[5]

    Kaip aukščiau paminėta, ir medicinos mokindamasis, nuo lietuvystės aš neįstengiau atsiskirti. Dar 1875 m. pirmame medicinos kurse esant, lenkų laikraštyje "Niva" (zeszyt 8 str. 618-623) buvo apskelbta Kirkoro straipsnio "Zarysy pierwotnej Słowiańszczyzny" mytologiškosios dalies mano kritika; šitas menkas rašinys jau tuomet pakėlė mane kolegų akyse... Kaip gimnazijoj būdamas, taip ir universito laiku per atostogas buvau įpratęs rinkti dainas, pasakas, priežodžius, mįslius ir k. Dainų kelios buvo vėliau laikraštyje "Mitteilungen der litauischen liter. Gesellschaft" (1880. 3 Heft. S. 114) ir atskyriumi po vardu "Ožkabalių dainos" (Tilžėje, 1884) ir Shenandoah Pa (1902, 2 tomu, 420 dainų). Pasakos buvo pradėta spausdinti tose pat "Mitteilungose" ("Fragmenta mythologiae", 1884. 8 Heft. S. 57 ir Heft 10. S. 7 sek.), o vėliau "Lietuviškų pasakų" Shenandoah, 1899-1902 du tomu, "Lietuviškų pasakų yvairių" Chicagoje 1903-05 keturi tomai išleista, be to, dar "Iš gyvenimo vėlių bei velnių" Chicagoje 1903 m. atspausdinta. "Ožkabalių mįslių" dalis tilpo tų pat "Mitteilungų", 1885. 10 Heft. S. 19.
    Prieš pasibaigiant universite medicinos mokslo kursui aš buvau ėmęs dar birželio mėn. 1879 m. per pažinstamą man asmeniškai Varšavos kuratoriaus kanceliarijos aukštesnį valdininką Niemczynskį rūpintis iš to kuratoriaus gauti leidimą naudotis stipendija vienus metus, jau pabaigus medicinos mokslą, kad būtų man kiek lengviau pragyventi pirmuoju laiku, laisva praktika Maskvoje užsiimant. Bet buvo su atsaku iš Varšavos vilkinta, regis, todėl gegužės 3/15 d. mano knygutėje užrašyta: "Dotychczas własnych siłach - chciałem sprobować ucieć się do protektorów, lecz - nie warto więcej robić prob w tym kierunku. Sądzono mi widocznie iść całe życie o własnych siłach - bardzo rad jestem i będę z tego!! Najlepiej nikomu niebyć obowiązanym". Gegužės 22 (birželio 3) d., išdavęs kvotimus iš syphilidologijos ir dermatologijos, padaviau to laiko universito rektoriui N. Tichomirovui prašymą, kad mane paliktų prie universiteto medicinos fakulte chirurgijos katedros dėlei pasitobulinimo moksle, o drauge su tuo prašiau, kad išrūpintų iš Varšavos kuratoriaus ir ministerijos, idant man paliktų stipendiją kokiems metams, pabaigus mokslą, nes prie medicinos fakulto nebuvo laisvos apmokamos vietos, kurią galima būtų buvę gauti. Turiu čia pridurti, kad už mano palikimą prie universito daugiausia rūpesnio padėjo minėtoji p. Ciechanskienė ir prof. Gust. Braunas, jos geras prietelius.
