[10]

    Pakelėj tarp Rusės ir Tirnovo, ypač palei upę Jantrą ir Rusicą, pradėjus nuo Bielos, regima daugybė aukštų trakų kapų, į kuriuos Ellė stebėdamasi žiūrėjo. Didžiausi jų - visa grupa - guli kiek šiaurėje nuo Bielos ir yra iš tolo matomi. Kokio didumo tie kapai, iš to galima spręsti, kad ant vieno jų viršaus pastatyta gana didelė trobelė. Toliau Timovo linkui prie kiekvieno kaimo matoma po kelis aukštus kapus. Taip prie k. Odalar stovi 3, prie kaimo Kucina šiapus vienoje eilėje - 9, kiek toliau - dar 4 dideli. Už Kucinos kaimo ant Rusicos kranto pas naująjį tiltą - apie 40 aukštų kapų.
    Antrą nakvynę turėjome jau ramesnę europeiškai įtaisytame Tirnovo viešbutyje. Prisižiūrėję labai įdėmiai ir dailiai šitos seniausios bulgarų sostinės pozicijai, išvažiavome į paskirtąją man Eleną. Kokių 20 kilometrų atstume nuo Tirnovo pietų rytų linkui guli Elenos miestelis su savo 5600 gyventojų, beveik išimtinai bulgarų, kurių tarpe yra gana daug visiškai subulgarėjusių cigonų. Tiek jau tolumo nuo Elenos iki Balkanų kalnų, kurie pietų šone guli. Miestelis stovi palei Drenską upę, kuri į Jantrą teka ir turi inėmus klonyje tarp aukštokų Balkanų kalno šakų gana gražią vietą. Jis yra administracijos centras pavietui, prie Tirnovo departamento prigulinčiam, turi mažą ligoninę, aptieką, 2 cerkvi ir kareivių kazarmas. Gyventojai dalinasi: į "čorbadžijus" - sui generis aristokraciją, ir demokratus, kurie vieni kitų neapkenčia. Paviete, kursai apima kalnuotąjį žemės plotą, yra labai maža didelių kaimų; žmonės gyvena daugiausiai viensėdžiais kalnuose arba mažomis grupėmis ūkininkų namų, taip vadinamuose "kolibose".
    Pragyvenimas mieste tuomet buvo labai pigus, tik žmogui, pripratusiam prie Europos gyvenimo patogumų - labai nesmagus, nes nė kokios liuonos nebuvo, todėl ir Ellei labai sunku buvo prie jo priprasti, ypač pirmuoju laiku, bulgarų kalbos nemokant. Gerai dar, kad atsirado čia Ellės viena kompatriotė čekė, Elenoje stovinčios kariuomenės kapelmeisterio Dalibos žmona, gana inteligentiška Valentina, su kuria susipažinus, į artimesnius santykius sueiti teko.
    Man prisiėjo tuojau pradėt tvarkyti, kaip ir Lom-Palankoje anais metais, ligoninę, kuri tik iš vardo buvo įsteigta, bet tarnavo beveik išimtinai tik vietos kareiviams gydyti, be kokios nors naudos apskričio gyventojams, kurie ligoninės vengdavo ir gydydavosi pas įvairios rūšies burtininkus, užžadėtojus ir k. raganius ir raganes. Sutvarkęs ligoninę ir iš palengvo pritraukęs gydytis kaimiečius, aš rūpinausi susipažinti su jųjų gyvenimo Balkanų "kolibose'" sąlygomis ir būdu, todėl jau pirmaisiais mėnesiais ėmiau jose lankytis. Bet tai nebuvo lengvas dalykas. Per Elenos pavietą išilgai į rytus eina vienas ir iš miesto pietų link per Tverdicos šukę Balkane kitas kelias, kuriuo galima liuonai vežime keliauti; šiaip tarp išsisklaisčiusių kalnuose "kolibų" beveik nėra nė kokių geresnių kelių, kuriais galima būtų ratais važinėti, todėl visas tarp "kolibų" keliones turėjau raitas atlikti. Taip birželio m. man teko apkeliauti: kaimų Ravną ir kolibas: Mariovci, Šaitanci, Dragalevci, Mečkobievci, Bagalevci, Todiuvci, Sultanite Liepos 13/25 d. su Elle buvova nuvažiavę į k. Konstantin'ą prisižiūrėti bulgarų bažnytiniams atlaidams ir mugei (panair). Rugpjūčio 17 d. dariau Šaitančių kolibose operaciją: extractio foetus pas Mariją Petkovą. Tame pat rugpjūčio mėn. apsilankiau Balkanų kolibose: Jakovci, Jokovci, Razvalovci, Krstevci, Karadžovci, Šilkovci, Bajevci, Gerdevci, Zengievci, Rajevci, Dirikotkovci, Farvalovci, Berkovci, Ilievci, Todiuvci, Karandili, Sultanovci, Kirovci, Papratlevo, Beikovci, Dukovci; kiek vėliau Buinovci, Marian, Odalar, Kiokudovci ir k. Visos šitos Elenos Balkane vietos trakų laikais turėjo būti tankiomis giriomis apdengtos ir menkai apgyventos, nes didelių trakų kapų yra randama keli tik pas Marian'o kaimą ir dar kai kur kitur.
