[6]

    Prabuvęs kelias dienas Sofijoje, kuri trakiškai Sardika vadinosi - Sardokai yra Vilkaviškio paviete kaimas - pasimatęs su sanitarinės direkcijos viršininku ir mediciniškos tarybos pirmininku d-ru Dimitru Mollovu, su d-rais Bradel, Mirkov ir k., apsilankęs ligoninėje, pas Karastojanovą nusifotografavęs, gavęs paskyrimą į Lom-Palankos departamento gydytojo ir ligoninės direktoriaus vietą, sausio 24 d. nusisamdęs pašto stotyje arklius ir užmokėjęs 42 franku už 71 verstą kelio per Balkaną iki Berkovicos, 25 d. išvažiavau į Lompalanką, kuri yra nuo Sofijos atstu 138 1/2 verstai. Kelias tarp stacijos Ginci ir Berkovicos eina per pačią Balkanų nugarą ir nuo Belidichan prasideda aukštyn kilti; aukščiausia šukės vieta pas Petrochan'o staciją, kuri guli 1508 metrų aukštumoje ir nuo čia leidžiasi vingiais žemyn tarp medžiais apaugusių ir uoluotų pakriaušių ir šlaitų. Po pietų apie 1 val. iš Sofijos išvažiavęs, į Gincių staciją Balkanų pietų šone apie 11 val. naktį atvykęs, turėjau nakvoti; sekančią dieną nuo 9 ryto iki 4-os po pietų važiavau kalnu ir nusileidau žemyn šiaurės Balkano šone į pavieto apačioje gulintį miestą Berkovicą, kur teko taipogi nakvoti. Tik sausio 26 (vasario 7) d. pasisekė, 67 1/2 versto pravažiavus, Lom-Palanką pasiekti ir čia apsigyventi. Jau sekančią dieną apžiūrėjau ligoninę, stovėjusią ant pat Dunojaus kranto namuose, kur pirmiau Benarojo viešbutis buvo, susipažinau su aukštesniaisiais departamento valdininkais, tarp kitų su 8 Vracos "družinos" gydytoju žydeliu Gelberiu, kurs iki šiol prižiūrėjo ligoninę su keletu tik ligonių, daugiausia kareivių, ir veik ėmiau ligoninę ir departamento sanitarius reikalus tvarkyti. Pirmutiniu mano darbu buvo rūpesnis, kad pritraukus kuo daugiau kaimo gyventojų ligonių lankytis ligoninėj ir joje gydytis, nes dar nuo turkų laikų buvo likęs žmonėse įsitikinimas, jog ligoninėn einama tik ten numirti. Todėl, įtaisęs ambulatoriją, per administracijos organus paskelbiau gyventojams pakvietimą naudotis gydytojo pagelba tam paskirtomis valandomis. Drauge su ligoninės tvarkymu josios lovų skaičių pakėliau iki 50 ir joms patalpinti reikėjo nusamdyti dar kitus artybėje namus. Paskui, išrinkęs ant kalno ties miestu sode gražią vietą, pradėjau rūpintis iš valdžios gauti leidimą statyti naują ligoninę, kuri vėliau šitoje vietoje ir buvo pastatyta: bloko systemos dideli namai, kuriuose tilpo 50-60 ir daugiau lovų. Mano atsišaukimai į gyventojus susilaukė gerų pasekmių, nes pirmaisiais 1880 mano veikimo metais ligoninėj jau gydėsi 522 ligonių ir ambulatorijoj apsilankė 144, kuomet pirmiau, 1879 m., buvo gydoma tik 19 žmonių.
