[2]

    Kaimuose, kaip sakyta, retai kur buvo mokyklos ir tik ten, kur "ponas" buvo įtaisęs. Ūkininkai, kurie geidė savo vaikus "į mokslus leisti" - nors kiek juos išmokinti - imdavo namuosna ypatingus "daraktorius", kurie tik žiemomis mokindavo, už ką mažą mokesnį ir pylą javais iš žmonių imdavo. Toki daraktoriai visados būdavo labai mažo mokslo: jie mokindavo vaikus ant elementorių ir "Aukso Altoriaus" lietuviškai ir kiek lenkiškai skaityti, šiek tiek iš lenkiško vadovėlio aritmetikos ir - prie mišių tarnauti. Kad geriau lenkų kalbos mokytųsi, buvo draudžiama lietuviškai tarp savęs kalbėti ir prakalbėjusiam buvo kabinama ant kaklo "metelinga", kurią vaikas turėjo iki tol nešioti, pakol išgirsdavo kitą lietuviškai prakalbėjusį, kuriam tuomet galėjo ant kaklo pakabinti, nuo savęs nuėmęs. Tankiai atsitikdavo, ką vaikas per žiemą buvo pramokęs, vasaros laiku vėl užmiršo taip, jog sekančią žiemą reikėdavo vislab da capo pradėti. Daraktorius eidavo nuo vieno ūkininko pas kitą kas savaitę, ir tą septyndienį, kur jis užsilaikydavo, tuosna namuosna reikėdavo ir visiems kaimo vaikams susirinkti. Pirmu mano daraktoriumi buvo tūlas apysenis Kardokas, iš dzūkų ateivis, aukšto stuomens vyras, šleivakojis: nuo jo skaityti ir šiek tiek rašyti išmokau. Antras mano mokytojas buvo tūlas girtuoklis lenkelis iš Vištyčio miestelio Szymanowskis, nuo kurio biskelį pramokau lenkiškai, vėliau mokinausi pas Bartininkų zakristijoną Naujoką, kursai iš lenkiško Novakovskiu rašėsi. Nuo tokių menkų mokytojų ne per daugiausia galima buvo išsimokinti, ir nors aš nuo 5 ar 6 metų pradėjau "į mokslą eiti", bet jau 12 metų būdamas galėjau tik gerai lietuviškai ir lenkiškai skaityti ir rašyti, biskelį buvau aritmetikos pramokęs ir prie mišių tarnauti, nors vargiai supratau, kas tai yra introibo ad altare.
    Dabar jau, pramokęs pas daraktorius skaityti, aš uoliai pradėjau dalyvauti šventadienių rytais namiškių giedojime iš kantičkų, ypač kad turėjau gerą, gražų balsą. Taip būdavo po naujų metų giedant:

    "Ant meto naujo, apsiliejo krauju" ir t.t.

Kad užrėksiu, tai net visame bute skamba. Bet kantičkose vietomis ir poezijos nemenkai randasi. Atsimenu:

    "Lapkritis medžių lapus nuplėš kaipo plaukus,
    Pavasaris su gražiais žiedais rėdo laukus..."

    Kartą, jau vakare lovoje gulėdamas, ėmiau giedoti. Motina, tai girdėdama, linksmai tarė: "Tai bus Jonukas dailus kunigelis, o koks gražus balselis", į tai tėvas sako: "Giedok tu, giedok ir renkis į kunigus eiti".