    Šitose mažose "kolibų" sodybose apsilankant kai kada tekdavo nakvoti ant grindų gryčiose, pastatytose viršuj tvartų, kuriuose apačioje buvo laikomi būbaliai (bivol) galvijai ir k. gyvuliai ir iš kur per plyšius grindyse ėjo vidun mėšlų smarvė, prie kurios dar prisidėdavo nuo padžiautų ant virvelių vyrų prakaituotų autų kvapsnys ir tokiu smirdančiu oru reikėdavo kvėpuoti; kai kada tekdavo gulėti ant grynos suolo lentos. Nežiūrint visų tų nepatogumų, šitos kelionės po Balkanų girias su tyru kalnų oru turėjo didžiai gelbstančią įtekmę į mano nuo nuolatinio dviejų metų darbo bibliotekose sumenkėjusią sveikatą, ir aš veik pasitaisiau. Ne taip gerai sekėsi mano mylimai Ellei. Praėjus kokiam mėnesiui kitam, kartą ji užsikosėjo ir, pažiūrėjus į skreplį, nusigandusi pamatė biskelį kraujo. Tai davė progos pirmą kartą ištardyti jos krūtinę. Konstatavęs dešiniojo plaučio viršūnėje katarą (Spitzenkatharr), aš pradėjau teirautis apie jos motinos ligą ir mirtį. Pasirodė, kad jos motina, su kuria Ellė taip arti laikėsi ir ją ilgai ligoje slaugino, buvo mirusi plaučių džiova (tuberculosis pulmonum). Neteko abejoti, kad Ellė galėjo užsikrėsti nuo savo velionės motinos ta pačia liga. Šita mintis suteikė man didžiausią dorišką smūgį, kursai nuo to laiko liko neišdildomas mano omenyje ir su pasekmėmis ėmė mane persekioti. Kaip tolimesnis ligos išsirutuliojimas parodė, toks spėliojimas turėjo tvirtą tikrenybės pagrindą...
    Šalia Ellės mokinimo lietuvių kalbos, kurią ji visa širdimi buvo pamilusi ir uoliai darbavosi, kad jos pramokus, ir buvo jau mėginus dainas versti į vokiečių kalbą, aš pats, nors labai nuliūdęs ir nusiminęs dėlei jos sveikatos, ėmiausi čia gyvendamas rūpintis ir lietuvystės reikalais. Pirmučiausiai prirengiau spaudon keletą "Ožkabalių dainų", kurios tais pat 1884 m. Tilžėje išėjo, parašiau du veikalėliu: "Žirgas ir vaikas" ir "Žiponė bei žiponas", už kurių atspausdinimą Tilžėje 1885 m. Mauderodei užmokėta 183,50 mark. Noriu čia prie progos paminėti vieną nuotykį, kurio Elenoje gyvenant teko man būti liūdytoju, o tai iš trakų-lietuvių laikų pas šios dienos bulgarus dainų gaidos užsilikimą konstatuoti. Kadangi pietų link nuo Balkanų, tikrojoj Trakijoj, javai visu mėnesiu anksčiau nunoksta nekaip kalnyno daubose ir kloniuose, todėl kalnuotojo krašto gyventojai, savo naminius darbus atlikę, pulkais eina per Balkanų šukes Elenos srityje per Tverdicą iš šiaurės į Trakiją ir ten, parsisamdydami ant darbo pjūmenės metu, užsidirba kasmet gerą skatiką. Ar toksai paprotys tarp Balkanų gyventojų jau buvo ir trakams čia gyvenant nežinoma; gana tik tiek, jog šios dienos bulgarų merginos ir moterys, su vyrais eidamos Trakijon ir iš ten, darbą atlikusios, namon atgal grįždamos su kviečių vainikais, ypatingas daineles tai pat gaida dainuoja, kaip ir lietuvių "Vai, tu rugeli" rugiapjūtės daina. Pirmą kartą išgirsti man teko šitą melodiją čia gyvenant vasaros metu. Dainininkėms pro mano namus einant tai buvo prieš Jonines - anksti rytą pašokau iš miego, išgirdęs tą taip gerai man pažįstamą gaidą, stebėdamasis, iš kurgi pas mano langus atsirado lietuviškos dainos aidas... Langą pravėręs, pamačiau tik krūvą bulgarų merginų, dainuojančių ir einančių su keliais vyrais ir 4-5 asilais, sunkiai drabužiais ir kitais kelionei reikalingais daiktais apkrautais, kuriuos šita keliauninkų kompanija drauge vedėsi.