    Lom-Palanka guli prie Lom'o upės santakos su Dunojumi. Lom'o vardas yra padirbtas iš trakiškio "Almus", kurį galima išvesti iš lietuviško: "almuti - langsam fliessen", o Palanka paeina iš rymėnų-graikų laiko nuo psliz - pilis. Miestas turėjo tuomet su viršum 8000 gyventojų, kurių didesnė dalis buvo bulgarai, bet ir turkų, totorių, hispaniškų žydų (hispaniolių), rumunų, cigonų dar gana daug buvo. Turėjo gražią realę gimnaziją, 3 cerkves, 1 žydų synagogą, 3 turkų ir totorių džamijas (mečetus) su dailiais, laibais, aukštais minarėtais, muitinę, hamam'ą (rymiškai turkišką pirtį), "šadravan'ą" (fontaną), ligoninę, prefekturą ir kitas valdžios įstaigas. Austrų Vienos draugija "k.k. priv. Donau-Dampfschiffahrts-Gesellschaft" prilaiko čia ypatingą agenturą, nes Lom-Palanka, kaipo uostas ant Dunojaus, nuo senovės laiko buvo labai svarbi vieta, per kurią, tuomet dar geležinkelio tarp Belgrado ir Sofijos neesant, kelias iš visos Europos Bulgarijos sostinėn ėjo ir juo visos iš užsienio prekes buvo Sofijon gabenama.
    Miestas guli dailioje, romantiškai ramioje vietoje. Nuo skarduoto gana aukšto bulgariško Dunojaus kranto prieš žiūrėtojo akis už upės šiaurėje tęsiasi begalinės Rumunijos tyrų lygumos, tik kur ne kur kaimais išmargintos ir aukštais senovės dakų kapais. Toli šiaurėje, Lietuvos linkui žiūrėdamas, giedruotu laiku matai aukščiau minėtus Karpatų kalnus, kurie ir čia rodosi iš karpų suaugę. Patsai Dunojus vieno versto pločio su viena vidurupyje didele ilga sala, medžiais apžėlusia, neišpasakytinai dailiai atrodo, ypač saulei nusileidžiant, kada į jo melynokus vandenis saulelė savo rausvai auksuotus spindulius žeria. Anapus Almo upės aukštos Dunojaus krašto kalvos yra plačiai apdengtos vynasodžiais, kurie vasarą gražiai žaliuoja, ir mažesniais bei didesniais miestelėnų vasarnamiais (villomis). Pietų šone regračio kraštą užstoja Balkanų kalnai, kurių kraikai vasaros laiku nuo sniego baltuoja. Čia, palei Dunojų, vaikščiodamas ir ant šitos upės aukšto kranto stovėdamas ir per Karpatus siekdamas akimis pamatyti savo numylėtą tėvynę, ne kartą ir ne vieną valandą praleidau, apie lietuvius ir senovės trakus mąstydamas.
    Iki balandžio 5/17 d. pragyvenęs viešbutyje, aš tą dieną nusisamdžiau butą, bet, tuščią butą gavęs, turėjau daug sunkenybių, pakol suradau lovą, stalą, kėdes ir k. rakandus, nes visame mieste vargu jų galima buvo rast pirkti, nes turkų laikais, kurie neseniai buvo Bulgarijoj pasibaigę, beveik nė kokių rakandų naminių neturėta, nes visi turkai ir kiti Turkijos gyventojai ant aslų ir grindų naktį gulėdavo, ragažes, kaurus pasitiesę, ant vilnomis arba šiaudais prikimštų pagalvių po galvomis, "čergomis" - ypatingomis kaldromis užsiklodami, ant grindų susirietę sėdėdavo ir ant žemutėlių "sofrų" (apskričių stalelių) valgydavo: kėdės, lovos, aukštesni stalai jiems buvo nepažįstami.
