[7]

    Turėdamas susitaupęs 12 356 fr. auksu, atsisveikinęs su Lom-Palanka, gegužės 17/29 d. išvažiavau, atgalios grįžti neketindamas.
    Dunojaus laivu plaukdamas iki Vidino susipažinau su Atanasu Jovanovič'ium, gyvenusiu Belgrade ir keliavusiu ten pat laivu, buvusiu seniau serbų kunigaikščio Mykolo Obrenavičiaus dvaro maršalu. Šitas Atanas Ivanov, arba Jovanov gimęs, bulgaras iš Vrucos miesto, dar jaunas būdamas persikėlęs Belgradan ir ėmęs rašytis pagal serbų būdą Jovanovič, dar tuomet atkreipė saviep Serbų kunigaikščio Milošo akį, kurs jį nusiuntė mokytis Viennan, kur jis ir mokinosi litografijos, rinografijos ir fotografijos ir tą dailės šaką Belgradan įvesdino. Dar Viennoje būdamas jis buvo įtaisęs serbišką įstaigą, kurioje buvo daug serbų carų, atsižymėjusių kovose už serbų nepriklausomybę karžygių, dvasiškių ir svietiškių garsių vyrų, bažnyčių ir k. paveikslų pagaminta; išleido "Srbski spomenici", kuriuose padavė litografuotus svarbesnius serbų istorijos atsitikimus. Tuomet jis grįžo iš Lom-Palankos, kur jojo sūnus Jovanovič, žinomas architektas ir pragarsėjęs Rymo šv. Petro bazilikos tyrinėjimais, 1881/2 metais statė Lom Palankoje gražią realę gimnaziją. Kitas asmuo, su kuriuomi garlaivyje susipažinti teko, buvo rusų dvasininkas, slavianofilas Teodoras Novikov'as, kursai keliavo tikslu susipažinti su pietų slavais ir jų kraštais. Pravažiavus Bulgarijos sieną, iš serbų miestelio Radujevac ant Dunojaus kranto, laivan įsėdo minios lydimas Negotino vyskupas Moisiejus, bebarzdis, kursai tuomet valdė Serbijos metropolijos sostą, kunigaikščio Milano valdžiai nuo jo pašalinus metropolitą Mykolą už jo rusofiliškumą. Ir su juomi, kaipo rusų auklėtiniu ir gerai rusų kalba kalbančiu, veik į pažintį suėjome. Atvykęs į Tumu Severiną Rumunijoj, pavakare laivas apsistojo nakvynei: čia yra rymėnų pilies, regis, nuo kaisaro Severo pramintos, griuvėsiai. Val. 5 iš ryto Tumu Severiną apleidę, plaukėme pro Kladovą ant serbų Dunojaus kranto: čia rymėnų imperatorius Nerva Trajanas buvo pastatydinęs 1024 metais per Dunojų tiltą, rengdamasis karan prieš dakus, Dekavaliui dakuose viešpataujant. Šito tilto galas galva dar dabar stovi ant Dunojaus kranto pas Kladovą, kitas tilto galas riogso dar ant kito Dunojaus kranto rumunų pusėje. Nuo čia maždaug prasideda vadinamieji "Geležiniai vartai" - "Gierdap", kur Dunojus kalnyno šuke - spraga - plaukia, kuri jį susiaurina iš 1000 iki 600 metrų; plaukia jis per rėvas, kurios visą kilometrą tęsiasi. Kadangi uolų rėvos upės lovyje guli labai paviršium, tai laivams yra labai pavojinga toje vietoje, kur vandens ošimas girdisi, plaukti, ypač vandeniui nusekus. Todėl dar rymėnų laikais buvo šalia lovio, palei dešinį kraštą, ypatingas iškasta kanalas laivams plaukioti. Palengvėle persiyrę per "Geležinius vartus", atplaukėme pro Dunojaus salą, turkų apgyventą, Adakalė į Orsovą Vengrijoje, iš kur tolyn Belgrado linkui teko keliauti upe tarp labai aukštų skardžių kalnų, viršuje