    Vislab tai atlikęs, birželio 15/27 d. apleidau Maskvą, atostogoms namon išvažiuodamas. Pakeliui apsilankiau Kaune, Garliavoje pas vaitą Nikolai, Myk. Aglinską ir kleboną Pruselaitį, iš čia atsidūriau Prienuose pas kun. Endrukaitį, kurs Andrzejewskiu rašėsi; birželio 20 (liepos 2) dieną jau buvau Marijampolėje, kur pas mylimą mokytoją kun. Čėsną, Rutkauską, Staniškį apsilankiau. Iš Marijampolės per Vilkaviškį grįžau į Ožkabalius. Čia dabar pradėjau užsiiminėti praktika. Bartininkų dvaro arendatoriaus Gerlacho šeimynoje pas kokių 7 metų vaiką atsirado "croup'as" (krokulys); tuomet dar seroterapijos nežinant, ligonio išgelbėti nepasisekė: "croup'as" jį užsmaugė. Laikinai persikėlęs į Vilkaviškį, gyvenau pas Mošinskį ir gydžiau p. Jastrzębskienę; liepos 29 d. p. Kaz. Jagniątkowska, rodos, iš delno pranašavo man "świetną przyszlość". Liepos 29 d. su Ant. Gelgaudu antrą kartą savo gyvastyje peržengiau Lietuvos sieną ir atsilankiau Prūsų Eitkūnuose. Rugpjūčio 4-16 d. buvau pas kun. Bakuną Vištytyje ir mačiau už versto nuo miestelio ant sienos Vištyčio su Nebutkiemio lauku milžiniško didumo akmenį, ant kurio, sako, sėdėjęs Perkūnas. Gavęs iš Myk. Aglinsko pakvietimą, rugpjūčio 8/20 d. jau buvau Aleksote, kur gana ilgai gydžiau vietos vaitą Vlad. Nikolai, sergantį šiltine (typhus abdominalis). Jam pasitaisius, važinėjova su juo į Pažaislio kamendulų - tuomet rusų popų valdžioje - vienuolyną ant "Napoleono kalno" pas Nemuną, už Fredos dvaro, į Garliavą ir k. Iš Kauno sugrįžus į Vilkaviškį, pažinstamų lydimas lankiausi Paežeriuose, Dabravalskio girioje ir rugpjūčio 27 (rugsėjo 8) d. iš Dubėnų su Grybausku ir panelėmis važiavome į P. Marijos užgimimo atlaidus Alvite. Rugpjūčio 28 d. per Bartininkus ir Ožkabalius rusų kariuomenės dalis, regis, Vištyčio link ėjo. Rugsėjo 1-2 (13-14) d. drauge su Petru Kraučūnu važiavova per Gražiškius, Vištytį į Petro tėviškę - Papečkius; Kaupiškiuose, prie pat Prūsų sienos, apžiūrėjau piliakalnį ir per Virbalį, Vilkaviškį to mėnesio 5 d. jau buvau Dubėnuose pas Step. Grybauską. Rugsėjo 11/23 d., palikęs tėvą sergantį (tuberculosis pulm.), išvažiavau iš namų į Vilkaviškį, iš kur ant rytojaus per Mauručių stotį nuvykau į Garliavą ir 13 d. dalyvavau pirmą kartą medžioklėje Puslaukio girioje; 14/26 d. buvau Girininkų Aglinskuose ir Pakuonyje pas gimnazijos kolegą kun. Pr. Bučį, dabartinį Gelgaudiškio kleboną, ir su vizita pas arti Pakuonio gyvenusią p. Leonienę Šukštienę. Rugsėjo 15/27 d. atvažiavęs į Aleksotą pas Nikolai, kitą dieną lankiausi Kaime pas seminarijos prof. kun. A. Baranauską ir Jaunių. Praleidęs čia tris dienas, 18/30 d. iš Kauno išvažiavau Vilniun ir, Minske pemakvojęs, rugsėjo 20 (spalių 2) d. atvykau Maskvon. Ant rytojaus gavau iš prof. J. Kleino žinią, kad fakulto nutarimu aš esąs prie universito paliktas. Neilgai trukus, spalių 3/15 d. gauta žinia iš Varšavos nuo Niemczynskio, kad prašymas dėlei stipendijos kuratoriaus neigiamai išrištas, nes stipendijos esą skiriama tik mokslą einantiems studentams.
