[12]

    1893 metų vasarą Varnos karantinos gydytojui išstojus, rudeniop laikinai buvau paskirtas jai prižiūrėti. Turint daug darbo ir vaikščiojimo, pas mane pasirodė pirmučiausiai neuralgia intercostalis kairiame krūtinės šone, taigi toje pusėje, kur buvo likusi kūne kulipka; tūlam laikui praėjus sekė paraestezija formikacijos pavidale kairėjėj kulšyje, kiek vėliau - po kelių dienų - apsireiškė ir dešinėjėj, paskui nusileido iš kulšio ir į blauzdas: kiek dūravusi paraestezija galop virto hemianaestezija, ir kojos tarytum medinės tapo. Pastatytos palei nugarkaulį dielės nė kokio pagerėjimo neatgabeno. Gruodžio m. išvažiavau į Vienną pas prof. d-rą Moricą Benediktą, kursai, mane apžiūrėjęs, išsiuntė mane į Meran'ą Alpuose pas d-rą von Kaan Edl. von Albert, kur gruodžio 24 d. atvykau ir 26 d. persikėliau įjojo sanatoriją Martinsbrunn'e už 2 kilometrų nuo miesto. Meranas yra oru gydymo vieta (klimato kurortas); prie jo priguli dar kaimai - dabar miesto dalys - Ober ir Untermais, taipogi Gratsch, guli Tiroliaus Alpų pietų pakraštyje, 320 metrų aukštumoje ties Adrijos marių paviršiumi labai gražiame, gamtos reginiais gausingame klonyje palei upę Etsch ir Passer, nuo šiaurės pusės 2226 metrų aukštu kalnu Mutt ir kitu - 2994 m. Tchigat ir Zielspitze, kurie sudaro sieną prieš šiaurės šaltus vėjus; iš šiaurrytų ir rytų tęsiasi 2600 m. kalnas Ifinger, kuris nuo rytų vėjų užstoja; iš vakarų pusės miestą apsiaupia 1819 m. aukštas Merlingerberg, tik iš pietų šono liekti kalnų tarpe atvira spraga gaivinančiai ir žiemos laiku saulės šilumai ineiti. Meranas turi žiemą daug giedrių, šiltokų dienų; vasario pradžioje jau pradėjo tūli medžiai sprogti ir žydėti. Meranas yra gausingai apdovanotas ir pietų krašto augalija vegetacija: čia auga migdolų, persikų ir kitų vaisių medžiai, kaip vynmedžiai, daug amžinai žaliuojančių medelių, palmių ir kėrų. Merano labai malonus, šiltokas žiemą, sveikas oras yra labai tinkamas tūloms - ypač plaučių ir nervų - ligoms gydyti. Patsai miestas su savo 6000 gyventojų turi daug viešbučių, villių ligoniams gyventi su visokiais patogumais. Tais metais buvo jau čia apie 10 000 ligonių ir pasilsio ieškančių.
    Gratsch, kur buvo Martmsbrunn'o villa su gydykla, guli kaip ir patsai Meran'as įsanlyje palei Mutt'o kalnyną. Pati villa guli viduryj vynamedžių sodo prie pat aukšto kalno; reginys miesto linkui ir į Etsch'o upės klonį, ypač pavakare, labai gražus. Pačioje villoje buvo tuomet apie 40 kambarių ligoniams gyventi. Sanatorijon įstojimo dieną svėriau 70 kilogrammų. Elektros srovės apparatu nervus tardant, tuomet nervorum peroneorum reakcija buvo 10 Milliamperes; urinoje rasta tik padaugėjusį indikatą, šiaip normalę. Gydymo įmonės buvo: kasdien paskirtomis valandomis elektrizacija, vannos, massažas ir ant nugarkaulio laikymas "Kühlapparato", vidun imdavau ergotiną ir argentum nitricum. Kad per daug kojų nervų neerzinus, beveik kasdien mažais rateliais mane vežiota vaikštynių į Meraną ir atgalios. Turėdamas labai gerą maistą ir po 5 kartus kasdien valgydamas, aš sausio 25 d. 1894 m. jau svėriau 75,900, o vasario 10 d. - 77,650 k.; o n. peronejų reakcija krito ant 3 1/2 Mamperes. Prabuvęs sanatorijoj iki vasario 10 d., išsikėliau į Meraną ir villoje "Aurora" gyvenau ir lankydavausi pas d-rą Kaan'ą vaikščiodamas. Paraestezijos buvo žymiai sumažėjusios.