giriomis apžėlusių su gražiausiais reginiais, kokių iki tol vargiai kur kitur buvo tekę matyti. Pas Golubinye Dunojus, tarp aukštų skardžių uolų plaukdamas, turi labai stačius krantus, kuriuose iš dešiniojo krašto regimas yra dar Trajano laiku uoloje iškaltas kelias pėstiems legionų kareiviams eiti ir vadinamoji "Tabula Trajani" su lotynų kalbos įrašu akmenyje tam atliktam darbui minėti, o ant kairiojo Dunojaus kranto Vengrijoje yra tokias jau XIX šimtmetyje iškaltas kelias, Szechenyi'o keliu vadinamas. Dabar seka siauriausias, nes tik apie 180 metrų pločio turintis, Dunojus, kursai toje vietoje Kazan vadinasi ir tarp gražiausių aukštyn styrinčių uolų teka. Praplaukus pro Golubac su rymėnų pilių griuvėsiais, matosi Dunojaus viduryje riogsanti uola, Babakai vadinama (nuo turkiško baba - tėvas ir kaja - uola), prie kurios tinka vienoje lietuviškoje dainoje pasakymas: "Viduryj Dunojaus silsėsime ant akmenėlio, viduryj Dunojėlio". Praplaukę pro Ramą su rymėnų pilies griuvėsiais, pro miestą Bazias Vengrų pusėje, pro Semendriją su serbų daugbokšte tvirtove, 12 val. naktį gegužės 18/30 d. atvykome į Belgradą ir "Europos viešbutyje" apsistojome. Sekančią dieną drauge su Novikovu apžiūrėjova miestą, buvova Topčidėrė'je kunigaikščio Milošo Obrenovičiaus parko ir namų apžiūrėtų. Kitą dieną pakartoję važinėjimą Topčidėrė, kur kunigaikščio polociuje kambarius ir paveikslų galeriją apžiūrėjova. Aš apsilankiau serbų opozicijos laikraščio "Borba" redakcijoj, susipažinau su redaktoriais Nikola Nikolić, Ješa Kočović, Pašić, vėliau taip pagarsėjusiu Serbijos ministru ir k. Belgrade iki birželio 4/16 d. su Novikovu gyvendami, aplankėva "Aukštąją mokyklą" su istorijos-archaiologijos muzejumi, susipažinova su buvusiu švietimo ministeriu Vasilevič'ium, apsilankėva pas Atanasą Jovanovičių, kurio darže apžiūrėjova gražiai augančias įvairių rūšių radastas, paskui vyskupą Moisiejų, pas kurį valgėme pietų ir gėrėme 30-metinio Niegotino raudonojo vyno. Aš susipažinau su universito mano kolegos Kulakovskio broliu Platonu, buvusiu tuomet "Didž. mokyklos" profesorium, su "skupštinos" deputatu Miloševičium, Bulgarijos diplomatiniu agentu d-ru Kirkovičium ir k. Vaikščiojome beveik kas vakaras į teatrą. Gegužės 29 d. buvova nuvažiavę į "Košutniaką" pas Topčidėrės girią, kur, dalyvaujant kunigaikščiui Milanui su savo dailia žmona, buvo pamaldos atlaikytos toje pat girios vietoje, kur kun. Mykolas Obrenavičius 1868 m. buvo nužudytas. Dviem dienom praėjus iš bulgarų diplomatinės agencijos sekretoriaus Černevo išgirdę, kad serbų austrofiliškoji valdžia mane ir Novikovą įtarianti kaipo bulgariškus ir rusiškus serbų radikalės rusofilės partijos agentus, nutarėva Belgradą, kursai mums buvo labai sympatingu pasirodęs, apleisti, todėl po kelių dienų, būtent birželio 4/16 d. iš čia į Semliną Vengrijoj persikėlėva ir, "Europos viešbutyje" pernakvoję, kitą dieną garlaiviu Dunojumi leidomės pro Karlovec'ą, Novi Sad'ą į Mohačą, kur 12 val. naktį