    Nors tokiu būdu buvo man prižadėta asistento (ordinatoriaus) vieta prof. Basovo klinikoje, bet jai užimtai esant reikėjo jos apie 1 1/2 metų laukti, o tuo tarpu, universitą baigiant, pasibaigė ir stipendija, todėl ir užsilaikymas Maskvoje labai sunkus buvo, ypač kad, daktarų daug esant, labai lėtai ir vargingai praktika ėjo. Spalių 8/20 d. apsilankiau pas prof. Basovą, prie kurio katedros buvau priskirtas, ir patyriau čia paduotąją žinią. Spalių 27 (lapkričio 8) d. persikėliau į Bučumovo namus prie Did. Dimitrovkos gatvės ir paskelbiau laikraščiuose užsiimąs gydytojo praktika, bet praktika nesisekė, o kadangi pragyvenimui pinigų neturėjau, tai iš gero pažinstamo D. Smietanko pasiskolinau pradžiai 300 rub. Tik lapkričio 1/13 d. gavau pirmas mokamas vizitas iš p. Kašnikovos, ponios Savenko ir Šalinovos.
    Taip mano dalykams stovint ir mano tėvo padėtis namieje vis blogyn ėjo. Kiek anksčiau, iš Ant. Gelgaudo spalių 2/14 d. gavęs žinią apie sunkią tėvo ligą, kreipiausi į Bartininkų kleboną Joną Burdulį, tėvo prietelių, laišku prašydamas apsilankyt pas ligonį; jis neilgai trukus pranešė, kad tėvas spalių 8/12 d. jau pasimiręs.
    Tarytum iš aukšto pramatydamas menką praktikoje pasisekimą, aš jau pirmiau ėmiau rūpintis gauti vietą kur kitur ir iš Maskvos ištrūkti - būtent maniau apie Bulgariją. Prie to reikėtų pridurti, kad ir mano sveikata studijų laiku nuo menko maisto buvo susilpnėjus, buvo nekokia. Dar neseniai, nes spalių 25 (lapkričio 6) d. aš buvau įgijęs pleuritis sicca sinistra ir kelias dienas sirgau, todėlei dabar, pasirodęs prof. Černovui, kurs rado silpną dešiniojo plaučio viršūnę, gavau patarimą iš Maskvos išsikraustyti kur į šiltesnes padanges.
    Tuomi tarpu rusų-turkų karui pasibaigus, kaip žinoma, tapo Bulgarija sutverta ir naujas rėdas ten įvesta. Mano gerai pažinstami kolegai bulgarai Mačev, Drumov (Bamov), Zolotovič ir k., sugrįžę į savo naujai atvaduotąją tėvynę, gavo geras vietas, nes vakantinių buvo tuomet dar labai daug. Su bulgarais sėbraudamas, aš biskelį jau buvau apsipažinęs su Balkanų pusiasaliu ir jo gyventojais. Ilgai nesulaukdamas iš Varšavos atsako ir neturėdamas uždarbio, aš jau rugsėjo 29 (spalių 11) d. buvau laišku kreipęsis į d-rą Dim. Mollovą, pažįstamą man kaipo buvusį Basovo klinikos ordinatorių, dabar tapusį medikų tarybos pirmininku Sofijoje, paklausdamas apie vietas ir lapkričio 9/21 d. gavau iš vidaus reikalų ministerijos pakvietimą Bulgarijon atvykti ir, iš bulgarų valdžios gavęs 400 frankų auksu kelionei, atsisveikinęs su pažinstamais, gruodžio 10/22 d. naktį Maskvą apleidau, duodamas žodį už kokių metų kitų vėl grįžti atgalios. Mat tuomet ir manyte nemaniau, jog man senovės trakų, arba trakiečių, žemėje teks ir ilgesniam laikui apsigyventi. Gruodžio 12/24 d. apie 1 1/2 v. po pietų atvykau į Vilkaviškį, o jau 6 buvau Ožkabaliuose ir vakare su šeimyna drauge valgiau kūčią. Po Kalėdų 15/27 d. su A. Gelgaudu