    Prisiartino 1863 m. lenkų maištas. Kadangi Bartininkų parapijoj dvarininkų labai mažai buvo, tai bažnyčioje patriotiškų jų demonstracijų su dainomis "Bože coś Polskę", "Z dymem pożarów" ir k. giedant negirdėta, tik buvo plačiai kalbama, kad laukiama atvykstant jiems pagalbon tūlo Garibaldžio, kurio paveikslą galima buvo matyt ant pirktinių sagtučių. Mūsų krašto žmonės maište nedalyvavo, dargi buvo jam priešingi. Tokius neištikimus lenkams žmones jų slaptoji valdžia dargi persekiojo ir baudė. Taip nežinia už ką Pajevonio ūkininką Baliūną, naktį pastvėrę, lenkai pakorė gluosnyje prie kelio ties Būdviečiais, kurį į Joninių atlaidus Pajevonin su tėvais važiuodamas mačiau po šaka kabant, nes buvę įsakyta 3 dienas pakartą laikyti. Dar žiemą, kovo mėnesį, š. Juozapo dieną pirmą kartą mačiau prajojant Bartininkuose kazokų eskadroną. Maišto metu rusų valdžiai atitraukus nuo Prūsų sienos dalį kareivių sargybos, žmonės sužinoję ėmė važiuoti į Prūsus įvairių pigesnių prekių pirktis. Taip ir mūsų vyrai - tėvas su broliu Jonu , pasiėmę mane drauge, vasarą leidosi važiuot į Stalupėnus ir čia prisipirkę, ko reikėjo, nuvažiavo į netoli miesto gulinčius Bilviečius (vok. Bilderweitschen), kur turėjo gimines ūkininkus Alytus, pas kuriuos pernakvoję ir pasisvečiavę, grįžo namon. Jau sutemus pasiekėm Karalkrėslio dvarą, kurį pravažiavę išgirdom iš užpakalio keliu kitą vežimą atvažiuojant; prisidingėdami, kad mus paviję neimtų kratyti, užsukome patamse Užbaliuose iš vieškelio į gluosniais išsodintą vieno ūkininko kelelį ir laukėme, iki tas kitas pravažiavo. [Rudeniop mirė Karalkrėslio dvaro arendatorius Šabunevičius; vieną vakarą jo lavoną keliu per Ožkabalius į Bartininkus lydint, daugybė kaimo gyventojų buvo susirinkusi žiūrėt - nes lydėjo naktį su švyturiais - ir ant kalno ties Milančiais stovėdami giedojo:

    Ojčizna naša, vilkas poną neša
    Nešė per aglyną, sudraskė jam klyną...]

    Aukščiau jau minėjau, kad, man vos gimus, tėvų duota pažadas, kad jeigu gyvas liksiu, leisią mane į kunigus. Jau nuo šio laiko, ypačiai motina, įžadų užmiršti negalėjo, o, man paaugant, dar didesnį turėjo rūpesnį, nors menkai ištesėdami, mane į kunigus rengti. Bet, užsinorėjus "į kunigus eiti", reikėjo pirmučiausiai Marijampolės "szkoła powiatowa" baigti, kas vėl nelengva buvo. Anuo laiku tik Vilkaviškyje ir Lukšiuose buvo geresni mokytojai, kurie galėjo vaikus pirmajai tos mokyklos klasei prirengti, tėvas tad atidavė mane į Lukšius, ypačiai dėl to, kad toje mokykloje buvo jau vienas ožkabalietis, būtent Mazurkevičius Vincas, mokinęsis ir kad ten tuomet vikaru buvo mūsų giminietis kunigas Šlekys.