    Sutvarkęs ligonbutį ir turėdamas jame daug ligonių, pasinaudojau jais mokslo žvilgsniu ir porą kazuistikos atsitikimų praktikoje po to laiko rusų medicinos laikraščiuose apskelbiau. Lom-Palankoje apsisėdęs neužmiršau ir Lietuvos. Rusijoj gyvenant sunku buvo su užsienio - prūsų lietuvininkais susisiekti ir sužinoti, kaip stovi Prūsuose lietuviški reikalai, todėl dabar, Bulgarijoj man esant, iš galvos negalėjo dingti mintis susirašyti su lietuvių laikraščių, ten einančių, redakcijomis, būtent su seniausia tuomet "Keleivio" Karaliaučiuje redakcija. Vasario 9/21 d. nuleidus į prof. d-rą Fr. Kuršatį, to laikraščio redaktorių, laišką su užklausimu apie patį jojo tą organą ir, aplamai imant, apie lietuvystės padėtį Prūsuose, jis, neilgai trukus, atsakė, jog dėlei savo senatvės ir kitų priežasčių negalįs "Keleivio" tolyn leisti, todėl jis jį pavedęs leisti mokytojui Einariui, kursai ir pradėjo Tilžėje leisti "Naująjį Keleivį". Šis pastarasis, apsiėmęs "Keleivį" leisti, kreipėsi į mane laišku, kurs Lom-Palankon atvyko balandžio 28 d., kviesdamas bendradarbiauti, todėlei gegužės 10/22 d. raštu atsiliepdamas aš kalbėjau apie laikraščio pakraipą, kad būtų jis lietuviškesnis, ir nusiunčiau jam kun. S. Norkaus eiles: "Lietuva, mano žeme numylėta", o laiške į "N. keleivio" leidėją Reyländer'į padaviau jam sumanymą, kad išleistų Duonelaičio raštus, kad padidintų laikraščio formatą ir leidžiamose "Kalendrose" mano Einariui siunčiamas eiles kad patalpintų. Gegužės 17/29 d. Smiotankai Maskvoje skolos 37 pusimperiolus, arba 760 frankų 20 centimų, išsiunčiau. Gavęs birželio 9/21 d. iš pastoriaus Jakoby pakvietimą į "Lietuv. literar. drangiją" Tilžėje įstoti, sekančią dieną rašiau draugijos valdybai, kad ji užsiimtų populiarių - ypač Duonelaičio, Daukanto ir k. raštų išleidimu, o Jakoby'ui Klaipėdoje išsiunčiau 11 dainų. Man pradėjus į lietuviškus laikraščius rašinėti, 1880 m. "Nauj. Keleivyje" apskelbta mano straipsniai: "Atsiminkim!", "Rubežiai ir skaitlius Lietuvos tautos", "Kam teks tėvynė mūsų" ir k. Birželio 16/28 d. išsiunčiau Einariui Klaipėdoje Norkaus "Damą apie arielką", "Kur dingo, Lietuva, tavo didybė" ir k. ir viskas tame laikraštyje buvo atspausdinta. 1881 m. "N. Keleivyje" patalpinta mano rašiniai: "Apie kryžiokus", "Apie įsteigimą Ragainės pylies", o M. Šerniaus "Lietuv. Ceitungoje" - "Byrutė". Toje pat "Liet. Ceitungoje" 1882 - straipsniai: "Apie lietuvišką mokslo draugystę", "Vai pabuskie, o Lietuva!", "Apie senovės Lietuvos pylis", kursai raštas vėliau "Auszroje" visas atspausdintas tapo. Šitie raštai drauge su d-ro Jurgio Sauerveino straipsniais ir dainelėmis įgabeno tuomet kiek lietuviškos dvasios į Prūsų lietuviškus tik iš vardo laikraščius ir tūli jų, kaip "Apie įsteigimą mokslo draugystės", buvo labai meilingai ir Lietuvoje priimti. Kiti vėl raštai, kad "Apie senovės Lietuvos pylis", negalėję būt spausdinami iš tos priežasties, kad jie per daug aštriai kryžiuočius užkabinėję, o tuomi pat ir tūlus laikraščio skaitytojų ir paties redaktoriaus Šerniaus užgaulioję jausmus. Ne tik Šernius, bet ir Einaris tuo laiku prisidingėjo kryžiuočius užkabinėti - dėlei vokiečių baimės...