buvova Vikaviškio baliuje, o 18/30 d. rašiau į d-rą Mollovą, kad jau rengiuosi kelionėn. Bartininkuose ir apylinkėje su pažinstamais atsisveikinęs, pasiėmęs Vilkaviškyje reikalingą liudymą užsienio pasui Suvalkuose gauti, atsisveikinęs taipogi su motina ir tėvo kapu, sausio 4/16 d. 1880 m., Ant. Gelgaudo iki Kalvarijos lydimas, į Suvalkus pas gubernatorių išvažiavau, o ant rytojaus, iš gubernatoriaus Golovino pasą gavęs, per Grajevą nuvykau Varšavon, kur pas karininką Joną Kraučūną, Petro brolį, rodos, dvi dieni pragyvenęs ir apžiūrėjęs tūlas Varšavos vietas, leidausi tolyn kelionėn per Radzivilovą-Brody Rumunijon. Pro Černovicus pravažiuodamas, pirmą kartą pastebėjau baltuojant Karpatų kalnus, iš dešinės geležinkelio pusės stūksančius, kurie visą mano domėsį saviepi pritraukė: iki šiolei aš nebuvau matęs tokių milžiniškų, tokių dailių kalnų. Įdėmiausiu dalyku man pasirodė ta kalnų ypatybė, jog jųjų viršūnės iš tolo - ar tai iš Rumunijos tyrų, ar nuo Dunojaus krantų į jas žiūrėsi - atrodo tarytum iš mažesnių, smailesnių ir bukesnių karpų suaugę. Jau kelionės laiku šito kalno vardas man visai rodėsi lietuvišką etimologiją turįs.
    Sausio 10 d. jau buvau Bukareste ir, viešbutyje "Dacia" pernakvojęs, kitą dieną nuvažiavau į Džiurdževą (Giurgiu), kur teipogi "hotelyje de S. Pétersbourg" teko nakvoti. Sekančią dieną anksti rytą leidausi tolyn. Mano bagažą vienam turkui ant rogelių Dunojaus ledu už 16 frankų bepervežant - kitokios komunikacijos tarp Giurgiu ir Rusės (Ruščuko) Bulgarijoj žiemos laiku nėra - man teko per pedes eiti ir beeinant atsiminti lietuviškųjų dainų Dunojaus. Jau tada aš patsai savęs klausiau: argi šitą tad platųjį Dunojų mūsų dainos taip dažnai mini, ir jeigu taip, tai kada mūsų senoviškos dainos su šita milžiniška upe susipažinti galėjo? - Pragyvenęs "Grand hotelyje Islah Hane" Rusėje kelias dienas ir susitikęs su universito kolega Zolotovičium, per jį susipažinau su įžymesniais bulgarų šviesuoliais: Jurgiu Živkovu, buvusiu vėliau Bulgarijos regentu, su ligoninės direktorium d-ru Radoslavovu, prefektu Valčanovu, tūlais rusų karininkais ir k.; apsilankęs rusų konsulate ir susipažinęs su Bielocerkovec'u, konsulu, sausio 15/27 d. drauge su Teodorovu iš Tulčios, vidaus reikalų ministerio broliu, nusisamdę "faetoną" su ketvertu arklių leidomės tolimesnėn kelionėn Sofijos linkui. Pakelėje iš Rusės į Bielą ir šitos apylinkėje aš labiausiai įsitėmijau didelius aukštus kapus ant kalnuoto upės Jantros dešinio kranto: didžiausi jų - visa grupa -kiek šiaurės link nuo Bielos iš labai toli matomi; kokio didumo tie kapai, iš to galima spręsti, kad ant vieno jų viršaus pastatyta gana didelė trobelė, kitas, aukščiausias, su augančiu ant jo medžiu į kokius 6 kilometrus iš tolo pastebimas. Mažesni ir didesni kapai yra supilstyti ypač ant kalnų ir kalvų; kartais jų vienoje vietoje daugybę užtinki. Šitoki milžinkapiai, turkiškai tepeh, bulgariškai