atvykova. Sekančią dieną 4 val. ryto geležinkeliu per Zakany nuvykova į Agramą (Zagrebą) ir Pruknerio viešbutyje apsistojova. Kitą dieną apvaikščioję miestą, apžiūrėję visas regėjimo vertas vietas ir paminklus, pasigėrėję gražiumi reginiu up. Savos linkui nuo Strosmajerio bulvaro, apsilankę Mokslų akademijoj ir apžiūrėję archaiologijos muzejų, kuriame buvo daug senovystės daiktų, susipažinę su archaiologijos profesorium Lubič'iu, prof. Geitleriu, kursai skaitė apie lietuvių kalbą ir k., birželio 10/22 d. išvažiavome Viennon. Kelias ėjo pro Steinbrück'ą į Triestą, kurį žiūrėję atgal per Laibach'ą į Steinbrück'ą, Römerbad'ą, labai gražią Pragerhofo apygardą, Marienburgą, Grazą, Judendorf'ą su gražia gotiko bažnyčia, Bruck'ą, palei upę Mur, Murzuschlag'ą, nuo kurio prasideda aukšti kalnai, per kuriuos daugybe tunelių geležinkelis sukinėjasi su labai gražiais reginiais kalnų ir apielinkių apie Semmering'ą. Atvažiavom Viennon kitą dieną apie 10 val. vakare ir apsistojom "Meissl und Schadn'o viešbutyje" prie Kärntnerstrasse. Apsilankęs regėtinose miesto vietose, muzejuose, dėlei kokio menkniekio - rusų valdžios kritikavimo - susipykęs su Novikovu, birželio 19 (liepos 1) d. persikėliau privatinin Alvinos Stampė butan prie Praterstrasse N. 13 ir pradėjau dirbti universiteto bibliotekoje ir lankytis klinikose. Šita kelionė, vieną mėnesį per slavų žemes dūruojanti, buvo man labai įdėmi: pažinti gavau ne tik Padunojį, Adrijos pamarį ir Alpių gamtą su jų grožybėmis, susipažinau, kaip aukščiau minėta, su tūlais mokslo vyrais ir muzejais, kur užtikau daug archaiologijos radinių iš trakiško ir rymėnų laiko Serbijoj ir Kroatijoj.
    Tuo laiku "Lietuviškos Ceitungos" N. 25 iš birželio 20 d. buvo atspausdinta mano priduotos A. Baranausko eilės: "Kogi spaudžia man širdelę?" ir N. 28 kun. S. Narkevičiaus "Juokų juokai".
    Nenorėdamas daugiau Bulgarijoj tarnauti, aš liepos 13/25 d. laišku į d-rą Mollovą atsisakiau nuo tarnystės. Tuo tarpu tos pat liepos 30 d. d-ras Filipovič'ius telegrama iš Cetinės pranešė, kad aš Juodkalnijos valdžios esąs paskirtas gydytoju į Antivari'o miestą ant Adrijos krantų; o sekančią dieną gauta telegrama iš d-ro Mollovo Sofijoje, kad mane paskirta vyriausiu Vidino ligoninės gydytoju (kunigaikščio dekretas iš liepos 22 d.). Turėdamas omenyje tęsti dar toliau medicinos mokslą ir darbą bibliotekose, užsiimant senovės trakų tautystės tyrinėjimu, aš tuo tarpu atsisakiau kaip nuo vienos, taip ir nuo kitos man siūlomos vietos ir kol kas likau Viennoje.
    Šiuo metu "Lietuv. Ceitunga" N. 32 pradėjo spausdinti mano dar Lom-Palankoje rašytąjį veikalėlį "Apie senovės Lietuvos pylis". Liepos, rugpjūčio ir rugsėjo m. Viennoje buvo parašyta: "Vai pabuskie, o Lietuva", "Kaip stovi su įsteigimu lietuvių mokslo draugystės", "Lietuvių mokslo draugystės įstatai", kuriuos 6/18 rugpjūčio M. Šerniui išsiunčiau, "Lietuvių kunigas ir vokiečių König", "Lietuvių Dunojus ir Rymionų Danubius" ir keli kiti.
