[3]

    1866 metais man į "szkołą powiatową" įstojant, buvo priimta viso labo 45 mokiniai, iš kurių iki VII-os klasės daėjo vos 5, būtent: aš, Jokūbas Kalasauskas, pabaigęs įstojo į girininkų institutą Peterburge, Jonas Kudirka - medikas Maskvoje, Tamas Šaukevičius, kursai rašėsi Šolkiewič - kunigas ir Maušius Škudski; visi kiti, kurie 1873 m. drauge su mumis pabaigė gimnazijos mokslus, būtent: Jonas Dylevski - medikas, Jonas Horodecki, Kazys Stancler - inženierius ir Vytautas Žilinskis - medikas, buvo kitose klasėse pavyti arba vėliau įstoję.
    Gimnazijos mokslus atlikau 1873 m., gaudamas už gerą mokymąsi sidabro medalį dovanų ir šitokį liudijimą, kurio nuorašą čia pridedu.

ATESTATAS

Marijampolės Klasikinės Gimnazijos Pedagogų Taryba, remdamasi 1866 metų sausio 5/17 deną Jo Didenybės Imperatoriaus patvirtintu Įstatų 59 straipsniu, išdavė šį atestatą mokiniui Ivanui Bassanavičiui, Romos Katalikų tikėjimo, gimusiam Suvalkų Gubernijoje, turinčiam 21 metus, patvirtinantį, kad jis įstojo į šios Gimnazijos 1 klasę ir mokėsi joje, kol išėjo visą kursą ir 1873 metų birželio 17 būdamas gero elgesio per baigiamuosius egzaminus parodė šiuos rezultatus:

Tikyba labai gerai Rusų kalba ir literatūra labai gerai Lenkų kalba ir literatūra - Lotynų kalba labai gerai Graikų kalba labai gerai Vokiečių kalba labai gerai Lietuvių kalba labai gerai Aritmetika labai gerai Algebra gerai Geometrija gerai Trigonometrija gerai Fizika gerai Kosmografija labai gerai Visuotinė Istorija labai gerai Rusijos ir Lenkijos Istorija labai gerai Visuotinė Geografija labai gerai Rusijos Imperijos ir Lenkijos Karalystės Geografija gerai Gamtos mokslas gerai

Kadangi Ivan Bassanavič labai gerais rezultatais užbaigė visą kursą ir parodė labai geras Lotynų ir Graikų žinias, Pedagogų Taryba, remdamasi minėtuoju Įstatų straipsniu, skiria jam sidabro medalį, išduoda jam šitą atestatą su reikalingu parašu ir valstybiniu antspaudu.
Marijampolė 1873 metų birželio 17 diena.
Inspektorius (parašas) D. Černiavskij
Inspektoriaus padėjėjas (par.) Pržeorskij
Rusų k., Rusijos Istorijos ir Geografijos mokytojas (par.) Abramovič
Lenkų kalbos ir literatūros mokytojas (par.) Lanarevič
Tikybos mokytojas (parašas) Ks. Černac
Matematikos mokslų mokytojas (par.) Ulinskij
Fizikos ir Kosmografijos mokytojas (par.) E. Plevinskij
Senųjų kalbų mokytojas (par.) A. Goroševič
Senųjų kalbų mokytojas (par.) Grigorevskij
Istorijos mokslų mokytojas (par.) A. Ščuka
Vokiečių kalbos mokytojas (par.) Ivan Drsvs
Piešimo mokytojas (par.) Sta. Rutkovskij
Tarybos sekretorius (par.) Šimanskij
Raštininkas (par.) I. Junskij
Su originalu sutinka Gminos Viršaitis Bartinik...

    Mokslas man sekėsi gerai, nes aš, kaip sakoma, turėjęs "gerą galvą", todėl ir visose klasėse buvau pirmutinis mokinys, o pereidamas iš klasės į klasę gaudavau dovanų knygomis. Ypač klasiškosios kalbos sekėsi man gana lengvai suprasti ir aš draugų tarpe buvau visados malonėtas dėl jų pažinties; taipogi ir literatiški mano uždaviniai rusų kalbos žvilgsniu visados užsipelnydavo pagyrą ir, VI-je klasėje būdamas, kaip jau minėta, buvau įgijęs gero stylisto vardą.