    Lukšiai buvo gana švarus kaimas romantiškoje vietoje palei Siesarties upę, Naumiesčio - dabar Šakių - paviete, į 7 mylias atstu nuo Ožkabalių, turėjo apie 10 ūkininkų, ant kalnelio mūro mokyklą, sodo viduryje stovinčią, medinę senąją ir mūrijamą naująją bažnyčią. Mokykla buvus įsteigta Zyplių dvarinmko Bartkausko, kursai kaip retai kuris kitas tais laikais rūpinęsis savo žmonelių apšvietimu. ["Vilniaus Žinių" 1905 m. korespondentas Balandis N. 72 aprašo vėlesnių laikų Lukšius: "Vakarinis bažnytkaimio galas nemalonią turi išvaizdą, išskiriant puikią bažnyčią gotiško pavidalo, visi kiti gyvenimui namai tik lūšnos su pasvirusiomis kerčiomis ir nušiupėjusiais stogais; gyventojų katalikų čia yra per šimtą, žydų 42 ir vokiečių 19, yra klebonas, kamendorius ir rezidentas, mokykla ir valsčiaus raštinė, monopolis, karčema ir alaus sandėlis; netrūksta taip pat ir amatininkų įvairios rūšies, kaipo tai: rūbsiuvių, kurpių, dailidžių, mūrininkų ir k. Lietuvių draugija ūkio pagerinimui, 2 katalikų sąkrovos, 7 - žydų ir viens dažininkas. Lukšių apylinkėje ūkininkai, išskiriant keletą, gyvena gana vargingai, viena, dėl to, kad ūkis senobiškai vedamas (trilaukės), laukai žemi, be grovių, menkai teprižiūrimi, pievos menkos. Antra, kas pikčiau, tai girtuokliavimas, giliai įsišaknijęs mūsų kampe, ką galima suprasti jau iš to: pačiuose Lukšiuose ne per senai gyveno 10 ūkininkų, šiandien tik 4, pasiliko vien smulkūs gyventojai, o kiti praskolinti į monopolį sukiša kas metai 7 tūkstančius mažiausiai, į karčemą arti 4 tūkstančius. Degtinę čion pardavinėja ne tik monopoliuje ir karčemoje, bet ir kai kurių katalikų, o labiaus žydų namuose"].
    Mano Lukšiuose gyvenimo metu žmonių ištvirkimas dar žymus nebuvo. Mokykla tuomet buvo Vilušio, biskelį sulenkėjusio lietuvio, rankose, kursai savo šeimynoje vartojo lenkų kalbą. Jisai anais laikais turėjo būti skaitomas gana geru mokytoju su vidutiniu mokslu; buvo ir patogus žmogus. Čia mokinta tikybos, aritmetikos, geografijos, lotynų, lenkų, o vėliau ir rusų kalbos. Išguldymo kalba, kaip visur kitur tuomet, taip ir čia, buvo lenkiška. Užlaikymui mokykloje atgabenama buvo produktais ir pinigais Vilušiams mokama. Tie, kurie iš toli buvome atvykę, žiemą gyvendavome pačioje mokykloje, vasarą - ant mūrinių namų aukšto. Maistą turėdavome gana gerą. Šventėms parvažiuodavom namon. Kartą, rodos, 1866 m. pavasarį, ant Velykų namon su dėde Juozu grįžtant per patvinusios Šešupės brastą pas Vilktrakius, vos neprigėriau, nes, srovei ėmus smarkiai vežimą žemyn nešti, vos ne vos arkliai, pasiekę kojomis upės dugną, spėjo dar atsispirti ir vežimą krantan išvilkti. - Pasimokinęs pirmąjį pusmetį nuo kalėdų iki vakacijų, šitoms baigiantis nuvežta mane 1865 m. į Marijampolę, bet, kvotimų iš aritmetikos neišdavęs, turėjau į Lukšius grįžti ir dar ištisus metus mokintis ir tik vasarą 1866 m., išlaikęs kvotimus, buvau į Marijampolės "szkoła powiatowa" priimtas.