    Lankydamasis sanitarijos reikalais bulgarų kaimuose visados atkreipdavau atidą į jų kalbą, būdą ir papročius, kaip ir vietomis likusius rymėnų laiko pilių griuvėsius - kaip Kutlavicoje ir kitur. Taip, pav., birželio 25 (liepos 7) d. lankydamasis dėlei siaučiančios skarlatinos (tymų) Tolovicos kaime, podraug apsilankiau ir apžiūrėjau netoli nuo ten gulinčią Arčarpalanką, kuri yra užėmus senovės rymėnų prie pat Dunojaus miesto Ratiaria vietą, nuo kurios yra daug griuvėsių, sarkofagų ir k. likę ir kur randama žemėje dar gana dažnai rymėnų pinigai. Liepos 27 (rugpjūčio 8) padariau ligoninėj pirmą akių operaciją "extractio cataractae". Iki tos dienos buvo jau mano išmokėta skolų 1066 rub., kuriuos buvau kaltas įvairiems žmonėms. Rugpjūčio 22 (rugsėjo 3) d. valdžios buvau siųstas į Rachovo (Oriechovo) miestą ant Dunojaus kranto, kad padaryčiau tenai ligoninėj didelę operaciją, kurią tenykštis d-ras Stankevičius neapsiėmė daryti: kitą dieną, laivu nuvažiavęs, pasekmingai padariau amputatio cruris dextri. To pat rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį dėlei pasirodžiusio tūlose vietose kriokulio (croup) ir dysenterijos aplankiau drauge su felšeriu kaimus: Labec, Dolne Linevo, Karabadžak, Kule-machla, Kaluger ir Raxgrad-machla, Mithovec, Topolovec, Asanova-Dąba ir Tatar-machla ir suteikiau medicinos pagelbą. Du kartu važinėjau į Vidiną. Apie ligoninės tvarkymą tuo laiku reiškia jos tarybos, man pirmininkaujant, darbai: naujas kontraktas su Benaroju dėlei namų samdos, įstatymas antrųjų langų, padarytų rakandų peržiūrėjimas, pargabenimas iš Vienos chirurgijos instrumentų ir vaistų, elektros aparatų, varguolių nuo mokesčių už gydymą paliuosavimas ir k. Lapkričio 2/14 d. išsiunčiau į "Medicinskoje obozrenije" Maskvoje aprašymą "Slučaj peremežajuščeisia lichoradki s temperaturoi v 46⁰C", kurį buvau tėmijęs pas vieną bulgarą kareivį ir kur aprašyta prie drugio (tebris intermittens) tokia aukšta temperatūra, kokios iki tam laikui medicinos literatūroje nebuvo niekur minėta, nė regėta. Šitas straipsnis, pasirodęs spaudoje, buvo ir Europos mediciniškuose laikraščiuose referuotas. Pastarąjį gruodžio 31 dienos vakarą praleidau rusų ir bulgarų karininkų kliubo baliuje. Tais pirmaisiais savistovio gyvenimo metais algos gavau 4400 ir iš praktikos turėjau 3424 frankus, viso labo 7824 fr.; išlaidas pragyvenimui, skolų grąžinimą ir paskolas kitiems atskaičius, grynų liko 3649 fr.
    Užstojus 1881 metams mano veiklumas nė kiek nesumažėjo. Šiais metais, tarp kitų straipsnių į laikraščius, pagaminau platesnius rašinius "Apie kryžiokus", "Apie senovės Lietuvos pylis'" ir k. Spalių m. rašyta Jurgiui Mikšui, užklausiant, ar daug esama Prūsuose lietuviškųjų laikraščių, skaitytojų ir ar negalima būtų išleisti mano veikalėlį "Iš Lietuvos senovės". Šiais metais užmegzta korespondencijos ryšiai su J.A. Višteliausku ir J. Mikšu, su kuriais kiek vėliau sutarėme įsteigti laikraštį "Auszrą". Apie įvairius reikalus ir įvairiems žmonėms parašyta metų bėgyje 118 laiškų. Pildydamas departamento gydytojo pareigas, turėjau ligonbutyje 644 ligonius, kurių 598 pasveiko ir 46 mirė, ambulatorijoj daviau pagelbą 1492 ligoniams. Mano kasos stovis metų gale buvo 13 216 frankų, atmetus išlaidas, liko grynų 9 846 fr.