    Iš visų gimnazijos meto mokinių tik vienas tuomet Petras Kraučiūnas iš Papečkių buvo lietuviškos kalbos tyrinėjimu užsiėmęs, būtent žodžių rinkimu žodynui. Viename viešame gimnazijos "akte" jisai skaitė lietuvišką J. Kochanovskio vienos giesmės vertimą, kas pirmą kartą toje gimnazijoje atsitiko. Šitas stiprus savo tautystėje lietuvis, su kuriuomi man vienus metus drauge gyventi, o vėliau draugauti teko, pabaigęs gimnazijos mokslą, Seinų seminariją ir dvasiškių akademiją Peterburge, bet, nejausdamas savyje pašaukimo į kunigus, metęs sutoną, tapo klasiškų ir lietuviškos kalbos mokytoju toje pat Marijampolės gimnazijoj ir vėliau ne vienam jaunadvasiui įkvėpė karštą meilę į savo pavargusią tautą ir josios kalbą. Daugiausiai jo dėka lietuvystė atgaivinta Suvalkų gubernijoje.
    Liekti dabar keliais žodžiais paminėti apie santykius tarp įvairių tautų - ypač lenkų ir lietuvių - mokinių Marijampolės gimnazijoje. Kaip "pavieto mokykloje", taip ir vėliau, tapus jai gimnazija, tie santykiai buvo visados normalūs, niekados nebuvo taip įtempti, kaip Suvalkų gimnazijoje, kur lenkai, būdami daugumoje ir pilnai šeimininkaudami, įvairiais būdais lietuvius mokinius stengėsi persekioti, apie ką d-ras V.Pietaris savo atsiminimuose "Vienybėje Lietuv." 1894 m. N. 11 mini.
    Gimęs ir užaugęs tyrai lietuviškame kampe, aš jau nuo mažų dienų, po tėvų įtekme, buvau pradėjęs savyje lietuvišką gaivinti dvasią. Pirmos lietuviškos knygos - išskyrus "Aukso Altorių" ir "Garbę Dievo" - kurios mano rankosna pateko, buvo M.Akelaičio rašytas veikalėlis "Swejka Marija ir gywenimas Panos szwencziausios" (Wilniuja 1860), kun. J.Dovydavičiaus "Sziauleniszkis senelis" (Wilniuja 1860) ir kun. Aleknavičiaus "Pasakos, pritikimai, weselos ir giesmės" (Wilniui 1861); pirmi dvi knygi dėl jų skaisčios kalbos ir vėliau ne kartą dar skaičiau. Antroje klasėje būdamas pradėjau, nors menkas, daineles rašyti, vėliau ir lenkų kalba ir gana daug buvau prirašęs, bet paskui beveik visas sudeginau; tik vienas Lenartavičiaus "Pavasario" (Wiosna) vertimas buvo spausdintas 1882 m. "Lietuwiszkoje Ceitungoje". Antroje ar trečioje klasėje būdamas pradėjau lietuvių dainas užrašinėti, iš mokinių girdėtas; trečioje klasėje esant man teko susipažinti su Duonelaičio "Metais", iš kun. J.Čėsnos gautais, su Mickevičiaus, o vėliau ir su Syrokomlės (Kondratavičiaus) poezijomis; šito pastarojo melancholiškos dainos ypač man patiko. "Konradą Walenrodą" Syrokomlės "Margier" daugybę kartų skaičiau ir kuone viską iš atminties atkartoti buvau išmokęs.
    Pirmąsias žinias iš lietuvių praeities nuo mano tėvo įgijau; tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir k.; vėliau Stryjkovskio "Kronika polska, litewska, žmodzka" (Krolewiec, 1582) buvo mano vadovu; Guagnini, Dlugoszas, Kromeras ir k. kronistai, o vėliau Kraševskio raštai turėjo didelę į mane įtekmę, ir aš gimnazijoj dar būdamas patogiai buvau su lietuvių istorija susipažinęs.