    Šita "pavieto mokykla" turėjo tuo laiku inspektorių, direktorių tūlą sulenkėjusį storpilvį prancūzą Langry, kursai čia, kad sulenkinus lietuvių "mužikų" vaikus, labai uoliai rūpinosi ir trūsėsi. Ne tik apie išsimokinimą lenkų kalbos rūpinosi, Langry stengėsi, kur tik galima, permainyti lietuviškas pravardes į lenkiškas, vienam -icz, kitam -ski prikabindamas, iš Vabalo Žukovskį darydamas ir t.t. Man išdavus egzaminą į I-ją klasę, Aleksandras Langry, pažiūrėjęs į mano ūgį , ilgas kojas, sako: "Nežinau, ką reiks daryti su jo ilgoms kojoms, kam revizijon atvažiavus - po suolu pakišim". Rykštės, "kozos" tuomet šitoje keturklasėje mokykloje dar buvo geriausias "remedium", kad apšvietimą į "klopų" galvas įvarius. Šita "szkoła powiatowa" 1867 m. papildyta trimis aukštesnėmis klasėmis ir gymnazija paversta, o drauge su tuomi vieton lenkų kalbos tapo įvesta rusiška mokslui dėstyti. Didžiausia, seniau negirdėta naujiena buvo ir lietuvių kalbos - po 2 valandi savaitėje - gimnazijon įvedimas, ir šis nuotykis kaip į mane, taip ir į kitus lietuvius turėjo nemenką įtekmę, nes, priėmus lietuvių kalbą Marijampolės ir Suvalkų gymnazijose, jauni lietuviai iš palengvo pradėjo nuo tos limpamos ligos, "polonizacija" vadinamos, atsikrėsti ir - nors ne visi , ir apie savo kalbos ir tautos reikalus bandė palengvėle rūpintis. Tik labai gaila, neturėta tuomet gerų lietuvių kalbos mokytojų. Žemesnėse klasėse lietuvių kalbos mokino piešimo mokytojas Rutkauskas, aukštesnėse ,žemaitis Ulinskas, matematikos mokytojas. Visas lietuviškos kalbos mokslas buvo - vertimas iš rusų kalbos į lietuvių ir vice versa, taipogi lyginimas tūlų lietuviškų žodžių su panašiais graikiškais, lotyniškais ir slaviškais; apie mokslišką kalbos išguldymą ir išsimokinimą negalima nė kalbėti, nes patys mokytojai nė apie lietuvių kalbos gramatiką, nė apie ką kitą nė kokios nuovokos neturėjo.
    Kaip praėjo gimnazijos mokslo metai? Menkai teatsimenu. I-je ir II-je klasėje kvatierą turėjau pas tūlą Jakobsienę prie Bažnytinės gatvės: pirmaisiais metais buto vyresniuoju, perdėtiniu buvo Petras Kraučūnas, antraisiais - Petrašunas Juozas, V-tos klasės mokinys, kurs vėliau buvo tapęs mokytoju Lenkijoj; tuomet tame bute drauge su manim gyveno: Ant. Gelgaudas (I kl.), vėliau buvęs Bartininkų valsčiaus vaitu ir teisėju; Fr. Bielinski (I kl.) - juristu, trumpą laiką teismo tardytoju Vilkaviškyje, nukeltas Kaukazan, gavęs drugį, mirė; Kaž. Chlebinski (I kl.) - mažas valdininkėlis prie geležinkelio Vilniuje; Rosinski (IV kl.) - illegitimus tūlo Naumiesčio muitinės valdininko Volskio sūnus - inžinierium; Silv. Petrika (IV kl.) - mirė Lankeliškių klebonu (lithiasis) ir Jonas Strymas (IV kl.) - kunigu Didvyžiuose. Antroje klasėje esant atvažiavo Marijampolėn Varšuvos srities mokyklų kuratorius Witte; atėjus jam į geografijos pamoką, mokytojas Ed. Plevinskis iššaukė mane prie lentos, ant kurios aš nupiešiau iš galvos Europos konturus ir upes taip gerai, kad Witte mane labai pagyrė ir pasakė: "Mokinkis - būsi žmogus". III-je ir IV klasėje kvatierą turėjau pas Hofmann'ą gale miesto nuo Prienų šono. IV-je klasėje esant atvažiavo švietimo ministeris gr. Tolstoj, kuriam aš