    Praleidus gana vargingai žiemą Elenoje, kada Ellė jau pradėjo sirguliuoti, 1885 m. pradžioje jau aš pradėjau Sofijoje rūpintis, kad gavus kokią patogesnę, labiau civilizuotą vietą negu Balkanų kolibų kraštas. Iš d-ro Bradelio gavau prižadėjimą, kad kaip tik pasitaikys kokia geresnė vieta, aš būsiąs perkeltas. Tuo tarpu buvo bulgarų rengiama Rytų Rumelijoj, arba pietų Trakijoj, kuri buvo po turkų suverene valdžia autonominė Turkijos provincija, slaptai revoliucija tikslu susivienyti su Bulgarijos kunigaikštyste po Aleksandro Battenbergo vadovyste; revoliucija Filipopolyje rugsėjo 6/18 d. įvyko, maištininkams suėmus ir išgabenus provincijos valdytoją Krstevičių... Taigi prieš patį šitą įvykį kunigaikščio Aleksandro dekretu iš 7/21 d. rugpjūčio aš nuo 1/12 rugsėjo buvau perkeltas vėl į Lompalanką. Rugsėjo 8/20 d. - Bulgarijos su Rumelija susivienijimo paskelbimo dienoje Timove, kaipo senovės bulgarų viešpatystės sostinėje - Eleną apleidę, mes per Tirnovą, Rusę užsukome Bukareštan, kur atlikę tūlus reikalus, iš Džiurdževo laivu leidomės į Lompalanką, kur rugsėjo 16/28 d. atvykome.
    Be kraujo praliejimo bulgarams revoliuciją padarius ir Rumeliją prie savęs prijungus, tačiau pačiai Bulgarijai teko patirti konfliktus su Turkija, kuriai šita, bent de nomine, provincija prigulėjo; todėl bulgarų valdžia iš pradžių manė, kad su jąj reikės grumtis. Bet kitaip atsitiko. Graikija, o ypač serbų karalius Milanas, manydamas, kad dabar padidėjusi Bulgarija galėtų ateityje Serbrjai pavojinga tapti, kad lygybę įvykdinus, sumanė nuo Bulgarijos gauti kompensatą. Jis mat buvo užsimanęs užimti vakarų Bulgarijos dalį ir su savo kraštu suvienyti. Tuo tikslu jisai lapkričio 2/14 d. 1885 m. paskelbė Bulgarijai karą, kurs, rods, tęsėsi tik 14 dienų, nes pas Slivnicą ir Pirotų bulgarų kariuomenės sumušė serbus ir ėmėjuos vytis. Austrijos diplomacija, kuri Milaną globojo, kad pertraukti kovas ir išgelbėti serbų armiją nuo galutino žlugimo, įsikišo į kovojančių tarpą ir pertraukė karą, o vasario 19 (kovo 3) d. 1886 m. Bukarešte padaryta tapo taika tarp bulgarų ir serbų.
    Patekus tokiu neramiu laiku į Lom-Palanką ne per toli nuo karo lauko, aš atsidūriau gana keblioje padėtyje, nes, be biskio, galėjau būti pašauktas kariuomenėje tamauti karo metu. Tačiau serbams peržengus Bulgarijos vakarų sieną iš Vidino pusės ir kovoms tame fronte einant, nuspręsta tapo kareivius ligonius ir sužeistuosius evakuoti į artimąją Lom-Palanką, kur buvo įtaisyta didesnė ligoninė. Tokiu būdu ir aš patekau į karo sferą.