    Pabaigęs gydymąsi Martinsbrunno sanatorijoj vasario 25 d. Meraną apleidau ir iškeliavau į Rivą prie ežero Lago di Garda prie Italijos sienos. Apsilankiau Arco, pasivažinėjau laivu Gardos ežeru iki Gardone Riviera, apsilankiau Salo, Desenzano ir Peschiera Italijoj. Kovo 1 d. jau buvau Münchene, tik 5-6 d. buvau Heidelberge dėlei konsultacijos pas prof. d-rą Wilh. Erb'ą, garsų nervų ligų specialistą, o München'an sugrįžęs 7 d. - pas prof. von Ziemssen'ą. Šitame mieste užtrukau iki kovo 13 d. ir dirbau bibliotekoje. Čia tuomet jau gavau progos susipažinti su Pr. Žitkevičium, kursai Dailės Akademijoj piešimo mokinosi, ir jį sušelpiau pinigais.
    Nors Merane paraestezijos buvo sumažėjusios, bet, Varnon sugrįžus, jau balandžio m. vėl daug jų apsireiškė, taipogi ir sekančiais mėnesiais dūravo. Todėlei sumaniau parsisiųsdinti iš Genevos nuo Perrottet'o tuomet giriamo "sequardin'o" - pagal Brown-Sequard'o metodą pagamintų gyvulių pautų syvų, kurių vieton vėliau prof. Pöhl įvedė "sperminą" - ir birželio 17 d. mėginau išbandyti: įsičirškinau po oda ir ant rytojaus jaučiausi geriau, tarytum paraestezijos buvo pragaišę - bet tai buvo autosuggestija, apgaulingas jausmas. Birželio 27 d. antrą kartą po oda įčirškinus, sukietėjo oda aplink įdurtą vietą ir pasirodė erythema, todėlei turėjau liautis tuos vaistus vartojęs, nė kokių rezultatų nepasiekęs. Ypač apie birželio 28-30 d. buvo daug paraestezijų. Pabandžius marių maudyklų liepos 20-28 d. paraestezijos padaugėjo. Nuo galo rugpjūčio m. atsisakiau nuo tarnystės prie ligoninės ir kunigaikščio dekretu iš rugsėjo 4 d. buvau paliuosuotas, nes turėjau mieste labai gerą privačią praktiką, kuria, nors nervais sirgdamas, užsiiminėjau. Kadangi daug vaikščiojimo turėjau vengti, tai iš Merano sugrįžęs pirkau švarų faetoną ir porą dailių juodžių, kad galėčiau vizitas važinėdamas atlikti. Šitas faetonas ir arkliai sukėlė tūlų kolegų tarpe pavydą. Vyrų gimnazijos direkcijai prašant, nuo gruodžio 1 d. apsiėmiau būti gimnazistų gydytoju, tuo pat beveik laiku buvau paskirtas gydytoju prie kunigaikščio Ferdinando palociaus (dvaro) Varnoje - Euxinograde.
    1894-1895 metų žiemą praleidau su daugybe paraestezijų kojose, ypač šaltas kojas ir pasturgalį (nates) turėdamas. Sausio 4 d. 1895 m. iš Varnos buvau išsiuntęs į Vidaus reikalų ministerį Peterburge prašymą, remdamasis aukščiausio manifesto lapkričio 14 d. 1894 m. straipsniu XI § 5, išleisto dėlei užžengimo sostan caro Mikalojaus II-jo - prašiau amnestijos ir leidimo grįžti Lietuvon - bet nieko nelaimėjau. Kadangi rusų caro valdžia buvo nutraukusi diplomatijos ryšius su Bulgarija ir atšaukusi savo atstovus, pavesdama vokiečių konsulams globoti rusų pavaldinius, tai Vidaus reikalų ministerio paliepimu vokiečių konsulas Varnoje baronas von Wangenheim nota iš birželio 11 d. 1895 m. N. 102 man pranešė, kad toji rusų ministerija negalinti duoti man leidimą peržengti sieną ir grįžti Rusijon, todėl mano prašymą paliekanti be pasekmės.