vėliau, kaipo vidurio reikalų ministeriui, buvau prašymą padavęs dėlei "Auszros" Kaunan perkėlimo. Jis apsilankė lotynų kalbos pamokoje, mane išklausęs, pagyrė tos kalbos gerą supratimą. Penktoje klasėje būdamas jau pradėjau kitus vaikus mokinti: pirmutiniu mano mokiniu buvo rusų kalbos mokytojo Jurgio Poromenskio sūnus Saša. Toje pat klasėje būdamas jau gavau kvatieros perdėtinio vietą už sodo prie Evangelikų kirkės. Šitoje ir VI-je klasėje esant man teko mokinti lotynų kalbos mokytojo Przeorskio ir gimnazijos direktoriaus Ternovskio sūnų. Šeštoje klasėje apie 2 ar 3 mėnesius buvau Orlevičienės kvatieros perdėtiniu beveik priešais paštą, o paskui, mokytojui Vytautui Ščukai geidžiant, persikėliau pas jojo uošvį, Marijampolės burmistrą Žilinskį, pas kurį pusbadžiais, iki pabaigiant gimnazijos mokslą, kaipo jo sūnaus Vytauto korepetitorius, gyvenau pirmiau prie "Ponų" gatvės, paskiau prie rinkos mūro namuose, kur prieš karą notaras Kociela turėjo savo kancelariją. Šeštoje klasėje esant atsitiko, kad Poromenskis 1871 m. rudenyje uždavė rašyti temą "Tiše jedeš, dalše budeš". Spalių 3 d. (sen. st.), parašęs uždavinį, įteikiau mokytojui. Kelioms dienoms praėjus atneša jis klasėn rašinius ir ima juos dalint mokiniams, darydamas pastabas apie paklaidas ir t.t. Mano rašinį paliko galop; man belaukiant savo uždavinio ir manant, kad jis blogiausias, jei taip ilgai neatiduodama, Poromenskis prabyla: "Vyručiai, paklausykite, aš jums perskaitysiu veikalėlį, iš kurio pamatysit, kaip reikėjo gvildenti jums duotąją tėmą" ir - ima mano rašinį skaityt. Aš tik džiaugiuosi. Perskaitęs labai išgyrė mano darbelį, kursai buvo parašytas ant 11 puslapių in 4-to, ir, pasakęs autoriaus vardą, man jo dar neatidavė. Negana to, nusinešė mano rašinį į V ir VII klasę, perskaitė jį visiems mokiniams, nurodydamas jo gerąsias puses ir statydamas kaipo pavyzdį, kaip ta tema reikėjo rašyti. Sugrąžinus man rankraštį, radau po juomi padėta 3+, taigi aukštesnis 3-jų laipsnių systemos ženklas, kurie tuomet gimnazijoj buvo statomi. Poromenskiui pakėlus mano reputaciją gimnazijoje, kaipo stylisto, ant taip aukšto laipsnio, neilgai trukus , ypač VII-je klasėje esant, direkcija pradėjo mane siuntinėti į tas klases mokytojus pavaduoti, kurie dėl ligos ar kitos kokios priežasties negalėdavo į pamokas ateiti, su teise klausinėti mokinius, tik jiems ženklų nestatant.
    VI-je klasėje esant, ant Velykų, nusisamdę žydelį, išvažiavome keliese atostogų namon per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nobodu važiuot, ir, turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: "Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės"... Pasirodo, kad keliaujančių vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Kudirkos, kursai 1871-72 metais buvo II klasės mokiniu, ir šitą atsitikimą jisai mini "Tėvynės Varpuose" ("Varpas", 1893. N. 3), sakydamas: "Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti (dainuoti), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: "Augin tėvas du sūneliu..." Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos. "Chłop" - pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau". Mat buvo nutautėjęs.