    Dar IV-V-je klasėje esant, mano tėvas atkartodamas sakydavo: ,Jonuti, nuo šių metų turi jau į Seinus eiti; matai - aš esmi paliegęs, motina nedrūta, Dievas žino, ar dar ilgai galėsiva tavimi džiaugtis; jei būsi kunigu, tai nors kada maldose ir mus paminėsi: tik ir mums bus lengviau aname sviete"... Ypač motina buvo savo širdį ant kunigystės palaužusi ir gana dažnai man sakyti pamėgusi, aš būsiąs "dailus kunigėlis". Bet ne veltui sakoma: "Žmogus šaudo, ledoks kulkas neša..." Iki IV-os klasės ir aš patsai buvau labai deivuotas vaikinas ir dažnai dar mislijau apie seminariją, bet nuo V-tos klasės atostogų, kada man teko skaityti prancūzo Aug.Nicolaso lenkiškai verstą veikalą "Bóstwo Jezusa Chrystusa", kuriame autorius ginčijasi su Ern.Renanu ir kritikuoja jo knygą "Vie de Jésus", pradėjo jau manyje tūla atmaina atsirasti...
    Mat jau nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kirmėlaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažinstamą tolimą svietą. Kaip mažas vaikas būdamas, taip ir iš gimnazijos atostogoms sugrįžęs, mėgdavau po Ožkabalių ir Grajauskų kalnus vaikščioti ir gėrėtis gražumi reginiu. Aukščiausias punktas Ožkabalio laukuose yra "Kušliakalnis". Regratis nuo minėtojo Kušliakalnio yra labai erdvas: pietų linkui aukštesni kalnai, kurių pryšakyje matosi Grabalkos dvaras su aukštais medžiais apaugusiomis Gerlachų kapinėmis ir Vidgirių girios kraštas; vakarų link, netoli, puikioje vietoje, ant aukšto kalno, Gražiškių bažnyčia iš raudonų plytų su vienu bokštu stūkso, už jos horizontą nuo Prūsų sienos užstoja Vištytgiris ir už jo šiaurės link tęsiantiesieji Pavištaičių ir Šakių kalnai už Pajevonio aukštai iškilusio, pušynu apdengto kalno su gražia dviemi bokštais bažnyčia. Dailiausia regykla - šiaurės link: čia, tiesiog per Sausininkų ežerą, lygumose akys siekia net iki Naumiesčio, kurio giedroje dienoje bažnyčia prieš saulę baltuoja ir kiek į vakarus matosi Prūsuose Širvintos vokiečių stūksanti kirkė. Kiek arčiau matosi Virbalio Šilelis, už 17 verstų aiškiai baltuoja Vilkaviškio bažnyčia, todėlei ir geležinkelis, pro šį miestą Kybartų linkui einantis, traukiniui dūmus iš garvežio leidžiant, yra aiškiai matomas. Kiek nuo Vilkaviškio į rytus matosi Gižų bažnyčia. Šitas visas kraštas turi ypatingą gražumą: daugybė kaimų su išsisklaisčiusių ūkininkų trobomis ir sodais, kaip ir vietomis nedideliomis giraitėmis, vienur kitur baltomis dvarų ir palivarkų trobomis jis yra išmargintas. Rytų Imk per arti gulinčius Bartininkus su jųjų balta bažnyčia, dvaru ir dviemi vėjo malūnais akis atsiduria per Budavonės giraitę ir Keturvalakius į Marijampolės baltuojančią už 3 mylių bažnyčią; už Marijampolės tolyn matoma ant horizonto krašto tamsios girios, o pietų link traukiasi Tabariškių kalnai, kurie horizonto kraštą čia nuo Kalvarijos atidalina. Mane daugiausiai traukė tuomet šiuomi reginiu visados gėrėtis - dūmai iš mašinos ant geležinkelio, nuo Kybartų Kauno link einančio, neišpasakytinus jausmus mano širdyje sujudindami. Troškau ir aš, nabagas, platesnį svietą, žmones, padanges nors iš tolo pamatyti!..
    Kada gimnazijos mokslą pabaigęs namuosna sugrįžau, tėvas, tarp kitų dalykų, pasakė nė skatiko daugiau neduosiąs, jei aš į Seinus n'eisiąs; visą atostogų laiką kaip žemes pardavęs vaikščiojau. Nors aš gana rūpinausi tėvus perkalbėti, kunigų esą gana, o ir kitokiu būdu mokintų vyrų reikėtų, mano motina nė klausyti nenorėjo. Tik po ilgų kalbų ir plačių verksmų tėvas sutiko mane į svetimą šalį išleisti - ir aš su kokiu šimtu rublių Maskvon išvažiavau, tarytum nauju žmogum tapęs...