    Kovo 1/13 d. carą Aleksandrą II nužudžius, 9 d. turėjau prisieką duoti naujam carui Aleksandrui III-jam per Vidino rusų konsulą Maksimovą, kursai buvo Lom-Palankon atvykęs, kad prisiekdinus rusų pavaldinius, rusų karininkus, papulkin. Popovą, kapitonus Naperstkovą ir Kurhanavičių, mane ir k.
    Su caro mirtimi tuomet buvo susirišęs ir Bulgarijos likimas. Mirus carui Aleksandrui II-jam, kursai dabojo, kad atvaduotoje jojo kariuomenės Bulgarijoj priimtoji Tirnove liberalė konstitucija būtų pilnai pildoma, ir užžengus Rusijos sostan Aleksandrui III, rusų reakcinės diplomatijos sugalvota, pritariant bulgarų konservatorių (čorbadžijų) partijai, tą konstituciją pakeisti, aprėžyti. Bulgarijos kunigaikštis Aleksandras Batenbergas, kursai buvo nuvykęs Peterburgan dalyvautų caro šermenyse, iš ten sugrįžęs sumanė tą rusų ir bulgarų konservatorių planą įvykdinti. Sugrįžęs Sofijon ir turėdamas savo sumanymui čorbadžijų užuojautą dėlei konstitucijos pakeitimo, kunigaikštis balandžio 27 (gegužės 9) d. išleido proklamaciją, kurioje buvo pasakyta, kad jis dviejų metų tarpe išbandęs kraštą valdyti ir nusivylęs, dabar sumanęs savo vainiką (karūną) ir Bulgarijos likimą sudėti Didžiojo tautos seimo rankosna; likti jis galįs tik tame atvejyje, jeigu tūlos sąlygos bus priimtos. Drauge su proklamacijos paskelbimu paleido liberalį ministerių kabinėtą, kursai nuo lapkričio 28 d. turėjo valdžią savo rankose ir kuriame pirmininku buvo Petko Karavelov. Naujo ministerių kabineto pirmininku buvo paskirtas karo ministeris finlandietis Ehrenroth. Gegužės 13/25 d. buvo paskelbta aukščiau minėtosios sąlygos: 1) nepaprastas 7 metų įgaliojimas kunigaikščiui, kad galėtų įvesti reformas krašto valdyme ir prirengtų naujas įstaigas, ypač iš pačių bulgarų sudarytąją valstybės tarybą; 2) panaikinimas pripuolamo tais metais seimo ir pratęsimas biudžeto ir kitiems metams; 3) sušaukimas Didžiojo tautos seimo prieš 7 metams pasibaigiant, kad atliktų konstitucijos peržiūrėjimą. Rinkimai į Did. seimą buvo birželio 14/26 d.; konservatoriai, laikinosios valdžios šelpiami, taip stiprią savo naudai agitaciją varė rinkimuose, kad iš 319 išrinktų atstovų tik 4 liberalai, būtent buvusieji ministeriai Karavelov, Cankov, Sarafov ir Slaveikov, buvo Tirnove išrinkti; visi kiti - konservatoriai, jų tarpe dauguma kaimiečiai. Tasai didysis seimas susirinko liepos 1 (13) d. Svištove ant Dunojaus kranto; posėdis vienintėlis buvo trumpas: kunigaikščiui perskaičius sosto kalbą, seimo atstovai ėmė rėkti: "Lai gyvuoja kunigaikštis Aleksandras", ir tuo seimo posėdis pasibaigė; liberalai atstovai jame nedalyvavo. Čia jau Svištove ant greitųjų buvo sudaryta naujas ministerių kabinėtas, daugiausia iš konservatorių. Dabar prasidėjo dar uolesnis liberalų opozicionierių persekiojimas, kurių vieni kiti, kaip, pav., P. Karavelov ir k., turėjo net už sienos į Rytų Rumeliją persikelti, o opozicijos laikraščiai, valdžios spaudžiami, žlugo.