    Gimnazijos metų mano užrašuose menkai galima rasti įdomių žinių iš mano gyvenimo. Taip birželio 29 d. 1867 m. yra užrašyta apie sudegimą mūsų gyvenamosios trobos, kurią padegė degtuku piemenukas. Spalių 4 d. tų pat metų vidurnaktyj pasimirė Aleksandras Langry, lenkų ir prancūzų kalbos mokytojas ir mokyklos inspektorius, o spalių 27 d. 9 val. ryto mirė Vincentas Voinovič, lenkų kalbos mokytojas. Lapkričio 3 d. pradėjo pirmą kartą snigti. 1868 metais mano užrašų knygutėje nebuvo nieko įdėmaus pažymėta. Bet tais metais rudenyje, man jau trečioje klasėje esant, atsitiko toks įvykis, kursai į mane nemenką įtekmę turėjo. Tai buvo - už vyro mano mylimos merginos ištekėjimas. Reikia žinoti, kad mano tėvas, man dar mažam esant, draugavo su kaimynu Milančium, dzūku, atėjusiu į žentus Ožkabaliuosna. Jisai turėjo vyriausią, rodos, su manim vienmečią dukterį Uršulę. Dažnai pas mus lankydamasis, jis, būdavo, tėvui sako: "Ar žinai ką, Jurgi, tu turi sūnų, aš - dukterį; kaip užaugs - suženysiva". Ir reikėjo taip atsitikti, kad aš, dar būdamas kokių 8-9 metų vaikėzas, eidamas drauge su tąj Uršule į mokslą pas daraktorių, būčiau į ją įsimylėjęs. O tai buvo labai graži mergaitė, tamsių, beveik juodų plaukų mėlynakė su labai gražiomis didelėmis akimis, kokių gražesnių vėliau niekur man neteko matyti. Aš taip idealiai, platoniškai į ją įsimylėjęs, kad būdavau patenkintas, laimingas, tik ją nors iš tolo pamatęs. Tuo tikslu dažnai, ar reikia, ar nereikia, eidavau pro jos namus keliu į Trempų pievas arba šventadieniais nuo vargonų bažnyčioje iš aukšto į ją žiūrėdavau. Taip būdavo, kaip dar namie buvau, o vėliau atostogų laiku iš Lukšių ir iš gimnazijos sugrįžus. Ar ji žinojo apie mano meilę ir jausmus - sunku ką sakyti; ar ji mane mylėjo - nežinau, nes progos stigo su jąj apie tatai kalbėti. Man taigi trečioje klasėje esant, Uršulė, būdama 16 metų, ištekėjo už tūlo turtingo viensėdžio, pusbajorio Vaitukaičio, kuriam po kelių metų nusigyvenus, drauge su vyru persikėlė Amerikon. Kita jos jaunesnė sesuo vėliau buvo ištekėjus už mano brolio Vinco, kursai balandžio 23 d. 1910 m. nuo tuberculosis pulmonum mirė.
    [Toliau seka 1869 m. užrašai. Vasario 2 d. 5 val. ryto mirė Vincas Kudirka, 4-os klasės mokinys, ir 3 d. buvo palaidotas. Balandžio 15 d., sekmadienį, val. 9, min. 40 vakare pasirodė ant dangaus šiaurės ir vakarų šone šiaurės pašvaistė ir tęsėsi iki 10,45 min.; balandžio 29 d. snigo, o 30 d. apie 8 vakare labai pustė. Gegužės 3 d. apie 10 val. ryto prie pat gimnazijos pasirodė gaisras; sudegė 3 namai; o gegužės 4 d., antradienį, 2 val. po pietų - Kazimiero Lado smuikos koncertas gimnazijos salėje; bilieto kaina mokiniams 10 kap. Rugpjūčio 15 d., sekmadienį, apie 12 val. ryto numirė Bartininkų kaime Pilypas Gelgaudas, mano giminiečio Antano Gelgaudo tėvas. Lapkričio 13 d. numirė 11-os klasės mokinys Eugenijus Žukauskis, o gruodžio 26 d., man iš gimnazijos šventėms sugrįžus, pasimirė mano kokių 6 metų seselė Marutė. 