    Vėlesniu laiku man teko šen link ir ten link, ir po Orientą, ir po Occidentą didesnes ir mažesnes keliones atlikti, bet nė viena jų neįsispaudė mano dvasion taip aiškiai, kaip ta pirmutinė. Kauną, Vilnių, apie kuriuos tiek man buvo tekę skaityti, dabar savo akimis mačiau: ant Nemuno kranto apmansčiau graudžiai ne vieną kruviną atsitikimą su žiauriais kryžiuočiais, ties Vilijos krantu užniūniavau "Wilija naszych strumieni rodzica", ktirią dar gimnazijoj būdamas taip dažnai buvau dainavęs... Ir vėliau kiekvienų atostogų laiku iš Maskvos grįždamas arba ten link važiuodamas pakelėje visados Kaune ir Vilniuje apsistodavau ir ilgainiui gerai susipažinau ne tik su istoriškomis mūsų liekanomis šituose miestuose, bet ir su Vilniaus muzejum ir antikvarais, kaip ir su keliais tvirtesniais lietuviais, kaip kun. A.Baranauskas, K.Jaunius ir k. Kaune.
    Nuvykęs Maskvon, įstojau į istorijos-filologijos fakultą ir du semestru 1873/74 m. klausiau, ypač pas prof. Gauerier, istorijos (viduramžis, prancūzų revoliucija), rusų literatūros istorijos pas prof. Tichonravovą, palyginamojo kalbamokslio pas prof. Duvemoy; dažnai lankydavausi garsingo tuomet rusų istorijos profesoriaus Serg. Solovjevo lekcijose. [Lotynų kalbos tūlas Ivanov'as mokino, Volkel'is - Ksenofonto "Memorabilia" skaitė ir aiškino, sanskrito kalbą - Petrovas].
    Atvažiavęs Maskvon apsigyvenau lietuvės-lenkės Haluškevičienės buto mažame kambarėlyje prie Bronnos gatvės. Haluškevičienė turėjo sūnų, kurs, rodos, medicinos mokinosi, ir laike savo bute studentus, virdama jiems pietų. Kadangi šitame bute buvo lietuvių ir lenkų studentų įvairių susirinkimų vieta, tai man, neilgai trukus, teko su daugeliu jųjų susipažinti vėliau su vienu kitu ir draugauti. Dviem ar trims mėnesiams čia gyvenant praėjus, mano mašnelė ištuštėjo; tėvas tiesa vėl buvo kelis rublius atsiuntęs, bet ir tų ilgam užtekti negalėjo todėl priverstas buvau lekcijų ieškoti. Pirmos lekcijos, kurias gavau, buvo tai kunigaikščio Galicino namuose prie Vozdviženkos gatvės kokių 16 metų merginai iš rusų kalbos, istorijos matematikos; kiek vėliau - pulkininko Medviko dukteriai, labai dailiai merginai, iš tų pat dalykų ir rusų literatūros istorijos, dar vėliau šitais pirmaisiais studentavimo metais davinėjau pamokas tūlo restauratorininko Zielencovo seseriai Olgai, puikiai, sympatingai merginai, kuri rengėsi įgyti namų mokytojos teises; galop nuo Velykų iki galo mokslo metų gyvenau tūlo vaisbiaus mažarusio Pavlovskio namuose, mokindamas jo vaikus gimnazistus. Šie pirmi Maskvoje gyvenimo metai buvo gana sunkūs prie menko iš pamokų uždarbio, ir aš ne kartą buvau pradėjęs abejoti, ar galima bus iki galo iškentėti - o ir koks bus galas... Tik nuo rudens 1874 m. mano likimas pakrypo kiek geresnėn pusėn. Varšavos srities mokslo kuratoriaus rūpesniu rusų švietimo ministeris dekretu lapkričio 2 d 1874 m. N. 11533 paskyrė man Varšavos srities lietuviškąją stipendiją nuo šių mokslo metų pradžios 350 rublių metams ir kelionės išlaidoms padengti 100 rub., apie ką ministerija man pranešė laišku lapkričio 22 d. N. 12 258.