    Praleidęs maudyklų sezoną Varnoje, praktika užsiiminėdamas, rugpjūčio 23 d. išvažiavau per Bukarestą, Budapestą, Vienną į Pragą, kur rugsėjo 7-9 d. lankiausi čekų įtaisytoje "Narodopisna vystava českoslovanska", apžiūrėjau tas visas vietas, kuriose su neužmirštamąja Elle tiek kartų vaikščiota, apsilankiau Berlyne ir iš čia nuvykau į Bad-Gastein'ą, kursai guli Salzburgo srityje 1012 m. aukščiau marių paviršiaus stebuklingai gražioje palei aukštus Tauern kalnus vietoje su dideliu vandens kriokliu, turi daug akratotermų nuo 26 iki 49° C vandens šilumos su daug radium'o ir labai tinka įvairioms nervų ligoms, reumatizmui ir k. gydyti, kaip senatvės silpnumui ir po ligų rekonvalescencijai. Čia kasmetais suvažiuoja į šituos šiltus vandenis po 8-9000 ir daugiau visokių ligonių. Man čia prabuvus iki rugsėjo 29 d. ir naudojantis maudykla ir tyru, gaivinančiu aukštų kalnų oru ir sveiku maistu, nervai apsiramino; svėriau 87 1/2 kilogr. Iš čia grįždamas atgal per Isch'ių, nukeliavau Viennon pas prof. d-rą Chiarį, kurs išrovė iš kairėsės nosies šnirpšlės diktoką polypą, kursai neleisdavo man laisvai kvėpuoti. Per Belgradą, Sofiją geležinkeliu ir laivu sugrįžau Varnon. 1896 metai praėjo man su paraestezijoms bekovojant, bet jau šiek tiek pagerėjus. Kadangi jau buvo įsitikinta, kad tos visos kojų paraestezijos neturi kitos priežasties kaip esančioji kūne kulipka, kuri, palei nugarkaulį žemyn krisdama, arzino odos jauslius nervus, tai Viennoje man patarta josios ieškoti. Žinoma yra, kad 1895 metais Würzburgo profesorius Röntgen buvo atradęs ypatingos rūšies nematomus spindulius, kuriuos jis X spinduliais pavadino, o dabar jie jojo paties vardu vadinami. Kadangi tais spinduliais galima peršviesti žmogaus kūną ir surasti jame kitus kietus kūnus, pav., kaulus, švino, geležies ir kitų metalų dalis, tai tuomet man buvo patarta pamėginti tuos spindulius pritaikyti, ieškant tos kulipkos. Rugsėjo 7 d. aš kreipiausi į d-ro Eder'o ir Valentos vedamąją įstaigą: "K. k. Lehr- uns Versuchanstalt für Photographie und Reproductonsverfahren" Viennoje, kurie su Röntgeno apparatu bandė kulipkos ieškoti, bet jos, kaipo mažos, už nugarkaulio pasislėpusios, rasti negalėjo. Iš Vienos nuvykau į Ischl'ių, paskui į Hallstatt'ą, kur visą mėnesį praleidau kalnų oru besigydydamas ir nervus bestiprindamas. Atgalios grįžtant užsukau į Budapestą, kur tuomet buvo magyarų tūkstantmetiniam krašto užėmimui ir valstybės įkūrimui paminėti jubilejaus paroda (Milleniumausstellung) įtaisyta. Šių metų vasarą bulgarų švietimo ministerijai prašant parašiau "Instrukcija na sbiranije antropometričeski materijaly v Blgarija", kuria vadovaujantis kiek vėliau pradėta tas antropometrijos žinias rinkti kareivių, mokinių ir k. tarpe.