1870 m. sausio 19 d. apie 6 1/2 vakare pasirodė ant dangaus žemiau mėnulio baltas stulpas ir iki 7 val dūravo. Vasario 4 d., penktadienį, šalčio buvo 23° R., o 5 d. - 25°; tiedvi dieni į gimnaziją n'ėjom. Kovo 7 d. tūlas Bliūdžius, netoli Marijampolės gyvenąs, naktį nušovė savo motiną, o 10 d. - galeva diena, gimnazijon nėjom; dieną buvo gana šilta, saulė kaitino, bet naktį prisnigo. Balandžio 1 d. apie 3 val. po pietų pradėjo eit ledai Šešupe pas Marijampolę, o 5 dieną apie 9 vakare pasirodė ant dangaus labai graži šiaurės pašvaistė ir iki val.... dūravo]. Birželio 1 d., trečiadienį, sėdėjau "koze" 2 valandi drauge su Samueliu Tuvin'u, žydeliu, už tai, kad vėlokai vakare buvova nuėję pasiklausyt levų riksmo pas mūsų matytą jau menažeriją, kuri iš Suvalkų buvo čion atvykus. Nežinia kas, pamatęs mudu apie menažeriją uždraustu laiku vėlai vaikščiojant, pranešė gimnazijos direktoriui, kursai nubaudė mudu, "kozan" pasodydamas. Kitą dieną Tuvinas, apleidęs gimnaziją, Kalvarijon išvažiavo. Birželio 30 d. sugrįžau iš Marijampolės namon atostogoms. Šeštadienį liepos 2 d. buvau Vilkaviškyje P. Marijos Aplankymo atlaiduose. Spalių 30 d. numirė lotynų kalbos mokytojas J.Kosiarski. 1871 m. būdamas V-je klasėje nuo sausio 25 d. gavau lekcijas pas lotynų kalbos mokytoją Przeorskį jojo sūnų mokinti. Vasario 10 d., ketvirtadienį, šalčio buvo iki 26° R., nevaikščiojom gimnazijon taipogi penktadienį ir šeštadienį. Nuo Velykų 1870 iki vasario 15 d. 1871 m. gyvenau Hofmano bendrabutyje drauge su S.Zienkavičium, kursai potam pabėgo iš Marijampolės Kaunan, o iš ten į Jonavą. Birželio 18 d. numirė rusų kalbos ir literatūros mokytojas Andrius Bezcennyj. Tai yra visi užrašai, gimnazijos metu padarytieji.
    Sympatingiausi mokytojai, kurie sulig šiol mano atmintyje liko, buvo: tikybos mokytojas kun. Jurgis Čėsna, marijonų vienuolyno perdėtinis, kursai mane supažindino su L.Rhezos išleistais Duonelaičio "Metais", taipogi St.Rutkauskas, kursai mane mylėjo už piešimą ir dailiaraštį. Gaivino į mane sympatiją Ed. Plevinskis, Przeorskis, V.Ščuka, o ypač J.Poromenskis. Kiek žinoma, Marijampolės gimnazijos mokytojai literatūroje beveik ne - arba labai mažai katras - tedalyvavo. [Tik Jurgis Poromenskis, būdamas dar mokytojų seminarijos mokytoju Rygoje, buvo 1858 m. išleidęs igaunių kalbos gramatiką 2 tomais ("Estskaja grammatika Revelskago narečija") ir 1861 m. "Rukovodstvo k praktičeskomu izučeniju estskogo jazyka. Juhataja wenekeelt wäljaöppida", o lotynų ir graikų kalbos mokytojas], unitas A. Horoszewicz, jau man VII klasėje esant, rašinėjo vokiečių ir rusų kalba straipsnius į laikraščius iš palyginamosios kalbos srities, kuriuos duodavo man perrašinėti. Drauge jis buvo gimnazijos bibliotekorius, kuriam aš padėdavau tvarkyti - kataloguoti knygas, todėl visados galėjau namon imti ir skaityti knygas, kokias tik norėjau.