mogilki vadinami, traukiasi per visą Balkanų pusiasalį, pietinę Rusiją, mažąją Aziją, Persiją, Rumuniją, Vengriją, Austriją ir pietinę Vokietiją; jie randama taipogi Prūsuose ir Lietuvoje. Žinoma, kad dar Gediminui mirus supilta buvę toksai kapas. Nors aš jau žinojau Lietuvoje tokius didžiavyrių milžinkapius esant, bet tik kelionės laiku per Bulgariją aš su jais susipažinau ir ne be dyvų į juos žiūrėjau, pats savęs klausdamas: kokia tauta būtų kavojusi po tokiais aukštais kapais savo mirėlius? Iš Herodoto raštų jau man tuomet buvo žinoma, jog senovėje visą Balkanų pusiasalį buvo apgyvenusi didė trakų tauta, į daugybę mažesnių genčių pasklidusi. Iš Herodoto tad liudymo man buvo žinoma, jog tai šitie trakai čia gyvendami tokiu pat būdu, kaip ir senovės lietuviai, savo didžiūnams (toisi edaimosi), jų lavonus sudeginę arba šiaip ant žemės (gh) palaidoję, didžius kapus (cvma)supilti buvo įmėgę. Be to, jau iš M. Praetoriaus "Orbis Gothicus" man buvo žinoma, jog šis vyras vardą vieno trakų getų dievo Gebeleixiz lietuvišku žodžiu "gyveleidis" (gyvį, gyvybę leidžiąs, duodąs) išaiškino, o vėliau S. Daukantas - nors nesiremdamas tvirtais pamatais - dakus ir getus lietuvių sentėviais buvo pripažinęs. Toki vardai, kaip Qracez, Getai, Dacoi ir k., man jau ir seniau atrodė lietuviški esą. Tą dieną vėlai atvykę į Bielos miestelį čia ir nakvojome tūlame "hane" (viešbutyje) su daugybe blakių, nuo kurių negavome ramiai miegoti. Sausio 16/28 d. 8 val. iš ryto iš čia išvažiavę, Gornij Studen'o kaime pietus valgėme: čia turėjau progos pirmą kartą susipažinti su žaliais raugintais tošpipiriais (Fructus capsici annui), bulgariškai "čuški", kurių bulgarai - kaipo stomachicum - valgyje labai daug vartoja. Šitų čuškų esama dvejopos rūšies: vienos jų su bukais galais nekarčios ir gana skanios valgant, kitos smailiagalės (capsicum longum), ilgesnės už pirmąsias - labai karčios, burnoje deginančios. Teodorovas, norėdamas mane supažindinti su bulgarų tautos skanėsiu, iš paduotų ant stalo čuškų tyčia išrinkęs kuo karčiausią, man, nieko nežinančiam, pasiūlė paragauti: tik įkandus biskelį čuškos, kad ėmė man deginti liežuvį kokį pusvalandį! Mat bulgarai prie tokio valgio pripratę ir noriai jas vartoja kaip raugintas, žalias, taip ir nunokusias, sausas, kurias, sutrynę ir su druska sumaišę, su duona arba kukurūzų miltų viryta "mamaliga" (turk. "kačamak") sūdydamiesi valgo. Pavakare atvykome į Ledženi, bulgarų katalikų kaimą su katalikų bažnyčia ir italu kunigu. Šitas kaimas kaip kokia sala guli bulgarų stačiatikių tarpe. Vakare, ant "ave Maria" varpams sugaudus, ypatingas, graudus manyje kilo jausmas; nuėjęs bažnyčion, radau keletą moterų su kunigu drauge litaniją bulgariškai kalbant. Čia pernakvoję, sausio 17/29 d. anksti rytą išvažiavę per Bulgareni, pro Grivicos rusų-turkų karo laiku taisytą redutą į Plevną atvykome gana anksti apie 1 1/2 val. po pietų ir turėjome "Odesos