    Atėjo 1897 metai, bet mano liga nepagerėjo. Ir šiais metais daug nuo paraestezijų, prie kurių dabar dar prisitelkė dažnai atsikartojančios arythmijos, teko kentėti. Sausio 24 d. s.s. buvau šauktas į Razgrado miestą prie panelės Dečovos, 21 m. amžiaus, kuri dėlei nenusisekusios meilės - jos mylimasis buvo vedęs kitą merginą - labai susirūpinusi ir nuliūdusi būdama, atsisakė nuo valgio, kurio inėmimas kiek vėliau visados vėmimu baigdavosi. Mergina jau buvo labai sumenkėjusi, susilpusi, suliesėjusi, sudžiūvusi ir gulėte lovoj gulėjo, paeiti negalėdama. Iškamantinėjęs ligos atsiradimą ir neradęs nė kokios organiškos priežasties, negut hysteriją ir nervų suirimą, aš, suggestija naudodamasis, įkalbėjau jai, kad ji pasveiksianti, ir varu priverčiau išgerti stiklą pieno - ir žiūrėk, verčiama išgėrė ir neišvėmė ir nuo tos valandos pradėjo valgyti; aš, kitą dieną apleisdamas ligonę, galėjau tik džiaugtis psychiško gydymo pasekmėmis. Paskui ji visiškai pasveiko ir buvo man labai dėkinga už pagelbą, o šitas įvykis mano reputacijai, kaipo gero gydytojo, buvo labai naudingas. Nuo rugsėjo 1 iki 30 d. pasilsio dėlei buvau Austrijoj, kur laiką Gmauden'e, Ebense, Hallstatte, Ischliuje praleidau, kalnų oru savo sveikatą stiprindamas.
    Dabar reikėtų paminėti vieną stebūklą, kursai su mano nereguliariais širdies plakimais - arythmijomis vieną kartą atsitiko.
    Ant viso ploto tarp marių ir Varnos rytuose, Devnios ežero pietuose ir kalnų vynamedžiais apsodintų šiaurėje randasi kaip jau minėta - daugybė ir gana aukštų kapų, kuriuose silsisi trakų didvyriai, senovės Odesso ir jo apygardos gyventojai. Yra tai tyras dirvonas, kuriuo Varnos gyventojai kaipo ganyklomis naudojasi, kur lapkričio 10 d. 1444 m. Jagėlaitis Vladislovas kovoje su turkais žuvo. Per šitą dirvoną eina iš Varnos plentas Dobričo linkui. Nuo Varnos miesto vakarų linkui kokius 3 kilometrus pro kelis kapus pravažiavus, atsiduriame prie vienos "češmės" (fontanos), kurią kairėje kelio palikę, atvažiuojam pas akmeninį tiltą, rodos, tarp 3 ir 4 kilometro, už kurio kelias biskį aukštyn kyla ir čia, kur plentas į dvi šaki - Dobričo ir Šumnos link - dalinasi, guli tūlam varniečiui Paskalevui prigulintis didokas "Čatark-chanas" (smuklė). Prie pat akmeninio tilto iš kairės pusės nuo plento randasi žagarais aptvertas keturkampis plotas, medžiais apaugęs, su vadinama "Pašababa tekesi" arba "Kesik-baš tekesi". Prie vartų tuomet buvo maža grintelė, kurioje gyveno "tekės" sargas, o viduj to aptverto darželio - akmenimis apmūrytas kokį metrą aukštas pailgas kapas (mezara), kalkėmis išbaltytas. Ties numirėlio galva buvo pastatyta skardinė liktarna, kurioje naktimis žvakė žibėjo; iš tiesės nuo liktarnos pusės gulėjo iš marmuro padirbta viršutinė žmogaus galvos dalis turkų "čalmos" pavidale: iš kairėsės pusės ties numirėlio krūtine buvo padėta skardinaitė aukoms dėti, kurias sargas žiburiui įgyti sunaudodavo. Patsai kapas už kokio žingsnio kito dar akmenine tvorele buvo aptvertas ir aplinkui medeliais apsodintas, ant kurių šakų - ypač iš kairėsės šalies - kabojo ir ore plevėsavo daugybė įvairių spalvų mažesnių ir didesnių skarmalėlių, nuplėštų nuo rūbų