    Ruduo ir žiema 1885-86 metų praėjo man sunkiais darbais užsiėmus serbų-bulgarų kare. Lom-Palankos ligoninė, keliuose namuose patalpinta, buvo pripildyta daugybe ligonių ne tik iš tų pulkų, kurie tuomet šiame krašte stovėjo, bet ir sužeistais kareiviais iš Vidino, Bielogradčiko, Kulos, Sofijos; kasdien po du ir daugiau šimtų ligonių man vienam apžiūrėti tekdavo, gydytojų užtektinai neesant. Negana to, Slivno pulkas, jau karui pasibaigus, pereidamas per Lom-Palanką, užnešė čion dėmėtąją šiltinę (typhus exanthematicus), palikdamas daugelį sergančių kareivių ligoninėje. Prieš tai jau nuo vasario 18 iki 29 d. 1886 m. aš buvau sunkokai sirgęs plaučių uždegimu (pneumonia crouposa dextra), kurią ligą, be abejo, ligoninėj buvau laimėjęs. Vos iš tos ligos pasikėlęs, po kelių dienų užsikrėčiau nuo gydomų kareivių šiltine ir nuo kovo 29 d. iki gegužės 13, taigi beveik pusantro mėnesio, vėl man labai sunkiai teko sirgti, apie 20 dienų be žado (in delirio) gulint. Šitą visą ilgos ligos laiką, ypač kada aš, dideliame karštyje klajodamas, norėjęs bėgti, per langą gatvėn šokti, Ellė vienintelė buvo mano slaugintoja ir saugotoja su d-ro Slavkovo pagelba. Jiji sakyta man dieną ir naktį be miego prie manęs budėjus, ypač kolei buvau be sąmonės. Užtatai, kada delirium išnyko ir aš, atvėręs akis, susipratęs ir ją pažinęs, užkalbinau, ji su didžiausiu džiaugsmu mano žodžius sutiko ir ėmė mane nuoširdžiai glamonėti ir bučiuoti, nes buvo įsitikinus, kad jau pasveiksiąs, kad iš pavojaus išgelbėtas, jai man pasiaukavus. Čia tai ir išsipildė jos žodžiai, kuriuos ji kovo 4 d. 1884 m. buvo man rašius: "Glaube mir, Geliebter, meine Liebe ist nicht die Liebe gevvohnlicher Frauen, nicht nur eine Wirtschafts Lampe, eine matte, unsichere Flamme, welche nur in einem dicht versperten und wohl verwahrten Zimmer zu brermen vermag und kein Opfer bringen kann. Nein, das ist sie nicht"! Išgelbėjus tokiu būdu mane nuo pražūties, kada aš pradėjau taisytis, Ellė iš nuovargio ir susilpnėjimo įpuolė pastirusi į katalepsijos padėtį, kuri gana ilgai tęsėsi ir jai pakirto ir be to josios silpną sveikatą ir nuo ko ji ilgai atsigauti negalėjo.
    Aukščiau čia paminėti dvi ligi taip ir mano sveikatą pakirto, kad ilgam laikui praeiti reikėjo, iki aš vėl biskelį pasitaisiau, bet ir vėliau man sunku buvo intensyviu smegenų darbu užsiimti.
    Tuo tarpu lietuvystės reikalai, kiek jie buvo su "Auszros" leidimu susimezgę, Tilžėje pakrypo labai blogon pusėn. Šliūpui nuo "Auszros" atsitraukus ir Amerikon iškeliavus, o man dar anksčiau Viennon, o paskui pietų link net už Dunojaus atsidūrus, negalima buvo apie "Auszros" redagavimą nė mislyti: ji pateko į M. Jankaus rankas, kursai ją nuo gegužės 1884 m. iki rugpjūčio 1885 m. gana gerai vedė ir dalimi prisidėjo prie jos išplatinimo. Nuo aukščiau minėtojo mėnesio 1885 m. iki "Auszros" žuvimo birželyje 1886 m. jau savistoviai redagavo J. Mikšas, iš Žemaitijos sugrįžęs ir savą įsitaisęs spaustuvę. Jankui ir Mikšui "Auszrą" vedant, iš palengvo laikui bėgant, kaip rodėsi, laikraštis vis geryn ėjo: raštai tobulinosi, bendradarbių ir skaitytojų skaitlius didinosi. Aš neabejoju, kad ir "Auszra", kaip vėliau, pav., "Varpas" ir k., nors vargingai, skurdžiai, bet visgi tolyn eiti būtų galėjus, jei nebūtų vėl nelaimė patį Mikšą kirtus. Dėlei "Auszros" faktino redagavimo tarp M. Jankaus su d-ru Bruožiu iš vienos ir Jurgio Mikšo iš kitos pusės nesandorai kilus, nes pastarasis, spaustuvę savą įsteigęs, ne tik "Auszrą" ėmė spausdinti, bet ir kitais spaudos darbais užsiiminėti daugiau, negu pinigų apyvartai turėjo, per tat susibankrutijo ir drauge su savo spaustuve ir "Auszrą" prapuldė. Tai atsitiko maždaug mano sunkios ligos ir rekonvalescencijos metu, kada aš neįstengiau materiališkai Mikšą sušelpti. Tai taip pasibaigė brangios "Auszros" dienelės...