    Tuo tarpu artinosi laikas mano broliui Vincui stoti į superreviziją Vilkaviškyje; jam turint kitą - mane - brolį, grasino pavojus patekti į karuomenę. Todėlei dar rugpjūčio 11/23 d. raštu buvau kreipęsis į d-rą Chlebinskį, Vilkaviškio pavieto gydytoją, prašydamas jo pagelbos šiame reikale, bet nieko negalima buvo padaryti, todėlei asmeniškai pasiryžau važiuot jį gelbėti. Spalių 3/15 d. 8 val. vakare iš Viennos išvažiavęs, per Aderberg-Granicą - kur muitinėje už 2 metus perlaikytą pašpartą 50 rub. užmokėjęs - pro Čenstakavą, Piotrkovą 9 val. vakare Varšavon atvykau ir čia, "Hôtel de Paris" pernakvojęs, kitą dieną 6 ¾ val. vakare išvažiavau Kaunan, kur spalių 6/18 d. 10 val. ryto atkeliavau ir "Europos" viešbutyje sustojau. Tą pat dieną apsilankiau seminarijoj pas kun. A.Baranauską, K.Jaunių ir Aleksote pas d-rą J.Kudirką. Kitą dieną 6 val. pavakare iš Kauno išvažiavęs, 8 val. buvau Vilkaviškyje, o ant rytojaus Ožkabaliuose. Kadangi lapkričio 8/20 d. pasikalbant su d-ru Chlebinskiu ir pavieto viršininku Sviščovu paaiškėjo, jog brolio nė kokiu būdu negalima esą paliuosuoti, nes kaip jis, taip ir aš tuomet sveiki buvova, tai liko tik burto traukimo laimei pasiduoti; Vincas, stojęs superrevizijon, ištraukė, savo nelaimei, žemą numerį, pateko rusų kariuomenėn ir buvo net į Helsingforsą nugabentas, paskui į Revelį, iš kur, trumpą laiką pratarnavęs, pasiliuosavo. Tokiu būdu, nieko gero neištaisęs, lapkričio 14/26 d. iš Ožkabalių su reikalu Kaunan išvažiavau ir iš ten sugrįžęs Bartininkuose pas A. Gelgaudą, valsčiaus vaitą, apsigyvenau iki gruodžio 5/17 d., kada, su juomi į Kybartus nuvažiavęs ir gavęs iš Savickio, stoties policijos prievaizdos, bilietą sieną peržengti, be pašparto į Eitkūnus nuvykau ir iš ten leidausi kelionėn užsienyje tolyn. Gruodžio 6/18 d. 2 1/2 val. po pietų jau buvau Breslau'e, kur pernakvojęs sekančią dieną per Mittelwalde Vokietijos pervažiavau sieną į Čekiją ir pro Königrätz, Limburg, Lissą, Podebrad vakare atvykau Pragon ir hotelyje "Kaiser von Österreich" apsistojau. Gruodžio 9/21 d. nusisamdžiau butą prie "Karls Platz" (Karlovo namėsti) N. 36, arti jezuitų bažnyčios, ir ten persikėlęs tą pat dieną, universito kvesturoje užmokėjęs 21 guldeną, įsirašiau pas prof. Eiselt'ą (medicina interna) ir prof. Breisky (ginaikologia). Nuo tos pat dienos pradėjau užsiiminėti universito bibliotekoje, dažnai imdamas knygas namon.
    Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito "Auszra". Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.
