Laurynas, atrėmęs nugarą į vandens bosą, užkeltą ant ratų, su kuriuom vežė į lauką vandenį karvėms girdyti.
    - Ar nesakiau, kad taip bus?
    Tilius neatsiminė, kad būtų jam tą sakę. Jis sustabdė arklius paežy, ir užsirūkę pūtė dūmus į dangų ir šnekučiavosi. Ilga eile ant grandinių pasietos karvės užėmė dobilienos barą tartum linų rovėjos. Kumelė, įtverta prie vandens boso, skambliojo dobilus, arkliai prunkštė. Jų uodegų ašutai švilpė, gainiodami muses. Kregždės šaudė pažemiu, ir, joms praskrendant saulės taką. jų juodi lenkti sparnai žybčiojo kaip peilio ašmenys.
    Šlubasis pakėlė ranką, sugniaužė.
    - Tvirtos dar ir maniškės. Tvirtos. O pačiam - tai išrūgas sunkti iš akmenų.
    - Taip tik atrodo.
    - Esi jaunas.
    - Visi buvom jauni.
    - Ir aš buvau jaunas. Kaipgis. Ir Doveika. Jis ir dabar dar toks. Aš nuo karvės tešmens neatsitraukiau. Pradėjau piemeniu, piemeniu ir baigsiu. Kažin, kur mane dės, kai nebepaslinksiu prie gyvulių? Išveš į prieglaudą? Sako, tokia esanti įtaisyta valsčiuje.
    Tilius nesusivokė, ar jis rimtai, ar juokiasi iš savęs piktu, gaižiu kaip sieros rūgštis juoku. Jis gūžtelėjo petim, pakraipė galvą. Laurynas tęsė: - Bet aš neisiu. Nenuvarys ten manęs. Ten sugrūdo visus pavargėlius. Atėmė gyvenimą ubagui. Ar tu žinai, kas jam belieka, kai atima tarbą? Turi mirti. Duonos jis nebeužsidirba. Ta, kurią jam duoda, stojasi skersai gerklėj. Jis nori duoną užsidirbti kaip ir visi žmonės. Vieni žagre, kiti kirviu. Jis mat šunų lodymu.
    - Nekokia tai duona, - suabejojo Tilius.
    - Vyreli! Tu nežinai. Tai tokia gera, kad daugis norėtų ją turėti. Tik nežino kaip. Buvo toks Pilvinis. Juodus akuliorius dėvėjo ir akliu davėsi. O matė geriau už paukštvanagį. Jis traukė per kraštą, sukdamas ratus. Ir vis toliau nuo namų. Namie gi pati kaip bravoro jautis, raudona ir išsiganiusi. Kai dukterį leido už vyro, jai pasogos du pūru pinigų davė. Smulkių, varinių, bet du pūrus. Vienu arkliu nevaliojo nuvežti iždinėn, išmainyti ant tikrųjų, popierinių.
    - Parodyk, kur tokia ubagaitė gyvena. Prisisuksiu ir aš, - karčiai nusijuokė Tilius.
    - Nežinau to. Nežinojau ir tada. O Doveika žinojo.
    - Doveika?
    Laurynas nusišnypštė nosį taip trankiai, jog arkliai suskliaudė ausis.
    - Nugi.
    - Eik, eik?
    - Ne, ne tą. Ne, ne šitą. Šitoji - tik seilei nuryti. To medaus laižysi tik tiek, kiek ji duos pati, atkišusi korį. Ji kyštels, kada nori, ir atitrauks ranką, kai jau griebsi išsižiojęs. O tavo dantys prisivels vaško ir neišsispjaudysi veikiai. Ana kur ji pati.
    Pamiškės taku ėjo Doveikienė.
    Tilius nejučiom sugraibė vadžias.
    - Nieko sau moterėlė. O senis žvaliai apsisuko.
    - Tai kas? Ir tu apsisuktum, jei nieko kito galvoj neturėtum. Jo gi burna pati juokiasi, mergą pamačius. Nemažai jų matė.
    - Tokios tai gal ne?
    - Patinka, matau, ir tau. Patinka, velny.
    - Kas? - atsilošė Tilius.
    - Ar tau vienam? Kurgi. Ir gerai, kad pabūsi su mumis.