maldininkų, kurie, melsdamiesi prie čia gulinčio žemėje šventojo, užkabinėdami ant medelių tuos skarmalus, tikėjo ir savo ligas palieką. Šita vieta yra šventa ne tik turkams, bet ir krikščionims, kur jie atsilankydami dėdavo menkas aukas (5-10 parà), prašydami Paša babos - tėvo Pašos - pagelbos įvairiose ligose ir silpnybėse. Ypač gaudavę pagelbą sergantieji "satmà" (drugiu) ir k. ligomis. Kas gi tai buvo per viens tas Šventasis ir kada jis gyveno - nieks tikrai nežinojo. Sargas Ali Hussein, senis susikūprinęs, 80 metų, žila barzda ir jau žlibas (turėjo kataraktą) ir kurčias turkas man pasakojo apie Pašą-babą, kad jis būk gyvenęs labai seniai, prieš kokius 2-3 šimtus metų, ir nurodydamas į Pašakioj (=Pašos kaimas), kursai netoli nuo čia šiaurės link guli, tarytum manė, kad jis iš to kaimo buvęs. Toje vietoje, kur dabar yra Čatar-chan, buvus didelė kova (kavgà), kurioje Paša-baba kritęs - jam galvą nukirtę. Nukirstąją savo galvą jis, po pažaste pasiėmęs, dar keliu nuo mūšio vietos iki čion, kur dabar "tekė" guli, atėjęs ir parpuolęs: čia jis ir palaidota. Naktyje ties jo galva atsiradęs žiburys, ir nuo to laiko, jį palaidojus, ties jojo kapu sargas vakarais uždega žvakę. Naktyje tačiau numirėlis vaidinąsis ir tiems, kurie prie jojo kapo prisiartiną, ką bloga padarąs, apleisdamas kokia neišgydoma liga. Vieną kartą tūlas žmogus apsinakvojęs pas jojo kapą; naktį pakilus vėtra, išgąsdinus jį ir jį šalin nuvijus. Pavasarį - per Jurgines ir k. dienomis - čia būna labai linksma, kada Varnos turkai čia susirenka ir visą dieną linksminasi, dainuoja. Anot K. Jireček'o spėliojimo (Cestý po Bulharsku, p. 623), palaidotojo čia žmogaus lavonas buvęs tai Karadža-pašos, Anatolijos beglerbeg'o, kurs vedęs turkų kariuomenės kairųjį sparną ir kovoje su vengru Hunyadi buvęs užmuštas.
    Ne kartą aš, būdavo, lankausi pas šitą kapą, keliu pravažiuodamas. Šių metų rudeniop vieną sykį man atsitiko su ponia Künstler'iene važiuojant užsukti čion ir apsilankyti šitame darželyje. Tuomet aš turėdavau labai dažnai širdies arythmiją. Nusikalbėjus apie stebūklus, toji ponia sako į mane: "Padėk čia, tamista, kokią auką, o pamatysi, kad pagelbės". Juokų dėlei, jos paklausęs, į skardinę įmečiau sidabrinę 50 centimų monetą - ir iš tikrųjų kokį mėnesį laiko buvau visiškai liuosas nuo tų arythmijų, širdis buvo rami. Ir kaip netikėti stebūklams!..
    Kiek vėliau, jau Bulgariją apleidus, būdamas vasarą 1909 m. Karlsbade, iš mano gero pažįstamo lenko Jono Grzegorzewskio straipsnių laikraščiuose "Słowo Polskie" ir "Kurjer Warszawski" sužinojau, kad Varnos gyventojai tūlai Teodorai Ilijevai birželio pabaigoje pasirodęs sapne stebuklingas vaizdas, dėlei kurio ji manius, kad tame Paša-babos kape turįs būti palaidotas krikščionių šventasis, todėlei, susitarus su kitais bulgarais, naktyje birželio 28 d. ėmus kasti jame, kad suradus relikviją ir ją išgelbėjus nuo turkų. Tokiu būdu jie išgrobstė rastuosius kape kaulus ir k. Kilus dėlei šio įvykio bylai, jon įsikišo ir J. Grzegorzewskis, kursai, ištardęs visą dalykų stovį, savo studijoje "Grób Warneńczyka. Badania autentyczności grobu przy 4-tym kilometrze pobojowiska Warne^skiego z d. 