    Jau aukščiau minėta, kad 1881 metais d-ro Jurgio Sauerveino buvo sumanyta įsteigti "Lietuvių mokslo draugystė". Iš šitos priežasties daugiausia už jos įsteigimą buvo mano agituota, rašyta "Liet. Ceitungoje". Matant, kad Prūsų lietuvininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų sumanymams, dargi, kaip M.Šernius, kai kada atsisakydavo talpinti arba, pradėjus spausdinti kokį straipsnį - pav. "Apie senovės Lietuvos pylis" - nutraukdavo ir nebaigdavo dėlei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsisteigti savą organą, kuriame galima būtų laisvai drąsiau ką rašyti apie lietuvystės reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo. Todėlei dar 1881 m. buvau su spaustuvininku Žeinovu Rusėje (Rusčuke) susirašęs, norėdamas ten pas jį lietuvišką laikraštį spausdinti. Bet, nekalbant jau apie politikos sąlygas - rusams tuomet dar de facto Bulgariją valdant - netikusias lietuviško laikraščio išleidinėjimui, sunku buvo ir su bendradarbiais, nes labai maža dar jų tuomet buvo. Iš mano Maskvos ir Peterburgo pažįstamų dar tuomet negalima buvo - išskyrus iš dalies Petras Vileišis ir d-ras V.Pietaris - nė vienas rasti, kursai būtų tikęs bendradarbiu laikraščiui; tik nuo vieno kun. S. Narkevičiaus, talentuoto Syrokomlės "Margio" ir k. vertėjo, su kuriuomi nuo kelių metų gerai pasipažinojau, galima buvo patogaus literariško laukti darbo. Kada, gegužės m. 1882 m. Belgrade apsilankant, vėl buvau bandęs draugijos "Obilicevienac" spaustuvėje derėtis apie lietuviško laikraščio spausdinimą, mano pažįstamieji serbai: Katić, vėliau "skupštinos" pirmininku buvęs, N. Nikolić, Ješa Kočović ir kt. patarė man mest šalin tokį nepraktišką užmanymą periodiško (lukiško) laikraščio leidimo taip toli nuo mano gyvenimo vietos ir Lietuvos sienų. Dabar Pragon persikėlęs aš tuojau apsilankiau Calvės knygyne, kursai Schleicher'io "Handbuch der litauischen Sprache" buvo išleidęs, kad pasikalbėjus apie lietuviškų knygų, resp. laikraščio spausdinimo sąlygas. Tada mat norėjau Pragoje laikraščio leidimu užsiimti. Bendradarbių tuomet jau buvo galima daugiau surasti, kurių skaitliun galima buvo priskirt d-ras Sauerveinas, Višteliauskas, Dagilius, Narkevičius, J.Šliūpas ir k. Nors pažinčia su paminėtais vyrais remiantis jau galima buvo bandyt laikraštį steigti, bet visgi sunku buvo atsakyt į klausimus: 1) kur jis spausdinti, 2) kokiu būdu platinti ir 3) ar atsiras skaitytojų? Pragoje spausdinti ir man pačiam, daugybe kitų sunkių darbų apsikrovusiam, laikraščio išsiuntinėjimu užsiimti vargiai butų galima buvę. Tiesa, kad Davainis Silvestravičius, Jonas Juškevičius ir k. buvo man atsiuntę po kelis adresus tūlų lietuvių, kuriems būtų reikėję laikraštį siuntinėti, bet siuntinėjimas iš Pragos uždengtuose konvertuose būtų labai brangiai atsiėjęs. Reikėjo todėl atrasti kitą kokią vietą arčiau Lietuvos sienos, iš kur galima būtų kontrabandos keliu laikraštį ir lietuviškas knygas platinti. Šiame dalyke labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu, be kurio pagelbos ir trūso negalima buvo išleidimu ir laikraščio platinimu užsiimti. Tuo tarpu kun. Narkevičius buvo jau man prisiuntęs eilių pluoštą. Višteliauskas - "Op, op, Nemunėli", "Lietuviškąją kalbą" ir prižadėjo daugiau rašyti. Dagilis, Šliūpas, Pietaris - po kokį straipsnį atsiųsti žadėjo: žodžiu sakant jau širdis ramesnė tapo. Todėlei laiškais, gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir Mikšą rašytais, aš jiem dviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija ir, abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau Mikšui laikraščio "Auszros" prospektą drauge su tūlais straipsniais, kaip "Skruzdžių apsilankymas" ir Baranausko eilėmis "Lietuvos senovės paminėjimas". Laikraščiui programinę "prakalbą", rodos, sausio 28 d. rašiau, nes, ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą, 29 d., išsiunčiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius "Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!" graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atsigaiveliavimas negalimas - taip ir atsitiko.