    Būdamas rusų aplamai ir ypač jų politikos priešas, aš buvau prisiglaudęs prie rusofobų-karavelistų partijos, kuri, būdama prieš kun. Aleksandro pagamintąjį coup d'état'ą valdžioje, vedė kovą su rusų diplomatija, kuri norėjo Bulgariją paversti rusų provincija, todėlei, ją nuo valdžios atstačius ir jai opozicija tapus, aš tos karavelistų partijos organe "Nezavisimost" rašinėjau. Taip birželio m. pasirodžius šiaurėje kometai, aš, ją 12/24 d. aprašydamas, pranašavau sunkų Bulgarijai politikos likimą. Konservatorių vidaus reikalų ministerija rinkimams rengti buvo paskyrus savo agentus-emisarus įvairiose vietose, apie jų vardus iš rusų karininko pulk. Remlingen'o patyręs, birželio 21 (liepos 3) d. pranešiau laikraščiui. Tam pat laikraščiui suteikiau žinių apie rinkimus Lom-Palankos ir Berkovicos paviete į tą didįjį seimą. Galop aprašiau, kokiu būdu konservatorių valdžia laivu "Tegetthoff" pro Lom-Palanką gabeno iš Vidino ir kitur surengtas deputacijas į did. seimą Svištove. Taipogi rašinėjau korespondencijas į dienraštį "Gołos" Peterburge apie bulgarų dalykus ir jų politiką.
    Tuo tarpu Lom-Palankoje aš buvau į artimus draugiškus santykius suėjęs su d-ru Filipovičium, juodkalniečiu, universito kolega, kurs tuomet buvo bulgarų kariuomenės gydytoju, ir su karininku rusų kapitonu Naperstkovu, labai sympatingu liberalių pažvalgų žmogumi. Dažnai būdavo tai pas vieną, tai pas kitą susirenkame pasikalbėti apie bulgarų dalykus. Tai buvo žinoma, rods, neskaitlingiems miesto konservatyvams, kurie ir pradėjo mus įtarti neprielankius esant rusų varomai politikai Bulgarijoje. O tuo tarpu Lom-Palankos departamento prefektu buvo tūlas Anev, buvęs vaisbius, bjaurus konservatorius, antipatingas vyras, kursai, sužinojęs apie mūsų draugystę, pradėjo ant mūs, kaipo "trifolium", kaip mus vadino, denunciacijas rašyti Sofijon. Pirmoji Anevo auka tapo d-ras Filipovičius, kurs, pasiliuosavęs iš kariuomenės, persikėlė Juodkalnijon, paskui jį sekė kap. Naperstkov, kurs, metęs tarnystę Bulgarijos armijoj, grįžo Rusijon ir atsidūrė net Kazaniuje. Be draugų likau aš vienas Lom-Palankoje iki galo šių metų, nes turėjau įtekmingų pažįstamų, kaip d-ras Mollov'as, kurs už mane galvą guldė, todėl Anevo denunciacijos prieš mane kol kas savo tikslo pasiekti negalėjo. Bet visgi ėmiau rūpintis savo ateitimi ir maniau, prie to laiko politikos aplinkybių, ne anksčiau, tai vėliau reikėsią su Bulgarija atsisveikinti ir kur kitur vietos ieškoti. Turėdamas dabar gerą draugą Juodkalnijoj ir jo patariamas, jau rugpjūčio 17/29 d. kreipiausi laišku į vyriausį saniteto gydytoją Cetinieje d-rą Jovanovič-Batutą užklausdamas apie gavimo ten vietos išlygas. Gavau prielankų atsaką su pakvietimu ten atvykti, bet to daryti tuojau negalėjau.