    Nuo šiltinės pasveikęs 1886 metais gana pasekmingai savo speciališkumo srityje darbavausi. Tais metais, be gydymo vidurių ligomis sergančių, kurių turėjau ligoninėj 732 ir kurių 609 pagijo visiškai, 87 kiek pasveiko ir 36 mirė [buvo padaryta šitos operacijos: extractio "galagani" (moneta) ex oesophago, extirpatio papillomatis cutis; excisio adenomatis sacci lacrymalis; exarticulatio digiti manus dex; 2 extractiones cataractae ocul.; 2 amputationes brachil; 3 punctiones abdominis propter ascitidem; 1 thoracopunctio proper pleuritidem exsudativam; 3 applicationes forcipum; 1 extractio foetus ad pedes, 1 kephalotomia].
    Vasario mėnesį būdamas kelias dienas Kutlavicos miestelyje, kopijavau kelis rymėnų laikų ant akmenų įrašus, tarp jų vieną, iš kurio sužinota rymėnų duotas šios dienos Kutlovicai vardas "Castra et civitas Montanensium"', ką aš vėliau švietimo ministerijos organe "Sbornik za narodn. umotvorenija, nauki i knižnika" (1894, kn.XI, p. 55-67) ir apskelbiau.
    Tai metais pajamų turėjau 10 017 frankų. Bet ir su šitomis ligomis ir "Auszros" žlugimu dar nebuvo nelaimėms galas atėjęs. Kada aš, jau biskelį pasitaisęs, pradėjau apie mano mylimus literatūros darbus trūstis, kaip rodėsi su atnaujėjusiomis pajiegomis, kaip štai liepos 26 (rugpjūčio 7) d. 1887 m. vėl mane nelaimė aplankė.
    Mat tą dieną vakare apie 10 val. atėjo pas manę vienas jaunas pažįstamas bulgaras, Aleksandras Manoilovas, mane neva pas savo sergančią seserį kviesdamas. Nieko pikto nemanydamas, apsirengęs išėjau. Pakelėje man teko pirma eiti, jis gi biskelį užpakalyje atsiliko. Netoli nuo namų paėjėjus, tik išgirdau urmu šūvį ir pajutau skausmą pečiuose; vos tik spėjus atsižiūrėti atgal, jis vėl šovė iš revolverio antrą kartą ir pataikė į kairiąją ranką (antibrachium), šovė dar ir trečią sykį, bet, man jau bėgant, pataikyti nebegalėjo ir tik ilgą galą vijosi. Ant mano riksmo žmonėms iš kaimynystės susibėgus, jis nukūrė namon ir pasislėpė. Policijai jo namus perieškant ir jį į areštą imant, buvo rasta pas jį ant stalo gulint du aštriu turkišku dideliu peiliu ("jatagan"), kuriuos, kaip manoma, buvęs man prirengęs, jeigu būtų mane namon parsivedęs. Sesuo negyveno pas jį ir buvo sveika. To atentato priežastis paslapty liko, nes nors liūdytojų buvo gana, jisai neprisipažino tą atentatą ištaisęs. Spėliojama visgi, kad pasikėsinimo pagrinde buvę politikos motyvai.