10-go listopada 1444 r." (Kraków, 1911), yra įsitikinęs, kad toje "tekėje" buvęs palaidotas ne kas kitas, tik Jagėlos sūnus Vladislovas, kurį lenkų istorininkai "Warnenczyku" vadina, kursai čia kovoje su turkais lapkričio 10 d. 1444 m., vadovaudamas krikščionių kariuomenei, buvo užmuštas - nukirsta jam galva. Dėlei ištyrinėjimo šito išgrobto karsto J. Grzegorzewskis, apsilankydamas Varnoje, iš priežasties to kapo rašo: "D-ras Basanavičius, kurį taip labai gerbiu, lietuvis, lenkų auklėjimo ir apšvietimo, pabaigęs Maskvos universitą, apsigyveno Bulgarijoj, kur buvo valdišku gydytoju, o šalia to užsiiminėjo mokslo darbais. Iš jo folkloro tyrinėjimų daug naudojosi vokiečių rašytojai apie Bulgariją ir mes veikale "Za Dunajem" išnaudojom. Gausiai išleido savo rūpesniu lietuviškų pasakų. Labai teisaus būdo ir lietuvių patriotas, dabar grįžęs Lietuvon. Būdamas etnologas ir įžymus kraniologas, aplamai osteologas, dabartės jei jis čia (Varnoje) būtų, galėtų suteikti neapkainojamą patarnavimą dalykuose karsto likučių suieškojimo pas Varną" (Kurjer Warszawski z d. 12 września, 1909. N. 252). O tų "likučių", dar neišgrobstytų, rasta žemėse, šalia karsto išmestose, tiktai mažas misinginis byzantiško styliaus signosėlis, supuvusio medžio gabalėlis ir trijų žmogaus kaulų dalys: vienas sprandukaulis, vienas aplaužytas blauzdukaulis ir dalis peties kaulo; visi kiti Teodoros Ilijevos ir jos sėbrų, kaipo relikvijos, buvo išgrobstyta ir paslėpta.
    Ir 1897-98 metų žiema perėjo, man su nervų suerzinimu bekovojant. Balandžio m. 1898 m. valdžios buvau paskirtas, jeigu atsitiktų mobilizacija, kariuomenės gydytoju į I-ją pionierių "družiną". Gegužės 28 d. iš Varnos išvažiavęs, per Bukarestą nuvykau į Lvovą, kur Ossolinskių muzejuje ir bibliotekoje apsilankiau. Krokuvoje "Sukiennicų" muzėjų su lietuvio Pijaus Veliuoniškio "Gladiator", "Servus saltans" statujas ir Mateikos pieštus paveikslus apžiūrėjau ir per Breslavą ir Poznanių, kur aš po kelias dienas užtrukau, birželio 20 d. atvykau Tilžėn, kur aš tuomet radau rengimąsi į rinkimus Vokietijos seiman. Iš lietuvių pusės buvo pastatyta net 4 kandidatai: d-ras Jurgis Sauerveinas, didelis lietuvių bičiulis, nuo Tilžės ir Pakalnės pavietų, Jonas Smalakys - nuo Klaipėdos ir Šilutės, arba Šilokarčemos, Dovas Zaunius - nuo Ragainės ir Pilkalnio ir Mikelis Juška - nuo Labguvos ir Vėliavos pavietų. Rinkimų agitacija visame prūsų Lietuvos krašte tuomet virte virė ir man kartą teko vokiečių susirinkime "Bürgerhallėje" dalyvauti ir prisiklausyti agitacijos kalboms. Tuojau susipažinau su lietuvių pastatytais kandidatais: d-ru Sauerveinu, žinomu lietuvių veikėju, su Jonu Smalaku ir Dovu Zauniumi, su vėliau pagarsėjusiu literatūroje V. Storosta-Vydūnu, Morta Raišukyte ("Rūta"), Jurg Lapinu ir k. Įdėmiausia pažintis buvo su kalbų geniumi d-ru Sauerveinu, kurs tuomet viešbutyje "Deutscher Kaiser" gyveno. Aš pas jį birželio 21 d. apsilankiau, Jono Smalakio lydimas. Sauerveinas, tuomet turėdamas 67 metus, atrodė daug jaunesniu, nes nuplikusią galvą turėjo apdengęs peruka iš tamsiai geltonų rudokų plaukų, o kiek pražilusią barzdą, tąj pat spalva dažytą, buvo labai gyvo temperamento