    Prisiartino nauji 1882 metai. Laikinai liekant Bulgarijoj tuomet dar manyta darbuotis pagal išgales literatūros srityje. Taip sausio 18/30 d. mano užrašų knygutėje pažymėta, kad tą dieną buvę į dienraščio "Poriadok" redakciją Peterburge rašyta apie Balabanovo propozicijas, regis, dėlei ministerijos kabineto sudėties. Sekančią dieną įrašyta tie darbai, kuriuos atlikti ketinau. Čia juos paduodu toje pat kalboje, kaip jie paminėta: "Jeśli czas pozwoli napisać: 1) traktat o Geto-Dakach podług zebranych materjalów i badań własnych; 2) Litovskij mie dla "Poriadka"; 3) O sanitarnom sostojaniji Lom-Palankskavo okruga v 1880-81g.; 4) Neravenstva: ob ulučšeniji vračebnago byta; 5) O preobrazovaniji mediko-sanitarnoj časti; 6) Slučaj polyorchismi; 7) Slučaj febris intermittentis epilepticae; 8) Slučaj alcoholismi acuti; 8) Ob osnovaniji klimatologičeskich stancij. Kiek vėliau pažymėta aprašyt epidemiją Pneumoniae crouposae. Kovo 1/13 d. išsiųsta į laikraščio "Vrač" redaktorių prof. Manassein'ą "Casus polyorchismi" aprašymas, kursai to laikraščio N. 12 buvo paskelbta. Prūsų lietuvių laikraštijoj taipogi rašinėjau, daugiausiai "Lietuviškoje Ceitungoje". Šito laikraščio N. 12-me d-rui Jurgiui Sauerveinui sumanymą padavus įsteigti prūsų lietuvininkams "mokslo draugystę", aš ilgame straipsnyje, kovo 26 d. rašytame, karštai parėmiau jojo sumanymą, kviesdamas skaitytojus būtinai tokią draugiją įsteigti. Šitas mano straipsnis buvo N. 15 paskelbtas ir "Naujame Keleivyje" pakartotas; baigdamas jį aš rašiau: "Trūskimės, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoj išbarstysim, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, - tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų"! Šitas straipsnis padaręs gilaus įspūdžio ir į jį tuojau atsiliepė - tarp kitų - Jonas Šliūpas.
    Bulgarijoj 1880-1882 m. gyvendamas uoliai susirašinėjau su prof. Kuršačiu Karaliaučiuje, Einariu, Šernium, Jakobu Klaipėdoje, prof. Völkeliu, Reyländeriu - Tilžėje, J. Mikšu - Virkytuose, J.A. Višteliausku - Orlinece, M. Akelaičiu - Paryžiuje, J. Miklaševičium - Heidelberge, vėliau Paryžiuje, Jasinskiu, Aglinskiu - Maskvoje, Petru Kraučūnu - Peterburge, vėliau Marijampolėje, Dagilium - Sumy'je, Petru Vileišiu - Belgijoj, kun. S. Narkevičium - Gelgaudiškyje, vėliau Punske, Miliausku - Rygoje, karininku Smilgiu - Kaune, M. Davainiu-Silvestravičium - Davainavoje, d-ru V. Pietariu -Ustiužnoje, Kybelka ir k.
    Tais laikais pragyvenimas Bulgarijoj buvo gana pigus, jei aš už maistą - pietus ir vakarienę - už 33 mėnesius, iki vasario 1 d. šių metų, užmokėjau "Belle vue" viešbučio savininkui serbui Panto Velkovič'iui 1558 fr. 30 cent.
    Bulgarų konservatyvams nesiliaujant persekioti savo priešus karavelistus, prie kurių ir aš prigulėjau, prisidingėdamas, kad nebūčiau išduotas rusų valdžiai, kaipo ėjęs drauge su Karavelovo liberale partija prieš rusų tikslus bulgarų politikoje, galop, kad atsikračius nuo įvairių nesmagumų su Lom-Palankos prefektu Anevu, tariau sau, kad geriausiai būsią pačiam iš Bulgarijos pasišalinus. Todėlei balandžio 25 (gegužes 6) d. pareikalavau iš sanitarės direkcijos direktoriaus d-ro Mollovo, kad 2 mėnesiams mane paleistų užsienin išvažiuoti, ką gegužės 3/15 d. ir gavau.