viešbutyje" nakvoti. Vakarą čia praleidome vietiniame "Café chantant", kur buvo daug rusų oficierių susirinkusių, ir gana linksmai laiką praleidom. Ant rytojaus 8 1/2 val. - iš Plevnos per tiltą ant Vido upės, per rusų ir turkų kovų lauką, pro apkasus, pro Gornij ir Dolnij Dąbniak'ą su rusų kareivių kapais ir pavakare atvykome į Lukovit'o kaimą, kur sutikome tūlą Stieglitz'ą iš Darmstadto, keliaujantį iš Sofijos, ir čia radome "chane" menką nakvynę. Keliavome tad tuomi pat keliu, ant kurio taip gausiai pralieta buvo kraujas ir ne vieno lietuvio, už svetimą laisvę rusų kariuomenėje kariaujančio; visur pakelėje dar buvo švieži paminklai kovų matomi. Sekančią sausio 19/31 d. iš Lukovit'o 6 val. rytą išvažiavę pro Jablanicą kalnais su gražiais reginiais, val. 5 po pietų miestelyje Orchanie atsidūrėme ir čia "Makedonijos viešbutyje" apsinakvojome. Ant rytojaus 8 val. išvažiavę, lygiai 12 valandų keliavome į Sofiją daugiausiai lygumomis ir tik šeštos kelionės dienos vakare į Bulgarijos sostinę atvykome. Aš apsistojau viešbutyje "Hotel de S. Pétersbourg". Tai buvo sausio 20 (vasario 1) diena.
    Dar šaltoje žiemoje iš Lietuvos išvažiavus, po keleto dienų radau jau Bulgarijoj pavasario pradžią. Ant viso lygumų ir terrasų ploto tarp Dunojaus upės ir Balkanų kalnų sniegas jau buvo nutirpęs ir tik iš tolo kalnyno viršūnės atrodė sniegu apklotos. Nors naktimis ir šaltoka dar buvo, ale dienomis taip jau smarkiai kaitino saulė, kad aš šitų kelių kelionės dienų tarpe taip labai nuo jos apdegiau, kaip Lietuvoje tik vidurvasaryje galėjo atsitikti. Jau tuomet man į akį krito ta nesutarmė tarp Lietuvos klimato ir mėnesio "vasario" vardo ir man dingojo, kad šisai vardas iš kito, daug šiltesnio žemės krašto, kur jis tinkamai metų skyrių ženklino, turėjo būti šios dienos Lietuvon įgabentas. Ir Rumunijos bei Bulgarijos gamtai kelionės laiku aš akylai prisižiūrėti neužmiršau, kaip ir gyventojų būdui ir kalbai.
    Jau kelionės laiku per didelį Pridunojinės Bulgarijos plotą man teko išgirsti ir įsitėmyti keli lietuviški žodžiai sloveniškųjų bulgarų kalboje, toki žodžiai, kurių veltui kitose slovenų tarmėse ieškotumei. Pirmasis lietuviškas žodis, kurį iš bulgarų kalbos išgirdau, buvo klausime: "Kakavo sákaš' = ką sakai, nori"; vėliau aš tokių žodžių ir daugiau sumedžiojau. Šitas dalykas jau tuomet mano smagenysna taip įsiknytėjo, jog aš kiek vėliau pradėjau iš palengvo tyrinėti lietuvių giminystę su senovės trakais, kurių žemes šios dienos bulgarai apgyvena.
    Negana to, ir Balkanų gamtos dailumas mano širdį prie savęs pritraukė, ypačiai to kalnyno "šukės" (Gebirgspass) Orchanijės ir Berkovicos Balkane, per kurias man teko keliauti. Vėliau aš keliones ilgesnes ir trumpesnes Balkane ir ant viso pusiasalio atlikau, jojo grožybėmis stebėdamasis, bulgarų tautą ir jos ypatybes pažinti norėdamas ir rinkdamas etnologiškas ir kalbiškas trakų tautos liekanas tarp šios dienos gyventojų.