    Dėlei susivienijimo su Rumelija tūlose bulgarų partijų sferose buvo kilęs neužganėdinimas kunigaikščiu, todėl Sofijoj rugpjūčio 8/20 d. 1886 m. įvyko maža revoliucija, kurios auka buvo pats kunigaikštis Aleksandras: joje dalyvavo tik kelios dešimtys karininkų, kurie, suėmę kunigaikštį, nugabeno jį iš sostinės į Rachovą ir čia, pasodinę jį garlaivin, išsiuntė jį Dunojumi į ant rusų sienos gulintį Renį. Tuo tarpu Tirnove susiorganizavo kontrrevoliucininkų partija, kuri su kariuomene apėmė sostinę Sofiją, pasiryžus grąžinti kunigaikštį, kursai ir sugrįžo. Bet jo santykiai su rusų diplomatija, Aleksandrui III-jam rusuose viešpataujant, buvo labai įtempti ir pablogėję: dėl įvairių priežasčių Battenbergas buvo pražudęs caro malonę, ypač už Rumelijos prijungimą, todėl, Bulgarijon sugrįžęs, jis veik priverstas buvo pats atsisakyti nuo savo sosto, ką jis ir įvykdė rugpjūčio 26 (rugsėjo 7) d. 1886 m. Susitvėrė laikina regencija iš trijų asmenų: Stambulovo, Mutkurovo ir Karavelovo, kuriam, vėliau atsisakius, jo vieton priimta Jurgis Živkov. Regencijos sušauktasis Tirnove spalių 29 (lapkričio 10) d. Didysis seimas išrinko Bulgarijos kunigaikščiu Danijos princą Valdemarą, rusų carienės brolį, bet tas po įtekme caro ant bulgarų pykčio nuo išrinkimo atsisakė. Tuojau po tam caras Aleksandras III-sis visiškai nutraukė su Bulgarija ryšius, atšaukdamas atgal savo diplomatijos atstovą. To tik ir reikėjo, kad prasidėtų Bulgarijoj žiaurios kovos tarp rusofilų ir rusofobų partijų ir persekiojimai. Tūli rusofilai - ypač daug karininkų - priversti buvo emigruoti į Rusiją ir jie iš čia agitavo prieš regentų valdžią, kurie buvo susidėję iš žmonių, kaip Stambulovas, neapkenčiančių rusus ir jų politiką Bulgarijoj. Prasidėjo dabar su rusų ir emigrantų pagelba vietomis Bulgarijoje nors menki sukilimai, maištai, kuriuos tačiau regencijos kariuomenei pasisekė numalšinti. Taip tęsėsi bulgarų reikalai iki birželio 1887 m. regencijai valdant. Galop birželio 25 (liepos 7) d. sušaukta tapo Tirnove Didysis seimas, kurs ir išrinko Austrijos politikos šalininką princą Ferdinandą Koburg-Kohary Bulgarijos kunigaikščiu. - Čia trumpai aprašomųjų nuotykių laiku Lom-Palankoje buvo gana daug ginčų kelta tarp vienos ir kitos - rusofilų ir rusofobų - partijos šalininkų. Rusofobų vadu mieste buvo mano nevidonas tūlas Kantardžijev, kursai mane - nors visiems buvo žinoma, kad aš ne rusas - rodos, rusų politikos šalininku skaitė ir, regis, tokį silpnaprotį Manoilovą suagitavo prieš mane ir jį panaudojo mane, kaipo manomąjį politikos priešininką, persekioti. Manoilov'o motina ir vyresnėji sesuo nuo apopleksijos (haemorrhagia cerebri) mirė; patsai A. Manoilov'as atrodė biskelį melancholijos turįs, nesveiko proto esąs ir, regimai, tūlos klaidžios idėjos vedamas, norėjo mane užmušti. Teismo 15-ai metų kalėti buvo nuteistas. Mane sužeistą gulint aplankė regentai draugingi Stambulovas, Živkovas ir k., kurie tuo laiku buvo Lom-Palankon atvykę.
    Man gyvam dar likus, apie 2 mėnesiu teko Viennoje vėl gydytis. Iš rankos kulką, kuri buvo alkūnkaulį (os ulnae) sutruškinusi, prof. dr. Ad. Lorentz'as rugpjūčio 22 d. išpjovė, ir kaulas, nors palengva, vėl sugijo; bet kitą kulką, kuri į pečius (kuprą) įlindo, negalima buvo surasti: ji iki šiai dienai kur nors palei nugarkaulį tūno. Viennoje besigydant teko ir man būti VI-me "Internationaler Congress fūr Hygiene und Demographie zu Wien 1887", kurs tęsėsi nuo rugsėjo 26 d. iki spalių 2 d. ir vėl biskelį "polyklinikoj" užsiimti. Kiek pasveikęs nusipirkau Viennoje: 20 Serben-Lose, 11 - 3% Oesterreich-Boden-Credit-Lose ir 45 - 4% Ungarische Hypotheken-Lose; pirmieji po 20 frankų, antrieji ir tretieji po 100 guldenų. Nusipirkęs dar stiprią lazdą su ilgu aštrumi štiletu viduryj, kad gintis nuo nevidonų, ir didelį dogų veislės šunį, kaipo sargą, kurį tačiau vėliau, jau Ellei mirus, nežinia kas arseniku nunuodijo, grįžau su žmona Lom-Palankon. 1887 m. bėgyje ligoninėje ligonių gydžiau 607 ir ambulatorijoj - 1102.