    Minutė kita praėjo jiems tylint. Uodas, plonai zyzdamas, lindo į ausį. Bus lietaus, manė Laurynas keldamasis. Jis prisiminė savo bandą.
    - Žaliukė jaučių ieško. Suleisiu, kad apsiuostytų.
    Jis krypavo per lauką, mosuodamas rankomis, pasišokdamas, atsispirdamas sveikąja koja. Milžiniškas, bjauriai susidarkęs šešėlis dryko per žolę šalia jo. Karvės baubė. Jautis šnypštė ir niaurojo, ragu versdamas kurmrausį. Žemės skrido per jo galvą. Apšviestas saulės, priplotas prie žemės, neūžauga, pritraukta koja senas piemuo, artėjo prie šėlstančio gyvulio be baimės, ramių ramiausiai. Šalti, rasoti snukiai pakilo ir didelės drėgnos akys sekė savo poną.
    Pražulniuose spinduliuose eglynas tvaskėjo kiekvienu spygliu, kiekvienu trąšiu šiųmečiu ūgliu. Jo tirštai tamsiu pasieniu slinko baltas moteriškės pavidalas.
    Tasai miškas su boluojančia palaukėje bliuzele, su pieva pakalnėje, juodu, ramiu upės vandeniu, su namais toliau aukštumėlėje bus regimi kasdien ir kasnakt. Jis neišklys toliau miško aukštų juodų sienų. Čia bus valgoma kasdieninė duona, surandami džiaugsmo trupinėliai ir pasitenkinama tuomi, kas matoma, kas užgriebiama nejučiom.
    Prie to dar reikia save paspausti ir pasipratinti džiaugtis kartu su tais, kurių naudai ir gerovei plaukia iš laukų uorės ir vežimai į daržines, klėtis ir viralines, lyg būtumei jų neatsiejamas dalininkas. Ir nesileisti į svarstymus, jog kurią dieną visa tai nurūks su vėjais, be žymės ir pėdsako. Ar taip nedaroma senų, gerų draugų būry, apsėdus smuklės stalelį? Tenorima plepėli, svaigti, išbučiuoti kiekvieną iš visų pusių. Menki, nežymūs dalykėliai gali patapti svarbiais ir reikšmingais, bent jau tokiais, jog niekai prieš juos rūstus žmonos sutikimas su visais kitais priedais. Ir skurdžios dienos po to - be pinigo, be darbo, be duonos.
    Žmonės čia ateina ir pasilieka. Kaip šlubasis žiauriai suniokotas žmogelis. Ar jis neieškojo, ar nesitikėjo rasti geriau? Bei tikra, jog pasielgė geriausiai, ką galėjo. Ar tik čia nesislėpė kur giliai nukištas dygsnys, siejantis visus ateinančius ir nebeišeinančius? Ir jį patį. Ir šeimininkę. Jos tikriausiai nieks neatvarė. Ir nušvito tarpumiškės aikštė, jai pasirodžius lyg dienos po darganų ir purvynų.
    Ji jau bent žinojo, ko atėjusi. Varpai skambėjo, ją sutinkant. Takus barstė geltona smiltimi ir eglišakėmis. Ir vartus iškėlė, perpintus vainikais, ir po jais duonos riekė ir druskos žiupsnelis.
    Jo mintys krypo į ją - ir taip, tartum ji būtų į vyno stiklinę įvarvinusi dar kelis lašus iš kito bulelio, iš vieno tų, matytų indaujoje, nejudinamų, aptrauktų dulkėmis ir slepiančių savyje nuodus, surinktus iš pelkių žolių dar tais laikais, kai vienkiemį tebevaldė Striūnos. Ir jos kaklą regėjo, prasiskleidus jos plaukams. Ir tebejuto jos standžias krūtis po savo šiurkščia, kietai sudirbta ranka, kai ji buvo ją pasigriebusi ir prisispaudusi, kad geriau galėtų aprišti pirštus.
    O koks jam reikalas, po velnių, manyti, kad ji per jauna ir per puiki žmona tokiam žmogėnui kaip Doveika? Jis jau susitvarko - būkite be baimės. Jam dar toli iki šimto. O ir šimto sulaukęs, dar šį tą išmanys.