    Tuo tarpu drauge su aplankymu lekcijų universite ir davinėdamas privačias pamokas, vaikštinėjau į universito ir Rumiancevo muzejaus bibliotekas, kur, radęs daug įdėmių veikalų apie Lietuvą, pradėjau jau tuomet vis gilyn ir gilyn į lietuvių praeitį bristi ir šiais pirmaisiais metais surinkau nemaža medegos didž. kunigaikščio Keistučio gyvenimui aprašyti. Bet šis darbas taip ir liko tik pium desiderium.
    Persekinėjimas ir antipatija tuometinių universite filologų profesorių katalikams studentams reiškiama - "katalikais" lenkus ir lietuvius vadinta - pirmame kurse aš tik vienas buvau katalikas, neišteklius gerų talentuotų profesorių, kurie iš sausos filologiškos medegos būtų mokėję nors menką klausytojuose interesą įkniesti, pagalios sunkios mokytojaus užsiėmimo pareigos lietuviams buvo uždrausta savo krašte vietą gauti, vislab tai privertė mane nuo to fakulto, baigiantis antrajam semestrui, atsiskirti.
    Tokiu būdu biškelį iš klasiškų kalbų ir istorijos pasinaudojęs, pradžioje rudens semestro 1874 m. perėjau į medicinos fakultą, ypač dar, kad, kaip jau minėjau, nuo pradžios akademiškų metų man buvo pripažinta stipendija 460 rub. pirmaisiais ir po 360 rub. sekančiais metais, taip kad aš galėjau dar su tėvo pašalpa vidutiniškai pragyventi. Šitų "Varšavos mokslo srities" stipendijų buvo tada prie Maskvos universito 10 mokiniams - Marijampolės ir Suvalkų gimnazijų lietuviams, kuriuos tokiu būdu rusų valdžia manė prie savęs pritrauksianti.
    Maskvos medicinos fakultas kaip prieš didįjį karą, taip ir mano laiku buvo garsus visoje Rusijoj ir jame mokslą įgijusieji buvo tuomet skaitomi "gerais" gydytojais. [Iš praktiškų medikų darbavosi ten tuomet chirurgas Basov'as, oftalmologas Braun'as, vidurių ligų medikai (medicina interna) Černov'as ir garsusis Zacharin'as, neurologas Koževnikov'as ir k. - visi gerai žinomi ir Europos moksle vyrai, ir patogūs mokytojai]. Be to, Maskvos universito anais laikais - ypač medicinos fakulto - studentai turėjo gana didelę laisvę, todėl ir jų skaitlius visados buvo didelis: 1878/9 metais V-me kurse buvo 149 medikai.
    Medicina man labai patiko ir aš noringai ėmiausi darban, bet ir nuo senesnių įpročių man sunku buvo atsiskirti. Ypač lietuvių tautos praeitis, kurios pažinimui jau nemaža laiko buvau pašventęs, ir mediku tapus, man iš galvos išeiti negalėjo. Darbus laboratorijoj ar klinikoje atlikęs aš ir vėliau dar vis trūsiausi neretai bibliotekose, ką tik įgriebdamas apie Lietuvą skaitydamas. Tokiu būdu nors mediciną pabaigiau ne menkiau už kitus, bet, Aiskulapui ir Lietuvai podraug tarnaudamas, negalėjau tapti tokiu vaistytoju, kokiu būčiau tapęs visą tą darbą ir laiką vienam tik Aiskulapui pavesdamas.