    Tais metais buvo pajamų 11 906 fr.
    Sekančiais 1888 m. liepos mėn. buvau valdžios siųstas Rachovo departamentan ištyrinėti syphilio gyventojų tarpe prasiplatinimą, todėlei nuo liepos 14/26 iki rugpjūčio 4/16 d. apvažiavau, žmonos lydimas, kaimus: Knaža, Lukovit, Brenica, Glava, Koiriare, Čumakovci, Gorniak, Suchatče, Vraniak, Barkačevo, Popica, Bie-a Słatina, Leskovica, Ostrov ir suradau labai daug syfilitikų, daugiausiai antraeilėj ir trečiaeilėje formoje sergančių. Syphilis buvo išsiplatinęs dar turkų viešpatavimo laiku nuo kaimuose stovinčių kareivių. Apie savo kelionės rezultatus pranešiau bulgarų valdžiai. Kaime Čumakovci yra ant upės Iskar kairiojo kranto rymėnų tvirtovės griuvėsiai, kuriuose radau akmenų plytų su įrašais, kur yra toki trakų vardai, kaip DIZIAS, DEIVSILA DRVENT(I), BITUS ir k.
    Spalių mėn. buvau pasiųstas valdžios reikalais del superrevizijos į Vidiną, Bielogradčiką labai gražioje Balkanų kalnų vietoje ir Kulą su rymėnų tvirtovės aukštais mūrais ir bokštu. Žmonos lydimas, nuo spalių 14 iki lapkričio 20 d. čia užtrukau ir surinkau daug bulgarų tautiškų vardų. Ligonių ligoninėj gydyta 770, o ambulatorijoj - 1471.
    Metų gale pajamų šiais metais turėta 10 313 fr.
    Šitos visos ligos ne tik sunaikino mano ir žmonos sveikatą, sutrukdė darbo laiką; gydymasis ir kelionės prarijo man daug pinigų ir mane kuone invalidu pavertė. Todėl šitais metais beveik nieko negalėjau parašyti, o dar mažiau atspausdinti; tik "Niamuno Sarge" (1887. N. 22, 23) ir "Garse" (1887. N. 5, 6, 7) galima buvo kelis seniau parašytus straipsnius paleisti. Be to, dar bulgarų laikraštyje "Trud, literaturnonaučno spisanije" (Tyrnovo, 1887, kn. IX, p. 543 sek.) paskelbta tapo "Malka komentarija za kravaj za Gospodia", o laikraštyje, prof. J. Ranke Münche redaguojame: "Correspondenz-Blatt der deutsch. Gesellschaft für Anthropologie, Ethnologie und Urgeschichte" atspausdinta "Ueber die Bedeutung der Wörter "Germania" und "Germani") (1887. N. 6) ir "Ueber die Bestimmung der Schaafschaere in litauischen Gräbern" (1888. N. 1).