ir labai mandagus. Jis mane sutiko dideliu džiaugsmu ir malone, ilgai su manimi kalbėjo apie Prūsų lietuvių reikalus, apie rinkimus į Vokietijos seimą, kurie tuomet turėjo būt atlikti ir t.t. Birželio 22 d. buvova su juomi pakviesti pas J. Smalakį ir čia gausiai privaišinti. Birželio 23 d. anksti rytą drauge su Smalakio šeimyna, Raišukyte Morta ir jos motina, Jurgiu Lapinu, V. Storostos šeimyna buvome išvažiavę geležinkeliu Klaipėdos linkui į Dingių girią, kur visą dieną praleidome linksmai dainuodami, šnekučiuodami, alų, kurio buvom nusigabenę, gerdami, užkandžiaudami. Sauerveinas turėjo drauge pasiėmęs su savimi hexametrais rašytą poemą - rodos, "Nemunyčius", ir tarpais skaitydavo. Birželio 24 ar 25 d. drauge su Lapinu ir Voska buvau laiva nuplaukęs į Bitėnus, kur, pas M. Jankų apsilankydamas, rūgštaus pieno su musėmis ragavęs, nuėjau apžiūrėti netoli nuo ten Rambyno kalną ant Nemuno su daugybe aukštų senovės lietuvių kapų. Tilžėn sugrįžęs, pavakariais su d-ru Sauerveinu, V. Storosta, Lapinu, M. Raišukyte buvau vaikštynių Jokūbynės (Jakobsruh) sode. Birželio 26 d., sekmadienį, susitikova su d-ru Sauerveinu Tilžės lietuvių bažnyčioje, kur, žmonėms šventas giesmes giedant, jis mano atidą atkreipė į giedojimo gražumą ir jo ypatingumą, būtent - prygiškus, lydiškus ir doriškus giesmių tonus. Birželio 27 d., man pas jį priešpiet sėdint, užėjo vienas lietuvis studentas iš Didž. Lietuvos, kurtka apsirėdęs ir diržu apsijuosęs, ir besikalbant, žiurėdamas į daktarą, nayviai išsitarė: "Tai koks senelis". Sauerveinas nuraudęs nutylėjo, bet, studentui išėjus, jis man sako: "Tai koks nemandagus vyrukas - aš ir pats žinau savo metus, bet nekenčiu, kad man kas prikaišiotų". Pasikalbėjimuose su d-ru Sauerveinu dažnai galima buvo išgirsti ir jausti jo didelę meilę į mūsų kalbą ir pačius lietuvius: ypač jam, sakė, lietuvaitės - moterys ir merginos - daugiau patikdavusios už kitų tautų moteris. Jeigu, girdi, būčiau jaunesnis, tai nieko nelaukdamas vesčiau žiuponaitę M. Raišukytę, kuri man labai patinka. Birželio 28 d. jis ar antrą kartą pas mane "Peterburgo" viešbutyje apsilankė ir nulydėjo į geležinkelio stotį, kur buvo daug Tilžės lietuvių susirinkę mane išleisti, jų tarpe buvo ir kun. Jurkšatis, su kuriuomi tuomet pirmą kartą susipažinti teko, o kursai man įteikė savo spausdinamųjų pasakų rinkinio pirmąjį lanką. Nuo šios Tilžėje asmeninės pažinties su Sauerveinu užsimezgė stiprūs draugiški su juomi ryšiai, kurie iki jam 1904 m. mirsiant dūravo ir apsireiškė skaitlinguose laiškuose. Iš Tilžės per Klaipėdą, Karaliaučių, Dancigą, Berlyną, Vienną, Orsovą sugrįžau namon.
    Čia noriu paduoti vieną atsitikimą, apibūdinantį vokiečių santykius su lietuviais, kurio liūdytoju pats buvau Tilžėje. Man kartą po Schenkendorfo aikštę pas Tilžės rotušę tarp pardavėjų įvairių daiktų bevaikščiojant ir besidairant teko pamatyti kokią pavargėlę lietuvę, kuri skujų šakeles pardavinėjo. Nusipirkęs iš jos vieną skujos šakelę, užkalbinau ją lietuviškai. Žmona nusistebėjo tą kalbą viešoje aikštėje išgirdus ir ištarus: "Tai koks ponas, Dievuliau, ir lietuviškai kalba", kuo neapsiverkė. Taip buvo užuita lietuvių kalba Prūsuose!..