    Mano studijų laiku kasmet po kokius 20-25 studentus buvo iš Lietuvos (Suvalkų, Kauno, Vilniaus gub.); be to, dar buvo keli vaikinai Maskvos aptiekose; ne visi, žinoma, buvo tyri lietuviai. Pirmieji lietuvių studentai po lenkmečio Maskvoje buvo: Ant. Botyrius, Miklaševičius, Markuza, kiek vėliau Vinc. Staniškis - filologai; Blaškevičius ir Vinc. Pietaris - matematikai; V. Gilius ir Marijampolės "karabelninko" sūnus St. Čirvinskis sulenkėjęs - medikai; mano laiku daugumas ėjo į medikus. Apie 1875-79 m. Maskvoje buvo šitie lietuviai: gydytojas V. Gilius, studentai: aš, Mat. Puišis, gruodžio 1877 m. miręs, V. Staniškis, Vincas Pietaris, Vytautas Tumas ir Juozas Januševičius - reformatai, Jonas Kudirka, Andriukaitis, Biržiška, Mat. Oleka, dzūkas Pašukanis, Petrulevičius, Jasinskas, Kriščiūnas, Anckaitis, Jesulaitis, Matulaitis, Krakauskas, Sketeris, Buivydas ir dar keli kiti, kurių vardus užmiršau, taipogi aptiekininkai: Kaz. Anglinskas, M. Kasakaitis, Račiūnas, Vinc. Linka, J. Petrauskas, Vinc. Mičiulis, Bujanauskas ir k. Be to dar buvo keletas "litvinų" studentų, kaip Kaz. Pietkiewicz, Ad. Walentynowicz, Kaz. Rutkowski, Jonas Modzelewski, K. Blażejewski, Hałuszkiewicz, V. Gieciewicz ir kt. Geriausi vyrai, manding, buvo iš Suvalkų gub.; daugumas nešiojo tik lietuviškas pravardes, apie Lietuvos reikalus retai katras rūpinosi, o neretas buvo dvasia ir kūnu prie lenkų prisirišęs; tyrai lenkų studentų negalėjo tuomet būti daugiau kaip 10-15. Tūlos tvirtos organizacijos tarp Lietuvos studentų nebuvo; pažinstamieji vieno ir kito krašto, iš vienos ar kitos gimnazijos, tiesa, laikėsi drauge, sėbravo, neretai susirinkdavo pas vieną ar kitą ant dainos, pasišnekėjimo, alaus ar arbatos, bet į draugiją nebuvo įstoję. Rods, apie 1870-73 m. Suvalkų gub. lietuviai buvo susitelkę draugijėlėn ir įsitaisę mažą biblioteką iš kelių lietuviškų knygų (Duonelaitis, Schleicher ir k.), bet ir taip mažame apsiėmime sandoros nesant, ir bibliotekos knygos vėliau išdalinta tapo narių tarpe. Negana to, atsirado iš pačių lietuvių toki nešvankėliai, kurie prisispyrę gaišino lietuvių darbą. Pažinstamiausias tokių balamūtų buvo aukščiau minėtasis Čirvinskis, kursai, savanoriai lenkininkų policistu tapęs, vieną ar kitą lietuvį špiegavojo, denunciavojo jiems ir aplojo už lietuviškumą. Nepasikakindamas lenkystės platinimu tarp tautiškai nepribrendusių studentų, šitas be kokios doros žmogelis su mažomis, į kiaulės panašiomis neramiai bėgiojančiomis akimis pasiryžęs buvo tuomet kiek galima persekiot ir tramdyt mūsų lietuvystę, neatsižvelgdamas į savo lenkiškai-patriotiško veiklumo nemorališkumą. Kaipo modus procedendi šitame dalyke jam, kaip rodos, geriausiai giliavo ne tik studentams siunčiamųjų laiškų vogimas, bet ir, aplamai imant, sekiojimas - špiegystė įvairių studentų, kurių "polonomanija" jis ir kiti panašūs patriotai pasitikėt negalėjo. Iš "litvomanų" ne tik Vincas Pietaris, bet ir aš Čirvinskio akį buvome ant savęs atkreipę. Atsimenu, vieną kartą buvome susirinkę pas dzūkelį Pašukanį, matematiką, Čirvinskis iš vienos, dešinės, Puišis - iš kairėsės mano pusės, apsėdę mane ant lovos, neva linksmmdamiesi ir dainuodami, norėjo manę nugirdyt, idant iš girto - in vino veritas - tokiu būdu iškamantinėtų ir sužinotų, kaip ir ką aš maniau apie lenkystę, lietuvystę ir t.t. Gaila man tik buvo žiūrint, kaip jiedu nieko laimėt negalėjo - mane apgirdyt jiemdviem nepasisekė. Kaip šis niekingasis žmogus, taip ir keli kiti darkė lietuvių reikalus. Kiti vėl, kaip a.a. Matas Puišys, strimagalva