    Prisiartino 1889 metai. Ellės sveikata buvo nekokia: kosulys, nors nedidelis, dūravo, kūno pajiegos buvo sumenkėjusios, vakarais kai kada - nors ne kas dieną - turėdavo jau karščio. Per kalėdų balių, o ypač naujųjų metų sutikti vakare šaltoje, menkai apkūrytoje salėj būdama, persišaldė ir ėmė labiau karščiuoti. Nuo sausio s.s. 10 d. 1889 m. josios liga labai pakrypo blogon pusėn. Kūno temperatūra pradėjo svyruoti tarp 36-37^° C rytais ir 39-40^° su prakaitu vakarais, kosulys pasididino, pasirodė dieglys (pleuritis sicca) ir nemiga, nuo kurių tik morphijaus injectijos šiek tiek nuraminti galėjo. Jau sausio 10-20 d. pasirodė delirium su hallucinaciomis; kiek vėliau, ypač vasario m., prisitelkė dar diarrhoea, nuo kurios labai nusilpnėjo. Vasario 8 d. pasirodė laryngitis, 10 - aphtae burnoje. 13 d. iš ryto, turėdama karščio 39^°, bet būdama kiek aiškesnės sąmonės, ji išsitarė: "Nur bis Abends bin bei dir"; tą pat dieną apie 4 val. po pietų pasirodė Choyne-Stockė's kvėpavimas. Vasario 16 d. iš ryto prie karščio 38,5^° respiracijų turėjo 65-80 minutėje ir po pietų val. 1 1/4 mano glėbyje pasimirė, pragyvenusi 26 metus, 2 mėnesiu ir 23 dienas. Quiesce in pace, carissima mea! taip aš užrašiau, mylimai mano Ellei akeles užmerkus. Jai persikėlus į kitą, rasi laimingesnį gyvenimą, baisus peršulis, liūdnumas ir nusiminimas mane visą apėmė, nuo kurių aš ilgai, labai ilgai pasiliuosuoti negalėjau ir mano omenyje liko ant visados neužmirštinoji, idealė Ellės esybė ir meilė. Išsipildė jos spėjimas, ką ji savo dienyne buvo rašius: jog pas savo motiną į kapus neilgai trukus iškeliausianti. Tik gaila, kad negalėjo pilnoje to žodžio prasmėje savo tikslo pasiekti - atsigulti šalia motinos neteko jai, nes ji liko svetimoje jai bulgarų žemėje: vasario 17 (kovo 1 d.) apie 4 val. po pietų ji tapo palaidota Lom-Palankos bulgarų kapinėse. Kadangi katalikų dvasiškio neturėta, tai laidotuvės su bulgarų popais ir jų būdu atlikta: ant duobės kranto karstą užvožiant, iš užpakalio stovėdamas vienas bulgaras atkreipė mano atidą į reikalą įdėti karstan kokį pinigą, nes pas bulgarus yra dar likęs labai gilios senovės paprotys, kad lavonams, juos laidojant, duodama drauge pinigai - ką aš ir padariau.
    Dabar liko vėlionei, dainos žodžiais tariant, įtaisyti namelius "be langelių, be durelių" ir pastatyti jos atminčiai tinkamą ant kapo paminklą. Gegužės 6 d. pradėta mūryt Ellės kūnui dviem aukštais "sklepas": žemutinis ruimas jai, aukštutinis - man. Gegužės 23 (birželio 4) d. buvo padaryta exhumacija: iškastas iš pirmojo kapo Ellės karstas įstumta po apatiniu skliautu, užmūryta ir užkasta žemėmis, o rugsėjo n.s. 3 d. italas Clementi Vigazzi, iš Oršovos atgabenęs laivu paminklą, jį pastatė galvogalyj. Šitas paminklas, neturįs sau lygaus Lom-Palankos kapinėse, yra padarytas iš juodo trachyto, obelisko pavidalu 4 metrų aukščio, su vėlionės paveikslu laurų vainike obelisko pryšakyje. Iš pryšakio paauksintomis raidėmis yra parašas:
GABRIELAE o ELEONORAE o
NARo MOHL
CONJVGI o CARISSIMAE o
AMICAEQVE o BENEMERENTI o
DR J o BASSANAVITIVS o
POSVIT o
    Iš dešinio paminklo šono yra pačios Ellės balandžio 2 d. 1884 m. dienyno žodžiai, apsilankius ant motinos kapo, parašyti: "Wie fürchtbar es ist, wenn wir uns auf immer von dem trennen müssen, was wir so sehr lieben"; iš kairiojo šono bulgarų kalba: Gabrielė Eleonora Basanavičienė gim. gruodžio 6 d. 1861 m. Prahoje, mir. vasario 16/28 d. 1889. Paminklas aptverta žalvario spalvos geležine tvorele.
    Balandžio m. buvau su reikalu Berkovicoje, kur suradau akmenį su įrašu graikų kalba, bet tūlo trako Makoporio padėtu
DPZ BELQIOURD
MOKAPORIS DWRON.
    Rugsėjo mėn. superrevizijos komisija, kurioje ir aš dalyvavau, pradėjo savo darbą nuo Berkovicos, iš kur aš apsilankiau Klisūroje ir šiltų vandenų maudykloje Veršec; Kutlovicoje darbą atlikę, sugrįžome į Lom-Palanką, kad čia naujokų peržiūrėjimą pabaigti.
    Tais metais ligoninėj gydžiau 890 ir ambulatorijoj 1949 žmones; pajamų turėjau 9 737 fr., nes Ellės ligos laiku praktika neužsiiminėjau, niekur iš namų neišeidamas.