vertėsi į lenkus [ir jų "rodaku" tapęs, buvo jau pasirašinėti pradėjęs "Pujszewski", o kadangi per prastą "klopų" vardą "Mateusz" turėjo, tai buvo pakeitęs jį gražiau, poniškiau skambančiu "Valerjan"]. M. Puišis iš pradžių Varšave teisių fakulte mokinosi, bet, ištekliaus neturėdamas, priverstas buvęs universitą apleisti ir tūloje lenkų šeimynoje, rodos, net du metu vaikų mokytoju tapti, regis, Liublino ar Lomžos gubernijoje. Taip, ilgą laiką lenkiškuose "obyvateliaus" namuose gyvendamas, Puišis pilnas prisisiurbė lenkų patriotiškos dvasios ir prisisavino tūlus tyrai lenkiškus kalboje tarsnius, kuriuos jis mėgo labai tankiai vartoti. Maskvon persikėlęs, jis buvo čia vienas karščiausių lenkomanų ir jauniesiems studentams imponuodavo lenkiškuoju patriotizmu, ypač su tyrai lenkišku akcentu ištardamas "moi panowie", "mości panie dobrodzieju" ir t.t. Gėdydamasis savo lietuviško "klopiško" vardo ir norėdamas į tyrą lenką pavirsti, jisai lenkų tarpe vadinosi ir rašėsi "Walerjan Pujszewski" ir sakėsi esąs "obywatel z Augustowskiego". Lietuvių tarpe jis visados buvo ant juokų laikomas ir per dantis traukiamas. Mirė nabagas IV-me medicinos fakulto kurse būdamas nuo peritonitis acuta, kurį įgijo gerai klopišku būdu prisivalgęs - nes tai buvo žiemos laikas -raugintų kopūstų su kiauliena... Kitas, Andriukaitis, vertėsi, ypač lenkę vedęs, į „Andrzejewskį", tretieji, kaip Botyrius, Gilius, Blaškus ir dar keli kiti, laikydamiesi priežodžio "ubi bene ibi patria", vis vien į rusus arba į lenkus būtų pasivertę: vėliau jie maskalkas vedę, be abejo, savo tautystę pražudė. Žodžiu sakant - didžių karakterių tarp to laiko lietuvių nebuvo. Tik vienas V. Pietaris užsiiminėjo lietuvių kalba, būtent tūlos agronomiškos knygėlės vertimu, dainų rinkimu ir t.t.
    Studentai lenkai iš savo pusės, lietuviško gaivalo drūtai pastiprinti, turėjo geriau organizuotą draugiją, didesnę biblioteką; jie visokiu būdu rūpinosi ir lietuvius prie savęs pritraukti. Kiekvienas lietuvis, naujai universitan įstojęs, turėjo su jais susidėti, jų susirinkimuose lankytis, lenkiška dvasia kvėpuoti. Lenkų studentų susirinkimuose jųjų draugijoj geriausi patriotai beveik visados buvo lietuviai, kurie visa galva aukščiau tyrų lenkų stovėjo. Jų sueigose, kuriose tarpais vienas ar kitas tūlą pranešimą skaitė, lenkų patriotiškos dainos buvo dainuojama, kalbos laikoma; lietuvystė visados buvo nusmelkta. Aš neatsimenu, kad kada nors apie Lietuvą, lietuvių kalbą šnekėta būtų, atskyrus "uniją" tarp Lietuvos ir Lenkijos su lenkiška į tą dalyką pažvalga. Lietuviai lenkų akyse buvo tik "rodacy" - žinoma, jei jie už lenkų uodegos laikėsi; mūsų "separatizmas" buvo apjuokiamas ir peikiamas; vienas ar kitas lietuvių studentas jau tuomet buvo gavęs "litvomano" vardą.
    Pirm negu vienas ar kitas lietuvių naujokų lenkų draugijon būdavo priimamas, turėjo iš visų pusių išbandytas būti ir prirengtas, todėlei kiekvienas lietuvis naujokas turėjo pirmiausiai pereiti per senesniųjų studentų rankas ir, jei būdavo pripažinta tas ar kitas nepavojingas esąs studentų draugijos reikalams ir veikalams, tik tada ir iš palengvo į vieną ar kitą susirinkimą būdavo įvesdintas ir su kitais "rodakais" supažindintas. Ir mane, Maskvon atvykus, tuojau, iš pradžios dar Haluškevičiuose gyvenant, apspito studentai į savo pusę versdami, bet man jau buvo sunku iš lietuviško kailio išsinerti, todėl - per visą universito studijų laiką negalėjau titulo "rodak" užsipelnyti, tik paprastai "litvin" buvau vadinamas, nors laikas nuo laiko ir sėbravau su jais.